Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-01-10 · Civilinė byla Nr. e2A-21-619/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-01Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-01-10Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-10
Bylos Nr.
e2A-21-619/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-02712-2018-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
Ieškovas
R. R.
Atsakovas
akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“
Trečiasis asmuo
Č. M., akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Group“, „If P&C Insurance AS“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-21-619/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02712-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1.; 2.6.39.2.5.5.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Veniulytės – Jankūnienės ir Eglės Surgailienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys byloje – Č. M., akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Group“, „If P&C Insurance AS“, veikianti per „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 3806,39 EUR draudimo išmoką, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 10 d. apie 21 val. kelyje Kaunas - Alytus, netoli Prienų įvyko kelių eismo įvykis, kurio metu ieškovas vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) į ieškovo vairuojamos transporto priemonės galinę dešinę pusę atsitrenkė automobilis (duomenys neskelbtini), kurį vairavo trečiasis asmuo Č. M., nuo smūgio ieškovo automobilis išvažiavo į priešingą eismo juostą ir susidūrė su priešais atvažiuojančia transporto priemone (duomenys neskelbtini) vairuojama M. B.. Po eismo įvykio trečiasis asmuo Č. M. iš karto pripažino savo kaltę. 2017 m. rugsėjo 11 d. ieškovas pateikė atsakovei (Č. M. civilinės atsakomybės draudikei) pranešimą apie deklaruojamą eismo įvykį. 2017 m. rugsėjo 14 d. atvykęs atsakovės darbuotojas apžiūrėjo eismo įvykyje apgadintą ieškovo transporto priemonę, po kelių dienų informavo ieškovą, kad apskaičiuota eismo įvykyje apgadinto jo automobilio turtinės žalos suma yra 3820 EUR, taip pat paprašė pateikti papildomą informaciją dėl eismo įvykio, kurią ieškovas suteikė. 2017 m. spalio 23 d. atsakovė informavo ieškovą, kad draudimo bendrovė atsisako išmokėti ieškovui draudimo išmoką, nes nebuvo galimybės įsitikinti draudžiamojo įvykio fakto buvimu ir nustatyti kaltės laipsnį. Ieškovo vertinimu, nagrinėjama situacija atitinka TPVCAPDĮ apibrėžiamą draudžiamojo įvykio sąvoką, todėl turi būti išmokėta draudimo išmoka, kadangi ieškovas žalą patyrė dėl trečiojo asmens Č. M., kurio transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovė, todėl pastaroji privalo atlyginti ieškovo patirtą žalą – 3806,39 EUR.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į ieškinį atsakovė akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Tais atvejais, kai eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, arba yra nustatoma, kad eismo įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kad trečiajam asmeniui kyla civilinė atsakomybė, todėl eismo įvykis negali būti laikomas draudžiamuoju. Nagrinėjamu atveju kilus abejonėms dėl deklaruoto eismo įvykio aplinkybių, Transporto kompleksinių žalų skyriaus vyresnysis ekspertas R. Š., atliko tyrimą, kurio metu nustatė, jog pagal vairuotojų nurodytas aplinkybes įvykus susidūrimui, transporto priemonės sustotų kitokiose padėtyse, nei užfiksuota nuotraukose bei bylos medžiagoje, todėl vairuotojų deklaruotos eismo įvykio aplinkybės buvo paneigtos.

5. Trečiasis asmuo akcinė draudimo bendrovė „Compensa Vienna Group“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad trečiasis asmuo Č. M. buvo sudaręs transporto priemonės draudimo (KASKO) sutartį, jam dėl eismo įvykio buvo išmokėta draudimo išmoka. Pažymėjo, kad eismo dalyvių nurodomas ir faktinis (ekspertų nustatytas) transporto priemonių greitis ženkliai skyrėsi, todėl eismo įvykio dalyviai negalėjo sąžiningai dėl jo klysti. Atsižvelgdamas į mažą ir vienodą abiejų į ieškovo automobilį atsitrenkusių transporto priemonių greitį, trečiasis asmuo sprendė, kad eismo įvykio dalyviai galimai iš anksto susitarė dėl įvykio mechanizmo. Kadangi žala buvo padaryta kitomis, nei eismo įvykio dalyviai nurodė, aplinkybėmis, trečiasis asmuo prašė ieškinį atmesti.

6. Trečiasis asmuo „If P&C Insurance AS“, veikianti per „If P&C Insurance AS“ filialą Lietuvoje, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovu buvo sudaręs privalomąją transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutartį bei transporto priemonių draudimo (KASKO) sutartį. Atsižvelgdamas į tai, eismo įvykis įvyko kitomis, nei nurodė eismo įvykio dalyviai, aplinkybėmis, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ iš ieškovo R. R. 431,34 EUR bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Grąžino atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ iš Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinės sąskaitos 268,35 EUR sumą, sumokėtą už ekspertizę. Priteisė valstybės naudai iš ieškovo R. R. 32,18 EUR bylinėjimosi išlaidų.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad eismo įvykio dalyvis Č. M., vairavęs automobilį (duomenys neskelbtini), rašytiniuose dokumentuose nurodė važiavęs 60-70 km/val. greičiu., M. B., vairavęs automobilį (duomenys neskelbtini), nurodo važiavęs apie 60 km/val. greičiu, tačiau tiek iš byloje esančios ekspertizės išvados, tiek iš ekspertizę atlikusio eksperto paaiškinimų bei specialisto išvadą teikusio ir byloje liudytoju apklausto R. Š. paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad automobilių greitis susidūrimo metu buvo kur kas mažesnis ir jokiu būdu neviršijo 35 km/val. greičio. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, jog eismo sąlygos kažkuo ypatingos ir lėmusios būtinybę užmiesčio kelyje važiuoti neįprastai mažu – 30 km/val. – greičiu. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nurodomų ir nustatytų greičių skirtumas yra apie 30 km/val., o eismo įvykis įvyko užmiesčio kelyje, kuriame paprastai yra važiuojama maksimaliu leistinu greičiu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog vidutinis statistinis vairuotojas, važiuojantis užmiesčio keliu, nesunkiai galėtų atskirti, ar jo vairuojamas automobilis važiuoja 60-70 km/val., ar 30 km/val. greičiu, todėl sąžiningos klaidos tikimybė nagrinėjamu atveju, skirtingai nei kasacinio teismo analizuotoje situacijoje kuria remiasi ieškovas, yra mažai tikėtina. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, kad net du eismo įvykio dalyviai sąžiningai klydo dėl jų vairuojamų transporto priemonių greičių, aptariamo eismo įvykio aplinkybės lieka neaiškios, kadangi dviejų skirtingų automobilių važiavimas 30 km/val. greičiu užmiesčio kelyje, kuriame nėra greičio ribojimų, esant geroms oro ir eismo sąlygoms, nėra logiškai paaiškinamas, todėl atsakovės iškeltos abejonės dėl eismo įvykio galimo inscenizavimo nėra pašalintos. Pažymėjo, jog ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų abejoti specialisto ar ekspertizės išvadomis, neprašė atlikti pakartotinės ar papildomos ekspertizės, taip pat neuždavė su ekspertizės akte nurodytais automobilių greičiais susijusių klausimų specialistui ir ekspertui, kurie buvo pakviesti į teismo posėdį.

9. Atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tikrosios eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, nėra aišku, kieno konkrečiai neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius kaltės, neteisėtų veiksmų apimties ir tikrosios priežasties, negalima teigti, kad kyla būtent trečiojo asmens Č. M. civilinė atsakomybė ir įvykęs eismo įvykis laikytinas draudžiamuoju.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovas R. R. prašė panaikinti Vilniaus miesto aplinkės teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti.

11. Nurodė, kad byloje esanti eismo įvykio deklaracija patvirtina, kad eismo įvykis, kurio metu apgadinta ieškovui priklausanti transporto priemonė, įvyko 2017 m. rugsėjo 10 d. Atsakovė nepateikė įrodymų paneigiančių ar patvirtinančių kitokias įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Kasacinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos teismas, nagrinėdamas bylos aplinkybes, eismo įvykio deklaraciją bei joje nurodytas aplinkybes, privalo vertinti kaip pirminį ir pagrindinį įrodymą byloje, siekiant nustatyti eismo įvykio aplinkybes bei atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą vairuotoją. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išimtinai rėmėsi tik ekspertizės išvada, specialisto R. Š. bei eksperto V. L. paaiškinimais, nevertindamas galimų aplinkybių, kad Č. M. tikrai, o M. B., tikėtina paaiškinimuose greičius nurodė pagal jų subjektyvų supratimą apie greitį, kuris neviršijo leistino greičio tame kelio ruože. Atkreipė dėmesį, jog pareigos transporto priemonės valdytojui fiksuoti greitį susidūrimo metu ir jį pateikti draudimo įmonei nenustato nei vienas teisės aktas. Teismas nepagrįstai reikalavo iš eismo įvykio dalyvių praėjus 14 mėn. pateikti vertinamuosius paaiškinimus apie itin tikslias eismo įvykio aplinkybes.

12. Ieškovas vykdęs visus įstatymo bei draudiko nurodymus, t.y. pateikęs visą turimą informaciją apie įvykį pagrįstai ir teisėtai tikėjosi, kad jo atžvilgiu galios Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties garantija. Tačiau atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką remdamasis aplinkybėmis, kad negali išsiaiškinti visų eismo įvykio aplinkybių dėl kitų eismo dalyvių kaltės. Tačiau tai negali eliminuoti atsakovo pareigos išmokėti draudimo išmoką eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui, jei šis tinkamai įvykdė įstatymo bei draudiko nurodytas pareigas. Apelianto vertinimu, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius bei transporto priemonių valdytojų pareigas kilus eismo įvykiui.

13. Nors eismo įvykio dalyviai sekundžių tikslumu negalėjo paaiškinti aplinkybių, tačiau byloje pateikti įrodymai - eismo įvykio dalyvių paaiškinimai, Ekspertizės išvada, eksperto V. L., liudytojo R. Š. parodymai patvirtino, kad 2017-09-10 įvykis įvyko būtent eismo įvykio dalyvių Deklaracijoje nurodytomis aplinkybėmis, o kaltas asmuo dėl eismo įvykio yra trečiasis asmuo Č. M., kurio civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo įmonėje. Teismui padarius išvadą dėl draudžiamojo įvykio fakto nebuvimo remiantis tik 2 vairuotojų (C. M. ir M. B.) paaiškinimuose nurodytų greičių ir Ekspertizės akte nurodytų orientacinių greičių neatitikimais yra paneigiama LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo paskirtis bei Kasacinio teismo išaiškinimai.

Šalies argumentai

14. Apeliantas pažymi, jog be eismo dalyvių ir ekspertų nurodomų greičių neatitikimų, kitokių duomenų ar įrodymų dėl eismo įvykio inscenizavimo byloje nebuvo pateikta. Atsisakydama mokėti ieškovui draudimo išmoką, atsakovė privalėjo įrodyti, o teismas atmesdamas ieškinį nustatyti, kad eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta žala ieškovui, iš tikrųjų nebuvo, jis tik buvo pavaizduotas kaip buvęs. Tačiau teismas 2019-02-01 skundžiamu sprendimu pripažino, kad eismo įvykis 2017 m. rugsėjo 10 d. apie 21.40 vai. kelyje Kaunas - Alytus, netoli Prienų įvyko. 2018-11-29 teismo posėdžio metu ir ekspertas V. L., ir liudytoju apklaustas R. Š. patvirtino, jog susidūrimas buvo, jis nebuvo inscenizuotas, kadangi atitinka automobilių apgadinimai. Atsakovė nei procesiniame dokumente, nei bylos nagrinėjimo metu neginčijo eismo įvykio mechanizmo, todėl laikytina, kad sutiko su šiomis aplinkybėmis. Byloje nepateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, kad eismo įvykio dalyviai buvo kaip nors susiję, kas leistų daryti prielaidas dėl galimo susitarimo inscenizuoti eismo įvykį.

15. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išvadą dėl draudžiamojo įvykio fakto nebuvimo ir galimo jo imitavimo, padarė remdamasis tuo, kad automobilių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) greičiai susidūrimo metu buvo kur kas mažesni, nei vairuotojų nurodyti. Pažymėjo, jog specialisto išvadoje nenurodyta kokie buvo automobilių greičiai, ekspertai negalėjo nurodyti tikslių automobilių greičių, kadangi iš pateiktos medžiagos galima nustatyti tik orientacinius greičius, kurie nustatomi fizikinių formulių pagrindu naudojant palyginimo metodą. Trečiajam asmeniui Č. M. priklausantis automobilis (duomenys neskelbtini) eismo įvykyje buvo sugadintas netaisomai, tokie sugadinimai negali būti patiriami važiuojant 30 km/val. greičiu, vadinasi greitis buvo didesnis. Ieškovo nuomone, teismas, priimdamas nepagrįstą išvadą dėl draudžiamojo įvykio fakto nebuvimo dėl transporto priemonių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vairuotojų subjektyviai įvertintų ir nurodytų greičių neatitikimo Ekspertizės akte nustatytiems orientaciniams greičiams pažeidė Kasacinio teismo suformuotą taisyklę, kad transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis (greičio matuokliais), o buvo subjektyviai vertinamas ir nurodomas transporto priemonės vairuotojo ar kito asmens, nėra pakankamai patikimas įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus 2017-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).

16. Apeliantas taip pat pažymi, jog 2018-11-10 teismo posėdžio metu eksperto V. L. pateikti paaiškinimai paneigia teismo išvadą dėl kitų įvykio aplinkybių, t.y. automobilių padėties po įvykio, kadangi ekspertas nurodė, kad teoriškai įmanoma bet kokia situacija. Ekspertas V. L. patvirtino, kad negali to nustatyti. Taigi, teismo išvada, jog automobilių padėtis po susidūrimo patvirtina tai, kad eismo įvykis įvyko kitomis nei nurodo vairuotojai aplinkybėmis, yra pagrįsta tik R. Š. pateikta specialisto išvada, kurioje yra nurodytos tik prognozuojamos aplinkybės. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pastebėjimo, jog priešpriešine eismo juosta važiavęs M. B., kuris vairavo (duomenys neskelbtini), laikėsi labai arti ašinės linijos nebandė išvengti susidūrimo, apeliantas pažymi, jog Kelių eismo taisyklės nedraudžia tokio važiavimo. Ir jei dėl Č. M. kaltės (duomenys neskelbtini) automobilis nebūtų atsitrenkęs į ieškovo stovintį automobilį (duomenys neskelbtini) ir šis išstumtas į priešingos krypties eismo juostą, M. B. vairuojama Audi 5 nebūtų atsitrenkusi į ieškovo automobilį ir būtų pravažiavusi savo eismo juosta. M. B. į teismo posėdį nebuvo kviečiamas, todėl akivaizdu, kad atsakovas, eismo įvykį pripažinęs nedraudžiamuoju, tikėtina, net neturėjo tikslo išsiaiškinti visas eismo įvykio aplinkybes.

Atsiliepimas

17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė ADB „Gjensidige“ prašė jį atmesti.

18. Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gauti iš esmės prieštaringi duomenys apie deklaruoto eismo įvykio aplinkybes. Deklaruoto eismo įvykio dalyviai rėmėsi eismo įvykio deklaracija, bei savo paaiškinimais, kuriuose nurodė, kad įvykis įvyko M. važiuojant 60-65 km/h greičiu, o M. B. - ~ 60 km/h. M. be to nurodė, kad ieškovo automobilį pamatė prieš 5 metrus. Atlikęs tyrimą specialistas R. Š. pateikė išvadas, kad įvykiui įvykus deklaruotomis aplinkybėmis transporto priemonių išsidėstymas po įvykio būtų kitoks. Tai yra, deklaruotu greičiu susidūrus transporto priemonėms jos neliktų „sulipusios“, o būtų pasklidę į šonus. Teismo ekspertizės išvadose nurodyta: automobilių vairuotojai nurodė didesnės greičio reikšmes ((duomenys neskelbtini) 60 km/h ir 60-65 km/h (duomenys neskelbtini)), nei buvo susidūrimo metu (apie 32,65 km/h (duomenys neskelbtini) ir apie 35 km/h (duomenys neskelbtini)); tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) automobilio priekinio bamperio kairio kampo ir kairiojo šono sugadinimai negalėjo būti padaryti susidūrimo su (duomenys neskelbtini) metu. Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę teikė specialisto išvadai, ekspertizės išvadoms, bei specialisto ir eksperto parodymams, o ne ieškovo ir trečiojo asmens parodymams. Specialisto ir teismo eksperto išvadas lėmė specialiųjų žinių reikalaujantis tyrimų atlikimas, t.y. tikslusis mokslas. Nei specialistas, nei teismo ekspertas neturi byloje suinteresuotumo bylos baigtimi, tad jų išvados laikytinos objektyvesnėmis, nei dalyvių parodymai. Eksperto ir specialisto išvados leidžia abejoti visomis nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Kadangi įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, neįmanoma nustatyti kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, vadovaujantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, negalima pripažinti įvykio draudžiamuoju. Atkreipė dėmesį, jog paneigus deklaruotas eismo įvykio aplinkybes, liko neaišku, dėl kokių priežasčių net du eismo įvykio dalyviai (M. ir B.) užmiesčio kelyje važiavo ne įprastu 70-100 km/h greičiu, o apie 30 km/h greičiu. Esant tokiam nedideliam greičiui, vairuotojas turi daugiau galimybių išvengti smūgio (imti stabdyti, keisti važiavimo kryptį), nes pamačius kliūtį, nuvažiuojamas kelias mažesniu greičiu yra didesnis, todėl vairuotojas turi daugiau laiko imtis priemonių, įvykiui išvengti.

19. Atsakovė sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasacinio teismo išaiškinimai civilinėje byloje 3K-3-462-695/2017 nėra taikytini nagrinėjamoje byloje dėl skirtingų faktinių aplinkybių. Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje eismo įvykio dalyviai deklaravo 20 km/h greitį, nors teismo ekspertizė priėjo išvadų, kad automobilis stovėjo arba judėjo iki 5 km/h greičiu. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovo nesąžiningumą rodo ir tai, kad jis tiek žalos sureguliavimo metu, tiek apklausiamas teismo posėdyje nurodė, kad visi (duomenys neskelbtini) sugadinimai buvo padaryti įvykio metu, iki eismo įvykio (duomenys neskelbtini) jokių sugadinimų neturėjo. Tačiau, teismo ekspertizės išvadose nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) automobilio priekinio bamperio kairio kampo ir kairiojo šono sugadinimai negalėjo būti padaryti susidūrimo su (duomenys neskelbtini) metu (išvados 3 punktas).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo.

22. Bylos medžiaga nustatyta, kad eismo įvykis įvyko 2017 m. rugsėjo 10 d. apie 21.40 val. kelyje Kaunas - Alytus, netoli Prienų. Eismo įvykio metu į ieškovo automobilio (duomenys neskelbtini) galinę dalį atsitrenkė automobilis (duomenys neskelbtini), kurį vairavo trečiasis asmuo Č. M.; į ieškovo automobilio priekinę dalį atsitrenkė priešpriešine eismo juosta važiavusio M. B. transporto priemone (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu automobilio (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovės. Atsakovė atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką, motyvuodama tuo, kad įvykis pripažintas nedraudžiamuoju. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 3806,39 EUR draudimo išmoką.

Žemesnės instancijos teismas

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog tikrosios eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, nėra aišku, kieno konkrečiai neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius kaltės, neteisėtų veiksmų apimties ir tikrosios priežasties, negalima teigti, kad kyla būtent trečiojo asmens Č. M. civilinė atsakomybė ir įvykęs eismo įvykis laikytinas draudžiamuoju.

24. Apeliantas nesutinka su skundžiamu sprendimu, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, rėmėsi išimtinai tik eksperto ir specialisto išvadomis, todėl padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad trečiajam asmeniui Č. M. neatsirado civilinė atsakomybė dėl padarytos žalos ieškovui, kadangi įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai aplinkybėmis.

25. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10, 33 dalys, CK 6.987 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 3 dalį draudžiamasis eismo įvykis – eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis). TPVCAPDĮ 16 straipsnis nustato išmokos mokėjimo principus, vienas iš kurių – draudiko prievolė mokėti išmoką, tačiau tik tuo atveju, jei transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies nuostatas draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Pagal šio straipsnio 7 dalį – draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusi eismo įvykio metu 98 straipsnio 3, 7 dalys).

26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė atsisakymą mokėti ieškovui draudimo išmoką grindė 2017 m. lapkričio 14 d. specialisto išvada Nr. GJ14-17 atlikta ADB „Gjensidige“ Transporto kompleksinių žalų skyriaus vyresniojo eksperto R. Š., kurioje atlikus ginčo eismo įvykio tyrimą konstatuota, kad pagal vairuotojų nurodytas aplinkybes įvykus susidūrimui, transporto priemonės sustotų kitokiose padėtyse, nei užfiksuota nuotraukose ir bylos medžiagoje. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką atsiranda tik esant draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktas, 96 straipsnis, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis, CK 6.987 straipsnis). Nustačius, kad įvykis yra nedraudžiamasis, draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Nagrinėjamu atveju draudimo bendrovė aplinkybę, atleidžiančią ją nuo draudimo išmokos mokėjimo, įrodė specialisto išvada.

27. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paskirta trasologinė ekspertizė. 2018 m. rugsėjo 4 d. Ekspertizės akte Nr. 11-643(18) eksperto pateikta išvada, kad automobilių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vairuotojai nurodė didesnes greičio reikšmes, nei buvo susidūrimo metu (atitinkamai 60-65 km/val. vietoj 35 km/val. ir 60 km/val. vietoj 32 km/val.). Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad automobilio (duomenys neskelbtini)priekinio bamperio kairiojo kampo ir kairiojo šono sugadinimai negalėjo būti padaryti susidūrimo su automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ metu. Taigi, teismo paskirtos ekspertizės išvada, iš esmės patvirtino atsakovės teiginius, jog eismo įvykis įvyko kitokiomis aplinkybėmis nei nurodė eismo įvykio dalyviai. Pažymėtina, kad įstatymas įpareigoja draudėją, naudos gavėją ir (ar) nukentėjusįjį trečiąjį asmenį pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Ši pareiga turi būti vykdoma sąžiningai, nes klaidinančių ir neteisingų aplinkybių nurodymas nulemia draudiko sprendimą dėl draudimo išmokos (ne) mokėjimo (Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusi eismo įvykio metu 98 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Remiantis kasacinės instancijos teismo formuojama praktika civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, nustatytos įrodinėjimo pareigos taisyklės (CPK 12, 178 straipsniai), be kita ko, suteikia teisę ir kartu nustato procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Atsakovei remiantis ir įrodinėjant aplinkybę, kad nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto, o ieškovei remiantis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, šios aplinkybės įrodinėjimo bei atsakovės pateiktų įrodymų paneigimo pareiga teko ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-531-701/2016). Taigi, nagrinėjamos bylos atveju, ieškovas turėjo pareigą paneigti tiek draudimo bendrovės ekspertinės pažymos išvadas, tiek teismo eksperto išvadas, tačiau kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo pripažinti, jog tokią pareigą ieškovas įvykdė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

28. Kolegijos vertinimu, skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi apelianto argumentai, jog byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad 2017-09-10 eismo įvykis įvyko ir atsakovė neįrodė, jog įvykio, kurio metu buvo padaryta žala ieškovui, iš tikrųjų nebuvo, jis tik pavaizduotas kaip buvęs, o transporto priemonė sugadinta kitomis aplinkybėmis. Pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismo nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017, kurią apeliaciniame skunde cituoja apeliantas, nurodoma „kad draudžiamojo įvykio nebuvo, gali reikšti tai, kad nebuvo eismo įvykio, eismo įvykis buvo imituotas ,t.y pavaizduotas kaip buvęs“. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei mano apeliantas, šis išaiškinimas nereiškia, kad tai yra vienintelis atvejis, kuomet galima konstatuoti draudžiamojo įvykio nebuvimą, o draudikas kiekvienoje panašaus pobūdžio byloje privalo įrodyti, kad eismo įvykio, kurį nurodo buvus eismo įvykio dalyviai, iš tikrųjų nebuvo ar įrodyti kokiomis aplinkybėmis iš tiesų įvyko eismo įvykis. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovei įrodžius, kad eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis nei teigia ieškovas, yra teisinis pagrindas konstatuoti draudžiamojo įvykio nebuvimą. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje. Pavyzdžiui, vienoje iš nagrinėtų panašaus pobūdžio bylų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo, konstatavus, kad pagal byloje surinktus įrodymus, ekspertinę pažymą bei teismo eksperto išvadą eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, todėl eismo įvykis, dėl kurio ieškovė reikalauja atsakovės išmokėti draudimo išmoką, nelaikytinas draudžiamuoju. Šia nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, jog nenustatęs draudžiamojo įvykio fakto apeliacinės instancijos teismas padarė materialiosiose teisės normose įtvirtintą reglamentavimą atitinkančią išvadą, kad teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmoką nenustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-531-701/2016).

29. Nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis išimtinai eksperto ir specialisto išvada, nors privalėjo remtis eismo įvykio deklaracija kaip pirminiu ir pagrindiniu byloje esančiu įrodymu.

30. Pažymėtina, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-200-219/2015).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, jog eismo įvykis įvyko kitomis nei vairuotojai nurodė aplinkybėmis padarė remdamasis įrodymų visuma. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad eismo įvykis nepripažintinas draudžiamuoju padarė remdamasis specialisto išvada, ekspertizės aktu, bei atsižvelgdamas į abejonių keliančias byloje nustatytas aplinkybes. T.y. aplinkybę, jog net dviejų eismo įvykio dalyvių nurodyti greičiai esmingai skiriasi nuo eksperto nustatyto tikėtino greičio, bei tai, jog abu šie vairuotojai važiavo gerokai mažesniu nei leistinas greičiu, nors išskirtinių eismo sąlygų nenustatyta. Aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) vairuotojas laikėsi labai arti ašinės linijos, ir nėra aiškus tokio jo elgesio motyvas bei eksperto turinčio atitinkamą kvalifikaciją, nuomonę, jog esant vairuotojų nurodytiems greičiams, tikėtina, kad automobilių padėtys po susidūrimo būtų kitokios, nei nustatytos nagrinėjamu atveju. Tuo tarpu apeliantas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kiekvieną iš byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių vertina selektyviai, jam palankiai, o ne atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas apeliaciniame skunde cituodamas kasacinės instancijos teismo priimtos nutarties c.b. Nr. 3K-3-251-1075/2018 ištrauką, jog eismo įvykio deklaracija yra pirminis dokumentas apie eismo įvykio aplinkybes, neatsižvelgė į kitus šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, jog eismo įvykio deklaracijos forma yra tik rekomendacinis dokumentas eismo įvykio dalyviams. Nei eismo įvykio deklaracijos apibrėžtis, nei kitos TPVCAPDĮ ir Kelių eismo taisyklių nuostatos nesuponuoja, jog šios deklaracijos arba ją atitinkančio dokumento tikslas būtų apibrėžti ir sutarti dėl už eismo įvykį atsakingo asmens atsakomybės ir (ar) jos sąlygų. Minėtoje nutartyje be kita ko konstatuota, kad tuo atveju, kai tarp draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, ir draudimo išmoką turinčio teisę gauti asmens iškyla ginčas dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo, šios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju įrodinėjamos remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Nei TPVCAPDĮ, nei kitas įstatymas nesuteikia eismo įvykio deklaracijai ar ją atitinkančiam dokumentui didesnės įrodomosios galios, todėl teismas, nagrinėdamas tokį ginčą, turi vertinti visus šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 22 d. nutartis c.b. Nr. e3K-3-251-1075/2018).

32. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kuriais kvestionuojamos eksperto bei specialisto išvados, remiantis tuo, kad ekspertas nustatė tik orientacinius greičius fizikinių formulių pagrindu naudojant palyginimo metodą, o teismo posėdžio metu specialisto išvadą pateikęs ekspertas paaiškino, jog išvadoje pateiktos galimos automobilių padėtys po susidūrimo esant vairuotojų nurodytiems greičiams yra tik prognozuojamos aplinkybės.

33. Pažymėtina, jog teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-163/2010; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-183/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-353/2014).

34. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė remdamasis ne tik eksperto išvada, kurią vertino atsižvelgdamas į ieškovo, trečiųjų asmenų, teismo paskirto eksperto ir specialisto išvadą pateikusio eksperto paaiškinimus, pačių eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų užpildytos deklaracijos duomenis, specialisto išvadas ir byloje nustatytas abejonių keliančias eismo įvykio aplinkybes. Įvertino byloje esančius prieštaravimus dėl automobiliams padarytos žalos, automobilių stovėjimo padėties po susidūrimo, vairuotojų nurodytų ir eksperto nustatytų tikėtinų greičių ir pateikė motyvuotą bei išsamią argumentaciją, kuriais byloje esančiais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis remdamasis daro išvadą apie draudžiamojo įvykio nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, kadangi atitinkamas išvadas byloje padarė atsižvelgdamas, inter alia, į byloje esančių įrodymų tikslumą, patikimumą, jų šaltinio objektyvumą. Byloje nesant nustatyto pagrindo abejoti specialisto ir eksperto kompetencija bei jų pateiktomis išvadomis, jas vertinti kritiškai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai teismo ekspertizės aktu ir eksperto išvadomis vadovavosi kaip įrodymu ir turėjo pagrindą spręsti, kad šie patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę – jog eismo įvykis įvyko kitokiomis nei eismo dalyviai nurodė aplinkybėmis.

35. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė kasacinės instancijos teismo suformuotą taisyklę, kad transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis (greičio matuokliais), o buvo subjektyviai vertinamas ir nurodomas transporto priemonės vairuotojo ar kito asmens, nėra pakankamai patikimas įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus 2017-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).

36. Iš skundžiamo sprendimo turtinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamos bylos kontekste įvertino minėtus kasacinio teismo išaiškinimus ir motyvuotai pasisakė dėl kokių priežasčių nurodyta kasacinio teismo praktika netaikytina šioje byloje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesutampa su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš esmės skiriasi aplinkybė, jog nagrinėjamoje byloje vairuotojų nurodyti važiavimo greičiai (60 km/h) ir eksperto nurodyti tikėtini greičiai eismo įvykio metu skiriasi apie 30 km/h. Tuo tarpu kasacinio teismo nagrinėtoje byloje eismo įvykis įvyko automobilių stovėjimo aikštelėje kur greičiai itin maži ir vairuotojų nurodytas bei ekspertų nustatyto greičio paklaida buvo 15 km/h, ką galima laikyti sąžiningu suklydimu. Kita vertus nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atitinkamas išvadas apie draudžiamojo įvykio nebuvimą padarė remdamasis ne tik aplinkybe, jog vairuotojai nurodė važiavę kitokiu greičiu nei nustatė ekspertas, tačiau atsižvelgdamas ir į kitas abejonių keliančias aplinkybes apie aptariamą eismo įvykį.

37. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė įrodė aplinkybes, atleidžiančias ją nuo draudimo išmokos mokėjimo bei tai, kad byloje nenustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y., nenustatyta kieno neteisėti veiksmai nulėmė žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančių įrodymų visuma pagrįstai sprendė, jog teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmoką ieškovui nėra.

38. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

39. Nurodytų argumentų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovo pateiktas apeliacinis skundas nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėRūta Veniulytė – JankūnienėEglė Surgailienė