- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-21
- Bylos Nr.
- e2A-464-467/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00298-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Aldona Tilindienė, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- A. L.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko, Aldonos Tilindienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ ieškinį atsakovui A. L. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lemora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo A. L. 46 927,63 Eur žalą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad atsakovas buvo UAB „INTAJUS“ akcininku nuo šios įmonės įsteigimo iki 2016 m. birželio 27 d., taip pat direktoriumi nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 1 d. nutartimi iškėlė UAB „INTAJUS“ bankroto bylą, 2017 m. spalio 23 d. nutartimi UAB „INTAJUS“ bankrotą pripažino tyčiniu; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis palikta nepakeista. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu BUAB „INTAJUS“ veiklą pripažino pasibaigusia; 2019 m. rugpjūčio 1 d. įmonė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
Žemesnės instancijos teismas
3. BUAB „INTAJUS“ bankroto byloje patvirtintas ir liko nepadengtas ieškovės 46 927,63 Eur dydžio finansinis reikalavimas, susidaręs už statybines medžiagas, kurias ieškovė tiekė UAB „INTAJUS“ pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas 2016 m. kovo 8 d. – 2016 m. gegužės 9 d. laikotarpiu, t. y. už prekes, kurias įmonė pirko jau būdama nemoki, nes UAB „INTAJUS“ tyčinio bankroto byloje jos nemokumas nustatytas nuo 2014 m. liepos 10 d.
4. Ieškovė pažymėjo, kad nutartimi, kuria UAB „INTAJUS“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai ir kaltė (prejudicinių faktų forma); vien šie atsakovo neteisėti veiksmai yra pakankamas pagrindas jo civilinei atsakomybei kilti. Ieškovei taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nes, pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas, todėl BUAB „INTAJUS“ bankroto byloje patvirtintas ir nepadengtas ieškovės 46 927,63 Eur dydžio finansinis reikalavimas yra laikytinas ieškovės žala, priežastiniu ryšiu susijusia su UAB „INTAJUS“ tyčinio bankroto byloje nustatytais atsakovo neteisėtais veiksmais, kurią atsakovas turi atlyginti pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 7 dalį. Be to, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė dar ir tuo, kad jis laiku neinicijavo nemokios įmonės bankroto bylos, turėdamas pareigą kreiptis į teismą dėl UAB „INTAJUS“ bankroto bylos iškėlimo, neteisėtai inicijavo neteisminės bankroto bylos kėlimą, kas yra konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi. Todėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu atsakovas taip pat privalo atlyginti žalą, padarytą ieškovei dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo A. L. 46 927,63 Eur žalą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2021 m. kovo 24 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 2 030,10 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Lemora“ naudai.
6. Teismas nustatė, kad UAB „INTAJUS“ buvo įsteigta 2007 m., jos akcininku nuo įsteigimo iki 2016 m. birželio 27 d. buvo atsakovas. Taip pat atsakovas buvo UAB „INTAJUS“ direktoriumi nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. Veikdamas kaip UAB „INTAJUS“ direktorius atsakovas 2014 m. liepos 10 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 14/07/10, kuria UAB „INTAJUS“ neatlygintinai laidavo kreditoriui UAB „Vigdomus“ už skolininko UAB „VICUS“ prievoles. Vėliau sudarytomis reikalavimo perleidimo sutartimis pradinio kreditoriaus UAB „Vigdomus“ 700 000 Eur reikalavimo teisė į UAB „INTAJUS“ buvo kelis kartus perleista; kilus teisminiam ginčui, reikalavimo perleidimo sutartys nutrauktos, o UAB „Vigdomus“ vienašališkai nutraukė 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1282-302/2017).
7. Taip pat teismas nustatė, kad UAB „INTAJUS“ 700 000 Eur dydžio įsipareigojimas pagal laidavimo sutartį nebuvo apskaitytas UAB „INTAJUS“ 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentuose ir apskaitoje.
8. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4825-567/2016 pripažino neteisėtu 2016 m. gegužės 13 d. UAB ,,INTAJUS“ kreditorių nutarimą, kurio pagrindu buvo pradėta įmonės neteisminio bankroto procedūra (atsakovo inicijuota), šį nutarimą panaikino ir nutraukė UAB ,,INTAJUS“ neteisminę bankroto procedūrą. Inicijavęs UAB „INTAJUS“ neteisminę bankroto procedūrą, atsakovas perleido UAB „INTAJUS“ akcijas G. H., kuris nuo 2016 m. birželio 27 d. Juridinių asmenų registre buvo registruotas UAB ,,INTAJUS“ akcininku bei nuo 2017 m. sausio 26 d. paskirtas direktoriumi. Nuo to laiko įmonė jokios ūkinės veiklos nevykdė.
9. Pagal kreditorės UAB „Lemora“ pareiškimą Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 1 d. nutartimi iškėlė UAB „INTAJUS“ bankroto bylą.
10. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi pagal kreditorės UAB „Lemora“ pareiškimą BUAB „INTAJUS“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktų pagrindais. Minėtoje nutartyje teismas pasisakė, jog buvusio įmonės direktoriaus A. L. veiksmai, kuomet įmonės vardu buvo sudarytas 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandoris, kuriuo BUAB „INTAJUS“ prisiimtas 700 000 Eur, t. y. keturis kartus didesnis įsipareigojimas, nei tuo metu įmonės turėtas turtas, už tai negaunant (negalint gauti) jokios ekonominės naudos, jo neapskaitymas 2014 m. įmonės balanse, laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais nei įmonės, nei kreditorių interesų. Be to, teismas pažymėjo, kad įmonės tyčinį bankrotą suponuoja ir dokumentų bei turto neperdavimas teismo paskirtai bankroto administratorei. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-241-370/2018 Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartį paliko nepakeista. Lietuvos apeliacinis teismas nutarties 42-46 punktuose konstatavo, kad sudarant 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį UAB „INTAJUS“ buvo nemoki.
11. Teismas nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. UAB „INTAJUS“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Likviduotos UAB „INTAJUS“ bankroto byloje patvirtintas ir liko nepadengtas ieškovės 46 927,63 Eur dydžio finansinis reikalavimas, susidaręs už neapmokėtas statybines medžiagas, kurias ieškovė tiekė pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas 2016 m. kovo 8 d. – 2016 m. gegužės 9 d. laikotarpiu, t. y. prekes UAB „INTAJUS“ pirko jau būdama nemoki.
12. Teismas konstatavo, jog BUAB „INTAJUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje dalyvavo tiek ieškovė, tiek atsakovas kaip suinteresuotas asmuo, todėl joje nustatytų faktinių aplinkybių nereikia įrodinėti šioje byloje. Minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarties 42-46 punktuose yra aiškiai nurodyta, jog sudarant 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį UAB „INTAJUS“ buvo nemoki. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas savo 2018 m. sausio 25 d. nutartyje (49 punktas) pasisakė, jog 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandoriu sąmoningai buvo bloginama nemokia esančios UAB „INTAJUS“ turtinė padėtis, nes minėta laidavimo sutartimi įmonė prisiėmė nepagrįstai didelius įsipareigojimus už įmonę, kurios finansinė padėtis laidavimo sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma, ir nesant duomenų apie tai, kad minėta sutartis galėjo būti naudinga įmonei. Taip pat yra nustatyta, kad buvusio UAB „INTAJUS“ vadovo, t. y. šioje byloje atsakovo, veiksmai, kuomet įmonės vardu buvo sudarytas 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandoris, kuriuo BUAB „INTAJUS“ prisiimtas 700 000 Eur, t. y. keturis kartus didesnis įsipareigojimas, nei tuo metu įmonės turėtas turtas, už tai negaunant (negalint gauti) jokios ekonominės naudos, jo neapskaitymas 2014 m. įmonės balanse, laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais nei įmonės, nei kreditorių interesų (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties 38 punktas).
13. Aptaręs kasacinio teismo praktiką dėl bankroto pripažinimo tyčiniu padarinių, dėl kreditoriaus teisės į tiesioginį ieškinį įmonės vadovui, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovė byloje turi įrodinėti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nereikia įrodinėti atsakovo neteisėtų veiksmų bei kaltės, kurie pasireiškia tuo, kad, UAB „INTAJUS“ esant nemokiai, atsakovas, būdamas jos vadovu, 2014 m. liepos 10 d. sudarė ekonomiškai nenaudingą laidavimo sutartį, sąmoningai pablogindamas nemokios UAB „INTAJUS“ turtinę padėtį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis). Tokie atsakovo neteisėti veiksmai yra pakankamas pagrindas jo civilinei atsakomybei kilti. Tyčinio bankroto byloje taip pat buvo paneigta atsakovo versija, kad aptariama laidavimo sutartis turi būti vertinama kaip nepasiteisinusi verslo rizika. Šios nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir jos šioje byloje negali būti kitaip vertinamos.
14. Teismas nurodė, kad ieškovei nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nes pripažinus UAB „INTAJUS“ bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Todėl UAB „INTAJUS“ bankroto byloje patvirtintas ir nepadengtas ieškovės (kreditorės) 46 927,63 Eur dydžio finansinis reikalavimas yra laikytinas ieškovės žala, priežastiniu ryšiu susijusi su UAB „INTAJUS“ tyčinio bankroto byloje nustatytais atsakovo neteisėtais veiksmais. Taip pat iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog prašoma priteisti žala susidarė būtent tuo laikotarpiu kai UAB „INTAJUS“ buvo nemoki, t. y. 2016 m.
15. Ieškovei savo reikalavimą dėl žalos priteisimo grindžiant ir atsakovo neteisėtais veiksmais laiku neinicijuojant nemokios UAB „INTAJUS“ bankroto bylos, aptaręs teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis laiku neinicijavo nemokios UAB „INTAJUS“ bankroto bylos, nes, kaip jau minėta, vėliausiai 2014 m. liepos 10 d. įmonė tapo nemoki, o atsakovas tik 2016 m. gegužės mėn. inicijavo bankroto bylą; be to, turėdamas pareigą kreiptis į teismą dėl UAB „INTAJUS“ bankroto bylos iškėlimo, neteisėtai inicijavo neteisminį bankroto procesą, kas yra konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-4825-567/2016). Todėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu atsakovas taip pat privalo atlyginti žalą, padarytą ieškovei dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo.
16. Teismas padarė išvadą, kad, esant nustatytam nemokumo momentui 2014 m. liepos 10 d., atsakovas, kaip UAB „INTAJUS“ vadovas, 2016 m. pirkdamas iš ieškovės prekes (statybines medžiagas) turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo, kad už jas nebus atsiskaityta. Atsakovui tinkamai vykdžius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą ir laiku inicijavus UAB „INTAJUS“ teisminę bankroto bylą, 2016 m. UAB „INTAJUS“ nebūtų pirkusi iš ieškovės prekių, o ieškovė, žinodama apie UAB „INTAJUS“ nemokumą, prekių nebūtų pardavusi ir nebūtų patyrusi žalos, todėl tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, pažeidžiant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys.
17. Teismas nurodė, kad dėl atsakovo neteisėto neveikimo įsipareigojimas pagal laidavimo sutartį nebuvo apskaitytas UAB „INTAJUS“ 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentuose bei UAB „INTAJUS“ apskaitoje, tokiu būdu ieškovė buvo suklaidinta dėl kontrahentės finansinės padėties, kas lėmė ieškovės apsisprendimą dėl tarpusavio sandorių sudarymo su UAB „INTAJUS“.
18. Teismas sprendė, kad nurodyti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai sudaro pagrindą teigti, jog atsakovas taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendro pobūdžio pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovui kyla civilinė atsakomybė (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
19. Teismas pabrėžė, kad esant nustatytiems atsakovo neteisėtiems veiksmams, dėl kurių BUAB „INTAJUS“ buvo tyčia privesta prie bankroto, ir ieškovės, kaip kreditoriaus, žalai (bankroto byloje patvirtinto reikalavimo suma (46 927,63 Eur) neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir ieškovės žalos yra preziumuojamas, pareigą paneigti šią prezumpciją turėjo atsakovas, tačiau šios prezumpcijos nepaneigė.
20. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp jo veiksmų, t. y. 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutarties sudarymo bei nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir ieškovės nurodomos žalos, t. y. neišieškoto susidariusio įsiskolinimo ieškovei, nebuvimo, nes šie veiksmai neįtakojo susidariusio įsiskolinimo neapmokėjimo. Teismas nurodė, kad atsakovo versija, jog ieškovei žala atsirado tiesiogiai dėl įmonės nemokumo, kurį sukėlė ne sąmoningi atsakovo veiksmai (neveikimas), o nesėkmingai susiklostęs verslas, kad UAB „INTAJUS“ iki 2016 metų veikė aktyviai ir pelningai bei su ieškove atsiskaitinėjo tinkamai ir laiku, yra paneigta ir prieštarauja įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu padarytoms išvadoms – UAB „INTAJUS“ bankrotą pripažįstant tyčiniu konstatuota, kad įmonė buvo nemoki 2014 m.
21. Teismas, įvertinęs nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, nusprendė, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės žala būtų kilusi ir jei nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia bei nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo, tinkamo įsipareigojimų apskaitymo buhalterinėje apskaitoje). Taigi, atsakovas nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos ir tai, jog jis yra atsakingas tiek pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį, tiek pagal CK 6.263 straipsnį, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 46 927,63 Eur žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
22. Atsakovas A. L. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Lemora“ ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; prijungti prie bylos UAB „Verus Auditus“ 2021 m. gruodžio 6 d. specialisto išvadą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Teismas, padarydamas išvadą, kad atsakovas nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos, egzistuojančios tyčinio bankroto atveju, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.247 straipsnį, reglamentuojantį priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą.
22.2. 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartis buvo sudaryta turint tikslą plėsti UAB „INTAJUS“ veiklą. Atsakovas, susipažinęs su įmonės balansu ir kitais finansiniais rodikliais, buvo užtikrintas, kad UAB „VICUS“ skolą UAB „Vigdomus“ grąžins. Tačiau dėl objektyvių priežasčių pagrindinė rangos sutartis su UAB „INTAJUS“ nebuvo sudaryta ir fasado statybos darbų UAB „INTAJUS“ neatliko.
22.3. Teismas neatsižvelgė ir nevertino, kad laidavimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai priežastiniu ryšiu niekaip nėra susiję su ieškovei po bankrutavusios įmonės likvidavimo kilusios 46 927,63 Eur žalos dėl finansinio reikalavimo nepatenkinimo atsiradimu. Jokios piniginės lėšos laidavimo sutarties pagrindu kreditorei UAB „Vigdomus“ (ar jos teisių perėmėjams) niekada nebuvo mokamos, t. y., nors prievolė ir buvo prisiimta, tačiau faktiškai ji niekada nebuvo vykdoma. Laidavimo sutartis UAB „INTAJUS“ nemokumo neįtakojo bei ieškovės teisių nepažeidė ir tuo aspektu, jog į įmonės kreditorių sąrašą UAB „Vigdomus“ (ar jos teisių perėmėjai) taip pat nebuvo įtraukta. UAB „INTAJUS“ turtas laidavimu prisiimtiems įsipareigojimams tenkinti niekada nukreiptas ir mažinamas nebuvo, atitinkamai ir negalėjo lemti 46 927,63 Eur žalos ieškovei atsiradimo. Vien pats prievolės prisiėmimo faktas, nesant jokių realių šios prievolės vykdymo veiksmų, net reikalavimo iš kreditoriaus pusės, ieškovei žalos sukelti negalėjo.
22.4. Nors teismas, cituodamas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį, teigia, kad UAB „INTAJUS“ finansinės atskaitomybės dokumentuose ir apskaitoje privalėjo apskaityti 700 000 Eur laidavimu prisiimtus įsipareigojimus, tačiau tai tiesiogiai prieštarauja verslo apskaitos standartams. Remiantis 19-uoju Verslo apskaitos standartu „Atidėjiniai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir turtas bei poataskaitiniai įvykiai“, neapibrėžtieji įsipareigojimai nei pelno (nuostolių) ataskaitoje, nei balanse nerodomi (24 punktas). Balanse jie nerodomi, nes tokių įsipareigojimų suma negali būti patikimai nustatoma arba nėra tikėtina, kad juos reikės vykdyti (23 punktas). Prie tokių įsipareigojimų yra priskiriami ir laidavimu prisiimti įsipareigojimai. Todėl įmonės laidavimo sutartimi prisiimtas įsipareigojimas pagrįstai nebuvo atspindėtas UAB „INTAJUS“ balanse bei pelno (nuostolių) ataskaitoje. UAB „Verus Auditus“ specialisto išvadoje patvirtino, kad 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartis neturėjo būti atvaizduota 2014 m. gruodžio 31 d. balanse, o, atsižvelgiant į tai, jog kreditorius UAB „Vigdomus“ ir jo teisių perėmėjai reikalavimų dėl laidavimo nepareiškė – ir vėlesnių metų balansuose. Taigi, šiuo atveju susidaro situacija, kad apeliantas turi atsakyti už teismų padarytas klaidingas išvadas, už tai, kad buhalterinę apskaitą tvarkė vadovaudamasis buhalterinę apskaitą reglamentuojančiais įstatymais bei poįstatyminiais teisės aktais.
22.5. Teismas nevertino atsakovo nurodytos pagrindinės priežasties, nulėmusios UAB „INTAJUS“ nemokumą bei atitinkamai neatsiskaitymą su ieškove – tai užsakovų neatsiskaitymas su UAB „INTAJUS“. Iš 2016 m. gegužės 13 d. UAB „INTAJUS“ balanso matyti, kad įmonė buvo apskaičiusi 856 183 Eur per vienerius metus gautinų sumų, kai tuo tarpu 2015 m. gruodžio 31 d. gautinos sumos sudarė 206 693 Eur, t. y. per 2016 m. I pusm. gautinos sumos išaugo net 4 kartus. Dėl užsakovų neatsiskaitymo UAB „INTAJUS“ susidūrė su finansiniais sunkumais, kadangi trūko apyvartinių lėšų veiklos vykdymui bei atsiskaitymui su įmonės kreditoriais. Atsakovas, matydamas bendrovės sunkią finansinę padėtį 2016 m. gegužės mėnesį, priėmė sprendimą inicijuoti UAB „INTAJUS“ bankrotą ne teismo tvarka. Ieškovė žalą kildina iš neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų, kurios buvo išrašytos 2016 m., kuomet gerokai išaugo UAB „INTAJUS“ gautinos sumos, taigi, žala ieškovei kilo ne dėl sudarytos laidavimo sutarties ir jos neapskaitymo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, bet dėl užsakovų neatsiskaitymo su UAB „INTAJUS“.
22.6. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog apelianto neteisėti veiksmai pasireiškė ir tuo, kad jis laiku neinicijavo nemokios UAB „INTAJUS“ bankroto bylos, nes vėliausiai 2014 m. liepos 10 d. BUAB „INTAJUS“ tapo nemoki. UAB „Verus Auditus“ specialistas nustatė, kad UAB „INTAJUS“ buvo moki 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutarties sudarymo metu bei buvo moki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d., kadangi įmonės pradelstos skolos neviršijo pusės turėto turto vertės.
22.7. Nesutiktina su tuo, kad apeliantas dar 2014 m. liepos 10 d. privalėjo inicijuoti UAB „INTAJUS“ bankroto bylą, t. y. iškart sudaręs laidavimo sutartį, kadangi šia sutartimi atsakovas tik suteikė užtikrinimo priemonę, o neprisiėmė prievolės kaip pagrindinis skolininkas. Atsakovas, susipažinęs su skolininkės UAB „VICUS“ balansu ir kitais finansiniais rodikliais, buvo užtikrintas, kad skolininkė skolą grąžins. Vien turimi įsipareigojimai, jų dydis, savaime nereiškia, kad įmonė bankrutuos ir įsipareigojimai nebus įvykdyti, tuo labiau jog UAB „Vigdomus“ reikalavimų nereiškė. BUAB „INTAJUS“ su finansiniais sunkumais susidūrė 2016 m. užsakovams neatsiskaitant už suteiktas paslaugas, kas ir sukėlė UAB „INTAJUS“ nemokumą bei atitinkamai ir neatsiskaitymą su ieškove. Įmonė iki 2016 m. veikė aktyviai ir pelningai.
22.8. BUAB „INTAJUS“ bankrotas tuo pagrindu, jog atsakovas laiku neinicijavo įmonei bankroto bylos, pripažintas tyčiniu nebuvo.
22.9. Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Įvertinus, kad sutartis dėl specialisto išvados parengimo buvo sudaryta 2021 m. lapkričio 16 d., o specialisto išvada parengta 2021 m. gruodžio 6 d., apeliantas neturėjo galimybės šios išvados pateikti anksčiau. Be to, būtinybę užsakyti specialisto išvadą apeliantas įžvelgė tik susipažinęs su skundžiamu sprendimu. Teikiama specialisto išvada neapsunkins bylos nagrinėjimo, kadangi ji jokių naujų aplinkybių neiškelia, o tik patvirtina apelianto nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios dėstytus argumentus.
Atsiliepimas
23. Ieškovė UAB „Lemora“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto patirtas 574,75 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
23.1. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė turi teisę reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo tiesiogiai atsakovui, nes įsiteisėjusiomis nutartimis BUAB „INTAJUS“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai bei kaltė (prejudicinių faktų forma) dėl UAB „INTAJUS“ tyčinio bankroto.
23.2. Likviduotos UAB „INTAJUS“ bankroto byloje buvo patvirtintas ir liko nepadengtas ieškovės 46 927,63 Eur dydžio reikalavimas, susidaręs kai įmonė jau buvo nemoki. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, kaip UAB „INTAJUS“ vadovas, 2016 m. pirkdamas iš ieškovės prekes (statybines medžiagas) turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo, kad už jas nebus atsiskaityta.
23.3. Civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos.
23.4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei nereikia įrodinėti atsakovo neteisėtų veiksmų bei kaltės, nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai yra pakankamas pagrindas jo civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas neturi teisės kvestionuoti BUAB „INTAJUS“ tyčinio bankroto byloje nustatytų jo neteisėtų veiksmų. Be to, be atsakovo neteisėtų veiksmų, nustatytų tyčinio bankroto byloje, teismas papildomai konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškia laiku neinicijavus nemokios UAB „INTAJUS“ bankroto bylos, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu atsakovas taip pat privalo atlyginti žalą, padarytą ieškovei dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo. Teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai sudaro pagrindą teigti, jog jis pažeidė CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendro pobūdžio pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
23.5. Pripažinus BUAB „INTAJUS“ bankrotą tyčiniu, ieškovei taip pat nereikėjo įrodinėti kitų preziumuojamų atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio. Procesinė pareiga paneigti šias sąlygas tenka atsakovui. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas minėtų preziumuojamų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų nepaneigė.
23.6. Teismas pagrįstai atmetė apelianto argumentus dėl priežastinio ryšio nebuvimo, kad žalą ieškovei lėmė nesėkmingai susiklostęs verslas ir kreditorių neatsiskaitymas. Teismas, tinkamai įvertinęs nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes bei pripažįstant BUAB „INTAJUS“ bankrotą tyčiniu nustatytus prejudicinius faktus, pagrįstai nusprendė, kad apeliantas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovei žala būtų kilusi ir jei nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų. Taigi, atsakovas nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos ir tai, jog jis yra atsakingas už padarytą žalą tiek pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį, tiek pagal CK 6.263 straipsnį.
23.7. Atmestinas apelianto prašymas dėl naujo įrodymo – UAB „Verus Auditus“ 2021 m. gruodžio 6 d. specialisto išvados priėmimo, nes prašymas pateiktas pavėluotai, juo siekiama užginčyti prejudicinį faktą dėl BUAB „INTAJUS“ nemokumo momento, kuris buvo nustatinėjamas sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Todėl apeliantas visus įrodymus, reikšmingus nemokumo momento nustatymui, turėjo teikti tyčinio bankroto byloje. Be to, manydamas, kad reikalinga specialisto išvada, apeliantas galėjo ją užsakyti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o ne šią jau išnagrinėjus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo tenkintas tiesioginis kreditorės ieškinys dėl žalos atlyginimo iš buvusio bankrutavusios ir išregistruotos įmonės vadovo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujo įrodymo
25. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė ir prašo pridėti prie bylos medžiagos naują įrodymą – UAB „Verus Auditus“ 2021 m. gruodžio 6 d. specialisto išvadą. Apelianto teigimu, būtinybę užsakyti specialisto išvadą jis įžvelgė tik susipažinęs su skundžiamu sprendimu. Teikiama specialisto išvada neapsunkins bylos nagrinėjimo, kadangi ji jokių naujų aplinkybių neiškelia, o tik patvirtina apelianto nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios dėstytus argumentus.
26. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, jeigu įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19–20 punktai).
27. Be to, kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių objektyviai egzistavusių kliūčių rašytinį įrodymą teikti į bylą tada, kai ji buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Įstatyme nustatyta, kad dar teikdami teismui pirmuosius procesinius dokumentus (ieškinį ar atsiliepimą į jį) dalyvaujantys byloje asmenys turi tinkamai vykdyti pareigą pagrįsti ir įrodyti savo byloje reiškiamus reikalavimus ar atsikirtimus į juos (CPK 135 straipsnio 2 dalis, 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 3 dalis), o pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti (CPK 226 straipsnis). Tokie reikalavimai koreliuoja su civiliniame procese galiojančiu proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu, pagal kurį teismas turi imtis CPK nustatytų priemonių tam, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnis). Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2021 m. kovo 19 d. ir buvo nuosekli dėl žalos atsiradimo priežasčių; atsakovas į bylą teikė atsiliepimą, tripliką, juose išreiškė poziciją, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog dar 2014 m. liepos 10 d. atsakovas turėjo inicijuoti įmonės bankroto bylą; UAB „INTAJUS“ su finansiniais sunkumais susidūrė 2016 m. Taigi, turėjo galimybę ir sąlygas pateikti visus, jo vertinimu, reikšmingus įrodymus, savo pozicijai pagrįsti ir ieškovės paneigti, tačiau su prašymu dėl naujo įrodymo priėmimo kreipėsi tik tuomet, kai buvo priimtas jam nepalankus teismo sprendimas.
29. Tai, kad sutartis dėl specialisto išvados parengimo buvo sudaryta 2021 m. lapkričio 16 d., o specialisto išvada parengta 2021 m. gruodžio 6 d., t. y. po skundžiamo sprendimo priėmimo, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, jog šis įrodymas negalėjo būti gautas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Paties atsakovo pasirinktas procesinio elgesio modelis nulėmė, kad įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Toks neveikimas negali būti pripažįstamas pagrindu taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį. Juolab kad ir pagrindinis įrodinėjimo procesas, t. y. įrodymų rinkimas, jų teikimas į bylą bei jų vertinimas, vyksta būtent pirmosios instancijos teisme. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šiuo atveju nėra pagrindo naują įrodymą priimti apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
Dėl ginčo esmės
30. Ieškovė, bankrutavusios ir išregistruotos įmonės kreditorė, pareiškė tiesioginį ieškinį buvusiam įmonės vadovui, prašydama taikyti deliktinę civilinę atsakomybę ir priteisti iš jo 46 927,63 Eur žalos atlyginimo (bankroto byloje ieškovės patvirtintas ir nepatenkintas finansinis reikalavimas), nes įmonės vadovas (atsakovas) tyčia privedė įmonę prie bankroto, taip pat laiku neinicijavo įmonės bankroto bei pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai taip, kad niekam nebūtų daroma žala.
31. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
32. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016, 39 punktas).
33. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 47 punktas).
34. Kasacinis teismas suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 48 punktas).
35. Pagal kasacinio teismo praktiką juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Kasacinis teismas pažymi, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė. Taigi, dvi vadovo civilinės atsakomybės sąlygos – jo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, būtent jam tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 23 ir 24 punktai; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 23 punktas).
36. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį, konstatuodamas, kad atsakovo neteisėti veiksmai, sukėlę įmonės tyčinį bankrotą, ir ieškovei padaryta žala (įmonės bankroto byloje nepatenkintas 46 927,63 Eur finansinis reikalavimas) yra nustatyti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais įmonės bankroto byloje, o prezumpcijos, kad jo neteisėti veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su ieškovei padaryta žala, atsakovas nepaneigė. Taip pat teismas pripažino, kad atsakovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iškėlimo ir yra atsakingas tiek pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį, tiek pagal CK 6.263 straipsnį. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu apeliantas iš esmės argumentuoja tuo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.247 straipsnį, reglamentuojantį priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą; kad 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartis nelėmė įmonės nemokumo ir priežastiniu ryšiu nėra susijusi su ieškovei kilusia žala; teismas nevertino, kad įmonės nemokumą bei atitinkamą neatsiskaitymą su ieškove lėmė užsakovų neatsiskaitymas su UAB „INTAJUS“.
37. Teisėjų kolegija, atmesdama apelianto argumentus pažymi, kad keldamas klausimą dėl savo, kaip buvusio BUAB „INTAJUS“ vadovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, apeliantas tam tikrais savo skundo argumentais kvestionuoja faktines aplinkybes, kurios nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti BUAB „INTAJUS“ bankrotą tyčiniu. Kaip pirmiau minėta, šios faktinės aplinkybės, kaip prejudiciniai faktai, nebegali būti ginčijamos (priešingas aiškinimas reikštų res judicata (galutinio teismo sprendimo) principo pažeidimą).
38. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi pagal kreditorės UAB „Lemora“ pareiškimą BUAB „INTAJUS“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktų pagrindais. Teismo vertinimu, buvusio įmonės direktoriaus A. L. veiksmai, kuomet įmonės vardu buvo sudarytas 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandoris, kuriuo BUAB „INTAJUS“ prisiimtas 700 000 Eur, t. y. 4 kartus didesnis įsipareigojimas, nei tuo metu įmonės turėtas turtas, už tai negaunant (negalint gauti) jokios ekonominės naudos, jo neapskaitymas 2014 m. įmonės balanse, laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais nei įmonės, nei kreditorių interesų. Be to, teismas pažymėjo, kad įmonės tyčinį bankrotą suponuoja ir dokumentų bei turto neperdavimas teismo paskirtai bankroto administratorei.
39. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs A. L. atskirąjį skundą, 2018 m. sausio 25 d. nutartyje įvertinęs bylos medžiagą, nesutiko su atskirajame skunde dėstomais argumentais dėl duomenų apie įmonės faktinį nemokumą 2014 m. nebuvimo. Nurodė, jog priešingai, tiek iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, tiek iš bylos medžiagos, tiek iš pačios apelianto pozicijos galima daryti išvadą apie įmonės faktinio nemokumo būseną 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutarties sudarymo metu. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės: pirma, paneigia atskirojo skundo argumentą, jog laidavimo sutartis vertintina kaip nepasiteisinusi verslo rizika; antra, yra pakankamos spręsti ne tik apie 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutarties, kaip sandorio, nenaudingumą įmonei, tačiau ir konstatuoti, kad šiuo sandoriu sąmoningai buvo bloginama nemokia esančios UAB „INTAJUS“ turtinė padėtis, nes laidavimo sutartimi įmonė prisiėmė tik nepagrįstai didelius įsipareigojimus už įmonę, kurios finansinė padėtis laidavimo sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma, ir nesant duomenų apie tai, kad minėta sutartis galėjo būti naudinga įmonei. Taip pat Apeliacinis teismas nurodė, jog aplinkybė, kad UAB „INTAJUS“ bankroto byloje nėra patvirtintas jokio kreditoriaus reikalavimas, kildinamas minėtos 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutarties pagrindu, nepaneigia nustatytų laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nuostolingumo UAB „INTAJUS“ atžvilgiu, buvusio pagrindu ir neteisminės bankroto procedūros inicijavimui, kartu ir veiklos nutraukimui. Faktiškai tik įmonės kreditoriams inicijavus atskirose civilinėse bylose savo teisių gynimą, buvo identifikuotas laidavimo sandoris ir išaiškėjo jo pasekmės.
40. Taigi, visos aplinkybės, susijusios su 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutarties sudarymu ir šio sandorio įtaka įmonės nemokumui, t. y. apelianto kaip buvusio įmonės vadovo veiksmai, buvo išsamiai išanalizuotos ir įvertintos įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais sprendžiant dėl BUAB „INTAJUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais ir civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis). Dėl nurodyto teisėjų kolegija atmeta šiuo aspektu pateiktus apelianto argumentus kaip teisiškai nepagrįstus.
41. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog atsakovas šiuo atveju nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.247 straipsnį. Kaip teigia atsakovas, ieškovei žala kilo ne dėl sudarytos laidavimo sutarties ir jos neapskaitymo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose (šių veiksmų neteisėtumas konstatuotas pripažįstant bankrotą tyčiniu), bet dėl užsakovų neatsiskaitymo su UAB „INTAJUS“.
42. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su nurodytais apeliacinio skundo argumentais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, remdamasis ieškovės pateikto 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „INTAJUS“ balanso bei pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis, įrodinėjo, kad bendrovė turėjo turto už 203 186 Eur, pardavimo pajamos 2015 m. sudarė 603 874 Eur, bendrovė uždirbo net 64 878 Eur pelno, todėl atitinkamai apeliantui nebuvo pareigos dar 2014 m. liepos mėn. inicijuoti bankroto bylą bei žala ieškovei nebuvo padaryta.
43. Kaip matyti iš minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarties, apeliantas ir toje byloje teigė, kad didžioji dalis įmonės pradelstų įsipareigojimų atsirado 2016 m., todėl spręsti apie tai, jog įmonė 2014 m. buvo nemoki, nėra pagrindo, tačiau Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šį argumentą paneigia jo paties pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime dėstoma prieštaringa atskirojo skundo argumentams pozicija bei byloje esančių įmonės balansų duomenų visetas. Į bylą pateiktų balansų duomenimis nustatyta, kad 2014 m. BUAB „INTAJUS“ turėjo turto už 146 274 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 172 965 Eur; pagal įmonės balansą už 2015 m. įmonė turėjo turto už 203 186 Eur, o per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų už 154 591 Eur sumą; pagal 2016 m. gegužės 13 d. balansą įmonė turėjo turto už 860 525 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 910 853 Eur. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. sausio 25 d. nutartyje, įvertinęs apelianto paaiškinimus procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus dėl įmonės faktinio nemokumo nepriklausomai nuo laidavimo sutartimi prisiimto įsipareigojimo, taip pat sulyginus 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. gegužės 13 d. įmonės finansinius (turto ir įsipareigojimų) rodiklius, kurie iš esmės nekito (trumpalaikių įsipareigojimų visuomet buvo daugiau nei ½ turto), bei į aukščiau nustatytas aplinkybes, susijusias su laidavimo sutarties sudarymo aplinkybėmis (10 000 Lt avansiniam mokėjimui neturėjimas), sprendė esant pakankamam pagrindui konstatuoti, jog UAB „INTAJUS“ 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutarties sudarymo metu buvo faktiškai nemoki.
44. Taigi, atsakovo argumentai dėl įmonės mokumo 2014 m. ir 2016 m. (bendradarbiavimo su ieškove metu) prieštarauja nurodytoms įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais padarytoms išvadoms – kad BUAB „INTAJUS“ buvo nemoki 2014 m. liepos 10 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės žala būtų kilusi ir jei nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia). Vadinasi, atsakovas nepaneigė nurodytos prezumpcijos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas yra atsakingas ieškovei tiek pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį, tiek pagal CK 6.263 straipsnį.
45. Esant nustatytai aplinkybei, kad BUAB „INTAJUS“ buvo nemoki 2014 m. liepos 10 d., nepaisant to, kad UAB „INTAJUS“ bankrotas tuo pagrindu, jog atsakovas laiku neinicijavo įmonei bankroto bylos, pripažintas tyčiniu nebuvo, nereiškia, kad atsakovas tokios pareigos neturėjo. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, jog įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
46. Bylos duomenimis apeliantas tik 2016 m. gegužės mėn. inicijavo neteisminį UAB „INTAJUS“ bankrotą (UAB „INTAJUS“ 2016 m. gegužės 13 d. kreditorių susirinkime buvo nutarta UAB „INTAJUS“ bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka ir bankroto administratore paskirti UAB „UBC“, o 2016 m. liepos 15 d. BUAB „INTAJUS“ kreditorių susirinkime buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas (trečiosios eilės kreditore patvirtina ir UAB „Parama verslui“ su 700 000 Eur reikalavimu). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą dėl minėtų 2016 m. gegužės 13 d. ir 2016 m. liepos 15 d. BUAB „INTAJUS“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, 2016 m. spalio 12 d. nutartimi pripažino UAB „INTAJUS“ 2016 m. gegužės 13 d. kreditorių susirinkimo nutarimus iškelti UAB „INTAJUS“ neteisminį bankrotą bei administratore paskirti UAB „UBC“ negaliojančiais nuo jų priėmimo momento ir nutraukė neteisminę UAB „INTAJUS“ bankroto procedūrą.
47. BUAB „INTAJUS“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartimi pagal UAB „Lemora“ pareiškimą.
48. Byloje nustatyta ir apeliantas to neneigia, kad ieškovės prašoma žala – BUAB „INTAJUS“ bankroto byloje patvirtintas ir nepadengtas ieškovės 46 927,63 Eur dydžio finansinis reikalavimas susidarė už statybines medžiagas, kurias ieškovė tiekė pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas 2016 m. kovo 8 d. – 2016 m. gegužės 9 d. laikotarpiu, t. y., kai įmonė jau buvo nemoki ir netgi prieš pat (nors ir neteisėtai) inicijuojant neteisminį bankrotą. Tai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas, kaip UAB „INTAJUS“ vadovas, 2016 m. pirkdamas iš ieškovės prekes, turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo, kad už jas nebus atsiskaityta. Be to, konstatuotina, jog atsakovui tinkamai vykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą ir laiku inicijavus UAB „INTAJUS“ teisminę bankroto bylą, 2016 m. įmonė nebūtų pirkusi iš ieškovės prekių, o ieškovė, žinodama apie jos nemokumą, prekių nebūtų pardavusi ir nebūtų patyrusi žalos. Todėl tarp atsakovo neteisėtų veiksmų pažeidžiant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys, kurio atsakovas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.
49. Taigi, apeliantas, turėdamas pareigą kreiptis į teismą dėl BUAB „INTAJUS“ bankroto bylos iškėlimo nuo 2014 m. liepos 10 d. šios pareigos nevykdė, neteisėtai inicijavo neteisminės bankroto bylos kėlimą, todėl pagrįsta teismo išvada, kad ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą.
50. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, atsižvelgiant į aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, atsakovo veiksmai, kuriais jis privedė BUAB „INTAJUS“ prie bankroto, laikomi galutinai nustatytais ir jie nebegali būti iš naujo įrodinėjami, taip pat laikoma nustatyta ir kita atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė, o įrodinėjimo našta šioje byloje paskirstoma taip, jog būtent atsakovas turi paneigti ieškovės nurodytą (ir pirmosios instancijos teismo konstatuotą) žalos faktą bei žalos dydį ir priežastinį jų ryšį su veiksmais, privedusiais bendrovę prie bankroto. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, atsakovo pateiktus į bylą argumentus, daro išvadą, kad atsakovas minėtų civilinės atsakomybės sąlygų byloje nepaneigė, nes apeliacinio skundo argumentai iš esmės buvo nukreipti ne į prezumpcijų, o į prejudicinių faktų, kurie nebegali būti kvestionuojami, paneigimą.
51. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-403/2021). Pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
52. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino reikšmingas bylos faktines aplinkybes bei įrodymus ir tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
53. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Ieškovė nurodo, kad patyrė 574,75 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Šias išlaidas ieškovė grindžia 2021 m. gruodžio 20 d. sąskaita bei mokėjimo nurodymo patvirtinimu. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Ieškovės už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų 7 ir 8.11 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamos iš apelianto.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. L. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ naudai 574,75 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt keturis eurus 75 euro centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.