- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-14
- Bylos Nr.
- e2S-2141-1097/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11576-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Latvelė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Solikar Group“
- Atsakovas
- A. Z.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Solikar Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Solikar Group“ ieškinį atsakovui A. Z. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Solikar Group“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. Z. (toliau – ir atsakovas) dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės, prašydama nustatyti, kad už 2023 m. kovo–gegužės mėnesius ieškovė yra skolinga atsakovui 1 081,01 Eur darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų, neatskaičius mokesčių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-16598-727/2023 ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Teismas išaiškino ieškovei, kad ginčas priklauso Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų jurisdikcijai.
3. Teismas nustatė, kad atsakovas yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Iš 2021 m. lapkričio 8 d. darbo sutarties Nr. 123 teismas nustatė, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Iš darbo sutarties 14 punkto teismas nustatė, kad ginčai dėl šios darbo sutarties nagrinėjami Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
4. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pateiktas ieškinys yra neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, o dėl ginčo išsprendimo ieškovė turi teisę kreiptis pagal bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę, pagal kurią ieškinys turi būti paduodamas pagal atsakovo (fizinio asmens) gyvenamąją vietą, t. y. nagrinėjamu atveju – į Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
5. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Solikar Group“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Teismas, nustatydamas atsakovo faktinę gyvenamąją vietą darbo ginčo pradėjimo Darbo ginčų komisijoje ir/ar ieškinio pareiškimo teismui metu, nepagrįstai rėmėsi darbo sutartyje nurodyta atsakovo registruota gyvenamąja vieta Lietuvoje (duomenys neskelbtini), nes ignoravo užsienio valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė, piliečio įdarbinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuojančius teisės aktus. Darbo santykius šalys nutraukė 2023 m gegužės 5 d., todėl turi būti taikoma Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 44 straipsnio 5 dalis, numatanti, kad kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Tokia nuostata suponuoja išvadą, jog užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje nutraukimo faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti, kad užsienietis gyvenamosios vietos Lietuvoje neturi, nes jis apskirtai neturi teisinio pagrindo būti Lietuvoje. Kaip matyti iš atsakovo 2023 m. birželio 12 d. prašymo, kuriuo jis inicijavo darbo ginčą darbo ginčų komisijoje jau po to, kai 2023 m. gegužės 5 d. nutraukė darbą ir darbo sutartį Lietuvoje, jis savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini). Taigi, darbuotojas užsienietis dar iki darbo ginčo pradžios nutraukęs darbą ir darbo sutartį Lietuvoje pats pripažino, kad gyvenamosios vietos Lietuvoje neturi.
5.2. Sprendžiant koks yra bylos teritorinis teismingumas tuo atveju, kai darbdavys pareiškia ieškinį darbuotojui (užsienio valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė, piliečiui) dėl darbo ginčo po to, kai darbuotojo iniciatyva Lietuvoje išnagrinėtas darbo ginčas ne teismo tvarka, o darbuotojas Lietuvoje neturi gyvenamosios vietos, turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 411 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybe ieškinį paduoti pagal bendrojo teismingumo taisykles arba pagal vietą, kurioje darbas yra dirbamas, buvo dirbamas ar turėjo būti dirbamas.
5.3. Nors CPK 411 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad joje numatyta teritorinio teismingumo taisyklė taikoma tik tuo atveju, jei ieškovas yra darbuotojas, tačiau šiuo atveju būtina įvertinti, kad darbo ginčą darbo ginčų komisijoje inicijavo būtent darbuotojas (atsakovas). Tuo atveju, kai darbo ginčą darbo ginčų komisijoje inicijavo darbuotojas, o su darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinkantis darbdavys pateikia ieškinį teismui dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, darbdavys neinicijuoja naujo darbo ginčo, t. y. nereiškia savarankiško reikalavimo kaip ieškovas byloje, o tik įgyvendina savo teisę perkelti darbuotojo, kaip ieškovo, inicijuoto ginčo nagrinėjimą į teismą. Dėl to šiuo atveju ir darbdavio atžvilgiu turėtų būti taikoma CPK 411 straipsnio 2 dalis, nes jis nereiškia savarankiškų reikalavimų byloje. Darbo ginčų komisija, nustačiusi, kad darbuotojo darbovietė buvo Vilniaus mieste pagal darbdavio buveinę, iš esmės apibrėžė ir tolesnį bylos teritorinį teismingumą, todėl, spręsdamas ieškinio priimtinumo klausimą, teritorinio teismingumo klausimo teismas pakartotinai neturėtų spręsti.
5.4. Pripažinus, jog ginčas priklauso Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų jurisdikcijai, susidarytų nelogiška situacija, nes šio teismo veiklos teritorijoje nėra nei atsakovo (darbuotojo) gyvenamosios vietos, nei darbdavio buveinės, nei darbuotojo darbovietės, nei joje buvo atliekamos darbo funkcijos. Darbo ginčas niekaip nėra susijęs su Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų veiklos teritorija.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
7. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
8. Šiuo atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės, kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, nurodydamas, kad ieškovė pagal bendrąsias teritorinio teismingumo taisykles turi teisę kreiptis į Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus. Ieškovė nesutinka su tokia teismo išvada, argumentuodama, kad ieškinys nagrinėtinas Vilniaus miesto apylinkės teisme.
9. Asmens teisė kreiptis į teismą gali būti tinkamai įgyvendinta tik nustačius, kuriam konkrečiam teismui teisminga konkreti civilinė byla (kuris teismas turi jurisdikciją ją nagrinėti). Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, be to, teisingas teismingumo taisyklių taikymas turi tiesioginę įtaką priimto teismo sprendimo pripažinimui ir vykdymui užsienio valstybėje. Teismas, gavęs bylą, privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip teisinio reglamentavimo neatitinkantys ieškovės atskirojo skundo argumentai, kad teritorinį bylos teismingumą nustato Darbo ginčų komisija ir kad teismas, spręsdamas ieškinio darbo byloje priimtinumo klausimą, neturėtų vertinti teismingumo klausimų.
10. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 215 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo ginčus nagrinėjantys organai šio kodekso nustatyta tvarka gali nagrinėti visus darbo ginčus, kurie kyla iš darbo santykių, susiklostančių ar vykdomų Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba kuriuose darbdavys priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, jeigu kiti įstatymai, Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. DK 215 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal CPK taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka (DK 215 straipsnio 3 dalis).
11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai darbo ginčui dėl teisės su tarptautiniu elementu taikoma įstatyme nustatyta privaloma išankstinė darbo ginčų dėl teisės sprendimo ne teisme tvarka darbo ginčų komisijoje, tokio ginčo jurisdikcijos klausimas sprendžiamas pagal DK 215 straipsnio 1 dalį darbo ginčų komisijoje, atsižvelgiant į kreipimosi į darbo ginčų komisiją metu buvusias jurisdikcijos klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Atitinkamai, darbo ginčo šaliai nesutinkant su Lietuvos darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipųsis į Lietuvos teismą, tarptautinės jurisdikcijos klausimas teismo iš naujo nespręstinas. Aplinkybių, nuo kurių priklauso tarptautinės jurisdikcijos klausimo išsprendimas, pasikeitimas po jurisdikcijai nustatyti aktualaus laiko momento (kreipimosi į darbo ginčų komisiją) nepanaikina Lietuvos darbo ginčus nagrinėjančių institucijų jurisdikcijos nagrinėti darbo ginčą dėl teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-348-969/2022; 2023 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-823/2023). Taigi, jei užsienio valstybėje gyvenantis asmuo inicijuoja ginčą darbo ginčų komisijoje Lietuvoje, šios sprendimu nepatenkintas darbdavys neprivalo kreiptis į tos užsienio valstybės teismus dėl Lietuvoje darbo ginčų komisijoje išnagrinėto ginčo kitokio išsprendimo (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018, p. 596).
12. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad darbuotojas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą Baltarusijos Respublikoje, pagal darbo sutartį dirbęs Lietuvos Respublikoje, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog jis dėl darbo ginčo nagrinėjimo į darbo ginčų komisiją tinkamai kreipėsi Lietuvos Respublikoje, Lietuvos teismų jurisdikcija spręsti kilusį darbo ginčą nėra ginčijama. Šioje byloje keliamas klausimas dėl teritorinio bylos teismingumo ir priskirtinumo nagrinėti vienam iš Lietuvos Respublikos teismų.
13. Vadovaujantis DK 231 straipsnio 1 dalimi, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis. CPK 411 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta galimybė ieškinį paduoti pagal bendrojo teismingumo taisykles arba pagal vietą, kurioje darbas yra dirbamas, buvo dirbamas ar turėjo būti dirbamas, tačiau, kaip ne kartą išaiškinta teismų praktikoje, ši nuostata taikoma tik tuo atveju, jei ieškovas yra darbuotojas (pvz., žr. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-194-883/2023; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-630-912/2019; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-813-803/2017; kt.). Įstatymų leidėjas imperatyviai CPK 411 straipsnio 2 dalyje yra nurodęs, jog darbuotojas turi teisę pasirinkti, teikti ieškinį pagal bendrąsias teismingumo taisykles arba pagal vietą, kurioje darbas buvo dirbamas, yra dirbamas ar turėjo būti dirbamas, o darbdaviui tokia teisė nėra suteikiama. Minėta norma tiek lingvistine, tiek logine prasme yra aiški, suprantama, todėl nepriklausomai nuo to, kaip ieškovė interpretuoja minėtą imperatyvią teisės normą, tai nesudaro pagrindo taikyti imperatyvios normos ir darbdaviui teikiant ieškinį (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-813-803/2017). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip teisinio reglamentavimo neatitinkantys ieškovės atskirojo skundo argumentai dėl to, kad CPK 411 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė teikti ieškinį pagal vietą, kurioje darbas yra, buvo ar turėjo būti dirbamas turėtų būti pripažinta ir darbdaviui. Šioje byloje ieškinį teismui pateikė ne darbuotojas, o darbdavė – UAB „Solikar Group“, todėl šiuo atveju sprendžiant dėl ieškinio priimtinumo turėtų būti taikomos bendrosios teismingumo taisyklės.
14. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad darbo vieta ir darbdavio buveinė nėra tapačios sąvokos, o nagrinėjamu atveju bylos duomenys nėra pakankami nustatyti, kad vieta, kurioje darbas buvo dirbamas ar turėjo būti dirbamas, yra Vilniuje. Iš ieškovės ir atsakovo 2021 m. lapkričio 8 d. sudarytos darbo sutarties matyti, jog sutartyje įtvirtinta, kad darbuotojas dirbs UAB „Solikar Group“ padalinyje, adresu Maironio g. 26B, Kaunas. Duomenų apie kitokią darbo vietą nėra pateikta. Taigi, ieškovė, argumentuodama dėl ieškinio padavimo pagal darbo vietą, neįrodė, jog tokia vieta buvo Vilniuje.
15. Civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip (DK 215 straipsnio 2 dalis). Pagal bendrojo teismingumo taisyklę ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą (CPK 29 straipsnis).
16. Aiškindamas 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tarptautinės privatinės teisės aktuose, pvz., daugelyje Hagos konvencijų, 1980 m. Europos Sąjungos Romos konvencijoje dėl teisės, taikytinos sutartinėms prievolėms, vadovaujamasi gyvenamosios vietos, o ne nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijumi. Tokia specialioji taisyklė, kaip bendrosios taisyklės dėl nuolatinės gyvenamosios vietos išimtis, yra kriterijus teismingumui nustatyti ir dvišalėje sutartyje. Pagal dvišalę sutartį teismingumui nustatyti pakanka nurodyti atsakovo gyvenamąją vietą vienoje iš susitarusiųjų valstybių. Kai dvišalėje tarptautinėje sutartyje nenurodomi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, taikomi teismo, sprendžiančio dėl teismingumo, šalies vidaus teisės nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014). Sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.17 straipsnyje įtvirtinti gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).
17. CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai. Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Gyvenamosios vietos nustatymui yra aktualūs duomenys, susiję su asmens faktiniu buvimu tam tikros valstybės teritorijoje atitinkamu laikotarpiu, inter alia (liet. be kita ko), duomenys, susiję su šio asmens darbo vieta. Asmuo gali turėti ir kelias gyvenamąsias vietas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).
18. Ieškovė atskirajame skunde pagrįstai nurodo, kad užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kuri atitinka įstatyme nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei atsakovas byloje yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas nurodytas reikalavimas, besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginčą dėl teisės, išskyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą (kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje ši išimtis netaikytina, nes darbo ginčą dėl teisės Darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020). Taigi, sprendžiant aktualų darbuotojo (atsakovo) gyvenamosios vietos nustatymo klausimą svarbu atsižvelgti ir į tai, ar atsakovas ieškinio pareiškimo teismui metu tęsė darbo santykius Lietuvoje ir, atitinkamai, ar pagal galiojančius teisės aktus jam buvo privaloma turėti Lietuvoje gyvenamąją vietą.
19. Nagrinėjamu atveju iš 2023 m. birželio 12 d. atsakovo prašymo Vilniaus darbo ginčų komisijai matyti, kad atsakovas savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą, atsakovas, turėdamas darbo teisinių santykių Lietuvos Respublikoje, turėjo pareigą darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti tinkamą gyvenamąją patalpą Lietuvoje. Iš ieškovės ir atsakovo 2021 m. lapkričio 8 d. sudarytos darbo sutarties matyti, jog atsakovas tokią gyvenamąją patalpą turėjo ir gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje nurodė (duomenys neskelbtini).
20. Nors atsakovo darbo santykiai su ieškove nutrūko, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų nustatyta, kad atsakovas iki šiol turi darbo santykių Lietuvos Respublikoje, t. y. dirba (duomenys neskelbtini). Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, jog atsakovas, turėdamas darbo teisinių santykių Lietuvoje, turi turėti ir gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į duomenis apie atsakovo darbo santykius Lietuvos Respublikoje, atmestini kaip nepagrįsti ieškovės atskirojo skundo argumentai, kad atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje ir / ar teisinio pagrindo būti Lietuvoje.
21. Vienintelė žinoma atsakovo gyvenamoji vieta Lietuvoje yra (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė jokių duomenų ar įrodymų, kad gyvenamoji vieta nurodytu adresu būtų buvusi darbuotojui suteikta ieškovės ar kitaip sieta būtent su ieškovės ir atsakovo tarpusavio darbo teisiniais santykiais, kurie yra nutrūkę. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas turi kitų darbo teisinių santykių Lietuvos Respublikoje, nesant kitų duomenų apie jo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir jam pačiam darbo sutartyje patvirtinus gyvenamąją vietą nurodytų adresu Šakių r. sav., pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvoje nurodytu adresu.
22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs atsakovo gyvenamosios vietos adresą ir ieškovei nepateikus kitų duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvoje, tinkamai taikė bendrąsias teismingumo taisykles ir pagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui.
23. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Išnagrinėjęs esminius atskirojo skundo argumentus, atsižvelgdamas į tai, jog kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes ir pritaikęs proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti. Dėl to teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.