Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovas A. N. Č. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo P. R. (toliau – ir atsakovas) priteisti 44 856 Eur išlaidų atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike ir rašytiniuose paaiškinimuose) ieškovas nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2016 metais jis ir atsakovas žodžiu susitarė, jog ieškovas atliks reikiamus veiksmus (darbus), kad atsakovui priklausantis sublokuotas vienbutis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir namas) būtų padalintas į tris galinčias savarankiškai funkcionuoti dalis atskiruose trijuose namo aukštuose, pastatys laiptinę, kuria iš lauko būtų galima patekti į namo antrą ir trečią aukštus, įves atskiras komunikacijas namo antram ir trečiam aukštui, du namo aukštai bus parduodami, o pirmas namo aukštas atiteks ieškovui, kaip atlygis už visus darbus. Tuo tikslu 2016 m. sausio 28 d. atsakovas išdavė ieškovui įgaliojimą (notarinio registro Nr. 1-292) iki 2016 m. liepos 1 d. atstovauti jį visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, statybos inspekcijoje, padaryti gyvenamojo namo padalijimo projektą, suformuoti atskirus vienetus ir suteikti butams unikalius numerius bei adresus, taip pat atstovauti gaunant leidimus / projektus statinio rekonstrukcijai, statybai, griovimui, atstovauti rengiant techninius projektus, derinimus ir tuo tikslu gauti iš visų įmonių, įstaigų ir organizacijų reikalingus dokumentus, pažymas, projektus, nuosavybės dokumentus ir juos įregistruoti valstybės įmonėje Registrų centre ir kt.

3. Ieškovas pažymėjo, kad 2016 m. kovo 15 d. su atsakovu pasirašė sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas nupirkti turtą, esantį (duomenys neskelbtini), į šią sumą įskaitant sumokėtą avansinį mokėjimą. Pirkimo–pardavimo sutartį šalys įsipareigojo sudaryti iki 2016 m. liepos 15 d., įpareigojant ieškovą iki to laiko atlikti rekonstrukcijos darbus – pertvarkant gyvenamąjį namą iš vienbučio į tributį.

4. Ieškovas paaiškino, kad atsakovas, pasirašydamas 2016 m. kovo 15 d. sutartį, garantavo, jog nėra jokių teisės aktų pažeidimų ir apribojimų, kurie gali turėti įtakos ieškovo nuosavybės teisėms į turtą. Tačiau namo rekonstrukcijos eigoje paaiškėjo, kad egzistuoja tam tikros kliūtys, apie kurias atsakovas ieškovo neinformavo ir dėl ko atliktų statybos darbų įregistravimas viešame registre užtruko. Pažymėjo, kad nors vizualiai namas buvo trijų aukštų, tačiau kadastro byloje buvo nurodyti tik du namo aukštai, be to, atsakovas buvo be teisinio pagrindo užėmęs ir naudojo 100 m² valstybinės žemės. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovas, sutikęs toliau vykdyti suplanuotą projektą, 2017 m. kovo 24 d. pakartotinai išdavė ieškovui įgaliojimą (notarinio registro Nr. 1-897).

5. Ieškovas nurodė, kad atlikus visus reikiamus veiksmus ir pašalinus aukščiau nurodomus pažeidimus, ieškovo lėšomis ir pastangomis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nauji namo kadastro duomenys, atspindintys atskiras, galinčias savarankiškai funkcionuoti patalpas namo pirmajame, antrajame aukšte ir pastogėje. Vykdydamas atsakovo pavedimą pertvarkyti gyvenamąjį namą iš vienbučio į tributį, nuo 2017 m. sausio mėnesio iki 2017 m. lapkričio mėnesio ieškovas, pats ūkio būdu ir pasitelkęs kitus asmenis, savo lėšomis atliko darbus, kurių vertė iš viso 44 856 Eur. Ieškovo lėšomis ir darbu namo išorėje buvo įrengta laiptinė, iš kurios galima patekti į namo aukštus per atskirus įėjimus, taip pat įrengti vandens įvadai namo antrajam aukštui ir palėpei. Nors ieškovas savo lėšomis ir darbu pagerino atsakovo turtą, tačiau atsakovas su juo už atliktus darbus neatsiskaitė.

6. Ieškovas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog šalių susitarimai dėl namo dalies nupirkimo, o vėliau ir perdavimo ieškovo nuosavybėn nebuvo įgyvendinti, ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą dėl patirtų išlaidų atlyginimo. Ieškovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.151 straipsniu, kuris įtvirtina atstovaujamojo pareigą atlyginti atstovo išlaidas ir sumokėti jam atlyginimą. Registruotu laišku 2023 m. spalio 17 d. ieškovas išsiuntė atsakovui pretenziją, prašydamas iki 2023 m. lapkričio 15 d. atlyginti ieškovo patirtas išlaidas už faktiškai atliktus darbus – sumokėti 44 856 Eur sumą, tačiau atsakovas su pretenzija nesutiko.

7. Dublike ieškovas nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad išnagrinėtoje Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 jis reiškė reikalavimą dėl negauto pelno ir avanso priteisimo, nes ši suma buvo žymiai didesnė už patirtas tiesiogines ieškovo išlaidas. Todėl jis nereiškė reikalavimo priteisti iš atsakovo tiesiogines išlaidas. Šioje byloje buvo diskutuojama apie tiesiogines išlaidas. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovo reikalaujama pelno suma apima ieškovo tiesiogines išlaidas ir šios sumos nesumuojamos. Įvairūs dokumentai, susiję su ieškovo vykdytais darbais, į bylą buvo teikiami ne siekiant įrodyti patirtas išlaidas, bet tikslu įrodyti aplinkybes, jog ieškovas atliko tam tikrus darbus, investavo į atsakovo turtą ir atliko pagerinimus, t. y. realiai vykdė įsipareigojimus ir už tai turėjo gauti pažadėtą turto dalį. Kadangi minėtoje byloje nereiškė reikalavimo priteisti iš atsakovo išlaidas už faktiškai atliktus darbus, jis (ieškovas) neteikė nei detalių paaiškinimų, nei įrodymų dėl jų.

8. Pasak ieškovo, teismas be pagrindo pasisakė sprendime dėl aplinkybių, kurių jis neįrodinėjo ir reikalavimų, kurių jis nereiškė. Teismui atmetus jo ieškinį priteisti iš atsakovo negautą pelną ir avansą, jis kreipėsi į teismą dėl skolos grąžinimo ir tai nėra tapatus reikalavimas. Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 19 d. nutartį, kuria ieškovo ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovui, panaikino ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė iš naujo spręsti pirmos instancijos teismui, t. y. aukštesnės instancijos teismas panaikino teisėjos argumentaciją dėl ieškinio tapatumo ir iš naujo ieškinio tapatumo klausimas neturėtų būti keliamas. Ieškovas taip pat nesutiko su atsakovo argumentais dėl ieškinio senaties termino, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikymo, nes ieškovas prašo atlyginti jo patirtas išlaidas vykdant atsakovo pavedimus 2016 m. sausio 28 d. ir 2017 m. kovo 24 d. įgaliojimų pagrindu, o ne priteisti žalos atlyginimą. Dėl jo atliktų darbų išaugo atsakovo turto vertė kelis kartus. Pagal pradinį šalių susitarimą atsakovas už visą namą iš ieškovo turėjo gauti 70 000 Eur, tačiau atsakovui liko pirmas aukštas (ieškovo dalis), 172 553 Eur vertės, taip pat papildomai gavo už parduotą antrą aukštą 54 000 Eur ir 60 000 Eur už parduotą trečią aukštą (pastogę), iš viso atsakovas gavo 286 553 Eur, vietoje planuotų 70 000 Eur. Ieškovas mano, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, nes su ieškovu neatsiskaitė už atliktus darbus.

9. Ieškovas pažymėjo, kad tokiam reikalavimui taikomas bendras dešimties metų senaties terminas. Jei teismas laikytų, kad visgi turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas terminas, prašė laikyti, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir turi būti atnaujintas. Su pirkėjomis V. K. ir S. M. ieškovas jokių susitarimų nebuvo sudaręs. Ieškovo dalyvavimas namo pertvarkyme baigėsi 2017 m. gruodžio 4 d., kuomet reziumuojant, kad ieškovas darbus baigė, atsakovas jam išdavė pasirašytą preliminarią sutartį dėl priklausančios dalies perdavimo. Jokių darbų toliau ieškovas negalėjo vykdyti, nes buvo pasibaigęs išduoto įgaliojimo galiojimas. Ieškovas neatsakingas už tai kas vyko po 2017 m. gruodžio 4 d., nes atsakovo bendrai – nekilnojamojo turto sukčiai A. R. ir V. N. uždraudė pirkėjoms ir atsakovui bendrauti su ieškovu. Nepripažįsta atsakovo teiginių, kad ieškovas bendrininkavo su sukčiais, jis nedalyvavo jokiuose sandoriuose, norėjo padėti atsakovui.

Šalies argumentai

17. Atsakovas pabrėžė, kad ieškovas patirtus nuostolius (žalą) kildina iš teisinių santykių, vykusių nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. lapkričio mėn., todėl ieškovas kreipėsi į teismą praleidęs CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą.

26. Ieškovas A. N. Č. (toliau – ir apeliantas) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindė šiais argumentais:

26.1. bylą nagrinėjusi teisėja A. Lauruševičiūtė, ieškinio priėmimo stadijoje buvo nusprendusi nepriimti apelianto ieškinio, pripažinusi reikalavimų tapatumą su jau išnagrinėta Kauno apylinkės teismo civiline byla Nr. e2-3108-528/2019. Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-544-657/2024 įpareigojo teisėją A. Lauruševičiūtę iš naujo spręsti ieškinio priėmimo klausimą. Teisėjos išankstinis nusistatymas apeliantui kėlė nepasitikėjimą. Pirmo posėdžio metu apeliantas pareiškė teisėjai nušalinimą, tačiau jos nušalinti nepavyko;

26.2. bylą nagrinėjęs teismas spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą 2024 m. sausio 19 d. nutarė ieškinį laikyti nepaduotu dėl ieškinio tapatumo. Kauno apygardos teismas 2024 balandžio 4 d. nutartimi teismą įpareigojo nagrinėti bylą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokių papildomų duomenų, patvirtinančių ankstesnę (panaikintą) teisėjos nutartį, bet pastaroji, tik labiau išsiplėsdama, dar kartą pakartoja, jau jos priimtos / ankstesnes nutarties motyvus, kurie buvo panaikinti aukštesnės instancijos teismo. Tokiu būdu, teisėja piktnaudžiauja procesu, ką patvirtina ir pačios teisėjos bylos nagrinėjimo chronologija – kokiu tikslu ji nagrinėja bylą vos ne metus, skiria du posėdžius apelianto apklausai apie atliktus darbus, du posėdžius atsakovo apklausai apie jo pinigines aferas, skiria statybų ekspertizę, kviečia ekspertą apklausai (kas mokesčių mokėtojams kainavo 3 600 Eur už ekspertizę plius 360 Eur už eksperto dalyvavimą posėdyje) ir po to, negavusi jokių naujų duomenų, kad apelianto reikalavimai tapatūs, bylą nutraukia analogiškais motyvais, kuriais rėmėsi 2024 m. sausio 19 d. nutartyje, nepriimdama ieškinio, tais pačiais motyvais, kurie aukštesnės instancijos teismo buvo atmesti kaip netinkami;

26.3. nagrinėjamu atveju egzistuoja tik ginčo šalių tapatumas. Skirtingi ieškinio dalykai: Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 buvo reikalauta pelno ir avanso, nors apeliantas turėjo teisę pareikalauti tiesioginių išlaidų, jų nereikalavo. Pelnas ir išlaidos – tai du skirtingi dalykai. Aplinkybės dėl apelianto patirtų išlaidų, buvo aptarinėjamos, nes tokiu būdu apeliantas siekė įrodyti, kad atliko savo įsipareigojimus ir jam priklauso atlygis – negautas pelnas. Tos bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad reikalaujama pelno suma apima išlaidas ir šios sumos nesumuojamos. Tai reiškia, kad apeliantas išlaidų ir nereikalavo, kitaip negautas pelnas plius avansas plius išlaidos, būtų sudarę kitokią ieškinio sumą, t. y. virš 200 000 Eur. Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3108- 528/2019 apeliantas reikalavo priteisti iš atsakovo negautą pelną ir jam sumokėtą avansą, bet ne patirtas išlaidas už atsakovo turte atliktus pagerinimus. Kadangi apeliantas minėtoje byloje nereiškė reikalavimo atlyginti patirtas išlaidas už faktiškai įvykdytus darbus, atliktus atsakovo turto pagerinimus, todėl ir neteikė nei detalių paaiškinimų, nei įrodymų dėl jų, nes nereiškė tokio reikalavimo, nesiekė prisiteisti tų faktiškai patirtų išlaidų;

26.4. Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 be apelianto reikalavimo negalėjo sprendime pasisakyti apie tiesiogines išlaidas, nes tokio reikalavimo jis neįrodinėjo ir nereiškė. Teisme nebuvo teikiami jokie įrodymai susiję su šiuo klausimu. Nagrinėtoje byloje net nebuvo nustatyta tiesioginių išlaidų dydis – ginčo dalyko kaina. Apeliantas pateikė vienus skaičiavimus, kurių beveik pusė pagrįsti dokumentais – rašytiniais įrodymais, atsakovas kalbėjo apie kelis kartus mažesnes sumas, bet teismui jokių įrodymų neteikė. Todėl teismas toje byloje negalėjo išnagrinėti tiesioginių išlaidų klausimo dar ir todėl, kad tada nebuvo nustatyta, kiek kainavo namo rekonstrukcija, nes apeliantas nurodė vieną sumą, o atsakovas kitą, bet tai tik žodžiai. Nenustatyta ginčo dalyko kaina – pagrindinis ginčo klausimas. Nenustačius atliktos rekonstrukcijos – dalyko kainos, nėra galima tuos du skirtingus dalykus tapatinti. Kadangi namą apeliantas rekonstravo ūkio būdu, todėl turėjo tik apie pusę sumos įrodančius dokumentus. Atsakovas neturi jokių įrodymų;

26.5. pinigų sumos investuotos į namo rekonstrukciją nustatymui, yra tik vienas būdas – skirti statybos ekspertizę. Kadangi Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 nereiškė reikalavimo priteisti jo patirtas išlaidas už atliktus atsakovo turto pagerinimus, jo patirtos išlaidos buvo nurodytos tik preliminariai, tiek kiek jo manymu buvo reikalinga įrodyti aplinkybes dėl įsipareigojimų vykdymo. Toje byloje apeliantui nebuvo tikslo įrodinėti faktiškai patirtų išlaidų, nes jis jų nereikalavo, todėl ir ieškinyje apeliantas nebuvo tiksliai nurodęs visų atliktų darbų ir visų jo išleistų tam lėšų. Šioje nagrinėjamoje byloje reikalavimo dalykas – patirtų išlaidų, gerinant atsakovo turtą, atlyginimas, todėl teismo apeliantas prašė skirti statybos ekspertizę ir teisėja ją paskyrė;

26.6. civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 nustatyta, kad namo rekonstrukcija kainavo 10 000 Eur, o civilinėje byloje Nr. e2-1781-l 160/2025 teismo ekspertas nustatė, kad namo rekonstrukcija kainavo ne mažiau 20 000 Eur, tai yra dvigubai. Akivaizdu, kad civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 negalėjo būti išnagrinėtas tiesioginių investicijų klausimas be apelianto aiškaus ir ne dviprasmiško reikalavimo, ir dar nežinant tų investicijų dydžio;

26.7. turi sutapti ir trečias kriterijus – pagrindas. Bylų pagrindai irgi ne tapatūs – kitoje byloje reikalaudamas pelno, apeliantas rėmėsi susitarimu su atsakovu, kad atlikęs gyvenamojo namo rekonstrukciją, apeliantas gaus dalį atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto, o atsakovas, perdavęs jam turto dalį, neturės pareigos kompensuoti darbo ir investicijų. Kadangi dėl negauto pelno ieškinys buvo atmestas, apeliantas kreipėsi į teismą visiškai kitu pagrindu – atsakovas skolingas už apelianto patirtas išlaidas, pertvarkant jo nekilnojamąjį turtą, kurias patyrė jo išduotų įgaliojimų pagrindu;

26.8. teismo posėdžiuose, kuomet atsakovas teikė savo paaiškinimus gindamasis nuo pareikštų reikalavimu, jis daugumoje rėmėsi kitoje byloje nagrinėtomis aplinkybėmis apie iš pirkėjų, A., nekilnojamojo turto brokerių gautų – negautų – jo prarastų – atrastų – prarastų – pasiskolintų pinigų istorijomis. Teisėja turėjo pareigą uždrausti atsakovui naudoti su dabartiniu reikalavimu nesusijusių dalykų pasakojimą. Kada ir kam atidavė atsakovas savo pinigus už savo turtą, ne šio ginčo klausimas. Šio ginčo klausimas – namo rekonstrukcijos kaštai ir kas tai atliko. Viso proceso metu ir atsakovo advokatė stengėsi nukreipti nagrinėjimą klaidinga linkme: apie atsakovo sandorius su nekilnojamojo turto agentais, tariamais investuotojais – skolintojais ir pirkėjomis, kurioms nežinia ką atsakovas įsipareigojo;

Šalies argumentai

27.2. apelianto nurodoma aplinkybė, kad Kauno apygardos teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-544-657/2024 panaikino Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 19 d. nutartį, taip pat nepagrindžia apelianto teiginių apie teisėjos šališkumą. Šia apygardos teismo nutartimi buvo pasisakyta dėl ieškinio priėmimo stadijos procesinių klausimų, tačiau ji nei panaikina, nei apriboja pirmosios instancijos teismo teisės vėlesnėje proceso eigoje, išnagrinėjus bylą, spręsti dėl bylos nutraukimo, jeigu nustatomas res judicata taikymo pagrindas;

27.3. atmestini argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, esą tik mechaniškai atkartojo 2024 m. sausio 19 d. nutarties motyvus. Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi buvo pasisakyta tik dėl ieškinio priėmimo stadijos, t. y. dėl to, ar formaliai egzistuoja pagrindas laikyti ieškinį nepaduotu. Ši nutartis nepaneigė ir negalėjo paneigti pirmosios instancijos teismo teisės, išnagrinėjus bylą iš esmės ir įvertinus visą bylos medžiagą, spręsti dėl bylos nutraukimo nustačius res judicata taikymo sąlygas. Skundžiama nutartis priimta po bylos išnagrinėjimo iš esmės, įvertinus apelianto pateiktus paaiškinimus, rašytinius įrodymus, šalių parodymus, ekspertizės išvadą ir visą proceso metu surinktą medžiagą. Aplinkybė, kad teismas, įvertinęs šią medžiagą, padarė išvadą, jog ginčas savo esme yra tapatus jau išnagrinėtam, nereiškia, kad teismas ignoravo proceso metu gautus duomenis ar rėmėsi vien ankstesne pozicija;

27.4. res judicata taikymo pagrindas nutraukti bylą nėra naujų ar papildomų faktinių duomenų nebuvimas ar buvimas, kaip tai klaidingai interpretuoja apeliantas, o tai, ar naujai pareikštu ieškiniu iš esmės siekiama iš naujo spręsti tą patį ginčą tarp tų pačių šalių. Net ir tuo atveju, jei proceso metu buvo paskirta ekspertizė ar apklaustos šalys, tai nepaneigia teismo teisės konstatuoti, jog ginčo dalykas ir pagrindas iš esmės sutampa su jau išspręstu ginču ir kad byla negali būti nagrinėjama pakartotinai;

27.5. apelianto argumentai dėl bylos nagrinėjimo trukmės, procesinių veiksmų apimties ar ekspertizės paskyrimo taip pat nepagrindžia teiginio apie tariamą teisėjos piktnaudžiavimą procesu. Priešingai, tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas sudarė jam realią galimybę pateikti įrodymus ir argumentus, o ieškinio tapatumo klausimas buvo sprendžiamas ne formaliai, bet išsamiai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Tai, kad galutinis procesinis sprendimas apeliantui buvo nepalankus, savaime nereiškia nei procesinių teisių pažeidimo, nei teisėjos šališkumo;

27.6. apeliantas atskirajame skunde toliau piktybiškai meluoja ir teikia tikrovės neatitinkančius faktus, jog jis Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 neva nereikalavo tiesioginių išlaidų atlyginimo, o prašė tik pelno ir avanso priteisimo. Iš Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-3108-528/2019 matyti, kad apeliantas 2019 m. vasario 14 d. (2019 m. vasario 15 d. Nr. DOK-20887) pateikė byloje patikslintą ieškinį, kuris neginčytinai patvirtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, jis patikslintu ieškiniu reikalavo priteisti tiesioginius nuostolius. Apeliantas patikslinto ieškinio III skyriuje aiškiai išskiria, kas sudaro jo patirtus nuostolius, nurodydamas, kad jo patirtus nuostolius sudaro tiesioginiai nuostoliai ir prarastos galimybės piniginė vertė;

27.7. sulyginus patikslintame ieškinyje nurodytus tiesioginius nuostolius su apelianto nurodytomis išlaidomis šioje byloje matyti, kad vienintelis skirtumas tarp reikštų reikalavimų civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 ir šioje – šioje byloje apeliantas pateikia aukštesnes atliktų darbų kainas bei kitaip, smulkiau, detalizuoja atliktus darbus, tačiau atliktų darbų esmė nesiskiria nuo apelianto nurodytų darbų civilinėje byloje e2-3108-528/2019. Net jo pateikti įrodymai, pagrindžiantys patirtus tiesioginius nuostolius abiejose bylose visiškai sutampa;

27.8. dublike 2019 m. balandžio 9 d. (2019 m. balandžio 10 d. Nr. DOK-43928) apeliantas taip pat išdėstė argumentus dėl tiesioginių išlaidų susidarymo ir teikė įrodymus, patvirtinančius jų susidarymą (24, 25 punktas). Dubliko 26 punkte apeliantas, be kita ko, nurodė, kad atsakovas, sudaręs susitarimą su apeliantu dėl namo pertvarkymo ir dalies atsakovui priklaususio nekilnojamojo turto perleidimo jam, atitinkamo susitarimo nevykdė, ko pasėkoje privalo atlyginti apelianto patirtus nuostolius, kurių skaičiavimai pateikti ieškinyje. 2019 m. spalio 9 d. savo baigiamojoje kalboje (2019 m spalio 9 d. Nr. DOK-118917) apeliantė taip pat išdėstė argumentus dėl tiesioginių nuostolių susidarymo ir jų pagrindimą. Nurodė, kad esminiai klausimai, į kuriuos reikalinga atsakyti priimant sprendimą šioje byloje – ar šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti atsakovo atžvilgiu civilinę atsakomybę nuostolių atlyginimo forma, t. y. ar atsakovas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų apeliantui ir ar tai sąlygojo pastarojo nuostolius, o jei taip, tai kokio dydžio nuostoliai privalo būti apeliantui atlyginti. Dėl atsakovo kaltės apelianto patirti tiesioginiai nuostoliai sudaro 30 526 Eur, tačiau didžiąją apelianto reikalavimų dalį sudaro netiesioginiai nuostoliai. Kadangi šiuo atveju apelianto patirtos tiesioginės išlaidos buvo orientuotos į aptariamos nuosavybės įgijimą ir pelno uždirbimą, laikytina, kad į parastos galimybės piniginę vertę tiesioginių išlaidų suma įeina, t. y skaičiuojant nuostolius šios sumos nesumuojamos, nes didesnioji suma apima mažesniąją;

27.9. civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 bylos nagrinėjimo metu teismo posėdžių metu buvo išsamiai aiškinamasi būtent tiesioginių nuostolių susidarymo aplinkybių. Apeliantas teismo posėdžių metu teikė detalius paaiškinimus dėl savo atliktų darbų apimties, kainų, atsiskaitymo tvarkos ir jų pagrindimo, o atsakovas pateikė savo poziciją dėl šių išlaidų realumo, apimties ir finansavimo. Teismas bylos nagrinėjimo metu ne kartą nurodė, kad šalys privalo pateikti tiesioginių išlaidų patyrimą patvirtinančius rašytinius įrodymus, tačiau tiek apeliantas, tiek atsakovas nurodė, jog kitų įrodymų, be jau pateiktų byloje, neturi. Tai patvirtina, kad tiesioginių išlaidų klausimas ankstesnėje byloje buvo nagrinėtas iš esmės, todėl apelianto teiginiai, jog šis klausimas neva nebuvo nagrinėjamas, neatitinka bylos faktinių duomenų;

27.10. aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje apeliantas prašė skirti ekspertizę darbų vertei nustatyti, nekeičia ginčo esmės ir nepaneigia bylų tapatumo. Apeliantas turėjo teisę ir galimybę prašyti tokios ekspertizės civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019, tačiau tuo metu šia procesine teise nepasinaudojo. Pats ekspertizės prašymas darbų vertei nustatyti nesukuria naujo ieškinio pagrindo ir nepaverčia ginčo nauju. Apeliantas nagrinėjamoje byloje nenurodė atlikęs jokių naujų darbų ir patyręs kitus nuostolius, nei tuos, kuriuos jis nurodė kaip patirtus civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019. Apeliantas siekia tik iš naujo įvertinti tų pačių darbų vertę ir tų pačių tariamų nuostolių dydį, o toks siekis pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį ir 293 straipsnio 3 punktą yra nesuderinamas su res judicata principu ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo vertintas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis;

27.11. civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 teismas sprendė, kad nors apeliantas reikalavo priteisti 30 526 Eur dydžio tiesioginius nuostolius, faktiškai pateikė įrodymus tik dėl 8 900,80 Eur dydžio tiesiogiai patirtų išlaidų ginčo namo darbams atlikti, kurios buvo susijusios su laiptinės įrengimu. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad apeliantas skundė teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019, be kita ko ir dalyje dėl to, kad teismas nepriteisė ieškovui jo patikslintame ieškinyje nurodytų tiesioginių nuostolių, tačiau Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 18 d. nutartimi apelianto apeliacinį skundą atmetė. Taigi, apelianto teiginiai, jog ankstesnėje civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 tiesioginių nuostolių atlyginimo klausimas neva nebuvo spręstas, yra akivaizdžiai nepagrįsti ir paneigiami įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Paminėtose bylose teismai ne tik vertino apelianto nurodytas tiesiogines išlaidas, jų dydį ir pagrįstumą, bet ir konstatavo, kad apeliantas neįrodė didžiosios dalies deklaruojamų nuostolių bei neturėjo realių finansinių galimybių įgyvendinti patikslintame ieškinyje nurodytų darbų. Atsižvelgiant į tai, apelianto bandymas nagrinėjamoje byloje dar kartą kelti tų pačių darbų ir tų pačių tariamų nuostolių atlyginimo klausimą, negali būti vertinamas kitaip, kaip pakartotinis jau išspręsto ginčo inicijavimas;

27.12. nagrinėjant atskirojo skundo argumentus, tikslinga atskirai pasisakyti dėl konkrečių apelianto nurodomų rekonstrukcijos darbų ir prejudicinę galią turinčių teismo išvadų, padarytų Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019. Šios išvados yra reikšmingos vertinant, ar nagrinėjamoje byloje apeliantas iš tiesų nurodo naujas aplinkybes, ar tik pakartotinai kelia jau galutinai išspręstus klausimus. Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 pasisakydamas dėl laiptinės įrengimo darbų atlikimo ir jų finansavimo aplinkybių, konstatavo, kad apeliantas neįrodė nei jo nurodomos atliktų darbų apimties, nei fakto, jog šie darbai būtų finansuoti jo asmeninėmis lėšomis. Teismas nustatė, kad apeliantas pateikė įrodymus tik dėl 6 400 Eur dydžio išankstinio apmokėjimo už laiptinės konstrukciją, ir net ši suma nebuvo padengta iš apelianto nuosavų lėšų – ji buvo finansuota iš trečiųjų asmenų perduotų avansų, kurie vėliau buvo padengti atsakovo negautų lėšų sąskaita. Dėl kitų ieškovo nurodomų tariamai atliktų rekonstrukcijos darbų, teismas konstatavo, kad apeliantas neįvykdė esminių rekonstrukcijos darbų, kuriais grindžia ir nagrinėjamos bylos ieškinio reikalavimus. Aptariamame sprendime nustatyta, kad ginčo namo antrame aukšte nebuvo įrengtas dujinis katilas, nebuvo įvesta ir pajungta šildymo sistema, karšto ir šalto vandens tiekimas, o trečiame aukšte nebuvo įvestos komunikacijos (dujų, vandentiekio ir elektros įvadai su apskaitos prietaisais), nebuvo įrengtos mansardos patalpos bei neatlikti ir neįregistruoti jų kadastriniai matavimai. Tai reiškia, kad esminiai rekonstrukcijos darbai, kuriuos apeliantas nurodo kaip savo įnašą, faktiškai nebuvo atlikti;

27.13. šias prejudicines išvadas papildomai patvirtina ir civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 apklaustų liudytojų – V. N., A. R., V. K. ir S. M. – parodymai. Šie liudytojai byloje patvirtino, kad nors realiai apeliantas įsipareigojo atlikti namo rekonstrukcijos darbus savo lėšomis, tačiau jis neįvykdė savo įsipareigojimų, didžiosios dalies darbų apskritai neatliko arba jų nebaigė, dėl ko atsakovas buvo priverstas pats savo lėšomis atlikti dalį įsipareigojimų pirkėjams, taip padengdamas apelianto padarytus nuostolius ir neįvykdytus įsipareigojimus;

27.14. apeliantas nagrinėjamoje byloje nenurodo jokių naujų faktinių aplinkybių, naujų darbų ar kitokių nuostolių, kurie nebūtų buvę ištirti ir įvertinti civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019. Priešingai, įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, kad didžioji dalis apelianto deklaruojamų rekonstrukcijos darbų apskritai nebuvo atlikti, o likę darbai buvo atlikti ne apelianto lėšomis arba buvo finansuoti atsakovo ir trečiųjų asmenų. Todėl apelianto bandymas nagrinėjamoje byloje pakartotinai reikšti reikalavimus, grindžiamus tomis pačiomis aplinkybėmis, pakeičiant tik jų teisinę kvalifikaciją ar išskaidant tariamus darbus, nepanaikina bylų tapatumo ir nepaneigia res judicata taikymo pagrįstumo;

27.15. civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 ir nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko – apelianto reikalavimo atlyginti tariamai patirtas išlaidas už ginčo namo rekonstrukcijos darbus – ir tuo pačiu faktiniu bei teisiniu pagrindu, grindžiamu apelianto deklaruojamais rekonstrukcijos darbais, kurių atlikimo faktas, apimtis ir finansavimas jau buvo galutinai ištirti ir paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Apelianto bandymas šioje byloje iš naujo kelti tą patį ginčą, dirbtinai išskaidant tuos pačius darbus ar remiantis kita teisine kvalifikacija, akivaizdžiai neatitinka res judicata instituto paskirties ir negali būti laikomas nauju ginču. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą, vadovaudamasis CPK 279 straipsnio 4 dalimi ir 293 straipsnio 3 punktu;

27.16. priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis buvo konstatuotas ne ieškinio priėmimo stadijoje ir ne formaliai, o įvertinus visą proceso eigą, bylos medžiagą ir prejudicines aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad apeliantas, žinodamas apie galutinį ir jam nepalankų teismo sprendimą, sąmoningai pakartotinai inicijavo iš esmės tapačią bylą, nepateikdamas jokių naujų faktinių aplinkybių ar naujų patirtų nuostolių, kurie nebūtų buvę jau ištirti ir įvertinti ankstesniame procese. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis šiuo atveju pasireiškė sąmoningu ir kryptingu apelianto nesąžiningu elgesiu – jis, žinodamas apie prejudicinę galią turinčias aplinkybes ir galutinį ginčo išsprendimą, pakartotinai inicijavo iš esmės tapačią bylą, nuosekliai neigė jau nustatytus faktus ir pateikė tikrovės neatitinkančius teiginius, jog jis neva tai ankstesnėje byloje nekėlė reikalavimo dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo. Toks apelianto elgesys vertintinas ne kaip teisės į gynybą įgyvendinimas, o kaip sąmoningai pasirinkta procesinė strategija, kuria siekiama paneigti įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir sukelti atsakovui bei valstybei nepagrįstas bylinėjimosi sąnaudas;

27.17. nesutiktina su apelianto pozicija, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam 5 000 Eur baudą, esą paskyrė neproporcingai didelę sankciją. Priešingai, skiriant baudą buvo vadovaujamasi kasacinio teismo suformuota praktika, pagal kurią piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktas ir sankcijos dydis vertinami ne formaliai, o kompleksiškai, atsižvelgiant ne tik į konkrečiame procese atliktus asmens veiksmus, bet ir į jo elgesio pobūdį, motyvaciją bei kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes. Atsakovas apelianto yra persekiojamas nuo 2018 m. lapkričio 18 d., kuomet apeliantas pirmąjį kartą kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu reikalaudamas priteisti iš atsakovo 179 553 Eur sumą, kurią jis apskaičiavo kaip prarastą galimybę rekonstruojant namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), į tributį;

27.18. apeliantas akivaizdžiai su bylos pralaimėjimu negalėjo susitaikyti, dėl ko jis atsakovui pradėjo grasinti susidorojimu, dėl ko atsakovui teko kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal BK 145 straipsnį. Kauno apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamoje byloje Nr. 1-804-993/2022, pripažino apeliantą kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas tikėjosi, kad po apkaltinamojo nuosprendžio ieškovas nustos jį persekioti, tačiau netrukus po to, ieškovas iniciavo dar vieną teisminį procesą – dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019, tačiau Kauno apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eA2-23394-877/2022, tokį apelianto reikalavimą atmetė. Apeliantas teismo sprendimą atsisakyti atnaujinti procesą apskundė aukštesniajam teismui, tačiau Kauno apygardos teismas išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. eA2-467-413/2023 ieškovo apeliacinį skundą atmetė. Atsakovas taip pat buvo priverstas dalyvauti apelianto inicijuotame Kauno Apskrities VPK Turtinių nusikaltinų skyriaus atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-25917-20, kuris vėlgi apeliantui nebuvo sėkmingas;

27.19. atsakovas visose procesuose patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurių apeliantas jam nėra apmokėjęs. Byloje atsakovas yra pateikęs įrodymus (DOK-105862), kad Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 apeliantas liko skolingas atsakovui 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šioje byloje sprendimas buvo priimtas 2020 m. spalio 29 d., tačiau kaip patvirtina byloje pateikta antstolio Sauliaus Užkuraičio Pažyma Nr. S-24-34-22144, per 4 metus apeliantas atsakovui 2024 m. liepos 1 d. buvo sumokėjęs tik 1 088,28 Eur, t. y. apeliantas moka kas mėnesį atsakovui vos po 20 Eur. Byloje taip pat yra pateiktas antstolio V. Z. raštas, kuris patvirtina, jog vykdomoje byloje Nr. 0137/22/01707 apeliantas teismo priteistų 1 650 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo 2024 m. liepos 1 d. išvis nėra atlyginęs;

27.20. dar 2019 metais civilinėje byloje Nr. e2-3108-528/2019 teismas sprendime pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu apeliantas nepaneigė, jog pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta iki 2016 m. liepos 15 d., nes apeliantas neturėjo pakankamai pinigų sutartai kainai už ginčo turtą sumokėti. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad apeliantas turėjo antstolių išieškomų kreditorinių įsipareigojimų. Taigi, jis faktiškai yra beturtis nuo 2016 metų. Jo materialinė padėtis akivaizdžiai nepasikeitė, nes naudojasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteikta nemokama teisine pagalba, tačiau vertinant ieškovo piktybiškumą, vertinant tai, kad jis turi ne vieną kreditorinį įsipareigojimą, akivaizdu, kad apeliantas savo pajamas slepia;

27.21. nuolat teikiami apelianto prašymai įvairiausioms institucijoms vis iš naujo išnagrinėti tą patį teisinį santykį, rodo apelianto piktybiškumą ir piktnaudžiavimą jam suteiktomis procesinėmis teisėmis. Atsakovas yra priverstas nuolat gintis nuo aiškiai nepagrįstų apelianto reikalavimų, patirti finansinį nuostolį, kai tuo tarpu apeliantas naudojasi nemokama teisine pagalba piktnaudžiaudamas visa teisine sistema;

27.22. įvertinus visas pirmiau nurodytas aplinkybes jų visumoje – ilgalaikį ir kryptingą apelianto procesinį persekiojimą, pakartotinį tapačių ir akivaizdžiai nepagrįstų reikalavimų reiškimą, įsiteisėjusių teismo sprendimų ir prejudicinių aplinkybių sąmoningą ignoravimą, nuoseklų bylinėjimosi išlaidų nemokėjimą, taip pat tai, kad procesas apeliantui faktiškai nesukelia jokių neigiamų finansinių pasekmių dėl naudojimosi valstybės garantuojama teisine pagalba, atsakovas pagrįstai mano, jog pirmosios instancijos teismo paskirta 5 000 Eur bauda yra ne tik proporcinga, bet ir iš esmės minimali, atsižvelgiant į piktnaudžiavimo mastą, trukmę ir padarinius. Tokiomis aplinkybėmis mažesnė sankcija nebūtų pasiekusi CPK 95 straipsnyje numatyto tikslo – užkirsti kelią piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis ir užtikrinti proceso sąžiningumą, todėl apelianto teiginiai apie neva per didelę baudą laikytini akivaizdžiai nepagrįsti ir atmestini.