Utenos apylinkės teismo sprendimas

Tretysis asmuo Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaras R. K. į teismo posėdį neatvyko, prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Dėl ieškinio pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog sudarant sutartį šalių motyvai ir kitos aplinkybės notarui nebuvo žinomos (b.l.94,134,146, 179)

Tretysis asmuo antstolė Vilma Leskevičienė į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog iš skolininko išieškoti skolos neturėjo galimybės, nebuvo įregistruota tarp sutuoktinių turto padalijimo faktų, nebuvo sudaryta povedybė sutartis, todėl buvo priimtas patvarkymas areštuoti sutuoktinės turto dalį – darbo užmokesčio dalį, viršijančią minimalų mėnesinį atlyginimą (b.t1,l.92,132,144, t.2, l.3-24)

Civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovui V. P. neįvykdžius 2016 m. sausio 21 d. preliminaraus sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-176-1006/2016, kuriuo iš atsakovo ieškovei J. P. buvo priteista 16903,97 Eur skolos, 5 proc.metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 575 eurai bylinėjimosi išlaidų, ieškovė pateikė vykdymui antstolei vykdomąjį raštą. Antstolė Vilma Leskevičienė jo pagrindu pradėjo vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini). Vykdomosios bylos pagrindu buvo vykdomas išieškojimas iš atsakovui V. P. priklausančio turto ieškovės naudai. 2016 m. birželio 15 d. atsakovai S. P. ir V. P. sudarė povedybinę sutartį. Sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad sutuoktiniai, t.y. atsakovai, susitaria, kad bet koks turtas ( kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, turtinės teisės, prievolės, pinigai, bet kokios pajamos, įskaitant, bet neapsiribojant, pajamos iš darbo santykių, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, įskaitant už juos gaunamus dividendus, indėliai kredito įstaigose, įskaitant gaunamas palūkanas ir kita), kuris bus įgytas po šios sutarties sudarymo vieno iš sutuoktinių vardu ir/arba registruotas vieno iš sutuoktinių vardu, yra atitinkamai sutuoktinio, kurio vardu turtas yra įgytas ir/ar registruotas, asmeninė nuosavybė (b.l.30). Sudaryta vedybų sutartis buvo įregistruota Vedybų sutarčių registre. Ieškovė CK 6.66 straipsnio, CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškė ieškinį, prašydama pripažinti atsakovų V. P. ir S. P. 2016 m. birželio 15 d. sudarytą povedybinę sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento ta apimtimi, kuria atsakovės S. P. „bet kokios pajamos, įskaitant, bet neapsiribojant pajamomis iš darbo santykių, kurios bus įgytas po šios sutarties sudarymo vieno iš sutuoktinių vardu, yra atitinkamai sutuoktinio, kurio vardu turtas yra įgytas, asmeninė nuosavybė“, bei nustatyti, jog atsakovui V. P. bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nuosavybės teise priklauso ½ dalis jo sutuoktinės (atsakovės) S. P. esamų ir būsimų pajamų iš darbinės ar intelektinės veiklos, pensijos, pašalpos bei kitokių išmokų ir taikyti restituciją.

Ieškovė ginčija atsakovų sudarytą Vedybų (povedybinę) sutartį, remdamasis LR CK 6.66 straipsniu, reglamentuojančiu kreditoriaus interesų gynimą, pareiškiant Pauliano ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto vieno iš kreditoriaus interesų gynimo būdų paskirtis yra ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims.

Teismų praktikoje yra apibrėžiamos šis actio Pauliana instituto taikymo sąlygų visetas: kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (LAT 2008 m. rugsėjo 21 d. praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga Nr. 29) CK 6.66 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamos pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-684/2015, 3K-3-384-916/2015 ir kitos).

Šioje civilinėje byloje ieškovės reikalavimo teisės atsakovo V. P. atžvilgiu nėra ginčijamos ir nėra ginčijama aplinkybė, kad ieškiniui pareikšti pagal actio Pauliana nėra suėjęs senaties terminas.

Pripažintina, kad atsakovų teisė sudaryti povedybinę sutartį nėra laikytina privalomu sandoriu, nes atsakovai nenurodė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų lėmusios pareigą sudaryti minėtą sandorį, tik nurodė savo kaip sutuoktinių teisę sudaryti sutartį.

Atsakovai ginčijo aplinkybę, jog buvo nesąžiningi sudarydami povedybinę sutartį ir nurodė, kad jų sudaryta povedybinė sutartis nepažeidžia ieškovės teisių. Vertindamas atsakovų kaip skolininkų nesąžiningumą teismas laiko, kad atsakovai nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta CK 6.67 straipsnio 1 punkte. Atsakovas V. P., būdamas skolingas ieškovei, sudarė povedybinę sutartį su savo sutuoktine atsakove S. P.. Sudarytoje sutartyje numatė, kad bet koks turtas ( kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, turtinės teisės, prievolės, pinigai, bet kokios pajamos, įskaitant, bet neapsiribojant, pajamos iš darbo santykių, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, įskaitant už juos gaunamus dividendus, indėliai kredito įstaigose, įskaitant gaunamas palūkanas ir kita), kuris bus įgytas po šios sutarties sudarymo vieno iš sutuoktinių vardu ir/arba registruotas vieno iš sutuoktinių vardu, yra atitinkamai sutuoktinio, kurio vardu turtas yra įgytas ir/ar registruotas, asmeninė nuosavybė. Atsakovų sutartį sudarė 2016 m. birželio 15 d., t.y. po antstolės Vilmos Leskevičienės 2016 m. birželio 3 d. patvarkymo areštuoti atsakovo - skolininko V. P. sutuoktinės atsakovės S. P. darbo užmokesčio, gaunamo UAB „Anšilas“į.k.254331810, išmokamo darbo užmokesčio dalį, viršijančią vieną minimalų mėnesinį atlyginimą, bet ne daugiau kaip 17478,97Eur, todėl atsakovai turėjo žinoti, kad povedybinės sutarties sudarymas gali pažeisti ieškovės J. P. kaip kreditorės interesus. Posėdžio metu pati atsakovė S. P. patvirtino, kad povedybinę sutartį sudarė po to, kad buvo gautas antstolės patvarkymas dėl jai priklausančio turto areštavimo.

Nors atsakovė S. P. nurodė, kad jai nebuvo žinomas faktas, kad jos sutuoktinis V. P. buvo sudaręs sutartį su ieškovę ir yra skolingas ieškovei, tačiau atsakovė S. P. turėjo žinoti apie jos sutuoktinio V. P. problemas atsiskaitant su kreditoriais, nes ir ji pati moka kitas sutuoktinio prievoles. Posėdžio metu atsakovė yra nurodžiusi, jog yra perėmusi ir moka paskolą Šiaulių bankui. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovams povedybinės sutarties sudarymo metu turėjo būti žinoma apie vykdomą išieškojimą pagal 2016 m. vasario 25 d. vykdomąjį raštą ieškovės J. P.. Tretysis asmuo Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaras R. K. nurodė, jog jam apie atsakovų turimus kreditorinius įsipareigojimus nebuvo žinoma (b.t.1.,l.179). Teismas konstatuoja atsakovų nesąžiningumą, sudarant povedybinę sutartį.

Ieškovė prašomo pripažinti sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančią kreditoriaus teises, todėl būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Taigi, reikalinga nustatyti, ar dėl ginčijamos sutarties sudarymo, atsakovas tapo nemokus, ar faktiškai sumažėjo tiek atsakovo turto, kad likusio ar įgyjamo po sutarties sudarymo nepakanka nukreipti ieškovės reikalavimui patenkinti, ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Teismas, įvertinęs byloje esamus įrodymus, daro išvadą, kad dėl tarp atsakovų V. P. ir S. P. 2016 m. birželio 15 d. sudarytos povedybinės sutarties faktiškai sumažėjo tiek atsakovo turto, kad likusio ar įgyjamo po sutarties sudarymo turto nepakanka nukreipti ieškovės J. P. reikalavimui patenkinti bei atsiskaitymas su ieškove užtruks ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Atsakovo V. P. nuo 2016 m. vasario 1 d. gaunamas darbo užmokestis yra 21,30 Eur (b.t.1,l.23, 162), duomenų apie jam nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami ieškovės reikalavimai, nėra (b.t.2. l.9). Kadangi atsakovas V. P. turto neturi, gauna labai mažas pajamas, kad turi kitų pajamų, duomenų į bylą pateikta nėra, todėl vedybų sutartyje numatant sutuoktinių atskiro turto teisinį rėžimą, ieškovei kaip atsakovo V. P. kreditorei, reikšmingai sumažėja reikalavimų tenkinimo galimybės. Atitinkamai manytina, kad dėl šių aplinkybių atsakovo V. P. galimybės įvykdyti ieškovei prievolę pasunkės ir ateityje.

Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad tarp atsakovų V. P. ir S. P. 2016 m. birželio 15 d. sudaryta povedybinė sutartis pripažintina negaliojančia nuo sudarymo momento ta apimtimi, kuria atsakovės S. P. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe siekiant apginti ieškovės teises ir interesus.

Be to, ieškovė prašė pripažinti atsakovų V. P. ir S. P. 2016 m. birželio 15 d. sudarytą povedybinę sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento ta apimtimi, kuria atsakovės S. P. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe ir CK1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Lietuvos Aukščiausias Teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; Nr. 3K-3-192-695/2015).

Byloje nustatyta, kad atsakovai sudarė povedybinę sutartį 2016 m. birželio 15 d. , t.y. atsakovams žinant apie turto arešto uždėjimą, nes sutartis sudaryta po 2016 m. birželio 3 d. antstolės Vilmos Leskevičienės patvarkymu nustatyto arešto atsakovės S. P. darbo užmokesčiui. Remiantis CPK 733 straipsniu toks patvarkymas yra pagrindas vykdyti periodines išskaitas, o pagal CPK 740 straipsnį jis nustojamas vykdyti tik nutraukus darbo sutartį. Antstolio siunčiamas patvarkymas pervesti jam darbo užmokesčio dalį savo pasekmėmis prilyginamas turto areštui, kadangi vadovaujantis CPK 585 straipsniu antstolio reikalavimai privalomi visiems asmenims. Nustačius turto areštą atsakovės S. P. darbo užmokesčiui, areštas taikomas ir tai darbo užmokesčio daliai, kuri priklausys ateityje.

Atsakovams žinant apie turto areštą sutarties sudarymo momentu, sutartis ginčijamoje dalyje prieštarauja imperatyviems CPK 675 straipsnio nuostatoms, kad skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba dalis – valdymo, naudojimosi ar disponavimo– laikinas uždraudimas ar apribojimas. Taigi disponavimas areštuotu turtu yra apribojamas įstatymo. Sudarant sutartį sutarimas dėl atsakovės darbo užmokesčio, kuris bus gautas po Vedybų (povedybinės) sutarties sudarymo, priklausymo atsakovei asmeninės nuosavybės teise, tai yra susitarimas dėl areštuoto turto, siekiant pakeisti jo teisinį rėžimą iš bendrosios jungtinės į asmeninę nuosavybę.

CPK 675 straipsnio nuostatomis siekiama užtikrinti teismų sprendimų tinkamą vykdymą ir tai laikytina imperatyvia įstatymo norma CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme. Tai reiškia, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto perdavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis). Todėl areštuoto turto teisinio rėžimo keitimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Pripažinus atsakovų sudarytą 2016 m. birželio 15 d. Vedybų (povedybinę) sutartį negaliojančia ir niekine CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu toje dalyje, kurioje atsakovės S. P. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe, taikytina restitucija, nes konstatuotas atsakovės S. P. nesąžiningumas sudarant 2016 m. birželio 15 d. Vedybų (povedybinę) sutartį (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys).

Be to, ieškovė prašė pripažinti atsakovų V. P. ir S. P. 2016 m. birželio 15 d. sudarytą povedybinę sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento ta apimtimi, kuria atsakovės S. P. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe ir CK1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Sprendžiant, ar sandoris tariamas, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Abu atsakovai yra nurodę, jog kartu negyvena apie metus laiko, bendro ūkio neveda, yra pateikę dokumentus teismui dėl santuokos nutraukimo. Nustatyta, kad atsakovas asmeniškai yra atsakingas ieškovei už prisiimtos prievolės įvykdymą, o atsakovė -sutuoktinė už šią prievolę nėra atsakinga t. y. ji nėra šios prievolės subjektas. Įrodymų byloje, kad ši prievolė yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, nėra. Sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra pagrindo

Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Tariamo sandorio šalys nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tai gerai žino. Ieškovo yra pareiga įrodyti sandorio tariamumą. Reikalinga nustatyti ar šalys realiai įgijo tam tikras teises ir pareigas ir kokia tikroji šalių valia ir tikslai bei motyvai.

Kaip nustatyta, 2016 m. sausio 21 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr.e2-176-10006/2016 buvo patenkintas ieškovės ieškinys ir iš atsakovo V. P. ieškovei priteista skola, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas V. P. gera valia sprendimo neįvykdė. Buvo išduotas vykdomasis raštas ir pateiktas vykdyti. Atsakovui V. P. 2016-01-01 buvo nustatytas 456 Eur darbo užmokestis ir priedai, o jau 2016-02-01 nustatyta, kad atsakovas V. P. per mėnesį dirba 10 valandų ir jam mokamas minimalus valandinis įkainis (b.t.1, l.161-162) ir jam mokamas 21,30 Eur darbo užmokestis (b.t.1, l.23). Atsakovas V. P. objektyvių priežasčių, kodėl jam buvo sumažintas darbo užmokestis, nenurodė. Antstolei Vilmai Leskevičienei 2016 m. birželio 3 d. priėmus patvarkymą vykdomojo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) areštuoti atsakovo V. P. sutuoktinės S. P. išmokamo darbo užmokesčio dalį, viršijančią Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesinį atlyginimą, atsakovai 2016 m. birželio 15d. sudarė vedybų (povedybinę) sutartį. Atsakovė S. P. posėdžio metu ir paaiškino, jog sutartį sudarė po to, kad buvo antstolės priimtas patvarkymas areštuoti jos darbo užmokestį, nes ji mano, jog nėra atsakinga už atsakovo V. P. prievolę. Iš esamos pažymos matyti, kad 2016 m. rugpjūčio mėnesį atsakovei S. P. buvo priskaičiuota 697,06 Eur darbo užmokesčio, o jau nuo 2016m. rugsėjo mėnesio – 380 eurų (b.t.2,l. 16) Šios aplinkybės patvirtina tikruosius šalių ketinimus, jog sudarant vedybų sutartį, atsakovų tikroji valia buvo nevykdyti prievolės ieškovei, o ne sukurti tam tikras teises ir pareigas.

Pripažinus atsakovų sudarytą 2016 m. birželio 15 d. Vedybų (povedybinę) sutartį negaliojančia CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu toje dalyje, kurioje atsakovės S. P. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe, taikytina restitucija (CK 1.86 straipsnio 1,2dalys 1.80 straipsnio 2 dalis).

Atmestinas kaip nepagrįstas ir atsakovų teiginys, kad sprendžiant klausimą dėl povedybinės sutarties galiojimo, taikytinos CK trečiosios knygos III dalies nuostatos (CK 3.83 straipsnio 2 dalis, 3.101 straipsnis). Tačiau CK 3.108 straipsnio 1 dalis numato, kad be CK 3.105 straipsnyje numatytų pagrindų, vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia taip pat šio kodekso pirmojoje knygoje numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taigi ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, konstatavus sandorio ar jo dalies prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, ir 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip tariamą sandorį.

Lietuvos Respublikos CK 3.118 str. numato, kad dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, sudaromas turto balansas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe.

Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK numatytais atvejais.