Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-40-417/2019

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-01-24
Bylos Nr.: 1A-40-417/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-22059-2017-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Arvydas Daugėla
Nuteistasis: V. R.
Nukentėjusysis: D. K., L. R.

Kategorijos

1.2.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-40-417/2019

Teisėjas Gintaras Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22059-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.2.6; (S) 2.4.6.5.1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 24 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,dalyvaujant prokurorei Viktorijai Žemaitaitienei,nuteistajam V. R., jo gynėjui advokatui Dariui Kurpavičiui,Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei Viktorijai Petkei (Kirklytei),nukentėjusiojo D. K. atstovei pagal įstatymą V. K.,nukentėjusiojo L. R. atstovei pagal įstatymą I. R.,psichologei Aušrai Augaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl 2018 m. gegužės 24 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 60 MGL (2259,60 Eur) bauda. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš V. R. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 51,44 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. R. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiams, t. y. jis 2017 m. gegužės 6 d., apie 18.00 val., Klaipėdoje, prie (duomenys neskelbtini) esančiame miškelyje, keturis kartus keliu spyrė D. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), į galvą, po to vieną kartą spyrė keliu šalia stovėjusiam A. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), į kaktą, tuo sukeldamas nukentėjusiesiems fizinį skausmą. Po to, priėjęs prie L. R., gimusio (duomenys neskelbtini), sugriebė rankomis jį už kaklo bei vieną kartą spyrė keliu į pilvą, pataikydamas ir į nosį, padarydamas L. R. nosies, kaklo, pilvo sumušimus, kaklo dešinės pusės nubrozdinimą, tai sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat priėjęs prie šalia stovėjusio L. P., (duomenys neskelbtini), vieną kartą delnu smogė jam per kaklą sukeldamas fizinį skausmą.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant minėtą nusikalstamą veiką.

2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad iš esmės skundžiamas nuosprendis jam priimtas remiantis tik išimtinai nukentėjusių asmenų – L. R., L. P., D. K. ir A. J. bei liudytojo M. T. – parodymais. Tačiau minėtų asmenų – nukentėjusiųjų bei liudytojo – parodymai viso bylos proceso metu, priešingai nei apelianto ar liudytojų V. P., A. B., A. K. bei E. D., nebuvo nuoseklūs, aiškūs, konkretūs bei logiški, be to, nesutapo, t. y. prieštaravo vieni kitiems, kitų asmenų parodymams bei bylos medžiagai. Iš esmės išanalizavus nukentėjusiųjų bei liudytojo parodymus, palyginus juos vienus su kitais bei bylos medžiaga, apeliantas daro išvadą, jog minėtų nukentėjusiųjų ir liudytojo parodymai negali būti pripažinti patikimais įrodymais.

2.2. Apelianto teigimu, teismas skundžiamame procesiniame sprendime neįvertino bei neanalizavo visos įvykio situacijos bei įvykių chronologijos, nes būtent įvykio išsami analizė būtų leidusi teismui priimti teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Kaip žinoma, UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ 2017 m. gegužės 5 d. policijai pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog 2017 m. gegužės 5 d., apie 8.00 val., UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ teritorijoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, buvo aptikta, kad išdaužti trijų išregistruotų autobusų langai, sugadintos dvi vaizdo kameros bei sugadinti trys teritoriją apšviečiantys prožektoriai, padaryta 10000 Eur žala. Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-21654-17 pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, kurioje UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ yra pripažinta civiline ieškove, tačiau Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Klaipėda-2) prokuroro 2017 m. spalio 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas sustabdytas, kadangi nenustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ 2018 m. vasario 2 d. pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, juo prašė atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-21654-17 ir tęsti ikiteisminį tyrimą atliekant būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus siekiant nustatyti nuskalstamą veiką padariusius asmenis. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Klaipėda-2) vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2018 m. vasario 21 d. nutarimu panaikintas Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Klaipėda-2) prokuroro 2017 m. spalio 23 d. nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimą ir ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-21654-17 atnaujintas. Šiuo metu minėtas ikiteisminis tyrimas nebaigtas, yra atliekami būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai. Apelianto manymu, procesinio sprendimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje priėmimui įtakos turėjo ir turi atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-21654-17 eiga bei galutinis rezultatas, nes tiriamos bei nagrinėjamos veikos yra tarpusavyje tiesiogiai susijusios. Skunde pažymima, kad UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ darbuotojams 2017 m. gegužės 6 d. atvykus į UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ teritoriją, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir sulaikius asmenis, įtariamus nusikalstamos veikos padarymu, vienas iš sulaikytų asmenų (L. R.) ne iškart, o tik praėjus daugiau nei parai laiko, t. y. 2018 m. gegužės 7 d. 20.08 val., pateikė pareiškimą policijai dėl neva padaryto nusikaltimo – prieš jį pavartoto smurto. Pagal minėtą pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-22059-17. Dar vėliau į policiją dėl pavartoto smurto kreipėsi L. P.. Nė vienas iš nukentėjusiųjų negalėjo suprantamai ir aiškiai paaiškinti, kodėl apie neva pavartotą fizinį smurtą iškart nepranešė policijos pareigūnams, kurie buvo iškviesti į įvykio vietą, taip pat nieko neminėjo apie smurtą ir policijos transporto priemone vykdami į policijos komisariatą. Tuo metu policijos tarnybiniame automobilyje buvo tik jie ir policijos pareigūnai, juos sulaikiusių asmenų nebuvo, tad nukentėjusieji turėjo galimybę policijos pareigūnams papasakoti apie neva pavartotą fizinį smurtą prieš juos, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių to nepadarė. Be to, nuvykę į policijos komisariatą nukentėjusieji turėjo galimybę ten esantiems pareigūnams pranešti apie prieš juos pavartotą smurtą, tačiau to nepadarė, to taip pat nepadarė į policijos komisariatą pasiimti nepilnamečių atvykę jų atstovai pagal įstatymą. Apie tariamą smurto vartojimą prieš nepilnamečius asmenis pranešta tik po to, kai buvo sužinota apie UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ pateiktą pranešimą policijai dėl nusikalstamos veikos padarymo ir įmonei priklausančio turto sugadinimo. Mano, jog būtent nukentėjusiųjų L. R. ir L. P. pranešimai policijai dėl tariamo fizinio smurto prieš juos vartojimo yra atsakas į UAB ,,Klaipėdos autobusų parkas“ pranešimą policijai apie padarytą nusikalstamą veiką bei įtariamų asmenų perdavimą policijos pareigūnams. Nors minėtos aplinkybės teismui buvo nurodytos, tačiau teismas jų neanalizavo bei dėl jų skundžiamame teismo nuosprendyje nepasisakė.

2.3. Skunde taip pat teigiama, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nors nukentėjusieji bei liudytojas teisiamojo posėdžio metu parodė kiek kitokias aplinkybes dėl suduotų smūgių eiliškumo ir mechanizmo nei ikiteisminio tyrimo metu, tačiau vien dėl to pripažinti juos iš esmės prieštaringais ir nepatikimais teismas negali. Be to, nurodė, jog nepilnamečiai nukentėjusieji, sulaikomi trijų suaugusių ir už juos akivaizdžiai fiziškai stipresnių vyrų ir verčiami prisipažinti dėl autobusų langų daužymo, buvo atsidūrę pakankamai stresinėje situacijoje, todėl greitai ir dinamiškai besiklostant įvykiams, galėjo neįsidėmėti tam tikrų konkrečių detalių ir vėliau jas ne visai tiksliai nurodyti. Tačiau šie skundžiamo nuosprendžio teiginiai akivaizdžiai prieštarauja teisės aktuose įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui. Skunde pažymima, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, sulaikyti nepilnamečiai nebuvo verčiami prisipažinti dėl autobusų langų daužymo, jokių duomenų apie vertimą prisipažinti byloje nėra ir nebuvo, todėl neaišku, kuo remdamasis teismas padarė tokią išvadą. Priešingai, byloje esančiame vaizdo įraše matyti, jog sulaikyti asmenys patys, savanoriškai, policijos pareigūnų akivaizdoje pripažino, jog daužė autobusų langus. Aplinkybę, kad sulaikyti nepilnamečiai asmenys prisipažino daužę autobusų langus bei nurodė kitus asmenis, daužiusius autobusų langus, patvirtino ne tik apeliantas, bet ir liudytojai V. P. bei A. B.. Be to, apeliantas niekada neginčijo aplinkybės, jog kartu su V. P. bei A. B. sulaikė asmenis, kaip manoma, UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ teritorijoje naikinusius bei gadinusius UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ priklausantį turtą – autobusus, vaizdo kameras ir kt. Tačiau kategoriškai nesutiko ir nesutinka, kad jis vartojo smurtą prieš sulaikytus asmenis – mušė, spardė kojomis, smogė rankomis ir pan. Neginčijamų duomenų, įrodančių priešingai, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nesurinkta ir jų baudžiamojoje byloje nėra. Apelianto veiksmai buvo nukreipti ne smurto vartojimui prieš kitus asmenis ir skausmo jiems sukėlimui, o veiksmų, darančių žalą UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ turtui, nutraukimui bei nusikalstamas veikas padariusių asmenų sulaikymui. Priešingu atveju būtų nesuprantamas ir logiškai nepaaiškinamas apelianto elgesys, kad neva vartojo smurtą prieš nepilnamečius asmenis – juos spardė, mušė ir pan., po to pats iškvietė policiją ir neva jo sumuštus asmenis perdavė policijai.

2.4. Apeliantas taip pat teigia, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiojo D. K. parodymai yra prieštaringi bei prieštarauja bylos medžiagai. D. K. pirmos apklausos metu, kuri atlikta praėjus 3 mėnesiams bei 8 dienoms po įvykio (2017 m. rugpjūčio 14 d., t. 1, b. l. 61–64), parodė, jog V. R. „paėmė jam ir A. už kaklo, o M. prispaudė koja“, po to V. R. „koja vieną kartą spyrė jam į pilvą, tuomet jis pargriuvo ir tada tas vyras liepė jam paimti plaktuką“, jam atsisakius imti plaktuką, V. R. „spyrė iš kelio jam 3 kartus į galvos sritį ir jis nukrito ant akmens“, vėliau, vedant juos nuo kalno žemyn, V. R. jam pasakė nemeluoti ir spyrė jam į galvą vieną kartą. Tuo tarpu apklausiamas 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu D. K. parodė, jog kaltinamasis „paėmė man ir A. už kapišono, o M. T. prispaudė koja“, „man kelis kartus spyrė į galvą, po to liepė paimti plaktuką“, „aš nesutikau paimti to plaktuko, atsistojau ir man vėl trenkė, nukritau ant akmens“, „vėliau, kai vedėsi nuo kalnelio, V. R. vėl trenkė vieną kartą į pilvą“. Atsakinėdamas į proceso dalyvių klausimus D. K. 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu parodė, jog „prieš spirdamas, jis mane truputį palenkė, aš neatsimenu, kaip palenkė, aš buvau išsigandęs, man sudavė 5 smūgius į galvos sritį“, „Pataikė į kaktą su keliu“, „vedant nuo kalno, sustojo ir spyrė su keliu į galvą“. Šios D. K. nurodytos aplinkybės prieštarauja ne tik kitų asmenų parodymams, bet ir logikos dėsniams. Teismo posėdžio metu D. K. nurodė, jog sulaikymo metu jo ūgis buvo apie 176 cm, t. y. jis buvo tokio paties ūgio kaip ir V. R.. Pats nukentėjusysis D. K. negalėjo suprantamai, konkrečiai ir aiškiai atsakyti į klausimą, kokiu būdu V. R. galėjo jam smogti su keliu į galvą 5 kartus. Atsakydamas į minėtą klausimą nukentėjusysis tik pažymėjo, jog jis domėjosi ir žino, kad V. R. „lankė karatė“, „buvo dvikovų čempionas“. Šiuo konkrečiu atveju net teoriškai sunkiai įsivaizduojama situacija, kaip galėtų asmuo smogti keliu į galvą tokio paties ūgio žmogui. Be to, akivaizdu, jog, net jei ir būtų praktinė galimybė kokiam nors kovinių sporto šakų atstovui keliu smogti į kaktą asmeniui, kurio svoris bei jėga žymiai mažesni, tai net nuo vieno tokio smūgio turėtų likti akivaizdžiai matomi sužalojimai. Tačiau nei kiti nukentėjusieji, nei liudytojai jokių sužalojimų ant D. K. kūno nematė. Jų taip pat nematė ir nukentėjusiojo D. K. atstovė pagal įstatymą V. K.. Kaip parodė V. K. 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu, jos sutuoktinis, patikėjęs D. K. pasakymais, jog jis buvo spardomas, apžiūrėjo D. K. visą kūną, tačiau vizualiai nematė jokių spardymo žymių ar kokių nors mėlynių. Jokių D. K. sužalojimų nematyti ir nuotraukose bei policijos filmuotoje medžiagoje. Akivaizdu, jog D. K. duodamas parodymus sakė netiesą. Tačiau nepaisant minėtų aplinkybių, teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, jog „ta aplinkybė, kad ant D. K. kūno nesusidarė minėtų smūgių žymės, nepaneigia pačio suduotų smūgių fakto, juolab, kad smūgiai galėjo būti suduoti minkštąja kojos dalimi, be to, medicinos ekspertai teisme nagrinėtinose bylose yra nurodę, kad ant nukentėjusiųjų kūnų ne visada atsiranda suduotų smūgių žymės“. Minėtas nuosprendžio teiginys prieštarauja kitiems nuosprendžio teiginiams ir yra visiškai nepagrįstas. Kaip minėta, teismas nuosprendyje nurodė, jog „V. R. <...> keturis kartus kojos keliu spyrė D. K. į galvą <...>“. Akivaizdi ir visiems žinoma aplinkybė, jog kojos kelias nėra minkštoji kojos dalis, todėl nesuprantamas teismo teiginys, jog smūgių žymių nebuvo, nes suduota minkštąja kojos dalimi. Be to, visiškai neįtikinama nuosprendyje padaryta išvada, jog net keturių suaugusio, sportuojančio, fiziškai stipraus asmens smūgiai kojos keliu nepilnamečiam asmeniui į galvą nepaliko visiškai jokių žymių. Apeliantas pažymi, kad tokia praktika, kai teismas priimdamas nuosprendį remiasi neva kitų teismuose nagrinėtų bylų išvadomis, kad medicinos ekspertai teisme nagrinėtinose bylose yra nurodę, kad ant nukentėjusiųjų kūnų ne visada atsiranda suduotų smūgių žymės, tačiau nenurodo, kokios tai bylos, kokie sužalojimai, kokiu būdu ir pan. buvo padaryti, laikytina ydinga. Teismo nuosprendis turi būti aiškus ir konkretus teisės taikymo aktas, jame negali būti abstrakčių pastebėjimų, spėjimų, prielaidų ar nuorodų į bylas, kurios visiškai neidentifikuotos ir nežinomos. Apelianto teigimu, taip pat spėjimais bei prielaidomis grįstas nuosprendžio motyvas, jog „ir taip įniršęs dėl autobusų langų daužymo kaltinamasis dar labiau įtūžo dėl D. K. prieštaravimų ir jam sudavė kelis smūgius D. K. nurodytomis aplinkybėmis“. Aplinkybių dėl apelianto įniršio ar įtūžio nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjime metu nenurodė nė vienas proceso dalyvis, todėl neaišku, kokiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis remdamasis teismas padarė minėtą išvadą.

2.5. V. R. teigimu, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiojo A. J. parodymai yra prieštaringi bei prieštarauja bylos medžiagai. A. J. pirmos apklausos metu, kuri atlikta praėjus beveik 4 mėnesiams po įvykio (2017 m. rugpjūčio 31 d., t. 1, b. l. 79–82) parodė, jog V. R. „D. ne mažiau kaip 6 kartus iš kelio smogė į galvą, o jam vieną kartą iš kelio smogė į kaktą“, apklausiamas 2018 m. vasario 8 d. teismo posėdžio metu A. J. parodė, jog „pirmą smūgį gavo D., su keliu į galvą, apie 6 kartus, viską mačiau pats, paskui man trenkė. Kai trenkė, buvau netoli, D. paspardė, paskui man spyrė. Jis laikydamas su ranka mus abu, nepaleisdamas, spyrė su keliu. Su kuria ranka laikė mane, neatsimenu. Vyras buvo per vidurį. Belaikydamas mus abu, jis atliko veiksmus“, „Man sudavė smūgį į galvą, į kaktą. D. sudavė daug kartų su keliu į galvą ir man atrodo vieną kartą į pilvą.“ Akivaizdu, jog minėti nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi bei prieštarauja logikos dėsniams. Net pats nukentėjusysis negalėjo paaiškinti bei atsakyti į prokurorės klausimą, kaip kaltinamasis galėjo trenkti D. į galvą, nors jo ūgis ganėtinai aukštas. Taip pat nukentėjusysis A. J. 2018 m. vasario 8 d. teismo posėdžio metu nurodė: „Man buvo suduotas vienas smūgis, atsirado guzas. Guzas ant kaktos atsirado, gal po 10 min., po smūgio. Kai trenkė man pradėjo skaudėti, aš paliečiau ir pajaučiau, kad yra iššokęs guzas. Jis matėsi, kiti asmenys galėjo matyti tą guzą“. Tačiau nei nukentėjusieji L. R., A. J., M. T., D. K., nei liudytojai A. B., V. P., liudytojai policijos pareigūnai E. D. bei A. K. nenurodė, jog buvo matyti sužalojimai ant A. J. veido ar kitose kūno vietose. Jokių A. J. sužalojimų nematyti ir nuotraukose bei policijos filmuotoje medžiagoje, todėl akivaizdu, jog nukentėjusysis A. J. duodamas parodymus sakė netiesą. Tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog „nors byloje nėra duomenų, patikimai patvirtinančių jo parodymus dėl guzo kaktoje iššokimo, tačiau, teismas pažymi, kad byloje nėra ir tuos parodymus akivaizdžiai paneigiančiu duomenų“. Toks nuosprendžio teiginys yra teisiškai nesuprantamas. Vadovaujantis minėta teismo logika, net ir nesant duomenų apie padarytą nusikalstamą veiką, galima asmenį pripažinti kaltu, kadangi nėra duomenų, įrodančių priešingai. Apeliantas pažymi, kad pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams, t. y. būtent ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui, prokurorui ar teismui, o ne kaltinamajam tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, ir šių institucijų pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi. Taip pat pažymi, jog kategoriškai nesutinka, kad, kaip nurodo teismas „<...> dėl krintančio šešėlio nėra galimybės teigti, kad jokio guzo nėra“. Apelianto nuomone, teismo paminėtame vaizdo įraše yra aiškiai bei neginčijamai matyti A. J. kaktos dalis, kurioje jokių sužalojimų, taip pat ir guzo / guzų nematyti.

2.6. Skunde taip pat nurodoma, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiojo L. R. parodymai taip pat yra prieštaringi bei prieštarauja bylos medžiagai. L. R. pirmos apklausos metu, kuri atlikta praėjus beveik 4 mėnesiams po įvykio (2017 m. rugsėjo 1 d., t. 1, b. l. 31–33) parodė, jog „vyras keliu trenkė jam į pilvą vieną kartą, tuo pačiu jam kažkaip kliuvo ir į nosį“, 2017 m. spalio 12 d. akistatos metu L. R. parodė, jog „man vieną kartą vienas iš trijų vyriškių trenkė kojos keliu į pilvą ir vieną kartą į nosį“, o apklausiamas 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu L. R. parodė, jog „negaliu pasakyti tiksliai, kad jis man trenkė į nosį, bet man iš nosies bėgo kraujas“. Be to, pirmos apklausos metu 2017 m. rugsėjo 1 d. L. R. parodė, jog „visos rankovės buvo kruvinos, kadangi iš nosies buvo pradėjęs bėgti kraujas“, 2017 m. spalio 12 d. akistatos metu L. R. parodė, jog „iš nosies pradėjo bėgti kraujas“, taip pat 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu L. R. parodė, jog „Kai susitiko prie tvoros, kraujas dar truputį bėgo“. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad niekas iš nukentėjusiųjų (L. P., A. J., M. T., D. K.) apklausų metu nenurodė, jog matė kraują, bėgantį iš L. R. nosies ar kitos kūno vietos, taip pat nenurodė, jog matė kruvinus drabužius ar pan. Jokių L. R. sužalojimų ar kraujo ant L. R. kūno bei drabužių nematyti ir nuotraukose, darytose L. R. sulaikymo metu. Taip pat ir liudytojai A. B., V. P., liudytojai policijos pareigūnai E. D. ir A. K. nenurodė, kad buvo matyti sužalojimai L. R. veide ar kitose kūno vietose, kad bėgo kraujas, drabužiai buvo kruvini ir pan. Be to, taip pat ir policijos filmuotoje medžiagoje jokių L. R. sužalojimų ar kraujo ant L. R. kūno bei drabužių nematyti, sužalojimai nebuvo pastebėti ir nuvežus sulaikytus asmenis į policijos įstaigą. Akivaizdu, jog policijos pareigūnai, tiesiogiai bendravę su sulaikytais nepilnamečiais, turėjo pastebėti sužalojimus, kraują ir pan. Tokiu atveju, t. y. pastebėję, jog nepilnamečiai yra sumušti, savaime suprantama, policijos pareigūnai savo iniciatyva būtų pradėję ikiteisminį tyrimą. Nukentėjusiojo L. R. atstovė pagal įstatymą I. R. parodė (t. 1, b. l. 1–4), jog „Atvykus pasiimti sūnaus, policijoje jai paaiškino, kad L. buvo pristatytas dėl to, kad yra įtariamas daužęs autobusų stiklus. Sūnui iš nosies bėgo kraujas, ji paklausė, kas atsitiko, jos vaikas jai paaiškino, kad jam į pilvą spyrė vyras, kuris tikriausiai parašė pareiškimą“. Tuo tarpu apklausos teisme 2018 m. sausio 24 d. metu I. R. parodė, jog „Kai atvažiavau į policiją, aš laukiau su mažesne dukra, L. atsisėdo šalia, aš nemačiau, kad jam bėgtų kraujas, tik parėjus namo, panosės dešinėje pusėje mačiau sukrešėjusį kraują“. Minėti parodymai prieštarauja ne tik vieni kitiems, bet ir I. R. sūnaus L. R. parodymams (pavyzdžiui, L. R. 2018 m. sausio 24 d. apklausos teisme metu parodė, jog „Rankovė buvo sukruvinta, mama matė, kad buvo sukruvinta rankovė, kai atvažiavo pasiimti iš policijos“). Kartu analizuojant minėtą situaciją kyla klausimas – kodėl mama, sūnui jau tariamai policijos įstaigoje pranešus, kad jį sumušė vyriškis, be to, matant bėganti kraują, iškart nesikreipė į policijos pareigūnus dėl sūnaus sumušimo, kodėl pareiškimas policijai parašytas tik praėjus daugiau nei parai po nepilnamečių sulaikymo, t. y. po to, kai buvo sužinota, jog UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ kreipėsi su pareiškimu dėl autobusų sugadinimo bei padarytos ypač didelės žalos atlyginimo. Taip pat nesuprantama, kodėl į medicinos darbuotojus L. R. ar jo mama I. R. kreipėsi irgi tik praėjus parai po tariamo sumušimo. Pareiškime policijai L. R. nurodė, jog pamatęs atpažintų jį sumušusį vyriškį, tačiau asmens parodymo atpažinti metu (2017 m. rugsėjo 15 d.) L. R. V. R. neatpažino. Be to, 2017 m. spalio 12 d. akistatos metu L. R. atsakydamas į klausimą, ar pažįsta V. R., parodė, jog „šio asmens aš nepažįstu, matau jį pirmą kartą“. Tuo tarpu 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu L. R. parodė, jog „Akistatos metu aš neįsižiūrėjau į šį žmogų, tuo metu buvau pamiršęs, dabar galiu pasakyti tiksliai, kad tai buvo V. R.“. Tokie L. R. parodymai kelia pagrįstų abejonių, kadangi bėgant laikui žmonės paprastai pamiršta ar sunkiau prisimena įvykio aplinkybes, tuo tarpu laikui bėgant L. R. viską atsimena vis geriau ir vis tiksliau. Taip pat 2017 m. gegužės 9 d. specialisto išvadoje G795/2017(03) nurodyta, kad L. R. nustatytas nosies, kaklo ir pilvo sumušimas, kaklo dešinės pusės odos nubrozdinimas, sužalojimai atsirado nuo trijų poveikių. Nosies sumušimas galėjo atsirasti suduodant kumščiu, pilvo sumušimas – spiriant, o kaklo odos nubrozdinimas – nuo sumušimo, spaudimo ar dinaminio kontakto. Akivaizdu, jog specialisto nurodytas sužalojimų pobūdis bei atsiradimo poveikių nustatymas prieštarauja paties nukentėjusiojo, kitų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymams. Be to, medicinos specialistai jokių sužalojimų ant L. R. kūno nematė, t. y. nebuvo pažymėta, jog buvo hematomų, kraujosruvų ir pan. Iš esmės išvados apie tariamus sumušimus padarytos remiantis paties L. R. žodžiais apie jo savijautą, pavyzdžiui, nurodyta, jog „skausmingas pilvas, jautrus po dešiniu šonkauliu lanku“. Akivaizdu, jog jeigu suaugęs, stambaus kūno sudėjimo, kovinio sporto šakas kultivuojantis vyras smogtų su keliu smulkaus sudėjimo paaugliui į pilvą ar kitą kūno vietą, tai būtų likę aiškūs sužalojimai (hematomos, kraujosruvos, sutinimai ir pan.), kurie būtų akivaizdžiai matomi. Pirmosios instancijos teismui buvo nurodyti šie argumentai, tačiau skundžiamame nuosprendyje šių minėtų aplinkybių teismas neanalizavo, apsiribodamas lakonišku nurodymu, jog „<...> nukentėjusiojo nurodytas jo sužalojimo mechanizmas vėlgi yra pakankamai įtikinamas, kadangi ta kojos dalimi yra galimybė trenkti į pilvą, o asmeniui būnant šiek tiek pasilenkusiam galima kliudyti ir nosį“. Apeliantas pažymi, kad niekas neginčija aplinkybės, jog „kojos dalimi yra galimybė trenkti į pilvą“, o ginčijama tai, kad būtent apeliantas trenkė L. R., kadangi jokių objektyvių duomenų, įrodančių minėtas aplinkybes, byloje nėra. Iš esmės teismas vėl rėmėsi prielaidomis bei spėjimais. Spėjimais taip pat grįstas teismo nuosprendžio motyvas, jog vaizdo įraše matytos tamsios dėmės ant L. R. džemperio yra kraujo dėmės, nes, kaip minėta, nė vienas iš liudytojų ar nukentėjusiųjų jokių kraujo dėmių nei L. R. veide, nei ant drabužių nematė.

2.7. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusiojo L. P. parodymai taip pat yra prieštaringi bei prieštarauja bylos medžiagai. L. P. pirmos apklausos metu, kuri atlikta praėjus 3 mėnesiams bei 10 dienų po įvykio (2017 m. rugpjūčio 16 d., t. 1, b. l. 43–46), parodė, jog V. R. „man trenkė iš rankos per kaklą“, apklausiamas 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu L. P. parodė, jog kaltinamasis „su delnu trenkė į kairę kaklo pusę“, vėliau tos pačios apklausos metu L. P. parodė, jog kaltinamasis „atsisukęs trenkė į kaklą delnu į dešinę pusę“. Be to, 2017 m. spalio 13 d. akistatos metu L. P. parodė, jog „jis iš kojos kelio spyrė vieną kartą L. R. į pilvą ir trenkė vieną kartą iš delno jam per veidą. Tuomet man šis asmuo trenkė į kaklą vieną kartą“, o 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu L. P. parodė, jog „po smūgio keliu į pilvą L. R., trenkė man per kaklą, o po to trenkė L. R. kumščiu“. Minėtos L. P. nurodytos aplinkybės prieštarauja ne tik kitų asmenų, bet ir nukentėjusiojo L. R. parodymams. Klausiamas, kodėl teismo posėdžio metu nurodo kitokias aplinkybes negu apklausos metu, L. P. nurodė, jog „neatsimena, kodėl nenurodė šių aplinkybių apklausos metu“. Skunde pažymima, kad nors 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu L. P. parodė, jog „Akistatos metu nurodžiau, kad V. R. taip pat trenkė L. R. ranka – jam buvo nuskilęs dantis ir iš nosies bėgo kraujas“, tačiau minėtų aplinkybių 2017 m. spalio 13 d. akistatos metu L. P. nebuvo nurodęs. Nei nukentėjusieji (L. R., A. J., M. T., D. K.), nei liudytojai A. B., V. P., liudytojai policijos pareigūnai E. D. bei A. K. nenurodė, jog buvo matyti sužalojimai ant L. P. kaklo, veido ar kitose kūno vietose. Jokių L. P. sužalojimų nematyti ir nuotraukose, darytose L. P. sulaikymo metu. Taip pat ir pats L. R. neminėjo, jog jam nuskilo dantis. 2017 m. liepos 10 d. specialisto išvadoje GI 179/2017(03) nurodyta, kad L. P. diagnozuotas kaklo sumušimas, tačiau objektyvių sužalojimo žymių nebuvo. Nukentėjusiojo L. P. atstovė pagal įstatymą K. K. nurodė, jog 2017 m. gegužės 6 d. vakare pastebėjo, kad sūnaus kaklas yra paraudęs, jai sūnus papasakojo, jog jį ir jo draugus „užsipuolė trys vyriškiai, kurie vartojo fizinį smurtą, trenkė iš kumščių ir iš kojų“, taip pat 2018 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu K. K. parodė, jog vaikas jai sakė, kad „trys vyrai juos sumušė“. Minėti K. K. parodymai prieštarauja kitų nukentėjusiųjų parodymams. Analizuojant minėtą situaciją, kyla klausimas – kodėl mama, sūnui jau 2017 m. gegužės 6 d. jai papasakojus, kad jį sumušė trys vyriškiai, be to, matant tariamus sumušimus, iškart nesikreipė į policijos pareigūnus dėl sūnaus sumušimo, kodėl pareiškimas policijai parašytas tik praėjus dviem paroms po nepilnamečių sulaikymo, t. y. po to, kai buvo sužinota, jog UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ kreipėsi su pareiškimu dėl autobusų sugadinimo bei padarytos ypač didelės žalos atlyginimo. Taip pat nesuprantama, kodėl į medicinos darbuotojus L. P. ar jo mama K. K. kreipėsi irgi tik praėjus dviem paroms po tariamo sumušimo. Pirmosios instancijos teismui buvo nurodyti minėti argumentai, tačiau skundžiamame teismo nuosprendyje šių aplinkybių teismas neanalizavo, apsiribodamas lakonišku nurodymu: „Taigi L. P. bandant prieštarauti ir priešintis, jis irgi gavo smūgį per kaklą“. Apeliantui neaišku, kokiais duomenimis teismas remdamasis padarė tokią išvadą.

2.8. Teismas nuosprendyje nurodė, kad kritiškai vertina liudytojų V. P. ir A. B. parodymus, jog jie nematė, kad V. R. būtų sudavęs smūgius nukentėjusiesiems, kadangi vienas iš liudytojų yra V. R. pavaldinys, o kitas – draugas. Tačiau BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vienus įrodymus (liudytojų A. B. ir V. P. parodymus), remdamasis tuo, kad minėti asmenys susiję su kaltinamuoju, atmetė, tuo tarpu kitais įrodymais – liudytojo M. T., atstovų pagal įstatymą parodymais grindė nuosprendžio išvadas, nors minėti asmenys ne tik draugiškais, bet ir giminystės santykiais yra tarpusavyje susiję. Todėl darytina išvada, jog esant iš esmės prieštaringiems kaltinimo ir gynybos parodymams, teismas be papildomo tyrimo ir įvertinimo esamų duomenų, taip pat be papildomų naujų duomenų paieškos, kurie patvirtintų ar paneigtų kurią nors iš prieštaringų pozicijų, vieniems – kaltinimo – įrodymams suteikė prioritetinę reikšmę. Be to, skundžiamame nuosprendyje teismas visiškai nevertino ir neanalizavo policijos pareigūnų parodymų. Apelianto manymu, šiuo atveju ypač svarbūs liudytojų – policijos pareigūnų – parodymai. Liudytojas E. D. pirmos apklausos (2017 m. spalio 10 d.) metu parodė, jog „Mes minėtus vaikus susodinome į tarnybinį automobilį ir nuvežėme į policijos komisariatą. Jokių akivaizdžių sužalojimų pas vaikus tikrai nesimatė, tačiau pakeliui važiuojant į policijos komisariatą, girdėjau, kaip vaikai tarpusavyje kalbėjosi, vienas kažkuris iš vaikų girdėjau kaip sakė kitam vaikui „Sakyk, kad tave primušė, jeigu ką“. „Tuomet aš paklausiau vaikų: „Ar Jumis mušė“, tačiau jie tylėjo ir nieko man į šį klausimą neatsakė“. Taip pat 2018 m. vasario 8 d. apklausos teisme metu liudytojas E. D. parodė, jog „vaikai atrodė sveiki. Vaikai tarpusavyje kalbėjo „kad sakyk, kad jie mus mušė“, „klausiau jų „kas jus mušė“, „gal reikia greitosios pagalbos“, bet jie su manim nekalbėjo. Dėl sumušimų vaikai prie manęs neužsiminė. Aš negirdėjau apie sumušimus iš vaikų. Prie manęs vaikai nieko nesakė apie sumušimus“. Kitas liudytojas A. K. tiek pirmos apklausos (2017 m. spalio 3 d.), tiek 2018 m. vasario 8 d. apklausos teisme metu parodė, jog „akivaizdžių sužalojimų nei pas vieną vaiką nesimatė, todėl nieko užfiksuota ir nebuvo“, „mums asmeniškai vaikai nieko nesakė, kad juos mušė, aš tik nugirdau jų pokalbį“. Šie liudytojai buvo apklausti teismo posėdyje, tačiau jų parodymai visiškai neįvertinti, todėl lieka neaišku, dėl kokių priežasčių teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesirėmė policijos pareigūnų parodymais.

2.9. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad šiuo atveju tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai konstatuoti, jog byloje nėra nustatytas vienas iš būtinųjų nusikaltimo sudėties požymių – objektyvioji pusė, t. y. byloje neginčytinai nėra įrodytos aplinkybės, kad jis 2017 m. gegužės 6 d. keletą kartų keliu spyrė D. K. į galvą, po to vieną kartą spyrė keliu A. J. į kaktą, vieną kartą delnu smogė L. P. per kaklą, ir taip sukėlė jiems fizinį skausmą, be to, sugriebęs L. R. rankomis už kaklo bei vieną kartą spirdamas keliu į pilvą, padarė L. R. nežymų sveikatos sutrikdymą. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto pavartojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Nors nukentėjusieji teigia, kad tariamai pavartotas fizinis smurtas prieš juos jiems sukėlė fizinį skausmą ar nežymiai sužalojo, tačiau minėtų aplinkybių nepatvirtina byloje esantys duomenys. Tokia išvada darytina, nes niekas iš nukentėjusiųjų – L. P., A. J., M. T., D. K. – pirminių apklausų metu nenurodė, jog matė sužalojimus ar kraują ant kurio nors iš nukentėjusiųjų kūno, taip pat nenurodė, jog matė kruvinus drabužius ir pan. Liudytojai M. T., A. B., V. P., policijos pareigūnai E. D. bei A. K. nenurodė, jog buvo matyti sužalojimai nukentėjusiųjų veiduose ar kitose kūno vietose, nebuvo matyti jokio kraujo, kruvinų drabužių ir pan., jokių nukentėjusiųjų sužalojimų ar kraujo bei kruvinų drabužių nematyti ir nuotraukose, darytose nukentėjusiųjų sulaikymo metu, policijos filmuotoje medžiagoje taip pat nematyti jokių nukentėjusiųjų sužalojimų ar kraujo ant nukentėjusiųjų kūno bei drabužių. Priešingai, policijos filmuotoje medžiagoje matyti, jog sulaikyti asmenys gyvai bendrauja su policijos pareigūnais, aiškina sulaikymo aplinkybes, pasakoja žinantys asmenis, kurie daužė autobusų stiklus. Be to, jokių sužalojimų nepastebėjo ir policijos pareigūnai, kurie atvyko į įvykio vietą bei vežė juos į policijos komisariatą, tariami sužalojimai nebuvo pastebėti ir nuvežus sulaikytus asmenis į policijos įstaigą. Akivaizdu, jog policijos pareigūnai, tiesiogiai bendravę su sulaikytais nepilnamečiais, turėjo pastebėti sužalojimus, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Nukentėjusysis L. R. ir L. P. į gydymo įstaigas kreipėsi atitinkamai tik po paros bei dviejų parų po sulaikymo. Suprantamai paaiškinti, kodėl tai buvo padaryta ne iškart po sužalojimo, nei nukentėjusieji, nei jų atstovai pagal įstatymą teismo posėdžio metu negalėjo. Akivaizdu, jog tariamus sužalojimus minėti asmenys galėjo patirti ir ne sulaikymo metu, pavyzdžiui, lipdami per tvoras, žaisdami ir pan. Specialisto nurodytas L. R. sužalojimų pobūdis bei atsiradimo poveikių nustatymas prieštarauja paties nukentėjusiojo, kitų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymams. Be to, net medicinos specialistai jokių akivaizdžių sužalojimų ant L. R. kūno nematė, išvados apie tariamus sumušimus padarytos remiantis paties nukentėjusiojo žodžiais, o išvadoje dėl L. P. sužalojimo taip pat nurodė, jog jokių akivaizdžių sužalojimų ant L. P. kūno nematė. Be to, D. K. lankymasis pas psichologą, psichoterapeutą visiškai nesusijęs su tariamu smurto vartojimu, nes pati D. K. atstovė pagal įstatymą V. K. teismo posėdžio metu pripažino, jog iškart po įvykio sūnus buvo nuodugniai apžiūrėtas, tačiau jokių spardymo žymių ar mėlynių nesimatė, pas psichologus pradėjo lankytis tada, kai reikėjo eiti į apklausą. Taigi, įvertinus nuosprendžio motyvus ir anksčiau aptartus įrodymus, darytina išvada, kad byloje nėra neabejotinų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių apelianto kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų apie nukentėjusiesiems L. P., D. K. ir A. J. sukeltą reikšmingą fizinį poveikį – skausmo sukėlimą, taip pat nėra objektyvių duomenų apie nukentėjusiojo L. R. nežymų sveikatos sutrikdymą. Todėl apelianto atlikti veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, o skundžiamas nuosprendis baudžiamojoje byloje turi būti panaikintas, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant minėtą nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismo posėdyje nuteistasis V. R. ir jo gynėjas advokatas D. Kurpavičius prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas tenkintinas.

5. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog kaltinamasis V. R. tyčia sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo mažamečius. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, o tai turėjo įtakos nepagrįstai teismo išvadai dėl V. R. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs papildomai ištirtus įrodymus bei nuteistojo V. R. apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir išvadą dėl V. R. kaltės padarius BK140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vadovaudamasis prielaidomis, todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog V. R. 2017 m. gegužės 6 d., apie 18.0 val., Klaipėdoje, prie (duomenys neskelbtini) esančiame miškelyje, smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam D. K., A. J. ir L. P. sukėlė fizinį skausmą, o L. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir pripažindamas V. R. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, rėmėsi nukentėjusiųjų L. R., L. P., D. K. ir A. J. bei įvykio vietoje buvusio liudytojo M. T. parodymais, o liudytojų V. P. bei A. B. duotus parodymus įvertino kritiškai kaip siekį padėti V. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Išanalizavęs šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų L. R., L. P., D. K. ir A. J. bei M. T. parodymais, kuriuos teismas laikė nuosekliais ir neprieštaringais.

9. Esant šios bylos kontekstui pažymėtina, kad nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti. Taigi pagal BK 140 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai mažamečiui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.

10. Šiuo atveju teisėjų kolegija abejoja, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, jog V. R. veiksmai buvo tokie, kad tyčia sužalotų nukentėjusiuosius mažamečius. Padarydamas išvadą dėl V. R. kaltės, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiųjų L. R., L. P., D. K. ir A. J. bei M. T. parodymais, kurie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, nes duodami parodymus teisme šie asmenys nurodė šiek tiek kitokias aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vien dėl to pripažinti šių asmenų parodymus iš esmės prieštaringais ir nepatikimais nėra pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nors nuosprendyje ir analizavo nukentėjusiųjų parodymus, tačiau tai padarė neišsamiai, nesugretino jų su byloje esančiomis specialisto išvadomis, neįvertino nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje, taip pat ir kitame ikiteisminiame tyrime duotų parodymų, be pagrindo ignoravo liudytojų V. P. ir A. B., kurie buvo nagrinėjamo įvykio metu ir matė kilusį konfliktą, parodymus. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė šių liudytojų parodymais, nes manė, kad jie yra suinteresuoti padėti V. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi V. P. yra V. R. pavaldinys, o A. B. yra nuteistojo draugas.

11. Atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos duomenų matyti, jog tarp nukentėjusiųjų ir V. R. konfliktas kilo dėl to, kad V. R. sulaikė L. R., L. P., D. K., A. J. bei M. T. įtardamas juos dėl nusikalstamos veikos padarymo, t. y. V. R. vadovaujamai įmonei priklausančio turto sugadinimo, todėl akivaizdu, jog šiuo atveju tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų susidarius konfliktinei situacijai, nukentėjusieji, norėdami išvengti jiems gresiančios atsakomybės dėl galbūt turto sugadinimo (BK 187 str.), galėjo turėti motyvą ir tikslą save pateikti tik gerai ir pakenkti nuteistajam, todėl tokioje situacijoje asmenų parodymai turi būti vertinami itin įdėmiai, nepaliekant jokių prieštaravimų dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės. Pažymėtina, kad mažamečių nukentėjusiųjų parodymai prieštarauja įvykį stebėjusių liudytojų V. P. ir A. B. parodymams, kurie parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, todėl vien tai, kad liudytojas V. P. dirba su nuteistuoju, o A. B. yra nuteistojo draugas, nesant kitų jų parodymų teisingumu leidžiančių abejoti objektyvių priežasčių, šiais jų parodymais netikėti nėra jokio pagrindo, todėl vien teismui kylančios abejonės, kurios nėra paremtos jokiais konkrečiais duomenimis, negali paneigti įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų parodymų. Be to, pažymėtina, kad tiek nukentėjusieji L. R., L. P., D. K. ir A. J., tiek liudytojas M. T. įvykio metu buvo mažamečiai, todėl jie nebuvo įspėti dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl šių asmenų parodymus reikia vertinti itin įdėmiai.

12. Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad visų nukentėjusiųjų ir liudytojo M. T. parodymai nėra nuoseklūs, juose yra daug prieštaravimų, jų parodymai apie tas pačias aplinkybes nesutampa, skiriasi jų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai. Visi nukentėjusieji ir liudytojas M. T. yra draugai, kurie 2017 m. gegužės 6 d. buvo sulaikyti įtariant juos nusikalstamos veikos padarymu. Be to, jie nebuvo apklausti iškarto po įvykio, jų apklausos atliktos tik praėjus trims mėnesiams po nagrinėjamo įvykio, todėl akivaizdu, kad visi jų parodymai gali būti suderinti iš anksto, siekiant save pateikti iš gerosios pusės ir paneigti abejones, kad jie galėjo daužyti autobusų langų stiklus. Analizuojant asmenų parodymus, kurie galėjo būti suderinti dėl esminių įvykio aplinkybių, itin svarbu nustatyti, ar egzistuoja prieštaravimai dėl detalių, kurių asmenys, laikydami jas nesvarbiomis, galėjo neaptarti, tačiau jos buvo pakankamai reikšmingos, kad asmenys turėtų jas atsiminti. Šiuo atveju iš pateiktos nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų analizės akivaizdu, jog aptartuose liudytojų parodymuose gausu tiek tarpusavio prieštaravimų, tiek ir kitų byloje esančių duomenų neatitikimų, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl šių parodymų netikslumo.

13. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad V. R. pripažintas kaltu dėl to, kad jis visų pirma sumušė nukentėjusiuosius D. K. ir A. J., t. y. keturis kartus keliu spyrė D. K. į galvą, po to vieną kartą spyrė keliu šalia stovėjusiam A. J., ir taip sukėlė jiems fizinį skausmą. Taip pat jis nuteistas ir už tai, kad po anksčiau aptartų veiksmų prieš D. K. ir A. J., palikęs šiuos nukentėjusiuosius su kitais kartu su V. R. buvusiais vyriškiais (V. P. ir A. B.), sumušė L. R. ir L. P., t. y. sugriebė rankomis L. R. už kaklo bei vieną kartą spyrė keliu į pilvą, pataikydamas ir į nosį, taip padarė L. R. nosies, kaklo, pilvo sumušimus, kaklo dešinės pusės nubrozdinimą, tai sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat priėjęs prie šalia stovėjusio L. P. vieną kartą delnu smogė jam per kaklą sukeldamas fizinį skausmą. Taigi nagrinėjamoje situacijoje aktualūs yra du momentai – D. K. ir A. J. sumušimas, kurio metu kartu su V. R. buvo liudytojai A. B. ir V. P., taip pat su nukentėjusiuoju D. K. kartu buvo ir liudytojas M. T., ir L. R. ir L. P. sumušimas, kurio metu kartu su nukentėjusiaisiais L. R. ir L. P. buvo dvi mergaitės, kurios nebuvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu – todėl analizuojant šiuos du momentus, ypač esant tokiai situacijai, kai tame pačiame įvykyje dalyvavę asmenys duoda skirtingus parodymus apie to paties įvykio aplinkybes, būtina išsamiai ištirti kiekvieno įvykyje dalyvavusio asmens viso proceso metu duotus parodymus.

13.1. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas D. K. nurodė, kad 2017 m. gegužės 6 d. jis kartu su M. T., A. J., L. P., L. R. ir dar dviem mergaitėmis buvo prie geležinkelio, prie (duomenys neskelbtini) kapinių. Jiems sėdint ant akmens, prie jų priėjo trys vyrai, paklausė, ar jie neturi kuo pridegti cigaretės, tačiau jie atsakė, kad nerūko. Vėliau visi trys minėti vyrai užlipo ant šalia esančio kalnelio ir vienas vyriškis paėmė jam ir A. J. už kaklo, o M. T. prispaudė koja. Tuomet pirmasis vyras paėmė M. T. už kaklo ir pasakė, kad jie prisidirbo, antrasis vyras koja spyrė D. K. vieną kartą į pilvą, tuomet jis pargriuvo, ir tada šis vyras liepė jam paimti plaktuką, kuris buvo padėtas toje vietoje, kurioje sėdėjo A. J. ant akmens. D. K. atsisakius paimti plaktuką, V. R. spyrė keliu jam 3 kartus į galvą ir šis nukrito ant akmens. Po to vienas vyriškis, laikydamas M. T. už kaklo, nuvedė žemyn nuo kalno, antrasis vyras vedė jį laikydamas už kaklo, o trečiasis vyras nuvedė laikydamas už kaklo A. J.. Tuo metu L. P. ir L. R. su dviem mergaitėmis nuėjo prie tilto. Po to V. R. paklausė, ar jiems sumokėjo už tai, ką padarė, tačiau D. K. atsakė, kad nieko jis nedarė, tačiau vyras jam atsakė, kad nemeluotų, ir spyrė jam į galvą vieną kartą, ir po to paklausė, kur yra kiti berniukai. Po to V. R. jį perdavė kitam vyrui, o pats nubėgo ieškoti L. P. ir L. R., o kiti du vyrai jį, A. J. ir M. T. nusivedė prie autobusų parko teritorijos (t. 1, b. l. 61–62).

13.2. Tačiau apklausos ikiteisminio tyrimo dėl svetimo turto sugadinimo metu (ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-21654-17, kuris buvo atliekamas dėl AB „Klaipėdos autobusų parkas“ priklausančio turto sugadinimo) D. K. nurodė, kad 2017 m. gegužės 6 d., apie 17–18 val., jis su M. T. ir A. J. sėdėjo ant kalniuko, o L. R. ir L. P. nuėjo kažkur kitur. Jiems sėdint ant kalniuko staiga prie jų priėjo 3 nepažįstami vyrai, kurie priėję paklausė, ar jie turi cigarečių, jiems atsakius, kad jie nerūko, vienas iš nepažįstamų vyrų stovėjo šalia jų ir žiūrėjo, kad nepabėgtų, tuo tarpu kitas vyras rankomis sugriebė jį ir A. J. už drabužių ties pečiais ar kaklu, tiksliai neprisimena, ir taip laikydamas jį su A. J. keliu spardė į pilvą ir galvą, tuo metu trečias vyras laikė M. T.. Po to jie su vyriškiu, kuris juos mušė, šiek tiek nusileido nuo kalniuko ir jis pradėjo jų klausti, kodėl jie taip elgiasi, ar jiems už tai kažkas sumokėjo, ir po to šis vyriškis dar vieną kartą spyrė keliu D. K. į krūtinę. Po to vyriškis paklausė, kur yra dar du jų draugai, kažkas iš jų vyriškiui parodė, kur nuėjo L. R. su L. P., todėl tas vyriškis nubėgo ieškoti jų, o kiti du vyrai jį, A. J. ir M. T. nusivedė prie autobusų parko tvoros, kur atvyko policija (t. 2, b. l. 60–61).

13.3. Pirmosios instancijos teisme D. K. parodė, kad jie su A. J. ir M. T. buvo ant kalniuko, L. R. su L. P. buvo nuėjęs su dviem mergaitėmis šiek tiek toliau. Prie jų priėjo trys vyrai, vienas iš jų buvo V. R., kuris paklausė, ar jie turi cigarečių, jie atsakė, kad neturi, tada V. R. užlipo ant kalno, paėmė D. K. ir A. J. už gobtuvo, o M. T. prispaudė koja. Tada atėjo kiti du vyrai, kaltinamasis M. T. paleido ir jį perdavė kitam vyrui. Po to V. R. spyrė D. K. tris kartus ar į pilvą, ar į galvą, neatsimena, jam buvo šokas ir jis neatsimena, kur jam spyrė, D. K. nukrito ant akmens, po to atsistojo, vyriškis liepė jam paimti plaktuką, tačiau jis nesutiko, todėl vyriškis dar kartą spyrė D. K., jis nukrito ant akmens. Po to juos vedėsi nuo kalniuko, ir tada V. R. vėl trenkė D. K. vieną kartą į pilvą, o A. J. liepė paskambinti L. P. ir L. R., kad šie ateitų. D. K. nurodė, kad V. R. jam sudavė iš viso 5 smūgius į galvą, vedant nuo kalno sustojo ir spyrė keliu į galvą, sužalojimų požymių nebuvo matyti, kraujas nebėgo, taip pat nurodė, kad nežino ir nematė, ar A. J. buvo suduoti smūgiai (t. 3, b. l. 14–15).

13.4. Taigi iš aptartų nukentėjusiojo D. K. parodymų matyti, kad jo parodymai apie jo sužalojimo aplinkybes nėra nuoseklūs, iš pradžių jis teigė, kad V. R. jį spardė laikydamas kartu su A. J., taigi smūgius sudavė ir A. J., vėliau jau nurodė, kad V. R. smūgius keliu į galvą sudavė tik jam vienam, teigė, kad nematė, jog V. R. muštų A. J., todėl lieka neaišku, kokiu būdu smūgiai buvo suduoti D. K. ir A. J.. Liudytojas A. J. nė vienos apklausos metu nenurodė, kad V. R. dar būtų sudavęs D. K. smūgį tuo metu, kai jau juos visus vedėsi nuo kalnelio, nors akivaizdu, kad būdamas šalia turėjo matyti šią aplinkybę. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad D. K. patyrė kokius nors sužalojimus, nors įvertinus D. K. nurodytą jo sužalojimo būdą – suduoti smūgiai keliu į galvą – abejotina, kad galėtų nelikti jokių sužalojimo požymių. Byloje esančiame vaizdo įraše matyti, kad vizualiai nesimato jokių D. K. padarytų sužalojimų, jis neatrodo išsigandęs ar sutrikęs. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią aplinkybę, nurodė, kad tai, jog neliko jokių D. K. sužalojimų požymių, nepaneigia paties suduotų smūgių fakto, juolab, kad smūgiai galėjo būti suduoti minkštąja kojos dalimi, be to, teismo medicinos ekspertai teisme nagrinėtinose bylose yra nurodę, kad ant nukentėjusiųjų kūnų ne visada atsiranda suduotų smūgių žymės. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ekspertai patvirtintų, jog ant nukentėjusiųjų kūnų ne visada atsiranda suduotų smūgių žymės, todėl vien tai, kad kitose bylose ekspertai yra davę tokias išvadas (be to, neaišku, kokiomis aplinkybėmis kitose bylose ekspertai yra davę tokias išvadas ir kokios tai bylos), nesudaro galimybės tokiomis prielaidomis remtis ir šioje byloje, ypač tokiu atveju, kai byloje kyla prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų. Todėl, kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo argumentas negali būti pagrindas pripažinti nukentėjusiojo D. K. parodymus patikimais ir nekeliančiais abejonių. Be to, pažymėtina, kad lyginant šio nukentėjusiojo parodymus kartu su nukentėjusiojo A. J. parodymais, akivaizdu, kad šiuose parodymuose yra prieštaravimų dėl V. R. veiksmų prieš nukentėjusiuosius.

13.5. Nukentėjusysis A. J. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2017 m. gegužės 6 d., apie 18.00 val., jis susitiko su L. R., M. T., D. K. ir L. P. ir ėjo geležinkelio link, esančio netoli (duomenys neskelbtini) kapinių. Jis su M. T. ir D. K. užlipo ant kalniuko ir prisėdo ant akmens, o L. P. su L. R. išėjo link L. R. namų, esančių netoliese. Prie jų priėjo trys vyrai ir pirmasis vyras paklausė, ar jie turi cigarečių, o jie atsakė, kad nerūko. Tada vyrai nuėjo, tačiau po 15 sekundžių sugrįžo ir vėl priėjo prie jų, pirmasis vyras jį ir D. K. sugriebė už rūbų, ir keikdamiesi paklausė, ar jie daužė langus, tačiau jie atsakė, kad ne, ir pirmasis vyras (V. R.) D. K. keliu smogė ne mažiau kaip 6 kartus į galvą, o A. J. vieną kartą keliu smogė į kaktą, po šio smūgio jam skaudėjo galvą, trečiasis vyras tuo metu už rankos laikė M. T., kiti du vyrai nieko nemušė. Paskui V. R. nubėgo link L. R. ir L. P., kurie ėjo link namų, kadangi prieš tai su jais buvo prasilenkę. Kai V. R. priėjo prie L. R. ir L. P., jis juos laikė, vieną, kiek prisimena, laikė už kaklo, o kitą – už rankos. Ir tuomet kiti vyrai paėmė A. J., M. T. ir D. K. už rankų ir nusivedė visus prie V. R., laikančio L. R. ir L. P.. Atėjus prie autobusų parko tvoros, liepė jiems lipti per tvorą, kur atvyko policijos pareigūnai. A. J. nurodė, kad L. R. ir L. P. jam pasakojo, kad V. R. ir juos mušė, tačiau jis pats to nematė. Jam dėl sumušimo kaktoje buvo guzas, tačiau dėl šio sumušimo į medikus nesikreipė (t. 1, b. l. 79–80).

13.6. Tačiau apklausos ikiteisminio tyrimo dėl svetimo turto sugadinimo metu (ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-21654-17) A. J. nurodė, kad tada, kai prie jų, sėdinčių ant kalnelio, priėjo trys vyriškiai, pirmasis (V. R.) rankomis sugriebė jį ir D. K. už drabužių ties pečių linija ir taip laikydamas juos su D. K. keliu spardė į pilvą ir galvą, tuo metu trečias vyras laikė M. T.. Po to V. R. paklausė, kur yra dar du jų draugai, jiems atsakius, kad du draugai nuėjo link savo namų, V. R. nubėgo link L. R. ir L. P., o kiti du vyriškiai pasiliko su A. J., D. K. ir M. T. ir vedė juos link autobusų parko teritorijos, kur netrukus V. R. atsivedė ir L. R. bei L. P. (t. 2, b. l. 53–54). Pirmosios instancijos teisme A. J. teigė, kad kai prie jų priėjo D. R. su kitais dviem vyriškiais, V. R. spyrė keliu A. J., o paskui D. K. spyrė keliu maždaug 6 kartus. Kai vyrai priėjo, buvo trise – A. J., D. K. ir M. T., pirmą smūgį gavo D. K. su keliu į galvą daug kartų – apie 6 kartus, paskui A. J. trenkė į galvą, į kaktą, iššoko guzas. Guzas ant kaktos atsirado gal po 10 min. po smūgio. Kai trenkė, jam pradėjo skaudėti, jis palietė ir pajuto, kad yra iššokęs guzas. Guzas matėsi, galvoja, kad ir kiti asmenys galėjo matyti tą guzą, mama irgi matė guzą, bet nenupaveikslavo. Po suduotų smūgių V. R. liepė A. J. ir D. K. laikyti kitam vyrui, o pats nubėgo gaudyti L. P. ir L. R., tačiau kaip V. R. gaudė ir sulaikė kitus – A. J. nematė (t. 3, b. l. 34–35).

13.7. Iš aptartų nukentėjusiojo A. J. parodymų matyti, kad jo parodymai apie jo ir D. K. sužalojimo aplinkybes taip pat nėra nuoseklūs – A. J. viso proceso metu nė karto nenurodė, kad L. R. jam skambino, ar tai, kad jis pats skambino L. R. (nors tokias aplinkybes nurodė L. R. su L. P.), nieko neužsiminė, kad su jais kartu buvo dar dvi mergaitės, kurios taip pat galėjo matyti nagrinėjamą įvykį. Be to, iš pradžių jis nurodė, kad V. R. pirma smūgius keliu sudavė D. K., tik vėliau sudavė A. J. į kaktą, vėliau teigė, kad V. R. sugriebęs laikė D. K. ir A. J. ir kartu juos spardė, tačiau lieka neaišku, kiek smūgių tokiu būdu sudavė V. R.. Be to, nors nukentėjusysis A. J. nurodė, kad dėl suduoto smūgio jam iššoko guzas, tačiau nei byloje esančiose nuotraukose (t. 2, b. l. 113–117), nei vaizdo įraše nesimato, kad A. J. kakta buvo sužalota. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad vaizdo įraše A. J. kaktą užstoja plaukai, o V. R. pateiktose nuotraukose didelė A. J. kaktos dalis yra atvira, tačiau dėl krintančio šešėlio nėra galimybės teigti, kad jokio guzo nėra, yra tik prielaidos, kurios nėra patvirtintos jokiais objektyviais duomenimis. Nukentėjusiojo A. J. atstovė pagal įstatymą mama D. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jai paskambino iš policijos ir pasakė, kad jos sūnus yra sumuštas, kadangi pati negalėjo atvykti pasiimti sūnaus, paprašė, kad policijos pareigūnai jį parvežtų namo. Namuose sūnus jai papasakojo, kad jį kartu su jo draugais sumušė, sudavė vieną ar du smūgius, draugas gavo dar daugiau smūgių, ji matė A. J. kaktoje guzą, tačiau nei į medikus, nei į policiją dėl sūnaus sužalojimo nesikreipė (t. 3, b. l. 35–36). Taigi jokių objektyvių duomenų apie tai, kad A. J. buvo padaryti kažkokie sužalojimai, dėl kurių jis galėjo patirti fizinį skausmą, kurie būtų patvirtinti byloje esančiais įrodymais, nėra, nors akivaizdu, kad D. J., sužinojusi iš policijos pareigūnų, kad jos sūnus yra sumuštas, galėjo kreiptis tiek į medikus, kad būtų užfiksuoti sužalojimai, tiek į pačius policijos pareigūnus ir prašyti pateikti paaiškinimus, kokiomis aplinkybėmis buvo sumuštas jos sūnus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. J. parodymus, nepagrįstai rėmėsi prielaida, kad nesant jokių duomenų apie A. J. padarytus sužalojimus, nėra galimybės teigti, kad tokių sužalojimų nebuvo. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

13.8. Nagrinėjamo įvykio metu kartu su nukentėjusiaisiais buvo ir nukentėjusiųjų draugas liudytojas M. T., kuris apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio metu buvo su draugais L. R., L. P., D. K. ir A. J., jis su D. K. ir A. J. atsisėdo ant kalnelio, o L. R. su L. P. ėjo link L. R. namų atsigerti. Jiems besėdint ant minėto kalnelio, prie jų priėjo du vyrai, paklausė, ar jie turi cigarečių, po to vyrai užlipo į kalnelį ir pirmasis vyras kojos keliu smogė D. K. ir A. J., tačiau kiek kartų ir konkrečiai į kurias vietas – jis nematė, kadangi jį tuo momentu antrasis vyras sugriebė už džemperio gobtuvo ir laikė, tačiau jam jokie smūgiai suduoti nebuvo. Po to pirmasis vyras sugriebęs už rūbų vedė D. K. ir A. J., o jį vedėsi antrasis vyras, o kai nulipo nuo kalno, pirmasis vyras D. K. ir A. J. perdavė trečiajam vyrui, kuris neprisimena, kuriuo momentu atsirado, ir jie visi su trečiuoju ir antruoju vyrais ėjo iki autobusų parko tvoros kartu su D. K. ir A. J., o pirmasis vyras nuėjo parsivesti L. R. ir L. P. (t. 1, b. l. 91–92).

13.9. Tačiau ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-21654-17 apklausos metu M. T. nurodė, kad kai jis su A. J. ir D. K. sėdėjo ant kalniuko, staiga prie jų priėjo 3 nepažįstami vyrai, kurie paklausė, ar jie turi cigarečių, jiems atsakius, kad neturi, vienas vyras staiga paėmė jį už megztinio gobtuvo ir laikė, o kitas vyras, kuris vėliau pasakė, kad yra „Klaipėdos autobusų parko“ direktorius, sugriebė A. J. ir D. K. už drabužių ir taip laikydamas juos keliu spardė, kur būtent spardė – nepastebėjo. Po to vyriškis, kuris mušė A. J. ir D. K., paklausė, kur yra dar du jų draugai, o jie atsakė vyriškiams, kad jų du draugai nuėjo link savo namų. Tai išgirdęs vyriškis, kuris mušė A. J. ir D. K., nubėgo link ėjusių L. R. ir L. P., o kiti du vyriškiai pasiliko su jais ir už rankų nuvedė juos link autobusų parko teritorijos, kur netrukus V. R. atsivedė ir L. R. bei L. P., ir po kiek laiko atvyko policijos pareigūnai (t. 2, b. l. 64–65).

13.10. Pirmosios instancijos teisme M. T. parodė, kad būnant ant kalnelio pamatė, kad ateina du asmenys, kurie paklausė, ar turi parūkyti, jie pasakė, kad neturi, tada čiupo už drabužių A. J. su D. K. ir pradėjo juos daužyti, t. y. su keliu ne kartą jiems sudavė smūgius, sudavė keliu į pilvą, su kokia kojos dalimi – negali pasakyti, po smūgių nei D. K., nei A. J. nenukrito, jie gynėsi – su rankomis bandė užsidengti nuo smūgių. Smūgių sudavimą aiškiai matė, V. R. laikė D. K. ir A. J., smogė į pilvą, krūtinę, tiksliai nematė. Su kitais draugais susitiko, kai juos vedė prie autobusų, nematė, ar prieš juos buvo kokie nors veiksmai atlikinėjami. Pastebėjo, kad L. R. buvo praskeltas dantis ir kraujas bėgo iš nosies, pats L. R. rodė dantį, kai buvo policijoje, dėl kitų draugų sužalojimo neatsimena (t. 3, b. l. 36–37).

13.11. Taigi iš aptartų liudytojo M. T. parodymų matyti, kad jis taip pat nebuvo nuoseklus, visų apklausų metu nurodė skirtingas D. K. ir A. J. sužalojimo aplinkybes – nors visų apklausų metu ir nurodė, kad V. R. smūgius D. K. ir A. J. sudavė keliu, tačiau negalėjo nurodyti, kokį skaičių smūgių kiekvienam nukentėjusiajam sudavė V. R., taip pat jo parodymai apie tai, kad V. R. smūgius nukentėjusiesiems sudavė į pilvą, prieštarauja anksčiau aptartiems nukentėjusiųjų D. K. ir A. J. parodymams, kad smūgiai jiems buvo suduoti į galvą. Be to, šis liudytojas taip pat nė vienos apklausos metu nenurodė, kad nulipus nuo kalnelio V. R. dar būtų sudavęs smūgį D. K. į krūtinę, nors būdamas šalia ir stebėdamas visą situaciją, juo labiau, kad jo paties niekas nemušė, turėjo matyti šias aplinkybes.

13.12. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad kartu su V. R. buvę liudytojai V. P. ir A. B. paneigė anksčiau aptartus prieštaringus nukentėjusiųjų D. K. ir A. J. bei liudytojo M. T. parodymus. Tiek liudytojas A. B., tiek liudytojas V. P. viso proceso metu nuosekliai parodė nukentėjusiųjų D. K. ir A. J. bei liudytojo M. T. sulaikymo aplinkybes, išsamiai paaiškino, kad jie matė, kaip V. R. buvo paėmęs D. K. ir A. J. už drabužių ir laikė, kad jie nepabėgtų, tačiau jokių smūgių V. R. minėtiems vaikinams nesudavė (t. 1, b. l. 112–113, 119–120, t. 2, b. l. 45–46, t. 3, b. l. 38–41). Šie liudytojai vienodas aplinkybes nurodė apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, jų parodymai yra nuoseklūs ir juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl nėra pagrindo nesiremti šiais parodymais vien todėl, kad šie asmenys yra susiję su V. R..

14. Vertinant kitą nagrinėjamo įvykio momentą, t. y. nukentėjusiųjų L. R. ir L. P. sužalojimą, taip pat matyti, kad byloje apklaustų asmenų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi.

14.1. Nukentėjusysis L. R. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2017 m. gegužės 6 d., apie 18.00 val., jis su A. J., M. T., L. P., D. K. ir dviem mergaitėmis ėjo palei geležinkelio bėgius. A. J., M. T. ir D. K. užlipo ant kalniuko ir prisėdo ant akmens, o jis su L. P. ir minėtomis dviem mergaitėmis ėjo toliau palei geležinkelio bėgius, prasilenkė su 3 vyrais, ir ėjo toliau. Kai jis su L. P. ir dviem mergaitėmis praėjo geležinkelį, jis nutarė paskambinti A. J. ir paklausė, ar jie dar nesiruošia eiti link jų, ir tuomet per telefono ragelį išgirdo, kaip A. J. kažkam sako: „Ne, nieko nedarykit“, tuomet atsisuko ir pamatė, kad vyrai, su kuriais prieš tai prasilenkė, užlipo ant kalno, ant kurio sėdėjo A. J., D. K. ir M. T.. Kai išgirdo per telefoną A. šauksmą, jis su L. P. išsigando ir nuėjo prisėsti prie miškelio. Tuomet pamatė, kaip link jų bėga V. R., kuris pribėgęs paklausė, ar turi atsigert vandens. L. P. davė minėtam vyrui atsigert, tuomet V. R. paklausė, ar jie turi cigarečių, tačiau jie atsakė, kad nerūko. Tuomet V. R. numetė buteliuką vandens L. R. prie kojų ir kai L. R. lenkėsi pasiimti vandens buteliuko, tuo metu V. R. keliu trenkė L. R. į pilvą vieną kartą ir kažkaip kliuvo jam į nosį, ar V. R. mušė L. P. – nematė. Tuomet V. R. pagriebęs L. R. už kaklo vedė jį link autobusų parko, nematė, ar laikė L. P. už kurios nors vietos, kartu ėjo ir minėtos dvi mergaitės, pakeliui susitiko su kitais dviem vyrais, kurie vedė M. T., D. K. ir A. J., ir visi kartu nuėjo prie tvoros, esančios prie autobusų parko, kur atvažiavo policija, ir jiems perlipus per tvorą policijos pareigūnai išsivežė į policijos komisariatą. L. R. nurodė, kad jo visos rankovės buvo kruvinos, kadangi iš nosies buvo pradėjęs bėgti kraujas, tą patį vakarą grįžus namo ėmė svaigti galva bei skaudėti pilvas, tačiau tą patį vakarą į ligoninę nebevažiavo, kadangi galvojo, kad viskas praeis, tačiau ir kitą dieną nepraėjo, todėl kreipėsi į medikus (t. 1, b. l. 31).

14.2. Tačiau sugretinus šio nukentėjusiojo L. R. parodymus su jo parodymais apie tą patį įvykį ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-21654-17 (kuris buvo atliekamas dėl AB „Klaipėdos autobusų parkas“ priklausančio turto sugadinimo), matyti, kad L. R. apie tą patį įvykį nurodė kiek kitokias aplinkybės. Iš byloje esančio liudytojo L. R. apklausos protokolo matyti, kad jis ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-21654-17 parodė, kad 2017 m. gegužės mėn., tikslios dienos nepamena, apie 17–18 val. jis su draugais D. K., M. T., A. J. ir L. P. buvo nuėję pasėdėti ant kalniuko prie geležinkelio. M. T., A. J. ir D. K. atsisėdo ant kalniuko, o jis ir L. P. nuėjo link jo namų. Jiems einant prasilenkė su dviem vyrais, kurie nuėjo link kalniuko, tačiau praėjus kelioms minutėms juos pasivijo V. R., kuris paprašė atsigerti. L. P. davė vyriškiui atsigerti ir jis atsigėręs vandens buteliuką numetė L. R. po kojų, šis pasilenkė jo pasiimti, tačiau jam tik pasilenkus, V. R. staiga spyrė jam keliu į pilvą, L. R. nuo skausmo susilenkė. Po to V. R. sugriebė L. R. ir L. P. už drabužių ties kaklu ir taip laikydamas pradėjo juos vesti prie Autobusų parko teritorijos, kur perlipus teritorijos tvorą atvažiavo policija (t. 2, b. l. 49–50). Taigi antrą kartą duodamas parodymus L. R. nieko neužsimena, kad jam būtų suduotas smūgis į nosį ar nosis būtų kliudyta smūgio sudavimo į pilvą metu, taip pat nieko neužsimena apie tai, kad jis skambino A. J. ir išgirdęs A. J. sakant „Ne, nieko nedarykit“, išsigando ir nuėjo prie miškelio. Be to, L. R. taip pat nenurodo ir svarbių aplinkybių, kad jam po suduotų smūgių bėgo kraujas ir kad jis buvo išsitepęs krauju drabužius. Pažymėtina, kad akistatos, atliktos tarp įtariamojo V. R. ir L. R., metu nukentėjusysis L. R. painiojosi savo parodymuose: iš pradžių nurodė, kad V. R. jam sudavė du smūgius – vieną į pilvą, vieną kartą į nosį, vėliau jau neigė smūgį į nosį, nors iš nosies jam pradėjo bėgti kraujas (t. 2, b. l. 95–97).

14.3. Duodamas parodymus teisme, L. R. jau teigė, kad einant geležinkeliu link autobusų parko prasilenkė su trimis vyrais, vėliau eidamas paskambino A. J. ir kalbėdamas išgirdo, kaip A. J. sakė :„ne, ne nieko nedarykite mums“, ir jis apsisukęs pamatė, kaip trys vyrai užlipo į kalną. Tada nubėgo nuo kalno į miškelį netoli autobusų parko, nes buvo išsigandę, suprato, jog kažkas vis tiek atsitiko. Paskui vėl paskambino A. J. ir paklausė, kas nutiko, o A. J. paklausė, kur jie yra. Netrukus prie jų pribėgo vyras (V. R.), kuris paprašė atsigerti vandens, L. P. jam davė atsigerti, o kai jis atsigėrė, buteliuką numetė prie jo kojų. L. R. pasilenkė paimti tą buteliuką, tuomet V. R. trenkė jam su keliu į pilvą, kaip pataikė į nosį – nežino, negali įvardyti, kiek tiksliai smūgių buvo, vienas tikrai, po to iš nosies bėgo kraujas, dešinės rankos rankovė buvo sukruvinta, nes jis valėsi kraują į dešinės rankos rankovę, tai matė mama, kai atvažiavo pasiimti iš policijos. Tada V. R. taip pat sulaikė L. P. ir juos nusivedė, kiti du vyrai atvedė A. J., M. T., D. K. ir nuvedė už ne autobusų parke esančios teritorijos tvoros. Kitoje autobusų parko tvoros pusėje atvažiavo policija, prie tvoros kraujas jam dar truputį bėgo, apie sumušimus kalbėjo tarnybiniame policijos automobilyje, policijos pareigūnams sakė, kad juos sumušė, bet jis neatsimena, ką jie atsakė (t. 3, b. l. 10–12). Taigi teisme L. R. jau nurodo, kad smūgio į pilvą metu jam kažkokiu būdu buvo sužalota nosis, bėgo kraujas, kuris taip pat bėgo dar jam būnant prie tvoros. Iš L. R. teisme duotų parodymų akivaizdu, kad jie nesutampa su jo anksčiau ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teisme L. R. konkrečiai negalėjo paaiškinti, kokiu būdu buvo sužalota jo nosis.

14.4. Be to, L. R. parodymus, duotus teisme, paneigia byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame aiškiai matyti, kad L. R. nėra sužalotas, jokių bent jau panašių į kraują pėdsakų bei nosies sužalojimų ant veido nesimato (b. l. 36–38). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad šiame vaizdo įraše, fragmente nuo 1.31 minutės iki 1.36 minutės, apšviečiant saulei, ant L. R. džemperio, toje vietoje, kuria, pasak jo, dešine ranka jis lietė nosį, stabdydamas bėgantį kraują, aiškiai matyti tamsios dėmės, kurios, vertinant jų išsidėstymą ir tamsesnį atspalvį, teismo nuomone, galėjo susidaryti L. R. nurodytomis aplinkybėmis. Tačiau nors įraše ant L. R. dešinės rankos ir matyti tamsesnė dėmė, daryti neabejotiną išvadą, kad tai būtent ir yra L. R. nurodytos kraujo dėmės, nėra pagrindo, nes šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Pažymėtina, kad L. R. drabužiai, būdami svarbus įrodymas, patvirtinantis jam padarytą sužalojimą, nebuvo pateikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, jie nebuvo apžiūrėti ar ištirti, todėl nėra galimybės patvirtinti pirmosios instancijos teismo argumentus, kad vaizdo įraše ant L. R. dešinės rankovės matomos dėmės yra būtent kraujo dėmės. Šiuo atveju svarbu tai, kad vaizdo įraše nesimato, kad L. R. iš nosies bėgtų kraujas, nors jis pats tvirtina, kad būnant prie tvoros, atvykus policijos pareigūnams, jam kraujas dar bėgo. Policijos pareigūnai taip pat patvirtino, kad jokių nė vieno vaiko sužalojimų nematė (t. 1, b. l. 98, 105), o daugiau jokių duomenų, kurie patvirtintų L. R. parodymus, baudžiamojoje byloje nėra. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų L. R. teiginius apie jam bėgusį kraują, ypač vertinant tai, kad L. R. nurodo, jog buvo kruvina visa jo drabužių rankovė. Abejotina, jog policijos pareigūnai, matydami akivaizdžius, anot L. R., kraujo dėmių pėdsakus, nesiimtų jokių priemonių, kad būtų išsiaiškinta, kad L. R. nėra sužalotas, tuo labiau nepaimtų L. R. megztinio, ant kurio likę nusikalstamos veikos pėdsakų, kaip tyrimui reikšmingo daikto BPK nustatyta tvarka. Šios aplinkybės tik patvirtina tai, kad L. R. parodymai nėra tikslūs ir nuoseklūs, todėl remtis jais kaip patikimais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

14.5. Be to, vertindamas L. R. parodymus, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir L. R. atstovės pagal įstatymą I. R. prodymais ir padarė išvadą, kad šie parodymai patvirtina L. R. parodymus, kadangi jis analogiškas aplinkybes, kurias nurodė ikiteisminio tyrimo metu, papasakojo ir savo mamai I. R.. Tačiau pažymėtina, kad I. R. apklausos metu nurodė, kad jau atvykusi į policijos komisariatą pasiimti savo sūnaus matė, kad jam iš nosies bėga kraujas, paklausus, kas jam atsitiko, L. R. jai paaiškino, kad nepažįstamas vyriškis jam sudavė į pilvą (t. 1, b. l. 2). Apklausiama pirmosios instancijos teisme I. R. jau parodė, kad policijoje ji kraujo nematė, o sukrešėjusį kraują pamatė tik namuose, taip pat patvirtino, kad tikslesnius parodymus ji davė ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 15–16), todėl vertinant šios liudytojos parodymus viso proceso metu akivaizdu, kad I. R. parodymais negalima remtis vertinant L. R. parodymus, nes neįtikinama ir nelogiška atrodo tai, kad I. R. policijoje pamačiusi akivaizdžiai sužalotą savo vaiką (nes, pasak jos, policijoje jau matė, kad sūnui iš nosies bėgo kraujas), nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išsiaiškintos sūnaus sužalojimo aplinkybės, nors, būdama policijoje, t. y. teisėsaugos institucijoje, kuriai yra pavesta ginti proceso dalyvių teises ikiteisminio tyrimo metu, tam turėjo visas galimybes, tačiau į policiją kreipėsi tik kitą dieną po nagrinėjamo įvykio. Todėl vien tai, kad I. R. apklausų metu nurodė tokias pačias aplinkybes, kokias papasakojo ir L. R., dar nereiškia, kad šiais jos parodymais besąlygiškai galima remtis kaip duomenimis, patvirtinančiais L. R. parodymus, kai pačios I. R. parodymai yra prieštaringi.

14.6. Nukentėjusysis L. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2017 m. gegužės 6 d., apie 18 val., jis kartu su L. R., M. T., D. K., A. J. ir dviem mergaitėmis ėjo link L. R. namų, D. K., A. J. ir M. T. nuo jų šiek tiek atsiliko, o jis su L. R. ir dviem mergaitėmis ėjo pirmi. Eidami prasilenkė su trimis vyrais, toliau ėjo link L. R. namų, tačiau paskui pirmasis vyras (V. R.) apsisuko ir grįžo prie jų ir visų pirma paklausė, ar turi cigarečių, L. R. atsakė, kad neturi, tada paskui paklausė, ar turi vandens, tai L. P. davė atsigerti vandens. V. R. atsigėręs numetė plastikinį buteliuką vandens ant žemės, L. R. norėjo pakelti vandens buteliuką, Tačiau V. R. jam tuo tarpu spyrė koja į pilvą, tada L. P. trenkė ranka per kaklą ir tuomet paklausė, kodėl jie daužo autobusų langus. Po to kiti du vyrai atsivedė jo draugus D. K., A. J. ir M. T., ir tie vyrai juos visus parsivedė prie autobusų parko tvoros, kur perlipus tvorą jų jau laukė policijos pareigūnai. Į gydymo įstaigą dėl galvos ir sprando skausmo kreipėsi 2018 m. gegužės 8 d. (t. 1, b. l. 43–44).

14.7. Pažymėtina, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-21654-17 L. P., apklausiamas apie tą patį įvykį, nurodė, kad 2017 m. gegužės mėn., tikslios dienos nepamena, jam einant su L. R. ir nusileidus nuo kalniuko prasilenkė su dviem ar trimis nepažįstamais vyriškiais, ir praėjus kelioms minutėms juos pasivijo vienas nepažįstamas vyriškis, kuris buvo prasilenkęs su jais. Tas vyriškis (V. R.) priėjęs paprašė atsigerti, paskui paklausė, ar jie neturi cigarečių, po to V. R., atsigėręs vandens, numetė L. R. po kojomis butelį, L. R. pasilenkė, tačiau tik jam pasilenkus vyriškis staiga spyrė L. R. keliu į pilvą, po to V. R. L. P. ir L. R. sudavė į galvą bei sugriebė L. P. už rankos ir taip jį laikė, taip pat sugriebė ir L. R. ir jį laikė, ir taip juos laikydamas V. R. pradėjo vesti juos prie autobusų parko teritorijos, kur jie susitiko su kitais draugais (t. 2, b. l. 57–58). Taigi, kaip matyti iš L. P. skirtingų ikiteisminių tyrimų metu duotų parodymų, jie nesutampa su L. R., su kuriuo kartu buvo L. P., parodymais: L. P. nieko nenurodo apie tai, kad L. R. skambino A. J., taip pat nesutampa aplinkybės apie V. R. nukentėjusiesiems L. R. ir L. P. suduotus smūgius ir jų eiliškumą. Be to, akistatos metu L. P. jau nurodė, kad jam pačiam paskambino A. J. ir pasakė, kad juos pagavo vyrai, todėl dabar ieško L. P. ir L. R.. Dėl to L. P. su L. R. ir mergaitėmis pradėjo bėgti, tačiau V. R. juos pagavo, paklausė, ar jie turi atsigerti. L. P. davus vandens, V. R. atsigėrė ir numetė buteliuką ant žemės, L. R. lenkėsi jo paimti ir tuo metu V. R. vieną kartą keliu spyrė L. R. į pilvą ir trenkė jam vieną kartą delnu per veidą, po to V. R. trenkė vieną kartą L. P. į kairę kaklo pusę. Po to V. R. paėmė juos už rankų ir nusivedė prie autobusų parko tvoros, kur jau laukė policijos pareigūnai (t. 2, b. l. 103–105).

14.8. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme L. P. parodė, kad jam, L. R. ir dviem mergaitėms einant tiesiai palei geležinkelį, prasilenkė su dviem vyrais, tada L. R. šnekėjo su A. J. telefonu, bet po pokalbio jie pradėjo bėgti. Po skambučio L. R. sakė, kad kažkokie vyrai yra prie A. J., M. T. ir D. K., tada jie nubėgo. Po kiek laiko prie jų priėjo V. R., jis paprašė vandens, paklausė, ar neturi cigarečių, davė tam vyriškiui atsigerti vandens. Jis atsigėrė ir ant žemės numetė butelį, L. R. pasilenkė pakelti vandenį, ir tada V. R. trenkė keliu L. R. į pilvą, o po to L. P. su delnu trenkė į kairę kaklo pusę. Tiksliai nematė, kiek kartų trenkė L. R., bet matė, kaip spyrė keliu į pilvą, po to L. P. trenkė delnu per kaklą, po to kumščiu trenkė L. R. į veidą, L. R. buvo nuskilęs dantis ir bėgo kraujas. Paskui V. R. paėmė L. R. už gobtuvo, o L. P. – už rankos, ir, panaudodamas jėgą, nuvedė juos iki teritorijos tvoros, kur atvažiavus policijai liepė lipti per tvorą. Policijos pareigūnams policijos automobilyje sakė, kad juos mušė, tačiau policijos pareigūnai sakė, jog tai galėjo būti kaip sulaikymas (t. 3, b. l. 12–14).

14.9. Iš šių parodymų matyti, kad L. P. akistatos metu ir pirmosios instancijos teisme jau nurodo, kad V. R. L. R. kumščiu trenkė vieną kartą į veidą, tačiau, kaip jau aptarta anksčiau, pats L. R. neigia, kad jam buvo suduotas smūgis į veidą ranka, nurodo, kad nosis buvo sužalota tuo pačiu metu, kai V. R. keliu sudavė smūgį L. R. į pilvą. Be to, L. P. nė vieno ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad L. R. po suduotų smūgių bėgo kraujas, nors akivaizdu, kad būdamas šalia L. R. visą laiką nuo to momento, kai prie jų priėjo V. R., iki tol, kol jie buvo nuvesti prie autobusų parko tvoros, jis turėjo matyti, kad L. R. iš nosies bėga kraujas, juo labiau, kad L. R. nurodė, kad nuo bėgusio kraujo buvo kruvina visa jo drabužių rankovė. Šios aplinkybės akivaizdžiai paneigia anksčiau aptartus liudytojo L. R. parodymus apie dėl nosies sužalojimo jam bėgusį kraują, nesutampa su kitais byloje esančiais duomenimis.

14.10. Be to, šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ir tai, kad dėl L. P. padarytų sužalojimų jis kartu su savo atstove pagal įstatymą K. K. kreipėsi tik 2017 m. gegužės 8 d., t. y. praėjus net dviem dienoms po nagrinėjamo įvykio, nors, kaip nurodė pati K. K., apie tai, kad nagrinėjamo įvykio metu L. P. buvo sumuštas, ji sužinojo 2018 m. gegužės 6 d., apie 20 val., kai grįžo namo ir L. P. visa tai papasakojo jai. Nors K. K. teigė, kad apžiūrėjusi po įvykio L. P. kaklą, matė ant jo kaklo esančią mėlynę, šią mėlynę matė ir ją fotografavo praėjus po įvykio dviem dienoms (t. 1, b. l. 8, t. 3, b. l. 16–17), tačiau iš specialisto išvados Nr. G 1179/2017(03) matyti, kad apžiūrint L. P. 2017 m. gegužės 8 d. Klaipėdos vaikų ligoninėje jo kaklas buvo be pakitimų, objektyvių sužalojimo žymių nebuvo, todėl akivaizdu, kad K. K. parodymai, kad net ir po dviejų dienų ant L. P. kaklo matėsi mėlynė, yra paneigti specialisto išvadoje Nr. G 1179/2017(03), todėl nesąlygiškai remtis šios liudytojos parodymais nėra pagrindo.

14.11. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. R. kaltu dėl L. R. ir L. P. sužalojimo, rėmėsi išskirtinai pačių nukentėjusiųjų L. R. ir L. P. parodymais, tačiau nesiaiškino aplinkybių, kad kartu su L. R. ir L. P. nagrinėjamo įvykio metu buvo ir dvi mergaitės, kurios turėjo matyti įvykį ir galėtų patvirtinti nukentėjusiųjų parodymus apie jų sužalojimo aplinkybes, tačiau šios mergaitės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustos. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą šioje byloje ir apklausė liudytojas E. M. ir A. L..

14.12. Liudytoja A. L., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad vyriškis, kuris mušė berniukus, pribėgo prie jų ir paklausė, ar turi vandens. Tada vyriškis suėmė berniukus (L. R. ir P.) už kaklo ir sudaužė juos kartu, po to vienam berniukui trenkė keliu į galvą. Tas priėjęs vyras berniukus paėmė už kaklų ir sutrenkė galvomis, vyriškis labai keikėsi ir šaukė, buvo labai agresyvus, rėkė, keikėsi ir išvadino visokiais žodžiais. Liudytoja parodė, kad vyriškis spyrė keliu į nosį ir į galvą, trenkė keliu į kaktą ir kumščiu trenkė į veidą, nežino, kuriam iš berniukų trenkė, daugiau nematė. Jokių žaizdų ar kraujo ant berniukų nematė (t. 3, b. l. 141). Papildomai apklausta apygardos teisme ši liudytoja parodė, kad vienas vyras susistabdė berniukus ir pradėjo mušti, keliu trenkė į kaktą, bet kam – nepamena tiksliai, taip pat nepamena, ar tas vyras ką nors darė su rankom, taip pat tas vyras dar suėmė abu L. (L. R. ir L. P.) už kaklų ir sutrenkė juos galvomis, kaktomis. Be to, papildomai nurodė, kad minėtas vyriškis mušė ir D. K., kai jau visi stovėjo, tada ir trenkė keliu. Kraujo ant berniukų nematė, nes kai juos mušė, atsisuko į jas ir pasakė, tačiau matė, kad vieno L. veidas buvo raudonas (t. 3, b. l. 173).

14.13. Liudytoja E. M., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad ji kartu su A. L. ir dar penkiais berniukais buvo prie miškelio, netoli vartų. Pamatę vyrus kiti berniukai pradėjo bėgti, berniukai, kurie buvo prie jų, taip pat pradėjo bėgti, ir jos bėgo, nieko nesuprato. Juos pasivijo vyras, kuris suėmė du berniukus už kaklo, pradėjo laikyti, jiems spyrė. Tada pradėjo pulti jas, vos netrenkė, iš pradžių pribėgęs vyras buvo padusęs, jis paprašė vandens, tada susinervinęs metė butelį ir puolė mušti. Vyriškis abu berniukus suėmė už sprando, juos laikydamas sutrenkė vieną į kitą ir abiem spyrė. Spyrė vienam, paskui kitam, spyrė keliu. Buvo vienas ar du spyriai, vienas berniukas buvo L., kito neprisimena, Lukui spyrė į tas pačias vietas. Neprisimena, kad ant berniukų matytųsi žymės nuo sumušimų, lyg ant Luko veido matėsi kažkas, kitiems dviem berniukams ir kažkas buvo, lyg raudona apie akį. Ji matė tik, kaip mušė tuos berniukus, su kuriais jos buvo, taip pat matė, kad kitus berniukus vyras su kostiumu laikė už rankų. Berniukai nieko nesakė, juos stipriai laikė ir jie ėjo. Kai berniukus mušė, jos stovėjo, nieko nesuprato, vėliau, kai nuvedė prie vartų, pradėjo juos kaltinti, klausė, kaip per tvorą perlipo. Tie kiti berniukai ramiai stovėjo ir atsakinėjo į klausimus, nepasakojo, ką jiems darė (t. 3, b. l. 144–145). Papildomai apklausta apygardos teisme liudytoja E. M. parodė, jog pamena, kad berniukus pagavo ir tiesiog trenkė, ir viskas, trenkė vienas vyras dviem berniukams keliu, vienas buvo L., kito nepamena, trenkė keliu, suėmė už kaklo abu ir trenkė vienas į kitą ir keliu trenkė, vieną, gal du kartus, bet ne daugiau trenkė. Tas vyras priėjo, paprašė vandens, susinervinęs metė vandenį ir nieko nesakęs suėmė už kaklo ir iš karto trenkė. Jis buvo labai piktas, bet neatsimena, ką sakė. Matėsi, kad jis buvo piktas, taip pat matėsi, kad jis buvo išgėręs. Po to įvykio sužinojo, jog berniukai daužė langus, nes paklausė berniukų, jie sakė, kad tiesiog išdaužė langus, tai berniukai joms paaiškino po įvykio vakare arba kitą dieną (t. 3, b. l. 173–174).

14.14. Taigi, kaip matyti iš apklaustų liudytojų A. L. ir E. M. parodymų, jos nurodo dar kitokias aplinkybes, kaip buvo sužaloti L. R. ir L. P. – abi liudytojos teigia, kad V. R. suėmė berniukus už kaklų ir sutrenkė juos galvomis, nors tokių sužalojimo aplinkybių nepatvirtino nei L. R., nei L. P.. Tokie minėtų liudytojų A. L. ir E. M. parodymai nepatvirtina byloje nustatytų L. R. ir L. P. sužalojimų, nes jokių sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti V. R. suėmus minėtus nukentėjusiuosius už kaklo ir sutrenkus juos galvomis, nukentėjusiesiems nenustatyta. Be to, abi liudytojos, nors visą laiką buvo šalia L. R. iki pat momento, kol visi vaikai buvo parvesti prie autobusų parko tvoros, patvirtino, kad jokio kraujo ant berniukų nematė, nors būdamos šalia akivaizdžiai tai turėjo matyti, kadangi L. R. parodė, kad jam bėgo kraujas iš nosies ir visa jo drabužių dešinė rankovė buvo kruvina.

14.15. Svarbu pažymėti ir tai, kad liudytojas A. J. apklausos ikiteisminio tyrimo metu (šios nutarties 13.5. punktas) nurodė, kad jis matė, kaip V. R. sulaikė L. R. ir L. P., taip pat patvirtino, kad V. R. L. R. ir L. P. laikė – vieną, kiek prisimena, laikė už kaklo, o kitą – už rankos, tačiau nieko nenurodė apie tai, kad V. R. būtų sudavęs kokius nors smūgius L. R. ar L. P. (t. 1, b. l. 112–113, 119–120, t. 2, b. l.45–46, t. 3, b. l. 38–41). Kaip minėta anksčiau, netikėti šių liudytojų parodymais vien dėl to, kad jie susiję su V. R., nėra pagrindo. Be to, aplinkybę, kad L. R. ir L. P. nebuvo sužaloti, patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, taip pat byloje apklaustų policijos pareigūnų A. K. ir E. D. parodymai. Abu policijos pareigūnai patvirtino, kad jokių sužalojimų ant berniukų nebuvo (t. 1, b. l. 98, 105, t. 3, b. l. 37–38). Pažymėtina ir tai, kad nors nukentėjusieji proceso metu ir nurodė, kad važiuojant į policijos komisariatą, jie policijos pareigūnams sakė, kad buvo sumušti, tačiau policijos pareigūnai į tai nereagavo, yra paneigti liudytojo E. D. parodymais, kuris nurodė, kad išgirdus berniukus automobilyje sakant „sakyk, kad jie mus mušė“, jis paklausė, kas juos mušė, gal reikia greitosios pagalbos, tačiau vaikai į šiuos jo klausimus neatsakė (t. 3, b. l. 38). Be to, pažymėtina, kad L. P. objektyviai nebuvo nustatyti jokie sužalojimai, išvada apie fizinio skausmo sukėlimą jam padaryta remiantis tik jo nusiskundimais ir anamneze, nepagrįsta objektyviais duomenimis, nenustačius jokių išorinių sužalojimų. Įvertinus šiuos duomenis bei anksčiau aptartus duomenis, kad dėl L. R. ir L. P. sužalojimų į medikus buvo kreiptasi praėjus kelioms dienoms po įvykio, neatmetama galimybė, kad specialisto išvadose nurodytus sužalojimus jie galėjo patirti ir kitokiomis aplinkybėmis.

14.16. Pats V. R. viso proceso metu neigė sudavęs smūgius L. R. ir L. P., kartu su juo buvę liudytojai V. P. ir A. B. taip pat patvirtino, kad jie matė, kaip V. R. sulaikė L. R. ir L. P., tačiau jokių smūgių jiems nesudavė. Vertinant V. R. inkriminuojamus veiksmus, nelogiška atrodo situacija, kai asmuo, pats padaręs nusikalstamą veiką prieš mažamečius, iškviečia policiją ir pristato policijos pareigūnams sužalotus mažamečius. Akivaizdu, kad V. R. nukentėjusiuosius L. R., L. P., D. K., A. J. ir liudytoją M. T. sulaikė įtardamas, kad šie vaikinai yra kalti dėl Klaipėdos autobusų parkui priklausančio turto sugadinimo, pats pristatė juos policijos pareigūnams, todėl abejotina, kad asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu apkaltintas V. R., iškviestų policiją ir policijai perduotų sumuštus mažamečius.

15. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą apklaustų liudytojų A. L. ir E. M. parodymai prieštarauja nukentėjusiųjų L. R. ir L. P. parodymams apie jų sužalojimo aplinkybes, nukentėjusiųjų D. K., A. J. ir liudytojo M. T. parodymai taip pat prieštarauja kitiems anksčiau aptartiems byloje esantiems duomenims, šių prieštaravimų, ištyrus visus byloje esančius įrodymus ir atlikus visus įmanomus BPK numatytus veiksmus, pašalinti nėra galimybės, todėl nėra pagrindo remtis prieštaringais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais pripažįstant V. R. kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Tiek iš baudžiamosios bylos medžiagos, kuri buvo ištirta pirmosios instancijos teisme, tiek iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ištirtų papildomų įrodymų matyti, kad, be prieštaringų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, byloje nėra jokių duomenų, kad V. R. nagrinėjamo įvykio metu būtų tyčia sužalojęs nukentėjusiuosius L. R., L. P., D. K. ir A. J.. Svarbu pažymėti tai, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016). Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad nekyla abejonių dėl nukentėjusiųjų parodymų, kad jie dėl V. R. suduotų smūgių patyrė skausmą, L. R. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, apie tai papasakojo savo atstovėms pagal įstatymą, kurios šias aplinkybes patvirtino teisiamojo posėdžio metu, tačiau vien iš šių aplinkybių konstatuoti, kad nukentėjusieji patyrė fizinį skausmą, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pagal nukentėjusiųjų nurodytą jų sužalojimo mechanizmą (D. K. suduoti 5–6 smūgiai keliu į galvą; A. J. keliu suduotas smūgis į kaktą, L. R. suduotas smūgis į pilvą, jo metu sužalota ir nosis, L. P. delnu suduotas smūgis į kaklą) bei tai, kad nukentėjusiuosius, kurie įvykio metu dar buvo mažamečiai, sužalojo fiziškai stiprus suaugęs vyras, jie akivaizdžiai turėjo patirti fizinį skausmą, tačiau iš vaizdo įrašo, kuris policijos pareigūnų darytas iš karto po įvykio, matyti, kad nė vienas iš nukentėjusių asmenų nesijaučia sužalotas, nesimato jokių požymių, kad kuris nors iš nukentėjusiųjų justų skausmą, negalėtų judėti, kalbėti ir pan., nė vienas nukentėjusysis atvykusiems policijos pareigūnams nesiskundė, kad jie būtų patyrę kokį nors skausmą ar būtų buvę sužaloti, nors tam turėjo visas galimybes, į medikus kreipėsi tik praėjus kuriam laikui po nagrinėjamo įvykio, o kai kurie nukentėjusieji iš viso nesikreipė. Bet kokiu atveju šie duomenys nepaneigia, kad nukentėjusiajam L. R. buvo padaryti specialisto išvadoje Nr. G 795/2017(03) nustatyti sužalojimai, tačiau iš anksčiau aptartų duomenų, užfiksuotų iš karto po įvykio, galima daryti išvadą, kad L. R. dėl šių jam nustatytų sužalojimų įvykio metu fizinio skausmo nepatyrė. Šiuo atveju aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Natūralu, kad padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas turi sukelti ir fizinį skausmą nukentėjusiajam, todėl dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo asmuo turi jausti fizinį skausmą, tačiau vis dėlto byloje turi būti surinkta duomenų, kurie leistų įvertinti, ar fizinio sąlyčio metu asmuo iš tikrųjų patyrė fizinį skausmą. Šiuo atveju anksčiau aptarti duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes apie tai, kad nukentėjusieji pajuto fizinį skausmą.

16. Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kas kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų rinkimo, vertinimo ir panaudojimo, mano, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai kaltinančių įrodymų, kad būtų paneigta V. R. nekaltumo prezumpcija ir jis būtų pripažintas kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

17. Apibendrindama anksčiau pateiktus duomenis, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatas, tai yra neištyręs ir neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindęs, kodėl remiasi vien tik nukentėjusiųjų ir liudytojų prieštaringais parodymais ir atmeta kitus įrodymus, patvirtinančius reikšmingas bylai aplinkybes, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų ir vadovaudamasis prielaidomis, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį V. R.. Dėl byloje esančių abejonių ir nesant galimybės šių abejonių pašalinti, šis nusikaltimas V. R. negali būti inkriminuotas, nesant jo veiksmuose BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis V. R. naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18. Klaipėdos teritorinė ligonių kasa byloje buvo pareiškusi ieškinį dėl 51,44 eurų turtinės žalos atlyginimo. BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad V. R. naikintinas apkaltinamasis nuosprendis ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. R. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 51,44 Eur turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Teisėjai Arvydas DaugėlaEduardas MaškevičiusAurelija Sadauskaitė