Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalimi, paskirtos devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 5, 6, 8 punktais, jam skirti įpareigojimai – per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2022 m. balandžio 30 d. 04.29 val. iki 2022 m. gegužės 1 d. 15.15 val., t. y. 2 (dvi) paros.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – konfiskuotas automobilis „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), priklausantis A. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. B. nuteistas už tai, kad 2022 m. balandžio 30 d., apie 04.29 val., atsukęs durų varžtus ir įsibrovęs į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB „(duomenys neskelbtini) “, paėmė 7 vnt. bendros 140 Eur vertės šiltinimo vatos „PAROC“ pakuotes, priklausančias E. R., ir jas susidėjo į nuosavybės teise priklausantį automobilį „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. teigia, kad nebuvo pateikta daiktinių įrodymų iš nusikaltimo, kurie neginčijamai pagrįstų jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas. Apeliantas nesutinka ir dėl automobilio konfiskavimo, teigia, kad automobilis yra jo darbo įrankis ir pajamų šaltinis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl nuteistojo A. B. kaltės

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. teigia, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę pasikėsinus padaryti nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Pažymėtina, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įvesti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010 ir kitos). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. B., neigdamas savo kaltę dėl pasikėsinimo padaryti nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, pats nurodė skirtingas versijas, kokiu tikslu jis naktį buvo prie garažo, iš kurio buvo pagrobta šiltinimo vata. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. B. teigė, kad sutartu laiku šiltinimo vatos pardavėjų, kai jis atvažiavo apie 22.30 val., nebuvo, o jam tiesiog dar kartą nuvažiavus į įvykio vietą apie 00.00 – 01.00 val., būtent tuo metu, pažymėtina, naktį, neva jau buvo atvykę du vyrai, o iš jų nusipirko 7 vnt. akmens vatos. Dar norėjo nusipirkti plytų, bet vyrai neturėjo, pasakė, kad jų gali būti netoli, prie sudegusio pastato, ir jis nuėjo jų ieškoti. Teisiamajame posėdyje jau teigė, kad šiltinimo vatos pardavėjai jau buvo įvykio vietoje jam atvykus 22 val., šiltinimo vatos paketai jau buvo paruošti ir sukrauti prie gatvės, šiltinimo vatos paketų buvo 5 vnt., vėliau pardavėjai jam pasiūlė dar 2 paketus. Susikrovęs į automobilį šiltinimo vatą ištroško, bet vandens neturėjo, todėl išgėręs sidro, sugalvojo eiti pasivaikščioti prie jūros, nors ikiteisminio tyrimo metu apie tokią aplinkybę neparodė, o grįžtant nuo jūros, privažiavo policijos pareigūnai. Ir tokie nuteistojo A. B. parodymai prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet skiriasi ir nuo jo parodytų aplinkybių policijos pareigūnams iš karto įvykio metu.

11. Iš tarnybiniame pranešime dėl sulaikyto asmens tyrėjo M. L. užfiksuotų duomenų nustatyta, kad 2022 m. balandžio 30 d. patruliuojant su Lietuvos kariuomenės Karo policijos vyr. eiliniu T. C. (duomenys neskelbtini) pastatų pastebėjo prie (duomenys neskelbtini) pastato, kur yra garažas, kad vaikšto žmogus, šviečia į garažo vartus žibintuvėliu. Nuėjus prie asmens, šis atrodė sutrikęs, išsigandęs, išmuštas prakaito. Asmuo prisistatė kaip A. B.. Paklausus, ką čia veikia, nurodė, kad vaikšto, ieško metalo. Prie garažo vartų buvo pamestas karutis, pirmų iš kairės garažo vartų skląstis buvo atlenktas, durys privertos. Asmuo nurodė, kad yra atėjęs vienas, žibintuvėlio neturėjo, pirštines nusiėmė tam, kad parūkytų. Karutis skirtas metalui vežti. Teigė, kad atėjo pėsčias. Buvo apžiūrėtas greta esantis pastatas (duomenys neskelbtini), įsilaužimo požymių nepastebėta. Tačiau apžiūrėjus garažą, pastebėta, kad pirmame garaže atidarius duris, matomos akmens vatos pakuotės, garažo pietvakarinėje pusėje yra keliukas, kuriame stovėjo automobilis „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilyje buvo sukrautos akmens vatos pakuotės, taip pat nuo garažo link automobilio matomi pabirę akmens vatos gabaliukai. A. B. dėl jo automobilyje esančios akmens vatos paaiškino, jog sutarė su žmogumi nusipirkti vatą, kadangi yra statybininkas. Ją sutarė paimti iš minėto garažo (t. 1, b. l. 50–51).

16. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nuteistasis A. B. davė skirtingus parodymus, nei policijos pareigūnams įvykio vietoje, taip pat, kad automobilyje surasta šiltinimo vata, objektyviai patvirtina „Body“ kameromis užfiksuoti duomenys, iš kurių nustatyta, kad pareigūnas kalbasi telefonu ir sako, kad sulaikė asmenį, vaikščiojantį po miškus su vežimėliu, visą šlapią ir suprakaitavusį. Pareigūnas nurodo, kad sulaikytas asmuo jam sakė, jog jis ieškojo metalo. Pareigūnas sako, kad sulaikytas asmuo prožektoriumi švietė į pastatą, tačiau prožektoriaus pas sulaikytą asmenį nerado. Pareigūnas, likęs su sulaikytu asmeniu prie tarnybinio automobilio, klausia, ar tai jo automobilis. A. B. palinksi galva. Pareigūnas paklausia A. B., kas yra mašinoje, o A. B. atsako, kad vata, kad metalo automobilyje neturi. Nurodė, kad užsiima statybomis. A. B. nesutinka pareigūnui duoti automobilio raktų, sako, kad eis su pareigūnais kartu ir atrakins. Pareigūnas klausia A. B., ar jis buvo šioje vietoje vakar, tačiau jis atsako, kad ne, tik paminėjo, jog pro šį kelią važiuoja į darbą, ir vakare buvo prasukęs su dukra. Pareigūnai įeina į garažą, kuris yra neužrakintas, ir mato, kad garaže yra sudėtos vatos pakuotės ir kitos statybinės medžiagos. Šalia garažo ant žolės guli pamestas krovinių vežimėlis. Pareigūnas randa šalia garažo numestas pirštines. Pareigūnai apžiūri A. B. priklausantį automobilį „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra sudėtos vatos pakuotės, automobilio priekyje yra padėtas baltos spalvos radiatorius, automobilio raktai įkišti automobilio viduje į užvedimo lizdą. Pareigūnas A. B. dar kartą paklausia, ar šis neprisipažins, ką iš tikrųjų čia veikia, o A. B. atsako, kad jis ieškojo metalo, vata priklauso jam, jis ją yra nusipirkęs, dirba statybose, tačiau pirkimo čekio neturi, sako, kad vatą pirko iš žmogaus. Pareigūnas klausia, kodėl A. B. yra toks suprakaitavęs, o A. B. nurodo, kad jis iš statybų. Pareigūnas nurodo, kad nuo garažo iki A. B. automobilio mėtosi vatos gabaliukai (t. 1, b. l. 175–177).

17. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo E. R. parodymų nustatyta, kad jis šiltinimo vatos nepardavinėjo, tai buvo jo asmeninė vata, likusi nuo statybų. Šiltinimo vata buvo sudėta garaže (duomenys neskelbtini). Garažas nebuvo užrakintas, nes durys buvo išlūžusios, durys buvo suveržtos varžtais. Be specialių raktų durų nebuvo galima atidaryti. Šiltinimo vata, kuri buvo grąžinta jam, tai ji iš jo garažo. Į garažą buvo patekta per duris, atsukus varžtus ir truputį pakėlus duris. Vienam asmeniui duris atidaryti buvo galima. Paskutinį kartą iki įvykio prie garažo buvo dieną prieš įvykį, matė, kad garažas buvo užrakintas. Nukentėjusysis patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu teisingai parodė, jog buvo sudėta 10 vnt. šiltinimo vatos. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. R. parodė, kad, kai tyrėjas jam pranešė apie vagystę, jis pastebėjo, kad trūksta 7 vnt. šiltinimo vatos pakuočių. Garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), likusios šiltinimo vatos pakuotės yra tokių pačių matmenų, kaip ir 7 pakuotės, kurias buvo pasikėsinta pagrobti, t. y. 610 x 1220 (t. 1, b. l. 66–69).

18. Iš apžiūros protokole užfiksuotų duomenų objektyviai nustatyta, kad automobilio bagažinėje matomos 7 vnt. šiltinimo vatos pakuotės „PAROC“, kurių išmatavimai 610x1220, dviejų pakuočių galai prairę (t. 2, b. l. 1–3, 4–14), ir ši aplinkybė patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl to, kad jo garaže surastos likusios šiltinimo vatos pakuotės yra tokių pat matmenų, kaip ir surastos A. B. automobilyje.

19. Ir šiuo atveju, vertinant byloje surinktus ir aptartus tiek tiesioginius, tiek ir netiesioginius įrodymus atskirai ir jų visumą, visą įvykių eigą sujungiant nuoseklia ir logiška grandine, nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad A. B., atsukęs durų varžtus ir įsibrovęs į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), pasikėsino pagrobti 7 vnt. šiltinimo vatos „PAROC“ pakuotes, jas buvo susidėjęs į nuosavybės teise priklausantį automobilį „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

21. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju jau vien tai, jog nuteistasis A. B. iš pradžių parodė, kad su šiltinimo vatos pardavėjais susitiko iš karto sutartu laiku, o teisiamajame posėdyje jau parodė, kad su šiltinimo vatos pardavėjais iš esmės susitiko atsitiktinai, kai jis tiesiog, pažymėtina, nakties metu, sugalvojo nuvažiuoti į įvykio vietą, jau sudaro pakankamą pagrindą abejoti nuteistojo parodymų teisingumu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nuteistajam atvykus legaliai nusipirkti prekę, nebūtų buvę jokio tikslo palikti automobilį nuošaliau, toliau nuo garažo, ir nešti ar vežti karučiu šiltinimo vatos paketus iki automobilio atitinkamą atstumą. Be to, nuteistasis policijos pareigūnams teigė, kad įvykio vietoje buvęs kartutis skirtas metalui vežti, kurio neva jis ieškojo. Pažymėtina, kad nuteistasis policijos pareigūnams neigė, kad turėjo ir žibintuvėlį, bei tvirtino, kad apskritai atėjo pėsčiomis, kol policijos pareigūnai nepamatė automobilio. Teisiamajame posėdyje jau pripažino, kad įvykio vietoje surastas žibintuvėlis yra jo, jį numetė išsigandęs policijos pareigūnų. Šiuo atveju pažymėtina, kad policijos pareigūnai nuteistąjį A. B. ir pamatė būtent prie garažo, šviečiantį žibintuvėliu, kurį nuteistasis, pamatęs policijos pareigūnus numetė, o apžiūrėjus garažą, buvo išlaužtos būtent to garažo durys, kuriame buvo likusios kelios šiltinimo vatos pakuotės, kurios analogiškos būtent surastoms A. B. automobilyje, o būtent nuo išlaužto garažo iki automobilio aptikti ir šiltinimo vatos gabaliukai, kurie, kaip objektyviai nustatyta iš apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, byrėjo būtent iš dviejų pakuočių, kurios iš garažo jau buvo nuneštos į automobilį. Todėl nagrinėjamu atveju nekyla net menkiausios abejonės, kad A. B. pasikėsino pagrobti iš garažo šiltinimo vatą. Tai, kad šiltinimo vata jam buvo reikalinga, ir buvo svarstoma būtent, kaip ją pavogti, parodo ir nuteistojo bei jo draugės I. V. susirašinėjimas žinutėmis programėlėje „Messenger“, iš kurių nustatyta, kad nuteistajam A. B. dirbant statybose, jau balandžio 22 d. I. V. klausė: „Neina nugvelbti šiltinimo medziagu?“, o A. B. atsakė, kad „Ne cia neina. Bet smulkesni jo paderinsiu bet daugiau neklausk tokiu dalyku pati supranti“ (t. 1, b. l. 178–180, 181–191).

22. Todėl, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. B. veika teisingai kvalifikuota ir jis pagrįstai nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai ištyrė ir išanalizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Dėl automobilio konfiskavimo

23. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. nesutinka dėl automobilio konfiskavimo, teigdamas, kad automobilis yra jo darbo įrankis ir pajamų šaltinis, o apeliaciniame teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu papildomai nurodė, kad už automobilį mokėjo jo draugė.

24. BK 72 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis), o tais atvejais, kai konfiskuotino turto neįmanoma paimti dėl objektyvių priežasčių (jis yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ir pan.), teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis). Teismų praktikoje, aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, pažymima, kad turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018 ir kt.).

25. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad automobilis „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Iš VĮ „Regitra“ duomenų nustatyta, kad aptariamas automobilis priklauso A. B. (t. 2, b. l. 39), šios faktinės aplinkybės nuteistasis objektyviais duomenimis nepaneigė, priešingai, nuteistasis ir apeliaciniame skunde patvirtino, kad automobiliu ir naudojasi būtent jis, nes automobilis jam reikalingas darbui. Tačiau pažymėtina, kad tai, jog automobilis reikalingas darbui, ši aplinkybė nėra pagrindas jo nekonfiskuoti, kai bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog jis buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad automobilis buvo panaudotas nusikalstamai veikai daryti, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, pagrįstai ir teisėtai konfiskavo automobilį „Citroen C8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

26. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma bei prašymas iš nuteistojo A. B. priteisti valstybei 46,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo (BPK 106 straipsnio 2 dalis), t. y. už gynėjo advokato V. Janušausko suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. B. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

27. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė nuteistasis A. B. dėl kaltės, o, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra privalomas. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliacinis skundas atmestinas. Todėl, atsižvelgus į apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatą, į tai, kad nuteistasis yra darbingas ir dirbantis asmuo, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos išieškotinos iš nuteistojo A. B..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo A. B. išieškoti valstybei 46,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.