- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-18
- Bylos Nr.
- 2A-2290-254/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09613-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinė bendrovė „GELVORA“
- Atsakovas
- Ž. K.
procesinio dokumento kategorijos: 2.5.1.3.6; 2.5.1.4; 2.5.1.5; 2.5.29.3; 3.3.1.18; 3.3.1.21.
2015 m. lapkričio 18 d.
Kauno apygardos teismo teisėja Dalė Burdulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinė bendrovė „GELVORA“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-14588-918/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinė bendrovė „Gelvora“ ieškinį atsakovei Ž. K. dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 439,20 Eur skolą (negrąžintą kreditą), 362,47 Eur sutartines palūkanas, 82,02 Eur delspinigius, 65,81 Eur palūkanų delspinigius, 66,51 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 13 proc. dydžio sutartines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir žyminį mokestį.
Atsiliepimas
Atsakovei procesiniai dokumentai (ieškinys su priedais, teismo pranešimas pateikti atsiliepimą) įteikti viešo paskelbimo būdu. Atsakovė teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, ieškovė prašė priimti sprendimą už akių.
Byloje kilo ginčas dėl priskaičiuotų mokėjimo (pelno) palūkanų, tuo pačiu ir šių palūkanų delspinigių, sumažinimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 17 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 439,20 Eur negrąžintą kreditą, 100 Eur sutartines palūkanas už 2009-04-27 – 2015-04-20 laikotarpį, 100,02 Eur delspinigius už 2014-10-22 – 2015-04-20 laikotarpį, 13 proc. dydžio sutartines metines palūkanas už priteistą sumą (639,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-05-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (639,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-05-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad „Swedbank“, AB bankas pagal 2006-12-19 vartojimo kredito sutartį Nr. 06-105834-GV (toliau Sutartis) suteikė atsakovei 2 700 Lt kreditą. Atsakovė savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, kredito laiku negrąžino. 2008-06-18 reikalavimo perleidimo sutartimi „Swedbank“, AB perleido reikalavimo teisę į atsakovės 439,20 Eur skolą naujajai kreditorei ‑ ieškovei.
Teismas sprendime nurodė, kad pagal Sutarties sąlygas atsakovė įsipareigojo mokėti 13 proc. dydžio metines palūkanas už pradelstą atsiskaityti laikotarpį. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 362,47 Eur sutartines palūkanas už 2009-04-27 – 2015-04-20 laikotarpį. Teismo nuomone, tokio dydžio sutartinės palūkanos už pradelstą atsiskaityti laikotarpį yra pernelyg didelės, suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Ieškovės prašomos priteisti palūkanos sudaro daugiau nei pusę negrąžinto kredito sumos dydžio. Be to, byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog ieškovė patyrė prašomus priteisti dydžio nuostolius dėl atsakovės netinkamo prievolės įvykdymo. Todėl teismas, įvertinęs šias aplinkybes, ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, prašomų priteisti palūkanų dydį sumažino iki 100 Eur, ir šią sumą laikė minimaliais ieškovės nuostoliais, negavus dalies skolos.
Pagal Sutarties sąlygą, kuria šalys susitarė dėl 0,1 procentų dydžio delspinigių nuo laiku nesumokėtos skolos už kiekvieną uždelstą dieną, ieškovė paskaičiavo atsakovei 82,02 Eur delspinigius už nesumokėtą skolą už 2014-10-22 – 2015-04-20 laikotarpį; 65,81 Eur delspinigius už nesumokėtas palūkanas už 2014-10-22 – 2015-04-20 laikotarpį. Teismui sumažinus priteistinų sutartinių palūkanų dydį nuo 362,47 Eur iki 100 Eur, delspinigiai už nesumokėtas 100 Eur palūkanas sudaro 18 Eur. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, reikalavimą dėl delspinigių priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 82,02 Eur delspinigius už nesumokėtą skolą už 2014-10-22 – 2015-04-20 laikotarpį ir 18 Eur delspinigius už nesumokėtas palūkanas už 2014-10-22 – 2015-04-20 laikotarpį, iš viso 100,02 Eur delspinigius, o likusioje reikalavimo dalyje dėl delspinigių priteisimo, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo 2015 m. liepos 17 d. sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškinys dėl 262,47 Eur palūkanų ir 47,81 Eur palūkanų delspinigių priteisimo, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį šioje dalyje tenkinti šiais argumentais:
1. Apeliantės manymu, Sutartyje numatytos 13 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams, todėl teismo sprendimas dalyje dėl 262,47 Eur palūkanų nepriteisimo, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 15,29 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį Vartojimo kredito įstatyme, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis.
2. Apeliantė įžvelgia teismo sprendimo prieštaringumą, nes iš vienos pusės sumažino apeliantės prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, iš kitos pusės, nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiškai įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas.
3. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė teismo posėdyje nedalyvavo, nereiškė reikalavimų dėl šalių sudarytos kredito sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Nepaisant to, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovė kaip vartotojas yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas.
4. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių, nepagrįstai sumažinus palūkanas, nepagrįstai buvo sumažinti ir priteistini palūkanų delspinigiai, todėl ieškovei priteistini 65,81 Eur palūkanų delspinigiai.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2006-12-19 tarp pirminio kreditoriaus „Swedbank“, AB ir atsakovės buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 06-105834-GV, pagal kurią „Swedbank“, AB suteikė atsakovei 2 700 Lt dydžio kreditą. Sutartimi šalys susitarė dėl 13 proc. palūkanų normos, o atsakovė įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, delspinigius bei kitas Sutartyje numatytas įmokas (b. l. 15‑16). Kadangi atsakovė Sutartį vykdė netinkamai, „Swedbank“, AB Sutartį nutraukė. 2008-06-18 „Swedbank“, AB ir apeliantė (ieškovė) sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08-20-15, pagal kurią pirminis kreditorius „Swedbank“, AB perleido apeliantei visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu (b. l. 18‑23).
Apeliacinės instancijos teisme kilo ginčas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantės nuomone, nepagrįstai sumažino priskaičiuotų mokėjimo (pelno) palūkanų, tuo pačiu ir palūkanų delspinigių, dydį. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma) (toliau – mokėjimo (pelno) palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis, toliau – kompensuojamosios palūkanos). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013-01-08 apžvalga Nr. AC-37-1, p. 424–452). Atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013-01-08 apžvalga Nr. AC-37-1). Remiantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį. Tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą. Sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Be to, CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014). Kadangi šioje byloje atsakovė, būdama tinkamai informuota apie procesą, užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį, – teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį. Vis tik, jei jau pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekė modifikuoti šalių sutartį, jis privalėjo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir tik savo sprendimą grįsdamas CK 6.233, 6.228 straipsnių nuostatomis bei jas aiškindamas, galėjo keisti šalių sutartį. Tačiau to pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių neatliko, ir šiais pagrindais savo sprendimo negrindė bei nemotyvavo.
Pažymėtina, kad nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Nagrinėjamu atveju, Sutartyje nurodyta kredito suma 2 700 Lt, metinė palūkanų norma 13 proc., metinė kredito grąžinimo norma 15,29 proc., delspinigių dydis 0,10 proc., sutarties administravimo mokestis – 55 Lt, bendra kredito suma – 3 541,98 Lt (b. l. 15). Sprendžiant dėl pelno (mokėjimo) palūkanų dydžio pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011-04-01 (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo 2009-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009; Lietuvos Aukščiausiojo 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; Kauno apygardos teismo 2015-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-229-436/2015). Nagrinėjamoje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 15,29 proc. per metus, todėl toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Sutartyje įtvirtinta esminė šalių nelygybė (CK 6.228 straipsnis) ir mažinti šalių sutartyje nustatytą pelno (mokėjimo) palūkanų normą. Pažymėtina ir tai, jog atsakovė prisiimtų prievolių nevykdo itin ilgą laikotarpį, nes pagal Sutartį galutinis kredito grąžinimo terminas 2010-12-17, kas taip pat nesudaro pagrindo mažinti sutartines palūkanas.
Remiantis išdėstytais argumentais bei gausia teismine praktika (pvz.: Šiaulių apygardos teismo 2015-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-978-210/2015; Kauno apygardos teismo 2015-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2281-601/2015; 2015-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2015-555/2015; 2015-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1700-555/2015; 2015-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2244-527/2015; 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-413/2015; 2015-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1182-658/2015; 2015-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-293-254/2015, 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2426-390/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-905-265/2015; ir kt.), apeliantės apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, padidinant 262,47 Eur suma priteistų 100 Eur pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos - 362,47 Eur sumos, o priteistų 100,02 Eur delspinigių sumą padidinami 47,81 Eur palūkanų delspinigių suma iki ieškiniu prašomos priteisti 147,83 Eur (82,02 Eur delspinigių ir 65,81 Eur palūkanų delspinigių) sumos, o procesines 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti ne už priteistą 639,22 Eur, o už priteistą 949,50 Eur sumą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą patenkinus, apeliantei iš atsakovės priteisiamas 15 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (b. l. 47) (CPK 93 straipsnis).
Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame teisme, sudaro 3,49 Eur, tai jos iš atsakovės priteisiamos valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimą už akių pakeisti.
Priteistą ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovės Ž. K. 100 Eur sutartinių palūkanų sumą už 2009-04-27 – 2015-04-20 laikotarpį padidinti iki 362,47 Eur, priteistą 100,02 Eur delspinigių sumą už 2014-10-22 – 2015-04-20 laikotarpį padidinti iki 147,83 Eur, o 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti ne už priteistą 639,22 Eur sumą, o už priteistą 949,50 Eur sumą.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovės Ž. K. 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
Priteisti iš atsakovės Ž. K. 3,49 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).