Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. S. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui P. S. dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Mažeikių rajone.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Telšių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui P. S. dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo.

2. Teisme 2025 m. birželio 23 d. teisme gautas atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti šalių trijų nepilnamečių vaikų laikiną bendravimo tvarką su atsakovu vasaros laikotarpiu.

5. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patikslintą išvadoje dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nurodė, kad atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir prašomos laikinosios bendravimo tvarkos nustatymas vasaros laikotarpiu, neatitinka nepilnamečių vaikų geriausių interesų. Atsakovas dėl netinkamo savo elgesio, bandymu manipuliuoti vaikais, galimai naudojamu psichologiniu smurtu, gadina savo kaip tėvo ir vaikų tarpusavio santykį. Vaikai išsako aiškias šiuo metu nenoro bendrauti su tėvu priežastis ir toks vaikų išsakytas nenoras turėtų būti gerbiamas bei į tai atsižvelgiama, siekiant pašlijusius tarpusavio santykius atkurti. Būtina atsižvelgti ir į vaikų planus šiai vasarai – darbas, vasaros stovyklos. Nepilnamečiai vaikai yra 16, 13 ir 11 metų ir jau geba suformuoti ir išreikšti aiškią ir argumentuotą savo nuomonę, todėl į ją turi būti atsižvelgta, siekiant geriausių vaikų interesų apsaugojimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

11. Atskirajame skunde nurodoma, kad teismas nutartyje didelę reikšmę suteikė išvadą byloje teikiančios institucijos 2025 m. liepos 8 d. patikslintai išvadai, tačiau ignoruotos pirminės 2025 m. birželio 13 d. ir 2025 m. birželio 30 d. išvados, kuriose institucija aiškiai pritarė laikinai bendravimo tvarkai. Tiek minėta institucijos išvada, tiek vaikų nuomonė pasikeitė iš esmės remiantis vienu 2025 m. gegužės 23 d. įvykiu, kai atsakovui grįžus į namus ieškovė pradėjo konfliktuoti, varyti jį lauk, konfliktą ėmė kelti ir atvykęs ieškovės tėvas, ieškovė kraustė jo daiktus iš namų ir namuose buvo pašaliniai asmenys, o atsakovas siekdamas apsaugoti save ir suprasdamas galimą sutuoktinės provokaciją, buvo priverstas kreiptis ir iškviesti policijos pareigūnus. Minėta institucijos 2025 m. liepos 8 d. išvada ir vaikų nuomonė paremta išimtinai 2025 m. gegužės 23 d. įvykiu, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, jog atsakovas būtų elgęsis netinkamai vaikų saugumo ar sveikatos požiūriu – nenustatyti vaiko teisių pažeidimai. Būtent ieškovė kelia konfliktines situacijas ir į skyrybų procesą įtraukia vaikus. Tėvas negyvenantis kartu su vaikais, turi teisę ir pareigą bendrauti su jais ir dalyvauti juos auklėjant. Nagrinėjamu atveju, tėvas yra eliminuotas iš vaikų gyvenimo, negali nieko spręsti. Laisvas bendravimo grafikas leidžia vaikų mamai iš esmės vienašališkai spręsti ar bendravimas vyks, nes nėra objektyvių kriterijų ar privalomo įgyvendinimo mechanizmo. Vienintelis teismo nurodytas pagrindas netaikyti laikinųjų priemonių – vaikų nenoras, kuris gali būti laikinas ir nulemtas konflikto su motina, todėl teismas turėjo priimti sprendimą dėl neutralios, laipsniškos, švelniai atkuriamos bendravimo tvarkos, o ne visiškai atsisakyti laikinos tvarkos nustatymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

16. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Telšių apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui P. S. dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo, kuria netenkintas atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti šalių 3 nepilnamečių vaikų laikiną bendravimo tvarką su atsakovu vasaros laikotarpiu.

17. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi būtina nustatyti laikinąją atsakovo ir trijų šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką, siekiant užtikrinti vaikų geriausius interesus. Nesant nustatytos laikinos atsakovo bendravimo su vaikais tvarkos, atsakovo santykis su vaikais tampa fragmentiškas, nenuoseklus ir įtemptas, o tai prieštarauja vaikų interesams palaikyti emocinį ryšį su abiem tėvais.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

19. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

20. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

21. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikia naujus įrodymus – sekančią dieną po nutarties priėmimo atsiųstą atsakovo el. laišką, kuris anot ieškovės atskleidžia atsakovo kategoriškumą ir bendravimo būdą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis naujas įrodymas neturi ryšio su šios apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyku, be to, pateiktoje elektroninio laiško kopijoje nėra nurodyta data ir yra nurodytas tik laikas. Atsižvelgiant į tai, ieškovės su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikiamą naują įrodymą atsisakytina priimti.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

22. Byloje esančiais ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Telšių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovui P. S. dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo ir kitų susijusių klausimų išsprendimo, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius Mažeikių rajone.

23. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pirmosios instancijos teisme 2025 m. birželio 23 d. gautas atsakovo prašymas nustatyti šalių nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini), laikiną bendravimo tvarką su tėvu P. S. vasaros laikotarpiu:

1) P. S. mėnesio pirmąją lyginę savaitę bendrauja su vaikais nuo antradienio pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos 11:00 valandą ryte ir grąžina į jų gyvenamąją vietą sekmadienį 19:00 valandą vakare.

2) P. S. mėnesio antrąją lyginę savaitę bendrauja su vaikais nuo trečiadienio pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos 11:00 valandą ryte ir grąžina į jų gyvenamąją vietą sekmadienį 19:00 valandą vakare;

3) P. S. su vaikais nepertraukiamai bendrauja (praleidžia atostogas) 2025 m. rugpjūčio 10 d. – 2025 m. rugpjūčio 24 d. pasiimdamas vaikus iš jų gyvenamosios vietos 11 val., bei grąžindamas vaikus į vaikų gyvenamąją vietą 19 val.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2025 m. liepos 10 d. nutartimi nutarė atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti iš esmės konstatavęs tai, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo nustatyti atsakovo laikinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos.

25. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės.

27. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

28. Tačiau, kaip minėta, CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

29. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti tiek vaikų, tiek tėvų vaikų interesus, gali būti taikomos ir kitos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės, pavyzdžiui, laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma siekiant išvengti konfliktinių situacijų, apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kaip minėta, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetinių nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

31. Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, kaip viena iš vaiko teisių įvardyta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis). CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

32. Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005). Taigi minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Tačiau pabrėžtina, jog tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius, norus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

33. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik, jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 38 punktas).

34. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vaiko nuomonė yra viena iš bylai svarbių aplinkybių, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014; 2016 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-511-378/2016, 37 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412-916/2020, 28 punktas).

35. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose įtvirtintą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021, 53, 55 punktai).

36. Teismas, veikdamas aktyviai, vadovaudamasis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, turi teisę viršyti byloje pareikštus reikalavimus, t. y. turi galimybę patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su ieškinio dalyku ir pagrindu. Šios teismui suteiktos teisės reiškia, kad teismas nėra griežtai saistomas šalių pareikštų reikalavimų, jų ribų, ir, esant būtinybei, turi teisę savo iniciatyva šalių siūlomą bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką pakeisti (papildyti) tokiu būdu, kuris geriausiai užtikrintų nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, t. y. nustatyti bendravimo tvarką, įtvirtinančią papildomas, vaiko interesams neprieštaraujančias, bendravimo su tėvu ar motina galimybes. Bylose dėl vaiko bendravimo tvarkos su skyriumi gyvenančiu tėvu (motina) teismo aktyvų vaidmenį, kai parenkant bendravimo tvarkos modelį neapsiribojama šalių pateiktais bendravimo tvarkos variantais, pabrėžė ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022, 59 punktas).

37. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų – procesinių dokumentų, šalių paaiškinimų, nustatyta, jog tarp šalių kyla ginčai, nesutarimai ir konfliktai, be kita ko, dėl skyrium gyvenančio atsakovo bendravimo su šalių vaikais tvarkos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi siekdamas užtikrinti vieną iš pagrindinių vaikų teisių – teisę bendrauti su tėvais, taip pat siekdamas užtikrinti atsakovo, kaip vaikų tėvo, teisę ir pareigą bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime, taip pat siekdamas sumažinti konfliktinių situacijų tarp šalių, užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, visiškai nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju šioje proceso stadijoje nėra pagrindo nustatyti atsakovo laikinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos.

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatavo, jog bet kokios laikinos bendravimo tvarkos nustatymas neatitiktų geriausių šalių nepilnamečių vaikų interesų, nepadėtų vaikams atkurti ryšio su tėvu. Nors, bylos duomenimis, vaikai buvo išreiškę nenorą bendrauti su tėčiu, tačiau matyti, jog tokia kategoriška vaikų nuomonė atsirado po 2025 m. gegužės 23 d. įvykio, kai atsakovas konfliktuodamas su ieškove namuose, kuriuose atsakovas jau kurį laiką gyveno vienas ir iš kurių ieškovės buvo prašomas išeiti, kelis kartus iškvietė policiją. Sutiktina, jog nei šios aplinkybės, nei kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog atsakovo bendravimas su vaikais iš esmės kenkia vaikų interesams.

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėdamas pareigą šeimos bylose veikti aktyviai, vadovaudamasis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, šiuo atveju nepagrįstai vaikų nuomonę vertino kaip visą lemiančią. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl atsakovo siūlomos bendravimo su šalių vaikais tvarkos pakeitimo (papildymo) tokiu būdu, kuris geriausiai užtikrintų vaikų teises ir teisėtus interesus. Sutiktina, kad kaip nurodoma atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į vaikų nuomonę turėjo pirmiausia ne atmesti prašymą dėl atsakovo laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, o spręsti klausimą dėl laipsniškai atsakovo ir vaikų emocinį ryšį atkuriančios bendravimo tvarkos nustatymo. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas nustatydamas laikiną atsakovo ir šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką, turėjo galimybę nustatyti, kad siekiant laipsniškai atkurti atsakovo ir šalių nepilnamečių vaikų emocinį ryšį pradžioje susitikimai būtų trumpesni, retesni, palaipsniui pereinant prie ilgesnių ir dažnesnių. Taip pat pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę spręsti klausimą dėl specialistų pasitelkimo pirmiesiems atsakovo ir vaikų susitikimams.

40. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas kitų skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

41. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, laikytina neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš atsakovo teisme 2025 m. birželio 23 d. gauto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones matyti, jog atsakovas su prašymu kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tik vasaros atostogų metu. Kita vertus, prašyme nenurodomi konkretūs 2025 metai ir šiuo metu 2025 metų vasara jau yra praėjusi. Vis dėl to, iš šalių paaiškinimų kituose procesiniuose dokumentuose, taip pat teismo posėdžių metu, matyti, jog ginčas iš esmės kyla dėl apkritai laikinos atsakovo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad po skundžiamos nutarties priėmimo du šalių nepilnamečiai vaikai su atsakovo bendravo – vyko kartu atostogų, vienas iš vaikų nakvojo pas atsakovą namuose. Taigi, iš dalies aplinkybės, buvusios skundžiamos nutarties priėmimo metu, yra galimai pasikeitusios.

43. Atsižvelgiant į visą tai, kad nėra aišku, kiek šiuo metu apskritai atsakovui vis dar yra aktualus laikinos bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais nustatymas ir būtent konkrečios teisme 2025 m. birželio 23 d. gautame prašyme nurodytos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas.

44. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, sprendžia, jog yra pagrindas ją panaikinti ir laikinųjų apsaugos priemonių pagal atsakovo teisme 2025 m. birželio 23 d. gautą prašymą taikymo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Atsisakyti priimti su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikiamą naują įrodymą.

Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartį ir laikinųjų apsaugos priemonių pagal atsakovo teisme 2025 m. birželio 23 d. gautą prašymą taikymo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.