Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei J. M., jos atstovui advokatui Viačeslavui Žarkovui (Viačeslav Žarkov),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovams G. V., L. S. dėl pinigų grąžinimo, trečiasis asmuo A. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Liudytoja G. V. teismo posėdyje parodė, kad pažinojo R. V., A. S.. Jai yra žinoma apie tai, kad ieškovė buvo pervedusi pinigų į R. V. sąskaitą. Nežino, kokia pinigų suma buvo pervesta. R. kartu su A. S. nuvyko į banką, kur jam pervestus ieškovės pinigus išgrynino ir perdavė A. S.. R. V. jokio atlygio už tai negavo.

Liudytojas R. V. teismo posėdyje parodė, kad A. S. prašymu iš J. M. 2015 m. spalio 2 d. sulaukė 10 000,00 Eur perlaidos. Gautus pinigus išgrynino ir atidavė A. S.. A. S. buvo minėjęs, kad už šiuos pinigus turėjo nupirkti automobilį J. M., tačiau konkretaus J. M. ir A. S. susitarimo aplinkybės jam nebuvo žinomos, nesidomėjo. A. S. nepadėjo nupirkti automobilio, nežino ar automobilis buvo nupirktas. Praėjus porai metų A. S. prašymu pradėjo pinigus atgal pervedinėti J. M.. A. S. jam per du kartus padavė 10 000,00 Eur grynais – po 5 000,00 Eur. Pirmą gautą 5 000,00 Eur sumą jis iškarto pervedė J. M., o kitą A. S. leidus pervedė vėliau, atlikdamas tris atskirus pavedimus: 5 000,00 Eur sumoje, 2 000,00 Eur sumoje, 2 000,00 Eur sumoje. Iš viso pervedė J. M. 14 000,00 Eur. Pastebėjęs, jog pervedė 4 000,00 Eur daugiau nei turėjo, prašė J. M. grąžinti permoką, tačiau ši atsisakė tai padaryti. Nežino, kodėl A. S. nusprendė grąžinti J. M. pinigus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Rašytine bylos medžiaga, šalių paaiškinimais nustatyta, kad 2015 m. ieškovė ir trečiasis asmuo pasiekė žodinį susitarimą, pagal kurį ieškovė turėjo perduoti trečiajam asmeniui nurodytą pinigų sumą, o trečiasis asmuo už gautus pinigus nupirkti ir pristatyti automobilį ieškovei į Tenerifę (Ispanija). Ieškovė minėtą pinigų sumą pervedė į trečiojo asmens nurodytas atsiskaitomąsias sąskaitas, priklausiančias kitiems asmenims: 2015-08-03 pervesta 6 500,00 Eur ir 2015-09-22 pervesta 10 000,00 Eur į R. V. vardu registruotą atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 2015-10-01 pervesta 10 000,00 Eur į R. V. vardu registruotą atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 2015-10-20 pervesta 6 500,00 Eur į R. M. vardu registruotą atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal pasiektą susitarimą, automobilis ieškovei nebuvo nupirktas. Nuo 2017 m. ieškovė pradėjo reikalauti trečiojo asmens grąžinti jai pinigus. Ieškovei buvo grąžinta 16 870,00 Eur. R. V. į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą pervedė šias sumas: 2017-11-10 grąžinta 5 000,00 Eur; 2018-05-21 – 870,00 Eur; 2019-12-30 – 5 000,00 Eur; 2020-03-05 – 2 000,00 Eur, 2020-07-20 – 2 000,00 Eur, 2020-09-22 – 2 000,00 Eur. Trečiajam asmeniui negrąžinus ieškovei likusios pinigų sumos (ieškovės teigimu), ieškovė 2021-03-08 kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariatą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo trečiojo asmens atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato 1-asis veiklos skyrius 2021 m. kovo 16 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal ieškovės pareiškimą. Iš R. V. atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 4 d. R. V. sulaukė iš ieškovės piniginės perlaidos 6 500,00 Eur sumoje. Tą pačią dieną R. V. nuo atsiskaitomosios sąskaitos per šešis kartus išgrynino 6 510,00 Eur (580,00 Eur + 1 000,00 Eur 2 000,00 Eur + 2 000,00 Eur + 900,00 Eur + 30,00 Eur). R. V. 2015 m. rugsėjo 23 d. sulaukė dar vienos piniginės perlaidos iš ieškovės - 10 000,00 Eur sumoje. 2015 m. rugsėjo 26 d. R. V. nuo atsiskaitomosios sąskaitos per šešis kartus išgrynino 9 950,00 Eur (1 000,00 Eur + 1 000,00 Eur + 1 000,00 Eur + 2 000,00 + 2 500,00 Eur + 2 450,00 Eur). 2019 m. kovo 16 d. mirė R. V..

Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja priteisti iš R. V. palikimą priėmusių asmenų, atsakovų, 16 000,00 Eur. Šį reikalavimą ieškovė motyvuoja tuo pagrindu, jog tokią pinigų sumą ji buvo pervedusi R. V. automobiliui nupirkti. Automobilio paieškos buvo vykdomos bendrai trečiojo asmens ir pinigus gavusių asmenų. Atsakovai su pareikštu ieškiniu nesutinka. Pabrėžia, jog R. V. gautas pingines lėšas iš ieškovės nepasiliko sau, o atidavė trečiajam asmeniui. R. V. neužsiėmė automobilių prekyba nei savarankiškai, nei vykdė tokio pobūdžio bendrą veiklą su trečiuoju asmeniu. R. V. nesiejo jokie sutartiniai santykiai su ieškove – jis nebuvo įsipareigojęs ieškovei nupirkti automobilį. Šioje situacijoje R. V. buvo pasinaudota tik kaip tarpininku perduoti iš ieškovės pinigus trečiajam asmeniui, kadangi trečiojo asmens sąskaitos tuo metu buvo areštuotos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir - CK) 5.1 straipsnio 2 dalimi, 5.52 straipsniu, palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos nepasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Įpėdiniui kartu su paveldėtu turtu pereina ir pareiga atsakyti už palikėjo skolas priklausomai nuo palikimo priėmimo būdo visu savo turtu arba tik paveldėtu turtu.

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pažymėtina, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. UAB „LIT-INVEST“, bylos Nr. 3K-3-103/2013).

Taip pat pažymėtina, kad sutarties privalomumas ir uždarumas yra visuotinai pripažįstami sutarčių teisės principai, kartu išreiškiantys būdingas sutarties, kaip sandorio, savybes. Abu šie principai bendriausia prasme atsispindi CK 6.154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje sutarties sampratos apibrėžtyje. Be to, sutarties privalomumo principo turinys tiesiogiai įtvirtintas CK 6.189 straipsnio 1 dalies normoje – teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutarties uždarumo principas pažodžiui konkrečioje CK normoje neapibrėžtas, teisės doktrinoje ir praktikoje jis suformuluotas remiantis civilinių santykių reglamentavimo ypatumais ir sutarčių teisės normų sisteminiu vertinimu. Civilinių santykių subjektai veikia inter alia lygiateisiškumo, autonomijos, nesikišimo į privačius reikalus principų pagrindu, civiliniams santykiams nebūdingas pavaldumas, iš to išplaukia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Tai yra sutarties uždarumo principo esmė. Sutarties uždarumo principo turinys ir veikimo ribos skirtingose teisės sistemose ar valstybėse gali būti skirtingi ir priklauso nuo nacionalinėje teisėje įtvirtinto reguliavimo. Lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismų praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje N. U. v. AB viešbutis “Lietuva”, Nr. 3K-7-145/2003; 2004 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje L. E. įmonė v. UAB ,,Jūsų Aušrė“, Nr. 3K-3-146/2004; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje A. V. v P. V., Nr. 3K-3-453/2010). Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme numatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms. Vienas šių atvejų įtvirtintas CK 6.191 straipsnyje, tai – sutartis trečiojo asmens naudai, kurios esmė ta, jog sutarties šalis gali išlygti, jog iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui ir taip pastarajam sukurti reikalavimo teisę dėl šios prievolės vykdymo. Kaip sutarties uždarumo principo išimtis traktuojamas ir teisių perėmimas (CK 6.190 straipsnyje 1 dalis, kt.). Sutarties uždarumo principas veikia ribotai ir tais atvejais, kai tarp dviejų sutarčių egzistuoja pagrindinės ir išvestinės sutarties ryšys, pvz.: CK 6.490 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomos sutartis yra negaliojanti, tai negalioja ir subnuomos sutartis; CK 6.768 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu negalioja franšizės sutartis, negalioja ir subfranšizės sutartis; kt. Apibendrinant aptartas CK ir teismų praktikos nuostatas konstatuotina, kad teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tokia galimybė leidžiama įstatyme ir byloje nustatomos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2015 m. trečiasis asmuo pasisiūlė padėti ieškovei nupirkti jai automobilį. Ieškovės ir trečiojo asmens buvo žodžiu sutarta, kad ieškovė sumokės 30 000,00 Eur sumą automobiliui įgyti, o trečiasis asmuo nupirks ieškovei sutarto modelio automobilį ir pristatys jį ieškovei į Tenerifę (Ispanija). Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ieškovė ir trečiasis asmuo buvo sutarę dėl trečiojo asmens tarpininkavimo ieškovei perkant transporto priemonę, t. y. buvo sudariusios paslaugų teikimo sutartį (CK 6.716 straipsnis). CK 6.716 straipsnis, reglamentuojantis paslaugų sutarties sampratą, nustato, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Įstatymas nedraudžia paslaugų teikimo sutartį sudaryti žodžiu.

Identifikuodamas šio susitarimo šalis, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties sąlygos buvo žodžiu derinamos ieškovės ir trečiojo asmens – R. V., R. V., R. M. nebuvo vykusio pokalbio dalyviais. Ieškovės teigimu, ji nėra mačiusi ar apskritai bendravusi su šiais asmenimis, trečiojo asmens buvo tik paaiškinta, kad šie asmenys yra jo verslo partneriai. Byloje liudytoju apklaustas R. M. taip pat patvirtino, kad ieškovės jis nepažįsta. Tačiau atsakovų, trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytinė bylos medžiaga paneigia ieškovės teiginį, kad R. V., R. V., R. M. vykdė bendrą veiklą, susijusią su transporto priemonių pirkimu-pardavimu. Ieškovės ir trečiojo asmens sandoris jiems nebuvo žinomas, nei vienas iš jų neįsipareigojo už gautus pinigus bendrais veiksmais nupirkti ir pristatyti ieškovei automobilį į Tenerifę. Į juos trečiasis asmuo kreipėsi tik tam, kad pasinaudoti jų atsiskaitomosiomis sąskaitomis perduodant ieškovės pinigus trečiajam asmeniui, tai yra ieškovė pervedė pinigus į jų atsiskaitomąsias sąskaitas, jie gautas pinigines lėšas išgrynino ir perdavė trečiajam asmeniui. Ši aplinkybė iš esmės atsispindi ir iš R. V. atsiskaitomosios sąskaitos išrašo. Kaip matyti, 2015 m. rugpjūčio 4 d. R. V. atsiskaitomąją sąskaitą pasiekė ieškovės 6 500,00 Eur. Tą pačią dieną R. V. nuo savo atsiskaitomosios sąskaitos nurašė 6 510,00 Eur. 2015 m. rugsėjo 23 d. R. V. sulaukus kitos ieškovės perlaidos 10 000,00 Eur sumoje, 2015 m. rugsėjo 26 d. R. V. nuo atsiskaitomosios sąskaitos nurašė 9 950,00 Eur. 2015 m. rugpjūčio 4 d., 2015 m. rugsėjo 23-26 dienomis R. V. neatliko kitų bankinių operacijų, iš kurių matytųsi, jog gautos piniginės lėšos iš ieškovės galėjo būti panaudotos kitais tikslais. Pabrėžtina, kad atsakovų, trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl teismas neturi pagrindo jais nesiremti.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad 2015 m. susitarimo dėl automobilio įgijimo šalimis yra tik ieškovė ir trečiasis asmuo. Sutartimi nustatyta pareiga ieškovei sumokėti pinigus trečiajam asmeniui automobiliui įgyti, ir trečiajam asmeniui - nupirkti bei pristatyti transporto priemonę ieškovei. Taigi, vadovaujantis sutarties uždarumo principu, darytina išvada, kad šiuo atveju trečiajam asmeniui neįvykdžius iš sandorio kylančios pareigos, už sandorio neįvykdymą yra atsakingas tik trečiasis asmuo. Būtent trečiajam asmeniui kyla pareiga grąžinti ieškovei pinigus, gautus automobiliui nupirkti. Todėl ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio.

Nagrinėjamoje byloje atsakovams buvo teikta advokato teisinė pagalba, pateiktas prašymas dėl 1 000,00 Eur atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Iš į bylą pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad kiekvienas iš atsakovų advokatui už procesinių dokumentų rengimą, atstovavimą teisme sumokėjo po 500,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys buvo atmestas, atsakovų naudai iš ieškovės priteistina po 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270, 448 straipsniais,

Teismas nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui G. V. 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės J. M..

Priteisti atsakovei L. S. 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės J. M..

Sprendimą per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos galima apskųsti Klaipėdos apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose.