Tauragės apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje N. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Šilutės r. sav., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, išsiskyręs, dirbantis pas (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. N. P. 2020-01-21, apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia dviem dešinės rankos pirštais sudavė 3 kartus mažamečiui nukentėjusiajam L. T., gimusiam (duomenys neskelbtini), per sprandą ir taip padarė nukentėjusiajam L. T. poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus sprando srityje, kas sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais N. P. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

2. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis N. P. parodė, kad tą dieną L. T. su mama (S. T.) ruošė namų darbus – mokėsi skaityti. S. T. yra jo gyvenimo draugė. Jiems sunkiai sekėsi mokytis skaityti. L. paprašė N. P. padėti jam skaityti. L. bus 8 metai. Kambaryje taip pat buvo ir jo mama. N. P. ir L. T. susitarė, kad jeigu L. blogai perskaitys tai N. perbraukks jam per sprandą, kitaip sakant perbrauks „grūšiuką“. Viskas vyko žaidybine forma. Jis tris žodžius perskaitė gerai, ties ketvirtu žodžiu susimėtė, tai jis jam kartą švelniai perbraukė per sprandą. Vaikui nuo jo perbraukimo neskaudėjo. Jie toliau tęsė skaitymą. Perbraukė per sprandą tris kartus. Jis neišreiškė jokio garso, nei dejavimo, tiesiog toliau skaitė. Tai buvo su vaiku žaidimo forma. Po perbraukimo berniukas likusius penkis žodžius sudėliojo geriau. Skaitė apie 20-25 žodžių. Po perskaitymo, vaikas dar žiūrėjo televizorių, o paskui ėjo miegoti. Kitą dieną išėjo į mokyklą, o jie į darbus. Nežino kokiu būdu pas vaiką atsirado paraudimai. Santykiai su vaiku buvo geri, sutardavo ir pasiginčydavo. Vaiką matė paskutinį kartą praėjus savaitei po įvykio. Santykiai tarp L. tėvų yra įtempti. 2019 m. spalio mėnesį vyko Klaipėdoje teismas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, teismą laimėjo mama. Iki įvykio su S. T. kartu gyveno 2 metus. Šiuo metu tik atvyksta pas ją. Ikiteisminio tyrimo metu nebegyvena su S. T., kad ji galėtų matytis su vaiku. L. šiuo metu atostogauja pas tėtį, o mamai nustatytos laikinos apsaugos priemonės. Vaikas su tėvu gyvena laikinai, dėl šio įvykio. Tėtis kreipėsi į teismą, kad būtų pakeista vaiko gyvenamoji vieta ir bendravimo tvarka. L. yra astma ir alergija dulkėms. Elgesio sutrikimų vaikui nenustatyta. Jis yra judrus vaikas, aktyvus. Jam mokslai sekasi neblogai. Grūšiukų sudavimas, buvo tik žaidimas. Jokios kitos bausmės L. netaikomas. Skausmo vaikas jausti negalėjo. Ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai buvo teisingi. Su civiliniu ieškiniu nesutinka.

3. Ikiteisminio tyrimo metu N. P. parodė, kad su sugyventine S. T. gyvena (duomenys neskelbtini), jai priklausančiame bute. Kartu su jais gyvena sugyventinės sūnus L. T.. Su juo sutaria gerai, padeda jį auklėti, išlaikyti, su juo bendrauja normaliai. L. T. yra pirmokas. Jis padėjo berniukui mokytis skaityti. 2020-01-21 vakare, apie 19.30 val., L. pasikvietė jį į savo kambarį, kad šis jam padėtų mokytis skaityti. Su juo žaidimo forma susitarė, kad jei blogai perskaitys žodį, jis (N. P.) jam lengvai perbrauks per sprandą. L. nepavykus skaityti, jis perbraukė L. lengvai per sprandą dviem dešinės rankos pirštais. Per visą jų skaitymo laiką, tai buvo 3 kartus. Dėl šių veiksmų L. neverkė, nieko nesakė, kad jam skauda, tai priėmė kaip žaidimą. Jokių žymių vaikui ant sprando nematė. Gailisi, kad įvyko toks įvykis. Kol vyks ikiteisminis tyrimas gyvens atskirai nuo S. T. ir jos sūnaus (t. 2, b. l. 5-8, 11-13, 18-20).

19. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Šia nusikalstama veika gali būti kėsinamasi į du objektus – kūno neliečiamumą ir sveikatą, o tais pačiais veiksmais galima sukelti alternatyvius padarinius: fizinį skausmą, nežymų sužalojimą, trumpalaikį susargdinimą.

Motyvuojamoji dalis

21. Teismas sprendžia, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog 2020-01-21, apie 19.30 val., tuo metinėje kaltinamojo ir mažamečio nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje – kambaryje, esančiame Šilutės m., Melioratorių al. 11-38, nukentėjusiajam skaitant knygą, kaltinamasis dviem dešinės rankos pirštais 3 kartus perbraukė nukentėjusiajam per sprandą dėl ko šiam atsirado poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas sprando srityje. Šias aplinkybes, pirmiausiai, patvirtina nuoseklūs paties kaltinamojo parodymai, duoti tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat tiriamo įvykio metu (2020-01-21, 19.30 val.) kartu su kaltinamuoju ir nukentėjusiuoju buvusios ir tiesiogiai viską mačiusios liudytos, S. T., teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Minėtų aplinkybių buvimu leidžia įsitikinti ir nukentėjusiojo atstovo, G. T., teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad šiam ant sūnaus sprando pamačius nubrozdinimą, vaikas pasipasakojo apie kaltinamojo atliktus veiksmus (suduotus „griūšiukus“). Tauragės apskrities VPK Šilutės r PK Reagavimo skyriaus vyr. parulės N. V. parodymai, susiję su vykimu į iškvietimo vietą ir šios liudytojos kolegos – Tauragės apskrities VPK Šilutės r PK Reagavimo skyriaus tyrėjo, V. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (jų teisingumą jis patvirtino ir apklausiamas teisme), kuris parodė, kad atvykęs į iškvietimą matė raudoną išilginę drūžę ant vaiko sprando, ją nufotografavo, o vaikas, padrąsintas tėvo, papasakojo, kad dėdė jam padarė „griūšę“. Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2020-01-31 specialisto išvadoje Nr. G 194/2020 (03) konstatuota, kad L. T. padaryta poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai sprando srityje ne mažiau dviejų trauminių dinaminių poveikių kietais bukabriauniais daiktais, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą.

22. Esant šios bylos kontekstui pažymėtina, kad vien nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Taigi pagal BK 140 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai mažamečiui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu (žr. pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2019-01-24 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-40-417/2019 ir jo 9 punktą).

23. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už fizinio skausmo sukėlimą kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (žr. pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018 ir kt.).

24. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis N. P., skaitymo su mažamečiui L. T. metu, pastarajam pirštais perbraukė per sprandą ir vaikui sprando srityje atsirado paraudimas. Tačiau šioje byloje taip pat nustatyta, kad kaltinamojo veiksmai nepasireiškė nei stipriu, nei intensyviu pobūdžiu. Liudytoja S. T., analizuojamo įvykio metu sėdėjusi greta kaltinamojo ir nukentėjusiojo, nepastebėjo jokios neigiamos nukentėjusiojo reakcijos (emocijų, garso, kitos pojūčių išraiškos) dėl įvykusio fizinio kontakto su kaltinamuoju. Nukentėjusysis į iškvietimą atvykusiam pareigūnui V. J. atsakė, kad jam nelabai skaudėjo. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo tyrėją metu nukentėjusysis parodė, kad jam neteisingai perskaičius žodį, N. P. kelis kartus padarė „griūšį“, su ranka, nelabai skaudėjo, jis nieko nejautė, o kitą dieną tėtė pamatė, kad raudona ir klausė, kas atsitiko (t. 1, b. l. 64-67, skaitmeninė laikmena su apklausos garso ir vaizdo įrašu). Nors įvykio metu nukentėjusysis L. T., gimęs 2012-05-12, buvo mažametis, tačiau, teismo vertinimo, galėjo tinkamai suvokti faktines aplinkybes ir teisingai identifikuoti su juo atliekamus veiksmus (taip pat ir jam sukeliamą skausmą ir (ar) jo nebuvimą. BPK normos, saugodamos nepilnamečius nukentėjusiuosius nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio, nustato specialias šių asmenų apklausos taisykles ir tai, kad į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Šios bylos atveju nukentėjusysis esmines aplinkybes nurodė pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai (BPK 20 straipsnis), proceso dalyviai šiuo klausimu jokių prašymų neteikė, o teismas, taip pat nenustatė išimtinių aplinkybių, suponuojančių papildomos nukentėjusiojo apklausos teisme poreikį (BPK 186 straipsnio 2 dalis).

25. Byloje surinkti ir aukščiau aptarti duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad tiriamas atvejis buvo vienkartinis, o kaltinamojo fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju nebuvo nei stiprus, nei intensyvus. Ir nors dėl šio sąlyčio nukentėjusiojo sprando srityje atsirado žymė (paraudimas), teismas nenustatė duomenų, leidžiančių spręsti, kad dėl to nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas ar, kad kaltinamasis, veikdamas minėtu būdu, siekė sukelti fizinį skausmą ar bet kokias kitas neigiamas pasekmes mažamečiui nukentėjusiajam (BK 15 straipsnis). Todėl aptartos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti apie kaltinamojo netinkamai pasirinktą auklėjimo / drausminimo priemonę.

26. Sprendžiant klausimą, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką, į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės ne tik nepateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, bet ir peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį (žr. pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2018-10-25 nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-294-462/2018 15 punktą).

27. Taigi sprendžiant N. P. atsakomybės klausimą svarbu atsižvelgti į tai, kad jis yra nukentėjusiojo patėvis (tiriamo įvykio metu kartu gyveno su S. T. ir vedė bendrą ūkį), todėl gyvendamas su mažamečiu, prisiima atsakomybę už vaiko gerovę ir poelgius bei tam tikrais atvejais imasi veiksmų, susijusių su vaiko kasdieniu auklėjimu.

28. Šios bylos atveju teismas nesutinka su prokurorės teisiamajame posėdyje išsakytais argumentais, kad kaltinamasis nekentėjusiajam buvo svetimas asmuo. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje, pagal kurio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Pagal teismų praktiką konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-18 nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383-1073/2018 22 punktą ir kt.).

29. Byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su kaltinamojo N. P. ir S. T. bei jos sūnaus L. T. bendru gyvenimu leidžia spręsti apie tarp šių asmenų susiklosčiusius šeimos santykius ir atitinkamai buvimą vienos šeimos nariais. Tačiau teismas nenustatė jokių aplinkybių, liudijančių apie šeimoje buvusius nedraugiškus (priešiškus) kaltinamojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius. Kaltinamojo teigimu, jie su nukentėjusiuoju sutaria gerai, kaltinamasis padeda vaiką auklėti, išlaikyti, su juo bendrauja normaliai. Liudytoja apklausta S. T. parodė, kad su kaltinamuoju kartu gyvena nuo 2017 m. pradžios, vaikas visada gyveno kartu, jis labai gerai sutaria su kaltinamuoju, niekada nesiskundė. Liudytoja I. D. (dirbanti vaiko dienos centre) parodė, kad kaltinamąjį matė du ar tris kartus, vaikas noriai eidavo ir bendraudavo tiek su kaltinamuoju, tiek su savo biologiniu tėvu.

30. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta informacijoje, kurioje aprašytos L. T. gyvenimo ir auklėjimo sąlygos (t. 1, b. l. 81-83) leidžia nustatyti, kad nukentėjusiajam L. T. 2019-06-11 buvo nustatyti dideli ugdymosi poreikiai, vaikui diagnozuotas kompleksinis dėmesio ir fono - loginis kalbos sutrikimas, rekomenduotina ilgalaikė psichologinė pedagoginė pagalba (1.4 punktas); vaiko tėvų S. ir G. T. santuoka nutraukta 2016-02-25 teismo sprendimu, vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su mama, o su tėvu, G. T. nustatyta bendravimo tvarka; vaiko tėvai nesutaria dėl vaiko auklėjimo, tėvų santykiuose daug chaoso ir nesutarimų, tėvai nėra pasiekę konstruktyvaus dialogo sprendžiant su vaiku susijusius klausimus (2.2 punktas). Teisiamajame posėdyje taip pat nustatyta ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad tarp S. ir G. T. vyko ilgas teisminis ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kuriame abu tėvai siekė, kad L. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su kiekvienu iš jų. Minėtas teisminis ginčas pabaigtas Klaipėdos apygardos teismo 2019-10-31 sprendimu, kuriuo, be kita ko, konstatuota, kad vaikui gyventi su motina S. T. yra saugu, jos elgesys nedaro žalingo poveikio sūnaus vystymuisi (civilinė byla Nr. e2A-708-253/2019). Tačiau 2020-01-24 Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmuose teisme pradėta nauja civilinė byla pagal ieškovo G. T. ieškinį atsakovei S. T. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (civilinė byla e2-1232-635/2020). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas G. T. patvirtino ir tai, kad šiuo metu vyksta dar du ikiteisminiai tyrimai dėl galimo smurto panaudojimo mažamečio L. T. atžvilgiu, vienas ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl L. T. močiutės (G. T. mamos) galimai nuskalstamų veiksmų, o kitas dėl paties G. T. galimai nusikalstamų veiksmų sūnaus atžvilgiu. Taip pat teisiamajame posėdyje atsakydamas į gynėjo klausimus G. T. paaiškino, kad jis buvo iškėlęs duris iš vaiko kambario, nes pastarasis jas trankė, L. mokymosi metu išneša iš kambario čiužinį, kad sūnus negulėtų, o mokytųsi, kai sūnus neklauso, kaip drausminimo priemonę L. T. atima iš jo telefoną. S. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su G. T. nebendrauja, kalbasi tik telefonu, nėra aptarę vaiko auklėjimo metodų, be to, vaikas, guodėsi, kad jo močiutė tempė jį už ausies, dėl to jis skambino ir verkė.

31. Aukščiau aptartos aplinkybės, visų pirma, leidžia spręsti apie ilgai besitęsiančius konfliktiškus ir konkurencingus nukentėjusiojo tėvų S. T. ir G. T. tarpusavio santykius, susijusius su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu (parinkimu), kategorišką siekį, kad vaikas gyventų pas kiekvieną iš jų ir galimai dėl to susiformavusią atitinkamą vaiko elgseną. Antra, šios aplinkybės taip pat liudija, kad tėvai nėra priėmę jokių bendrų susitarimų vaiko auklėjimo (drausminimo) priemonių klausimais, todėl drausminimo priemones kiekvienas jų vaiko buvimo pas juos šeimoje metu taiko savo nuožiūra ir atitinkamai itin kritiškai vertina kito tėvo (ar jo šeimos nario) pastangas auklėti vaiką.

32. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma už pavojingą veiką ir turi būti suvokiama kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369/2009, 2K-P-267/2011, 2K-262/2011, 2K-677/2012; 2K-137-222/2020). Nustačius, jog beveik analogiški veikos požymiai aprašyti ir ANK, ir BK, pirmiausia turi būti įvertintas padarytos veikos pobūdis ir tik tuomet sprendžiama, kuris teisės aktas turėtų būti taikomas. Toks aiškinimas atitinka ir ultima ratio (paskutinės priemonės) principo reikalavimus. Teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, pareiga tinkamai pritaikyti įstatymą reiškia ne tik tai, kad turi būti nustatyta įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, bet ir tai, kad asmens veiksmai turi būti vertinami atitinkamų įstatymuose numatytų teisinių atsakomybių (pavojingumo) aspektu.

33. Nagrinėjamu atveju, teismas sprendžia, kad kaltinamais savo veiksmus tiesiog suvokė kaip pastangas prisidėti prie vaiko auklėjimo ir ugdymo bei siekį, kad šis disciplinuotai atliktų namų darbų užduotis. Teismas nenustatė aplinkybių, kad kaltinamais N. P. veikė tyčia, siekdamas, jog kartu su juo gyvenęs mažametis nukentėjusysis patirtų fizinį skausmą, neigiamas emocijas ir (ar) kitokį diskomfortą (BK 15 straipsnis). Kaltinamojo veiksmai prieš nukentėjusįjį nevertintini kaip pavojingi tokiu laipsniu, jog galėtų būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika, todėl teismas konstatuoja, kad kaltinamojo nukentėjusiajam pritaikyta poveikio priemonė (pirštu 3 kartus perbraukimas per sprandą / „grušiukų“ sudavimas), nepasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu.

34. Vis dėto, N. P. veiksmai prieš nukentėjusįjį laikytini nepriimtinais, ir sudarančiais pagrindą spręsti dėl jo atliktų veikimų vertinimo pagal Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas (šio kodekso 72-74 straipsnius) nes, kaip minėta, jo padaryti veiksmai pagal savo pavojingumą nelaikytini nusikalstamais baudžiamojo įstatymo prasme (ANK 592 straipsnis).

36. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (lot. „non bis in idem“), įtvirtintas tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje).

37. Ir nors non bis in idem principas riboja galimybes vykdyti alternatyvius ir kartotinus procesus tik dėl baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimų, tačiau administracinės teisės pažeidimai Konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos požiūriu pripažįstami „baudžiamaisiais“, o konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005-11-10 nutarimas).

38. Bylos medžiaga ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Tauragės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato 2020-02-12 nutarimu Nr. 94-ANR_N-167-2020, priimtu administracinio nusižengimo byloje, N. P. buvo nubaustas įspėjimu už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 72 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Tačiau Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020-05-05 nutartimi (kurią Klaipėdos apygardos teismas 2020-06-23 nutartimi paliko nepakeistą) minėtas komisariato 2020-02-12 nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena nutraukta, konstatavus, kad dėl to paties nusižengimo buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota į teismą (ANK 591 straipsnio 8 punktas) (administracinio nusižengimo bylos Nr.: II-26-1069/2020; AN2-132-380/2020).

39. Atsižvelgiant į tai, kad administracinio nusižengimo teisena N. P. atžvilgiu buvo nutraukta nėra pagrindo sutikti su kaltinamojo gynėjo argumentais, kad baudžiamuoju procesu šioje byloje buvo padarytas draudimo bausti už tuos pačius veiksmus antrą kartą (non bis in idem) pažeidimas.

40. Kaltinamajam N. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 2, b. l. 34-36) paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina (BPK 139 straipsnio 3 dalis).

41. Teismui byloje priėmus išteisinamąjį nuosprendį, G. T. pareikštas civilinis ieškinys dėl 1 000 Eur neturtinės žalos (t. 1, b. l. 140-141) ir Klaipėdos miesto teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl 16,79 Eur turtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 147-149) paliekami nenagrinėtais (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, 297, 301, 302, 304, 305, 307, 308, 313 straipsniais

nusprendžia:

N. P. kaltintą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. T. pareikštą civilinį ieškinį dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Klaipėdos miesto teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį dėl 16,79 Eur turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

N. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Šilutės rajono apylinkės teismui.