- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-19
- Bylos Nr.
- e2A-252-585/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Eglė Surgailienė
- Atsakovas
- akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, akcinei draudimo bendrovei Gjensidige
- Ieškovas
- L. T.
- Trečiasis asmuo
- J. L., akcinė draudimo bendrovė „Lietuvos Draudimas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andrutės Kalinauskienės ir Eglės Surgailienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. T. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei Gjensidige“ dėl neišmokėtos draudimo išmokos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tretieji asmenys J. L. (J. L.), akcinė draudimo bendrovė „Lietuvos Draudimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 6800,50 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, 2015-10-30 kelyje Kariotiškės – Lentvaris įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio Nissan Pathfinder, vairuotojas – trečiasis asmuo J. L. išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir atsitrenkė į automobilį Peugeot 607, kurį vairavo ieškovė. Eismo įvykyje nukentėjusi ieškovė kreipėsi į kaltininko draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo. Ieškovė kreipėsi į UAB ,,Finance property“ turto vertintoją, kuris atlikęs transporto priemonės vertinimą, nustatė, kad transporto priemonės vertė iki apgadinimo buvo 8400,00 Eur, o transporto priemonės liekanų vertė yra 1800,00 Eur. Atsakovė 2016-12-21 priėmė sprendimą nemokėti žalos. Ieškovės teigimu draudikas neįrodė, kad įvykis yra nedraudžiamasis, t. y., kad ieškovė tyčia nuslėpė įvykio priežastis, ar tyčia padarė autoavariją, ar kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką, todėl privalo išmokėti ieškovei draudimo išmoką.
2. Atsakovė akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ su ieškiniu nesutiko. Nurodo, kad eismo įvykio deklaracija nėra tinkamai užpildyta – joje nepažymėtas nei vienas 12 punkto laukelis. Nurodytos eismo įvykio aplinkybės buvo paneigtos objektyviais tyrimais. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nurodoma, jog sugadinimai galėjo gautis automobiliui Nissan Pathfinder apie 47 km/h greičiu atsitrenkiant į stovintį automobilį Peugeot 607. Modeliuojant susidūrimą kompiuterio programa nustatyta, kad automobilis Nissan Pathfinder prieš susidūrimą kurį laiką važiavo tiesiai prieš stovintį Peugeot 607 automobilį. Eismo įvykio vietos nuotraukose nesimato stabdymo žymių, nors ieškovė nurodo staigiai stabdžiusi. Draudiko nuomone, eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodo vairuotojai, nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kad trečiajam asmeniui kyla civilinė atsakomybė, tad eismo įvykis negali būti laikomas draudžiamuoju. Nurodė, jog vadovaujantis Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija nustatyta vidutinė automobilio rinkos vertė turėtų būti mažinama 10%, todėl ieškovės patirtos žalos dydis turėtų būti 5500,00 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 5500 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos bei 933,93 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinio netenkino.
4. Skundžiamu sprendimu nustatyta, kad prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Draudžiamojo įvykio nesant draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis. Atsakovė atsisakymą mokėti draudimo išmoką grįsdama draudžiamojo įvykio nebuvimu, privalo įrodyti, kad apskritai nebuvo eismo įvykio, kurio metu neva padaryta žala ieškovei, kad eismo įvykis buvo imituotas (inscenizuotas).
5. Eismo įvykio dalyviai tiksliai negalėjo nurodyti transporto priemonių iki susidūrimo greičių, tačiau transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis (greičio matuokliais), o buvo subjektyviai vertinamas ir nurodomas transporto priemonės vairuotojo ar kito asmens, nėra pakankamai patikimas įrodymas eismo įvykį pripažinti ar nepripažinti draudžiamuoju. Nėra pagrindo iš eismo įvykio dalyvių reikalauti tikslumo, kuris viršija asmens gebėjimus. Faktinį klydimą dėl tokios eismo įvykio aplinkybės, kaip transporto priemonės važiavimo greitis susidūrimo metu, dėl kurios nepaneigiamas pats eismo įvykis, nėra pagrindo pripažinti draudžiamojo įvykio klastojimu ar imitavimu. Vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį. Nagrinėjamoje byloje tiek pateikta specialisto išvada dėl eismo įvykio mechanizmo ir jo priežasčių, tiek eismo įvykio deklaracijoje ir eismo įvykio dalyvių paaiškinimais nurodytos eismo įvykio aplinkybės iš esmės sutampa.
Atsiliepimas
6. Atsakovė, nesutikdama dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju, nenurodo jokių kitų aplinkybių ir nepateikia įrodymų, galinčių patvirtinti jos teiginius apie eismo įvykio imitavimą. Teismas nesivadovavo ieškovės į bylą pateikta turto vertinimo ataskaita, nes joje buvo padaryta klaidų. Atsakovė pripažino, jog tikroji nuostolių suma sudaro 5500,00 Eur dydį. Iš esmės ieškovė dėl pateikto nuostolių paskaičiavimo prieštaravimų nepateikė, todėl teismas laikė, jog ieškovė patyrė 5500,00 Eur nuostolių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Atsakovė akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovė savo apeliaciniam skundui pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
7.1. Tuo atveju, kai eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kuriam transporto priemonės valdytojui kyla civilinė atsakomybė.
7.2. Apeliantės vertinimu tikrosios 2015-10-30 įvykio aplinkybės yra neaiškios, o eismo įvykio dalyvių paaiškinimai nėra nuoseklūs, išsamūs, detalūs, dėl to, nesudaro prielaidų 2015-10-30 įvykiui pripažinti draudžiamuoju.
7.3. Ieškovė teikdama paaiškinimus dėl eismo įvykių aplinkybių nenurodė, jog eismo įvykis įvyko jai sustabdžius automobilį.
7.4. Lietuvos teismo ekspertizės centras pateikė išvadą, jog eismo įvykis negalėjo įvykti ieškovės ir trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis.
7.5. Trečiojo asmens J. L. ir ieškovės parodymai nuo įvykio iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme buvo ne kartą keisti, nėra išsamūs, nuoseklūs ir detalūs, dėl to, jie nėra patikimi ir vertintini itin kritiškai.
Atsiliepimas
8. Ieškovė L. T. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-15 priimtą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimui į apeliacinį skundą pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
8.1. Ieškovė atsakovei pranešusi įvykusį eismo įvykį atsakinėjo į atsakovės pateiktus klausimus apie eismo įvykio aplinkybes, išsamiai jas nurodydama ir nieko neslėpdama. Ieškovės nei atsakovė, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai neklausė ar ji buvo spėjusi sustabdyti automobilį prieš įvykstant susidūrimui.
8.2. Byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigtas faktas, jog ieškovės ir trečiojo asmens J. L. vairuojamos transporto priemonės buvo susidūrusios.
8.3. Lietuvos teismo ekspertizės centras atliko tik orientacinio pobūdžio modeliavimą iš pačios ieškovės ir trečiojo asmens J. L. pateiktų neprofesionalių duomenų ir galimai netikslių fotonuotraukų.
Atsiliepimas
9. Trečiasis asmuo akcinė bendrovė Lietuvos draudimas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-15 priimtą sprendimą panaikinti. Atsiliepimui į apeliacinį skundą pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
9.1. Greičių skirtumas akivaizdžiai identifikuoja tai, kad įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei bandė teigti abu eismo įvykio dalyviai nuo pat pradžių, greičių skirtumas nėra paaiškinamas paklaida ir yra itin žymus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino šių aplinkybių.
9.2. Ginčą nagrinėjęs teismas selektyviai vertino šalių pateiktus įrodymus, nevertindamas visų įrodymų visumos.
9.3. Fotonuotraukose nesimato nei vieno automobilio stabdymo kelio, kas paneigia eismo įvykio dalyvių paaiškinimus, kad buvo intensyviai stabdoma ir patvirtinta ekspertų išvadas, kad įvykis įvyko atsitrenkus į stovinčią transporto priemonę.
9.4. Posėdžio metu ekspertas nurodė, kad greitis nustatytas pagal automobilių deformacijos lygį. Pastebėjo, kad prie deklaruojamų greičių sugadinimai būtų visiškai kitokie.
10. Trečiasis asmuo J. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-15 priimtą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimui į apeliacinį skundą pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
10.1. Apeliantas turėjo galimybė prašyti byloje skirti teismo ekspertizę, tačiau šia teise nepasinaudojo, todėl visi apelianto teiginiai paremti prielaidomis ir nėra įrodyti.
10.2. Tiek nurodant draudimo bendrovėms, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek bylos nagrinėjimo metu buvo teikiami nuoseklūs paaiškinimai apie įvykio aplinkybes.
10.3. Trečiojo asmens skambutis ieškovės sutuoktiniui įtakos bylos nagrinėjimui neturi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
13. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
14. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama draudiminė išmoka (2 straipsnio 3 dalis), o išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (3 straipsnio 1 dalis). Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, atsakingas draudikas arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė.
15. Kasacinio teismo konstatuota, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudžiamasis eismo įvykis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016 32 punktas).
16. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių įvyko dėl apeliantės atsisakymo mokėti ieškovei draudimo išmoką. Apeliantė atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindė draudžiamojo įvykio nebuvimu, galimu eismo įvykio imitavimu, tą, jos manymu, patvirtina eismo įvykio dalyvių (ieškovės ir trečiojo asmens J. L.) paaiškinimai dėl transporto priemonių greičių įvykstant eismo įvykiui. Apeliantė teikdama aplinkybes, jog nagrinėjamu atveju eismo įvykis buvo imituotas, privalėjo byloje įrodyti tokias aplinkybes.
17. Įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Dalis erdvės“ v. V. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; kt.).
18. Apeliantė įrodinėdama savo poziciją byloje nurodė, jog ieškovės ir trečiojo asmens J. L. paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių yra nenuoseklūs, bei kad Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktas situacijos modeliavimas patvirtino, jog nurodytomis aplinkybėmis eismo įvykis negalėjo įvykti. Dėl išdėstytų pozicijų apie eismo įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog jos buvo dėstomos nuosekliai. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutinka. Esmines įvykio aplinkybes tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo J. L. dėstė nuosekliai – įvykis įvyko dienos metu, kelio danga sausa, trečiojo asmens J. L. automobiliui išvažiuojant į priešingos krypties eismo juostą, ieškovei tai pamačius stabdant. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog esminis skirtumas tarp dėstomų pozicijų buvo tai, kad vėliau trečiasis asmuo patikslino, kodėl jis išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą – pasiimti nukritusio mobilaus telefono, bei tai, kad ieškovė galėjo iki pat susidūrimo momento sustabdyti savo automobilį. Tokie netikslumai, negali būti laikomi nenuoseklia šalių pozicija. Ieškovė dėl eismo įvykio metu dėl patirto streso, išgąsčio, po to sekusios įtampos ir jaudulio galėjo aiškiai neįvertinti ar smūgio metu jos automobilis jau buvo visiškai sustabdytas, juolab kaip nustatė ekspertai iki visiško automobilio sustabdymo ieškovei reikėjo 4,3 sekundės, o toks laiko tarpas esant emociškai jautriai situacijai gali atrodyti labai sunkiai apibrėžiamas ir labai trumpas.
19. Apeliantas pateiktu apeliaciniu skundu nurodo, jog asmuo geba įvertinti kokiu greičiu jis važiuoja juo labiau kai galimas greičio intervalas yra nuo 0 iki 80 km/h. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad esant įprastoms sąlygoms asmuo geba apytiksliai įvertinti savo automobilio judėjimo greitį, tačiau teismų praktikoje nustatyta, jog negalima reikalauti iš žmogaus tikslumo nurodant, kokiu greičiu asmuo važiavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017 29 punktas). Faktinį klydimą dėl tokios eismo įvykio aplinkybės, kaip transporto priemonės važiavimo greitis susidūrimo metu, dėl kurios nepaneigiamas pats eismo įvykis, nėra pagrindo pripažinti draudžiamojo įvykio klastojimu ar imitavimu. Vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apelianto nurodytos aplinkybės apie greičio skirtumus nepagrindžia apelianto pozicijos, jog eismo įvykis buvo inscenizuotas. Šalių nurodytų jų važiavimo greičių negalima laikyti tiksliais ir objektyviais duomenimis, todėl galėjo būti, jog automobilių susidūrimo metu ieškovė jau buvo spėjusi sustabdyti savo automobilį, o trečiasis asmuo sulėtinti važiavimo greitį iki 47 km/h.
20. Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti dar ir tai, jog apeliantė kaip draudimo bendrovė turėjo pareigą pati tirti įvykio aplinkybes, tačiau tokio tyrimo neatliko. Lietuvos ekspertizių centrui siekiant atlikti situacijos modeliavimą buvo pateikti duomenys, kurie apie eismo įvykio detales buvo surinkti pačios ieškovės ir trečiojo asmens J. L.. Lietuvos ekspertizių centras iš fotonuotraukose užfiksuotų duomenų sprendė apie padarytus automobilių sugadinimus, kurie galėjo būti užfiksuoti netinkamai. Apeliantė taip pat nurodo, jog fotonuotraukose nėra matyti stabdymo žymių, nors ieškovė nurodė stabdžiusi. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog visuose fotonuotraukose buvo fiksuojami tik automobilių sugadinimai, bei jų padėtis. Nuotraukų iš toliau, kuriuose galimai galėtų matytis stabdymo kelias, byloje nėra. Tokių nuotraukų nepadarė nei apeliantė, ji nebuvo nuvykusi į eismo įvykio vietą ir neištyrė aplinkybių susijusių su stabdymo keliu. Kaip jau nurodyta byloje apeliantė privalėjo įrodyti, kad eismo įvykis įvyko kitomis nei šalių nurodomomis aplinkybėmis, dėl ko įvykęs eismo įvykis galėtų būti pripažintas nedraudžiamuoju ir ko pasekoje apeliantė būtų atleidžiama nuo pareigos mokėti draudiminę išmoką. Apeliacinės instancijos teismas įvertindamas bylos medžiagą sprendžia, jog tokių aplinkybių apeliantė neįrodė.
21. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmos instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
22. Apeliacinės instancijos teismas pateiktą apeliacinį skundą byloje atmetė. Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tai šaliai kurios naudai priimamas sprendimas. Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Trečiasis asmuo J. L. pateikė įrodymus, jog apeliaciniame procese patyrė 225,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi apeliantės skundas atmestas, ieškovės ir trečiojo asmens J. L. patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovė akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ 300,00 Eur ieškovės L. T. naudai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovė akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“ 225,00 Eur trečiojo asmens J. L. naudai jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.