Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovams G. V., L. S. dėl pinigų grąžinimo, trečiasis asmuo A. S.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.1. Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog tarp ieškovės ir trečiojo asmens susiklostė atlygintinų paslaugų sutartiniai santykiai. Ieškovė ir trečiasis asmuo buvo sutarę dėl trečiojo asmens tarpininkavimo ieškovei perkant transporto priemonę, t. y. buvo sudarę paslaugų teikimo sutartį. R. V. atsakomybę šalina sutarties uždarumo principas. Atlygintinų paslaugų sutarties būdingas požymis yra santykių atlygintinumas, kai paslaugų gavėjai įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas. Teisinių santykių atlygintinumas nebuvo įrodinėjamas, o pačios santykių šalys apie tokį santykių ypatumą neminėjo. Ieškovė turėjo tikslą įsigyti automobilį ir šiam tikslui įgyvendinti perdavė 33 000 Eur trečiajam asmeniui ir jo verslo partneriams. Trečiojo asmens tikslas liko neatskleistas, o būtent neatskleista, kokius teisinius veiksmus jis turėjo atlikti, kad įvykdytų pažadą už 33 000 Eur įsigyti automobilį.

6.2. Trečiasis asmuo du kartus teistas už sukčiavimus, padarius didelę žalą nukentėjusiesiems, jam taikyti įvairūs apribojimai, taip pat ir apribota galimybė disponuoti turtu, taip pat civilinio proceso tvarka priteistas didelis žalos atlyginimas kreditoriams. Trečiasis asmuo santykiuose su ieškove veikė pagal jau atidirbtą schemą, pasitelkė kitus asmenis: R. V., R. V. ir R. M., kurie negalėjo nežinoti, kad trečiasis asmuo yra nesąžiningas skolininkas, turi neįvykdytų piniginių prievolių, jam taikyti įvairūs turtiniai apribojimai, ir padėjo jam išgryninti iš ieškovės gautus pinigus. Ar jie tai padarė suvokdami, kad ieškovei pinigai nebus grąžinti, ar jie turėjo turtinės naudos iš savo veiksmų, bylos nagrinėjimo metu liko neišaiškinta. Iš kitos pusės, atsižvelgiant į pritaikytus apribojimus, trečiasis asmuo, neturėdamas savo vardu banko atsiskaitymo priemonės (banko kortelės) bei asmeninės banko sąskaitos, kurio turtas areštuotas, savo vardu atlikti teisinių veiksmų, susijusių su automobilio įsigijimu, negalėjo. Taigi galima daryti išvadą, kad pinigų gavėjus ir trečiąjį asmenį siejo bendra tyčia.

6.3. Iki 2019 m. kovo 16 d. (R. V. mirties) grąžinta 5 870 Eur, o po 2019 m. kovo 16 d. grąžinta 11 000 Eur. Negrąžinta suma – 16 130 Eur, R. V. buvo pervesta 16 500 Eur. Mano, kad būtent R. V. pervestos piniginės lėšos nebuvo grąžintos. Ieškovė paaiškino, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. pavedimas buvo padarytas per jos gimtadienį ir tuo metu A. S. buvo Ispanijoje. Tai leidžia teigti, kad A. S. nedalyvavo pinigų (6 500 Eur) išgryninimo metu. Iš kitos pusės, vienas iš trečiojo asmens „verslo partnerių“ R. V. iš savo banko sąskaitos į ieškovės banko sąskaitą pervedė 14 870 Eur, nors į jo banko sąskaitą buvo pervesta 10 000 Eur.

6.4. Trečiajam asmeniui joks įgaliojimas su jame apibrėžtu pavedimu nebuvo išduotas. Kilo klausimas, kokiu būdu jis galėjo nupirkti ieškovės vardu automobilį ir pristatyti jį į sutartą vietą. Juolab, kad Vokietijoje sandoriai grynaisiais pinigais apriboti.

6.5. Ieškovės ir trečiojo asmens santykių negalima kvalifikuoti kaip pavedimo teisinių santykių. Duomenų, kad trečiasis asmuo būtų siekęs įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą, ieškojo automobilio, gavo kažkokių pasiūlymų dėl kainos, modelio, bendravo su automobilių pardavėjais, nėra. Ieškovė negalėjo numatyti, kad trečiasis asmuo elgsis nesąžiningai, nes jis veikė pagal jau atidirbtą veiksmų modelį. Ieškovę ir trečiąjį asmenį siejo prievoliniai teisiniai santykiai, kilę iš nepagrįsto turto gavimo (CK 6.237 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas „neįvertino R. M., R. V., R. V. veiksmų teisėtumo aspektu“.

6.6. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad nuostolius patyręs asmuo gali reikšti reikalavimą kaip naudos gavėjui (trečiajam asmeniui), taip ir turto neįgijusiam asmeniui (R. V.), kuris atliko neteisėtus veiksmus (civilinė byla Nr. e3K-3-25-695/2019). Tokia teismų pozicija grindžiama tuo, kad civilinėje teisėje pripažįstama bendro pobūdžio asmenų pareiga elgtis sąžiningai (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Joks asmuo negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita, padarydamas šiam nuostolių. R. V., suteikdamas galimybę trečiajam asmeniui naudotis jo vardu banke AB „Swedbank“ atidaryta sąskaita, turėjo suvokti, kad pažeidžia banko sąskaitos sutartį. Abejotina, kad trečiojo asmens ir R. V. nesiejo draugiški santykiai. R. V. negalėjo nežinoti apie trečiojo asmens finansines problemas bei negalėjimą naudotis banko sąskaitomis. Mano, kad trečiojo asmens ir R. V. veiksmų pasiskirstymas liudija apie jų veiksmų solidarumą. Be R. V., R. V. ir R. M. neteisėtų veiksmų trečiasis asmuo negalėjo įvykdyti savo sumanymo, be teisinio pagrindo praturtėti ieškovės sąskaita. Taigi, pažeidęs bendrą pareigą elgtis rūpestingai bei protingai, būti apdairiam, R. V. prisidėjo prie trečiojo asmens veiksmų, dėl to ieškovė patyrė 16 000 Eur nuostolius, tai yra ta pinigų suma, kurią trečiasis asmuo įgijo be pagrindo ir negrąžino.

8.1. Apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis ir subjektyviomis faktinių aplinkybių ir teisės normų interpretacijomis. Apeliantė konkrečių teisės normų pažeidimų nenurodė, todėl apeliacinio skundo motyvai nesudaro pakankamo pagrindo skundžiamą sprendimą pakeisti ar juo labiau panaikinti.

8.2. Apeliantė patvirtino, kad turėjo sutartinių santykių su trečiuoju asmeniu, kuris neįvykdė savo prievolės už iš ieškovės gautus 33 000 Eur nupirkti automobilį. Pati ieškovė nurodo, kad trečiasis asmuo privalėjo grąžinti jai viską, ką yra gavęs pagal pavedimą, supratęs, jog pavedimo negalės įvykdyti. Tuo tarpu R. V., R. V. ir R. M. vaidmuo ieškovės ir trečiojo asmens santykiuose pasireiškė tik tuo, kad jie perdavė ieškovės pinigus trečiajam asmeniui.

8.3. R. V. buvo muzikantas, ieškovės nepažinojo, nebuvo matęs, jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tiesiog trečiojo asmens prašymu perdavė ieškovės pervestus pinigus, net nežinodamas jų paskirties. Ieškovė patvirtino, kad pinigus į R. V. sąskaitą, kaip ir į kitų asmenų sąskaitas, pervedė savo laisva valia vykdydama savo sutarties kontrahento trečiojo asmens nurodymus. Taigi, kalbant apie pasinaudojimą R. V. sąskaita, apdairaus ir atidaus žmogaus standartą ir pan., apeliantei nereikia užmiršti savęs – būtent ji pervedė pinigus per R. V. sąskaitą savo tikslais, t. y. norėdama perduoti trečiajam asmeniui, kad šis nupirktų ieškovei automobilį, taigi pinigai per kitų asmenų sąskaitas ieškovės buvo pervesti būtent jos interesais. O dėl to, kaip trečiasis asmuo juos panaudojo, ieškovė gali reikšti pretenzijas būtent jam.

8.4. Trečiasis asmuo patvirtino, kad R. V. apeliantės pervestus pinigus jam perdavė.

8.5. Ieškovė savo ieškinio reikalavimą grindė dviem 2015 m. rugpjūčio 3 d. ir 2015 m. rugsėjo 22 d. jos atliktais bankiniais pavedimais, tačiau nepateikė nė vieno įrodymo, kad per ketverių metų laikotarpį iki tariamo skolininko R. V. mirties būtų į jį kreipusis dėl tariamos skolos grąžinimo, t. y. kaip rūpestingas asmuo būtų ėmusis kokių nors veiksmų dėl savo tariamai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo. Dar daugiau, praėjus dar dvejiems metams po R. V. mirties ji kreipėsi į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prieš jos buvusį draugą – trečiąjį asmenį. Nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą užfiksuota, kad pareiškėja kaltina būtent trečiąjį asmenį trims skirtingiems asmenims pervestų pinigų pasisavinimu. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti asmenys, tarp jų ir trečiasis asmuo, paaiškino, kad pinigai į kitų asmenų sąskaitas buvo pervedami tik todėl, kad trečiasis asmuo būdamas užsienyje neturėjo savo sąskaitos, pinigus pavedimu gavę R. V. ir R. M. nurodė, kad apeliantei nėra skolingi. Ieškovė ir oficialiai teisėsaugos institucijai pateikė savo poziciją, kad jai yra skolingi ne į banko sąskaitas pinigus gavę asmenys, o trečiasis asmuo. Tai patvirtina, kad R. V. ji net nelaikė jai skolingu ir tik po to, kai ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti, ji, pasinaudodama jo mirties faktu, nusprendė reikalavimus pareikšti jo įpėdiniams.

8.6. Ieškinyje pati apeliantė rėmėsi atstovavimą reglamentuojančiomis materialinėmis normomis. Šią nuostatą apeliantė atkartoja ir apeliaciniame skunde.

8.7. Neaišku, iš ko ieškovė kildina būtent R. V. prievolę grąžinti jai pinigus. Tokiais atvejais, kai šalių nesieja jokie sutartiniai teisiniai santykiai, gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas. Tačiau iš esmės nėra įrodyta nė viena nepagrįsto instituto praturtėjimo sąlyga. Be to, nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovė, jos atstovas, atsakovai, jų atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantė bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys atsakovams, kurie yra R. V. paveldėtojai, dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

12. Apeliantė teigia, kad ją ir trečiąjį asmenį siejo prievoliniai teisiniai santykiai, kilę iš nepagrįsto turto gavimo (CK 6.237 straipsnis). Šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti.

13. Nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuoja CK 6.242 straipsnis. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, t. y. kreditoriui iš skolininko priteisiama jo turėta turtinė nauda, į kurią turi teisę kreditorius. Ieškiniui dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkinti turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos.

14. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017, 18 punktas; 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika, kt.).

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).

16. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2015 m. ieškovė ir trečiasis asmuo pasiekė žodinį susitarimą, pagal kurį ieškovė turėjo perduoti trečiajam asmeniui nurodytą pinigų sumą, o trečiasis asmuo už gautus pinigus turėjo nupirkti ir pristatyti automobilį ieškovei į Tenerifę (Ispanija). Šį ieškovės ir trečiojo asmens žodinį susitarimą patvirtina ir apeliantės atlikti veiksmai – atlikti pinigų pervedimai į trečiojo asmens nurodytas atsiskaitomąsias sąskaitas, priklausiančias kitiems asmenims. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pirmiau įvardytų visų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų (nagrinėjamu atveju – ketvirtosios sąlygos), todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantę ir trečiąjį asmenį siejo prievoliniai teisiniai santykiai, kilę iš nepagrįsto turto gavimo.

17. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė ir trečiasis asmuo buvo sutarę dėl trečiojo asmens tarpininkavimo apeliantei perkant transporto priemonę, t. y. buvo sudarę paslaugų teikimo sutartį (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnis). Apeliantė su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Nurodo, kad atlygintinų paslaugų sutarties būdingas požymis yra santykių atlygintinumas, kai paslaugų gavėjai įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas. Teisinių santykių atlygintinumas nebuvo įrodinėjamas, o pačios santykių šalys apie tokį santykių ypatumą neminėjo. Ieškovė turėjo tikslą įsigyti automobilį, ir šiam tikslui įgyvendinti perdavė 33 000 Eur trečiajam asmeniui ir jo verslo partneriams.

18. Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), taip apibrėždamas bylos nagrinėjimo ribas. Teismas, priimdamas sprendimą dėl byloje pareikštų reikalavimų, negali peržengti šių ribų, išskyrus civilinio proceso normose nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2dalis).

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 ir jose nurodytą praktiką).

20. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas, atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes, o teisinis santykių kvalifikavimas atliekamas teismo, nepriklausomai nuo to, ar šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai.

21. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio intelektines ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

22. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau nutartyje, 2015 m. apeliantė ir trečiasis asmuo pasiekė žodinį susitarimą, pagal kurį apeliantė turėjo perduoti trečiajam asmeniui nurodytą pinigų sumą, o trečiasis asmuo už gautus pinigus turėjo nupirkti ir pristatyti automobilį ieškovei į Tenerifę (Ispanija). Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad šalys sutarė dėl paslaugų sutarties dalyko, t. y. dėl trečiojo asmens tarpininkavimo apeliantei perkant transporto priemonę (nematerialaus pobūdžio dalyko), ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Tai, kad byloje teisinių santykių atlygintinumas nebuvo įrodinėjamas, apie tokį santykių ypatumą apeliantė ir trečiasis asmuo neminėjo, byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo būtų siekęs įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą, ieškojo automobilio, gavo kažkokių pasiūlymų dėl kainos, modelio, bendravimo su automobilių pardavėjais, nesudaro pagrindo teigti (esant anksčiau nutartyje nurodytoms aplinkybėms), jog tarp šalių susiklostė kito pobūdžio teisiniai santykiai.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.198 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurios sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad trečiasis asmuo patvirtino, jog R. V. apeliantės pervestus pinigus išgrynino ir atidavė jam. Duomenų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, byloje nėra.

25. Vadovaudamasis sutarties uždarumo principu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, trečiajam asmeniui neįvykdžius iš sandorio kylančios pareigos, už sandorio neįvykdymą yra atsakingas tik trečiasis asmuo. Būtent trečiajam asmeniui (o ne atsakovams) kyla pareiga grąžinti ieškovei pinigus, gautus automobiliui nupirkti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų neatkartoja. Apeliantės abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio nurodytos aplinkybės, kad: trečiasis asmuo santykiuose su apeliante veikė pagal jau atidirbtą schemą, pasitelkdamas kitus asmenis (tarp jų R. V.), kurie negalėjo nežinoti, kad trečiasis asmuo yra nesąžiningas skolininkas, turi neįvykdytų piniginių prievolių, jam taikyti įvairūs turtiniai apribojimai, ir padėjo jam išgryninti iš apeliantės gautus pinigus; pinigų gavėjus ir trečiąjį asmenį siejo bendra tyčia, veiksmų solidarumas, nėra pakankamos daryti priešingą išvadą. Juolab, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 1-asis veiklos skyrius 2021 m. kovo 16 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal apeliantės pareiškimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

26. Apeliantės elgesys, t. y. pinigų pervedimas laisva valia į R. V. sąskaitą, kaip ir kitų asmenų sąskaitas, savo tikslais, t. y. siekiant perduoti trečiajam asmeniui, kad šis nupirktų jai automobilį, pretenzijų nereiškimas R. V. beveik 4 metus nuo pinigų pervedimo dėl pinigų grąžinimo, ikiteisminio tyrimo 2021 m. pradėjimas tik prieš trečiajį asmenį (bet ne pinigų gavėjus) taip pat leidžia teigti, kad, trečiajam asmeniui neįvykdžius iš sandorio kylančios pareigos, už sandorio neįvykdymą atsakingu beveik 7 metus (iki ieškinio pateikimo) laikė tik trečiąjį asmenį, ką pagrįstai nurodė ir atsakovai.

27. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, juos tinkamai įvertino, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

29. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

30. Apeliacinį skundą atmetus ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje, t. y. sumokėtas 360 Eur žyminis mokestis ir 600 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, neatlygintinos.

31. Duomenų apie atsakovų apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.