Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens P. Š. ir T. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimo bei suinteresuoto asmens P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 20 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. eB2-2633-345/2018, kuria bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilsta“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjos BUAB „Be investor“, UAB „Raseinių statyba“ ir BUAB „Vilsta“ bankroto administratorė D. R. pateikė teismui pareiškimus, prašydamos pripažinti UAB „Vilsta“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų pagrindais. Pareiškėjos nurodė, kad UAB „Vilsta“ nuo 2013 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, tačiau jos vadovai laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Bendrovės vadovai nuo 2013 m. įmonės veiklą organizavo taip, kad turimos apyvartinės lėšos buvo naudojamos ne bendrovės veiklai finansuoti ir atsiskaitymui su kreditoriais, o susijusių įmonių UAB „Enginera“, UAB „Statnova“, UAB „Geocon“ ir UAB „Investera“ veiklai finansuoti – joms buvo suteikiamos itin didelės neatlygintinos (beprocentinės) paskolos. Bendrovė sąmoningai neatsiskaitinėjo su kreditoriais, kuriems įsipareigojimai buvo pradelsti, o atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais (susijusiomis įmonėmis), buvo sudaromi bendrovei ir jos kreditoriams nenaudingi sandoriai. Bendrovės buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „Vilsta“ turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2013 – 2014 metus.Suinteresuoti asmenys P. Š., L. Ž., R. J., R. R. ir T. G. BUAB „Vilsta“ bankroto administratorės D. R. pareiškimą dėl UAB „Vilsta“ bankroto pripažinimo tyčiniu prašė atmesti.Paaiškino, kad po 2013 metų UAB „Vilsta“ daugiau nei 1,5 metų vykdė veiklą, kurios metu bendrovės valdymo organai ėmėsi visų įmanomų priemonių pagerinti bendrovės finansinę padėtį. 2014 metais lapkričio mėnesį, iškilus finansiniams sunkumams, bendrovės pagrindinė akcininkė UAB „Investera“ nedelsdama ėmėsi konkrečių veiksmų šiai situacijai spręsti ir, siekdama išsaugoti bendrovės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, 2014 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Kol buvo nagrinėjama bendrovės restruktūrizavimo byla, buvo bandoma užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą ir mokėjimai laikinai išimtinai buvo nukreipti visų pirma darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimui bei būtinosioms išlaidoms bendrovės ūkinei komercinei veiklai. Per 2014 metus bendrovė sumažino įsiskolinimus kreditoriams, sudarė ne vieną taikos sutartį su kreditoriais, tęsė veiklą ir pasirašė naujas sutartis dėl statybos rangos darbų atlikimo. Bendrovė, siekdama išgryninti bendrovės veiklą ir pasiekti geresnių rezultatų specializuojantis bei atsisakant dalies nepelningų veiklų (pvz., aplinkotvarkos darbų), palaipsniui atskyrė vykdomas veiklas ir siekė sukurti specializuotų įmonių grupę. Toks veiklų išskaidymas atitiko rinkos tendencijas. Bendrovės finansinė padėtis pasikeitė nuo 2014 metų, kai vienas iš kreditorių kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir ėmė skleisti informaciją apie galimą bendrovės bankrotą, todėl buvo nutrauktos didelės vertės sutartys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu pripažino BUAB „Vilsta“ bankrotą tyčiniu, priteisė iš suinteresuotų asmenų T. G. ir P. Š. lygiomis dalimis 2 631,75 Eur (po 1 315,88 Eur) bylinėjimosi išlaidų pareiškėjos UAB „Raseinių statyba“ naudai. Teismas pažymėjo, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjai, 2013 m. UAB „Vilsta“ finansiniai sunkumai teismų buvo pripažinti esančiais laikino pobūdžio, todėl bendrovei buvo suteikta galimybė pašalinti juos restruktūrizavimo proceso metu. 2015 m. balandžio 1 d., atsisakius iškelti restruktūrizavimo bylą, bendrovės vadovui kilo pareiga inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą. Kadangi pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Vilsta“ iškėlimo 2014 m. spalio 9 d. pateikė įmonės kreditoriai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.Teismas nurodė, kad, pareiškėjų nuomone, ydingą bendrovės veiklą ir neteisingą investicijų politiką atspindi bendrovės su V. ir D. V. 2013 m. gruodžio 6 d. sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis Nr. A-21/13 ir 2014 m. vasario 24 d. būsimo reikalavimo perleidimo sutartis Nr. A-03/14, kurios sudarytos nepalankiomis UAB „Vilsta“ sąlygomis (UAB „Vilsta“ nupirko iš V. V. ir D. V. reikalavimo teises į nemokią skolininkę UAB „Armusta“). Teismas atmetė suinteresuotų asmenų T. G. ir P. Š. argumentus, kad minėti sandoriai buvo sudaromi siekiant išvengti UAB „Vilsta“ nuostolių, jeigu UAB „Armusta“, kaip subrangovė, nebūtų laiku atlikusi statybos subrangos darbų UAB „Vilsta“ statytame objekte, pažymėdamas, jog iš suinteresuotų asmenų paaiškinimų ir pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti apie tokių sandorių būtinumą bendrovei dirbant nuostolingai. Minėtą išvadą, teismo vertinimu, patvirtina ir Vilniaus miesto teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2078-910/2017, kuriuo šie sandoriai pripažinti negaliojančiais, konstatavus, jog UAB „Vilsta“ pažeidė kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes bendrovė, pati būdama faktiškai nemoki, įsigijo reikalavimo teises į kitą faktiškai nemokų ūkio subjektą – UAB „Armusta“, sumokėdama 21 431,88 Eur sumą, kuri galėjo būti skirta UAB „Vilsta“ kreditorių, turėjusių ne tik galiojančiais, bet ir vykdytinas reikalavimo teises, reikalavimams patenkinti. Teismas nustatė, kad 2012 m. gruodžio 27 d. UAB „Vilsta“ valdyba, kurios nariais tuo metu buvo T. G., P. Š. ir R. J., priėmė sprendimą Nr. 14-12 iš T. G. įsigyti 100 vienetų paprastųjų UAB „Geocon“ akcijų už 150 000 Lt sumą. Šias akcijas UAB Vilsta“ 2013 m. lapkričio 30 d. pardavė UAB „Investa“ už 100 000 Lt, t. y. 50 000 Lt pigiau, akcijų kainos apmokėjimą išdėstant dalimis iki 2018 m. gruodžio 31 d. Teismo vertinimu, taikos sutarties Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-2569-566/2017 pagal BUAB „Vilsta“ bankroto administratorės ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl UAB „Geocon“ akcijų pirkimo –pardavimo sandorio, atlyginimo, patvirtinimas nepaneigia aplinkybės, kad UAB „Vilsta“, turėdama finansinių sunkumų, UAB „Geocon“ akcijas perleido nuostolingai. Taikos sutarties sudarymas bei vieno iš bendrovės vadovų T. G. įsipareigojimas sumokėti 4 000 Eur kompensaciją nepaneigia blogo bendrovės valdymo ir sandorio nenaudingumo bendrovei.Teismas taip pat nustatė, kad tarp UAB „Vilsta“ ir UAB „Statnova“ 2014 m. sausio 3 d. buvo sudaryta Paskolos sutartis Nr. 1, kuria UAB „Vilsta“ paskolino UAB „Statnova“ 252 900 Lt ir pažymėjo, kad, nors buvę bendrovės vadovai savo procesiniuose dokumentuose tvirtina, jog UAB „Vilsta“ siekė optimizuoti veiklą, ją išskirstydama į atskiras bendroves, jog UAB „Statnova“ tik 2014 metais pradėjo veiklą kaip specializuota įmonių grupės įmonė konstruktyvo įrengimo darbų srityje, todėl jos veiklai reikėjo apyvartinių lėšų, šioms aplinkybėms pagrįsti suinteresuoti asmenys nepateikė jokių įrodymų. Teismas sprendė, kad suinteresuoti asmenys nepagrindė BUAB „Vilsta“ su UAB „Statnova“ sudarytos paskolos sutarties ekonominio tikslingumo, priešingai, šia sutartimi buvo dar daugiau didinami bendrovės nuostoliai. Teismo vertinimu, aptarti sandoriai laikytini nuostolingais ir ekonomiškai nenaudingais UAB „Vilsta“, kadangi jie sudaryti bendrovės vadovams ir/ar valdybos nariams žinant apie sunkią bendrovės finansinę padėtį, kuri tęsėsi nuo 2013 metų ir palaipsniui vis blogėjo, taip pat suvokiant, kad dėl nurodytų sandorių bendrovė patiria nuostolius (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).Teismas pažymėjo, kad, nors suinteresuotas asmuo P. Š. pateikė duomenis, jog 2013 – 2014 m. UAB „Vilsta“ sudarė eilę rangos sutarčių su įvairiais užsakovais, 2014 – 2015 m. teikė įvairius komercinius pasiūlymus, kuriais siekė gauti papildomų užsakymų, nuo 2014 m. sausio 1 d. mokėjo darbo užmokestį UAB „Vilsta“ darbuotojams, tačiau šių duomenų pagrindu negalima spręsti apie bendrovės vadovų siekį pagerinti bendrovės finansinę būklę. Teismo vertinimu, tai, kad bendrovės vadovai, žinodami apie blogėjančią bendrovės finansinę padėtį, apie apyvartinių lėšų trūkumą, esamus kreditorius, su kuriais bendrovė nepajėgi atsiskaityti, sudarė didelį kiekį statybos rangos sutarčių ir prisiėmė papildomus įsipareigojimus, kurių galimai neįvykdys, leidžia spręsti apie ydingą bendrovės veiklą ir blogą bendrovės vadovų vadovavimą bendrovės komercinei, ūkinei veiklai. Teismas atmetė suinteresuoto asmens P. Š. argumentus, kad nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. bendrovė mažino savo įsipareigojimus kreditoriams, įskaitant ir savo dukterinėms įmonėms, ir nurodė, kad tai tik patvirtina, jog UAB „Vilsta“ nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje numatytos atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarkos. Tai pagrindžia ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. liepos 20 d. Operatyvaus patikrinimo pažyma, kurioje nurodyta, jog UAB „Vilsta“, turėdama 54 402,08 Eur mokestinę nepriemoką, vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais. Teismas sprendė, kad, įvertinus UAB „Vilsta“ iki bankroto bylos sudarytus sandorius, jų sudarymo aplinkybes, darytina išvada, kad bendrovės vadovų veiksmai buvo nenaudingi bendrovei, pažeidė kitų kreditorių interesus, todėl vertintini kaip įmonės tyčinį bankrotą kvalifikuojantys požymiai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 4 punktas).Teismas nurodė, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių aplaidžiai ar netinkamai organizuotą UAB „Vilsta“ buhalterinę apskaitą. Kita vertus, byloje nustatyta, kad vadovavimo bendrovei metu suinteresuoti asmenys T. G. ir P. Š. pažeidė ne vieną įstatyme jiems nustatytą pareigą, todėl jie negali būti laikomi apdairiais, rūpestingais bei sąžiningais bendrovės vadovais. Įvertinus tai bei atsižvelgiant į įrodinėjimo procese galiojantį tikimybių pusiausvyros principą, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinį bankrotą kvalifikuojantį kriterijų.Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 20 d. papildomu sprendimu priteisė iš suinteresuotų asmenų T. G. ir P. Š. lygiomis dalimis 3 539,25 Eur (po 1 769,63 Eur) bylinėjimosi išlaidų pareiškėjos BUAB „Vilsta“, atstovaujamos bankroto administratorės D. R., naudai. Teismas nurodė, kad, nors pareiškėja prašo bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis priteisti iš T. G., P. Š., R. J. ir L. Ž., tačiau pripažinus, kad iš esmės ĮBĮ nuostatas pažeidė tik suinteresuoti asmenys T. G. ir P. Š., bylinėjimosi išlaidos pareiškėjos naudai priteistinos iš pastarųjų asmenų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Suinteresuotas asmuo P. Š. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą ir 2018 m. kovo 20 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimus dėl BUAB „Vilsta“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir BUAB „Vilsta“ bei UAB „Raseinių statyba“ prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti; pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir P. Š. naudai iš UAB „Be investor“, UAB „Raseinių statyba“ ir BUAB „Vilsta“ (iš pastarosios įmonės bankroto administravimui skirtų lėšų) priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas už advokato pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:BUAB „Vilsta“ 2013 – 2014 m. vis dar buvo moki, tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, prieštaraudamas pats sau, sprendimo 34 punkte BUAB „Vilsta“ bankrotą nepagrįstai bei neteisėtai pripažino tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. BUAB „Vilsta“ mokia išliko ne trumpiau nei iki 2014 m. lapkričio 11 d. Be to, nepaisant, koks yra BUAB „Vilsta“ tapimo nemokia momentas, teismas, pripažindamas BUAB „Vilsta“ bankrotą tyčiniu, privalėjo nustatyti, kad po to tolesnė įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Pareiškėjai tik formaliai minėjo kai kuriuos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies požymius, tačiau jų niekaip nesiejo ir neįrodinėjo su to paties įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateiktu tyčinio bankroto apibrėžimu. Teismas nei suinteresuotų asmenų veiksmų nuoseklumo, nei kryptingumo, siekiant BUAB „Vilsta“ bankroto, nenustatė, nors, pripažindamas bendrovės bankrotą tyčiniu, privalėjo nustatyti tiek vieną, tiek kitą. Su V. ir D. V. bei UAB „Geocon“ akcijomis susiję epizodai negalėjo būti pagrindu BUAB „Vilsta“ bankrotą pripažinti tyčiniu, nes jie buvo išspręsti kitose civilinėse bylose, kitų teisės institutų pagrindu – 2017 m. kovo 28 d. taikos sutartimi, patvirtinta 2017 m. kovo 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2569-566/2017, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2078-910/2017. Kitomis teisės priemonėmis išspręsti klausimai nebegalėjo būti pagrindu BUAB „Vilsta“ bankrotą pripažinti tyčiniu, ypač, kai iš minėtų teismų sprendimų matyti, jog nei BUAB „Vilsta“, nei jos kreditoriai jokių neigiamų pasekmių dėl to nepatyrė. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nėra nieko pasisakyta apie priežastinį ryšį.BUAB „Vilsta“ įsipareigojimai kreditoriams nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. ženkliai sumažėjo, t. y. nuo 2 093 449,66 Eur iki 1 338 417,00 Eur, o laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d. BUAB „Vilsta“ veiklą vykdė pelningai. Tą sprendimu nustatė ir pripažino net ir pirmosios instancijos teismas (sprendimo 18 punktas). BUAB „Vilsta“ aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi ir toliau vykdė bei sudarinėjo naujas sutartis, pagal kurias gautos pinigų sumos buvo sąžiningai naudojamos mokesčiams, darbuotojų atlyginimams mokėti, įsipareigojimams kreditoriams vykdyti ir bendrovės veiklai palaikyti, o pagal sudarytas ir dėl restruktūrizacijos bei, vėliau, bankroto procesų nespėtas įvykdyti/užsakovų nutrauktas sutartis gautinų pinigų sumų būtų užtekę visiems įsipareigojimams įvykdyti ir išsaugoti BUAB „Vilsta“ veikiančia bendrove. BUAB „Vilsta“ nuolat ir aktyviai siekė gauti naujų užsakymų. Taigi, akivaizdu, kad BUAB „Vilsta“ valdymo organai nuolat dėjo visas pastangas, siekdami užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą. Atsiskaitymai su kreditoriais, pelninga BUAB „Vilsta“ veikla, o ne piniginių lėšų/turto panaudojimas ne su BUAB „Vilsta“ susijusiems neteisėtiems tikslams, paneigia bet kokias prielaidas svarstymams apie tyčinius, sąmoningus ir kryptingus veiksmus, siekiant privesti BUAB „Vilsta“ prie bankroto. Be 2014 m. – 2015 m. vykdytų sutarčių, BUAB „Vilsta“ siekė užsitikrinti ir papildomus užsakymus, kas taip pat patvirtina aplinkybę, jog buvo dedamos visos pastangos įmonės finansinei padėčiai pagerinti ir užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad CK 6.930¹ straipsnyje numatytos atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos pažeidimą pagrindžia BUAB „Vilsta“ mokestinės nepriemokos VMI egzistavimas. Tačiau BUAB „Vilsta“ įsiskolinimas valstybės biudžetui atsirado tik pačioje 2014 m. pabaigoje, t. y. tik po to, kai buvo kreiptasi į Vilniaus apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos BUAB „Vilsta“ iškėlimo, o BUAB „Vilsta“ kreditoriai jau buvo pasikreipę į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Teismas sprendimu nenustatė, kaip ir kokioje apimtyje galimas atsiskaitymo eiliškumo tvarkos pažeidimas lėmė vieno ar kito kreditoriaus teises, ar jas esmingai pažeidė, ar esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį. Teismas neįvertino šio galimo pažeidimo kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateiktu tyčinio bankroto apibrėžimu. Teismo konstatuotas, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas, pagrindas nustatomas visiškai pagal kitus požymius ir tik tuomet, kai negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.Teismas sprendimu ir papildomu sprendimu iš suinteresuotų asmenų pareiškėjų naudai nepagrįstai ir neteisėtai priteisė bylinėjimosi išlaidas. P. Š. šioje civilinėje byloje nėra šalis, jis byloje dalyvauja kaip suinteresuotas asmuo. Jo statusas atitinka trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, statusą. Suinteresuotas asmuo T. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų BUAB „Be Investor“, UAB „Raseinių statyba“ ir BUAB „Vilsta“ administratorės D. R. pareiškimus dėl BUAB „Vilsta“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti; priteisti iš pareiškėjų BUAB „Be Investor“, UAB „Raseinių statyba“ ir BUAB „Vilsta“ lygiomis dalimis apelianto T. G. naudai visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje aptarė tik ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 ir 5 punktuose nurodytus teisinius pagrindus, siedamas juos su UAB „Vilsta“ valdymo organų veiksmais, tačiau nevertino tokių veiksmų įtakos UAB „Vilsta“ mokumui ir nenustatinėjo, ar sprendime minimi ir įvardinami kaip ydingi UAB „Vilsta“ valdymo organų veiksmai bei sudaryti sandoriai, viena vertus, buvo sudaromi tyčia, siekiant išvengti atsiskaitymo su UAB „Vilsta“ kreditoriais ir, kita vertus, nulėmė UAB „Vilsta“ nemokumą ar esmingai pablogino nemokios UAB „Vilsta“ padėtį. Apelianto manymu, vien tik dėl paminėto skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas iš esmės nukrypus nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir kartu pažeidus ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkto bei ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies nuostatas.Klausimai, susiję su sandoriais tarp UAB „Vilsta“ ir V. bei D. V., jau yra išspręsti naudojant nuostolių atlyginimo institutą (Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2078-910/2017). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas minimus sandorius ydingais, absoliučiai nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-2078-910/2017, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teismo išvadomis. Minimas teismo sprendimas, sprendimo šioje byloje priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėjęs, juo nėra nustatyti prejudiciniai faktai, kurių šalys neprivalo įrodinėti. Aplinkybė, kad UAB „Geocon“ akcijų pirkimo ir jų pardavimo sandorių metu galimai UAB „Vilsta“ patirtų nuostolių atlyginimo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2569-566/2017, patvirtinta taikos sutartimi, leidžia pagrįstai manyti, kad UAB „Geocon“ akcijų pirkimo ir jų pardavimo sandoriais galimai pažeistos UAB „Vilsta“ kreditorių teisės buvo apgintos taikant nuostolių atlyginimo institutą, todėl būtinybė juos pakartotinai revizuoti, sprendžiant UAB „Vilsta“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, išnyksta. Teismas sprendime apskritai nepasisakė dėl UAB „Geocon“ akcijų pirkimo – pardavimo sandorių vertinimo, kartu vertinant ir UAB „Enginera“ akcijų pirkimo – pardavimo sandorius. Vertinant minimus sandorius, UAB „Vilsta“ jokių praradimų nepatyrė, o sandoriai atitiko normalią verslo logiką bei buvo sudaryti tarp susijusių įmonių, siekiant kompensuoti galimus UAB „Vilsta“ praradimus.UAB „Vilsta“ kreditorių padėtis dėl jos darbuotojų perkėlimo į UAB „Statnova“ ir paskolos sumos UAB „Statnova“ suteikimo iš esmės tik pagerėjo. Neįvykdžius minimų sandorių, UAB „Vilsta“ veiklos sąnaudos 2014 metų laikotarpiu padidėtų ne mažesne nei 1 475 100 Lt dydžio pinigų suma ir atitinkamai sumažėtų UAB „Vilsta“ kreditorių galimybės atgauti iš UAB „Vilsta“ analogiško dydžio kreditorinių reikalavimų dydžio pinigų sumą.Tik UAB „Vilsta“ valdymo organų pastangų dėka, UAB „Vilsta“ optimizavus veiklą ir 2014 m. mokestiniu laikotarpiu sumažinus pardavimų pajamas tris kartus, lyginant su 2013 m. mokestiniu laikotarpiu, pavyko net 6,9 karto sumažinti UAB „Vilsta“ nuostolius. Toks bendrovės veiklos optimizavimas laikytinas atitinkančiu tiek UAB „Vilsta“, tiek ir jos kreditorių interesus. Rangos sutarčių sudarymas su užsakovais ir jų vykdymas rinkos kainomis buvo nukreiptas išimtinai į UAB „Vilsta“ valdymo organų siekį, įvykdžius tokias sutartis, gautu pelnu atsiskaityti su UAB „Vilsta“ kreditoriais. Nors UAB „Vilsta“ valdymo organai galimai pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, toks pažeidimas per se nepatvirtina UAB „Vilsta“ kreditorių padėties pablogėjimo. Laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos UAB „Vilsta“ iškėlimo dienos, UAB „Vilsta“ valdymo organai stengėsi užtikrinti UAB „Vilsta“ veiklos tęstinumą ir iš veiklos gautomis pajamomis atsiskaitinėjo su UAB „Vilsta“ kreditoriais. Tai reiškia, kad šiuo atveju CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimas nėra laikytinas tyčiniu ir sąmoningu veiksmu, nukreiptu į UAB „Vilsta“ kreditorių padėties pabloginimą ar juolab bendrovės nemokumo siekį. Be to, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimą, sprendimo motyvuojamoje dalyje apskritai neįvardino konkrečių atsiskaitymų, kuriais esą buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas, neįvardino ir pažeidimų, nulėmusių esminį UAB „Vilsta“ finansinės padėties pablogėjimą. Sprendimo dalis, konstatuojanti tariamai netinkamą UAB „Vilsta“ buhalterinės apskaitos organizavimą, yra absoliučiai nemotyvuota. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies apskritai negalima suvokti kokią, nors vieną, įstatyme nustatytą, pareigą esą pažeidė apeliantas ir P. Š., nekalbant jau apie daugelio tokių įstatyme nustatytų pareigų pažeidimą. Tik identifikavęs konkrečias įstatymuose ir/ar steigimo dokumentuose nustatytas UAB „Vilsta“ valdymo organų pareigas ir tokių pareigų nevykdymą arba pažeidimą, pirmosios instancijos teismas galėjo pripažinti UAB „Vilsta“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu. Teismas sprendime nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis iš apelianto ir suinteresuoto asmens P. Š. priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pareiškėjos UAB „Raseinių statyba“ naudai. Apelianto manymu, civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos nenustato pareiškėjai UAB „Raseinių statyba“ teisės šioje byloje gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš suinteresuotų asmenų, ypač tik iš dalies suinteresuotų asmenų, nors visų suinteresuotų asmenų pozicija šioje byloje buvo priešinga visų pareiškėjų, taip pat UAB „Raseinių statyba“, pozicijai.Suinteresuotas asmuo P. Š. su suinteresuoto asmens T. G. apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį tenkinti.UAB „Vilsta“ bankroto administratorė atsiliepimu į suinteresuotų asmenų P. Š. ir T. G. apeliacinius skundus prašo suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:Priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, susiejo buvusių BUAB UAB „Vilsta“ vadovų konkrečius veiksmus su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintu tyčinio bankroto apibrėžimu. Byloje nustatytos aplinkybės buvo pakankamos, kad teismas galėtų konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto požymio buvimą. Be to, teismas, priešingai nei nurodė apeliantas, taip pat motyvavo ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto požymio taikymą.Sandorių pripažinimo negaliojančiais institutas ir įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu institutas yra atskiri institutai, turintys tiek skirtingus taikymo pagrindus, tiek skirtingas taikymo pasekmes, todėl visiškai nepagrįsti apeliantų motyvai dėl negalimumo juos taikyti kartu. UAB „Vilsta“ vadovui žinant apie blogą skolininkės UAB „Armusta“ finansinę būklę, vadovo sprendimas nupirkti reikalavimo teises į nemokią skolininkę negali būti laikomas sąžiningu ir racionaliu veiksmu. 2013 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. A-21/13 ir 2014 m. vasario 24 d. būsimo reikalavimo teisės perleidimo sutarties Nr. A-02/14 sudarymas pagrindžia teismo išvadą, kad UAB „Vilsta“ valdymo organai, žinodami apie sunkią UAB „Vilsta“ finansinę padėtį, sąmoningai sudarė nenaudingus bendrovei sandorius, dar labiau pabloginusius UAB „Vilsta“ padėtį. Sutiktina taip pat su teismo motyvais dėl UAB „Geocon“ akcijų pirkimo ir pardavimo sandorių nuostolingumo ir nenaudingumo bendrovei. Iškėlus UAB „Statnova“ bankroto bylą, UAB „Statnova“ nei pasiskolintos sumos, nei palūkanų už naudojimąsi paskola UAB „Vilsta“ negrąžino, todėl laikyti visiškai nepagrįstais apeliantų nurodyti argumentai, kad tariamai ši paskolos sutartis buvo naudinga UAB „Vilsta“ ir padėjo sutaupyti lėšų.Kadangi UAB „Vilsta“ sąmoningai neatsiskaitinėjo su kreditoriais, kuriems įsipareigojimai buvo pradelsti, tačiau atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, taip suteikdama jiems nepagrįstą pirmenybę, tokiu būdu buvo apribotos kreditorių teisės nukreipti išieškojimą į UAB „Vilsta“ turtą.Bylose dėl įmonių bankroto pripažinimo tyčiniu teismai priteisia bylinėjimosi išlaidas iš trečiųjų asmenų.Pareiškėja UAB „Raseinių statyba“ atsiliepimu į suinteresuotų asmenų P. Š. ir T. G. apeliacinius skundus prašo suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus atmesti; iš suinteresuotų asmenų pareiškėjos naudai priteisti po 684,26 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą apmokėti. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl didžiosios dalies pareiškėjos UAB „Raseinių statyba“ išsakytų argumentų, kuriais buvo įrodinėjami BUAB „Vilsta“ tyčinio bankroto požymiai, tačiau klausimą išsprendė teisingai. Įstatymų nustatyta tvarka užginčijus sandorį, tai neapriboja galimybės vertinti šį sandorį sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino sandorius dėl reikalavimo teisės įgijimo į nemokią UAB „Armusta“, bei pagrįstai nustatė, kad reikalavimo perleidimo sandoriai pažeidė UAB „Vilsta“ ir jos kreditorių interesus, nes UAB „Vilsta“, pati būdama faktiškai nemoki, įsigijo reikalavimo teises į kitą faktiškai nemokią įmonę, kuriai buvo iškelta bankroto byla. Reikalavimo perleidimo sutartyse nėra nurodyta, kad jos sudaromos siekiant išspęsti UAB „Armusta“ apyvartinių lėšų trūkumo klausimą ir šioje byloje nėra jokių įrodymų, kad pagal šias sutartis gautas piniginės lėšas V. ir D. V. panaudojo būtent išmokėti atlyginimus UAB „Armusta“ darbuotojams. Aplinkybė, kad kitoje byloje buvo sudaryta taikos sutartis, neapriboja galimybės UAB „Geocon“ akcijų pardavimo sandorį vertinti BUAB „Vilsta“ tyčinio bankroto kontekste. T. G. apeliacinio skundo argumentai, kad UAB „Geocon“ akcijų pardavimo sandoriu padarytą žalą įmonei UAB „Vilsta“ kompensavo kitos įmonės UAB „Enginera“ akcijų pardavimo sandoris, yra nepagrįsti, nelogiški ir neįrodyti. Be to, tai yra visiškai nauji T. G. argumentai, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinti. UAB „Geocon“ ir UAB „Enginera“ akcijų pardavimo sandoriai yra du atskiri ir tarpusavyje nesusiję įmonės akcijų pardavimo sandoriai, kurių kiekvienas turi būti vertinamas atskirai. Nustačius, kad UAB „Geocon“ akcijų pardavimo sandoris buvo nuostolingas UAB „Vilsta“, šio sandorio sukeltų neigiamų pasekmių įmonės veiklai negali eliminuoti kito sandorio sudarymo aplinkybės. Be to, UAB „Enginera“ akcijų pardavimo sandoris taip pat buvo nuostolingas ir taip pat padidino UAB „Vilsta“ nemokumą. T. G., įrodinėdamas šio sandorio tariamą naudingumą, nepagrįstai naudą aiškina tuo, kad akcijų pardavimo kaina buvo didesnė už įmonės įstatinį kapitalą, nes įmonės akcijų vertę apsprendžia ne vien tik įmonės įstatinis kapitalas. T. G. nepateikė į bylą UAB „Enginera“ akcijų vertinimo ataskaitų ar kitų leistinų įrodymų, kurie patvirtintų tariamą šio sandorio naudingumą. Teismas pagrįstai nustatė, kad UAB „Vilsta“ nemokumą padidino 2014 m. sausio 3 d. sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu UAB „Vilsta“ paskolino susijusiai įmonei UAB „Statnova“ 252 900 Lt, nors žinojo, kad šios įmonės turtinė padėtis yra sunki ir paskola nebus grąžinta (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi šiai įmonei buvo iškelta bankroto byla ir paskola liko negrąžinta). UAB „Vilsta“, pati būdama nemoki ir turėdama apyvartinių lėšų trūkumą, savo pinigines lėšas neatlyginai skolino susijusios įmonės UAB „Statnova“ veiklai finansuoti. Tokiu būdu buvo didinamas UAB „Vilsta“ nemokumas. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad buvę bendrovės vadovai neįrodė savo teiginių, jog jie siekė optimizuoti UAB „Vilsta“ veiklą, ją išskirstant į atskiras bendroves ir perkeliant UAB „Vilsta“ darbuotojus į susijusią įmonę UAB „Statnova“, nes šiai aplinkybei pagrįsti nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių bendrovės pertvarkymo ekonominį pagrindimą, skaičiavimus, galimybių studijas, nebuvo priimti įmonės valdymo organų sprendimai dėl UAB „Vilsta“ optimizavimo. Šiais klausimais nei įmonės akcininkų susirinkimas, nei įmonės valdyba jokių sprendimų nepriėmė. Buvęs UAB „Vilsta“ direktorius nesielgė pagal elgesio standartus, kurie taikomi įmonės vadovui (apdairumas, rūpestingumas, protingumas). T. G. sukėlė interesų konfliktą, nes jis UAB „Vilsta“ veiklą ir darbuotojus perkėlė į susijusias įmones, priklausančias jam pačiam, t. y. pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas juridinio asmens valdymo organo pareigas. Priešingai nei teigia T. G., veiklos išskaidymas nebuvo naudingas UAB „Vilsta“. Iki tokio veiklos išskaidymo visus darbus vykdė UAB „Vilsta“ ir gavo iš to pajamas. Tuo tarpu dalį veiklos perkėlus į susijusias įmones ir jas samdant kaip subrangovus, pajamas iš šios veiklos jau gavo subrangovai (T. G. priklausančios įmonės). Teismas, spręsdamas klausimą dėl UAB „Vilsta“ tyčinio bankroto, nusprendė, kad byloje nepakanka įrodymų nemokumo momentui nustatyti ir nesirėmė UAB „Vilsta“ administratorės sudarytu kreditorių sąrašu 2013 m. gruodžio 31 d., nes administratorė nepateikė pirminių apskaitos dokumentų. Su tokia teismo išvada nėra pagrindo sutikti, kadangi UAB „Vilsta“ nemokumo momentas jau buvo nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. B2-1758-345/2015). Tiek formaliai, tiek faktiškai 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „Vilsta“ buvo nemoki. Vėliausiai nuo 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „Vilsta“, vykdydama atsiskaitymus, turėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos. UAB „Vilsta“, pažeisdama atsiskaitymo tvarką, nevykdė atsiskaitymų su UAB „Raseinių statyba“ ir toliau per užskaitas vykdė atsiskaitymus su susijusiomis įmonėmis. 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „Vilsta“ turimo turto nepakako visiems bendrovės įsipareigojimams padengti, todėl visi po 2013 m. gruodžio 31 d. sudaryti, UAB „Vilsta“ ekonomiškai nenaudingi, sandoriai, paskolos susijusioms įmonėms, atsiskaitymai nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos tvarkos, pagrįstai buvo įvertinti kaip tyčinio bankroto požymiai, nes tuo bendrovė buvo vedama prie bankroto, bloginama jos finansinė padėtis.Teismas skundžiamo sprendimo 33 punkte nurodė, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog aplaidžiai ar netinkamai buvo organizuojama UAB „Vilsta“ buhalterinė apskaita. Su tokia teismo išvada sutikti nėra pagrindo, nes byloje yra tai patvirtinantys įrodymai, tik teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas neįvertino UAB „Vilsta“ vadovų veiksmų, suteikiant neatlygintinas paskolas susijusioms įmonėms. Kadangi suinteresuotų asmenų ir pareiškėjų suinteresuotumas buvo priešingas, iš suinteresuotų asmenų, kaip bylą pralaimėjusios šalies, pagrįstai buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Teismų praktikoje tyčinio bankroto bylose išlaidos yra priteisiamos iš suinteresuotų asmenų (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1322-798/2017).Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. gegužės 29 d. gauti suinteresuoto asmens P. Š. rašytiniai paaiškinimai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl suinteresuoto asmens P. Š. rašytinių paaiškinimų priėmimo

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 302 straipsniu, apeliaciniam procesui taikomos šio kodekso bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios šiame skyriuje nurodytoms taisyklėms. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas įpareigoja apeliantą apeliaciniame skunde nurodyti išsamius apeliacinio skundo teisinius ir faktinius argumentus, kurie pagal CPK 230 straipsnį apibrėžia apeliacijos ribas, o CPK 323 straipsnis imperatyviai draudžia keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Šia nuostata, be kita ko, užtikrinamas šalių procesinis lygiateisiškumas, taip pat proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimas, atsižvelgiant į rašytinę bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese formą. Sutikus, kad šalys turi neribotą teisę teikti rašytinius paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį, ne tik būtų ignoruojamos CPK 323 straipsnio nuostatos, tačiau ir procesas apeliacinės instancijos teisme užtruktų neribotą laiką, kadangi kiekvienu atveju, teismui prijungus prie bylos naujai pateiktus šalies rašytinius paaiškinimus, šalių procesinio lygiateisiškumo principas reikalautų sudaryti kitai proceso šaliai galimybę į juos atsikirsti, dėl šios priežasties atidedant bylos nagrinėjimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1208-823/2016).Atsižvelgdama į nutarties 22 punkte nurodytus argumentus, taip pat į tai, kad suinteresuoto asmens rašytiniai paaiškinimai apeliacinės instancijos teismui pateikti likus vos dviem dienoms iki byloje paskirto apeliacinės instancijos teismo posėdžio, todėl jų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija suinteresuoto asmens pateiktų rašytinių paaiškinimų nepriima ir dėl jų nepasisako.

Dėl apeliacinių skundų

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teismui sprendus, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pareiškėjų argumentams, kad vien tai, jog bendrovė ar jos kreditoriai yra pasinaudoję kitomis teisių gynimo priemonėmis, pavyzdžiui, pareiškę reikalavimus dėl bendrovės sudarytų sandorių nuginčijimo, neatima galimybės tuos pačius epizodus vertinti ir sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Tačiau, atsižvelgiant į šios nutarties 26 punkte aptartą kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad vien tik vėlesnis bendrovės sudarytų sandorių panaikinimas teisme pats savaime negali lemti išvados dėl tyčinio bendrovės bankroto, jei nenustatomi tyčiniai kryptingi bendrovės valdymo organų veiksmai tokius sandorius sudarant bei pripažintų negaliojančiais sandorių įtaka bendrovės nemokumui ar jos padėties esminiam pabloginimui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apeliantų argumentams, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas atskirus tyčinio bankroto nustatymo požymius konstatavo savarankiškai, atsietai nuo ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamo tyčinio bankroto apibrėžimo, t. y. teismas tyčinio bankroto požymius konstatavo neįvertinęs, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Teismas jokių argumentų dėl minėto priežastinio ryšio egzistavimo (jeigu jį nustatė), nenurodė, taip pat visiškai nepagrindė kai kurių skundžiamame sprendime nustatytų tyčinio bankroto požymių.Spręsdamas dėl UAB „Vilsta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrovės nemokumo atsiradimo momento, kaip jis apibrėžiamas ĮBĮ, aktualaus minėto priežastinio ryšio nustatymui. Nėra aišku, kuo remdamasis teismas, spręsdamas dėl UAB „Vilsta“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, darė išvadą, kad sunki įmonės padėtis tęsėsi nuo 2013 m. (sprendimo 29 punktas), kai sprendimo 18 punkte buvo konstatavęs, kad byloje esantys duomenys nepatvirtino 2013 m. ilgai besitęsiančio įmonės nemokumo be galimybės jį eliminuoti, ir kad UAB „Vilsta“ neigiamas turto vertės bei pradelstų įsipareigojimų santykis įpareigojo įmonės vadovą tik 2015 m., o ne 2013 m., kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas dėl UAB „Vilsta“ tyčinio bankroto sprendė, be kita ko, nustatęs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu) (sprendimo 34 punktas), tačiau sprendime nėra jokių motyvų, kurių pagrindu teismas darė šią išvadą. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tiesiog nurodė, kad suinteresuoti asmenys jų vadovavimo bendrovei metu pažeidė ne vieną įstatyme jiems nustatytą pareigą, tačiau tokios savo išvados nekonkretizavo, nenurodė, kokiuose įstatymuose įtvirtintas ir kokias konkrečiai pareigas UAB „Vilsta“ buvę vadovai pažeidė. Be to, sprendimo 18 punkte teismas buvo konstatavęs, kad nėra pagrindo UAB „Vilsta“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl teismo išvados šiuo klausimu yra prieštaringos.Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Taigi, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas tyčinio bankroto priežastį sieja su konkrečiomis, įstatyme įvardytomis, sąlygomis, kurios turi būti nustatytos bylą nagrinėjančio teismo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio sprendė ne tik nenustatęs šio klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių (tik abstrakčiai vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu), tačiau, be kita ko, pažymėjęs, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių aplaidžiai ir netinkamai organizuotą bendrovės buhalterinę apskaitą. Kitaip tariant, teismo išvada dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio nustatymo neišplaukia iš teismo motyvų.Vertindamas bendrovės sandorių – 2013 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties ir 2014 m. vasario 24 d. būsimo reikalavimo perleidimo sutarties (ne)naudingumą bendrovei, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi vien tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2078-910/2017, t. y. minėtame sprendime padarytomis išvadomis dėl aptariamų sandorių, tačiau pastarasis Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas nei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, nei šiuo metu nėra įsiteisėjęs, todėl jame nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudicinėmis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvados dėl 2013 m. lapkričio 30 d. akcijų pardavimo sandorio bei 2014 m. sausio 3 d. paskolos sutarties nenaudingumo padarytos neįvertinus, ar minėtieji sandoriai turėjo esminės reikšmės bendrovės nemokumui, arba nemokios bendrovės padėties esminiam pabloginimui.Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Šios teisės normos taikymas yra siejamas su sąlyga, kad turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219-196/2016). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimą iš esmės tik nustatęs aplinkybę, jog bendrovė, mažindama įsipareigojimus savo kreditoriams, mažino įsipareigojimus, be kita ko, ir savo dukterinėms įmonėms, taip pat, kad bendrovė, turėdama mokestinę nepriemoką, vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, tačiau neanalizavo ir nevertino, ar nustatytas atsiskaitymų tvarkos pažeidimas buvo sąmoningas veiksmas, kuriuo buvo siekiama atsiskaityti tik su pasirinktais kreditoriais žinant, jog likusieji kreditoriai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esant duomenų, kad 2013 m. UAB „Vilsta“ buvo susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais, siekė atkurti veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais, kad bendrovės įsipareigojimai kreditoriams tam tikru laikotarpiu mažėjo, pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų aplinkybių nepakanka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintam tyčinio bankroto požymiui pagrįsti. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs BUAB „Vilsta“ bankrotą tyčiniu, šios savo išvados tinkamai nepagrindė. Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl BUAB „Vilsta“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, panaikinus skundžiamą sprendimą, klausimas dėl BUAB „Vilsta“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą, taip pat naikintinas ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 20 d. papildomas sprendimas.Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas, jis, kartu su grąžinamu nagrinėti iš naujo tyčinio bankroto klausimu, perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą ir 2018 m. kovo 20 d. papildomą sprendimą panaikinti ir BUAB „Vilsta“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.