Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7139-800/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui K. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

AB SEB bankas ir K. V. 2004 m. rugpjūčio 6 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 1850418050757-3 (toliau – Sutartis), pagal kurią AB SEB bankas atsakovui suteikė Sutartyje nurodyto dydžio kreditą, atsakovas įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas Sutartyje numatytas sumas AB SEB bankas naudai. AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ 2009 m. lapkričio 6 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu, pagal Sutartį. Ieškovė 2009 m. lapkričio 19 d. pranešė atsakovui apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų neįvykdė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria sumažinta ieškovės prašomų priteisti sutartinių palūkanų suma ir nepriteistos 10,5 procentų dydžio sutartinės metinės palūkanos nuo pagrindinės sumos (555,27 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad AB SEB bankas ir K. V. 2004 m. rugpjūčio 6 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 1850418050757-3, pagal kurios specialios dalies 2.4 punktą šalys susitarė dėl 10,6 procentų palūkanų normos (b. l. 14). AB SEB bankas ir UAB „Gelvora“ 2009 m. lapkričio 6 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-83, pagal kurią AB SEB bankas perleido visus reikalavimus, kylančius iš Sutarties, atsakovo atžvilgiu. Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo už akių dalis, kuria pirmos instancijos teismas nuo 296,38 Eur iki 30 Eur sumažino prašomų priteisti palūkanų sumą bei atmestas prašymas dėl 10,5 procentų dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo pagrindinės sumos (555,27 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Civiliniame kodekse palūkanų apibrėžimas neįtvirtintas, tačiau sistemiškai aiškinant įstatymą palūkanos gali būti apibrėžiamos dvejopai: a) kaip mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (šios palūkanos vadinamos mokėjimo ar pelno palūkanomis); b) kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą (šios palūkanos vadinamos kompensuojamosiomis palūkanomis). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 str. 2 d.) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi, ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pelno palūkanų (jų dydžio). Pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi paskolintais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai.

Reikalavimas dėl palūkanų mokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Nagrinėjamu atveju tarp AB SEB Vilniaus bankas ir K. V. 2004 m. rugpjūčio 6 d. sudarytoje Sutartyje buvo nurodyta, kad palūkanų norma yra 10,5 proc., taip pat nurodyta, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 11,26 proc. (b. l. 14)., t. y. palūkanų dydis nustatytas šalių susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.).

Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Nagrinėjamu atveju toks prašymas byloje pareikštas nebuvo. Pažymėtina, kad pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.

Tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Teismų praktikoje nustatyta, jog vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 204-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-10 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-537/2014).

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Pirmosios instancijos teismas taip pat klaidingai įvertino ir priteistinų palūkanų specifiką, interpretuodamas 10,5 procentus dydžio sutartines metines palūkanas už pagrindinę skolą kaip dvigubas palūkanas ir priteisdamas tik 5 procentus dydžio kompensuojamąsias palūkanas už visą priteistą sumą, neatsižvelgdamas į paskolos sutartyje numatytas mokėti palūkanas už paskolą. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos nepagrįstai nepriteisė ir apeliantės prašomų 10,5 procesinių dydžio sutartinių metinių palūkanų už pagrindinę skolą.

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t. y. iki 269,38 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p.) bei priteisiant 10,5 procentus nuo pagrindinės skolos sumos (555,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą už akių iš naujo išspręstinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Patenkinus apeliacinį skundą ir padidinus 296,38 Eur suma apeliantei iš atsakovo priteistinas palūkanas, ieškinio reikalavimai buvo patenkinti 96,80 proc. Kreipdamasi į teismą apeliantė sumokėjo 29,83 Eur (103 Lt) žyminio mokesčio (b. l. 10), todėl apeliantei iš atsakovo priteista žyminio mokesčio suma didintina iki 28,88 Eur (CPK 93 str. 2 d., 3 d.).

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą patenkinus, apeliantei iš atsakovo priteistinas 15 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (b. l. 42).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą už akių pakeisti.

Padidinti iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) apeliantei (ieškovei) uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834, buveinė Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 7) priteistas palūkanas iki 296,38 Eur ir žyminį mokestį iki 28,88 Eur.

Priteisti apeliantės (ieškovės) UAB „Gelvora“ (į. k. 125164834, buveinė Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 7) naudai iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 10,5 procentus dydžio sutartines metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (555,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. vasario 25 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo.

Kitas sprendimo už akių dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) apeliantei (ieškovei) uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834, buveinė Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 7) 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.