Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

19. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės UAB (duomenys neskelbtini) ieškinys dėl skolos priteisimo tenkintas iš dalies, o atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) priešieškinis dėl 302,50 Eur dėl sumokėto avanso priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai vertino šalių teises ir pareigas pagal pasirašytą 2019 m. rugpjūčio 22 d. Darbuotojų paieškos sutartį, netinkamai aiškino sutarties nuostatas, susijusias su ieškovės sutartinėmis pareigomis ir jų įvykdymu, todėl padarė neteisingas išvadas dėl atsakovės pareigos sumokėti už ieškovės suteiktas paslaugas. Apeliantė savo priešieškinį laiko pagrįstu, kadangi mano, kad ieškovė nesuteikė atsakovei paslaugų visa apimtimi ir ieškovė neturi teisės iš viso gauti iš atsakovės užmokesčio, išskyrus 60,50 Eur pagal 2020 m. sausio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už dokumentų ruošimą dėl užsieniečio įdarbinimo. Teigia, kad teisės gauti avansą nenumato ir šalių pasirašyta sutartis.

21. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus ir reikalavimus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo, kartu pasisakydama dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.

Dėl skundžiamo sprendimo ne(teisėtumo)

22. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl sudarytos paslaugų teikimo sutarties vykdymo tinkamumo, t. y. paslaugų teikimo sutarties įvykdymo ir pareigos sumokėti už suteiktas paslaugas.

23. Atlygintinų paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas yra pateiktas CK 6.716 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

24. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant nurodytas teisės normas, išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018).

25. Pagal CK 6.718 straipsnio 1 dalį, teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus; pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų.

26. CK 6.720 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Pagal šio straipsnio 3 dalį, suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka; jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos; šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį.

27. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, konstatuodamas, jog ieškovė savo įsipareigojimus atsakovei įvykdė tinkamai. Nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė surado atsakovės pageidaujamą, kvalifikaciją atitinkantį asmenį, kurį atsakovė įdarbino. Įdarbinimo faktą, kaip tinkamą sutartinių prievolių įvykdymą, atsakovė pripažįsta. Pažymėjo, kad darbo sutartis nutrūko ne dėl to, jog darbuotojas neturėjo nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

28. Apeliantė apeliaciniame skunde, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvadas, teigia, kad teismas skundžiamame sprendime neaptarė sutarties nuostatų, susijusių su sąlygomis ieškovei gauti iš atsakovės užmokestį už suteiktas paslaugas. Nurodo, jog tarp šalių sudarytos sutarties esmė buvo ta, kad ieškovė surastų atsakovei darbuotoją, o tai reiškia, kad atrinktas darbuotojas turėjo atitikti ne tik profesinę kvalifikaciją, bet ir turėti teisę legaliai dirbti Lietuvoje. Ieškovė turėjo sutvarkyti ar organizuoti savo lėšomis visų užsieniečio darbui reikalingų dokumentų sutvarkymą. Tai patvirtina sutarties 14 punktas, taip pat ir sutarties 5.2 punktas, pagal kurį atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei tinkamai įformintus įgaliojimus teikiant paslaugas atstovauti klientui valstybinėse įstaigose ir institucijose, atliekančiose su asmenų įdarbinimu susijusias funkcijas.

30. Šalims nesutariant, pirmiausia privalu apibrėžti jas siejusius teisinius santykius. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). CK 6.156 straipsnyje įtvirtinta teisė laisvai sudaryti sutartis, savarankiškai spręsti dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Šiame straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas apima ir šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus.

31. Taip pat pažymėtina, kad teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.). Taip pat teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

32. Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-611/2017).

33. Byloje nustatyta, kad šalys 2019 m. rugpjūčio 22 d. sudarė Darbuotojų paieškos sutartį, kuria ieškovė (paslaugų teikėjas) įsipareigojo ieškoti ir atrinkti darbui atsakovei (kliento įmonėje teikti paslaugas) tinkančius kandidatus pagal kliento paslaugų užsakyme nurodytus reikalavimus, o atsakovė (klientas) įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti (sutarties 1 punktas). Pagal minėtos sutarties 2 punktą paslaugų teikimą apima: darbuotojų paieška pasitelkiant paslaugų teikėjo žinias ir resursus (sutarties 2.1 punktas); kliento informavimas apie teikiamų paslaugų eigą (sutarties 2.2 punktas).

34. Remiantis šios sutarties 3.1 punktu, paslaugų teikėjas (ieškovė) įsipareigoja kliento pavedimu pagal kliento raštu pateiktą informaciją ieškoti bei atrinkti klientui tinkančius kandidatus darbui ir paslaugų teikimui kliento įmonėje.

35. Pagal sutarties 5 punktą, klientas (šiuo atveju atsakovė) įsipareigoja: per 3 (tris) darbo dienas nuo paslaugų užsakymo pateikti visą informaciją, būtiną ir reikalingą paslaugoms teikti (sutarties 5.1 punktas); per 3 (tris) darbo dienas nuo paslaugų užsakymo suteikti paslaugų teikėjui tinkamai įformintus įgaliojimus teikiant paslaugas atstovauti klientui valstybinėse įstaigose ir institucijose, atliekančiose su asmenų įdarbinimu susijusias funkcijas (sutarties 5.2 punktas); sudarant sutartį dėl darbo kliento įmonėje ar sutartį dėl paslaugų teikimo nedaryti darbo / paslaugų teikimo sąlygų blogesnių, nei jos buvo nurodytos paslaugų užsakymo metu ir vykdant sutarties 5.1 punktą (sutarties 5.3 punktas); nedelsiant informuoti paslaugų teikėją apie visas aplinkybes, turinčias reikšmės paslaugų teikėjo įsipareigojimų pagal šią sutartį vykdymui (sutarties 5.4 punktas); sumokėti paslaugų teikėjui už suteiktas paslaugas šios sutarties nustatyta tvarka ir vykdyti kitus pagal šią sutartį prisiimtus įsipareigojimus (sutarties 5.5 punktas).

36. Remiantis šios sutarties 7 punktu, matyti, jog sutartyje numatytos šalių garantijos ir pareiškimai: paslaugų teikėjas pareiškia ir garantuoja, kad paslaugos bus teikiamos naudojant reikalingus sugebėjimus bei patirtį, tai reiškia, kad paslaugas teikiantys paslaugų teikėjo darbuotojai paslaugų pagal šią sutartį teikimui yra ir bus tinkamai atrinkti (sutarties 7.1 punktas). Pagal sutarties 7.2 punktą, klientas (šiuo atveju atsakovė) garantuoja, kad jis aiškiai supranta ir įvertina, kad paslaugų teikėjas negarantuoja kandidatų atitikties kliento pageidavimams ir reikalavimams (sutarties 7.2.1 punktas); jis prisiima visą riziką dėl sprendimo apie atrinkto kandidato tinkamumą darbui kliento įmonėje priėmimo (sutarties 7.2.2 punktas); jis supranta ir sutinka su tuo, jog jeigu darbo paslaugų teikimo sutartis su kandidatu nutraukiama po 1 (vieno) mėnesio dėl to, kad darbuotojas, paslaugų teikėjas pažeidė darbo sutarties paslaugų teikimo sutarties, darbo teisės ar kitų teisės aktų nuostatas, tai neturės jokios reikšmės sprendžiant apie šio kandidato tinkamumą dirbti kliento įmonėje / teikti paslaugas, t. y. bus laikoma, kad paslaugų teikėjas prievolės pagal sutartį dėl šio kandidato paieškos ir atrankos įvykdė tinkamai, ir klientas neturės teisės šiuo pagrindu reikalauti grąžinti paslaugų teikėjui sumokėtą atlyginimą už suteiktą paslaugą (sutarties 7.2.3 punktas).

37. Aptariamos sutarties IV dalyje numatyta paslaugų kaina ir atsiskaitymai. Šios sutarties 13 punkte nurodyta, jog dėl paslaugų kainos ir papildomų paslaugų teikimo sąlygų šalys susitaria paslaugų užsakyme. Sutarties 14 punkte įtvirtinta, kad už suteiktas paslaugas, tai yra surastam ir atrinktam kandidatui užsieniečiui gavus nacionalinę vizą / laikiną leidimą gyventi, taip pat gavus leidimą dirbti (jeigu įdarbinti siekiama užsienietį) ir klientui ir kandidatui sudarius darbo ar paslaugų teikimo sutartį (net ir tuo atveju, jeigu su kandidatu klientas tiesiogiai ar netiesiogiai sudaro kitokio pobūdžio darbo ar paslaugų teikimo sutartį, nei buvo numatyta paslaugų užsakyme), klientas per 3 (tris) darbo dienas nuo visų anksčiau nurodytų įvykių atsiradimo momento įsipareigoja sumokėti paslaugų teikėjui į paslaugų teikėjo sąskaitą 50 (penkiasdešimt) proc. dydžio mokėjimą nuo paslaugų užsakyme nurodytos paslaugų kainos, skaičiuojamos šiam kandidatui. Sutarties 15 punkte numatyta, jog per 3 (tris) darbo dienas nuo 1 (vieno) mėnesio po sutarties tarp kliento ir kandidato sudarymo suėjimo, jeigu sutartis tarp kandidato ir kliento nėra nutraukiama kliento ar kandidato iniciatyva, klientas įsipareigoja paslaugų teikėjui sumokėti paslaugų kainą.

38. Šalių sudarytos aptariamos sutarties baigiamųjų nuostatų 35 punkte nurodyta, jog esant prieštaravimams tarp paslaugų užsakymo nuostatų ir šios sutarties nuostatų, sutarties nuostatos aiškinamos pagal paslaugų užsakyme nurodytas nuostatas. Sutarties priedai: paslaugų užsakymo forma – 1 priedas; darbuotojų poreikių anketa – 2 priedas.

39. Byloje pateiktoje 2019 m. rugpjūčio 22 d. paslaugų užsakymo formoje, kuri yra Darbuotojų paieškos sutarties 1 priedas, nurodyta, kad ieškomi 2–3 virėjai, paslaugų kaina – 600,00 Eur be PVM už kiekvieną kliento (atsakovės) įmonėje paslaugų teikimui klientui tinkamą kandidatą.

40. Taigi šalys buvo sudariusios susitarimą dėl darbuotojų paieškos, pagal atsakovės paslaugų užsakyme nurodytus reikalavimus šis susitarimas buvo įformintas darbuotojų paieškos sutartimi. Remiantis šalių sudarytos sutarties turiniu, akivaizdu, kad šios sutarties sudarymo tikslas – ieškoti ir atrinkti kandidatus, tinkančius darbui atsakovės įmonėje. Atsakovė, sudarydama šią sutartį, siekė per ieškovę surasti darbuotojus, o ieškovė – už atitinkamą atlyginimą suteikti atsakovei paslaugą – surasti darbui atsakovės įmonėje tinkančius kandidatus. Taigi ieškovės suteiktos paslaugos tikslas – surasti atsakovei tinkančius kandidatus. Remiantis visos sutarties turiniu, akivaizdu, kad šalys sudarė sutartį, turėdamos tikslą pasiekti minėtą rezultatą, t. y. atsakovė, pasinaudodama ieškovės, kaip verslininkės profesionalės darbuotojų srityje, patirtimi ir pagalba, surasti darbui savo įmonėje tinkančius kandidatus, o ieškovė, suteikusi paslaugas, dėl kurių būtų realiai atrinkti tinkantys kandidatai, – gauti už tai atlyginimą.

41. Pabrėžtina, jog 2019 m. rugpjūčio 22 d. Darbuotojų paieškos sutarties šalys yra verslininkai, gebantys įvertinti sudarančių sutarčių pobūdį, joje įtvirtintus susitarimus ir iš šių susitarimų kilsiančias teisines pasekmes. Nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškove, kad apeliantė, nesutikdama su teismo padarytomis išvadomis, remiasi išimtinai vienu sutarties punktu, nurodydama, kad pagal šalių sudarytą Darbuotojų paieškos sutartį atsiskaitymas už suteiktas paslaugas galimas tik darbuotojui gavus nacionalinę vizą / laikiną leidimą gyventi, taip pat gavus leidimą dirbti (jeigu įdarbinti siekiama užsienietį) ir klientui ir kandidatui sudarius darbo ar paslaugų teikimo sutartį. Tačiau, kaip matyti iš pirmiau nurodytų sutarties punktų, ieškovė su atsakove sudarytos 2019 m. rugpjūčio 22 d. darbuotojų paieškos sutarties pagrindu neturėjo pareigos inicijuoti M. K. nacionalinės vizos ar laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje proceso.

42. Byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog ieškovės surastas ir pasiūlytas kandidatas M. K. buvo tinkamas kandidatas atsakovei. 2019 m. lapkričio 11 d. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konstatuotas jo tinkamumas Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, dėl to tą pačią dieną (t. y. 2019 m. lapkričio 11 d.) atsakovė pasirašė su juo darbo sutartį. Vykdydama darbuotojų paieškos sutartį, atsakovė sumokėjo ieškovei pagal pateiktą sąskaitą 50 procentų dydžio sumą nuo paslaugos kainos. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo „Dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams“ Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu M. K. kreipėsi į Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM Imigracijos skyrių dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo. M. K. atsakovės įmonėje dirbo nuo 2019 m. lapkričio 11 d. iki 2020 m. sausio 16 d., buvo pateikęs prašymą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pažymėjo, kad atsakovės iniciatyva buvo nutrauktas M. K. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimas.

43. Iš byloje pateiktos 2019 m. lapkričio 11 d. darbo sutarties (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp atsakovės ir M. K., matyti, jog darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti 2019 m. lapkričio 12 d. Minėta sutartis tarp šalių pasibaigė 2020 m. sausio 16 d. DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės, t. y. darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą).

44. Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės argumentams, kuriais kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovės ieškovei pagal pateiktą sąskaitą sumokėtos 50 procentų dydžio sumos nuo paslaugos kainos. Apeliantės teigimu, tokio mokėjimo (avanso) šalių pasirašyta sutartis nenumatė. Nurodo, kad atsakovės ieškovei sumokėta 363,00 Eur suma pagal ieškovės 2019 m. lapkričio 4 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sumokėta už įdarbinimo paslaugas avansu, ji nebuvo privaloma pagal sutartį, tačiau atsakovės sumokėta geranoriškai, ieškovei paprašius. Teisinio pagrindo atsakovei mokėti ieškovei 363,00 Eur už įdarbinimo paslaugas nėra ir nebuvo. Tai buvo geranoriškas šalių susitarimas, kuriuo buvo nukrypta nuo sutarties nuostatų.

45. Kaip nustatyta byloje, šalis sieję santykiai įforminti 2019 m. rugpjūčio 22 d. Darbuotojų paieškos sutartimi, kurios, kaip jau minėta, 14 punktas, be kita ko, numato, jog klientas (šiuo atveju atsakovė) per 3 (tris) darbo dienas nuo visų anksčiau nurodytų įvykių atsiradimo momento įsipareigoja sumokėti paslaugų teikėjui (šiuo atveju ieškovei) į paslaugų teikėjo sąskaitą 50 (penkiasdešimt) proc. dydžio mokėjimą nuo paslaugų užsakyme nurodytos paslaugų kainos, skaičiuojamos šiam kandidatui. Vadinasi, priešingai, nei teigia apeliantė, jai tokia pareiga kyla iš šalių sudarytos sutarties nuostatų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog, vykdydama Darbuotojų paieškos sutartį, atsakovė ieškovei pagal pateiktą 2019 m. lapkričio 4 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (aprašas – įdarbinimo paslaugos) sumokėjo 50 procentų dydžio sumą nuo paslaugos kainos (t. y. 363,00 Eur). Atsakovė pateiktą sąskaitą apmokėjo 2019 m. lapkričio 25 d. Sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog tokie atsakovės veiksmai patvirtina, kad surastas ir atrinktas kandidatas atsakovę tenkino ir buvo sudarytos visos sąlygos kandidato įdarbinimui.

46. Sutarties 15 punkte įtvirtintas 1 mėnesio terminas, per kurį ieškovo surastas darbuotojas turėjo pradėti dirbti atsakovei priklausančioje įmonėje, o atsakovė įpareigojo sumokėti paslaugų kainą. Aplinkybė, kurią pripažįsta ir neginčija apeliantė yra ta, jog M. K. atsakovei priklausančioje įmonėje dirbo ilgiau nei mėnesį. Kaip matyti, M. K. atsakovei priklausančioje įmonėje dirbo nuo 2019 m. lapkričio 11 d. iki 2020 m. sausio 16 d.

47. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės iniciatyva buvo nutrauktas M. K. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimas. Iš į bylą pateikto 2020 m. sausio 27 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus M. K. pranešimo dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo nutraukimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2020 m. sausio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyrius nutraukė M. K. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą.

48. Apeliantė argumentuoja, kad faktas, jog atsakovės iniciatyva 2020 m. sausio 27 d. buvo nutrauktas M. K. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimas, negali būti pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį, kadangi darbdavys turi pareigą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ informuoti Migracijos departamentą apie darbo sutarties nutraukimą su užsieniečiu. Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties numato pareigą informuoti apie darbo sutarties nutraukimą su užsieniečiu, kuriam yra išduota viza arba leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog atsakovė šiuo atveju tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė netinkamai įgyvendino sutartinius įsipareigojimus, kylančius iš 2019 m. rugpjūčio 22 d. Darbuotojų paieškos sutarties. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, darbo sutartis nutrūko ne dėl to, jog darbuotojas neturėjo nacionalinės vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

49. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog iš esmės buvo pasiektas šalių sudarytos sutarties tikslas – ieškoti ir atrinkti kandidatą, tinkantį apeliantės įmonei, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė savo įsipareigojimus atsakovei įvykdė tinkamai, todėl ieškovė turi gauti už tai atlyginimą.

50. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl atmeta atsakovės reikalavimą priteisti (grąžinti) sumokėtą avansą. Apeliantė priešieškinį laiko pagrįstu, kadangi mano, kad ieškovė nesuteikė atsakovei paslaugų visa apimtimi ir ieškovė neturi teisės iš viso gauti iš atsakovės užmokesčio, išskyrus 60,50 Eur pagal 2020 m. sausio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) už dokumentų ruošimą dėl užsieniečio įdarbinimo.

51. Kaip matyti, dėl 60,50 Eur sumokėjimo pagal sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ginčo byloje nėra. Apeliantė šią skolą pripažįsta, jos dydžio neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šio reikalavimo nepasisako.

52. Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą pažymėtina, jog reikalavimus teismo sprendimo turiniui nustato CPK 270 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis, t. y. sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnis). Vertinant apeliantės nurodytus argumentus, svarbi yra tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą.

53. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (H. v. Finland, no. 4968/99, judgementof 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgementof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

54. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvai nėra itin išsamūs, tačiau tai savaime nelemia pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo vien dėl tokios priežasties. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017).

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius reikalavimų aspektus, nustatė teisiškai svarbią bylos aplinkybę, kad, vykdydama Darbuotojų paieškos sutartį, atsakovė sumokėjo ieškovei pagal pateiktą sąskaitą 50 procentų dydžio sumą nuo paslaugos kainos, ir tokią aplinkybę tinkamai įvertino, o patį ginčą išsprendė teisingai. Tad net ir gana lakoniškas, bet iš esmės teisingas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien dėl jo motyvų neišsamumo, jeigu tokias procesinio dokumento spragas gali užpildyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju skundžiamo teismo sprendimo surašymo (motyvavimo) trūkumus ištaiso apeliacinės instancijos teismas. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

56. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro sąlygų jį naikinti ar keisti. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijamas pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl naujų įrodymo priėmimo

57. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija. Toks klausimas yra sprendžiamas atsižvelgiant į įstatymų leidėjo įtvirtintus ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, skatinant šalis rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus. Naujų įrodymų pateikimas ir priėmimas į bylą gali būti grindžiamas dviem aplinkybėmis: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti; šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

58. Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise.

59. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui 2021 m. kovo 16 d. pateikė prašymą pridėti pateiktus papildomus rašytinius įrodymus: 2020 m. gruodžio 15 d. prašymo dėl informacijos pateikimo kopiją? 2021 m. sausio 13 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašto dėl informacijos pateikimo kopiją? 2021 m. sausio 13 el. laišką, kuriuo buvo atsiųstas Migracijos departamento atsakymas kopiją. Nurodo, kad šie dokumentai buvo gauti jau po apeliacinio skundo pateikimo teismui dienos.

60. 2021 m. kovo 19 d. Klaipėdos apygardos teisme gautas ieškovės atsiliepimas į atsakovės pateiktą prašymą dėl papildomų įrodymų pridėjimo, prašo atsakovės pateikto prašymo netenkinti ir pateiktų dokumentų nepridėti. Mano, kad atsakovė prašomus pridėti dokumentus galėjo laiku pateikti ir pirmosios instancijos teisme. Teigia, jog atsakovė teikdama apeliacinės instancijos teismui naujai surinktus įrodymus, kurie surinkti jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, dėl savo paties veiksmų sukūrė situaciją, dėl kurios pirmosios instancijos teismas negalėjo įvertinti teikiamų dokumentų pagrįstumo ir jų įrodomosios reikšmės, pati apsunkino įrodinėjimo pareigą. Nurodo, kad 2021 m. kovo 16 d. atsakovė prašymą dėl papildomų įrodymų pridėjimo pateikė 2021 m. kovo 16 d., tačiau iš pridedamų dokumentų matyti, jog prašomi pridėti dokumentai buvo gauti 2021 m. sausio 13 d., todėl tokie atsakovo veiksmai laikytini piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, kadangi minėtą prašymą, siekiant užtikrinti civilinės bylos nagrinėjimo ekonomiškumą ir operatyvumą, buvo galima pateikti anksčiau, o ne vieną dieną prieš bylos nagrinėjimą.

61. Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo priimti ir vertinti naujus rašytinius įrodymus. Iš teismui pateiktų papildomų dokumentų datų aišku, jog šių dokumentų apeliantė negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes jų priėmimo data yra vėlesnė nei pirmosios instancijos teismo sprendimo. Tačiau apeliantė nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad būtinybė teikti šiuos įrodymus iškilo tik po bylos išnagrinėjimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nusprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo išsprendimui, nustatyti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti prašomus pridėti prie bylos įrodymus, kaip neatitinkančius naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje išimčių.

Dėl bylos procesinės baigties

62. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas iš esmės buvo išspręstas teisingai. Remiantis apeliacinio skundų argumentais, nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl šių aplinkybių apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

63. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

64. Atsakovės apeliacinis skundas netenkintas, todėl jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

65. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo apeliacinis skundas atmestas, ieškovės prašymas dėl 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš atsakovės yra tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų, 0 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.