Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-294-462/2018

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2018-10-25
Bylos Nr.: 1A-294-462/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-07285-2017-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas, Remigijus Preikšaitis
Nuteistasis: V. G.
Nukentėjusysis: M. G., V. G.
Advokatai: Henrikas Mackevičius

Kategorijos

1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
2.4.2.1Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos (BPK 320 str. 3, 5 d.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-294-462/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07285-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.2; 2.4.2.1; 2.4.6.5.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 25 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno, Remigijaus Preikšaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Čybienei,dalyvaujant prokurorei Irenai Gedžiuvienei,gynėjams advokatams Henrikui Mackevičiui, Raimondui Mažuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. gynėjų advokatų Henriko Mackevičiaus ir Raimondo Mažulio, nukentėjusiųjų M. G., V. G. ir L. G. atstovės D. G. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Irenos Gedžiuvienės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018-07-26 nuosprendžio, kuriuo V. G., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo L. G., išteisintas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Bylos dalis, kurioje V. G., kaltintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, dėl fizinio skausmo sukėlimo M. G. ir V. G., vadovaujantis BK 37 straipsniu, nutraukta dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir V. G. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. V. G. buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiams, t. y. 2017-02-11, dienos metu, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namo, adresu (duomenys neskelbtini), svetainės kambaryje V. G. mažametės dukters L. G., gimusios (duomenys neskelbtini), akivaizdoje tyčia ranka po vieną kartą sudavė jo nurodymu klūpančioms ant kelių kambario kampuose mažametėms dukroms M. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), ir V. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), į nugarą ir sėdmenis, o V. G. atsisėdus, tyčia rankomis sugriebė nukentėjusiajai už pažastų ir ją pakėlė, taip mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė mažametėms nukentėjusiosioms M. G. ir V. G. fizinį skausmą, o mažametei nukentėjusiajai L. G. neigiamus emocinius išgyvenimus.

Žemesnės instancijos teismas

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. G. gynėjai advokatai H. Mackevičius ir R. Mažulis su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018-07-26 nuosprendžiu nesutinka, prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. G. išteisinti pagal visus jam pareikštus kaltinimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Dėl kaltinimų pagrindimo įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai atmetė kai kuriuos teisinančius V. G. įrodymus, rėmėsi tik teismo psichologijos ekspertizės tam tikromis dalimis, kritiškai nevertino nukentėjusiųjų parodymų, nors tam buvo pagrindas. Visa tai sudaro pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo K. N. parodymus, jog jis nematė, kad prieš mažametes būtų smurtaujama. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, nors specialistų išvadose yra nurodyta, jog nukentėjusiųjų realybės suvokimas gali būti iškreiptas dėl sąmoningo ir nesąmoningo nukentėjusiųjų nuteikinėjimo prieš V. G., taip atmesdamas suaugusio asmens parodymus ir pirmenybę teikdamas akivaizdžiai paveiktų ir prieš V. G. nuteiktų vaikų parodymams. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje vien kiekybine prasme yra daugiau įrodymų, leidžiančių teigti, jog smurtas nebuvo vartojamas, negu įrodymų apie tai, kad V. G. smurtavo prieš nukentėjusiąsias, tačiau pirmosios instancijos teismas kaltinamiesiems įrodymams suteikė pirmenybę prieš teisinančius įrodymus, teismas buvo užėmęs išankstinę poziciją dėl V. G. kaltumo. Nors Klaipėdos apygardos teismo vyriausiosios specialistės (psichologės) A. A. pateiktame nukentėjusiųjų apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją apibendrinime išdėstytos abejonės dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė šias abejones nenurodydamas aiškių tokio sprendimo motyvų, taip pažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, bei nepašalino visų abejonių dėl nusikalstamos veikos buvimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta daug aplinkybių, dėl kurių teismas neturėtų vadovautis mažamečių nukentėjusiųjų parodymais, kaip kaltinančiais V. G. įrodymais – dėl tėvų skyrybų proceso įtakos nukentėjusiosioms bei jų duodamiems parodymams yra nustatytas padidėjęs nukentėjusiųjų prieraišumas prie D. G. ir solidarizavimasis su ja, akivaizdus nukentėjusiųjų nuteikimas prieš nuteistąjį, o abejonės dėl to, ar nukentėjusiosios parodymus iš tiesų davė savarankiškai ir niekieno neveikiamos, nebuvo išsklaidytos, be to, A. A. apibendrinime pažymėjo, jog patikimos informacijos iš mažamečių apklausų surinkimą trikdo po įvykio praėjęs ilgas laikas, nukentėjusiosios buvo apklausiamos praėjus beveik 3 mėnesiams po įvykio, o teismo psichologinės ekspertizės atliktos 2018 metų vasario–birželio mėnesiais. Be to, lieka neaišku, kodėl nukentėjusiosios, jei jos iš tiesų patyrė smurtą 2017-02-11 iš V. G., dar tą pačią dieną nepranešė apie jį mamai D. G. – bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog nukentėjusiosios galėjo su D. G. bendrauti tiek telefonu, tiek pačios pas ją nueiti. Neįtikėtiną V. G. smurto prieš nukentėjusiąsias vartojimą daro ir ta aplinkybė, jog tuo metu jau vyko V. G. ir D. G. skyrybų procesas, V. G. su dukromis bendraudavo pagal teismo patvirtintą grafiką, todėl neįtikėtina, jog V. G., žinodamas, jog su dukromis gali bendrauti tik kas antrą savaitgalį ir kad jos yra prieš jį nuteikinėjamos, būtų pats ėmęsis smurto prieš vaikus, nes akivaizdu, jog tokiu būdu V. G. rizikuotų netekti galimybės bendrauti su vaikais.

2.2. Baudžiamasis persekiojimas prieš V. G. pradėtas nesąžiningai. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, jog 2017-02-12 į policijos įstaigą Č. B. ir G. R. pažinties pagrindu kreipėsi G. R. – aukštas pareigas einantis policijos pareigūnas, nurodydamas, kad tariamai buvo sumušti keli vaikai, nors šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas galbūt 2017-02-11 įvykęs įvykis. Be to, siekiant parodyti kuo didesnį V. G. pavojingumą, jam buvo pareikšti kaltinimai dėl to, kad jis sukėlė L. G. neigiamus dvasinius išgyvenimus, nors BK 140 straipsnio 3 dalis numato atsakomybę tik dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo.

2.3. Dėl fizinio skausmo M. G. ir V. G. sukėlimo. Dėl veiksmų su V. G. pažymėtina, jog net jei V. G. iš tiesų ją pakėlė už pažastų, tai nėra toks veiksmas, kuris paprastai sukelia skausmą (smūgio sudavimas, suspaudimas rankomis ir pan.), taigi, labai tikėtina, kad toks V. G. veiksmas, net jei jis buvo atliktas, fizinio skausmo V. G. nesukėlė. Dėl M. G. pažymėtina, jog net jei V. G. ir sudavė nukentėjusiajai, nenustatyta, kad nuo šio fizinio kontakto būtų atsiradę išoriškai pastebimų padarinių, taip pat nenustatyta, jog dėl tariamo smurto būtų kreiptasi į medikus. Be to, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje (dėl M. G. 22 psl.) nurodoma, jog mergaitės emocinės reakcijos į tėvo poelgius buvo pastiprinamos mamos ir artimųjų verbalinėmis ir neverbalinėmis reakcijomis. Todėl neatmestina, jog V. G. veiksmus, jei jie iš tiesų buvo atlikti, kaip fiziškai skausmingus nukentėjusiosios gali įvardyti dėl išorinio poveikio. Taigi kyla abejonių ir dėl to, ar galimi V. G. fiziniai veiksmai prieš M. G. ir V. G. iš tiesų sukėlė nukentėjusiosioms fizinį skausmą, kurio nenustačius baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį nekyla.

2.4. Dėl atribojimo nuo administracinės atsakomybės. Net teismui nusprendus, kad V. G. pavartojo smurtą prieš M. G. ir V. G., kyla atliktų veiksmų teisinio kvalifikavimo kaip nusikaltimo ar kaip administracinio nusižengimo klausimas. Teismų praktikos smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose apžvalgoje kasacinis teismas analizavo BK 140 straipsnio 3 dalies ir ANK 72, 73, 74 straipsnių atribojimo klausimą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog net konstatavus smūgių M. G. sudavimą, šis smurtas nėra itin pavojingas, kadangi smūgiai nesuduoti į skausmingą nei į gyvybiškai svarbią kūno vietą. Juo labiau veiksmai prieš V. G. – pakėlimas už pažastų – vargu ar iš viso gali būti pripažinti smurtiniais veiksmais. Taigi, teismui nusprendus pripažinti, jog fizinius veiksmus prieš nukentėjusiąsias V. G. atliko, teismas visų pirma turėjo svarstyti, ar V. G. veiksmai laikytini nusikaltimu. Nors panašūs veiksmai gali būti laikomi ir nusikaltimu, ir administraciniu nusižengimu, būtina turėti omenyje, jog baudžiamoji atsakomybė pripažįstama ultima ratio (kraštutine) priemone, taikoma tik tuo atveju, kai švelnesnėmis teisinės atsakomybės priemonėmis negalima apsaugoti įstatymo ginamų vertybių.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų M. G., V. G. ir L. G. atstovė D. G. nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018-07-26 nuosprendžiu, prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį bei taikyti kardomąją priemonę dėl vaikų bendravimo su tėvu tvarkos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Remiantis bylos duomenimis, neginčijamai yra nustatyta, kad 2017-02-11 V. G. namuose įvyko nukentėjusiosioms nepriimtini konfliktiniai įvykiai. V. G. 2017-02-11 fizinį smurtą vartojo tik prieš nukentėjusiąją M. G., t. y. trenkė jai du kartus – per nugarą ir sėdmenis, taip pat nustatyta, kad V. G. kitaip smurtavo ir prieš V. G., t. y. pasirinko tokią auklėjimo priemonę, kai vaikas yra pastatomas į kampą ir jam liepiama klūpėti. Šios aplinkybės pagrindžia faktą, jog V. G. padaryta nusikalstama veika yra įrodyta, t. y. inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra konstatuoti. D. G. mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertina tai, kad V. G. vartojo smurtą prieš vaikus veikiant netiesiogine tyčia, tokia teismo išvada neatitinka kasacinio teismo praktikos (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428-511/2015, 2K-474-489/2016), kur kasacinis teismas nurodė, jog paprastai kiekvienas suaugęs žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smūgį, suvokia, jog taip sukels padarinius – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba jam bus padarytas kūno sužalojimas. Vertinant nurodytą kasacinio teismo praktiką bei nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, D. G. teigimu, yra akivaizdu, jog V. G. prieš savo vaikus veikė tiesiogine tyčia ir neigiamų padarinių siekė.

3.2. D. G. pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį bei pripažindamas V. G. nusikalstamą veiką mažareikšme, nevertino V. G. atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe turėjo būti pripažįstama tai, kad nusikalstama veika yra padaryta mažamečiui, pasinaudojant jo priklausomumu ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka. D. G. neigiamai vertina V. G. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, mano, jog ši aplinkybė gali V. G. sudaryti nebaudžiamumo įspūdį.

3.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog V. G. neieško konstruktyvaus sutarimo dėl bendravimo su vaikais. Keletas planuotų susitikimų neįvyko dėl to, jog V. G. netiko pasirinkimas iš siūlomų susitikimo su vaikais laikų. Susitikimui įvykus, vaikams girdint V. G. D. G. vadindavo necenzūriniais žodžiais, kaltino, šmeižė. Vaikai pasakoja, kad V. G. susitikimų metu kalba apie tai, kokios jos yra neišauklėtos, nemandagios, mamos neprižiūrimos. Be to, V. G. vaikų neatsiprašė. Vaikai nebenori su V. G. bendrauti, jo bijo.

Šalies argumentai

3.4. D. G. nesutinka su tuo, jog teismas nesivadovavo liudininkų Č. B., R. B., Š. B. parodymais, nes šie asmenys matė ir girdėjo vaikų reakcijas po įvykusio konflikto su V. G., jie yra ir buvo vieninteliai liudininkai to, ką vaikai girdėjo ir išgyveno. D. G. nuomone, teismas buvo šališkas, atstovavo V. G. interesams. D. G. atkreipia dėmesį į tai, jog baudžiamąją bylą nagrinėjusi teisėja ikiteisminio tyrimo metu nušalino ikiteisminį tyrimą organizavusią prokurorę, dėl to elgėsi šališkai.

3.5. Vadovaujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatomis bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika aiškinant Konvencijos nuostatas, valstybė turi pareigą apsaugoti asmens teisę į gyvybę, fizinį ir psichinį neliečiamumą, teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, būsto neliečiamumą.

3.6. D. G. nuomone, nepatraukus V. G. baudžiamojon atsakomybėn ir nepaskyrus baudžiamojo poveikio priemonės dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, jis, tikėtina, ir toliau auklės vaikus sau priimtinais metodais, naudodamas prieš vaikus neteisėtą (smurtinį) elgesį, o nukentėjusiųjų neapgynus, bus pažeisti pagrindiniai teisės principai.

4. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018-07-26 nuosprendžiu, prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir atleistam nu baudžiamosios atsakomybės V. G. už nusikaltimo padarymą skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 9 mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Prokuroro teigimu, nuosprendis yra nepagrįstas ir keistinas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendyje neaptarta, kodėl atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės V. G. nebuvo paskirta prokuroro prašyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog minėta baudžiamojo poveikio priemonė pataisytų V. G., padariusį smurtinį nusikaltimą prieš mažametes nukentėjusiąsias – jo dukras. Atsižvelgiant į tai, jog V. G. nepripažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nesigailėjo, jo procesinis elgesys teismo posėdžių metu rodė jo sunkiai valdomą būdą, emocijas, akivaizdu, kad tokios poveikio priemonės skyrimas ir individualizavimas V. G. buvo būtinas, siekiant pakeisti jo elgesį, požiūrį į vaikų auklėjimą, bendravimą su jais, atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiosios yra mažametės ir nepajėgios pačios save apginti nuo neteisėtų veiksmų. Apeliaciniame skunde sutinkama su teismo pozicija, jog padaryta veika yra mažareikšmė, tačiau nesutinkama su tuo, jog nėra jokios reakcijos į padarytą nusikalstamą veiką. Smurtinį elgesį keičianti programa yra orientuota į požiūrio, nuostatų, mąstymo, vertybių, elgesio keitimą, mokanti pozityviai vertinti save ir kitus. Programa padės nuteistajam pakeisti požiūrį į turimas nuostatas, vertybes, vaikų auklėjimą, padės išsiugdyti pagarbą kitam asmeniui, pozityviai mąstyti, vertinti aplinkinius, bendrauti su jais, pažinti savo bei kitų emocijas, lavins empatiją ir pan. Prokuroro manymu, būtinas smurtinę nusikalstamą veiką prieš mažametes padariusio V. G. elgesio pokytis, kuris gali būti pasiektas paskyrus jam prašytą baudžiamojo poveikio priemonę. Šios poveikio priemonės trukmė neturėtų būti trumpinama, norint suformuoti tvarų prosocialų nusikaltusio asmens elgesį.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimu į V. G. gynėjų advokatų H. Mackevičiaus ir R. Mažulio apeliacinį skundą D. G. nesutinka su V. G. pozicija, kuria jis siekia Klaipėdos apygardos teismo būti išteisintas pagal visus jam pareikštus kaltinimus.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismo posėdyje prokurorė prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiųjų atstovės D. G. skundus tenkinti, V. G. advokatų apeliacinį skundą atmesti. V. G. advokatai prašė jų skundą tenkinti, o Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiųjų atstovės D. G. skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. V. G. advokatų H. Mackevičiaus ir R. Mažylio apeliacinis skundas tenkintinas. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiųjų atstovės D. G. skundai atmestini.

Žemesnės instancijos teismas

8. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

9. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Žemesnės instancijos teismas

10. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, V. G. gynėjų, D. G. ir prokuratūros apeliacinių skundų argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo V. G. pripažintas padaręs BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (sukėlęs fizinį skausmą M. G. ir V. G.), tačiau baudžiamoji byla nutraukta dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, neįvertinus aplinkybių visumos, tarpusavio sąsajų, baudžiamosios atsakomybės taikymo legitimumo ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą V. G. kaltės klausimu. Todėl nuosprendis naikinamas kaip neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

11. V. G. gynėjų apeliaciniame skunde nesutinkama, jog V. G. mažametėms dukroms M. G., V. G. sukėlė fizinį skausmą. Nurodoma, jog mažamečių supratimas, kad V. G. prieš jas smurtavo, yra tėvų (V. G. ir D. G.) skyrybų bei įtemptų tarpusavio santykių dėl vykusių skyrybų pasekmė. Teisėjų kolegija, nepritardama V. G. veiksmams, atliktiems prieš M. G. ir V. G., sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

12. Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ) (akto redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01 iki 2017-02-21, t. y. įvykio atsitikimo metu (2017-02-11)). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais. Svarbu pabrėžti, kad už vaiko teisių užtikrinimą atsakingi tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai, turėdami teisę vienaip ar kitaip drausminti vaiką, neturi teisės naudoti prieš jį fizinių bausmių ir bet kokio kito smurto (VTAPĮ 49 straipsnis). Fizinė bausmė suprantama kaip bet kokia bausmė, kai fizinė jėga vartojama fiziniam skausmui, net ir nedideliam, sukelti ar vaikui fiziškai kankinti. Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, garbės ir orumo nepaisymas ar nepriežiūra, dėl kurių vaikas patiria žalą ar pavojų gyvybei, sveikatai, raidai (VTAPĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę).

13. Analizuojant V. G. atsakomybės klausimą svarbu atsižvelgti į tai, kad V. G. yra nukentėjusiųjų tėvas ir juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, V. G., mažametėms būnant su juo (pas jį), yra atsakingas ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius bei tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguojant vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar V. G. vaikams taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu.

14. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog yra neginčijamai nustatyta, kad V. G. 2017-02-11 M. G. ir V. G. klupdė į kampą, be to, M. G. sudavė du kartus – per nugarą ir sėdmenis, o prisėdusią V. G. pakėlė už pažastų ir liepė klūpėti, t. y. neginčijamai nustatyta, jog tarp V. G. ir mažamečių M. G. ir V. G. buvo fizinis kontaktas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad smurto artimoje aplinkoje baudžiamosiose bylose baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už fizinio skausmo sukėlimą kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs mažametis pajustų skausmą, toks pojūtis turi būti išreikštas. Tai paprastai nustatoma įvertinus kaltininko veiksmų pobūdį, jų stiprumą ir intensyvumą, naudotas priemones, skausmo realumą, ar aplinkiniai suprato tokius nukentėjusiojo pojūčius (skausmą) ir pan. Tiek V. G., tiek D. G., tiek pačios mažametės nukentėjusiosios parodė, kad ir anksčiau, V. G. ir D. G. gyvenant kartu, šeimoje buvo taikoma tokia auklėjimo priemonė – vaikų statymas į kampą. Iš baudžiamojoje byloje esančio Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-05-09 sprendimo (b. t. 3, b. l. 4–25) nustatyta, jog, vykstant D. G. ir V. G. skyrybų procesui, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė 2017-04-03 išvadą, kurioje nurodė, kad tiek tėvas (V. G.), tiek mama (D. G.) nurodo discipliną palaikantys pokalbiais, pabarimais, malonumų ar pramogų apribojimais, tačiau esminis skirtumas šiuo atveju – V. G. taikomas vaiko statymas į kampą. Tačiau specialistai pažymi, jog šis drausminimo būdas nėra laikomas savaime blogu, svarbiausia, kad jis būtų naudojamas tikslingai ir adekvačiai, kaip logiška elgesio pasekmė, o ne savitikslė bausmės priemonė. Iš mažamečių nukentėjusiųjų parodymų nustatyta, jog joms klupdymas į kampą buvo bausmė už, nors jų nesuprastą, tačiau, tėvo vertinimu, padarytą nusižengimą, už kurį M. G. ir V. G. turėjo atsiprašyti. Mažametėms neatsiprašius, V. G. M. G. du kartus sudavė. V. G. V. G. už pažastų buvo pakelta, kad tinkamai atliktų jai paskirtą bausmę, t. y. klūpėtų, o ne sėdėtų.

15. Teisėjų kolegija atsižvelgia į V. G. atliktų veiksmų pobūdį – M. G. ir V. G. statymas į kampą bei liepimas klūpėti, V. G. pakėlimas už pažastų bei įpareigojimas paskirtą bausmę atlikti tinkamai, M. G. dukart sudavimas dėl neatsiprašymo už, tėvo vertinimu, netinkamą elgesį, V. G. veiksmų intensyvumą ir stiprumą – toks atvejis yra vienkartinis, netinkamas kontaktas su mažametėmis nebuvo ypač stiprus, nepasireiškė jokiu išoriniu sužalojimu, nebuvo jokių išorinių M. G. mušimo ir V. G. pakėlimo už pažastų žymių, be to, kolegija taip pat atsižvelgia ir į tai, jog nagrinėjamu atveju nėra neginčijamai nustatyta, ar V. G. M. G. per nugarą ir sėdmenis sudavė ranka ar laikraščiu, tačiau sutiktina su V. G. gynėjo teiginiu, jog suduodant laikraščiu nėra sukeliamas fizinis skausmas, o jei buvo suduota ranka, teisėjų kolegija vertina, jog smūgiai nebuvo tokie intensyvūs, kad mažametei M. G. sukeltų fizinį skausmą, o tiesiog netinkamai pasirinkta auklėjimo priemonė, t. y. visi šie veiksmai buvo atlikti įgyvendinant tėvo teises ir pareigas vaikui, siekiant auklėti dukras norima linkme. Tėvai neginčytinai turi teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius, tačiau taip pat tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių. Sprendžiant klausimą, ar tėvų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką, į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės ne tik nepateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, bet ir peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį.

16. Išvadą, kad nagrinėjamu atveju V. G. atlikti veiksmai negali būti vertinami per baudžiamosios teisės prizmę, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir tai, kad visa situacija su mažametėmis nukentėjusiomis nagrinėjamu atveju vyko tėvų skyrybų proceso bei ginčo dėl turto dalybų ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo metu. Nagrinėjamu atveju pastebimas akivaizdus mažamečių M. G., V. G. ir L. G. nuteikimas prieš jų tėvą V. G.. Pažymėtina, jog tiek Klaipėdos apygardos teismo vyriausiosios specialistės (psichologės) A. A. pateiktame 2017-08-22 apibendrinime Nr. 11-334 (b. t. 2, b. l. 185–187), tiek Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichologijos ekspertizės aktuose Nr. 103MS-47/2018 (b. t. 4, b. l. 33–47), Nr. 103MS-34/2018 (b. t. 4, b. l. 55–61) ir Nr. 103MS-42/2018 (b. t. 4, b. l. 62–70) nurodoma apie apklausų metu mergaičių pasakojimuose pastebimus ryškius tėvo, mamos bei kitų artimų asmenų ilgalaikius konfliktus, tėvų nesutarimą, skyrybų kontekstą: išsakomos negatyvios nuostatos, jausmai tėvui, detalizuojami ankstesni konfliktai, įvardijami tam tikri negatyvūs įvykiai, tėvo žodžiai, elgesys. Visos trys mergaitės šiuo metu solidarizuojasi ir palaiko mamą (mama, jos elgesys apibūdinami vien teigiamai), tėvas ir jo elgesys apibūdinami vien neigiamai (sunku atsiminti pozityvių įvykių, kurie buvo bendraujant su tėvu), kas gali natūraliai iškreipti tam tikrų įvykių suvokimą, vertinimą bei tikslų jo atgaminimą.

17. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog M. G. 2017-05-03 ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant apie 2017-02-11 įvykį, M. G. pasakodama apie V. G. atliktus veiksmus, t. y. paklupdymą į kampą bei dviejų smūgių sudavimą, nenurodė apie fizinio skausmo sukėlimą. Apklausa papildyta prokurorės prašymu, kad būtų užfiksuota, jog mergaitė nurodė, kad, kai mušė, jai skaudėjo (b. t. 4, b. l. 35). Papildomai pažymėtina, jog iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų yra nustatyta, kad mažametės nukentėjusiosios būdamos pas tėvą V. G. turėjo galimybę susisiekti ir bendravo su mama D. G. bei D. G. tėvais. Iš 2017-02-21 Liudytojo papildomos apklausos protokolo (b. t. 1, b. l. 31–34) nustatyta, jog kaip liudytoja apklausiama D. G. parodė, jog ji neprisimena, kurią dieną, bet galėjo būti 2017-02-11, iš M. G. telefono jai paskambino V. G. ir pasakė, kad tėtis pastatė ją ir M. G. į kampą, nepasakė, už ką. D. G. tai buvo ne naujiena, ji liepė nusiraminti ir pasakė, kad joms grįžus namo pasikalbės apie tai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad V. G. nepasakoja nei apie patirtą tėvo V. G. smurtą, nei apie fizinio skausmo jai arba M. G. sukėlimą. Be to, iš 2017-02-24 Kitų objektų apžiūros protokolo (b. t. 92–93) nustatyta, jog garso įraše, darytame 2017-02-12, mergaitės nurodo, jog ir šiandien, ir vakar skambino. Iš 2017-08-25 Kitų objektų apžiūros protokolo (b. t. 1, b. l. 108–111) nustatyta, jog yra padaryta telefonu įrašyto 2017-02-12 vykusio pokalbio stenograma. M. G. nurodo, kad ji skambino močiutei ir šiandien, ir vakar, ir penktadienį. Iš minėto pokalbio nustatyta, jog mergaitės bendravo penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį su seneliu, mama. Tačiau nė vieno iš pokalbių metu nėra užfiksuotas mergaičių pasakojimas apie iš tėvo patiriamą (patirtą) fizinį skausmą. Pati D. G. neneigia, jog bausmė – vaiko statymas į kampą – buvo taikoma ir jai pačiai su V. G. gyvenant kartu. Iš 2017-02-14 Liudytojo apklausos protokolo (b. t. 1, b. l. 29–30) nustatyta, jog kaip liudytoja apklausiama D. G. parodė, kad vaikai, dėl nusižengimų statomi į kampą, žinojo, dėl ko, nes tai buvo daroma ir D. G. bei V. G. gyvenant kartu. Kad vaikų statymas į kampą buvo priimtina bausmė tėvams, taip pat patvirtina V. G., iš 2017-05-03 Liudytojo apklausos protokolo (b. t. 1, b. l. 87–88) nustatyta, jog kaip liudytoja apklausiama V. G. parodė, kad buvo ir anksčiau, kad statydavo į kampą, kai tėtis su mama gyveno. Anksčiau jas statydavo į kampą, o pirmą kartą klūpėjo tada vasario mėnesį.

18. Iš baudžiamojoje byloje esančio Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichologijos ekspertizės akto (b. t. 4, b. l. 33–47) nustatyta, jog M. G. amžiaus tarpsnyje yra sukuriami ypatingi santykiai su tos pačios lyties globėju (šiuo atveju – motina), kaip vaidmens modelis. Mergaitės vienpusis mamos ir tėvo suvokimas (jos turimos vidinės tėvų reprezentacijos) išsiskiria iš visų duomenų ir gali būti traktuojamas kaip nukrypimas nuo normalios raidos tiriamosios amžiaus tarpsnyje. Mama suvokiama idealizuotai, o tėvas yra nuvertintas, apibūdinamas negatyviai. Ekspertizės metu sukurtoje šeimos konsteliacijoje, panaudojant Playmobil figūrėles, tėvo figūros nėra. Paklausta apie tai, tiriamoji nurodo tėvo neįtraukusi, nes jis „labai negražiai elgėsi ir ne vieną kartą“. Tėvas ir mama yra suvokiami selektyviai, bet kokia nauja informacija apie juos yra savotiškai atrenkama taip, kad atitiktų jau susidariusį vaizdinį (vidinę schemą). Teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė I. K.-K. ekspertizės akte pažymėjo, jog yra akivaizdus labai stiprus ir emociškai intensyvus mergaitės (M. G.) į(si)traukimas į ilgalaikį tėvų tarpusavio konfliktą. Viena iš M. G. į(si)traukimo į tėvų tarpusavio konfliktą priežasčių yra atviri tėvų konfliktai prie vaikų. Kita priežastis gali būti perdėtas motinos atviravimas su mažamete dukra apie savo patirtus skausmus santykiuose su sutuoktiniu. Trečia – išplėstinėje šeimoje įprastas kalbėjimas prie vaikų ir su vaikais apie jų nenorą bendrauti su tėvu bei apie mamos ir tėvo konfliktus, ypač pabrėžiant tėvo neigiamus poelgius, juos smerkiant. Ekspertė taip pat pabrėžia vienpusį ir tiriamosios raidos etapo neatitinkantį motinos ir tėvo apibūdinimą, gynybišką M. G. reakciją į klausimus, užduotis, provokuojančias bent kiek kritiškesnį mamos elgesio įvertinimą ar bent kiek pozityvesnių tėvo elgesio apraiškų prisiminimą. Dėl užtrukusio komplikuoto tėvų tarpusavio konflikto ir vėliau sekusių skyrybų proceso susiformavęs vienpusis vaiko savo tėvų suvokimas yra ženklas, kad vaikas prie situacijos prisitaiko disfunkciniu būdu – iškraipydamas realybės suvokimą, tai yra, kad vyksta sudėtingi vidiniai adaptaciniai procesai, kai vienam asmeniui yra priskiriami išimtinai pozityvūs bruožai, o kitam – išimtinai negatyvūs, kurių tikslas – sumažinti didžiulį vaiko išgyvenamą nerimą. Tiek pats tėvų, dviejų svarbiausių vaikui prieraišumo asmenų, tarpusavio konfliktas, tiek tėvų nesantaikos ir skyrybų vaikui keliamas lojalumo konfliktas tampa jo intrapsichiniu konfliktu, kai šilti jausmai abiem tėvams yra nebesuderinami, meilė abiem tėvams kelia pavojų prarasti abiejų tėvų meilę ir globą. Baimė netekti globėjų meilės verčia vaiką rinktis vieną iš tėvų, jį idealizuoti. Iš sąmoningo suvokimo ribų išstumiamos negatyvios savybės, tiek idealizuojamojo, tiek savo paties, yra priskiriamos atstumiamam globėjui. Jis suvokiamas kaip visų negandų šaltinis. Nors ekspertė nurodė, jog M. G. negatyvios baimingos nuostatos apie tėvą yra iš dalies grindžiamos ir realia mergaitės patirtimi, pastaraisiais metais susidūrus su negatyviomis tėvo elgesio apraiškomis, tačiau kylančių negatyvių emocijų intensyvumas, siekiantis panikos lygį, neatitinka objektyvių aplinkybių. Ekspertė pažymėjo, jog vaiko patiriamas nerimas dėl objektyvių aplinkybių (šiuo atveju tėvo netinkamų poelgių) ar subjektyvių minčių įgauna traumuojantį pobūdį tada, kai į šį nerimą vaikui artimas suaugęs žmogus atreaguoja pats išsigąsdamas ir taip sustiprindamas, užuot nuraminęs ir taip susilpninęs vaiko išgyvenamo nerimo intensyvumą. M. G. pateiktoje tėvų tarpusavio santykių problemų istorijoje pasigendama vaikų nuraminimo, tėvų tarpusavio konflikto, kuris yra dažnas skyrybų proceso palydovas, normalizavimo ir jo ribų, neįtraukiant vaikų, nustatymo. Išgąstingos mergaitės emocinės reakcijos į tėvo poelgius, atvirkščiai, buvo pastiprinamos M. G. mamos ir artimųjų verbalinėmis ir neverbalinėmis reakcijomis. Gali būti, kad D. G., kuri teismo posėdžio metu nurodo „atstovaujanti savo vaikus ir kaip mama, ir kaip psichologė“, sąmoningų ir nesąmoningų emocinių reakcijų poveikis mažametės dukros nerimui gali būti dar didesnis, nes šalia mamos, kaip emociškai reikšmingo asmens, autoriteto prisideda ir jos, kaip profesionalios psichologės, autoritetas. Ekspertės taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ryškėja tokie šeimos, kaip grupės / sistemos dinaminiai procesai, kaip tarpusavio vienybės ir subjektyviai patiriamo teisumo išlaikymas koalicijos sudarymo ir bendro priešo („atpirkimo ožio“ – vaikų tėvo) bei identifikuoto paciento (nenorintys susitikti su tėvu vaikai) iškėlimo pagalba, tai yra iš esmės disfunkcinių santykių įtvirtinimu. Tokios dinamikos pasekme laikytinas M. G. savęs, kaip vienos iš trijų seserų, kurios laikosi išvien, atstumdamos tėvą, suvokimas bei įsijungimas į platesnę išplėstinės šeimos koaliciją prieš tėvą. Ekspertė pastebi mergaičių artimųjų elgesį, kuris užuot raminęs ir drąsinęs, palaiko mergaičių nerimą ir išvykimo pas tėvą grėsmės suvokimą. M. G., saugodamasi nuo nerimo, yra sudariusi savotišką koaliciją su seserimis ir mamos artimaisiais prieš bendrą subjektyviai suvokiamą priešą – tėvą. Ekspertės nuomone, tikėtina, kad dėl nurodytų priežasčių tėvas M. G. vaizdiniuose iškyla kaip gąsdinanti, kupina blogio, persekiojanti figūra, o idealizuojama motina – gera, švelni, gana silpna figūra, atsidūrusi aukos pozicijoje. Ekspertė taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog byloje surinktų duomenų visuma leidžia mergaitės santykius su jos tėvu iki prasidedant tėvų skyryboms apibūdinti kaip buvusius pakankamai gerus. O tėvų skyrybų proceso, vaiko į(si)traukimas į jį, šeimoje vykstančių dinaminių procesų neigiamas poveikis vaiko psichologinei būsenai ir požiūriui į tėvą, kaip asmenį, ir šiuo konkrečiu atveju reikšmingai veikia nukentėjusiosios 2017-02-11 patirtų veiksmų vertinimą ir atitinkamai šių įvykių įtaką jos psichologinei būsenai. Nors nenustatytas M. G. daromas tiesioginis poveikis dėl parodymų davimo, tačiau dramatiška jos artimųjų reakcija į įvykį bei iki įvykio klostęsis skyrybų kontekstas prisidėjo prie M. G. patirtų emocinių išgyvenimų stiprumo. Ekspertės nuomone, didžiausią neigiamą poveikį M. G. psichologinei būsenai ir jos sveikatai turi ne konkretus 2017-02-11 įvykis, ilgalaikis tėvų tarpusavio konfliktas, sudėtingas ir konfliktiškas tėvų skyrybų procesas, už kurį atsakingi yra abu tėvai, ir dėl jo vaiko išgyvenamas didžiulis nesaugumas, tėvų konflikto įvidinimas, besiformuojantis išskirtinai negatyvus santykis su vienu iš dviejų svarbiausių prieraišumo asmenų bei gynybinių mechanizmų apribotas mamos ir savo pačios suvokimas. Esant tokiam negatyviam patirties kontekstui ekspertizės metu nėra galimybių išdiferencijuoti specifinių M. G. emocinių reakcijų konkrečiai į 2017-02-11 tėvo su ja atliktus veiksmus. Jie jos suvokiami kaip platesnio pastarųjų 7 metų šeimoje vykusių tėvų tarpusavio konfliktų dalis. Ekspertė, teikdama išvadas, pažymėjo, jog vaiko emocinė reakcija į 2017-02-11 prieš ją atliktus veiksmus yra neproporcingai didelė.

19. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, V. G. savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti savo dukras, siekiant, kad jos būtų disciplinuotos, atsakingos, drausmingos. Aplinkybių, kad V. G. veikė tyčia, siekdamas, jog M. G. ir V. G. be jokios priežasties, tik dėl tėvo nepagrįstų įgeidžių ar norų patirtų fizinį skausmą, nenustatyta, todėl V. G. veiksmai prieš nukentėjusiąsias M. G. ir V. G. nevertintini kaip pavojingi tokiu laipsniu, jog galėtų būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika, t. y. nukentėjusiosioms tėvo taikytos poveikio priemonės (klupdymas į kampą bei siekiant, jog M. G. ir V. G. atsiprašytų, M. G. sudavimas, o V. G. pakėlimas už pažastų, atsižvelgiant į tuo metu vykusį tėvų skyrybų kontekstą bei užsitęsusius konfliktiškus santykius tarp V. G. ir D. G. bei D. G. artimųjų, į mergaičių solidarizavimąsi su D. G. ir išskirtinai vien tik neigiamų emocijų dėl tėvo, į didžiulę D. G., kaip mamos ir profesionalios psichologės, bei jos artimųjų įtaką mergaitėms, mergaičių supratimas apie joms tėvo 2017-02-11 įvykio metu atliktais veiksmais galbūt sukeltą fizinį skausmą, yra labai subjektyvus ir gali būti paveiktas, kaip minėta, suaugusiųjų vertinimo) nepasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, V. G. veiksmai prieš nukentėjusiąsias nepriimtini, nagrinėjamu atveju spręstinas V. G. veiksmų vertinimo pagal Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas (ANK 72-74 straipsniai) klausimas, nes, kaip minėta, jo padaryti veiksmai pagal savo pavojingumą nelaikytini nusikalstamais baudžiamojo įstatymo prasme (ANK 592 straipsnis).

20. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018-07-26 nuosprendis naikintinas ir dėl V. G. priimtinas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad V. G. gynėjų apeliacinis skundas yra patenkintas, kitų apeliacinio skundo argumentų nenagrinėja. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3 dalis), bet šio reikalavimo nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali kisti atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2012, 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-148/2014).

22. Dėl nukentėjusiųjų M. G., V. G. ir L. G. atstovės D. G. ir prokuroro apeliacinių skundų.

23. Apeliaciniame skunde D. G. nurodo, jog, bylos duomenimis, neginčijamai yra nustatyta, kad V. G. namuose 2017-02-11 įvyko nukentėjusiosioms nepriimtini konfliktiniai įvykiai. V. G. 2017-02-11 fizinį smurtą vartojo tik prieš nukentėjusiąją M. G., t. y. trenkė jai du kartus – per nugarą ir sėdmenis, taip pat nustatyta, kad V. G. kitaip smurtavo ir prieš V. G., t. y. pasirinko tokią auklėjimo priemonę, kai vaikas yra pastatomas į kampą ir jam liepiama klūpėti. Šios aplinkybės pagrindžia faktą, jog V. G. padaryta nusikalstama veika yra įrodyta, t. y. inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra konstatuoti. D. G. mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertina tai, kad V. G. vartojo smurtą prieš vaikus veikiant netiesiogine tyčia, tokia teismo išvada neatitinka kasacinio teismo praktikos (nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428-511/2015, 2K-474-489/2016), kur kasacinis teismas nurodė, jog paprastai kiekvienas suaugęs žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smūgį, suvokia, jog taip sukels padarinius – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba jam bus padarytas kūno sužalojimas. Vertinant nurodytą kasacinio teismo praktiką bei nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, D. G. teigimu, yra akivaizdu, jog V. G. prieš savo vaikus veikė tiesiogine tyčia ir neigiamų padarinių siekė.

24. Teisėjų kolegija pažymi, jog nesivadovauja D. G. nurodyta kasacinio teismo praktika, nes nurodytų baudžiamųjų bylų Nr. 2K-428-511/2015 ir 2K-474-489/2016 ir nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Pirmiausia aplinkybės skiriasi dėl to, jog kasacinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. 2K-428-511/2015 prieš vaiką buvo tikslingai pasirinktas smurtavimo įrankis – diržas, be to, vaikui buvo nustatytas nežymaus sveikatos sužalojimo faktas. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas nei tikslingai pasirinktas prieš vaiką naudotas smurtavimo įrankis, kaip minėta, nagrinėjamu atveju kyla abejonių, ar V. G. M. G. sudavė laikraščiu ar ranka, be to, nenustatytas ne tik joks sveikatos sužalojimo mastas, bet nėra net jokių išorinių smurtavimo požymių nei ant M. G. kūno jai V. G. sudavus, nei ant V. G. kūno, ją V. G. pakėlus už pažastų. Kasacinės bylos Nr. 2K-474-489/2016 faktinių aplinkybių skirtumas nuo nagrinėjamos baudžiamosios bylos pasireiškia tuo, jog minėtoje kasacinėje baudžiamojoje byloje buvo tikslingai pasirinkta ir mažamečiam vaikui smūgiuota į jautrią skausmui žmogaus kūno dalį – pilvą. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog V. G. tikslingai pasirinko ypač jautrią skausmui žmogaus kūno dalį, V. G. M. G. sudavė per sėdmenis ir per nugarą, šios kūno dalys nėra išskirtinai jautrios skausmui. Be to, skiriasi ir galimo sveikatos sutrikdymo masto apimtis, t. y. pilvą riboja tik raumeninga pilvo sienelė, pilvo srityje yra gyvybiškai svarbių vidaus organų, kai suduodant ranka ar laikraščiu per sėdmenis ar nugarą nėra jokių objektyvių galimybių padaryti, pvz., vidaus organų sužalojimus. Be to, kaip nurodyta, nenustatyta, kad V. G. veiksmais mažametėms buvo sukeltas fizinis skausmas, mažamečių subjektyvus vertinimas apie fizinio skausmo sukėlimą gali būti ypač paveiktas konfliktiškų tėvų tarpusavio santykių, tuo metu vykusio skyrybų proceso bei dėl mažametėms D. G. ir jos artimųjų padarytos įtakos. Dėl išdėstytų motyvų, kaip minėta, teisėjų kolegija nesivadovauja apeliaciniame skunde nurodyta kasacinio teismo praktika.

25. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su D. G. apeliacinio skundo argumentu, kad V. G. inkriminuota nusikalstama veika yra neabejotinai įrodyta. Kaip minėta, neabejotinai yra įrodyta, jog 2017-02-11 tarp V. G. ir M. G. bei V. G. įvyko mažametėms nepriimtini konfliktiški įvykiai, t. y. jos buvo pastatytos į kampą, joms liepiama klūpėti, V. G. M. G. du kartus sudavė, V. G. pakėlė už pažastų, tačiau nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, kad V. G. mažametėms sukėlė fizinį skausmą, ir, priešingai negu teigia D. G., V. G. neveikė tiesiogine tyčia. Kaip minėta, V. G. veiksmai nagrinėjamu atveju vertintini ne kaip siekis sukelti mažametėms fizinį skausmą, o netinkamai pasirinkta auklėjimo priemonė, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, turi būti vertinama pagal ANK nuostatas. Pagal teismų praktiką nustačius, jog beveik analogiški veikos požymiai aprašyti ir ANK, ir BK, pirmiausia turi būti įvertintas padarytos veikos pobūdis ir tik tuomet sprendžiama, kuris teisės aktas turėtų būti taikomas. Toks aiškinimas, be kita ko, atitinka ir ultima ratio (paskutinės priemonės) principo reikalavimus. Teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, pareiga tinkamai pritaikyti įstatymą reiškia ne tik tai, kad turi būti nustatyta įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, bet ir tai, kad asmens veiksmai turi būti vertinami atitinkamų įstatymuose numatytų teisinių atsakomybių (pavojingumo) aspektu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420-895/2016).

26. D. G. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį bei pripažindamas V. G. nusikalstamą veiką mažareikšme, nevertino V. G. atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe turėjo būti pripažįstama tai, kad nusikalstama veika yra padaryta mažamečiui, pasinaudojant jo priklausomumu ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka. D. G. neigiamai vertina V. G. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, mano, jog ši aplinkybė gali V. G. sudaryti nebaudžiamumo įspūdį.

27. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia apeliantės D. G. dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju asmens mažametystė negali būti laikoma atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kuri numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Pažymėtina, jog pati BK 140 straipsnio 3 dalies dispozicija numato atsakomybę asmeniui, kuris šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, todėl aplinkybė, kad veika padaryta mažamečiam asmeniui, yra veiką kvalifikuojantis požymis, todėl šiuo atveju nelaikytina atsakomybę sunkinančia aplinkybe. O D. G. subjektyvus vertinimas teisiškai nereikšmingas sprendžiant V. G. atliktų veiksmų kvalifikavimo klausimą. Taip pat nesutiktina su tuo, jog V. G. nenuteisiant pagal BK 140 straipsnio 3 dalį jam susidarys nebaudžiamumo įspūdis. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta V. G. veiksmų atitiktis ANK nuostatoms. Kaip minėta, vien tai, kad D. G. mano, jog V. G. turi būti nuteistas, bei tam, kad V. G. būtų sudarytas įspūdis, jog už bet kokius veiksmus bus taikoma baudžiamoji atsakomybė, nėra pagrindas V. G. nuteisti, kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė priemonė, kai išnaudotos visos kitos teisinės priemonės.

28. D. G. apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudininkų Č. B., R. B., Š. B. parodymais, nes šie asmenys matė ir girdėjo vaikų reakcijas po įvykusio konflikto su V. G., jie yra ir buvo vieninteliai liudininkai to, ką vaikai girdėjo ir išgyveno. D. G. nuomone, teismas buvo šališkas, atstovavo V. G. interesams. D. G. atkreipia dėmesį į tai, jog baudžiamąją bylą nagrinėjusi teisėja ikiteisminio tyrimo metu nušalino ikiteisminį tyrimą organizavusią prokurorę, dėl to elgėsi šališkai.

29. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliacinio skundo argumentu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog liudytojai – Č. B., R. B. ir Š. B. – nematė 2017-02-11 įvykių aplinkybių. Be to, teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog minėtų liudytojų parodymams netiesioginę įtaką nukentėjusiųjų įvykio vertinimui ir jo metu patirtų emocinių išgyvenimų stiprumui galėjo daryti vykęs V. G. ir D. G. skyrybų procesas bei vykusio skyrybų proceso eigoje tarp V. G. ir D. G. susidarę konfliktiški santykiai. Be to, iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų nustatyta, jog tarp V. G. ir D. G. artimųjų taip pat buvo įtempti santykiai. Šią aplinkybę patvirtina baudžiamojoje byloje esantis 2017-03-02 Liudytojo apklausos protokolas (b. t. 1, b. l. 170–171), kuriame užfiksuoti Č. B. parodymai, kad V. G. ir Č. B. yra ne kartą įžeidęs, vadinęs „gaidžiu“, nes mano, kad Č. B. nuteikinėja anūkes prieš V. G.. Šias aplinkybes Č. B. patvirtino ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-11-20 vykusiame teisiamajame posėdyje, t. y., kad V. G. pradėjo ant Č. B. šaukti „gaidy“, V. G. pribėgo prie Č. B. ir pradėjo šaukti. Be to, 2017-11-20 vykusio teisiamojo posėdžio metu Č. B. taip pat nurodė, jog jam su sutuoktine ir dukra D. G. važiuojant automobiliu, V. G. iš kitos pusės pravažiuodamas atsidaręs langą parodė negražų gestą, tai matė Č. B. ir D. G.; Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-05-09 sprendimas (b. t. 3, b. l. 4–25), kuriame nurodyta, jog teismo posėdžio metu R. B. patvirtino, jog yra D. G. brolis, bei nurodė, jog V. G. rodo nepagarbą D. G. bei jos giminei, buvo ne vienas incidentas. Nuomonės, kad V. G. yra priešiškai nusiteikęs prieš D. G. šeimą, taip pat laikosi ir D. G. mama R. B. (2017-08-25 Liudytojo apklausos protokolas, b. t. 1, b. l. 193–194). Dėl Š. B. parodymų pastebėtina ir tai, jog jo duoti parodymai yra nenuoseklūs, kartais net prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu Š. B. yra nurodęs, jog tarp nukentėjusiųjų ir V. G. įvykusio konflikto dieną mergaitės, grįžusios į mamos namus, buvo „lengvoje isterijoje“ (2017-05-30 Liudytojo apklausos protokolas, b. t. 1, b. l. 177–178), tačiau 2017-11-20 vykusio teisiamojo posėdžio metu jau nurodė, jog mergaitės parbėgo „baisiausiame strese“ (teisiamojo posėdžio protokolas, b. t. 4, b. l. 119–127). Be to, Š. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog mergaitės tik įžengusios į butą ėmė viena per kitą pasakoti, kad tėtis jas mušė bei statė į kampą, tačiau vykusios teisiamojo posėdžio metu Š. B. nurodė, jog jis paties vaikų pokalbio negirdėjo. Be to, Š. B. nurodė, jog neva ant kelių buvo suklupdytos visos trys mergaitės, t. y. M. G., V. G. ir L. G., tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, jog kampe klūpėjo tik dvi mergaitės, t. y. M. G. ir V. G., o L. G. tuo metu sėdėjo ant sofos, ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Be to, Š. B. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, jog ir V. G. buvo suduota, bei nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus buvo pamiršęs, kad V. G. buvo suduota, buvo pamiršęs apie tai papasakoti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas sudavimo V. G. faktas. Įvertinus išdėstytus motyvus, akivaizdu, jog Š. B. parodymai yra, kaip minėta, nenuoseklūs bei prieštaringi. Apibendrinusi išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šių liudytojų parodymais, nes jie yra neobjektyvūs, paveikti vykusio V. G. ir D. G. skyrybų proceso bei dėl jo susidariusių konfliktinių santykių ne tik tarp V. G. ir D. G., bet taip pat ir tarp V. G. ir D. G. artimųjų giminaičių. Be to, natūralu, jog D. G. tėvai bei brolis siekia palaikyti dukrą bei seserį, dėl to tiek Č. B., tiek R. B., tiek Š. B. parodymai gali būti duodami maksimaliai palankiai D. G. bei iškreipiami V. G. nenaudai.

30. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka bei atstovavo V. G. interesams, taip pat buvo šališka nušalindama ikiteisminį tyrimą organizavusią prokurorę.

31. Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi.

32. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų nustatyta, jog teisiamojo posėdžio metu V. G. gynėjas advokatas Henrikas Mackevičius ikiteisminį tyrimą kontroliavusiai prokurorei pareiškė nušalinimą dėl to, kad 2017-05-03 nepilnamečių apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, kai buvo daromos pertraukos tarp trijų nukentėjusiųjų, prokurorė išreiškė savo šališkumą, nes teigė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas V. Vainius elgiasi ne taip, kaip turėtų elgtis, pažeidžia įstatymą, tačiau nušalinimo teisėjui nepareiškė. Advokatas H. Mackevičius nurodė, jog prokurorė turi išankstinį neigiamą nusistatymą prieš V. G.. Be to, V. G. gynėjas advokatas R. Mažulis, atstovaudamas V. G. interesams, pateikė skundą Generalinei prokuratūrai ir buvo atliktas patikrinimas. Baudžiamąją bylą nagrinėjusi teisėja 2017-10-26 nutartimi tenkino advokato H. Mackevičiaus prašymą bei nušalino ikiteisminį tyrimą kontroliavusią prokurorę.

33. Teisėjų kolegija pažymi, jog nustatęs bent vieną iš BPK 58 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų teismas turi ne teisę, bet pareigą vadovaudamasis BPK 59 straipsnio nuostatomis nušalinti asmenį, dėl kurio pasitvirtina BK 58 straipsnio 1 dalyje numatyti nušalinimo pagrindai. Atsižvelgiant į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo galima įžvelgti prokurorės galimą išankstinį neigiamą nusistatymą prieš V. G., į tai, jog ikiteisminį tyrimą kontroliavusi prokurorė išreiškė abejones ikiteisminio tyrimo teisėjo V. Vainiaus elgesiu apklausiant mažametes nukentėjusiąsias, tačiau nereiškė ikiteisminio tyrimo teisėjui nušalinimo, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tiek V. G., tiek V. G. gynusiems advokatams galėjo susidaryti nuomonė apie ikiteisminį tyrimą kontroliavusios prokurorės M. Kiudytės-Čarienės galimą neobjektyvumą ir šališkumą, be to, pagrįstų abejonių prokurorės objektyvumu minėtiems asmenims taip pat galėjo kelti ir dėl prokurorės M. Kiudytės-Čarienės Generalinei prokuratūrai pateiktas skundas. Įvertinusi išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas turėjo pareigą ikiteisminį tyrimą kontroliavusią prokurorę M. Kiudytę-Čarienę nušalinti, tačiau dėl šio nušalinimo nėra pagrindo išvadai, jog teisėja atstovavo V. G. interesams ir tuo labiau nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo teisėjos objektyvumu ar nešališkumu.

34. Be to, teisėjų kolegija taip pat atkreipia D. G. dėmesį į tai, jog BPK nuostatos taip pat numato ir bylą nagrinėjančio teisėjo nušalinimo galimybę, tačiau, nors D. G. teigia, kad baudžiamąją bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka, BPK numatyta teisėjo nušalinimo teise nesinaudojo. Pasibaigus procesui pirmosios instancijos teisme teisėjų kolegija D. G. teiginius apie galimą pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumą vertina kaip deklaratyvius, tuo labiau, kad be to, jog teisėja pagrįstai nušalino ikiteisminį tyrimą organizavusią prokurorę, daugiau nenurodyti jokie kiti BPK 58 straipsnyje įtvirtinti nušalinimo pagrindai. Pažymėtina, jog ne tokio, kokio tikėjosi viena iš šalių, procesinio sprendimo priėmimas negali būti teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas.

35. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju V. G. yra išteisinamas dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nėra jokio pagrindo jam skirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, todėl tiek D. G. apeliacinio skundo argumentas dėl V. G. baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo, tiek prokuratūros apeliacinis skundas, kuriuo buvo skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis tik dėl to, kad V. G. nebuvo paskirta prokuroro prašyta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, atmetami.

36. D. G. apeliaciniame skunde be kitų reikalavimų taip pat reiškė reikalavimą taikyti kardomąją priemonę dėl vaikų bendravimo su tėvu (V. G.) tvarkos. Pažymėtina, jog BPK 139 straipsnio 3 dalis numato, jog kardomosios priemonės baigiamos taikyti įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju dėl V. G. yra priimamas išteisinamasis nuosprendis bei į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos (BPK 336 straipsnio 3 dalis), nėra teisinio pagrindo V. G. taikyti kardomąją priemonę, todėl šis D. G. apeliacinio skundo reikalavimas atmestinas.

37. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšmingas D. G. apeliacinio skundo argumentas, kad V. G. neieško konstruktyvaus sutarimo dėl bendravimo su vaikais bei kad keletas planuotų susitikimų neįvyko dėl to, jog V. G. netiko pasirinkimas iš siūlomų susitikimo su vaikais laikų. Atsižvelgiant į tai, kad V. G. bendravimo su vaikais tvarka nustatyta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-05-09 sprendimu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2017-10-11 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1410-796/2017, teisėjų kolegija plačiau dėl šio skundo argumento nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

V. G. gynėjų advokatų H. Mackevičiaus ir R. Mažulio apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiųjų M. G., V. G. ir L. G. atstovės D. G. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Irenos Gedžiuvienės apeliacinius skundus atmesti.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018-07-26 nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo nutraukta baudžiamosios bylos dalis dėl V. G. kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo M. G. ir V. G., ir priimti naują nuosprendį.

V. G., kaltintą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo M. G. ir V. G. sukėlimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Įgaliotą instituciją informuoti apie V. G. galbūt padarytą administracinį nusižengimą.

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018-07-26 nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Edita LapinskienėLinas PauliukėnasRemigijus Preikšaitis