- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-12
- Bylos Nr.
- 2A-739-613/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Larisa Šimanskienė, Vilija Valantienė, Giedrė Seselskytė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Unibaltija“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Creditreform Lietuva“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės, Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Tep Belgruzavtotrans“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Tep Belgruzavtotrans“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Unibaltija“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Creditreform Lietuva“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ribotos atsakomybės bendrovė (toliau – RAB) „Tep Belgruzavtotrans“ kreipėsi į teismą, prašydama ieškovės naudai išieškoti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Unibaltija“ 19 236,20 Eur skolą, 5 752,21 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d., 1 575,95 Eur palūkanas už svetimų piniginių lėšų naudojimą už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. ir 796,93 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad tarp atsakovės ir ieškovės 2017 m. lapkričio 8 d buvo pasirašyta transporto ekspedijavimo sutartis vykdant krovinių pervežimus tarptautiniu mastu kelių transportu Nr. 63-10/17Nz (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutartį ekspeditorius (ieškovė) įsipareigoja už atlyginimą organizuoti užsakovo (atsakovės) nurodytų krovinių gabenimą keliu ir įsipareigoja pagal Sutartį atlikti ar užtikrinti kitų su vežimu susijusių operacijų atlikimą, o užsakovas (atsakovė) įsipareigoja sumokėti Sutartyje numatytu būdu ir terminais už ekspeditoriaus (ieškovės) paslaugas. Ieškovė Sutarties pagrindu įvykdė keletą pervežimų. Tinkamą įsipareigojimų atlikimą įrodo CMR žymos važtaraščiuose, atsakovės adresu buvo išsiųstos sąskaitos už suteiktas paslaugas, tačiau atsakovė už paslaugas neatsiskaitė, nors neginčija, kad gavo sąskaitas. Šalys 2022 m. liepos 29 d. pasirašė papildomą susitarimą Nr. P/18, pagal kurį atsakovės mokėjimas atidėtas iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovė taip pat reikalauja, kad atsakovė atlygintų ieškovės išlaidas dėl gautos administracinės baudos, nes atsakovė turi atsakyti už žalą, padarytą dėl to, kad ieškovei buvo pateikta atsakovės parengta tranzito deklaracija su netikrais duomenimis. Pagal Sutartį, atsakovė moka ieškovei 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos sumos ir 10 procentų metines palūkanas už svetimų lėšų naudojimą. Į 2023 m. sausio 31 d. pretenziją Nr. 06-08/395 atsakovė neatsakė, nors ją, pagal pašto duomenis, gavo 2023 m. vasario 6 d.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „Unibaltija“ atsiliepimu į ieškinį su ieškovės reikalavimais nesutiko. Prašė ieškinį atmesti, o už nesąžiningai nepagrįsto ieškinio pareiškimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnyje nustatyta tvarka paskirti ieškovei 5 000,00 Eur dydžio baudą, įvertinus atsakovės galimybes išieškoti patirtų bylinėjimosi išlaidų iš Baltarusijos bendrovės nebuvimą, prašė įpareigoti ieškovę sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Nurodė, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą, siekė nuslėpti nuo bylą nagrinėjančio teismo tą aplinkybę, kad 2022 m. spalio 31 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ji visą kreditinį reikalavimą į atsakovės skolą jau yra perleidusi naujajam kreditoriui – UAB „Creditreform Lietuva“. Ši bendrovė, vadovaudamasi reikalavimo perleidimo sutartimi, kaip naujasis kreditorius buvo atsakovei pateikusi pretenziją su reikalavimu sumokėti įsiskolinimą pagal tas pačias sąskaitas. Prie perleidžiamo reikalavimo yra išvardytos ir konkrečios PVM sąskaitos faktūros, tarp kurių paminėtos visos šiame ieškovės ieškinyje išvardytosios, buvusios pagrindu reikšti šį ieškinį. Be visų ieškinyje išvardytų PVM sąskaitų faktūrų, buvo papildomai paminėtos dar dvi ieškinyje nenurodytos PVM sąskaitos faktūros. Tiek reikalavimo perleidimo sutartyje, tiek ir ieškinyje minimas reikalavimo atsiradimo pagrindas – 2017 m. lapkričio 8 d. sutartis Nr. 63-10/17, tiek ir šitos sutarties pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra visiškai tapačios. Taigi, ieškovė perleido visą reikalavimo teisę būtent pagal šitą ieškinio reikalavimo pagrindu buvusią 2017 m. lapkričio 8 d. sutartį Nr. 63-10/17 ir visas šiame ieškinyje išvardytas PVM sąskaitas faktūras. Perleidusi savo subjektines teises ieškovė jų nebeteko, neteko ir teisės reikšti tokio pobūdžio ieškinio. Ieškovė, perleidusi reikalavimo teises, taip pat prarado ir išvestinius reikalavimus – atlyginti kitus atsiradusius nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Be to, nurodo, kad ieškovės 2023 m. sausio 31 d. išsiųstos pretenzijos Nr. 06-08/395 atsakovė nėra gavusi, o į 2022 m. lapkričio 4 d. gautą naujojo kreditoriaus pretenziją atsakovė išsamiai atsakė. Ieškovės nesąžiningumą taip pat įrodo tai, kad, be kita ko, reikalaujama sumokėti už suteiktas ekspedijavimo paslaugas pagal sąskaitą Nr. 1807/1, kurios suma 2 060,00 Eur. Ši paslauga atsakovei nebuvo suteikta, ieškovei perduotas konteineris Nr. MEDU2570113 nebuvo pristatytas iki paskirties vietos, apie šio konteinerio likimą iki dabar nėra žinoma.
Šalies argumentai
4. Ieškovė teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, nurodė, kad atsakovė tikrai žino, kad ieškovė turi visas teises pareikšti ieškinį, ieškovė, siekdama sureguliuoti ginčą, su atsakove ikiteismine tvarka buvo sudariusi tarpininkavimo paslaugas dėl debetinio įsiskolinimo išieškojimo su UAB „Creditreform Lietuva“, sudaryta sutartis vadinosi „Reikalavimo teisės perleidimo sutartis“. Sutarties pagrindu UAB „Creditreform Lietuva“ pateikė atsakovei reikalavimą pervesti skolą, atsakovė kategoriškai atsisakė apmokėti reikalavimą ir nurodė, kad ieškovės ir UAB „Creditreform Lietuva“ sutartis sudaryta neteisėtai. Kadangi UAB „Creditreform Lietuva“ nepavyko išieškoti skolos ikiteismine tvarka, nurodyta sutartis buvo nutraukta. Ieškovė pažymi, kad atsakovė ieškovės sutarties su UAB „Creditreform Lietuva“ egzistavimą vertina priklausomai nuo naudos jai. 2023 m. sausio 31 d. išsiųsta pretenzija buvo išsiųsta su sekimo numeriu, pagal viešai prieinamą informaciją, siunta buvo pristatyta siuntėjo nurodytu adresu, taigi pretenzija buvo įteikta atsakovei 2023 m. vasario 6 d. Be to, nurodo, kad konteineris Nr. MEDU2570113, kurio likimas, pagal atsakovę, yra nežinomas, buvo tinkamai pristatytas gavėjui, į bylą pateiktas važtaraštis dėl šio pervežimo su krovinio gavėjo žyma, nurodyta gavimo data – 2022 m. vasario 24 d.
Atsiliepimas
5. Trečiasis asmuo UAB „Creditreform Lietuva“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, jame nurodė, kad grąžino ieškovei perleistus reikalavimus į ieškovės skolą, jokių tarpusavio santykių su ieškove neturi, taip pat neturi jokių pretenzijų ar reikalavimų atsakovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės 2216,72 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovei. Teismo pagrindiniai motyvai:
6.1. Nustatė, kad 2017 m. lapkričio 8 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Transporto ekspedicijos, kai vykdomas krovinių pervežimas automobilių transportu tarptautiniu mastu, sutartį Nr. 63-10/17 (toliau – ir Sutartis). Sutarties 1.2 punktu ieškovė įsipareigojo už atlygį atsakovės pavedimu ir lėšomis savo vardu organizuoti krovinių pervežimo kelių transportu procesą, taip pat įsipareigojo atlikti ar užtikrinti kitų su pervežimu susijusių operacijų vykdymą pagal šią Sutartį. Atsakovė įsipareigojo sutartyje numatyta tvarka ir sąlygomis atsiskaityti už ieškovės, veikiančios kaip ekspeditorė, paslaugas. 2021 m. rugsėjo 7 d. šalys pasirašė Papildomą susitarimą prie 2017 m. lapkričio 8 d. sutarties Nr. 63-10/17, kuriuo susitarė, kad atsakovė apmoka ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras per 30 dienų nuo sąskaitos faktūros ir CMR važtaraščio su žyma apie krovinio pristatymą gavimo dienos.
6.2. Sutarties pagrindu ieškovė, remdamasi atsakovės užsakymais, atliko pervežimus, kurių pagrindu ieškovė atsakovei išrašė: 2022 m. vasario 8 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 440/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 16 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 470/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 17 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 476/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 479/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 545/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 21 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 546/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 806/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 809/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 23 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 808/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 24 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 807/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. liepos 12 d. sąskaitą faktūrą dėl papildomų išlaidų tarptautinio pervežimo atžvilgiu Nr. 14 095/4 dėl 252,00 Eur.
6.3. Nurodė, kad 2022 m. spalio 31 d. ieškovė RAB „Tep Belgruzavtotrans“ ir trečiasis asmuo UAB „Creditreform Lietuva“ pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria kreditorė – RAB „Tep Belgruzavtotrans“ (ieškovė) perleido trečiajam asmeniui – UAB „Creditreform Lietuva“ (naujajai kreditorei) kreditinį reikalavimą į atsakovės UAB „Unibaltija“ (skolininkės) skolą pagal 2017 m. lapkričio 8 d. Transporto ekspedicijos, kai vykdomas krovinių pervežimas automobilių transportu tarptautiniu mastu, sutartį Nr. 63-10/17, kurios pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros: Nr. 161/1; Nr. 1 440/1; Nr. 1 425/1; Nr. 1 479/1; Nr. 1 470/1; Nr. 1 476; Nr. 1 546/1; Nr. 1 545/1; Nr. 1 806/1; Nr. 1 809/1; Nr. 1 808/1; Nr. 1 807/1, o trečiasis asmuo (naujasis kreditorius) nurodytą kreditinį reikalavimą perėmė ir atsilygino ieškovei už reikalavimo perleidimą.
6.4. Trečiasis asmuo (naujoji kreditorė) uždaroji akcinė bendrovė „Creditreform Lietuva“ 2022 m. spalio 31 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu išsiuntė atsakovei reikalavimą, kuriuo nurodė, kad 2022 m. lapkričio 4 d. UAB „Creditreform Lietuva“ yra įregistruota byla Nr. 3099658. Iš atsakovės trečiasis asmuo pareikalavo 26 162,07 Eur dydžio skolos sumokėjimo pagal PVM sąskaitas faktūras: Nr. 161/1 – 550,00 Eur; Nr. 1 440/1 – 2 060,00 Eur; Nr. 1 425/1 – 15,00 Eur; Nr. 1 479/1 – 2 060,00 Eur; Nr. 1 470/1 – 2 060,00 Eur; Nr. 1 476 – 2 060,00 Eur; Nr. 1 546/1 – 2 060,00 Eur; Nr. 1 545/1 – 2 060,00 Eur; Nr. 1 806/1 – 2 060,00 Eur; Nr. 1 809/1 – 2 060,00 Eur; Nr. 1 808/1 – 2 060,00 Eur; Nr. 1 807/1 – 2 060,00 Eur; Nr. 1 – 4 997,00 Eur. Atsiskaitomoji sąskaita, nurodyta reikalavime, yra registruota UAB „Creditreform Lietuva“ vardu.
6.5. Nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinys atmestinas, kadangi ieškovė neturi subjektinės teisės, neturi teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl pareikšto reikalavimo (CPK 5 straipsnio 3 dalis).
6.6. Akcentavo, kad ieškovė su trečiuoju asmeniu 2022 m. spalio 31 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį (cesiją), kuria perleido trečiajam asmeniui UAB „Creditreform Lietuva“ kreditinį reikalavimą į atsakovės UAB „Unibaltija“ skolą, susidariusią pagal 2017 m. lapkričio 8 d. Transporto ekspedicijos, kai vykdomas krovinių pervežimas automobilių transportu tarptautiniu mastu, sutartį Nr. 63-10/17, kurios pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Cesijos sutarties pagrindu prievolės aktyvioji šalis – kreditorius – buvo pakeistas kitu asmeniu, todėl tarp trečiojo asmens ir atsakovės susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, trečiasis asmuo įgijo teisę atsakovei reikšti visus reikalavimus, kuriuos atsakovei turėjo teisę reikšti ieškovė (pradinis kreditorius) (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo 2022 m. spalio 31 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu išsiuntė atsakovei laišką su reikalavimu, apie jo turinį plačiau pasisakoma sprendimo 14 punkte. Pažymėjo, kad atsakovei laiške buvo reiškiamas reikalavimas ne ieškovės, o tiesiogiai trečiojo asmens UAB „Creditreform Lietuva“ vardu. Todėl ieškovės argumentus, kad ji ikiteismine tvarka buvo sudariusi tarpininkavimo paslaugų sutartį dėl debetinio įsiskolinimo išieškojimo su UAB „Creditreform Lietuva“, laikė nepagrįstais ir deklaratyviais, neatitinkančiais realių faktinių aplinkybių.
6.7. 2022 m. gruodžio 6 d. ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Creditreform Lietuva“ pasirašė Susitarimą dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo. Šia sutartimi sutarties šalys siekė nutraukti 2022 m. spalio 31 d. Reikalavimo perleidimo sutartį ir tokiu būdu „sugrąžinti“ ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės skolą. Teismo vertinimu, 2022 m. gruodžio 6 d. Susitarimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo yra niekinis, nes ieškovė, 2022 m. spalio 31 d. sudariusi reikalavimo perleidimo sutartį (cesiją), perdavė reikalavimo teisę į atsakovės skolą trečiajam asmeniui ir nustojo būti teisinio santykio, kurio pagrindu atsirado perleidžiama prievolė, šalis.
6.8. Padarė išvadą, kad ieškovė, 2022 m. spalio 31 d. sudariusi reikalavimo perleidimo sutartį (cesiją), perdavė reikalavimo teisę į atsakovės skolą trečiajam asmeniui (atsisakė reikalavimo teisės) ir nustojo būti teisinio santykio, kurio pagrindu atsirado perleidžiama prievolė, šalis. Taigi ieškovė, perleidusi reikalavimo teises cesijos sutartimi, nustojo būti Sutarties šalis. Atsižvelgiant į tai, kad cesijos sutartis yra neatsiejama nuo pagrindinio sandorio ir ieškovė, perdavusi reikalavimo teisę, nustojo būti šio pagrindinio sandorio šalimi, konstatuotina, kad reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimas yra teisiškai netinkamas būdas perleisti, „sugrąžinti“ buvusiam kreditoriui reikalavimo teisę (CK 6.217, 6.101 straipsniai).
Šalies argumentai
6.9. Ieškovė nurodė, kad reikalavimai buvo grąžinti šalių susitarimu rašytine forma vadovaujantis sutarties laisvės principu. Teismas su šiais argumentais nesutiko, pažymėjo, kad kasacinis teismas, aiškindamas cesijos teisinius santykius, vienareikšmiškai pasisakė, kad kreditorius gali perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri doktrinoje vadinama cesijos sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009). Šiuo atveju ieškovė ir trečiasis asmuo, pasirašydami sutartį, pavadintą Susitarimu dėl reikalavimo perleidimo, kurios turinyje sutariama dėl reikalavimų teisių perleidimo sutarties nutraukimo, o ne dėl atskiro ir savarankiško reikalavimo teisių perleidimo, nesilaikė kasacinio teismo aiškios ir imperatyviai nurodytos sutarties formos ir teisės reglamentavimo aiškinimo taisyklės, kad reikalavimo teisė perduodama išimtinai reikalavimo teisės perleidimo sutartimi arba cesijos sutartimi.
6.10. Konstatavo, jog ieškovės ir trečiojo asmens 2022 m. gruodžio 6 d. Susitarimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo yra niekinis, todėl teisę reikšti atsakovei reikalavimus dėl prievolės atsiskaityti už paslaugas, suteiktas pagal 2017 m. lapkričio 8 d. Transporto ekspedicijos sutartį Nr. 63-10/17, įvykdymo priklauso trečiajam asmeniui UAB „Creditreform Lietuva“. Padarė išvadą, kad ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas, nes ieškovė neturi subjektinės teisės į ieškiniu pareikštus reikalavimus (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 12 straipsnis, 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis) ir tai yra savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas.
6.11. Pažymėtina, kad, be kita ko, byloje taip pat buvo ginčijamos aplinkybės: dėl paslaugų, kurių pagrindu buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr.14 095/4, užsakymo; dėl pervežto krovinio Nr. 1807/1 su konteineriu Nr. MEDU2570113 likimo; dėl ieškovės išlaidų dėl gautos administracinės baudos atlyginimo; dėl ieškovės ar ieškovės akcininkų sąsajų su valdžia, priešiška Lietuvos Respublikai; dėl ieškovės nesąžiningumo, nes 2022 m. gruodžio 6 d. Susitarimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo teismui nebuvo pateiktas su ieškiniu; dėl faktinės galimybės vykdyti bankines operacijas tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos įmonių. Teismui konstatavus, kad ieškinys atmestinas tuo pagrindu, kad ieškovė neturi subjektinės teisės į ieškiniu pareikštus reikalavimus, dėl kitų pareikštų reikalavimų, nesant teisinio pagrindo, teismas išsamiau nesprendė ir nepasisakė.
6.12. Ieškovės ieškinį atmetus, atsakovės UAB „Unibaltija“ naudai iš ieškovės priteista 2 216,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Ieškovė RAB „Tep Belgruzavtotrans“ apeliaciniu skundu prašo išieškoti iš atsakovės UAB „Unibaltija“ 19 236,20 Eur skolą, 5 752,21 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d., 1 575,95 Eur palūkanas už svetimų piniginių lėšų naudojimą už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d., 796,93 Eur žyminį mokestį, sumokėtą pirmosios instancijos teisme, 796,93 Eur žyminį mokestį, sumokėtą apeliacinės instancijos teisme, 1 200,00 Eur išlaidų, susijusių su atstovavimu, ir 1 790,63 Eur patirtų vertimo išlaidų. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
7.1. Pažymi, kad 2022 metų spalio 31 d. sutartis nėra reikalavimo teisės perleidimo sutartis – pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį pradinis kreditorius (šalis A) perduoda naujajam kreditoriui (šalis B) reikalavimą skolininkui, už tai gaudamas priešpriešinę nuostatą, o šiuo atveju, priešingai, šalys aiškiai nurodė, kad išieškotos sumos neperduodamos, o turi būti grąžintos šaliai A, o už paslaugą priešpriešinę nuostatą (atlyginimą) gauna ne šalis A, o šalis B. UAB „Creditreform Lietuva“ turėjo gauti atlyginimą būtent už pagalbą išieškant įsiskolinimą.
7.2. Akcentuoja, kad ši sutartis nebuvo šalių įvykdyta. Pagal įstatymus, perduotas pagal perleidimo sutartį sumas sutarties šalys atspindi buhalterijos apskaitoje, tačiau ieškovė ir UAB „Creditreform Lietuva“ neatspindėjo savo apskaitoje jokių pakeitimų, nes tam nebuvo pagrindų. Ieškovės buhalterijos apskaitoje ir toliau įrašytas pradinio dydžio UAB „Unibaltija“ debetinis įsiskolinimas, kurio pagrindu ir pateikiamas ieškinys. UAB „Creditreform Lietuva“ nesusijusi su ieškinio dalyku.
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Pirmosios instancijos teismas sprendimu faktiškai panaikino atsakovės skolą ir visiškai atleido ją nuo įsipareigojimo vykdymo, faktiškai teismas nutarė, kad pervežimai buvo atlikti nemokamai ir tai yra teisėta.
7.4. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai klasifikavo 2022 metų spalio 31 d. sutartį tarp ieškovės ir UAB „Unibaltija“, kuri iš tikrųjų nėra reikalavimo teisės perleidimo sutartis.
7.5. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai ignoravo 2022 metų gruodžio 6 d. susitarimą nutraukti 2022 metų spalio 31 d. sutartį, kuriame šalys aiškiai išreiškė savo valią nutraukti sutartį, kaip neįvykdytą.
7.6. Teismas neteisėtai atėmė iš ieškovės teisę pareikšti ieškinį, nepaisant to, kad tarp ieškovės ir UAB „Creditreform Lietuva“ nėra ginčo dėl šios teisės priklausomybės.
7.7. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai atleido skolininką nuo jo įsipareigojimų vykdymo iš anksto žinant, kad UAB „Creditreform Lietuva“ neturi pagrindų, negali ir nepateiks pretenzijų dėl nagrinėjamo įsiskolinamo UAB „Unibaltija“, taip pat žinant, kad ieškovė neturi pagrindų pateikti kokius nors reikalavimus dėl ieškinio dalyko UAB „Creditreform Lietuva“.
Atsiliepimas
8. Atsakovė UAB „Unibaltija“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovės neišnagrinėtą prašymą dėl piniginio užstato sumokėjimo ir įpareigoti apeliantę iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pradžios sumokėti prašomo dydžio piniginį užstatą; atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
8.1. Nurodo, kad ieškovė neturi teisės savo apeliacinio skundo grįsti ir (ar) įrodinėti aplinkybėmis, kurios nebuvo ginčo ar tyrimo objektas pirmosios instancijos teisme. Ieškovė tik apeliaciniame skunde be jokių tai pagrindžiančių dokumentų pasakoja apie savo verslo veiklos mastus ir (ar) buvusį atsakovei suteiktą kredito limitą. Šios aplinkybės nebuvo nurodytos ieškovės ieškinyje, taip pat nebuvo nagrinėjimo teisme dalykas.
8.2. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu, ne tik jokių dokumentų apie reikalavimo perleidimą nebuvo pateikusi, tačiau ir apskritai šį faktą nuo bylą nagrinėjančio teismo nuslėpė. Šias aplinkybes ieškovė pripažino tik po to, kai tai pagrindžiančius dokumentus pateikė atsakovė.
Šalies argumentai
8.3. Ieškovė nurodo, kad kreipėsi pagalbos (Lietuvoje) dėl ikiteisminio skolos išieškojimo į šioje srityje besispecializuojančią įmonę – UAB „Creditreform Lietuva“. Teigiama, kad ieškovė prašė (tik) pagalbos išieškoti skolą. Apeliantės teigimu, kaip neva tai seka iš sutarties turinio, UAB „Creditreform Lietuva“ gauna teisę reikalauti iš atsakovės jos įsiskolinimo ieškovei ir įsipareigoja šias sumas nedelsiant perduoti trečiajam asmeniui Europos Sąjungos teritorijoje – „Scania Credit“, AB.
8.4. Apeliantės teiginiai apie sutartyje buvusias numatytas atsiskaitymo už reikalavimo perleidimą sąlygas pirmiausia nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi, antra, nebuvo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas, trečia, pačios ieškovės iniciatyva buvo nuo teismo nuslėptos, todėl tokių deklaratyvių teiginių patikrinti apskritai nėra jokios objektyvios galimybės. Tas pats pasakytina ir dėl apeliantės teiginių apie reikalavimo perleidimo sutartimi perleistų sumų (ne)atspindėjimą šalių buhalterijoje, kadangi tai neturi jokios įtakos šios sutarties privalomumui bei vykdytinumui.
8.5. Apeliantė, skunde akcentuodama reikalavimo perleidimo sutarties tariamumą, siekia pagrįsti aplinkybes, kuriomis ne tik niekas iš proceso dalyvių pirmosios instancijos teisme nesirėmė ir šių aplinkybių neįrodinėjo, tačiau priešingai, ieškovė tiek tiesiogiai, tiek ir per savo atstovą siekė įrodyti ir pagrįsti kardinaliai priešingas aplinkybes, t. y. kad reikalavimo perleidimo sutartis buvusi sudaryta ir reikalavimas realiai buvęs perleistas, tik, vėliau nutraukus perleidimo sutartį, „automatiškai“ susigrąžintas. Atkreipė dėmesį į tai, kad teismui sprendime nurodžius, kad toks reikalavimo susigrąžinimas yra neteisėtas ir pripažintinas niekiniu, ieškovė šių aplinkybių net neskundė ir paneigti nesiekė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
11. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
12. Apeliacijos objektas – sprendimo, kuriuo ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
13. Nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 8 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Transporto ekspedicijos, kai vykdomas krovinių pervežimas automobilių transportu tarptautiniu mastu, sutartį Nr. 63-10/17 (toliau – ir Sutartis). Sutarties 1.2 punktu ieškovė įsipareigojo už atlygį atsakovės pavedimu ir lėšomis savo vardu organizuoti krovinių pervežimo kelių transportu procesą, taip pat įsipareigojo atlikti ar užtikrinti kitų su pervežimu susijusių operacijų vykdymą pagal šią Sutartį. Atsakovė įsipareigojo sutartyje numatyta tvarka ir sąlygomis atsiskaityti už ieškovės, veikiančios kaip ekspeditorė, paslaugas.
14. Taip pat nustatyta, kad 2021 m. rugsėjo 7 d. šalys pasirašė Papildomą susitarimą prie 2017 m. lapkričio 8 d. sutarties Nr. 63-10/17, kuriuo susitarė, kad atsakovė apmoka ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras per 30 dienų nuo sąskaitos faktūros ir CMR važtaraščio su žyma apie krovinio pristatymą gavimo dienos.
15. Sutarties pagrindu ieškovė, remdamasi atsakovės užsakymais, atliko pervežimus, kurių pagrindu ieškovė atsakovei išrašė: 2022 m. vasario 8 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 440/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 16 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 470/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 17 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 476/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 15 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 479/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 545/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 21 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 546/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 806/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 809/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 23 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 808/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. vasario 24 d. sąskaitą faktūrą Nr. 1 807/1 dėl 2 060,00 Eur; 2022 m. liepos 12 d. sąskaitą faktūrą dėl papildomų išlaidų Tarptautinio pervežimo atžvilgiu Nr. 14 095/4 dėl 252,00 Eur. Ieškovė 2023 m. sausio 31 d. kreipėsi į atsakovę su pretenzija Nr. 06-08/395 dėl susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo.
16. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama ieškovės naudai išieškoti iš atsakovės 19 236,20 Eur skolą, 5 752,21 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d., 1 575,95 Eur palūkanas už svetimų piniginių lėšų naudojimą už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. ir 796,93 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo
17. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė, 2022 m. spalio 31 d. sudariusi reikalavimo perleidimo sutartį (cesiją), perdavė reikalavimo teisę į atsakovės skolą trečiajam asmeniui ir nustojo būti teisinio santykio, kurio pagrindu atsirado perleidžiama prievolė, šalis. Konstatavo, jog ieškovės ir trečiojo asmens 2022 m. gruodžio 6 d. Susitarimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo yra niekinis, todėl teisę reikšti atsakovei reikalavimus dėl prievolės atsiskaityti už paslaugas, suteiktas pagal 2017 m. lapkričio 8 d. Transporto ekspedicijos sutartį Nr. 63-10/17, įvykdymo priklauso trečiajam asmeniui UAB „Creditreform Lietuva“. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, kadangi ieškovė neturi subjektinės teisės į ieškiniu pareikštus reikalavimus.
18. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu mano, jog: 1) teismas sprendimu faktiškai panaikino atsakovės skolą ir visiškai atleido ją nuo įsipareigojimo vykdymo; 2) pirmosios instancijos teismas neteisingai klasifikavo 2022 m. spalio 31 d. sutartį, kuri iš tikrųjų nėra reikalavimo teisės perleidimo sutartis; 3) pirmosios instancijos teismas ignoravo 2022 m. gruodžio 6 d. susitarimą nutraukti 2022 metų spalio 31 d. sutartį, kuriame šalys aiškiai išreiškė savo valią nutraukti sutartį, kaip neįvykdytą; 4) teismas atėmė iš ieškovės teisę pareikšti ieškinį, nepaisant to, kad tarp ieškovės ir UAB „Creditreform Lietuva“ nėra ginčo dėl šios teisės priklausomybės.
19. Minėta, kad ieškovė su trečiuoju asmeniu 2022 m. spalio 31 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovė perleido trečiajam asmeniui UAB „Creditreform Lietuva“ kreditinį reikalavimą į atsakovės UAB „Unibaltija“ skolą, susidariusią pagal 2017 m. lapkričio 8 d. Transporto ekspedicijos, kai vykdomas krovinių pervežimas automobilių transportu tarptautiniu mastu, sutartį Nr. 63-10/17, kurios pagrindu išrašytos PVM sąskaitos faktūros. 2022 m. gruodžio 6 d. ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Creditreform Lietuva“ pasirašė Susitarimą dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad sutarties nutraukimas yra niekinis, todėl teisę reikšti atsakovei reikalavimus dėl prievolės atsiskaityti už paslaugas, suteiktas pagal 2017 m. lapkričio 8 d. Transporto ekspedicijos sutartį Nr. 63-10/17, įvykdymo priklauso trečiajam asmeniui UAB „Creditreform Lietuva“. Apeliacinės instancijos teismas pagrindo sutikti su šiais pirmosios instancijos motyvais neturi.
20. Ieškovė bylos nagrinėjimo iš esmės metu laikėsi pozicijos, kad siekdama sureguliuoti ginčą su atsakove ikiteismine tvarka buvo sudariusi su sutartį dėl UAB „Creditreform Lietuva“ paslaugų dėl debetinio išieškojimo, tačiau, trečiajam asmeniui nepavykus išieškoti skolos ikiteismine tvarka, nurodyta sutartis buvo nutraukta. Trečiasis asmuo UAB „Creditreform Lietuva“ pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriame, be kita ko, nurodė, kad neturi jokių papildomų pretenzijų ar reikalavimų UAB „Unibaltija“. Taigi, kaip matyti, kad iš esmės abi šalys (ieškovė ir trečiasis asmuo) teigia, jog reikalavimo teisę į susidariusį įsiskolinimą turi ieškovė, o trečiasis asmuo UAB „Creditreform Lietuva“ neturi jokių papildomų pretenzijų ar reikalavimų UAB „Unibaltija“.
21. Kasacinio teismo praktikoje dėl sutarčių aiškinimo yra nurodyta, kad tuo atveju, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties rūšies, turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-387/2022 38 punktą). Aiškinant sutarties turinį, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu; sutarčiai aiškinti reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; kartu įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-823/2022). Protingo sutarčių aiškinimo metodas, be kita ko, suponuoja poreikį atsižvelgti į atitinkamo civilinės teisės instituto turinį (prigimtį), įvertinti, kiek jo taikymas konkrečiu atveju atitiks sutarties šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio l6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-969/2021, 42 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-421/2022, 59 punktas).
22. Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-421/2022 60 punktą).
23. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jeigu šis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jeigu rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-823/2022, 74 punktas).
24. Paminėtina ir tai, kad šalys (ieškovė ir trečiasis asmuo) 2022 m. spalio 31 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, kurią 2022 m. gruodžio 6 d. susitarimu dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo nutraukė. 2022 m. gruodžio 6 d. susitarimo dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo 1.1 punkte šalys susitarė, kad reikalavimo teisę į UAB „Unibaltija“, kylančią iš 2017 m. lapkričio 8 d. transporto ekspedicijos sutarties Nr. 63-10/17nz, RAB „Tep Belgruzavtotrans“ pasilieka sau visiškai; 1.2 punkte šalys susitarė, kad trečiasis asmuo nutraukia bet kokius ryšius su UAB „Unibaltija“ klausimais, susijusiais su pagalba ieškovei išieškant skolą tiek ieškovei, tiek savo vardu. Taigi, nors iš esmės šalys sudarydamos 2022 m. gruodžio 6 d. susitarimą dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo ir nesilaikė atitinkamos (rašytinės reikalavimo perleidimo sutarties) formos, tačiau tiek reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimas, tiek abiejų šalių pozicijos pagrindžia tokią abiejų šalių valią. Sutarties laisvės principas suteikia teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino išreikštą dviejų juridinių asmenų susitarimą / valią ir nusprendęs, kad ieškovė neturi subjektinės teisės į ieškiniu pareikštus reikalavimus, iš esmės net nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo.
25. Ieškovė RAB „Tep Belgruzavtotrans“ kreipėsi į teismą, prašydama ieškovės naudai išieškoti iš atsakovės UAB „Unibaltija“ 19 236,20 Eur skolą, 5 752,21 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d., 1 575,95 Eur palūkanas už svetimų piniginių lėšų naudojimą už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. ir 796,93 Eur bylinėjimosi išlaidas. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavęs, kad ieškovė neturi subjektinės teisės į ieškiniu pareikštus reikalavimus, pareikštų reikalavimų išsamiau nesprendė ir dėl jų nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nepasisakė dėl atliktų pervežimų, kurių pagrindu ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurios laikytinos esminėmis, sprendžiant klausimus dėl skolos pagrįstumo. Byloje taip pat buvo ginčijamos aplinkybės: dėl paslaugų, kurių pagrindu buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 14095/4, užsakymo; dėl pervežto krovinio Nr. 1807/1 su konteineriu Nr. MEDU2570113 likimo; dėl ieškovės išlaidų dėl gautos administracinės baudos atlyginimo. Tik nustačius reikšmingas pirmiau minėtas aplinkybes, t. y. dėl šalių išreikštos valios dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo, dėl atliktų pervežimų, kurių pagrindu ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras, galimas teisingas ir pagrįstas skolos dydžio nustatymas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nelaikytina pagrįsta.
26. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas siekia įgyvendinti įstatyme įtvirtintus civilinio proceso tikslus – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Civilinio proceso tikslų įgyvendinimas neatsiejamas nuo kooperacijos (bendradarbiavimo) principo: teismas, CPK nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta; dalyvaujantys byloje asmenys šio kodekso nustatyta tvarka bendradarbiauja tarpusavyje ir su teismu (CPK 8 straipsnis).
27. Aiškindamas teismo pareigą, laikantis kooperacijos principo, užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo pareiga bendradarbiauti su bylos šalimis aktuali ir įrodinėjimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 25 punktas; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 31 punktas). Teismas ex officio yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti CPK 265 straipsnyje įvardyti klausimai: įvertinti įrodymai, konstatuota, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas ir ar ieškinys yra tenkintinas. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra pamatinė ir kartu būtinoji teisingo bylos išnagrinėjimo iš esmės, užbaigiamo teismo sprendimo priėmimu sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20 punktas; 2021 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-378/2021, 44 punktas).
28. Dispozityvumo ir rungimosi principų turinys lemia, kad pareiga (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis) teikti teismui įrodymus tenka šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Taigi teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis ) (inter alia (be kita ko), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 39 punktas).
29. Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę (CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan.). Kita vertus, teismas turi procesinę pareigą tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą bylos baigtimi suinteresuotiems proceso dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 24 punktas; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019, 20, 21 punktai). Nagrinėjančio bylą teismo pareiga užtikrinti tinkamą įrodinėjimo proceso eigą negali būti aiškinama taip, kad būtų paneigiama ir teismui perkeliama suinteresuotų bylos baigtimi dalyvaujančių asmenų pareiga įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą; šios teismo ir dalyvaujančių asmenų pareigos dera tarpusavyje, tačiau atsakomybė už tinkamą jų derinimą tenka bylą nagrinėjančiam teismui.
30. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog byloje pateiktas ieškovės reikalavimas nustatė ginčo ribas ir nulėmė proceso šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos pobūdį bei atitinkamai teismo pareigą išsamiai nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, susijusius su teikiamo reikalavimo (ne)pagrįstumu. Pažymėtina, jog skundžiamo sprendimo turinys suponuoja, kad nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirtos bylos išnagrinėjimo rezultatui teisiškai reikšmingos aplinkybės (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė ir nepasisakė dėl faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovės ieškinyje reiškiamais reikalavimais. Liko neatskleistos aplinkybės, susijusios su atliktais pervežimais, neišsiaiškinta dėl susidariusios skolos pagal PVM sąskaitas faktūras pagrįstumo, neįvertinta tikroji ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Creditreform Lietuva“ išreikšta valia dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad šiuo atveju byloje yra poreikis šalims įrodinėti, o teismui – nustatyti šios bylos teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinti į bylą pateiktus įrodymus dėl šalių sudarytų sutarčių vykdymo.
31. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010)
32. Kadangi pirmosios instancijos teismas faktiškai įrodymų tyrimo ir vertinimo anksčiau nurodytais aspektais (nutarties 25, 30 punktai) neatliko, ginčijamame sprendime dėl to iš esmės nepateikė jokių motyvuotų ir pagrįstų išvadų, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme negalimas, nes tai neatitiktų apeliacinio proceso paskirties, lemiančios, kad apeliacinės instancijos teismas tik patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau nesprendžia ginčo iš esmės. Be to, išnagrinėjus ginčo klausimą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šalys prarastų ir teisę į apeliaciją (šalis, nesutikdama su teismo išvadomis, prarastų galimybę jas skųsti apeliacine tvarka).
33. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino pareiškėjų reikalavimo pagrįstumo ir nepasisakė dėl bylai reikšmingų faktų, todėl neatskleidė bylos esmės. Esant tokioms aplinkybėms, byla dėl ginčijamo reikalavimo apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujai, vertinant argumentus ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė. Bylos nagrinėjimas tokia apimtimi apeliacinėje instancijoje neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) ir riboja šalių teisę į apeliaciją. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
34. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neatlikęs byloje išsamaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, tinkamai nenustatė, ar šiuo konkrečiu atveju ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės skolą buvo pagrįstas, o tai lėmė, jog nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 185 straipsnis, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
35. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų ištaisyti šioje nutartyje nurodyti pažeidimai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
36. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė šalių ginčo esmės, todėl apskųstas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
37. Apeliacinės instancijos teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98 straipsniai).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.