Kauno apygardos teismo nutartis

procesinio dokumento kategorijos: 2.5.1.3.6; 2.5.1.4; 2.5.1.5; 2.5.29.3; 3.3.1.18; 3.3.1.21.

2015 m. gruodžio 10 d.

Kauno apygardos teismo teisėja Dalė Burdulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinė bendrovė „GELVORA“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-20406-435/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinė bendrovė „Gelvora“ ieškinį atsakovui M. S. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl priskaičiuotų mokėjimo (pelno) palūkanų sumažinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2007-08-24 tarp pirminio kreditoriaus „Swedbank“, AB ir atsakovo buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 07-091737-GV, pagal kurią „Swedbank“, AB suteikė atsakovei 10 000 Lt dydžio kreditą. Sutartimi šalys susitarė dėl 10,25 proc. palūkanų normos, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, delspinigius bei kitas Sutartyje numatytas įmokas. Be to, 2007-05-25 tarp pirminio kreditoriaus „Swedbank“, AB ir atsakovo buvo sudaryta EGO kortelės su kredito limitu sutartis Nr. 07-050265-EG, pagal kurią „Swedbank“, AB suteikė atsakovei 800 Lt kredito limitą. Sutartimi šalys susitarė dėl 15 proc. palūkanų normos, o atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, delspinigius bei kitas Sutartyje numatytas įmokas. Kadangi atsakovas šias Sutartis vykdė netinkamai, „Swedbank“, AB Sutartis nutraukė. 2009-05-21 „Swedbank“, AB ir apeliantė (ieškovė) sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-09-255/09-20-54, pagal kurią pirminis kreditorius „Swedbank“, AB perleido apeliantei visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teisme kilo ginčas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantės nuomone, nepagrįstai sumažino priskaičiuotų mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma) (toliau – mokėjimo (pelno) palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios palūkanos). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013-01-08 apžvalga Nr. AC-37-1, p. 424–452). Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013-01-08 apžvalga Nr. AC-37-1). Remiantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitikimą, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikimo turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminiam šalių teisių ir pareigų neatitikimui, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį. Tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą. Sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Be to, CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014). Kadangi šioje byloje atsakovas, būdama tinkamai informuota apie procesą, užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl sutarčių sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį, – teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį. Vis tik, jei jau pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekė modifikuoti šalių sutartį, jis privalėjo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir tik savo sprendimą grįsdamas CK 6.233, 6.228 straipsnių nuostatomis bei jas aiškindamas, galėjo keisti šalių sutartį. Tačiau to pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių neatliko, ir šiais pagrindais savo sprendimo negrindė bei nemotyvavo.

Pažymėtina, kad nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartys ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Nagrinėjamu atveju, Vartojimo kredito sutartyje nurodyta kredito suma 10 000 Lt, metinė palūkanų norma 10,25 proc., metinė kredito grąžinimo norma 11,50 proc., delspinigių dydis 0,10 proc., sutarties administravimo mokestis – 100 Lt, bendra kredito suma – 12 344,1 Lt. EGO kortelės su kredito limitu sutartyje nurodytas kredito limitas 800 Lt, metinė palūkanų norma 15 proc., metinė padidintų palūkanų norma 36 proc., metinė kredito grąžinimo norma 16,18 proc. Sprendžiant dėl pelno (mokėjimo) palūkanų dydžio pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011-04-01 (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas sutartyse, sudarytose dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo 2009-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; Lietuvos Aukščiausiojo 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; Kauno apygardos teismo 2015-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-229-436/2015). Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 11,50 proc. ir 16,18 proc. per metus, todėl, sutiktina su apeliante, kad toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Sutartyse įtvirtinta esminė šalių nelygybė (CK 6.228 straipsnis) ir mažinti šalių sutartyse nustatytą pelno (mokėjimo) palūkanų normą. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas prisiimtų prievolių nevykdo itin ilgą laikotarpį, nes pagal Sutartis galutinis kredito grąžinimo terminas 2011-08-17 ir 2009-05-21, kas taip pat nesudaro pagrindo mažinti sutartines palūkanas.

Remiantis išdėstytais argumentais bei gausia teismine praktika (pvz.: Šiaulių apygardos teismo 2015-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-978-210/2015; Kauno apygardos teismo 2015-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2281-601/2015; 2015-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2015-555/2015; 2015-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1700-555/2015; 2015-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2244-527/2015; 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-413/2015; 2015-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1182-658/2015; 2015-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-293-254/2015, 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2426-390/2015; 2015-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2290-254/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-905-265/2015; ir kt.), apeliantės apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, padidinant 714,41 Eur suma priteistų 714,42 Eur pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos – 1 428,83 Eur sumos, o procesines 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti ne už priteistą 3 173,28 Eur, o už priteistą 3 887,69 Eur sumą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą patenkinus, apeliantei iš atsakovo priteisiamas 16 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (b. l. 21) (CPK 93 straipsnis).

Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame teisme, sudaro 3,1 Eur, tai jos iš atsakovo priteisiamos valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies.

Priteistą ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo M. S. 714,42 Eur sutartinių palūkanų sumą padidinti iki 1 428,83 Eur, o 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti ne už priteistą 3 173,28 Eur sumą, o už priteistą 3 887,69 Eur sumą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovo M. S. 16 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo M. S. 3,1 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (į. k. 188659752, įmokos kodas 5660).