- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-25
- Bylos Nr.
- e2-241-370/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02786-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Suinteresuotas asmuo
- A. L., I. L., G. H.
- Pareiškėjas
- UAB „Lemora“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-3398-866/2017, kuria, pagal pareiškėjos UAB „Lemora“ prašymą, BUAB „INTAJUS“ bankrotas pripažintas tyčiniu (suinteresuoti asmenys A. L., I. L., G. H.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja UAB „Lemora“ teismo prašė BUAB „INTAJUS“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėja nurodė, kad UAB „INTAJUS“ įsteigta 2007 m., jos akcininkas iki 2016-06-27 buvo A. L., kuris laikotarpiu nuo 2007-07-25 iki 2016-05-24 buvo ir minėtos įmonės direktorius. Laikotarpiu nuo 2009-09-24 iki 2017-03-21 įmonės apskaitą tvarkė jo sutuoktinė I. L.. Nuo 2015 m. neteikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui. Pareiškėjos teigimu, 2014-07-10 UAB „Vigdomus“ ir laiduotojos UAB „INTAJUS“ sudaryta laidavimo sutartimi Nr. 14/07/10 (toliau – 2014-07-10 laidavimo sutartis), kuria neatlygintinai buvo laiduojama kreditorei UAB „Vigdomus“ už skolininkės UAB „Vicus“ prievoles, buvo sukeltas įmonės nemokumas ir įmonė privesta prie bankroto, nes iš šios laidavimo sutarties UAB „INTAJUS“ kilo 700 000 Eur prievolė kreditorei UAB „Vigdomus“ (vėliau reikalavimo perleidimo sutartimis UAB „Vigdomus“ finansinis reikalavimas perleistas kitiems kreditoriams (UAB „BALTIC NET“, vėliau – UAB „Parama verslui“). Pareiškėja nurodė, kad sudaryti sandoriai neteisėti, kadangi jais buvo siekiama, kad su A. L. susijusi kreditorė UAB „Parama verslui“ įgytų sprendžiamo balso teisę ir tokiu būdu galėtų kontroliuoti neteisminę įmonės bankroto procedūrą, 2016 m. gegužės mėn. inicijuotą A. L. (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi nutarimas dėl UAB „INTAJUS“ neteisminės bankroto procedūros pripažintas neteisėtu, neteisminė bankroto procedūra nutraukta; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartimi UAB „INTAJUS“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Stinkoma“). Pareiškėja nurodė, kad minėtos laidavimo ir reikalavimų perleidimo sutartys buvo sudarytos atgaline data, tai patvirtinta faktas, jog 700 000 Eur įsipareigojimas nebuvo įtrauktas į UAB „INTAJUS“ balansus už 2014 ir 2015 metus. Be to, pareiškėjos teigimu, A. L., siekdamas išvengti atsakomybės už įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą, sudarė UAB „INTAJUS“ akcijų perleidimo sandorį ir „imitavo“ UAB „INTAJUS“ dokumentų dingimą (bankroto administratorei nėra perduoti įmonės dokumentai ir turtas), šiam tikslui pasitelkiant užsienio piliečius: G. H. (gim. (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini)) ir A. C. C., kurių gyvenamoji vieta ir kontaktiniai duomenys nežinomi. Pareiškėjos teigimu, sutartis, kuria įmonės akcijos perleistos G. H. (jis akcininku registruotas nuo 2016-06-27), yra fiktyvi, nes minėtas asmuo yra ir kitų įmonių, kurios nevykdo veiklos, akcininkas.Pareiškėja taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2094-852/2017, pagal UAB „INTAJUS“ ieškinį atsakovei UAB „Magirnis“ dėl 120 007, 34 Eur skolos. Minėtoje byloje sudaryta taikos sutartis vertintina kaip nuostolingas sandoris, nes ji sudaryta jau po to, kai direktoriumi buvo paskirtas G. H. bei po to, kai Vilniaus apygardos teisme priimtas ieškinys dėl bankroto bylos UAB „INTAJUS“ iškėlimo ir nesant duomenų, kad pagal taikos sutartį UAB „INTAJUS“ gavo kokių nors lėšų.Nurodytos aplinkybės, pareiškėjos teigimu, leidžia daryti išvadą, jog buvęs įmonės vadovas A. L. savo veiksmais privedė UAB „INTAJUS“ prie bankroto, netinkamai vedė buhalterinę apskaitą ir dėl to, pasitelkiant užsienio šalių piliečius A. C. C. ir G. H., buvo imituotas dokumentų dingimas. Pareiškėja nurodė, kad buhalterinės apskaitos netinkamą vedimą, patvirtina ir tai, jog 2016-05-13 UAB „INTAJUS“ balanse nurodyti 2015 metų finansinės atskaitomybės duomenys neatitinka į 2015-12-31 UAB „INTAJUS“ balansą įrašytų duomenų, kurie buvo nurodyti neteisminio bankroto metu administratorės UAB „UBC“ sudarytoje ataskaitoje. Pareiškėjos teigimu, kaip nuostolingas veiksmas pripažintinas ir neteisminės bankroto procedūros inicijavimas. Nurodė, kad formaliai pagal 2016-05-13 balanso duomenis įmonė buvo nemoki, tačiau minėtame balanse yra apskaitytas ir neteisėtas 700 000 Eur UAB „Parama verslui“ reikalavimas. Vilniaus apygardos teisme pradėjus ginčyti 2014-07-10 laidavimo sutartį, UAB „Parama verslui“ ir UAB „BALTIC NET“ nutraukė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, iš kurios buvo kildinamas UAB „Parama verslui“ 700 000 Eur finansinis reikalavimas. Taigi, jeigu 2016-05-13 UAB „INTAJUS“ balanse nebūtų buvusi apskaityta neteisėta 700 000 Eur skola tariamai kreditorei UAB „Parama verslui“, UAB „INTAJUS“ būtų buvusi moki. Atsiliepime suinteresuotas asmuo A. L. prašė pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Nurodė, kad neteisminės bankroto procedūros inicijavimas negali būti laikomas neteisėtu veiksmu, kadangi esant įmonės sunkiai finansinei padėčiai, tokius veiksmus vadovas privalėjo atlikti. Pažymėjo, kad nors UAB „Parama verslui“ 700 000 Eur finansinis reikalavimas ir sudarė didelę įsipareigojimų dalį, tačiau ir be jo įmonė būtų atitikusi nemokios įmonės būseną. Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju minėtos laidavimo sutarties ar vėliau sudarytų reikalavimų perleidimo sutarčių pagrindu įmonei nėra pareikšta jokių finansinių reikalavimų, o įmonei yra iškelta bankroto byla. Taip pat pažymėjo, kad UAB „Parama verslui“ finansinio reikalavimo neteisėtumas nebuvo konstatuotas jokiais teismo sprendimais, o finansinis reikalavimas buvo panaikintas šalims nutraukus visas sudarytas reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Sutarčių nutraukimas šalių sutarimu neįrodo ir nepreziumuoja jų neteisėtumo. Suinteresuoto asmens teigimu, jis nėra atsakingas už dokumentų neperdavimą. 2016-05-31 buhalterinių dokumentų priėmimo-perdavimo aktas paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl jo veiksmų neteisėtumo bei dokumentų praradimo. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad įmonė tapo nemoki dėl objektyvių priežasčių – apyvartinių lėšų trūkumo. Nurodė, kad be UAB „Parama verslui“ UAB „INTAJUS“ turėjo ir kitų kreditorių, taigi šios kreditorės turima skola nelėmė UAB „INTAJUS“ bankroto, o bankroto administratorės veiklos ataskaitoje 2015-12-31 nurodytas neigiamas nuosavas kapitalas (-55 863 Eur) yra akivaizdus rašymo apsirikimas, kadangi administratorės pateiktuose 2015-12-31 ir 2016-05-13 balansuose bei pelno (nuostolių) ataskaitose šie duomenys nesiskiria.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 23 d. nutartimi UAB „INTAJUS“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių (netinkamas įmonės vadovo pareigų vykdymas bei nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymas ar kitų nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sprendimų priėmimas, netinkamas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas (neišsaugant įmonės dokumentų ir turto bei neperduodant jų bankroto administratoriui) pagrindu.Teismas nustatė, kad 2014-07-10 laidavimo sutartis, kuria buvo laiduojama kreditorei UAB „Vigdomus“ už UAB „Vicus“ prievoles ir kurios pagrindu kilo UAB „INTAJUS“ 700 000 Eur dydžio prievolė kreditorei UAB „BALTIC NET“, buvo neatlygintinė, t. y. iš jos įmonė negavo jokios ekonominės naudos. Be to, laikotarpiu, kuriuo sutartis buvo sudaryta, įmonė, VĮ Registrų centrui pateikto balanso už 2014 metus duomenimis, turėjo turto tik už 146 274, 04 Eur (505 055 Lt), t. y. keturis kartus mažiau, negu laidavimo sutartimi prisiimtas įsipareigojimas, o tai lemia, kad nukreipus prisiimto įsipareigojimo išieškojimą į įmonės turtą, jo nepakaktų reikalavimui patenkinti. Teismas pažymėjo, kad laidavimo sutartimi prisiimtas įsipareigojimas nebuvo įtrauktas į balansą už 2014 metus. Teismo vertinimu, tokie įmonės valdymo organų veiksmai laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais nei įmonės, nei kreditorių interesų.Teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu – dėl netinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, pasireiškiančio apskaitos dokumentų paslėpimu, sunaikinimu, sugadinimu arba apskaitos netvarkymu ar aplaidžiu tvarkymu arba apskaitos dokumentų neišsaugojimu – iš bylos duomenų nustatęs, kad nors BUAB „INTAJUS“ buhalteriniai dokumentai ir turtas turėjo būti išsaugoti ir tvarkomi buhalterines paslaugas teikiančių įmonių, taip pat buvusių BUAB „INTAJUS“ valdymo organų, tačiau bankroto administratorei BUAB „INTAJUS“ turtas ir dokumentai neperduoti.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo A. L. atskirajame skunde teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartį ir pareiškimą dėl BUAB „INTAJUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo aktualia kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017, akcentavo, kad esminiu tyčinio bankroto elementu laikytinas įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, t. y. būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Be to, sprendžiant, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, byloje turi būti įrodyta, kad nurodytais sandoriais tyčia dar labiau esmingai buvo bloginama įmonės turtinė padėtis. Ne bet kokių nuostolingų ir ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymas gali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, o tik tokių, dėl kurių sudarymo egzistuoja priežastinis ryšys su jau nemokios įmonės padėties esminiu pabloginimu iki tokio laipsnio, jog šie veiksmai kvalifikuotini kaip tyčinis bankrotas.Taigi, teismas, pripažindamas įmonės bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, turėjo nustatyti įmonės nemokumo atsiradimo momentą bei jį lėmusius arba nemokumo būseną pabloginusius įmonės valdymo organo ar kitų subjektų veiksmus, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė, o teismas netyrė ir nevertino, nuo kada UAB „INTAJUS“ laikytina nemokia. Vien nustatyta aplinkybė dėl įmonės turėto turto 2014 metais bei laidavimo sutartimi prisiimto už turtą didesnio įsipareigojimo, neginčijant fakto, kad įmonė 2014 metais buvo moki, savaime nesudaro pagrindo teigti esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio.Laidavimo sutartimi prisiimtas įsipareigojimas vertintinas kaip nepasiteisinusi verslo rizika, o ne sąmoningas įmonės privedimas prie bankroto. Be to, tai, kad laidavimo sutartimi prisiimtas įsipareigojimas, nepaisant to, kad jis nepasiteisino, negali būti laikomas pakankamu pagrindu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, patvirtina aplinkybė, kad ji sudaryta įmonei esant mokiai (remiantis Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartimi dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo, didelė įmonės pradelstų įsipareigojimų dalis atsirado tik 2016 metais).Vadovaujantis 19-ojo Verslo apskaitos standarto „Atidėjiniai, neapibrėžtieji įsipareigojimai ir turtas bei poataskaitiniai įvykiai“ 24 punktu, įmonės laidavimo sutartimi prisiimtas įsipareigojimas pagrįstai nebuvo įtrauktas į UAB „INTAJUS“ 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentus.Teismo nutartis naikintina dėl absoliutaus teismo sprendimo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte, negaliojimo pagrindo, paskutiniajam prieš bankroto bylą įmonei vadovavusiam direktoriui G. H., kurio gyvenamoji vieta – Armėnijos Respublika, tinkamai nepranešus apie teismo posėdį ir neįteikus UAB „Lemora“ pareiškimo (nėra duomenų apie procesinių dokumentų įteikimą, taip pat nepagrįstai nesivadovauta 1965-11-15 Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo), nors šis procesinis sprendimas gali turėti esminės reikšmės jo teisėms ir pareigoms.Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja UAB „Lemora“ teismo prašo: 1) suinteresuoto asmens A. L. atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Atsiliepime į atskirąjį skundą dėstomos faktinės aplinkybės, kurios buvo nurodytos ir pirmosios instancijos teismui teiktame pareiškime (šios nutarties 1–9 p.), todėl papildomai nekartojamos, nurodant tik tuos atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir (ar) apelianto atskirajame skunde dėstomų argumentų nepagrįstumas: Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su 2014-07-10 laidavimo sutarties sudarymu, ir pagrįstai šios sutarties sudarymą vertino kaip nesąžiningus ir neatitinkančius nei įmonės, nei kreditorių interesų veiksmus.Tuo atveju, jei 2016-05-13 UAB „INTAJUS“ balanse nebūtų buvusi apskaityta neteisėta 700 000 Eur skola UAB „Parama verslui“ (kreditorės reikalavimas į įmonę atsirado 2015-08-26 ir 2016-04-11 reikalavimo perleidimo sutarčių Nr. 08/26 ir 04/11 pagrindu, kuriomis UAB „Vigdomus“ 700 000 Eur dydžio reikalavimo teisę į UAB „INTAJUS“ perleido UAB „BALTIC NET“, o ši – UAB „Parama verslui“, pažymint, kad jos, kreipusis į teismą, buvo nutrauktos), UAB „INTAJUS“ būtų buvusi moki ir būtų galėjusi toliau tęsti savo ūkinę veiklą. Šios aplinkybės patvirtina, kad 2014-07-10 laidavimo sutarties sudarymas buvo nuostolingas sandoris, sukėlęs įmonės nemokumą.Nesutiktina su skundo argumentais dėl 2014-07-10 laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vertinimo kaip nepasiteisinusios verslo rizikos bei įmonės mokumo 2014 metais. Nors įmonės bankroto administratorei neperdavus įmonės veiklos dokumentų neįmanoma nustatyti nuo kada įmonė laikytina nemokia, tai nekeičia fakto, kad sudaryta laidavimo sutartis neabejotinai sukėlė įmonės nemokumą ir buvo priežastis 2016 metais pradėti neteisminę bankroto procedūrą. Be to, nepasiteisinusia verslo rizika negali būti laikomas neatlygintinės laidavimo sutarties sudarymas, kuria prisiimti įsipareigojimai keturis kartus viršijo įmonės turimo turto vertę.UAB „INTAJUS“ neteisminė bankroto procedūra pradėta dėl į 2016-05-13 balansą įrašyto UAB „Parama verslui“ 700 000 Eur reikalavimo. Nors vėliau UAB „Parama verslui“ šio reikalavimo atsisakė, tačiau tai nebeatkūrė įmonės mokumo.A. L. atliko ir kitus įmonei nenaudingus veiksmus, sukėlusius UAB „INTAJUS“ nemokumą ir patvirtinančius kryptingą įmonės bankroto siekimą. Tai – neteisminės bankroto bylos UAB „INTAJUS“ inicijavimas; jau nemokios UAB „INTAJUS“ akcijų perleidimas Armėnijos piliečiui G. H., kurio buvimo vieta nežinoma, įmonės dokumentų jam perdavimas ir kt.Byloje nėra ginčo dėl to, kad BUAB „INTAJUS“ administratorei UAB „Stinkoma“ nėra perduoti įmonės dokumentai ir todėl negalima įvertinti bankrutuojančios įmonės finansinės padėties, jos kapitalo dydžio, nustatyti bendrovės debitorių, taip pat negalima peržiūrėti ginčytinų įmonės sandorių. Be to, A. L. netinkamai vedė buhalterinę apskaitą (2016-05-13 UAB „INTAJUS“ balanse, sudarytame už 2015 metus, nurodyti duomenys neatitinka į 2015-12-31 įmonės balansą įrašytų duomenų, taip pat duomenų, kurie buvo nurodyti neteisminio bankroto metu administratorės UAB „UBC“ sudarytoje ataskaitoje) ir dėl to, pasitelkiant užsienio šalių piliečius buvo „imituotas“ dokumentų dingimas. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad teismas pagrįstai pripažino UAB „INTAJUS“ bankrotą tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.G. H. yra tik fiktyvus akcininkas ir direktorius, pasitektas tam, kad A. L. galėtų išvengti atsakomybės tiek už UAB „INTAJUS“ privedimą prie bankroto ir kreditoriams padarytą žalą, tiek už įmonės dokumentų tariamą dingimą. Faktiškai UAB „INTAJUS“ veiklai vadovavo ir už įmonės dokumentų dingimą yra atsakingas A. L..Nesutiktina, kad teismo procesinis sprendimas naikintinas pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Šiuo pagrindu prašyti panaikinti teismo procesinį sprendimą galėtų asmuo, kuriam nebuvo tinkamai pranešta apie paskirto posėdžio laiką ir vietą, todėl apeliantas juo remtis negali. Be to, vien tai, kad G. H. deklaruota gyvenamoji vieta yra Armėnijos Respublikpje nereiškia, kad jam procesiniai dokumentai turėjo būti siunčiami būtent ten, byloje esant duomenų, kad jis faktiškai gyvena Lietuvoje, Lietuvoje užsiima verslu (yra daugelio Lietuvoje registruotų įmonių (UAB „Peimeda“, UAB „GINTREDA“, UAB „Konsela“, UAB „Tekstilė business“) akcininkas ir (ar) direktorius), supranta lietuvių kalbą (CK 2.12 str. 2 d., CK 2.17 str. 1 d.). Taip pat bylos duomenys pagrindžia, kad jis žinojo apie Vilniaus apygardos teisme iškeltą bankroto bylą. Esant tokiai situacijai, kai G. H. gyvenamoji ir darbo vieta Lietuvoje nėra žinoma, procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu laikytinas tinkamu (CPK 130 str.). Kita vertus, net ir nustačius procesinės teisės normų pažeidimus įteikiant dokumentus G. H., jie nelaikytini tokiais, dėl kurių turėtų būti naikinama skundžiama nutartis (CPK 329 str. 1 d.). Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „INTAJUS“ bankroto administratorė UAB „Stinkoma“ teismo prašo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą vertinti savo nuožiūra, pažymint, kad dėl laiko stokos nespėjo patikrinti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų bei įmonės sudarytų sandorių, todėl negali pateikti pozicijos dėl atskirojo skundo argumentų.Bankroto administratorė paaiškino, kad bankroto proceso metu administratorei nebuvo perduotas įmonės turtas ir visi dokumentai. Kreipusis į buvusią įmonės bankroto administratorę UAB „UBC“ paaiškėjo, kad įmonės turtas ir dokumentai buvo grąžinti buvusiam direktoriui A. L., kuris 2016-10-28 įmonės turtą perdavė G. H.. Įmonės dokumentus tvarkiusi UAB „Nextis“ 2016-09-30 aktu juos perdavė UAB „Interno“, o ji 2016-10-28 – G. H.. 2017-11-16 G. H. atstovas bankroto administratorei perdavė įmonės dokumentus ir įmonės balansą, sudarytą teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos duomenimis, pagal kuriuos įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (217 524 Eur) sutampa su bankroto byloje patvirtintais kreditorių finansiniais reikalavimais. Taip pat pažymėjo, kad UAB „Parama verslui“ finansinis reikalavimas nėra pareikštas ir į įmonės balansą nėra įtrauktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos objekto
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartyje, kuria UAB „INTAJUS“ iškelta bankroto byla, nustatyta, kad UAB „INTAJUS“ Juridinių asmenų registre įregistruotas 2007 m., jos direktorius nuo įsteigimo iki 2016-05-24 buvo A. L. (iki UAB „INTAJUS“ bankrutuojančios įmonės statuso įregistravimo); nuo 2016-05-24 iki 2017-01-26 atsakingu už įmonės valdymą įregistruota bankroto administratorė UAB „UBC“, o nuo 2017-01-26 direktoriumi įregistruotas G. H., gyvenantis Armėnijos Respublikoje, kuris nuo 2016-05-23 tapo ir vieninteliu bendrovės akcininku.Iš kartu su pareiškimu dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pridėtų duomenų matyti, kad UAB „INTAJUS“, atstovaujama tuometinio direktorius A. L., ir UAB „Vigdomus“ 2014-07-10 sudarė laidavimo sutartį Nr. 14/07/10, kuria UAB „INTAJUS“ įsipareigojo atsakyti UAB „Vigdomus“ visu savo turtu, jeigu UAB „Vicus“ tinkamai ir laiku neįvykdys savo prievolės (laidavimo sutarties 1 p.); laidavimo suma – 700 000 Eur. 2015-08-26 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 08/26 pradinis kreditorius UAB „Vigdomus“ naujajam kreditoriui UAB „BALTIC NET“ atlygintinai perleido reikalavimo teisę į skolininką UAB „Vicus“, nurodant, kad sutarties laiduotojas už skolininkę dėl 700 000 Eur skolos yra UAB „INTAJUS“. 2016-04-11 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 04/11 pradinė kreditorė UAB „BALTIC NET“ atlygintinai perleido reikalavimo teisę UAB „Parama verslui“ į UAB „Vicus“, nurodant, kad sutarties laiduotojas už skolininkę dėl 700 000 Eur skolos yra UAB „INTAJUS“.Iš bylos duomenų, juos patikrinus teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) (CPK 179 str. 3 d.), nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės UAB „Magirnis“ ieškinį atsakovams BUAB „INTAJUS“, UAB „Parama verslui“, UAB „Vigdomus“ ir UAB „BALTIC NET“ dėl UAB „Vigdomus“ ir BUAB „INTAJUS“ 2014-07-10 sudarytos laidavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia actio Pauliana pagrindu (c. b. Nr. e2-1287-582/2017). Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi UAB „Magirnis“ ieškinį paliko nenagrinėtą, vadovaudamasis CPK 246 straipsnio 1 dalimi ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindais; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismo nutartyje nustatyta, kad atsakovė UAB „Parama verslui“ 2017-03-03 prašymu, o UAB „BALTIC NET“ 2017-03-20 prašymu prašė jas pašalinti iš proceso, nes abi bendrovės nutraukė sudarytas reikalavimų perleidimo sutartis.Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovių UAB „BALTIC NET“ ir UAB „Parama verslui“ atskiruosius skundus dėl minėtos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl bylinėjimosi išlaidų, 2017 m. spalio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1282-302/2017, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeitė. Apeliacinės instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad ieškovė atsiėmė ieškinį, nes UAB „BALTIC NET“, UAB „Vigdomus“ ir UAB „Parama verslui“ šalių susitarimu nutraukė minėtas reikalavimo perleidimo sutartis, o atsakovė UAB „Vigdomus“ vienašališkai nutraukė 2014-07-10 laidavimo sutartį. Teismas taip pat pažymėjo, kad tik UAB „BALTIC NET“ ir UAB „Parama verslui“ 2017-02-15 susitarimu bei UAB „Vigdomus“ ir UAB „BALTIC NET“ 2017-02-21 bendru sutarimu nutarus nutraukti minėtas reikalavimo perleidimo sutartis, atsakovė UAB „Vigdomus“ įgijo teisę spręsti dėl 2014-07-10 laidavimo sutarties galiojimo.Iš bylos duomenų bei teismų informacinės sistemos (LITEKO) (CPK 179 str. 3 d.) taip pat nustatyta, kad 2016-05-06 surašytas UAB „INTAJUS“ siūlymas UAB „INTAJUS“ bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka. UAB „INTAJUS“ 2016-05-13 kreditorių susirinkime buvo nutarta UAB „INTAJUS“ bankroto procedūrą vykdyti ne teismo tvarka ir bankroto administratore paskirti UAB „UBC“, o 2016-07-15 BUAB „INTAJUS“ kreditorių susirinkime buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas (trečiosios eilės kreditore patvirtina ir UAB „Parama verslui“ su 700 000 Eur reikalavimu). Vilniaus apygardos teismas, žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovių UAB „Magirnis“ ir UAB „Lemora“ skundus atsakovei BUAB „INTAJUS“ dėl 2016-05-13 ir 2016-07-15 BUAB „INTAJUS“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo (tretieji asmenys UAB „Parama verslui“ ir A. L.) 2016 m. spalio 12 d. nutartimi pripažino UAB „INTAJUS“ 2016-05-13 kreditorių susirinkimo nutarimus iškelti UAB „INTAJUS“ neteisminį bankrotą bei administratore paskirti UAB „UBC“ negaliojančiais nuo jų priėmimo momento bei nutraukė neteisminę UAB „INTAJUS“ bankroto procedūrą.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartimi pagal UAB „Lemora“ pareiškimą, UAB „INTAJUS“ iškelta bankroto byla, atsižvelgus ir įvertinus teismui pateiktus neteisminio bankroto procedūros metu nustatytus duomenis (2016-09-12 administratorės ataskaita ir kt. dokumentai), taip pat viešųjų registrų duomenis. Bankroto byloje 2017 m. birželio 2 d. nutartimi patvirtinti įmonės 1-osios, 2-osios (VSDFV Vilniaus skyrius), 3-iosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai (3-iosios eilės kreditorius sudaro: 1) UAB „Magirnis“ su 25 793,67 Eur dydžio finansiniu reikalavimu; 2) UAB „Pas Vandenį“ su 459,07 Eur finansiniu reikalavimu; 3) UAB „Golfas Decor“ su 68 227,94 Eur finansiniu reikalavimu; 4) UAB „Kesko Senukai“ su 262,88 Eur finansiniu reikalavimu; 5) UAB „Cramo“ su 36 387,51 Eur finansiniu reikalavimu; 6) UAB „Lemora“ su 46 927,63 Eur finansiniu reikalavimu; 7) UAB „Nextis“ su 900 Eur finansiniu reikalavimu). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi BUAB „INTAJUS“ taikytas supaprastintas bankroto procesas.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi pagal kreditorės UAB „Lemora“ pareiškimą BUAB „INTAJUS“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 5 punktų pagrindais. Teismo vertinimu, buvusio įmonės direktoriaus A. L. veiksmai, kuomet įmonės vardu buvo sudarytas 2014-07-10 laidavimo sandoris, kuriuo BUAB „INTAJUS“ prisiimtas 700 000 Eur, t. y. 4 kartus didesnis įsipareigojimas, nei tuo metu įmonės turėtas turtas, už tai negaunant (negalint gauti) jokios ekonominės naudos, jo neapskaitymas 2014 m. įmonės balanse, laikytini nesąžiningais ir neatitinkančiais nei įmonės, nei kreditorių interesų. Be to, teismas pažymėjo, kad įmonės tyčinį bankrotą suponuoja ir dokumentų bei turto neperdavimas teismo paskirtai bankroto administratorei. Apeliantui A. L. nesutinkant su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).Atskirajame skunde apeliantas prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, įtvirtinto CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad suinteresuotu asmeniu įtrauktam paskutiniam iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui G. H. buvo tinkamai ir laiku pranešta apie pradėtą procesą, teismo posėdžio laiką, vietą.Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo, remdamasis šia aplinkybe, grindžia savo apeliacinį skundą. Nustačius vieną iš CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų pagrindų, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas taikytinas esant šioms sąlygoms: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui; 3) toks asmuo savo apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą ir, juo remiantis, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2014).Nagrinėjamu atveju nenustatytas šio absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo taikymo sąlygų visetas. Pažymėtina, kad byloje ginčo dėl to, jog apeliantas A. L. buvo tinkamai informuotas apie vykstantį procesą, nėra, todėl jis CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu remtis negali. Be to, atskirąjį skundą dėl skundžiamos teismo nutarties byloje pateikė tik A. L., o byloje nėra duomenų, kad jis galėtų veikti G. H., nedalyvavusio sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, vardu ir (ar) atstovauti jo interesams, todėl visi argumentai, susiję su kito asmens įrodinėtinu teisių pažeidimu, suponuojančiu teismo procesinio sprendimo negaliojimą, atmestini. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad G. H. nepateikus skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutarties, kuriame būtų remiamasi bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe, negalimas pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimas CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybe laiko bankroto administratorės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytą faktą, kad 2017-11-16 G. H. atstovas bankroto administratorei perdavė įmonės dokumentus ir įmonės balansą, sudarytą teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos duomenimis. Tai leidžia daryti išvadą, kad G. H. žino (turėjo ir (ar) galėjo žinoti) apie vykstantį teisminį procesą, juolab kad iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) nustatyta, kad priėmus UAB „Lemora“ pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, 2017-09-08 pranešimu specialiame internetiniame tinklapyje buvo paskelbta apie UAB „Lemora“ pareiškimo dėl BUAB „INTAJUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu priėmimą, suinteresuotais asmenimis nurodant A. L., I. L., G. H.. Pranešime nurodyta, kad suinteresuotiems asmenims ir kreditoriams nustatytas 20 dienų terminas, nuo pranešimo įteikimo dienos, per kurį jie turi teisę pateikti visą jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu; taip pat, kad pareiškimas dėl BUAB „INTAJUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu bus nagrinėjamas rašytiniame teismo posėdyje 2017 m. spalio 16 d. 14 val. 2017-09-08 teismo pranešimas ir pareiškimo dėl tyčinio bankroto kopijos išsiųstos byloje dalyvaujantiems asmenims, kartu ir G. H. trimis adresais: (duomenys neskelbtini) (Deklaruotas); UAB „GINTREDA", Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Konstitucijos pr. 15; UAB „Konsela", Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Žalgirio g. 107A, t. y. įmonių, kurių direktorius jis yra, adresais. Tais pačiais adresais išsiųsta teismo nutartis, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Nepaisant to, G. H. nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, apeliacine tvarka neskundė.Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu nėra pagrindo remtis CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, nesant kumuliatyvių jo taikymo sąlygų. Kitų CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirojo skundo ribos, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė. Atsižvelgiant į tai, toliau vertintinas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „INTAJUS“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumas ir pagrįstumas pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus.
Dėl nutarties, kuria BUAB „INTAJUS“ bankrotas pripažintas tyčiniu
ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkte įtvirtinta, kad tyčinis įmonės bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jau nemokia tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Taigi, tyčiniu bankrotu laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).Tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių. Vienas tokių – ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas atvejis – kai nustatoma, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs 2014-07-10 laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes, būtent šiuo tyčinio bankroto požymiu remiantis sprendė BUAB „INTAJUS“ bankrotą buvus tyčinį.Apeliantas skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju norint pripažinti įmonės bankrotą buvus tyčinį pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį dėl 2014-07-10 laidavimo sutarties sudarymo, pareiškėja privalėjo įrodyti, o pirmosios instancijos teismas tirti ir nustatyti, nuo kada įmonė laikytina nemokia. Vien laidavimo sutartimi prisiimtas didesnis, nei 2014 metais turėtas įmonės turtas, įsipareigojimas, neginčijant įmonės mokumo 2014 metais, apelianto teigimu, nėra pakankamas minėto tyčinio bankroto požymiui taikyti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su atskirajame skunde dėstomais argumentais dėl duomenų apie įmonės faktinį nemokumą 2014 m. nebuvimo. Priešingai, tiek iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, tiek iš bylos medžiagos, tiek iš pačios apelianto pozicijos galima daryti išvadą apie įmonės faktinio nemokumo būseną 2014-07-10 laidavimo sutarties sudarymo metu.Visų pirma, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje vadovavosi BUAB „INTAJUS“ balansu už 2014 metus ir jo duomenų pagrindu nustatė, kad įmonė turėjo turto už 146 274,04 Eur, taip pat, kad 2014-07-10 laidavimo sutartimi prisiimtas 700 000 Eur dydžio įsipareigojimas nebuvo įtrauktas į 2014 m. balansą. Šie duomenys, kurie apelianto nėra ginčijami, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad laidavimo sutartimi buvo prisiimtas įsipareigojimas, kurio įmonė, pagal turimo turto vertę, apskritai nebūtų buvusi pajėgi įvykdyti. Be to, nors skundžiamoje nutartyje aiškiai nėra įvardyta, kad įmonė, sudarydama 2014-07-10 laidavimo sutartį jau buvo nemoki, tačiau byloje esantys duomenys leidžia spręsti apie šio fakto buvimą. Neteisminio bankroto proceso metu buvusios įmonės bankroto administratorės UAB „UBC“ ataskaitoje, pateiktoje už laikotarpį nuo 2016-05-13 iki 2016-09-12, kurioje pateikta BUAB „INTAJUS“ finansinių rodiklių analizė už 2013–2016 metus, nustatyta, kad 2014 m. įmonė turėjo turto už 146 274 Eur, kai įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 172 965 Eur (šie duomenys atitinka VĮ Registrų centre esančio įmonės balanso už 2014 m. duomenis). Savo ruožtu iš byloje esančio 2016-06-07 A. L. atsakymo buvusiai bankroto administratorei UAB „UBC“ į 2016-06-03 prašymą, nustatyta, kad 2014-07-10 laidavimo sutartis, kuria įsipareigota UAB „Vigdomus“ laiduoti už UAB „Vicus“, sudaryta dėl to, kad įmonė neturėjo 10 000 Lt sumos avansiniam mokėjimui pagal su UAB „Vicus“ 2014-07-10 pasirašytą preliminariąją sutartį dėl patalpų nuomos PC „Kalniečiai“ ir fasado statybos darbų atlikimo (toliau – 10 000 Lt avansinis mokėjimas). Taigi, nors byloje nėra duomenų apie pradelstus įmonės įsipareigojimus laidavimo sutarties sudarymo metu, tačiau finansinės atskaitomybės duomenys (turėto turto ir įsipareigojimų dydžiai) bei aplinkybė, kad įmonė neturėjo net 10 000 Lt lėšų avansui sumokėti ir dėl to prisiėmė daug didesnį (700 000 Eur dydžio) įsipareigojimą, kelis kartus viršijantį jo turėtą turtą, leidžia spręsti apie faktinį įmonės nemokumą laidavimo sutarties sudarymo metu. Nors apeliantas teigia, kad didžioji dalis įmonės pradelstų įsipareigojimų atsirado 2016 metais, todėl spręsti apie tai, kad įmonė 2014 buvo nemoki nėra pagrindo, tačiau šį jo argumentą paneigia jo paties pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime dėstoma prieštaringa atskirojo skundo argumentams pozicija bei byloje esančių įmonės balansų duomenų visetas. Kaip minėta, įmonė 2014 metais įmonė turėjo turto už 146 274 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 172 965 Eur; pagal įmonės balansą už 2015 metus, įmonė turėjo turto už 203 186 Eur, o per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų už 154 591 Eur sumą; pagal 2016-05-13 balansą, įmonė turėjo turto už 860 525 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 910 853 Eur. Savo ruožtu iš apelianto paaiškinimų spręstina, kad 2016-05-13 balanse esanti padidėjusi įmonės turto ir įsipareigojimų suma susidarė dėl 2014-07-10 laidavimo sutartimi prisiimto įsipareigojimo bei tuo pačiu metu atsiradusios reikalavimo teisės į UAB „Vicus“, todėl, jo teigimu, šis laidavimo sandoris ir, atitinkamai UAB „Parama verslui“ finansinis reikalavimas, atsiradęs reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu, nors ir sudarė didžiąją dalį visų įmonės turėtų įsipareigojimų, tačiau jo nebuvimas nebūtų pakeitęs faktinės situacijos – įmonei bet kuriuo atveju būtų reikėję kelti bankroto bylą (turtas sudarytų 129 998 Eur, o įsipareigojimai – 210 853 Eur). Atsižvelgiant į šiuos buvusio įmonės vadovo (akcininko), kuris geriausiai turi žinoti įmonės finansinė padėtį, kartu ir visapusišką informaciją verslo sprendimams priimti, procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus dėl įmonės faktinio nemokumo nepriklausomai nuo laidavimo sutartimi prisiimto įsipareigojimo, taip pat sulyginus 2014, 2015 ir 2016-05-13 įmonės finansinius (turto ir įsipareigojimų) rodiklius, kurie iš esmės nekito (trumpalaikių įsipareigojimų visuomet buvo daugiau nei ½ turto), bei į aukščiau nustatytas aplinkybes, susijusias su laidavimo sutarties sudarymo aplinkybėmis (10 000 Lt avansiniam mokėjimui neturėjimas), apeliacinės instancijos teismas sprendžia esant pakankamam pagrindui konstatuoti, kad UAB „INTAJUS“ 2014-07-10 laidavimo sutarties sudarymo metu buvo faktiškai nemoki.Kaip minėta, tyčinis įmonės bankrotas nustatomas ir tuo atveju, kai įmonei esant nemokiai sąmoningais veiksmais toliau bloginama nemokios įmonės turtinė padėtis, t. y. egzistuoja ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2014-07-10 laidavimo sutartimi UAB „INTAJUS“, atstovaujama A. L., 700 000 Eur suma įsipareigojo atsakyti UAB „Vigdomus“ visu savo turtu, jeigu UAB „Vicus“ tinkamai ir laiku neįvykdys savo prievolės, o toks įsipareigojimas prisiimtas dėl to, kad įmonė neturėjo 10 000 Lt avansui sumokėti. Be to, apeliantas atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad laidavimo sutartis buvo neatlygintinė, taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. L. būtų pasidomėjęs UAB „Vicus“, už kurią buvo laiduojama, finansine padėtimi ir galimybe iš jos išsiieškoti pinigų sumą tuo atveju, jei kreditorius nukreiptų išieškojimą į UAB „INTAJUS“, o iš A. L. rašto 2016-06-07 rašto bankroto administratorei UAB „UBC“ turinio spręstina, kad iki 2016-04-15, kuomet gavo pretenziją iš UAB „Parama verslui“, jis nežinojo apie tai, kad UAB „Vicus“ negrąžino skolos. Pažymėtina ir tai, kad pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes, jau 2016 m. gegužės 13 d., t. y. netrukus po apelianto nurodomos UAB „Parama verslui“ pretenzijos gavimo, kreditorių susirinkimo nutarimu nuspręsta UAB „INTAJUS“ taikyti neteisminį bankrotą, o iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, matyti, kad teismas vadovavosi neteisminio bankroto procedūros metu nustatytais duomenimis, kartu ir 2016-05-13 balansu, kuriame figūravo pinigų sumos pagal 2014-07-10 laidavimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios byloje nustatytos aplinkybės: pirma, paneigia atskirojo skundo argumentą, jog laidavimo sutartis vertintina kaip nepasiteisinusi verslo rizika; antra, yra pakankamos spręsti ne tik apie 2014-07-10 laidavimo sutarties, kaip sandorio, nenaudingumą įmonei, tačiau ir konstatuoti, kad šiuo sandoriu sąmoningai buvo bloginama nemokia esančios UAB „INTAJUS“ turtinė padėtis, nes 2014-07-10 laidavimo sutartimi įmonė prisiėmė tik nepagrįstai didelius įsipareigojimus už įmonę, kurios finansinė padėtis laidavimo sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma, ir nesant duomenų apie tai, kad minėta sutartis galėjo būti naudinga įmonei (CPK 20 str. 2 d. 2 p., 2 str. 12 p., 178 str., 185 str.). Aplinkybė, kad UAB „INTAJUS“ bankroto byloje nėra patvirtintas UAB „Parama verslui“ ar kito kreditoriaus reikalavimas, kildinamas minėtos 2014-07-10 laidavimo sutarties pagrindu, nepaneigia aukščiau nustatytų laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nuostolingumo UAB „INTAJUS“ atžvilgiu, buvusio pagrindu ir neteisminės bankroto procedūros inicijavimui, kartu ir veiklos nutraukimui (UAB „UBC“ nustatytais duomenimis, įmonė nuo 2016 m. nutraukė ūkinę komercinę veiklą). Faktiškai tik įmonės kreditoriams inicijavus atskirose civilinėse bylose savo teisių gynimą, buvo identifikuotas laidavimo sandoris ir išaiškėjo jo pasekmės (nutarties 24–26 p.).Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB „INTAJUS“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (CPK 185 str.).Kaip minėta, tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių. Be to, bankroto administratorei atsiliepime į atskirąjį skundą nurodžius, kad 2017-11-16 G. H. atstovas jai perdavė įmonės dokumentus ir balansą, sudarytą teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos duomenimis, spręstina, kad atskirojo skundo argumentas, jog neįteikus procesinių dokumentų paskutiniam įmonės vadovui negalima daryti išvados apie ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintų tyčinio bankroto požymių egzistavimą, šiuo atveju nebėra teisiškai reikšmingas, juolab kad, kaip jau minėta, apeliantas nėra įgaliotas veikti G. H. interesais, o pagal bylos duomenis nėra pagrindo spręsti, kad paskutinysis įmonės vadovas nežinojo ir (ar) nebuvo tinkamai informuotas apie pradėtą procesą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
UAB „Lemora“ teismo prašo iš suinteresuoto asmens A. L. priteisti 363 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymu. Kartu su atsiliepimu pateikti šių išlaidų dydį ir faktą patvirtinantys įrodymai, t. y. 2017-11-13 PVM sąskaita faktūra serija ES Nr. 00733 bei 2017-11-13 mokėjimo nurodymas.Atsižvelgiant į tai, kad apelianto atskirasis skundas atmestas, egzistuoja pagrindas spręsti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio klausimą (CPK 93, 98 str.). Atsižvelgiant į Rekomendacijų nustatytus dydžius, teisėta ir pagrįsta bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą, laikytina 335 Eur (838,7 Eur x 0,4 pagal rekomendacijų 8.16 p.), todėl ji priteistina UAB „Lemora“ iš A. L..
Dėl procesinės bylos baigties
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai BUAB „INTAJUS“ bankrotą pripažino tyčiniu. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.)
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Iš A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) UAB „Lemora“ (j. a. k. 233623430) priteisti 335 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.