Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Almantas Padvelskis

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui D. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė ((duomenys neskelbtini) straipsnis).

8. (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Faktinės bylos aplinkybės

9. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad šalys 2021 m. liepos 30 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), kurios pagrindu ieškovė atsakovui suteikė 2 000,90 Eur dydžio paskolos sumą 48 mėnesių laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo sutarties sąlygose nustatyta tvarka ir terminais iki 2025 m. gruodžio 15 d. pagal paskolos grąžinimo grafiką grąžinti kreditą bei sumokėti 3 623,29 Eur bendrą kredito sumą, kurią sudaro: palūkanos (palūkanų norma 21 procentas), mėnesinis administravimo mokestis (0,75 procentų), sutarties sudarymo mokestis (9,05 procentai), bendra vartojimo kredito davėjo mokama suma – 3 656,64 Eur. Iš ieškinio turinio nustatyta, jog atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovė 2022 m. spalio 10 d. sutartį su atsakovu nutraukė. Duomenų, kad atsakovas iki kreipimosi į teismą būtų atsiskaitęs su ieškove ar ginčijęs sutarties nutraukimą, byloje nėra.

Dėl sutarties administravimo mokesčio

10. Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas ieškovės prašomą priteisti administravimo mokestį nurodė, jog po sutarties nutraukimo (2020 m. spalio 10 d.) mokėtinas administravimo mokestis pagal sutarties mokėjimo grafiką sudaro 306,20 Eur ((13,36 × 25 d. / 30 d.) + mokėjimo grafiko 11-48 eilutėse nurodytos administravimo mokesčio sumos). Todėl iš ieškovės prašomos priteisti administravimo mokesčio sumos teismas išskaičiuoja po sutarties nutraukimo paskaičiuotą administravimo mokestį ir priteisia ieškovei iš atsakovo 57,63 Eur (363,83 Eur – 306,20 Eur) administravimo mokestį, todėl reikalavimo dėl 306,20 Eur negauto administravimo mokesčio dalies, paskaičiuotos po sutarties nutraukimo dienos, t. y. nuo 2020 m. spalio 10 d. iki sutarties termino pabaigos 2025 m. gruodžio 15 d., tenkinti nėra pagrindo.

11. Apeliantė su šia sprendimo už akių dalimi, nesutinka. Teigia, kad pagal paskolos sutartį atsakovas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį paskolos sutarties terminą iš karto, jei vėluojama mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama paskolos sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo. Paaiškino, jog administravimo mokestis yra viena bendra atsakovo mokama suma, kuri yra išdėstoma per visą paskolos sutarties laikotarpį ir kuri buvo žinoma atsakovui. Administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas. Apeliantės argumentai atmestini.

12. Tarp šalių sudarytos paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 1.2 punkte nustatyta, kad administravimo mokestis – tai specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis (išskaidytas visam paskolos terminui), kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Sutarties specialiosiose sąlygose šalys sulygo, kad mėnesinis sutarties administravimo mokestis – 0,75 proc.

13. CK 6.221 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Nurodyto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, taip pat netesybas. Taigi, sutartį nutraukus, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.221, 6.222 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018 37 punktą ir jame nurodytą praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė, nutraukusi paskolos sutartį, nebeturi administruoti mėnesinių mokėjimų surinkimo ir paskirstyti atsakovo mokamų įmokų, todėl ieškovė nebegali reikalauti priteisti administravimo mokesčio, kurio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus, kurių ieškovė po paskolos sutarties nutraukimo nebeturi atlikti. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai bando praplėsti sutartyje įtvirtintą administravimo mokesčio sąvoką. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų patirta ieškovė, administruodama su atsakovu sudarytą paskolos sutartį po šios sutarties nutraukimo.

15. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paskolos sutartyje nurodytą administravimo mokesčio paskirtį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju administravimo mokestis turi būti skaičiuojamas tik iki paskolos sutarties nutraukimo, kadangi šios išlaidos iš esmės priklauso nuo sutarties trukmės, į ką pagrįstai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Priešingu atveju būtų pažeista vartojimo kredito gavėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyra, taip pat protingumo ir sąžiningumo principai. Taigi, nors šalys susitarė, kad administravimo mokestį atsakovas privalo mokėti iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui, susiklosčiusioje teisinėje situacijoje, kai paskolos sutartis yra nutraukta, reikalavimas priteisti paskolos sutarties administravimo mokestį, apskaičiuotą po paskolos sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, kadangi, ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas.

16. Atsižvelgdamas į pačios ieškovės nurodomą administravimo mokesčio paskirtį (administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė gauna už teikiamas tarpusavio skolinimo platformos administravimo paslaugas), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė įgijo teisę administravimo mokestį skaičiuoti tik iki paskolos sutarties nutraukimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė administravimo mokestį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

Dėl vėlavimo palūkanų

17. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 4,18 Eur vėlavimo palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 16 d. iki 2022 m. spalio 10 d. ir 10,86 Eur delspinigius, paskaičiuotus už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 15 d. iki 2022 m. spalio 10 d.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovės prašomos priteisti 4,18 Eur vėlavimo palūkanos įskaitomos į iš atsakovo priteistiną 10,86 Eur delspinigių sumą, ir iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 10,86 Eur delspinigių, o ieškovės reikalavimas dėl 4,18 Eur vėlavimo palūkanų priteisimo iš atsakovo atmetamas, kaip nepagrįstas.

19. Ieškovė apeliaciniame skundė nurodė, kad prašomos priteisti vėlavimo palūkanos yra mokėjimo palūkanų dalis, jos apskaičiuotos praleidus mokėjimo terminą pagal paskolos grafiką iki paskolos sutarties termino pabaigos ir atlieka mokėjimo funkciją.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje yra išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą, pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 53 punktas).

21. Šalių sudarytos paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 1.15 punkte numatyta, kad palūkanos – tai pinigų suma, kurią paskolos gavėjas moka už naudojimąsi paskolos suma. Pagal šalių sudarytos sutarties specialiąsias sąlygas, atsakovas įsipareigojo mokėti 21 procentų metines palūkanas nuo suteiktos vartojimo kredito sumos pagal mokėjimo grafiką. Taigi šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis.

22. Nors ieškovė nurodė, kad vėlavimo palūkanos turėtų būti vertinamos, kaip mokėjimo (pelno) palūkanos, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Taigi nėra teisinio pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, kad vėlavimo palūkanos turėtų būti vertinamos kaip mokėjimo (pelno) palūkanos. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją.

23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsižvelgiant, į tai, jog sutartimi šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų taikymo, taikant CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatas, kompensuojamosios palūkanos įskaitomos į delspinigius. Bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas arba jų taikymas tik atskirų rūšių sutartims (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje).

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl palūkanų ir netesybų santykio jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003). Jeigu kreditorius civilinėje byloje neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o remiasi palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių atlyginimo. Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi įskaitinių netesybų taisykle – netesybos įskaitomos į nuostolius, taip pat ir į minimalius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006). Negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 72 punktas).

25. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino reikalavimą priteisti vėlavimo palūkanas kaip kompensuojamąsias palūkanas. Ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti ir kompensuojamąsias palūkanas, ir delspinigius. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kompensuojamąsias palūkanas įskaitė į delspinigių sumą, o prašymą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo atmetė.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl sutarties administravimo mokesčio ir vėlavimo palūkanų priteisimo analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje apygardų teismų praktikoje, tai yra bylose, kuriose ieškovė reiškia analogiškus reikalavimus (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartys civilinėse bylose Nr. e2A-2575-565/2022, Nr. e2A-2656-661/2022, Nr. e2A-2644-864/2022, 2022 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2621-656/2022, Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1397-413/2022 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

27. Įvertinęs visus apeliacinio skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir E. Ž. T. T. praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009).

28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei formuojamą teismų praktiką, todėl sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

29. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.