- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-03
- Bylos Nr.
- 2A-978-210/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- V. Š., J. B.
- Kategorijos
- 2.5.1.3.6Piniginės prievolės
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-990-922/2015 pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovams V. Š. (pakeista pavardė iš V. B.) ir J. B. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Gelvora“ ieškiniu kreipėsi į Akmenės rajono apylinkės teismą prašydamas priteisti iš solidarių atsakovų V. B. ir J. B. 2446,83 Eur negrąžinto kredito, 1397,53 Eur palūkanų, 529,63 Eur delspinigių, 42,02 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 9,5 procentų sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos (2446,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 132,00 Eur žyminio mokesčio. Atsakovams nepateikus atsiliepimo į ieškinį prašė priimti sprendimą už akių.
Atsiliepimas
Atsakovė J. B. su ieškiniu sutiko nurodydama, kad neturi galimybių padengti įsiskolinimo. Paaiškino, kad V. B. pakeitė vardą ir pavadę į V. Š. ir išvyko į Angliją. Kadangi atsakovė viena pati augina du nepilnamečius vaikus, prašo pirmiausia skolą išieškoti iš atsakovo arba, ieškovui sutinkant, nukreipti skolos išieškojimą į jos darbo užmokestį, tuomet skola būtų išieškoma kartu su kitomis jos skolomis.
Atsakovui V. Š. procesiniai dokumentai įteikti viešai skelbiant specialiame internetiniame puslapyje, tačiau atsakovo atsiliepimas negautas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Akmenės rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies.
Priteisė iš solidarių atsakovų V. Š. ir J. B. 2446,83 Eur negrąžinto kredito, 1000,00 Eur palūkanų, 200,00 Eur delspinigių, 5 penkių procentų metines palūkanas už priteistą (3946,83 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-05-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9,5 procento sutartinių palūkanas nuo pagrindinės skolos (2446,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-05-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 119,00 Eur žyminio mokesčio ieškovo UAB „Gelvora“ naudai.
Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Akmenės rajono apylinkės teismo 2011-02-18 sprendimu buvo nutraukta V. B. ir J. B. santuoka, patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią V. B. ir J. B. nusprendė, kad po santuokos nutraukimo jie solidariai grąžins skolą kreditoriui UAB „Gelvora“ pagal 2005-08-10 vartojimo kredito sutartį Nr. 1150518054326-10. Atsižvelgiant į tai teismas laikė, kad atsakovai V. B. ir J. B. yra solidariai atsakingi pagal 2005-08-10 vartojimo kredito sutartį Nr. 1150518054326-10.
Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sumokėjęs pradiniam kreditoriui ar iš jo reikalavimo teisę perėmusiam ieškovui skolą. Kadangi atsakovas neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi nustatytais terminais, o taip pat neįvykdė savo piniginės prievolės reikalavimą pareiškusiam naujajam kreditoriui, teismas reikalavimą priteisti iš atsakovo 2446,83 Eur negrąžinto kredito tenkino.
Nors kreditas nebuvo grąžintas sutartyje numatytu terminu, tačiau ieškinys pateiktas tik praėjus daugiau kaip penkiems metams, o 9,5 procentų dydžio metinės pelno (mokėjimo) palūkanos skaičiuotos iki reikalavimo sutarties sudarymo dienos ir po jos sudarymo dar 1960 dienų. Tačiau kai rinkos profesionalu esantis ieškovas, nesiimdamas savalaikių ir aktyvių savo teisės įgyvendinimo veiksmų, daugiau kaip penkerius metus skaičiuoja ir didžiules metines palūkanas, jos praranda mokėjimo funkciją, o per tokį ilgą laiką susikaupus didelei palūkanų sumai mokėjimo funkciją transformuojasi į kreditoriaus pasipelnymą lupikaujant. Atsižvelgdamas į tai, teismas pelno (mokėjimo) palūkanų dydį mažino iki 1000,00 Eur. Likusioje dalyje reikalavimą dėl palūkanų atmetė.
Atsižvelgęs į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, į šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, remiantis CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros, delspinigių dydį teismas mažino iki 200,00 Eur. Likusioje dalyje reikalavimą dėl delspinigių atmetė.
Atsakovai laiku negrąžino suteikto kredito, todėl privalo mokėti kredito sutartyje nustatyto dydžio palūkanas iki visos kredito sumos grąžinimo dienos. Todėl ieškovo reikalavimą priteisti 9,5 procentų sutartinių palūkanų nuo pagrindinės skolos (2446,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško įvykdymo yra teismas tenkino. Teismas taip pat tenkino ieškovo reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovo reikalavimą dalyje dėl 42,02 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo teismas laikė nepagrįstu, neįrodytu, todėl jį atmetė bei proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Gelvora“ prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą už akių dalyje, kurioje atmestas ieškovo reikalavimas priteisti 397,53 Eur palūkanų ir papildomai iš atsakovų priteisti 397,53 Eur palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apelianto manymu, vartojimo kredito sutartyje numatytos 9,5 procentų dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams, todėl teismo sprendimas dalyje dėl 397,53 Eur palūkanų nepriteisimo, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 10,16 procentų per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį Vartojimo kredito įstatyme, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis.
Apeliantas įžvelgia teismo sprendimo prieštaringumą, nes iš vienos pusės sumažino ieškovo prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, iš kitos pusės, nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiškai įvykdymo priteisė kredito sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas.
Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovai teismo posėdyje nedalyvavo, nereiškė reikalavimų dėl šalių sudarytos kredito sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis nesėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių, tai laikydamas priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo už akių dalimi, kuria teismas sumažino ieškovo prašomas priteisti 1397,53 Eur sutartines palūkanas iki 1000 Eur ir nepriteisė 397,53 Eur palūkanų dalies. Nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi nepriteisti jam 397,53 Eur palūkanų dalies nurodo, kad vartojimo kredito sutartyje numatytos 9,5 procentų dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams, todėl teismo sprendimas dalyje dėl 397,53 Eur palūkanų nepriteisimo, laiko nepagrįstu ir neteisėtu.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2005-08-30 tarp pirminio kreditoriaus AB SEB banko ir atsakovo V. B. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 1150518054326 (toliau – Vartojimo kredito sutartis), pagal kurią AB SEB bankas suteikė atsakovui 20 000 Lt dydžio kreditą. Vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies 2.4 punkte šalys susitarė dėl 9,5 procento palūkanų normos, o atsakovas įsipareigojo Vartojimo kredito sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas, delspinigius bei kitas Vartojimo kredito sutartyje numatytas įmokas AB SEB banko naudai (13-17 b. l.). Kadangi atsakovas Vartojimo kredito sutartį vykdė netinkamai, AB SEB bankas Vartojimo kredito sutartį nutraukė. 2009-11-09 AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, pagal kurią pirminis kreditorius AB SEB bankas perleido ieškovui UAB „Gelvora“ visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu (31-23 b. l.). Byloje šalių nėra ginčijama aplinkybė, kad atsakovai V. B. ir J. B. yra solidariai atsakingi pagal 2005-08-10 vartojimo kredito sutartį Nr. 1150518054326-10.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).
Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.
Iš šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies 2.4 punkto matyti, kad nustatyta 9,5 procento dydžio palūkanų norma, vadinasi, šalys sutartyje nustatė pelno palūkanų dydį.
Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies ketvirtojo punkto ir 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė, prašydama priteisti palūkanas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai). Tačiau tam turi būti nustatytas teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).
Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį. Tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą. Sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010).
Nagrinėjamoje byloje atsakovai teismo posėdyje nedalyvavo, atsakovas V. Š. atsiliepimo į ieškinį, prieštaravimų nepateikė, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo, todėl pagrindo mažinti palūkanas nebuvo.
Nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką, suteikto kredito dydį – 20 000 Lt, įvertinus tai, jog atsakovai prisiimtų prievolių nevykdo itin ilgą laikotarpį, pagrindo mažinti sutartines palūkanas nenustatyta.
Apeliantas pagrįstai įsitikinęs, kad šiuo atveju metinė kredito grąžinimo norma sudaro 10,16 procentų per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį Vartojimo kredito įstatyme, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis.
Sprendžiant, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais tiesiogiai remtis negalima, tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų. Iš šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties 2.5 punkto matyti, kada bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 10,16. Sutartyje nustatytas palūkanų dydis yra daug mažesnis už nustatytąjį įstatyme.
Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinų palūkanų dydį, todėl sprendimas keistinas ir ieškovui iš atsakovų priteistina iš viso 1397,53 Eur sutartinių palūkanų, kita sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantas apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs ieškovo ieškinį, iš atsakovo priteisė 119,00 Eur žyminio mokesčio.
Jeigu ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovas pateikė įrodymus, jog už ieškinį sumokėjo 132,65 Eur (kas atitinka 458,00 Lt) žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, jog patenkinta 92 procentai ieškinio reikalavimų, ieškovui iš atsakovų priteistinas 122,04 Eur žyminis mokestis. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinas 15,00 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą.
Ieškovo pateikta ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinė patvirtina, kad patirta 42,02 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Pagrindo priteisti šias išlaidas nėra, nes jos nepagrįstos jokiais įrodymais, be to, ikiteisminė skolos išieškojimo procedūra nėra būtina sąlyga siekiant kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, todėl išlaidos nepripažintinos būtinomis ir pagrįstomis (CPK 88 str. 1 d. 9 p.).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies.
Padidinti iš solidarių atsakovų V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Gelvora“ priteistas palūkanas iki 1397,53 Eur ir žyminį mokestį iki 132,65 Eur.
Priteisti ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovų V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 15,00 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.