- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-11-08
- Bylos Nr.
- e2-1935-640/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00298-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“
- Atsakovas
- A. L.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2Deliktinė atsakomybė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ (toliau-UAB „Lemora“) ieškinį atsakovui A. L. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė UAB „Lemora“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašo iš atsakovo A. L., kaip buvusio UAB „Intajus“ vadovo, priteisti 46 927,63 Eur žalą, kurią sudaro likviduotos UAB „Intajus“ bankroto byloje patvirtintas ir neišieškotas ieškovės kreditorinis reikalavimas. Ieškovė ieškinį reiškia vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalies ir 20 straipsnio 7 dalies nuostatomis bei tuo faktu, kad UAB „Intajus“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Ieškinys grindžiamas tokiais argumentais:
1.1. Ieškovė nurodo, jog atsakovas buvo UAB „Intajus“ akcininku nuo šios įmonės įsteigimo iki 2016 m. birželio 27 d. Taip pat atsakovas buvo UAB „Intajus“ direktoriumi nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gegužės 24 d.. Vėliausiai 2014 m. liepos 10 d. UAB „Intajus“ tapo nemoki.
1.2. 2017 m. kovo 1 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria iškėlė UAB „Intajus“ bankroto bylą. 2017 m. spalio 23 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria UAB „Intajus“ bankrotą pripažino tyčiniu. 2018 m. sausio 25 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis palikta nepakeista.
1.3. Ieškovė nurodo, jog UAB „Intajus” tyčinio bankroto byloje buvo nustatytos sekančios faktinės aplinkybės, turinčios prejudicinę galią sprendžiant ieškinį dėl žalos priteisimo iš atsakovo:
1.3.1. sudarant 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį UAB „Intajus“ buvo nemoki (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarties 42 – 46 punktus);
1.3.2. buvusio UAB „Intajus“ vadovo – atsakovo veiksmai, kuomet įmonės vardu buvo sudarytas 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandoris, kuriuo BUAB „Intajus“ prisiimtas 700000 Eur, t. y. 4 kartus didesnis įsipareigojimas, nei tuo metu įmonės turėtas turtas, už tai negaunant (negalint gauti) jokios ekonominės naudos, jo neapskaitymas 2014 m. įmonės balanse, laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais nei įmonės, nei kreditorių interesų (žr. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties 38 punktą);
1.3.3. 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandoriu sąmoningai buvo bloginama nemokia esančios UAB „Intajus“ turtinė padėtis, nes minėta laidavimo sutartimi įmonė prisiėmė tik nepagrįstai didelius įsipareigojimus už įmonę, kurios finansinė padėtis laidavimo sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma, ir nesant duomenų apie tai, kad minėta sutartis galėjo būti naudinga įmonei (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarties 49 punktą).
1.4. 2019 m. gegužės 6 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria nutarė pripažinti bankrutavusios UAB „Intajus” veiklą pasibaigusią ir išregistruoti iš Juridinių asmenų registro. 2019 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Intajus” buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
1.5. Likviduotos UAB „Intajus“ bankroto byloje patvirtintas ir liko nepadengtas ieškovės 46 927,63 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Šis kreditorinis reikalavimas susidarė už neapmokėtas statybines medžiagas, kurias ieškovas tiekė UAB „Intajus“ pagal PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas 2016 m. kovo 8 d. – 2016 m. gegužės 9 d. laikotarpiu. Taigi UAB „Intajus“ bankroto byloje liko nepadengtas ieškovės kreditorinis reikalavimas, susidaręs už prekes, kurias UAB „Intajus“ pirko jau būdama nemoki, nes, kaip jau minėta, UAB „Intajus” tyčinio bankroto byloje šios įmonės nemokumas nustatytas nuo 2014 m. liepos 10 d. Šių prekių įsigijimo metu UAB „Intajus“ akcininku ir direktoriumi buvo atsakovas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas A. L. atsiliepimu prašo ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
2.1. Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius.
2.2. Atsakovas ginčija savo neteisėtus veiksmus ir nurodo, kad UAB „Intajus“ nemokumą nulėmė ne 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutarties sudarymas, o objektyvios priežastys – UAB „Intajus“ užsakovų neatsiskaitymas. Atsakovas nurodo, jog 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartis buvo sudaryta turint tikslą plėsti UAB „Intajus“ veiklą, o būtent - sudarius laidavimo sutartį UAB „Intajus“ turėjo galimybę atlikti prekybos centro „Kalniečiai“ fasado statybos (rekonstrukcijos) darbus bei palankiomis sąlygomis nuomotis prekybines patalpas ir tokiu būdu uždirbti UAB „Intajus“ žymiai daugiau pajamų. Atsakovas susipažinęs su įmonės balansu ir kitais finansiniais rodikliais buvo užtikrintas, kad skolininkas UAB „Vicus“ skolą UAB „Vigdomus“ grąžins. Tačiau dėl objektyvių pagrindinė rangos sutartis su UAB „Intajus“ nebuvo sudaryta ir fasado statybos darbai UAB „Intajus“ nebuvo atliekami. Atsakovas pabrėžia, kad laidavimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai priežastiniu ryšiu niekaip nėra susiję su ieškovei po bankrutavusios įmonės likvidavimo kilusios 46927,63 Eur žalos dėl finansinio reikalavimo nepatenkinimo atsiradimu, kadangi jokios piniginės lėšos laidavimo sutarties pagrindu kreditoriui UAB „Vigdomus“ (ar jos teisių perėmėjams) niekada nebuvo mokamos, t. y. nors prievolė ir buvo prisiimta, tačiau faktiškai ji niekada nebuvo vykdoma ir piniginės lėšos niekada (nei iki bankroto, nei po bankroto bylos UAB „Intajus“ iškėlimo) nebuvo nukreiptos prievolei pagal laidavimo sutartį tenkinti. Laidavimo sutartis UAB „Intajus“ nemokumo neįtakojo bei ieškovės teisių nepažeidė ir tuo aspektu, jog į įmonės kreditorių sąrašą UAB „Vigdomus“ (ar jos teisių perėmėjai) taip pat nebuvo įtraukta, t. y. nebuvo pareiškusi reikalavimo BUAB „Intajus“ bankroto byloje. Kitaip tariant, UAB „Intajus“ turtas laidavimu prisiimtiems įsipareigojimams tenkinti niekada nukreiptas ir mažinamas nebuvo, atitinkamai ir negalėjo lemti 46927,63 Eur žalos ieškovei atsiradimo.
2.3. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad dar 2014 m. liepos 10 d. atsakovas turėjo inicijuoti UAB „Intajus“ bankroto bylą. UAB „Intajus“ su finansiniais sunkumais susidūrė 2016 m. užsakovams neatsiskaitant už suteiktas paslaugas. Iš ieškovės pateikto 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Intajus“ balanso bei pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrovė turėjo turto už 203186 Eur, bendrovės pardavimo pajamos 2015 m. sudarė 603874 Eur, bendrovė uždirbo net 64878 Eur pelno. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek 2014 m., tiek 2015 m. ir su ieškove vyko aktyvus bendradarbiavimas, šalys 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sudariusios sutartį dėl prekių pirkimo-pardavimo, UAB „Intajus“ nuolat pirko prekes iš ieškovės, už kurias atsiskaitinėjo tinkamai ir laiku. Ieškovė šių faktų neginčija. Taigi akivaizdu, kad įmonė iki 2016 m. veikė aktyviai ir pelningai, dėl ko atsakovui, priešingai nei nurodo ieškovė, nebuvo pareigos 2014 m. liepos 10 d. UAB „Intajus“ inicijuoti bankroto bylos. Atsakovas pažymi, kad priešingai nei teigia ieškovė, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tuo pagrindu, jog atsakovas, kaip įmonės vadovas, esant UAB „Intajus“ nemokiai laiku nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir dėl to įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala, nenustatė ir bankroto tyčiniu šiuo pagrindu nepripažino, toks klausimas nei paties ieškovo, nei teismo iniciatyva apskritai nebuvo keliamas. UAB „Intajus“ bankrotas pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 bei 5 punktų pagrindais.
2.4. Atsakovo teigimu, jo veiksmuose nebuvo atlikta jokių neteisėtų bei kaltų veiksmų, nukreiptų į ieškovę, kaip nėra ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą ir po bankrutavusios įmonės likvidavimo ieškovei kilusios 46927,63 Eur žalos dėl finansinio reikalavimo nepatenkinimo. Kaip minėta, UAB „Intajus“ turtas 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartimi prisiimtiems įsipareigojimams tenkinti niekada nukreiptas ir mažinamas nebuvo, bendrovės finansinius sunkumus nulėmė užsakovų neatsiskaitymas su bendrove, dėl ko įmonė nebeturėjo apyvartinių lėšų veiklos vykdymui bei atsiskaitymui su kreditoriais, tame tarpe ir ieškove. Taigi nesant būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas.
3. Teismo posėdžio metu šalių atstovai palaiko savo argumentus. Ieškovės atstovas prašo ieškinį tenkinti, o atsakovo atstovas – atmesti.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
4. Byloje nustatyta, jog UAB „Intajus“ buvo įsteigta 2007 metais ir jos akcininku nuo įmonės įsteigimo iki 2016 m. birželio 27 d. buvo atsakovas. Taip pat atsakovas buvo UAB „Intajus“ direktoriumi nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2016 m. gegužės 24 d..
5. 2014 m. liepos 10 d. atsakovas, veikdamas kaip UAB „Intajus“ direktorius, sudarė laidavimo sutartį Nr. 14/07/10, kuria UAB „Intajus“ neatlygintinai laidavo kreditoriui UAB „Vigdomus“ už skolininko UAB „Vicus“ prievoles. Iš šios laidavimo sutarties kilo UAB „Intajus“ 700 000 Eur dydžio prievolė kreditoriui UAB „Vigdomus“. Pagal 2015 m. rugpjūčio 26 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08/26 pradinis kreditorius UAB „Vigdomus“ savo 700 000 Eur reikalavimo teisę į UAB „Intajus“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Baltic Net“. Po to, pagal 2016 m. balandžio 11 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 04/11 naujasis kreditorius UAB „Baltic Net“ savo 700 000 Eur reikalavimo teisę į UAB „Intajus“ perleido UAB „Parama verslui“. Tokiu būdu UAB „Parama verslui“ įgijo 700 000 Eur kreditorinį reikalavimą į UAB „Intajus“.
6. UAB „Intajus“ 700 000 Eur dydžio įsipareigojimas pagal laidavimo sutartį nebuvo apskaitytas UAB „Intajus“ 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentuose ir apskaitoje. Pagal 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Intajus“ balanso duomenis, šios įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 164 783 Eur sumą, iš kurios per vienerius metus mokėtina suma ir įsipareigojimai - 154 591 Eur, o po vienerių metų mokėtina suma ir įsipareigojimai - 10 192 Eur. Tokiu būdu 2015 m. gruodžio 31 d. dienai UAB „Intajus“ apskaitoje nebuvo apskaitytas 700 000 Eur įsipareigojimas nei pradiniam kreditoriui UAB „Vigdomus“ (turėjo būti apskaitytas pagal 2014 m. liepos 10 d. Laidavimo sutartį Nr. 14/07/10), nei naujajam kreditoriui UAB „Baltic net“ (turėjo būti apskaitytas pagal 2015 m. rugpjūčio 26 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 08/26).
7. Iš bylos duomenų, juos patikrinus teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) (Civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 179 str. 3 d.), nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės UAB „Magirnis“ ieškinį atsakovams BUAB „INTAJUS“, UAB „Parama verslui“, UAB „Vigdomus“ ir UAB „BALTIC NET“ dėl UAB „Vigdomus“ ir BUAB „INTAJUS“ 2014-07-10 sudarytos laidavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia actio Pauliana pagrindu (civilinė byla Nr. e2-1287-582/2017). Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi UAB „Magirnis“ ieškinį paliko nenagrinėtą, vadovaudamasis CPK 246 straipsnio 1 dalimi ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindais; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismo nutartyje nustatyta, kad atsakovė UAB „Parama verslui“ 2017 m. kovo 3 d. prašymu, o UAB „BALTIC NET“ 2017 m. kovo 20 d. prašymu prašė jas pašalinti iš proceso, nes abi bendrovės nutraukė sudarytas reikalavimų perleidimo sutartis.
Žemesnės instancijos teismas
8. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovių UAB „BALTIC NET“ ir UAB „Parama verslui“ atskiruosius skundus dėl minėtos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl bylinėjimosi išlaidų, 2017 m. spalio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1282-302/2017, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeitė. Apeliacinės instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad ieškovė atsiėmė ieškinį, nes UAB „BALTIC NET“, UAB „Vigdomus“ ir UAB „Parama verslui“ šalių susitarimu nutraukė minėtas reikalavimo perleidimo sutartis, o atsakovė UAB „Vigdomus“ vienašališkai nutraukė 2014-07-10 laidavimo sutartį. Teismas taip pat pažymėjo, kad tik UAB „BALTIC NET“ ir UAB „Parama verslui“ 2017-02-15 susitarimu bei UAB „Vigdomus“ ir UAB „BALTIC NET“ 2017-02-21 bendru sutarimu nutarus nutraukti minėtas reikalavimo perleidimo sutartis, atsakovė UAB „Vigdomus“ įgijo teisę spręsti dėl 2014-07-10 laidavimo sutarties galiojimo.
9. 2016 m. gegužės mėn. atsakovas inicijavo UAB “Intajus” neteisminę bankroto procedūrą. 2016 m. gegužės 13 d. UAB ,,Intajus“ kreditorių nutarimas pradėti UAB ,,Intajus“ bankroto procedūrą ne teismo tvarka buvo apskųstas teismui (civilinė byla Nr. eB2-4825-567/2016). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-4825567/2016, pripažino neteisėtu 2016 m. gegužės 13 d. UAB ,,Intajus“ kreditorių nutarimą, kurio pagrindu buvo pradėta įmonės neteisminio bankroto procedūra, šį nutarimą panaikino ir nutraukė UAB ,,Intajus“ neteisminę bankroto procedūrą.
10. Po to, kai buvo pradėta UAB „Intajus“ neteisminė bankroto procedūra, atsakovas perleido UAB „Intajus“ akcijas G. H.. Pastarasis asmuo nuo 2016 m. birželio 27 d. Juridinių asmenų registre buvo registruotas UAB ,,Intajus“ akcininku bei nuo 2017 m. sausio 26 d. buvo paskirtas direktoriumi. Nuo to momento kai UAB „Intajus“ akcininku, o vėliau ir direktoriumi tapo G. H., įmonė jokios ūkinės veiklos nevykdė.
11. 2016 m. gruodžio 12 d. kreditorius UAB „Lemora“ pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį iškelti teisminę bankroto bylą bendrovei UAB „Intajus“. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartimi UAB „Intajus“ iškelta bankroto byla.
12. Iš bylos duomenų, juos patikrinus teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) (CPK 179 str. 3 d.), nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi pagal kreditorės UAB „Lemora“ pareiškimą BUAB „Intajus“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktų pagrindais. Minėtoje nutartyje teismas pasisakė, jog buvusio įmonės direktoriaus A. L. (šioje byloje - atsakovas) veiksmai, kuomet įmonės vardu buvo sudarytas 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandoris, kuriuo BUAB „Intajus“ prisiimtas 700 000 Eur, t. y. 4 kartus didesnis įsipareigojimas, nei tuo metu įmonės turėtas turtas, už tai negaunant (negalint gauti) jokios ekonominės naudos, jo neapskaitymas 2014 m. įmonės balanse, laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais nei įmonės, nei kreditorių interesų. Be to, teismas pažymėjo, kad įmonės tyčinį bankrotą suponuoja ir dokumentų bei turto neperdavimas teismo paskirtai bankroto administratorei.
13. 2018 m. sausio 25 d. Lietuvos apeliacinis teismo nutartimi (civilinės bylos Nr. e2-241-370/2018) Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis palikta nepakeista.
14. UAB “Intajus” tyčinio bankroto byloje buvo nustatyta, jog sudarant 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį UAB „Intajus“ buvo nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarties 42-46 punktai).
15. Taip pat yra nustatyta, kad buvusio UAB „Intajus“ vadovo – atsakovo veiksmai, kuomet įmonės vardu buvo sudarytas 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandoris, kuriuo BUAB „Intajus“ prisiimtas 700 000 Eur, t. y. 4 kartus didesnis įsipareigojimas, nei tuo metu įmonės turėtas turtas, už tai negaunant (negalint gauti) jokios ekonominės naudos, jo neapskaitymas 2014 m. įmonės balanse, laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais nei įmonės, nei kreditorių interesų (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties 38 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
16. Lietuvos apeliacinis teismas savo 2018 m. sausio 25 d. nutartyje (49 punktas) pasisakė, jog 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandoriu sąmoningai buvo bloginama nemokia esančios UAB „Intajus“ turtinė padėtis, nes minėta laidavimo sutartimi įmonė prisiėmė tik nepagrįstai didelius įsipareigojimus už įmonę, kurios finansinė padėtis laidavimo sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma, ir nesant duomenų apie tai, kad minėta sutartis galėjo būti naudinga įmonei (CPK 20 str. 2 d. 2 p., 2 str. 12 p., 178 str., 185 str.).
17. 2019 m. rugpjūčio 1 d. UAB “Intajus” buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Likviduotos UAB „Intajus“ bankroto byloje patvirtintas ir liko nepadengtas ieškovės 46 927,63 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Šis kreditorinis reikalavimas susidarė už neapmokėtas statybines medžiagas, kurias ieškovė tiekė UAB „Intajus“ pagal PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas 2016 m. kovo 8 d. – 2016 m. gegužės 9 d. laikotarpiu. Taigi, UAB „Intajus“ bankroto byloje liko nepadengtas ieškovės kreditorinis reikalavimas, susidaręs už prekes, kurias UAB „Intajus“ pirko jau būdama nemoki, nes, kaip jau minėta, UAB “Intajus” tyčinio bankroto byloje šios įmonės nemokumas nustatytas nuo 2014 m. liepos 10 d. Šių prekių įsigijimo metu UAB „Intajus“ akcininku ir direktoriumi buvo atsakovas.
Dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo
18. Ieškovė nurodo, jog byloje turi būti remiamasi faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra nustatytos kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl UAB „Intajus“ bankroto pripažinimo tyčiniu (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-3398-866/2017).
19. Atsakovas su tokiais ieškovės argumentais nesutinka ir nurodo, jog kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Todėl ieškovė turi įrodinėti visas civilinės atsakomybės sąlygas, o nagrinėjamu atveju ji to nepadarė.
20. CPK 182 straipsnio 2 punktas numato, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
21. Nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-3398-866/2017 buvo nagrinėjamas kreditorės UAB „Lemora“ pareiškimas dėl BUAB „Intajus“ bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktų pagrindais. Minėtoje byloje dalyvavo tiek ieškovė, tiek atsakovas kaip suinteresuotas asmuo. Tokiu būdu minėtoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių nereikia įrodinėti šioje byloje.
22. Minėtoje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarties 42-46 punktuose yra aiškiai nurodyta, jog sudarant 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį UAB „Intajus“ buvo nemoki. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas savo 2018 m. sausio 25 d. nutartyje (49 punktas) pasisakė, jog 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandoriu sąmoningai buvo bloginama nemokia esančios UAB „Intajus“ turtinė padėtis, nes minėta laidavimo sutartimi įmonė prisiėmė tik nepagrįstai didelius įsipareigojimus už įmonę, kurios finansinė padėtis laidavimo sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma, ir nesant duomenų apie tai, kad minėta sutartis galėjo būti naudinga įmonei. Taip pat yra nustatyta, kad buvusio UAB „Intajus“ vadovo, t. y. šioje byloje atsakovo, veiksmai, kuomet įmonės vardu buvo sudarytas 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandoris, kuriuo BUAB „Intajus“ prisiimtas 700 000 Eur, t. y. 4 kartus didesnis įsipareigojimas, nei tuo metu įmonės turėtas turtas, už tai negaunant (negalint gauti) jokios ekonominės naudos, jo neapskaitymas 2014 m. įmonės balanse, laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais nei įmonės, nei kreditorių interesų (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties 38 punktas).
23. Tokiu būdu konstatuotina, jog įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu yra konstatuotos šiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, jog UAB „Intajus” bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ir būtent atsakovo veiksmai (2014 m. liepos 10 d. laidavimo sandorio sudarymas) lėmė tyčinį bankrotą.
24. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (Civilinio kodekso (toliau-CK) 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-30-969/2021 48 punktą; 2020 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020 23 punktą).
25. Nagrinėjamu atveju bankrutavusios ir likviduotos bei iš Juridinių asmenų registro jau išregistruotos UAB „Intajus“ kreditorius (ieškovė) kreipėsi į teismą su tiesioginiu ieškiniu buvusiam įmonės vadovui, kai įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu dėl jo neteisėtų veiksmų. Savo reikalavimą atsakovui ieškovė grindžia tiek kaip įmonės vadovui, netinkamai vykdžiusiam įstatymuose nustatytas pareigas laiku neinicijuojant nemokios UAB „Intajus” bankroto bylos, ir kaip asmeniui, kaltam dėl tyčinio bankroto. Todėl ieškovė turi teisę reikšti ieškinį atsakovui.
26. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tyčinio bankroto pripažinimas paprastai turėtų reikšti tai, kad jei nebūtų atlikti veiksmai, privedę prie tyčinio bankroto, tai įmonė apskritai nebūtų bankrutavusi. Nesant tyčinio bankroto, įmonė būtų moki, todėl su kreditoriais būtų atsiskaityta. Veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 42 punktas).
27. Kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos siejama ne su įmonės nemokumo stadija, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 28 punktas). Tik tais atvejais, kai yra teismo pripažintas bankrotas tyčiniu, turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo; tyčinio bankroto atvejais priežastinis ryšys tarp atsakingo asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos bankrutavusios įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 42, 48 punktai).
28. Tokiu būdu teismas nurodo, jog atmestini atsakovo argumentai, jog ieškovė byloje turi įrodinėti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Ieškovė pagrįstai teigia, jog nagrinėjamu atveju nereikia įrodinėti atsakovo neteisėtų veiksmų bei kaltės, kurie pasireiškia tuo, kad, UAB „Intajus“ esant nemokiai, atsakovas, būdamas UAB „Intajus“ vadovu, 2014 m. liepos 10 d. sudarė ekonomiškai nenaudingą laidavimo sutartį, kuriuo UAB „Intajus“ neatlygintinai 700000 Eur sumai laidavo už kito asmens prievoles, tuo sąmoningai pabloginant nemokios UAB „Intajus“ turtinę padėtį (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis). Tokie atsakovo neteisėti veiksmai yra pakankamas pagrindas jo civilinei atsakomybei kilti.
29. Atsakovas iš esmės ginčija savo neteisėtus veiksmus ir kvestionuoja jau įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas faktines aplinkybes dėl 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutarties sudarymo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartimi pripažįstant bankrotą tyčiniu nustatyta, kad įmonė tapo nemoki nuo 2014 m. liepos 10 d. ir atsakovas, kaip buvęs vadovas, netinkamai vykdė pareigas, sudarė nuostolingus bei ekonomiškai nenaudingus sandorius, tame tarpe 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį, kuria prisiėmė 700 000 Eur įsipareigojimą neatlygintinai, t. y. negaunant jokios ekonominės naudos. Atsakovo veiksmai, prisiimant 700 000 Eur įsipareigojimą įmonės vardu, buvo įvertinti kaip nesąžiningi ir neatitinkančias nei įmonės, nei kreditorių interesų, taip pat buvo paneigta atsakovo versija, kad aptariama laidavimo sutartis turi būti vertinama kaip nepasiteisinusi verslo rizika. Šios nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir jos šioje byloje negali būti kitaip vertinamos.
30. Ieškovei taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, nes pripažinus UAB „Intajus“ bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Todėl UAB „Intajus“ bankroto byloje patvirtintas ir nepadengtas ieškovės 46 927,63 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas yra laikytinas ieškovės žala, priežastiniu ryšiu susijusi su UAB „Intajus“ tyčinio bankroto byloje nustatytais atsakovo neteisėtais veiksmais. Taip pat iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog prašoma priteisti žala susidarė būtent tuo laikotarpiu kai UAB „Intajus“ buvo nemoki, t. y. 2016 metais.
31. Ieškovė taip pat savo reikalavimą dėl žalos priteisimo grindžia atsakovo neteisėtais veiksmais, laiku neinicijuojant nemokios UAB „Intajus” bankroto bylos.
32. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
33. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens savininkas, kaip ir vadovas, turi pareigą ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nustatytomis sąlygomis pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo. Viešosios įstaigos dalininkai ĮBĮ 2 straipsnio 9 dalies prasme yra tokios įstaigos savininkai, bendriausia prasme turintys pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, 36 punktas).
34. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą atsakomybė pirmiausiai kyla vadovui. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įstaigos finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tačiau tam, kad būtų konstatuotas įstaigos vadovo ir (ar) dalininkų veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas.
35. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis laiku neinicijavo nemokios UAB „Intajus” bankroto bylos, nes, kaip jau minėta, vėliausiai 2014 m. liepos 10 d. UAB „Intajus” tapo nemoki, o atsakovas tik 2016 m. gegužės mėn. inicijavo UAB „Intajus” bankroto bylą. Be to, atsakovas, turėdamas pareigą kreiptis į teismą dėl UAB „Intajus” bankroto bylos iškėlimo, neteisėtai inicijavo neteisminės bankroto bylos kėlimą, kas yra konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-4825-567/2016). Todėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu atsakovas taip pat privalo atlyginti žalą, padarytą ieškovei dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo.
36. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
37. Ieškovės prašoma žala - UAB „Intajus“ bankroto byloje patvirtintas ir nepadengtas ieškovės 46 927,63 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Šis kreditorinis reikalavimas susidarė už statybines medžiagas, kurias ieškovė tiekė UAB „Intajus“ pagal PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas 2016 m. kovo 8 d. – 2016 m. gegužės 9 d. laikotarpiu. Taigi UAB „Intajus“ bankroto byloje liko nepadengtas ieškovės kreditorinis reikalavimas, susidaręs už prekes, kurias UAB „Intajus“ pirko jau būdama nemoki, nes, kaip jau minėta, UAB “Intajus” tyčinio bankroto byloje šios įmonės nemokumas nustatytas nuo 2014 m. liepos 10 d. Šių prekių įsigijimo metu UAB „Intajus“ akcininku ir direktoriumi buvo atsakovas. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas, kaip UAB „Intajus“ vadovas, 2016 m. pirkdamas iš ieškovės prekes (statybines medžiagas) turėjo žinoti ir neabejotinai žinojo, kad už jas nebus atsiskaityta. Be to, konstatuotina, jog atsakovui tinkamai vykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą ir laiku inicijavus UAB „Intajus” teisminę bankroto bylą, 2016 metais UAB „Intajus” nebūtų pirkusi iš ieškovės prekių, o ieškovė, žinodama apie UAB „Intajus” nemokumą, prekių nebūtų pardavusi ir nebūtų patyrusi žalos. Todėl tarp atsakovo neteisėtų veiksmų pažeidžiant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys.
38. Be to, dėl atsakovo neteisėto neveikimo UAB „Intajus“ 700000 Eur dydžio įsipareigojimas pagal laidavimo sutartį nebuvo apskaitytas UAB „Intajus“ 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentuose bei UAB „Intajus“ apskaitoje. Tokiu būdu ieškovė buvo suklaidinta dėl UAB „Intajus“ finansinės padėties, nes nežinojo apie tokį reikšmingą UAB „Intajus“ finansinį įsipareigojimą, kas lėmė ieškovės apsisprendimą dėl tarpusavio sandorių sudarymo su UAB „Intajus“.
39. Aukščiau nurodyti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai sudaro pagrindą teigti, jog atsakovas taip pat pažeidė CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendro pobūdžio pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovui kyla civilinė atsakomybė (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
40. Išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 (48 punktas) suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.
41. Nagrinėjamu atveju, kai nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, dėl kurių BUAB „Intajus“ buvo tyčia privesta prie bankroto, ir ieškovės, kaip BUAB „Intajus“ kreditoriaus, žala (likviduotos ir iš Juridinių asmenų registro išregistruotos BUAB „Intajus“ bankroto byloje patvirtinto ieškovo reikalavimo suma (46927,63 Eur), neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir ieškovės žalos yra preziumuojamas, pareigą paneigti šią prezumpciją turėjo atsakovas. Atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė.
42. Atsakovas teigia, jog nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų, t. y. 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutarties sudarymo, bei nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo, ir ieškovės nurodomos žalos, t. y. neišieškoto susidariusio įsiskolinimo ieškovei, nes šie veiksmai neįtakojo susidariusio įsiskolinimo neapmokėjimo. Su tokiais argumentais nesutiktina, nes kaip jau pasisakyta įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, kuriuo BUAB „Intajus“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai – kad jis, būdamas įmonės vadovas, 2014 m. liepos 10 d. sudarė ekonomiškai nenaudingą laidavimo sutartį, kuriuo UAB „Intajus“ neatlygintinai 700 000 Eur sumai laidavo už kito asmens prievoles, tuo sąmoningai pabloginant nemokios UAB „Intajus“ turtinę padėtį. Taip pat šioje byloje nustatyta, jog atsakovas, kaip UAB „Intajus“ vadovas, tinkamai neįvykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos ir laiku neinicijavo UAB “Intajus” teisminės bankroto procedūros bei neapskaitė 700 000 Eur dydžio įsipareigojimo pagal laidavimo sutartį UAB „Intajus“ 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentuose bei UAB „Intajus“ apskaitoje, kas būtų lėmę tai, jog 2016 metais UAB „Intajus” nebūtų pirkusi iš ieškovės prekių, o ieškovė, žinodama apie UAB „Intajus” nemokumą, prekių nebūtų pardavusi ir nebūtų patyrusi ieškiniu prašomos priteisti žalos.
43. Atsakovo teigimu, ieškovei žala atsirado tiesiogiai dėl įmonės nemokumo, kurį sukėlė ne sąmoningi atsakovo veiksmai (neveikimas), o nesėkmingai susiklostęs verslas. Atsakovas nurodė, jog UAB „Intajus“ iki 2016 metų veikė aktyviai ir pelningai bei su ieškove atsiskaitinėjo tinkamai ir laiku. Ši atsakovo versija yra paneigta ir prieštarauja įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu padarytoms išvadoms – UAB „Intajus“ bankrotą pripažįstant tyčiniu konstatuota, kad įmonė buvo nemoki 2014 metais. Tokiu būdu tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
44. Teismas, įvertinęs nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės žala būtų kilusi ir jei nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia bei nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo, tinkamo įsipareigojimų apskaitymo buhalterinėje apskaitoje). Taigi atsakovas nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos ir tai, jog jis yra atsakingas ieškovei tiek pagal ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalį, tiek pagal CK 6.263 straipsnį. Todėl ieškovei iš atsakovo priteisiama 46927,63 Eur žala.
45. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi bei CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo taip pat priteisiama 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
46. Patenkinus ieškinį, iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).
47. Ieškovė už ieškinį sumokėjo 929 Eur žyminio mokesčio, kuris patenkinus ieškinį visiškai yra priteisiamas visas iš atsakovo ieškovės naudai. Ieškovės sumokėtas žyminis mokestis - 38 Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra nepriteisiamas, nes šis prašymas buvo netenkintas. Taip pat ieškovės naudai iš atsakovo priteisiama 1101,10 Eur išlaidų, kurias ji patyrė advokato pagalbai apmokėti. Iš viso iš atsakovo ieškovės naudai priteisiama 2030,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.
48. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo A. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 46 927,63 Eur (keturiasdešimt šešių tūkstančių devynių šimtų dvidešimt septynių eurų 63 ct) žalą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (46 927,63 Eur) nuo bylos iškėlimo, t. y. 2021 m. kovo 24 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 2 030,10 Eur (du tūkstančius trisdešimt eurų 10 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Lemora“, juridinio asmens kodas 233623430, naudai.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.