- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-25
- Bylos Nr.
- 1A-53-417/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03343-2020-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Eduardas Maškevičius, Linas Pauliukėnas
- Kaltinamasis
- N. P.
- Nukentėjusysis
- L. T.
- Civilinis ieškovas
- G. T.
- Advokatai
- Darius Kurpavičius
- Kategorijos
- 4.6.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Pauliukėno,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės Loretos Irmos Baguckienės ir nukentėjusiojo L. T. atstovo ir civilinio ieškovo G. T. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020-10-27 nuosprendžio, kuriuo N. P., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
G. T. civilinis ieškinys dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir Klaipėdos miesto teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 16,79 Eur turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. N. P. buvo kaltinamas tuo, kad 2020-01-21, apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia dviem dešinės rankos pirštais sudavė 3 kartus mažamečiam nukentėjusiajam L. T., gimusiam (duomenys neskelbtini), per sprandą ir taip padarė nukentėjusiajam L. T. poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus ant sprando, tai sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais N. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nukentėjusiojo L. T. atstovas G. T. su Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020-10-27 nuosprendžiu nesutinka, prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant N. P. kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir paskiriant jam atitinkamą sankcijoje numatytą bausmę, taip pat patenkinti byloje pateiktą nukentėjusiojo L. T. atstovo G. T. civilinį ieškinį ir priteisti iš N. P. G. T. jo patirtas išlaidas už advokatės suteiktą teisinę pagalbą – apeliacinio skundo surašymą – 500 Eur. Skunde nurodoma, kad teismas šioje byloje netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatas, netinkamai vertino surinktus byloje įrodymus, dėl to nepagrįstai, neteisėtai priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl N. P.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. N. P. prisipažino, kad, L. T. nepavykus gerai skaityti, jis perbraukė per sprandą dviem dešinės rankos pirštais tris kartus, tai reiškia, kad jis prisipažino vartojęs fizinį smurtą prieš mažametį. Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2020-01-31 specialisto išvadoje Nr. G 194/2020 (03) nurodyta, kad L. T. padaryta poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai ant sprando ne mažiau kaip dviem trauminiais dinaminiais poveikiais kietais bukabriauniais daiktais, tai sukėlė L. T. nežymų sveikatos sutrikdymą. Teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog N. P. skaitymo su mažamečiu L. T. metu pastarajam pirštais perbraukė 3 kartus per sprandą ir vaikui sprando srityje atsirado poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas.
2.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padarytas tik veikiant tiesiogine tyčia, nes šis nusikaltimas gali būti padarytas veikiant ir netiesiogine tyčia, t. y., kai jį darydamas asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi N. P. galėjo veikti ir netiesiogine tyčia, todėl subjektyvioji šio nusikaltimo pusė, t. y. N. P. kaltė, byloje tikrai yra įrodyta. Daugiau nei akivaizdu, kad tai nebuvo neatsargus vaiko sužalojimas.
2.3. N. P. išteisinus, jis ir toliau gali jaustis nebaudžiamas ir vaiką auklėti smurtinėmis priemonėmis, dėl to vaikui būtų padaryta dar didesnė žala. Vaikui ir šią dieną yra nustatyti dideli ugdymosi poreikiai, vaikui diagnozuotas kompleksinis dėmesio ir fonologinis kalbos sutrikimas, rekomenduotina ilgalaikė psichologinė pedagoginė pagalba, dėl to elgesys su juo negali būti jį traumuojantis.
2.4. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtomis bylomis, kurių faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms.
2.5. Nelogiška teismo išvada, kad tiriamas atvejis buvo vienkartinis. Skunde keliamas klausimas, ar reikia daug kartų smurtauti prieš vaiką, kad būtų galimybė patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Apelianto manymu, joks smurtas prieš vaiką negali būti toleruojamas ir pateisinamas.
2.6. Skunde nesutinkama su teismo teiginiu, kad kaltinamojo fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju nebuvo nei stiprus, nei intensyvus. Būtent ne vienkartinis, o net tris kartus perbraukimas per sprandą taip, kad ant jo liko poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai, rodo ir stiprų, ir intensyvų išteisintojo fizinį sąlyti su nukentėjusiuoju.
2.7. Teismas, konstatuodamas, kad išteisintojo veiksmai nepasireiškė nei stipriu, nei intensyviu pobūdžiu, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo mamos, N. P. sugyventinės S. T. parodymais, kad neva įvykio metu ji nepastebėjo jokios neigiamos nukentėjusiojo reakcijos dėl įvykusio fizinio kontakto su išteisintuoju. Jos parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes visų pirma ji pati yra teista už ne vienerius metus vartotą fizinį smurtą prieš L. T., antra, N. P. yra jos sugyventinis, todėl ji suinteresuota jam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, trečia, L. T. jau nuo šių metų sausio mėnesio pagal teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1232-635/2020 dėl N. P. padaryto jam nežymaus sveikatos sutrikdymo laikinai, kol bus išnagrinėta civilinė byla dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, gyvena su G. T., todėl S. T. suinteresuota, kad N. P. būtų išteisintas dėl to, ką padarė ir dėl ko vaikas buvo perduotas G. T..
2.8. Be to, teismas rėmėsi ir nukentėjusiojo L. T., kuris pasakė, kad jam nelabai skaudėjo, parodymais, tačiau žodžiai „nelabai skaudėjo“ visiškai nereiškia žodžio „neskaudėjo“. Teismas visiškai nevertino G. T. teiginio, kad vaikas po įvykio jam pasakė, kad geriau N. P. būtų atėmęs televizorių, o ne davęs „griūšiukų“, tai įrodo, kad vaikui tikrai buvo skausmingi šie trys perbraukimai per sprandą tiek fiziškai, tiek ir emociškai.
2.9. Neįmanoma padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą, nesukėlus fizinio skausmo, tačiau įrodinėti fizinio skausmo sukėlimą yra reikalinga tik tuomet, kai nėra padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ar asmuo nėra trumpam susargdintas. Todėl akivaizdu, kad teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai taikė BK 15 straipsnio nuostatas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
2.10. Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad išteisintojo veiksmai nepasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. G. T. mano, kad daugiau nei akivaizdu, kad nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymas tyčia mažamečiui tikrai yra pavojingas ir atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, o ne Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 72–74 straipsniuose numatytus požymius.
2.11. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tam, jog veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, aiškintis, ar buvo sukeltas fizinis skausmas, reikia tik tuomet, kai yra nenustatyti kūno sužalojimai, o šiuo atveju yra nustatyta, kad L. T. yra padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o pats N. P. šiuos sužalojimas padarė tyčia, o ne dėl neatsargumo, todėl jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalies požymius, ir jis turėjo būti pripažintas kaltu, padaręs šį nusikaltimą, ir už tai nubaustas.
3. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorė Loreta Irena Baguckienė su Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020-10-27 nuosprendžiu nesutinka, prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį – nuosprendį – N. P. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir paskirti 60 MGL (3 000 Eur) baudą, G. T. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš N. P. L. T. patirtai neturtinei žalai atlyginti 500 Eur, Klaipėdos ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš N. P. 16,79 Eur žalos atlyginimui, kardomosios priemonės iki nuosprendžio vykdymo pradžios nekeisti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punkto). Teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes išteisino N. P. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nors byloje surinkti duomenys patvirtina, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.
3.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad N. P. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, nes jo fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju nebuvo nei stiprus, nei intensyvus. Ir nors dėl šio sąlyčio ant nukentėjusiojo sprando srityje atsirado žymė (paraudimas), teismas nenustatė duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad dėl to nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas ar kad kaltinamasis, veikdamas minėtu būdu, siekė sukelti fizinį skausmą ar bet kokias kitas neigiamas pasekmes mažamečiam nukentėjusiajam. Teismas nurodė, kad dėl N. P. veiksmų mažamečio „nukentėjusiojo sprando srityje atsirado žymė“. Pagal valstybinės teismo medicinos tarnybos 2020-01-31 specialisto išvadą Nr. G 194/2020 (03) nukentėjusiajam L. T. padaryta „žymė“ – tai poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai ant sprando, padaryti ne mažiau kaip dėl dviejų trauminių, dinaminių poveikių kietais bukabriauniais daiktais, sukėlusiais L. T. nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši specialisto išvada nepaneigta, nėra pagrindo ja netikėti.
3.3. Prokurorės nuomone, vertinant tai, kad nukentėjusiajam L. T. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kita Baudžiamajame kodekse numatyta smurtinių veiksmų alternatyvi pasekmė – fizinis skausmas, kuriam pagal teismų praktiką yra nustatyti vertinamieji požymiai, nėra būtina, ir skundžiamame nuosprendyje išdėstyti teiginiai apie fizinio skausmo mastą šioje byloje nėra reikšmingi. Vaiko suvokimas apie fizinį skausmą, sugebėjimas tai įvertinti nepaneigia specialisto išvados apie padarytą sužalojimo mastą. Akivaizdu, kad nežymus sveikatos sutrikdymas padaromas sukeliant asmeniui vienokį ar kitokį skausmą, kurio mastas (dydis), esant padarytam nežymiam sveikatos sutrikdymui, nesudaro pagrindo teismo padarytai išvadai, kad nekilo baudžiamajai atsakomybei kilti būtinos pasekmės. Nesutiktina ir su teismo išvada, kad nenustatyta, kad kaltinamasis „siekė sukelti fizinį skausmą ar bet kokias kitas neigiamas pasekmes mažamečiam nukentėjusiajam”. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Vertinant tai, kad kaltinamasis N. P. rankos pirštais tyčia sudavė (perbraukė) nukentėjusiajam L. T. per sprandą, šiam neteisingai perskaičius žodžius, siekdamas, kad šis atidžiau skaitytų, pagrįsta teigti, kad kaltinamasis suvokė savo veiksmų prieš mažametį L. T. pobūdį, numatė, kad tokie veiksmai sukelia vienokį ar kitokį fizinį skausmą, ir leido kodekse numatytiems padariniams atsirasti.
3.4. Teismas nurodė, kad kaltinamasis pasirinko netinkamą auklėjimo/ drausminimo priemonę, kad kaltinamasis yra mažamečio L. T. šeimos narys, nes jis yra jo (L. T.) mamos sugyventinis, tačiau neįvertino tos aplinkybės, kad už L. T. auklėjimą atsako ne jo šeimos nariai, o tėvai, kuo N. P. nėra. Taip pat kaltinamasis N. P. savo veiksmais nesiekė išvengti gresiančios žalos, nebuvo kilęs joks pavojus ar būtinas reikalingumas.
3.5. Teismas, spręsdamas klausimą, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar jos peržengia nusikalstamai veikai būtiną pavojingumo laipsnį, rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2018-10-15 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-294-462/2018. Pažymėtina, kad minėtas nuosprendis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-05-09 nutartimi panaikintas (baudžiamoji byla Nr. 2K-128-895/2019). Ir nors būtent šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad momentinį, neilgai trukusį, neintensyvų fizinį skausmą galima pripažinti mažareikšmiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-895/2019), tačiau teismas N. P. veiksmų nevertino BK 37 straipsnio prasme.
4. Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiojo L. T. atstovas pagal įstatymą apeliacinius skundus prašė tenkinti, išteisintasis N. P. ir jo gynėjas apeliacinius skundus prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
6. Tiek nukentėjusiojo L. T. atstovo pagal įstatymą apeliaciniame skunde, tiek ir prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai, priimdami skundžiamą 2020-10-27 nuosprendį, netinkamai vertino įrodymus.
7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką minėtos BPK nuostatos reikalavimų esminiais pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
9. Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Taigi baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta pareiga teismui teismo baigiamąjį aktą priimti tik išsamiai nustačius bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes kyla iš BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Jei teismas nusprendžia, kad nėra nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės ar tos aplinkybės yra nustatytos netinkamai, apkaltinamasis ar išteisinamasis nuosprendis byloje negali būti priimamas ar paliekamas galioti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-628/2020).
10. Patikrinusi skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pasisakydamas dėl N. P. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ignoravo svarbias bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio.
11. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tiek nukentėjusiojo L. T., tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai ir netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas yra siejami išimtinai su išteisinamojo nuosprendžio prieš N. P. priėmimu bei netinkamu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020-01-23 Specialisto išvados Nr. G194/2020(03) (b. t. 1, b. l. 75) (toliau – ir specialisto išvada) vertinimu.
12. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-191-495/2020).
13. Vadovaudamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija, akcentuodama, kad N. P. veiksmai prieš L. T. yra netoleruotini, atsižvelgusi į specialisto išvadoje konstatuotą mažamečio sveikatos sutrikdymo mastą, nagrinėjamu atveju pritaria baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vis dėlto N. P. veiksmai nepasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu.
14. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2014, 2K-474-489/2016, 2K-10-489/2017, 2K-313-489/2019). Veika šiuo atveju objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.
15. Specialisto išvadoje nurodoma, kad mažamečiam L. T. padaryta poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai ant sprando ne mažiau kaip dviem trauminiais dinaminiais poveikiais kietais bukabriauniais daiktais. Sužalojimai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties.
16. Sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, kad nagrinėjamu atveju nereikia nustatinėti fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam fakto, nes specialisto išvadoje yra užfiksuotas mažamečio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastas. Tačiau įvertinus specialisto išvadoje konstatuotą sveikatos sutrikdymo mastą, baudžiamojoje byloje esančioje L. T. sprando nuotraukoje ( t. 1, b. l. 50) užfiksuotą jo sužalojimą ir įvertinus specialisto išvadą visų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų kontekste, t. y. įrodymų visetą, o ne vien tik specialisto išvadą atskirai, atsižvelgus į S. T. ir G. T. jau seniai susiklosčiusius ilgalaikius ypač konfliktiškus tarpusavio santykius, konstatuotina, kad N. P. veiksmai nepasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu, todėl jis pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo.
17. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad tiek iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, tiek iš teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų akivaizdu, kad mažametis L. T. yra tapęs savo tėvų – S. T. ir G. T. – manipuliavimo bei siekio vienam įskaudinti kitą įrankiu. Baudžiamojoje byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad yra pradėti dar du ikiteisminiai tyrimai dėl galbūt prieš L. T. vartoto smurto. Vienas ikiteisminis tyrimas yra atliekamas prieš G. T. motiną, kitas – prieš patį G. T.. Šios aplinkybės patvirtina, kad, kaip minėta, S. T. ir G. T. tarpusavio nesutarimus bando spręsti pasitelkdami baudžiamosios teisės priemones (inicijuodami vienas prieš kitą arba prieš su jais artimais ryšiais susijusius asmenis baudžiamuosius procesus). Tokia situacija negalima.
18. Ultima ratio yra vienas esminių ir dažniausiai analizuojamų baudžiamosios teisės principų. Šio principo esmė – racionalus ir proporcingas baudžiamosios atsakomybės taikymas tiek įstatymų leidyboje, tiek taikant baudžiamąjį įstatymą. Aiškindamas baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, turinį ir paskirtį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarimas). Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997-11-13, 2005-11-10 nutarimai).
19. Analizuojant N. P. atsakomybės klausimą svarbu atsižvelgti į tai, kad jis yra nukentėjusiojo mamos sugyventinis. L. T. gyvenamoji vieta įvykio metu teismo sprendimu buvo nustatyta su motina, taigi ir su N. P., todėl natūralu, kad N. P. taip pat prisideda prie L. T. auklėjimo, lavinimo, laiko su juo praleidimo ir pan., t. y., nors N. P. ir nėra biologinis L. T. tėvas, tačiau, atsižvelgiant į faktiškai susiklosčiusią situaciją (kaip minėta, L. T. gyvena su mama S. T. ir jos sugyventiniu N. P.) ir įvertinus aplinkybę, kad didžiąją laiko dalį L. T. praleidžia būtent su mama ir N. P., darytina išvada, kad L. T. ir N. P. sieja ypatingas žmogiškasis ryšys. N. P. yra atsakingas ne tik už vaiko gerovę, bet ir už jo poelgius bei tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguojant vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar L. T. negebant perskaityti žodžių ir N. P. žaidimo forma jam „įbrėžus griūšes“, šie N. P. veiksmai pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Ypač šiuos veiksmus įvertinus visų baudžiamojoje byloje esančių duomenų kontekste, t. y. ypač konfliktiškus L. T. tėvų tarpusavio santykius ir nesibaigiančią kovą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl ypač mažareikšmių priežasčių ikiteisminių tyrimų vieno kitam arba su jais artimais ryšiais susijusiems asmenims inicijavimas, taip pat aplinkybė, kad L. T. ir N. P. tarpusavio santykiai yra itin geri, artimi ir draugiški, L. T. nurodytos aplinkybės, kad jam visiškai neskaudėjo ir jis nieko nejautė N. P. prieš jį tariamai smurtavus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į su S. T., N. P. ir G. T. visiškai nesusijusių ir nesuinteresuotų bylos baigtimi asmenų – L. T. mokytojos ir dienos centro, kurį lanko L. T., darbuotojos – parodymus, kad kitą dieną po L. T. tariamo sužalojimo jis jautėsi įprastai, buvo guvus, linksmas, judrus, nė viena iš minėtų liudytojų nepastebėjo, kad vaikas jaustųsi kitaip, t. y. blogai dėl prieš jį pavartoto smurto, kad būtų liūdnas, užsisklendęs. Todėl akivaizdu, kad N. P. veiksmai pieš L. T. nebuvo tokie pavojingi ir sukėlę tokias pasekmes, kad jam už tai turėtų būti taikomos baudžiamosios teisės priemonės.
20. Atsižvelgiant į tai, kad N. P. kasdien laiką leidžia su L. T., užsiima ne tik auklėjimu, bet taip pat ir laisvalaikio praleidimu, įvertinant tai, kad L. T. yra berniukas, N. P. su L. T. leidžiant laiką kartu, net ir berniukams būdingi žaidimai (pvz., imtynės, ristynės ir pan.) gali palikti ant kūno tokias žymes, kurios nagrinėjamu atveju yra konstatuotos L. T.. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad fizinius ir ypač judrius kontaktinius žaidimus žaidžiantys asmenys siekia sukelti vaikui fizinį skausmą ar tuo labiau vaiką sužaloti, nors formaliai tokie asmenų veiksmai atitiktų BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2016-09-21, 2012-09-25, 2011-01-31, 2008-01-21 nutarimai). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, t. y. kad L. T. gyvenamoji vieta teismo sprendimu buvo nustatyta su motina ir jos sugyventiniu N. P., kad N. P. taip pat prisideda prie L. T. ugdymo, auklėjimo bei laisvalaikio su juo praleidimo, į jų tarpusavio artimą ryšį bei gerus santykius, į L. T. tėvų tarpusavio ilgalaikius ypač konfliktiškus santykius, į aplinkybę, kad L. T. tėvai tarpusavio nesutarimus bei kovą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ne pirmą kartą sprendžia inicijuodami vienas kitam ikiteisminius tyrimus dėl tariamo smurto prieš L. T., į tai, kad kiti asmenys, tiesiogiai bendravę su L. T., nei sužalojimų, nei L. T. elgesio dėl sužalojimo pakitimų nepastebėjo, į tai, kad L. T. ne vieną kartą nurodė, kad jam neskaudėjo, kad jis nieko nejautė (liudytoja N. V. (Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyr. patrulė, atvykusi į G. T. iškvietimą dėl N. P. 2020-01-22 prieš L. T. pavartoto smurto) parodė, kad „vaikas sakė, jog „griūšes“ gauna antrą kartą, kad jam neskaudėjo“ (b. t. 1, b. l. 18). Vėliau apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ta pati liudytoja parodė, kad vaikas, pasakodamas apie „griūšes“, neverkė, nesigraudino, buvo ramus, sakė, kad jam neskaudėjo, tačiau tėvas tvirtino, kad jam turėjo skaudėti, nes liko žymė (b. t. 1, b. l. 118); analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas V. J. (b. t. 1, b. l. 123–124); G. T. ir pats nurodė, kad L. T. teigė, kad neskaudžiai, bet akivaizdžiai matosi žymės (b. t. 1, b. l. 52); pats nukentėjusysis nurodė, kad N. P. jam padarė „griūšį“ su ranka. Jis nieko nepajautė. Jam nelabai skaudėjo, jis nieko nejautė. Kitą dieną jam taip pat neskaudėjo. Tada pamatė tėtis, kad raudona (b. t. 1, b. l. 64). Įvertinusi specialisto išvadą, esant išdėstytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors N. P. veiksmai formaliai atitinka BK140 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį, tačiau jie nėra tiek pavojingi, kad sukeltų N. P. baudžiamojoje teisėje įtvirtintas pasekmes.
21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija mano, jog N. P. savo veiksmus suvokė kaip pastangas ugdyti savo sugyventinės sūnų, siekiant, kad jis būtų disciplinuotas, atsakingas, drausmingas. Aplinkybių, kad N. P. veikė tyčia, siekdamas, jog L. T. be jokios priežasties, tik dėl N. P. nepagrįstų įgeidžių ar norų patirtų fizinį skausmą ar kad jam būtų padarytas sveikatos sužalojimas, nenustatyta, todėl N. P. veiksmai prieš nukentėjusįjį L. T. nevertintini kaip pavojingi tokiu laipsniu, jog galėtų būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika, t. y. nukentėjusiajam mamos sugyventinio taikytos priemonės nepasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu, todėl baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. P. išteisino dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.
22. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas N. P. veiksmų nevertino BK 37 straipsnio prasme. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog ši nuostata gali būti taikoma tik pripažįstant asmenį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tačiau, įvertinus, kad nusikalstama veika yra mažareikšmė, galimas BK 37 straipsnio taikymas ir asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamu atveju N. P. išteisintas dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl prokurorės motyvas svarstyti BK 37 straipsnio taikymą yra nepagrįstas.
23. Kadangi nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį dėl N. P. kaltės, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti apeliacinių skundų reikalavimų, susijusių su civilinių ieškinių klausimo sprendimu.
24. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020-10-27 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini ir Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020-10-27 nuosprendis paliktinas nepakeistas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės Loretos Irmos Baguckienės ir nukentėjusiojo L. T. atstovo ir civilinio ieškovo G. T. apeliacinius skundus atmesti.