Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1318-737/2015 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui E. M. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių šios bylos negaliojimo pagrindų nenustatė, tačiau, sutinkant su apeliacinio skundo argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dėl materialinės teisės normų netinkamo taikymo ir aiškinimo.

Šios bylos apeliacijos dalykas – ar pagrįsta teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės prašomų priteisti pelno (mokėjimo) palūkanų suma, susidariusi iki ieškovo kreipimosi teismą, sumažinta nuo 570,57 Eur iki 110 Eur. Ieškovė dėl šių 570,57 Eur palūkanų, iš kurių 24,68 Eur paskaičiuota pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir 549,89 Eur – už laikotarpį po Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pasirašymo, skaičiuojamą nuo 2009-07-27 iki 2015-04-20 (b. l. 7), su ieškiniu į teismą kreipėsi 2015-04-27.

CK 6.261 straipsnyje nustatyta, kad palūkanos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, kuriuos, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą. Palūkanos gali būti nustatytos šalių susitarimu (sutartinės) arba įstatymu (įstatyminės). Pažymėtina, kad Lietuvos teismų jurisprudencijoje pripažįstama dvejopa palūkanų prigimtis: pirma, palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą (toliau – mokėjimo arba pelno palūkanos); antra, palūkanos kaip minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 str., toliau – kompensuojamosios arba procesinės palūkanos) (LAT 2005-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2005). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai, tuo tarpu kompensuojamosios palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos.

Visiškai pritartina apeliantei, jog kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis (2012-10-25 netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga AC-37-1).

Remiantis LAT formuojama praktika, palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šiuo atveju teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes (2012-10-25 netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Pabrėžtina, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.).

CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (LAT 2010-03-15 nutartis c. b. Nr. 3K-3-106/2010). Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje tokie atsakovo reikalavimai pareikšti nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismui nebuvo jokio pagrindo savo iniciatyva vertinti, jog Kreditinės mokėjimo kortelės sutartyje Nr. 06-019530-RK numatytos 12,5 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos prieštarautų įstatymams, protingumo bei sąžiningumo principams.

Šios bylos atveju vartojimo kredito sutartis šalių pasirašyta 2006-03-31, galiojant 1986-12-22 Tarybos direktyvai dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva), kuri buvo priimta, siekiant suderinti valstybių narių įstatymus vartojimo kredito srityje, bendrojoje rinkoje sumažinti kredito davėjų konkurencijos iškraipymus ir padidinti vartotojų galimybes sudaryti vartojimo kredito sutartis kitose valstybėse narėse, taip pat siekiant apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų kredito sąlygų. Pagal Direktyvos nuostatas vartotojas turi gauti tinkamą informaciją apie kredito suteikimo sąlygas bei kainą ir apie savo įsipareigojimus kredito įstaigai. Tokioje informacijoje turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma arba, jei tokios normos nustatyti negalima, bendra suma, kurią turi sumokėti vartotojas. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad rašytinėje sutartyje nurodoma bendros kredito kainos metinė norma arba bent metinė palūkanų norma ir nuo sutarties sudarymo taikomi mokesčiai bei sąlygos, kuriems esant jie gali būti keičiami. Direktyva dėl minimalaus kreditavimo reglamentavimo suderinimo neužkirto kelio valstybėms narėms priimti griežtesnių nuostatų vartotojų teisių apsaugos srityje. Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Rašytiniame pasiūlyme nurodomas bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdys. Įvertinus šias nuostatas matyti, kad Lietuvos Respublikoje Direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos pasirenkant variantą, kad kredito davėjas visais atvejais turi nurodyti metinę kredito normą. Metinė kredito norma turėjo būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostatų, numatančių, kad tam tikrą ribą viršijanti metinė kredito norma būtų preziumuojama kaip nesąžininga.

Tiek Direktyvoje, tiek CK 6.887 straipsnyje be kitų reikalavimų nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų norma, tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011-04-01 (todėl šiam ginčui netaikomam), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (LAT 2014-11-14 nutartis c. b. Nr. 3K-3-500/2014).

Nagrinėjamu ginčo atveju metinė kredito grąžinimo norma sudaro 16,34 proc. per metus. Akivaizdu, jog toks dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių šio dydžio nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas per pusę, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovas savo teises gynė netinkamai.

Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliantas, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra akivaizdžiai prieštaringas, nes teismas sprendimu sumažino ieškovo prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos, tačiau priteisė sutartyje numatytas 12,5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nelaikydamas tokį palūkanų dydį neproporcingai dideliu.

Be to, iš bylos matyti, jog atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė, nereiškė reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Nepaisant to, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas kaip vartotojas yra silpnesnioji sandorio šalis, apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien ši aplinkybė negali būti pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių ir pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (LAT 2014-11-14 nutartis c. b. Nr. 3K-3-500/2014).

Ta pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas, kredito sutarčiai esant nutrauktai 2009-07-21, dėl skolos priteisimo į teismą kreipėsi tik 2015-04-27, be to, didžioji dalis palūkanų paskaičiuota jau po kredito sutarties nutraukimo ir reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo ir už 360 dienų, kai įstatymas numato sutrumpintą šešių mėnesių senaties terminą (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.), apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovui buvus neaktyviam, bylos nagrinėjime nedalyvavus ir ieškinio senaties termino taikyti neprašius, nėra pagrindu mažinti ieškovo prašytas priteisti palūkanas (CK 1.126 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos laikosi ir kiti teismai. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2015-06-16 nutartis c. b. Nr. 2A-1197-413/2015; Kauno apygardos teismo 2015-04-29 nutartis c. b. Nr. 2A-1182-658/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2015-06-18 nutartis c. b. Nr. 2A-905-265/2015 ir kt.. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta Civilinio proceso kodekse (Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo sprendimas dalyje, kurioje atmestas ieškinio reikalavimas priteisti 460,57 Eur palūkanas, laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, priimtu netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, dėl ko yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą patenkinti ir padidinti priteistų palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 570,57 Eur, proporcingai padidinant ir bylinėjimosi išlaidų sumą iki 42,7 Eur (28,88+460,57x0,03) (CPK 93 str. 5 d., 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Patenkinus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos 15 eurų bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis) apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš atsakovo.

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą už akių pakeisti.

Priteistą ieškovei UAB „Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834) iš atsakovo E. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 110 Eur palūkanų sumą padidinti iki 570,57 Eur sumos, o priteistas 28,88 Eur žyminio mokesčio sumą padidinti iki 42,7 Eur.

Priteisti ieškovei UAB „Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834) iš atsakovo E. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 15 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.