- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-28
- Bylos Nr.
- 2A-2281-601/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-01680-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- UAB ,,Gelvora“
- Atsakovas
- I. D.
- Kategorijos
- 2.5.1.3.6Piniginės prievolės
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB ,,Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovei I. D. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės I. D. 243,25 Eur pagrindinės skolos, 206,56 Eur palūkanas, 88,66 Eur delspinigius, 74,36 Eur palūkanų delspinigius, 112,38 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, iš viso 725,21 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 procentų metines palūkanas už 243,25 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovei I. D. procesiniai dokumentai (ieškinys su priedais, teismo pranešimas) įteikti viešo paskelbimo būdu. Atsakovė teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu už akių (b. l. 29-31):
Ieškinį tenkino iš dalies.Priteisė iš atsakovės I. D. 470,37 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. gegužės 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 proc. dydžio metines palūkanas už 243,25 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. gegužės 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 20 Eur žyminį mokestį ieškovui UAB „Gelvora“. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad „Swedbank“, AB ir atsakovė 2007 m. spalio 19 d. EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovei suteikė kreditą, atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sutartyje numatytas sumas. „Swedbank“, AB ir UAB „Gelvora“ 2009 m. gegužės 21 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria „Swedbank“, AB atlygintinai perleido UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovės skolą. Ieškovas informavo atsakovę apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovė prievolės neįvykdė. Duomenų apie tai, jog atsakovė įvykdė prievolę byloje nėra. Ieškovas atsakovei paskaičiavo 15 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 26 d., kurių suma sudaro 203,62 Eur, taip pat 0,1 procento dydžio palūkanų delspinigius 74,36 Eur ir prašo priteisti šias sumas iš atsakovės. Teismas darė išvadą, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip minimalių kreditoriaus nuostolių dėl termino grąžinti paskolą praleidimo mokėjimo. Teismas pažymėjo, kad šalys susitarė dėl 15 proc. dydžio metines palūkanas už paskolintų pinigų naudojimą. Teismas pažymėjo, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. buvo paskaičiuotos 2,94 Eur palūkanos, tačiau į teismą kreiptasi tik 2015-04-15 (ir prašo priteisti palūkanas už 2009 dienas), atsižvelgiant į sutartimi sulygtų palūkanų dydį, ieškovas savo teise kreiptis dėl susidariusios skolos priteisimo iš atsakovo galėjo pasinaudoti anksčiau bei operatyviau, taip nepažeisdamas šalių teisių ir pareigų pusiausvyros bei sumažindamas galimų nuostolių atsiradimo riziką. Teismas, atsižvelgdamas į nesumokėtos kredito sumos 243,25 Eur ir prašomų priteisti palūkanų 203,62 Eur dydį, laikotarpį, už kurį paskaičiuotos palūkanos, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais bei atsižvelgiant į ieškovo veiklos specifiką, prašomų priteisti palūkanų dydį mažino iki 101,81 Eur. Atitinkamai priteisė 36,65 Eur delspinigių už palūkanas.
III. Apeliacinio skundo argumentai:
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo 2015-07-09 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2406-979/2015 panaikinti toje dalyje, kurioje atmestas ieškovo prašymas priteisti 104,75 Eur palūkanų ir 37,71 Eur palūkanų delspinigių. Papildomai iš atsakovo priteisti 104,75 Eur palūkanų ir 37,71 Eur palūkanų delspinigių. Priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (b. l. 34-35).
Motyvuose nurodė, kad EGO kortelės su kredito limitu sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) numatytos 15 procentų dydžio palūkanos sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas nepagrįstai nepriteisė 104,75 Eur palūkanų. Ginčo vartojimo kredito sutartis šalių pasirašyta 2007-10-19, t. y. sutarties sudarymo metu galiojo 1986-12-22 Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo. Šios direktyvos nuostatos perkeltos į CK 6.887 straipsnį, kurio 3 dalis numato, jog vartojimo kredito sutartyje turi būti numatyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Tiek direktyva, tiek CK 6.887 str. nereglamentavo metinės kredito grąžinimo normos ir palūkanų normos maksimalių ribų. Taigi vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Šiuo metu galiojantis Vartojimo kredito įstatymo 21 str. numato, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jei vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 15.98 proc. per metus, t. y. mažesnis dydis už numatytą įstatyme, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus. Be to, šioje byloje atsakovas nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį nepateikė, prieštaravimų neteikė, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Nepagrįstai teismas sprendė, kad apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistas palūkanas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).
Byloje nustatyta, kad AB „Swedbank“ ir atsakovė 2007 m. spalio 19 d. sudarė EGO kortelės su kredito limitu sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), pagal kurią atsakovei buvo suteiktas kreditas, atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius ir kitas sutartyje numatytas sumas. AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ (apeliantė) 2009 m. gegužės 21 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria AB „Swedbank“ atlygintinai perleido apeliantei visas reikalavimo teises į atsakovės skolą. 2009 m. rugsėjo 1 d. apeliantė išsiuntė pranešimą atsakovei apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau atsakovė prievolės neįvykdė.
Apeliacinio skundo esmė – teismas nepagrįstai sumažino priskaičiuotų palūkanų (tuo pačiu ir palūkanų delspinigių) dydį nuo 206,56 Eur iki 101,81 Eur.
Civiliniame kodekse palūkanų apibrėžimas neįtvirtintas, tačiau sistemiškai aiškinant įstatymą palūkanos gali būti apibrėžiamos dvejopai: a) kaip mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (šios palūkanos vadinamos mokėjimo ar pelno palūkanomis); b) kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą (šios palūkanos vadinamos kompensuojamosiomis palūkanomis). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 str. 2 d.) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi, ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pelno palūkanų (jų dydžio). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.
Nagrinėjamu atveju tarp AB „Swedbank“ ir atsakovės 2007 m. spalio 19 d. sudarytoje Sutartyje buvo nurodyta, kad palūkanų norma yra 15 proc., taip pat nurodyta, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 15,98 proc. (b. l. 13), t. y. palūkanų dydis nustatytas šalių susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.).
Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Nagrinėjamu atveju toks prašymas byloje pareikštas nebuvo. Pažymėtina, kad pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.
Byloje nėra ginčo, jog tarp šalių sudaryta sutartis yra vartojimo kredito sutartis. Teismų praktikoje nustatyta, jog vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38 str., 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 204-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-10 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-537/2014).
Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodytas palūkanų dydis. Šalių sutartimi nustatytos palūkanų normos neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc.
Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai (nesant tam jokio įstatyminio pagrindo) sumažino prašomas priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas. Tai, kad apeliantė kreipėsi į teismą dėl šių palūkanų priteisimo po pakankamai ilgo laiko tarpo (daugiau, kaip po 5 metų) nėra pagrindas nepriteisti šių palūkanų už tam tikrą laiką (tokiu būdu jas sumažinant), nes tai, kaip jau minėta, ne kompensuojamosios (nuostolius mažinančios) palūkanos, o mokėjimo (pelno) palūkanos, kurios skaičiuojamos, kol naudojamasi pasiskolintais pinigais.
Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinant priteistinas mokėjimo (pelno) palūkanas 104,75 Eur suma (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Padidinus priteistinų mokėjimo (pelno) palūkanų sumą, padidintini ir priteistini palūkanų delspinigiai 37,71 Eur suma. Taigi, pirmosios instancijos teismo priteista skola padidintina nuo 470,37 Eur iki 612,83 Eur.
Apeliacinį skundą patenkinus, apeliantei iš atsakovės priteistinas 15 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (b. l. 36) (CPK 93 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą už akių pakeisti.
Padidinti iš atsakovės I. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, į. k. (duomenys neskelbtini), priteistą skolą iki 612,83 Eur (šešių šimtų dvylikos eurų 83 ct).
Kitas sprendimo už akių dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš atsakovės I. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, į. k. (duomenys neskelbtini), 15 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.