Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės, Vyginto Mažuikos, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. N. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-47-266/2021 pagal ieškovo L. N. ieškinį atsakovei R. N. dėl santuokos nutraukimo, nenurodant santuokos nutraukimo priežasčių ir dovanos grąžinimo bei pagal atsakovės R. N. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalijimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20. Akcentuoja, kad pagal ieškovo reikalavimą dovanotas turtas neturėjo būti grąžinamas, nes ieškovas tokį reikalavimą nebuvo pilnai apmokėjęs žyminiu mokesčiu, todėl sprendimas šioje dalyje keistinas ir perleisto nekilnojamojo turto dalis ieškovui grąžinama ne tenkinant L. N. reikalavimą, o tenkinant jos suformuluotą reikalavimą pagal priešieškinį.

21. Nurodo, kad teismas nepagrįstai skolas kreditoriams pripažino asmeninėmis jos skolomis. Tvirtina, kad visos skolos buvo prisiimamos bendram gyvenimui ir šeimos poreikiams tenkinti, ieškovas apie skolas žinojo ir skolinimosi siekė. Pažymi, kad kreditoriai sutiko priimti skolas iš jos, tokiu būdu nenukreips reikalavimo į ieškovą, tačiau nesant kompensacijos iš ieškovo už skolas, jis nepagrįstai praturtėjo jos sąskaita. Teigia, kad sprendimas šioje dalyje keistinas ir atsižvelgiant į sprendimu priteistą turto sumą, iš ieškovo jai priteistina 1 836,50 Eur kompensacija.

22. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai nepriteisė jai bylinėjimosi išlaidų ir tuo pažeidė jos teisėtus interesus gauti proceso išlaidų atlyginimą bei prasilenkė su teisiniu bylinėjimosi išlaidų reglamentavimu civiliniame procese, taip pat kasacinio teismo praktika.

23. Pažymi, kad ieškovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir patirtų išlaidų pagrindimo bei detalizavimo, todėl teismas neturėjo pagrindo svarstyti dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovui. Nurodo, kad ieškovas savo siekiuose buvo nenuoseklus, klaidinantis teismą ir ją, tuo piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis bei vilkino teismo procesą. Kadangi byla išspręsta faktiškai tenkinant priešieškinį, ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl sprendimas šioje dalyje keistinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

28. Apeliacijos dalyką pagal apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nutraukta šalių santuoka dėl abiejų šalių kaltės, paskirstytos prievolės kreditoriams bei išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

29. Ieškovas L. N. pateikė naujus įrodymus – Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2021-09-16 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, prašo jį priimti, kaip dokumentą, paneigiantį apeliantės R. N. apeliacinio skundo motyvus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėti įrodymai patvirtina aplinkybes, susijusias su šalių sutuoktinių kaltės klausimu. Atsižvelgiant į tai, kad teikiami dokumentai ieškovo yra gauti išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme ir jie teismui savalaikiai negalėjo būti pateikti, teikiami įrodymai yra susiję su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, į tai, kad pateiktoje apeliantės nuomonėje dėl naujų įrodymų priėmimo R. N. neprieštarauja jų priėmimui, teisėjų kolegija naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

30. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nutarta šalių santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliantės R. N. teigimu, minėta sprendimo dalis yra neteisėta, neteisingai įvertintos bylos aplinkybės, liudytojų parodymai bei rašytiniai įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas su minėtais teiginiais nesutinka.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas Civilinio kodekso trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-6/2007; Nr. 3K-3-2/2011; Nr. 3K-3-545/2012 ir kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-254/2010, Nr. 3K-3-2/2011 ir kt.). Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažįstamas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

32. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, į kiekvieno sutuoktinio elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu, įvertinant visas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinių kaltės klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-175/2006; Nr. 3K-3-254/2010; kt.). CK 3.61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktus, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Be to, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Siekiant nustatyti dėl kurio sutuoktinio ar abiejų kaltės iširo santuoka, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-98/2008; Nr. 3K-3-335/2009; Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

33. Nagrinėjamoje byloje ieškovas L. N. prašė santuoką nutraukti nenurodant kaltės, atsakovė R. N. priešieškiniu prašė nustatyti, kad šalių santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Nurodė, kad ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu, elgėsi agresyviai, buvo jai neištikimas. Atsikirsdamas į atsakovės nurodytas aplinkybes ieškovas nurodė, kad atsakovė jį provokuodavo, sukeldavo konfliktus, po to kviesdavo policijos pareigūnus. Teigė, kad dėl atsakovės veiksmų yra nukentėjęs ir pats fiziškai, tačiau ikiteisminių tyrimų dėl to neinicijavo.

34. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių sudaryta santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas šias išvadas darė įvertinęs ieškinio ir priešieškinio motyvus, šalių paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, jų elgesį teismo posėdžių metu.

35. Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių argumentų dėl jos kaltės pripažinimo, o ieškovo kaltė įrodyta jos paaiškinimais, byloje esančiais teisėsaugos institucijų procesiniais sprendimais, liudytojų parodymais, nes ieškovas buvo neištikimas, fiziškai bei emociškai smurtavo artimoje aplinkoje, vartojo alkoholį ir toks jo elgesys atitinka CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją dėl sutuoktinio kaltės.

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai (rašytiniai įrodymai bei paaiškinimai) leidžia daryti išvadą, kad abi šalys nevykdė CK 3.27 straipsnyje nustatytų pareigų, nesistengė išsaugoti šeimos. Byloje nustatyta, tai šalys patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kad nuo santuokos pradžios vedė bendrą ūkį, tačiau vėliau, maždaug nuo 2019 metų, tarpusavio santykiai pašlijo, tapo konfliktiški, o 2019-12-17 L. N. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad abi šalys kaltina viena kitą netinkamu sutuoktinių pareigų vykdymu, dėl kurio bendras gyvenimas tapo neįmanomas. Bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2020 m. vasario mėn. tarp šalių nuolat kildavo tarpusavio ginčai, ko pasėkoje apeliantė R. N. su pareiškimais kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Nustatyta, kad atsakovei 2020 m. rudenį išsikrausčius iš namų ir apsigyvenus kitur, šalių santykiams esant įtemptiems ir konfliktiškiems, atsakovė nuolat grįždavo į ieškovo namus, juose būdavo, naudojosi esamais daiktais, o šalims susitikus, prasidėdavo konfliktai. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad šalių tarpusavio santykiai pradėjo blogėti nuo 2017 m., o prasidėjus skyrybų procesui, tik blogėjo, šalys vienas kito atžvilgiu naudojo smurtą. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, abiejų šalių elgesį bylos nagrinėjimo eigoje, pagrįstai nustatė abipusę šalių kaltę dėl šeimos iširimo ir tokia teismo išvada atitinka CK 3.60, 3.61 straipsnių nuostatas.

37. Nors byloje esantys duomenys patvirtina akivaizdžius šalių nesutarimus, konfliktus, ieškovo smurto atvejus, tačiau nepaneigta, jog jie iš dalies kildavo ir dėl apeliantės kaltės. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors dėl santuokos iširimo yra didesnė ieškovo kaltė, tačiau neginčijamų įrodymų, jog dėl santuokos iširimo akivaizdžiai yra kaltas vienas ieškovas L. N., nėra. Nors apeliantė teigia, kad ieškovas buvo neištikimas, vartojo fizinį smurtą artimoje aplinkoje, tačiau byloje nėra neginčijamų duomenų, kad konfliktiškai/agresyviai sutuoktinės atžvilgiu L. N. elgėsi nuolat ir iki paduodant ieškinį dėl santuokos nutraukimo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina jų nesutarimus ir 2017 m., tačiau konstatuoti, kad dėl to buvo kaltas tik ieškovas, negalima. Neginčijamų duomenų, kad ieškovas apeliantei buvo neištikimas dar iki kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo, nepateikta. Atmestini apeliantės argumentai, jog teismas nepagrįstai nevertino liudytojų parodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek liudytojų, tiek pačių šalių paaiškinimai negali būti vertinami kaip objektyvūs, patvirtinantys ar paneigiantys smurto, neištikimybės faktus, nes jie iš esmės palaiko vienos iš šalių poziciją. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Nors byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovas R. N. atžvilgiu elgėsi netinkamai, tačiau nepaneigti ir ieškovo teiginiai, kad nesutarimų priežastimi buvo ir netinkamas atsakovės elgesys. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad konstatuoti, jog dėl santuokos iširimo akivaizdžiai yra kaltas vienas ieškovas L. N., nėra pakankamo pagrindo.

38. Apeliantė R. N. ginčija sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad jos nurodytos skolos kreditoriams yra jos asmeninės prievolės.

39. Nustatyta, kad ieškovas, paduodamas ieškinį nurodė, jog kreditorių neturi, o atsakovė priešieškiniu nurodė, kad šalys, būdamos santuokoje, pirko daiktus ir tam skolinosi pinigus iš atsakovės dukterų (kreditorių). Ieškovas L. N. neigė šias skolas, teigė, jog jam nebuvo žinoma apie pinigų skolinimąsi ir nesutiko su reikalavimu, jog šios skolos būtų išskaičiuotos iš jam tenkančio turto vertės.

40. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas L. N. žinojo apie atsakovės pasiskolintas lėšas, jog R. N. skolinosi esant jo sutikimui, ar kad pasiskolintos lėšos buvo panaudotos šeimos ūkio tvarkymui ir darė išvadą, kad atsakovės nurodytos skolos yra jos asmeninės prievolės ir turi būti grąžinamos iš jos asmeninių lėšų. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka, prašo prievolę pripažinti solidaria šalių prievole bei priteisti jai 1 836,50 Eur kompensaciją, įtraukiant skolas į turto balansą. Teigia, kad sprendime neteisingai įvertintos faktinės bylos aplinkybės, pateikti įrodymai, teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai.

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus, savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, taikomos tiek bendrosios (CK 6.6 straipsnis), tiek specialiosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos (CK 3.109 straipsnio 2, 3 dalys). Pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, o pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Konstatuotina, kad R. N., priešieškiniu reikšdama reikalavimą pripažinti prievolę solidaria, turėjo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti, kad gautos piniginės lėšos iš jos artimųjų buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti ir/arba, kad sutuoktinis pritarė šiam sandoriui (CPK 178 straipsnis).

42. Apeliantė ir tvirtina, kad iš kreditorių (atsakovės dukterų) gautos lėšos buvo panaudotos šeimos interesams, t. y., įvairių daiktų pirkimui, tačiau, nors iš teismui pateiktų išrašų iš banko sąskaitų matyti, jog buvo pervestos atitinkamos sumos, tačiau ar gautos lėšos buvo panaudotos nurodytų daiktų įsigijimui, apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Pažymėtina, kad paskolos sutartys buvo žodinės, rašytinių paskolos dokumentų byloje nėra. Be to, nei viena iš apeliantės dukterų neįstojo į bylą kaip kreditoriai ir neteikė reikalavimų abiems sutuoktiniams, o dukras apklausus kaip liudytojas, jos parodė, jog motinos prašymu skolino jai pinigus ir nors skolos iki šiol negražintos, tačiau nei viena iš dukrų nenurodė, jog reikalavo skolas grąžinti iš abiejų sutuoktinių, jog jiems teikė pretenzijas, jog būtų nurodžiusios grąžinimo terminą, apie suteiktas paskolas nurodžiusios ieškovui. Apie tai, kad ieškovas būtų prašęs paskolinti pinigų ar dalyvavęs juos skolinant, nei viena iš dukterų nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, jog iš kreditorių gautos piniginės lėšos buvo panaudoti šeimos interesams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės nurodytas skolas pripažino jos asmenine prievole, todėl teismo sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovės reikalavimas pripažinti skolą kreditoriams solidaria, pripažintina pagrįsta.

43. Apeliantė nurodė, kad atsižvelgiant į nesąžiningą ieškovo elgesį (vengimą bylą baigti taikiai ir kt.), prašė atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės vertinimu, ieškovo veiksmai dėl nenoro bylą baigti taikiai buvo atliekami siekiant vilkinti bylą arba siekiant kitų nesąžiningų tikslų.

45. Pažymėtina, kad CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, kuri reiškia kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (dydžiui). Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą.

46. Kadangi bylinėjimosi išlaidų, susijusių su civiliniu procesu, atsiradimą tiesiogiai lemia šalių procesinis elgesys, galimi atvejai, kai bylinėjimosi išlaidos gali atsirasti ar padidėti dėl nesąžiningo šalių procesinio elgesio. Todėl proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, asmenų lygybės prieš įstatymą ir bendrieji teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai reikalauja, kad, net ir visiškai patenkinus arba atmetus materialiuosius teisinius vienos šalies reikalavimus, būtų atsižvelgta į konkrečias bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

47. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šioje teisės normoje yra įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis, kuri gali būti taikoma, atsižvelgiant į tai, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, taip pat į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos bei į tai, ar jos buvo būtinos ir pagrįstos.

48. Minėtame straipsnyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Šios teisės normos tikslas – neleisti turinčiai teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šaliai gauti tų išlaidų, kurios atsirado dėl pačios šalies nesąžiningų procesinių veiksmų, atlyginimą. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų našta turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus. Įstatymų leidėjas tokiu būdu įtvirtina piktnaudžiavimo procesu teisinių padarinių taikymą, kaip drausminimo priemonę, per bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020).

49. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant nagrinėjamu atveju aktualią CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Be to, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos išimtinį pobūdį, jos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo. Šalies tinkamo procesinio elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis).

50. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą jų paskirstymo procedūroje, turi atsižvelgti į piktnaudžiavimo pobūdį, trukmę, pasikartojamumą, poveikį bylos nagrinėjimo operatyvumui ir ekonomiškumui, teisingumo ir protingumo principus bei kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiu būdu įstatymų leidėjas įtvirtino siekį užkirsti kelią šalims gauti atlyginimą tų bylinėjimosi išlaidų, kurios atsirado arba padidėjo dėl šalių nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis.

51. Apeliantė nurodo nesąžiningą ieškovo elgesį, t.y., jo nenorą bylą baigti taikiai (greičiau), dėl ko buvo vilkinamas civilinės bylos nagrinėjimas, patiriamos papildomos išlaidos. Bylos duomenys patvirtina, kad parengiamieji posėdžiai ne kartą atšaukti dėl šalyje paskelbto visuotino karantino; byloje yra prašyta atidėti bylos nagrinėjimą dėl ieškovo atstovės nurodytų priežasčių; vykdyta teisminė mediacija ir kt.. Akivaizdu, kad civilinės bylos nagrinėjimas užsitęsė, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad civilinės bylos nagrinėjimas užsitęsė būtent dėl ieškovo L. N. nesąžiningo procesinio elgesio, kuris būtų apeliantės bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis.

52. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškinys ir priešieškinys patenkinti iš dalies, kitoje dalyje juos atmetant, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai nepriteisė jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes byla išspręsta faktiškai tenkinant jos priešieškinį. Be to, nurodo, kad ieškovas nebuvo pilnai apmokėjęs ieškinio žyminiu mokesčio dalyje dėl dovanojimo sutarties, todėl darytina, kad yra tenkinta jos priešieškinio dalis.

53. Byloje nustatyta, kad už ieškinio reikalavimus L. N. yra sumokėjęs 195,96 Eur žyminį mokestį. Įvertinus, kad 2016-08-11 dovanojimo sutartyje nurodoma, jog dovanojamo turto vertė 3867 Eur ir iš esmės byloje nesant ginčo dėl jo vertės, už šį ieškovo pareikštą reikalavimą yra mokėtinas 87 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 80 straipsnio 7 dalis). Įvertinus ieškovo sumokėto žyminio mokesčio dydį, konstatuoti, kad apeliantės nurodytas reikalavimas nėra apmokėtas žyminiu mokesčiu, nėra pagrindo.

54. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės reikalavimas iš dalies buvo tenkinamas tik dalyje dėl turto padalijimo, todėl teismas be pagrindo atsakovės naudai nepriteisė iš ieškovo 169 Eur žyminio mokesčio bei dalies jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurių dydis nustatytinas, įvertinus, jog atsakovę atstovavo advokato padėjėjas, o priešieškinys tenkintas iš dalies. Įvertinus minėtus duomenis, iš ieškovo L. N. atsakovei priteisina 660 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

55. Dėl kitų apeliacinio skundo teiginių teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010).

56. Ieškovas prašo priteisti iš apeliantės R. N. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 700 Eur. Nors prašomos priteisti išlaidos neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus užmokesčio dydžio už teisinę pagalbą civilinėse bylose, tačiau, atsižvelgus į tai, kad byloje nėra sprendžiami nauji teisės taikymo klausimai, į tai, kad ieškovo atstovė rengė procesinius dokumentus pirmosios instancijos teismui, dalyvavo teismo posėdžiuose, apeliacinio skundo argumentai iš esmės atitinka pirmosios instancijos teisme ištirtas faktines aplinkybes, dėl ko ieškovo atstovės darbo ir laiko sąnaudos neturėjo būti itin didelės, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, CK 1.5 straipsniu, darytina išvada, esant pagrindui mažinti prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį iki 300 Eur.

57. Apeliantė prašo priteisti iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas. Įvertinus, kad apeliacinis skundas iš esmės yra atmestas, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. birželio 17 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, papildant sprendimo rezoliucinę dalį dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų sekančiai: priteisti iš ieškovo L. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės R. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 169 Eur žyminio mokesčio ir 660 Eur atstovavimo išlaidų, viso 829 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės R. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo L. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.