- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-14
- Bylos Nr.
- e2S-1843-560/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Pareiškėjas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- Plus Capital AS, J. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, tretieji asmenys Plus Capital AS, J. P., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolė V. L..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. P. pareiškimu prašė iškelti jam bankroto bylą, paskirti administratoriumi teismo ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos numatytą bankroto administratorių, patvirtinti teismo parinkto bankroto administratoriaus prašomą administruoti lėšų sumą, patvirtinti pareiškėjo išlaidų sąmatą bendrai 270 Eur į mėnesį sumai, reikalingą pareiškėjo būtiniems poreikiams tenkinti, nustatyti 4 mėnesių terminą mokumo atkūrimo plano projekto parengimui ir pateikimui teismui tvirtinti, skaičiuojant nuo teismo nutarties iškelti pareiškėjui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
2. Pareiškime nurodė, kad yra išsiskyręs, nepilnamečių vaikų neturi. Jam dirbant UAB „Ltfirewood“ jo gaunamos pajamos per mėnesį buvo apie 380 Eur. Pareiškėjas norėdamas padėti sūnui plėsti verslą, 2015-07-09 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 1534276/96ta, kurios pagrindu jam buvo suteiktas 5 410,75 Eur vartojimo kreditas. Pareiškėjas įsipareigojo grąžinti kreditoriui 8 344,72 Eur iki 2021-07-20, mokant mėnesinėmis įmokomis po 115,60 Eur. Nevykdžius dalinių mokėjimų, sutartis 2018-08-02 buvo nutraukta. 2018-08-07 Bigbank AS perleido kreditorinio reikalavimo teises į įsipareigojimą Plus Plus Capital AS, kuris 2019-02-26 kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.
3. J. P. (buvusi B.) ir UAB „Endorus“ (pareiškėjo sūnus turėjo 50% minėtos įmonės akcijų, tačiau ši bendrovė vėliau bankrutavo) 2008-02-29 pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu J. P. paskolino UAB „Endorus“ 30 000 Lt (8 688,60 Eur), o pareiškėjas išrašė J. P. garantinį raštą, kuriame pasirašė, kad įsipareigoja sumokėti visą sumą, jeigu minėta bendrovė savo prievolės nevykdys. Įmonei prievolės tinkamai nevykdžius, J. P. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš pareiškėjo. Anykščių rajono apylinkės teismas 2016-02-25 išdavė vykdomąjį raštą Nr. e2-176-1006/2016 dėl 17 478,97 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš pareiškėjo J. P. naudai.
4. Pareiškėjas nuo 2018-09-16 yra pensijoje, jo gaunama senatvės pensija sudaro 349,68 Eur. Pareiškėjas nuo 2019-03-01 nebedirba. Iš gaunamos pensijos pareiškėjui atskaičius pagal vykdomąsias bylas, jam lieka 244,78 Eur pragyvenimui. Pareiškėjas serga depresija, dėl emocinės būklės jam rekomenduojama riboti darbą, reikalaujantį padidintos emocinės įtampos ar didelio fizinio krūvio. Šiai dienai pareiškėjo pradelstų mokėjimų suma kreditoriams siekia 23 149,68 Eur. Nekilnojamojo turto neturi. Pareiškėjas pagal savo galimybes dėjo visas pastangas atsiskaityti su kreditoriais, mokėjo mėnesines įmokas kreditoriui Bigbank AS, antstolė kas mėnesį nuo gaunamų išmokų atlieka atskaitymus J. P. naudai, tačiau pareiškėjas neįstengia iš savo gaunamų išmokų atsiskaityti su kreditoriais, kuriems skolos su laiku tik didėja.
Atsiliepimas
5. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame prašo dėl pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjas mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui neturi. Šiuo metu pareiškėjo atžvilgiu yra vykdomas vykdomasis dokumentas vienoje vykdomojoje byloje dėl 31,13 Eur skolos išieškojimo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai.
6. Trečiasis asmuo Plus Capital AS pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkinti. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-02-01 iki 2017-07-31 pareiškėjas gavo itin mažą darbo užmokestį (dažnu atveju vos keliasdešimt eurų), laikotarpiu nuo 2017-08-01 iki 2018 m. pabaigos – iš esmės gavo tik minimalų darbo užmokestį. Pareiškėjas paskutinius metus iki pensijos dirbo UAB „Ltfirewood“, kuri yra jo sūnaus verslas. Vidutinis UAB „Ltfirewood“ mokamas darbo užmokestis yra keletą kartų didesnį už tą, kuris mokėtas pareiškėjui. Pareiškime nėra nurodytos jokios objektyvios aplinkybės, kodėl pareiškėjui, dirbusiam savo sūnaus versle, buvo mokamas toks žemas darbo užmokestis. Pareiškėjas 2007 m. – 2011 m. gaudavo didelį darbo užmokestį, kas patvirtina, jog jis yra kvalifikuotas specialistas, galintis uždirbti ženkliai didesnes lėšas. Pareiškėjas nedėjo pastangų gauti pajamas, kurias jis pagal savo įgūdžius ir kvalifikaciją yra pajėgus gauti, ar bent jau įsidarbinti ir gauti minimalų darbo užmokestį atitinkančias pajamas ir taip sudarė sąlygas nors minimaliai atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjui dėl sveikatos būklės nėra rekomenduojama apskritai nedirbti, tačiau pareiškėjas pats savo iniciatyva išėjo iš darbo sulaukęs pensijos amžiaus ir kito darbo galimybės net nesvarsto. Tai tik patvirtina pareiškėjo pasyvumą bei tai, kad siekiant bankroto bylos nėra siekiama sąžiningos pareiškėjų ir kreditorių interesų pusiausvyros, o tik formalaus skolų nurašymo.
7. Trečiasis asmuo antstolė V. L. pateikė atsiliepimą, prašė klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui ir bankroto administratoriaus kandidatūros skyrimo spręsti teismo nuožiūra.
8. Trečiasis asmuo J. P. pateikė atsiliepimą, prašė netenkinti pareiškėjo pareiškimo. Paaiškino, kad pareiškėjas kreipiasi į teismą su pakartotiniu prašymu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. 2018-08-24 Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmuose yra išnagrinėta civilinė byla Nr. e2FB-3979-913/2018, kurioje teismas nutarė atsisakyti iškelti V. P. fizinio asmens bankroto bylą, kadangi nenustatė, jog pareiškėjas neturi galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais. Minėta nutartis nagrinėjamai civilinei bylai turi prejudicinę reikšmę. Pareiškėjas su jo sūnaus vadovaujama ir kontroliuojama įmone UAB „Ltfirewood“ galimai sudarė tariamą sandorį, t. y. 2019-02-27 gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria siekė pakeisti savo deklaruotą gyvenamąją vietą, jog jo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nagrinėtų kitas teismas, nors faktiškai pareiškėjas ir toliau gyvena su savo buvusia sutuoktine gyvenamajame name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) ir sudaryti tariamą situaciją, jog ieškovas tariamai patiria papildomų išlaidų, būtinų pragyvenimui, ir kurios mažina jo gaunamas pajamas ir galimybę atsiskaityti su esamais kreditoriais, nors ši nuomos sutartis tikėtinai net nėra vykdoma. Pareiškėjas savo iniciatyva nuo 2019-03-01 nutraukė darbo sutartį, tačiau prieš tai, 2019-02-27 nutarė išsinuomoti iš UAB „Ltfirewood“ pagal neterminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį butą (duomenys neskelbtini), nors galėjo ir vis dar gali nemokamai gyventi jo dukrai priklausančiame gyvenamajame name. Vietoj to, jog V. P. per savo tėvą V. P. atsiskaitytų su savo kreditoriais, jis ir V. P. siekia bet kokia kaina pareiškėją pripažinti bankrutavusiu ir nurašyti turimus įsiskolinimus.
9. Pareiškėjas yra mokus ir gali realiai atsiskaityti su visais savo kreditoriais. Pareiškėjas, sužinojęs apie priverstinai pradėtą vykdyti skolinį įsipareigojimą kreditoriui susimažino savo gaunamą darbo užmokestį iki tokio dydžio, jog tolesnis efektyvus skolos išieškojimas iš jo nebebūtų realiai įmanomas; sudarė povedybinę sutartį, kurios dalis nuostatų pažeidė kreditoriaus interesus; kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo. Pareiškėjas tapo skolingas kreditoriui vien todėl, jog savo prievolių neįvykdė pagrindinis skolininkas UAB „Endorus“. Pareiškėjas stengiasi padėti sūnaus verslui, tačiau tokios sutarties sudarymas tik dar labiau padidino pareiškėjo jau turimų skolinių įsipareigojimų dydį, kadangi pareiškėjas tuo metu dar nebuvo atsiskaitęs su kitu savo esamu kreditoriumi – J. P.. Pareiškėjas sudarė vartojimo kredito sutartį tam, jog gautas pinigines lėšas perskolintų ar dovanotų savo sūnui V. P. arba UAB „Ltfirewood“. Pareiškėjo sūnus turi visas finansines galimybes padėti savo tėvui atsiskaityti su kreditoriais, kurie iš esmės yra paties V. P. kreditoriai. Pareiškėjo sūnaus vadovaujamos ir kontroliuojamos bendrovės apyvarta (be PVM) per 2018 m. siekė nuo 10 iki 20 milijonų Eur. Vidutiniai bruto darbo užmokesčiai nurodytoje bendrovėje 2019 m. birželio mėnesį sudarė net 2 352,21 Eur. Tačiau pareiškėjui visą laiką dirbant nurodytoje bendrovėje buvo mokamas minimalus darbo užmokestis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą pareiškėjui V. P. ir iš jo trečiojo asmens J. P. naudai priteisė 568,70 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimai, byloje surinkti rašytiniai įrodymai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję, viršija FABĮ nustatytas 25 LR Vyriausybės patvirtintas MMA. Pareiškėjas yra skolingas 4 427,06 Eur sumą Plus Capital AS, 31,13 Eur sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai, 17 569,47 Eur sumą J. P., 1 130,40 Eur sumą antstolei V. L.. Pareiškėjas jokio nekilnojamojo turto, registruotino kilnojamojo turto, santaupų, piniginių lėšų banko sąskaitose šiuo metu neturi. Pareiškėjas nuo 2019 m. rugsėjo 16 d. yra sukakęs senatvės pensinio amžiaus, todėl jo pajamas sudaro senatvės pensija, kuri lygi 349,68 Eur per mėnesį. Teismas sutiko, kad pareiškėjas šiuo momentu yra nemokus, tačiau nurodė, jog fizinio asmens nemokumo būklė nėra besąlyginis pagrindas iškelti bankroto bylą. Teismas nenustatė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1, 3, 4, 5, 6 punktuose numatytų sąlygų, kurioms esant atsisakoma iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
12. Šiuo metu pareiškėjo nesaisto darbo teisiniai santykiai. Pareiškėjas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 17 d. dirbo UAB „Jara“, nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. dirbo UAB „Jaros būstas“, nuo 2013 m. sausio 28 d. iki 2019 m. vasario 28 d. dirbo UAB „Ltfirewood“. Darbą UAB „Ltfirewood“ pareiškėjas baigė savo noru 2019 m. vasario 28 d. Pareiškėjui dirbant UAB „Ltfirewood“ jo pajamos siekė minimalų darbo užmokestį, išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., kuomet jo pajamos dėl įrodymais nepagrįstų priežasčių buvo itin sumažėjusios. Pareiškėjas gaudavo ne tik šias pajamas, tačiau jam taip pat buvo mokamos papildomos išmokos. Tokios aplinkybės buvo nustatytos Utenos apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2FB-3979-913/2018. 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje Utenos apylinkės teismas nurodė, kad pareiškėjo per pirmuosius tris 2018 m. mėnesius pajamos su išmokomis už komandiruotes sudarė 1 056,29 Eur. Kadangi pareiškėjas neteikė į bylą įrodymų, pagrindžiančių jo komandiruotėse patiriamas išlaidas, teismas konstatavo, kad jų pareiškėjas nepatiria, o nepagrįstai neįtraukdamas jų į pajamas tuo dirbtinai savo pajamas mažina, apsunkindamas galimybę tenkinti kreditorių reikalavimus. 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje Utenos apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – pareiškėjo pajamos 2018 m. sudaro apie 1 056 Eur per mėnesį, jis yra išsiskyręs, išlaikytinių neturi, buto/nuomos jam mokėti nereikia, būtiniesiems poreikiams pakanka 300 Eur, taip pat konstatavo, kad pareiškėjui lieka daugiau kaip 681 Eur per mėnesį pareiškėjo kreditoriniams reikalavimams dengti, dėl ko, teismo manymu, nebuvo pagrindo pareiškėją pripažinti nemokiu. Šią Utenos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje padarytą išvadą patvirtino ir Panevėžio apygardos teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje, palikdamas Utenos apylinkės teismo nutartį nepakeistą.
13. Teismas pažymėjo, jog šiuo metu pareiškėjo skolos kreditoriams yra padidėję iki 23 149,68 Eur dėl atsiradusio 4 427,06 Eur skolininko įsipareigojimo Plus Capital AS. Vien laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. pareiškėjas, tikėtina, kreditorinius įsipareigojimus galėjo sumažinti 9 534 Eur suma. Tai reiškia, kad veikdamas sąžiningai ir sąmoningai siekdamas sumažinti skolas kreditoriams, pareiškėjas galėjo sumažinti savo įsipareigojimus iki 13 615,68 Eur, tai yra skolų sumos, mažesnės nei 25 MMA. Kokios objektyvios priežastys lėmė tai, kad šių sumų pareiškėjas nenukreipė kreditorių įsipareigojimams dengti, pareiškėjas teismui nenurodė, jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Pareiškėjo pateiktuose banko išrašuose yra nurodyti kaip gauti papildomi pareiškėjui atlikti mokėjimai iš UAB „Ltfirewood“, kas leidžia tikėtinai teigti, jog tokie mokėjimai jam buvo atliekami ir kitais mėnesiais. Įrodyti, kad šie mokėjimai buvo tiksliniai, pareiga teko pareiškėjui, tačiau šios pareigos pareiškėjas nevykdė. Net ir teigiant, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. turėjo tik apie 6 669,61 Eur papildomų pajamų, kurias galėjo nukreipti kreditorių įsipareigojimas dengti, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo išvengti savo nemokumo FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme. Antstolei V. L. patvarkymu areštavus pareiškėjo tuometinės sutuoktinės S. P. darbo užmokesčio dalį, pareiškėjas su tuometine sutuoktine S. P. sudarė povedybinę sutartį, kurios 2.2 punktu sulygo, kad bet koks turtas, kuris bus įgytas po šios sutarties sudarymo vieno iš sutuoktinių vardu ir/arba registruotas vieno iš sutuoktinių vardu, yra atitinkamai sutuoktinio, kurio vardu turtas įgytas ir/ar registruotas, asmeninė nuosavybė. Civilinėje byloje Nr. e2-9-786/2017, kurioje 2017 m. vasario 27 d. priimtu sprendimu konstatuotas pareiškėjo ir jo sutuoktinės nesąžiningumas sudarant minėtą povedybinę sutartį, taip pat nurodyta, kad šia povedybine sutartimi buvo siekiama nevykdyti prievolės J. P..
14. Teismo vertinimu, povedybinės sutarties sudarymas pažeidžiant kreditorės interesus, siekiant išvengti atsiskaitymo, kas konstatuota įsiteisėjusiu teismo sprendimu, šią aplinkybę vertinant su visuma kitų aplinkybių – objektyviais duomenimis nepagrįstą tiek pareiškėjui mokamo darbo užmokesčio iš UAB „Ltfirewood“ ženklų sumažėjimą nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. liepos 31 d., kai J. P. kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės teismą dėl skolos priteisimo civilinėje byloje Nr. e2-176-1006/2016, tiek S. P. mokamo darbo užmokesčio sumažėjimą, po to, kai Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-9-786/2016 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, bylos dėl pareiškėjo ir S. P. santuokos nutraukimo bendru sutarimu inicijavimas civilinėje byloje Nr. e2-9-786/2017, po to, kai J. P. pateikė ieškinį, be kita ko, dėl povedybinės sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia 2016 m. liepos 8 d., bylos dėl pareiškėjo ir S. P. santuokos nutraukimo dėl pareiškėjo kaltės inicijavimas civilinėje byloje Nr. 2-846-266/2017, po to, kai 2017 m. balandžio 6 d. Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartimi buvo patenkintas pareiškėjų prašymas palikti jų prašymą nutraukti santuoką bendru sutarimu nenagrinėtą, liudija sąmoningą pareiškėjo siekį ne mažinti kreditorės J. P. turimą, įsiteisėjusiu teismo apgintą reikalavimą į pareiškėją, o jo mokėjimo vengti, imantis įvairiausių, tame tarpe neleistinų, priemonių, kartu didinant kreditorinius reikalavimus įsiteisėjusiais teismų sprendimais priteisiamų bylinėjimosi išlaidų sąskaita.
15. Teismas nurodė, jog byloje iš esmės nėra ne tik įrodymų, liudijančių pareiškėjo siekį per tris metus nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padengti skolą kreditorei J. P., bet ir įrodymų, kokios priežastys realiai trukdė pareiškėjui bent jau iš dalies šį kreditorinį reikalavimą mažinti. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nemokumą sukėlė pačio pareiškėjo nesąžiningas elgesys, dėl ko bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Todėl teismas pareiškėjui atsisakė iškelti bankroto bylą. Teismas priteisė trečiojo asmens J. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas – 568,70 Eur.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Pareiškėjas V. P. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-09-26 nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad teismas vadovavosi vien kreditorės pateiktu atsiliepimu, kuris grindžiamas ne įrodymais, o spėlionėmis. Kreditorė savo atsiliepime klaidina teismą, norėdama sudaryti įspūdį, jog pareiškėjas nors ir dirbo sūnaus įmonėje, tačiau turėjo galimybę pagal „norą“ gauti mažesnį ar didesnį atlyginimą, taip pat kad skolą už jį gali padengti sūnus, ar kad pareiškėjas tebegyvena su sutuoktine Anykščiuose. Teismas skundžiamojoje nutartyje vadovavosi ne šioje byloje pateiktais ir esamais įrodymais, o ankstesnėje pareiškėjo civilinėje byloje Nr. e2FB-3979-913/2018 dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pateiktais įrodymais. Teismui vertinant pajamas laikotarpiu 2018 m. sausio - kovo mėnesiais dienpinigiai tuo metu pareiškėjui nebuvo išmokėti, tai gi, papildomų pajamų prie gaunamo atlyginimo, būtent teismo skaičiuojamu laikotarpiu, priešingai nei traktuoja teismas, pareiškėjas neturėjo. Komandiruotpinigiai, priešingai nei traktuoja teismas, nėra priskiriami pareiškėjo pajamoms, kuriomis jis gali laisvai disponuoti ir dengti skolinius įsipareigojimus. Teismas nereikalavo pateikti įrodymus apie gautas kitas išmokas iki pareiškėjui išeinant iš darbo ir neturėdamas įrodymų skundžiamojoje nutartyje ėmėsi vertinti kokia dalimi iki išeinant iš darbo pareiškėjas galėjo padengti turimus įsipareigojimus. Teismas klaidingai mano, kad išmokami komandiruotpinigiai yra darbuotojo pajamos, tačiau komandiruotpinigiai iš tiesų yra priskiriami įmonės pinigams. Teismas skundžiamoje nutartyje maišo komandiruotpinigių ir dienpinigių sąvokas. Toks teismo vertinimas yra klaidingas ir įtakoja priimtos nutarties nepagrįstumą ir neteisėtumą. Teismas nevertino komandiruotpinigių sąvokos ir paskirties, prilygindamas juos pajamoms, taip pat neanalizavo kokia suma komandiruotpinigių ir dienpinigių pareiškėjui iš tiesų buvo išmokėta iki išėjimo iš darbo, o tik atkartojo kitų teismų nurodytas aplinkybes.
17. Teismui nenurodžius pareiškėjui pateikti papildomus dokumentus, šių duomenų nepateikimas negalėjo būti pagrindu teismui savaip interpretuoti situaciją ir pareiškimo netenkinti. Pareiškėjo skolos atsirado ne jo paties aktyviais veiksmais, o povedybinės sutarties su buvusia sutuoktine sudarymas ir vėliau jos dalies pripažinimas niekine ir negaliojančia neturėjo jokios reikšmingos įtakos pareiškėjo mokumui. Šiomis aplinkybėmis vadovautis ir jų pagrindu pareiškėją laikyti nesąžiningu bei atsisakyti jam iškelti bankroto bylą teismas negalėjo. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo amžiaus, sveikatos būklės ir realios galimybės per tam tikrą laikotarpį, atsisakius iškelti bankroto bylą, pareiškėjui atsiskaityti su kreditoriais, kas taip pat svarbu nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Pareiškėjas iš savo gaunamų pajamų neturi realių galimybių per protingą laiko tarpą grąžinti skolas kreditoriams, nes jo finansinė padėtis yra sunki, todėl jis yra pripažintinas nemokiu. Teismas nesvarstė, ar pareiškėjas pagal gaunamas pajamas ir sveikatos būklę turi galimybę per protingą terminą atsiskaityti su kreditoriais, taip pat kiek laiko užtruktų, kol pareiškėjas padengtų visus skolinius įsipareigojimus ir ar toks laikotarpis būtų laikytinas protingu. Pareiškėjas nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu civilinėje byloje dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, kadangi sąžiningai stengiasi atkurti savo mokumą, o tokių išlaidų priteisimas dar labiau apsunkina pareiškėjo finansinę būklę.
Atsiliepimas
18. Trečiasis asmuo „Plus Capital“ AS pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškėjas tik fragmentiškai pasisako dėl kai kurių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ar argumentų, visiškai ignoruodamas bylos visumą ir ją sudarančias aplinkybes, kurios, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, sudaro pagrindą pareiškėją laikyti nesąžiningu ir atsisakyti iškelti jam bankroto bylą. Pareiškėjo argumentai, kad darbdavio jam išmokėtos lėšos didžiąja dalimi buvo iš anksto avansu prieš komandiruotę išmokėti komandiruotpinigiai, kurie panaudoti apmokant kelionės metu patirtas išlaidas, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas paskutinius metus iki pensijos dirbo įmonėje, kuri yra jo sūnaus verslas. Vidutinis UAB „Ltfirewood“ mokamas darbo užmokestis yra keletą kartų didesnis už tą, kuris mokėtas pareiškėjui. Pareiškėjas 2007 m. - 2011 m. gaudavo didelį darbo užmokestį, kas patvirtina, jog jis yra kvalifikuotas specialistas, galintis uždirbti ženkliai didesnes lėšas. Skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad pareiškėjas serga depresija, todėl jam nerekomenduojama dirbti fiziškai sunkaus ar padidintos emocinės įtampos darbo. Pareiškėjui dėl sveikatos būklės nėra rekomenduojama apskritai nedirbti, tačiau pareiškėjas pats savo iniciatyva nutraukė darbo sutartį ir kito darbo galimybės net nesvarsto.
19. Trečiasis asmuo J. P. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas vadovavosi ne tik aplinkybėmis, nustatytomis kitų teismų įsiteisėjusiomis nutartimis/sprendimais, bet ir šioje civilinėje byloje dalyvaujančių asmenų pateiktais įrodymais. Tai, kad teismo nustatytos aplinkybės buvo įvertintos nepalankiai pareiškėjui, nereiškia, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Pareiškėjas teigdamas, kad buvo vertinamos tik ankstesnių civilinių bylų nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės ir įrodymai, šių teiginių niekaip nepagrindžia. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas neva turėjo iš pareiškėjo reikalauti tam tikrų rašytinių įrodymų, yra visiškai nepagrįsti, kadangi pareiškėjas turi įrodyti savo teiginių apie buvusią ir esamą finansinę padėtį pagrįstumą, o ne teismas nurodyti įrodymus, kuriuos pareiškėjui reikia pateikti, kad pagrįstų savo teiginius. Pareiškėjo argumentai, jog teismas netinkamai aiškino dienpinigių ir komandiruotpinigių sąvokas, laikytini kaip teisiškai nereikšmingais, kadangi pareiškėjas iš viso šioje byloje neįrodė, kad jo darbdavio mokėtos išmokos buvo skirtos komandiruočių metu darbdavio naudai patiriamų išlaidų kompensavimui. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodomos aplinkybės apie jo amžių, sveikatos būklė ir esamą finansinę padėtį yra laikytinos kaip teisiškai nereikšmingomis. Pareiškėjas taip ir neįrodė, kad jis yra sąžiningas, o jo tariamas negalėjimas pilnai atsiskaityti su esamais kreditoriais, yra sąlygotas objektyvių priežasčių, o ne nesąžiningo siekio tokio atsiskaitymo išvengti. Pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, kad iš jo priteistos bylinėjimosi išlaidos būtų nepagrįstos ar neprotingai didelės. Kreditorius neturi teisinio išsilavinimo, todėl gindamas savo teises ir teisėtus interesus privalėjo samdyti advokatą dėl jo interesų atstovavimo. Pareiškėjas, jau antrą kartą mėgindamas išsikelti sau fizinio asmens bankroto bylą, tas lėšas, kurias moka savo atstovams už pareiškimų ir atskirųjų skundų rengimą, o taip pat ir jo interesų atstovavimą teismo posėdžiuose, verčiau būtų sąžiningai skyręs atsiskaitymui su savo kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo procesinio sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
21. Byloje yra kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria teismas pareiškėjui atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).
22. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios. Nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Kitaip tariant, vertinant klausimą, ar asmuo yra nemokus FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, vertinami tik tie kreditorių reikalavimai, kurie nėra įtraukti į nenurašomų reikalavimų sąrašą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-915/2017. Teismų praktika. 2017, 47, p. 177-187).
23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra skolingas 4 427,06 Eur sumą Plus Capital AS, iš jos 3 691,22 Eur negrąžinto kredito, 403,63 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 332,21 Eur delspinigių, skolos atsiradimo pagrindas – 2015 m. liepos 9 d. vartojimo kredito sutartis Nr. 1534276/96ta, kuri pradinio kreditoriaus Bigbank AS, veikiančio per Bigbank AS filialą, buvo nutraukta 2018 m. liepos 31 d.; 31,13 Eur sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai; 17 569,47 Eur sumą J. P., iš jos 797,10 Eur dydžio skolos atsiradimo pagrindas – Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmuose nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2FB-3979-913/2018 pagal pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo priimtais teismų procesiniais sprendimais J. P. naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjo; 120,94 Eur dydžio skolos atsiradimo pagrindas – Anykščių rajono apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-9-786/2017 pagal J. P. ieškinį pareiškėjui ir jo sutuoktinei S. P. dėl dalies sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio, dėl antstolio patvarkymo panaikinimo ir skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo priimtu teismo procesiniu sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos J. P. naudai iš pareiškėjo; 16 651,43 Eur dydžio skolos atsiradimo pagrindas – Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-176-1006/2016 pagal J. P. ieškinį pareiškėjui dėl skolos priteisimo priteista skola J. P. naudai 2008 m. vasario 29 d. pareiškėjo išduoto garantinio rašto pagrindu; 1 130,40 Eur sumą antstolei V. L., skolos atsiradimo pagrindas – J. P. iniciatyva pradėtose vykdomosiose bylose Nr. 0130/18/01519, 0130/18/00127 ir 0130/16/00260 antstolės patirtos vykdymo išlaidos. Šių įsipareigojimų mokėjimo terminai yra suėję, suma viršija 25 MMA, ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas.
24. Kita įstatyme įtvirtinta sąlyga bankroto bylai iškelti – FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytų atvejų nebuvimas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas sąmoningu neveikimu siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais ir šiuo pagrindu atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju aktuali FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostata, kurioje numatyta, kad teismas atsisako iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, kai paaiškėja, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Teismų praktikoje pažymėta, kad fiziniai asmenys savo bankroto proceso metu turi dėti maksimalias pastangas užsitikrinti didesnių pajamų gavimą, kad susidarytų kaip galima didesnis pajamų ir išlaidų skirtumas, leidžiantis tenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-706/2015; 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-434-421/2017).
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-336/2013). Konstatuoti asmens nesąžiningumą FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. pagrindu, t. y. dėl kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais, pagrindu, nėra reikalingas pačių sandorių pripažinimo niekiniais ar negaliojančiais faktas. Šiuo atveju (dėl kitokių veiksmų) sprendžiant dėl asmens sąžiningumo, vertinami du aspektai: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-516/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti ar jos negerinti, kai akivaizdžiai turi galimybių padėtį gerinti, tačiau nepateisinamai jų nepanaudoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015).
26. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjo nemokumą sukėlė jo paties nesąžiningas elgesys ir jog pareiškėjas turėjo sąmoningą siekį ne mažinti kreditorės turimą reikalavimą, o visais įmanomais būdais vengti jo dengimo. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas ankstesniais laikotarpiais gaudavo ženkliai didesnes pajamas, nei dirbdamas savo sūnaus įmonėje, kurioje gaudavo minimalų arba dar mažesnį darbo užmokestį. Aplinkybės, jog anksčiau apeliantas gaudavo žymiai didesnį darbo užmokestį, leidžia daryti išvadą, jog apeliantas yra kvalifikuotas darbuotojas ir paskutinius trejus metus turėjo galimybes gauti ženkliai didesnį atlyginimą už darbą, turėti kitų didesnių pajamų, dėti pastangas ir imtis visų įmanomų priemonių pagerinti savo turtinę padėtį ir maksimaliai užtikrinti turimų kreditorinių įsiskolinimų patenkinimą. Objektyvių argumentų, kodėl jam dirbant jo sūnaus įmonėje buvo mokamas nedidelis darbo užmokestis, pareiškėjas nepateikė. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog apeliantas nutraukė darbo sutartį savo noru, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, jog apeliantas būtų ieškojęs kito, jo sveikatos būklę atitinkančio darbo, ir taip būtų bandęs gauti pajamų. Apeliantas nesutinka su aplinkybe, jos pirmosios instancijos teismas jį laikė nesąžiningu, kadangi, jo teigimu, skolos atsirado ne dėl jo aktyvių veiksmų, o povedybinės sutarties panaikinimas neturėjo įtakos jo mokumui. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo įsiskolinimai atsirado jam imant vartojimo kreditus, taip pat dėl pralaimėtų teisminių ginčų, kuriuose pareiškėjo kreditorė buvo priversta ginti savo teises, o pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nesąžiningumą nustatė ne vien dėl sudarytos povedybinės sutarties.
27. Apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos procesinį sprendimą tuo pagrindu, jog teismas sumaišė komandiruotpinigių ir dienpinigių sąvokas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vartoja sąvoką „išmokos už komandiruotes“ ir nurodo, jog į bylą nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kokio pobūdžio išmokos tai yra – ar dienpinigiai ar kitokio pobūdžio išmokos. Taigi šie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neprašė jo pateikti papildomų įrodymų dėl komandiruotėse patiriamų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, turi įrodyti savo teiginių apie buvusią ir esamą finansinę padėtį pagrįstumą. Remiantis suformuota teismų praktika, teismas spręsdamas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, turi vertinti ar pareiškėjas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją. Šiuo atveju byloje buvo duomenų, patvirtinančių pareiškėjo gaunamas papildomas išmokas iš darbovietės. Pareiškėjas, teigdamas, jog šios išmokos negali būti laikomos jo pajamomis, turėjo tokias aplinkybes įrodyti (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog tokios išmokos būtų buvusios tikslinės, jog jomis būtų padengtos pareiškėjo patirtos išlaidos komandiruotėse, todėl pirmosios instancijos teismas tokias išmokas pagrįstai pripažino pareiškėjo pajamomis.
28. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos procesiniu sprendimu, kadangi pirmosios instancijos teismas vadovavosi kitoje byloje esančiais įrodymais. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog Utenos apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2FB-3979-913/2018 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi atsisakė iškelti apeliantui V. P. fizinio asmens bankroto bylą, šią nutartį Panevėžio apygardos teismas 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi paliko nepakeistą. Šios nutartys yra įsiteisėjusios. CPK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo sprendimu nustatyto fakto prejudicinė galia – nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Faktas yra prejudicinis, jeigu jis yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (yra įrodinėjimo dalykas ar jo dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012). Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų. O precedento kaip teisės aiškinimo taisyklės taikymo tikslas – iš esmės panašiose ar vienodose faktinėse situacijose taikyti tas pačias teisines nuostatas, užtikrinant, kad analogiškos faktinės situacijos pagal įstatymus būtų įvertintos, kvalifikuotos ir išspręstos vienodai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012.). Šiuo atveju minėtose Utenos apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutartyse buvo sprendžiamas toks pats klausimas, koks yra sprendžiamas šioje byloje, tai yra fizinio asmens bankroto bylos V. P. kėlimo klausimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, nustatytomis minėtose nutartyse.
29. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jo amžiaus, sveikatos būklės, o vadovavosi kreditorės atsiliepimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo pareiga buvo patikrinti ar pareiškėjas jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai, todėl teismas vertino visus byloje esančius įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime eksplicitiškai neįvardino tam tikrų aplinkybių, nereiškia jos teismas šių aplinkybių neanalizavo. Teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą vadovavosi visais byloje esančiais procesiniais dokumentais, įskaitant ir kreditorės atsiliepimu. Apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, todėl jo deklaratyvaus pobūdžio samprotavimai įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui neturi. Dėl kitų argumentų teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
30. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą procesinį sprendimą šio atskirojo skundo motyvais nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo
31. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuriuo atskirasis skundas atmestas, suinteresuoto asmens J. P. prašymas dėl 181,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš pareiškėjo yra tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Pareiškėjo V. P. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjo V. P. suinteresuoto asmens J. P. naudai 181,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.