- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-09
- Bylos Nr.
- e2A-957-407/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02786-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Antanas Rudzinskas, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Intajus“
- Kategorijos
- 3.4.3.14Įmonės pabaiga
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Rudzinsko, Aldonos Tilindienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.eB2-1125-866/2019, kuriuo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Intajus“ veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 1 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau –UAB) „Intajus“ iškėlė bankroto bylą, įmonės administratore paskyrė UAB „Stinkoma“. 2017 m. birželio 2 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas; 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi taikytas supaprastintas bankroto procesas. 2017 m. spalio 23 d. nutartimi įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nustatyta supaprastinto bankroto proceso trukmė. 2018 m. liepos 30 d. nutartimi patikslintas kreditorių reikalavimų sąrašas.
2. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi netenkino bankroto administratorės prašymo priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teismas sprendė, kad neatlikus sandorių patikrinimo nėra pagrindo išvadai, jog atliktos visos bankroto procedūros bei išnaudotos visos priemonės kreditorinių reikalavimų patenkinimui.
Šalies argumentai
3. Bankroto administratorė pateikė pakartotinį prašymą priimti sprendimą dėl BUAB „Intajus“ pabaigos. Nurodė, kad pakartotinai patikrino įmonės sandorius, išsiuntė raginimą buvusiam įmonės direktoriui. Pažymėjo, kad nenustatė sandorių, galėjusių prieštarauti įmonės veiklos tikslams ar turėti įtakos įmonės tapimui nemokia. Bankroto administratorės teigimu, visi veiksmai yra atlikti, perduotas įmonės turtas realizuotas, gautos 600 Eur lėšos paskirtos administravimo išlaidoms padengti, pirmos eilės kreditoriams iš Garantinio fondo išmokėta 8 139, 22 Eur suma. Kito turto įmonė neturi ir neturėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu pripažino BUAB „Intajus“ veiklą pasibaigusia.
5. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi panaikintas 2016 m. gegužės 13 d. kreditorių susirinkimo nutarimu inicijuotas UAB „Intajus“ bankroto procesas ne teismo tvarka ir šis procesas nutrauktas. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartimi UAB „Intajus“ iškelta bankroto byla.
6. Teismas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. vasario 15 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 209 straipsnį (nusikalstamas bankrotas), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas pažymėjo, kad atlikdamas tam tikras bankroto procedūras administratorius privalo gauti kreditorių pritarimą, tačiau procesines teises įgyvendina iš esmės savarankiškai, t. y. kreditorių pritarimas ir/ar įpareigojimas apskųsti atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, negali būti pagrindu išvadai, jog bankroto procedūros neatliktos ar atliktos netinkamai.
7. Teismas nustatė, kad civilinė byla pagal UAB „Intajus“ ieškinį atsakovei UAB „Magirnis“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo (Nr. 2-2094-852/2017), išnagrinėta Vilniaus apygardos teismui 2017 m. vasario 7 d. nutartimi patvirtinus šalių sudarytą 2017 m. sausio 27 d. taikos sutartį, kuria iš esmės šalys atsisakė viena kitai pareikštų reikalavimų. Bankroto administratorės prašymas dėl proceso šioje byloje atnaujinimo netenkintas. Kreditorė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad taikos sutartis, atsižvelgiant į jos turinį, pareikštus priešpriešinius reikalavimus, turėjo įtakos įmonės nemokumui.
8. Teismas nurodė, kad 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartis, kuria BUAB „Intajus“ laidavo už UAB „Vicus“ prievoles kreditoriui UAB „Vigdomus“, kaip sandoris įvertinta sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl kreditorės argumentai, kad bankroto administratorė turėtų papildomai įvertinti nurodytą sandorį stokoja pagrįstumo.
9. Teismas pritarė administratorės pozicijai, kad 2016 m. gegužės mėn., t. y. prieš pat bankroto ne teismo tvarka inicijavimą, sudarytas lizingo sandoris dėl visureigio įsigijimo neturėjo įtakos įmonės nemokumui, nes automobilis perleistas trečiajam asmeniui, kuris ir mokėjo Lizingo bendrovei, o kreditorė nepateikė jokių duomenų leidžiančių daryti priešingą išvadą.
10. Teismas nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad bankroto administratorė neatliko kokių nors pareigų, susijusių su įmonės dokumentų perėmimu ir dėl to turėtų būti netenkinamas prašymas priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teismas laikė teisiškai nereikšmingais kreditorės argumentus, susijusius su raginimų siuntimu buvusiems įmonės valdymo organams, juolab, kad dėl jų vaidmens ir buhalterinės apskaitos tvarkymo teismas jau pasisakė spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto.
11. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo bankroto administratorei atlikti kokius nors veiksmus iki užbaigiant bankroto procedūras, o kreditorės prieštaravimai laikyti neįrodytais, juolab, kad bankrotą pripažinus tyčiniu ji gali ginti savo pažeistas teises savarankiškai. Todėl prašymą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos teismas tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė UAB „Lemora“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bankroto administratorės prašymą priimti sprendimą dėl BUAB „Intajus“ pabaigos atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
13.1. Teismas tinkamai neįvertino kreditorės teiktų prieštaravimų ir nurodytų konkrečių sandorių, kurių bankroto administratorė tinkamai neįvertino, todėl nėra išnaudotos visos galimybės patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus.
13.2. Bankroto administratorė realiai neatliko jokių veiksmų, kad perimtų visus UAB „Intajus“ dokumentus ir atliktų išsamų sandorių patikrinimą už 5 metus iki bankroto bylos iškėlimo kaip tai įpareigoja Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 5 dalis. Neaišku, kodėl formaliai buvo išsiųstas raginimas pateikti kontaktinius duomenis buvusiam direktoriui ir akcininkui A. L., kuris nebuvo įteiktas, o nesikreipta į paskutinį vadovą G. H., kuriam bylos duomenimis yra perduoti įmonės dokumentai. Administratorė, nors teigė, nesusitikusi su buvusiu vadovu, tačiau perėmė dalį įmonės dokumentų, likusių dokumentų neperėmimo priežastys neaiškios.
13.3. Bankroto administratorė po beveik metų gavusi 2018 m. vasario 15 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, šio nutarimo neskundė, naujų duomenų neteikė, nepateikė savo vertinimo dėl šio nutarimo. Administratorės veiksmai kelia abejones, ar ji tikrai veikia įmonės interesais.
13.4. Administratorės pateiktas sandorių patikrinimo aktas nemotyvuotas, nepagrįstas, pateiktos išvados nelogiškos. Sandoriai patikrinti tik už 3metus, o ne 5 metus, kaip turėtų būti pripažinus bankrotą tyčiniu. Pateikti argumentai tik dėl trijų sandorių, todėl neaišku, kokiu pagrindu padaryta išvada, kad kiti sandoriai neturėjo įtakos nemokumui.
13.5. 2016 m. kovo 16 d. lizingo sutartis dėl automobilio BMW X-5 pirkimo sudaryta jau įmonei esant nemokiai (nemokumas konstatuotas Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarties (civilinės bylos Nr. e2-241-370/2019) dėl tyčinio bankroto 46 punkte), prieš inicijuojant įmonės neteisminio bankroto procedūrą. Teismas nepagrįstai kreditorei perkėlė pareigą paneigti administratorės išvadą dėl šio sandorio įvertinimo, be to, administratorė nenustatė ir nepateikė bent minimalių duomenų apie šį sandorį (už kokią sumą įsigytas automobilis, kiek sumokėta lizingo įmokų, už kiek perleistas, koks patirtas nuostolis).
13.6. Aplinkybė, kad 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartis įvertinta įmonės tyčinio bankroto kontekste, neatleidžia administratorės nuo pareigos vertinti šį sandorį buvusio vadovo ir akcininko A. L. civilinės atsakomybės aspektu. Todėl akivaizdu, kad administratorė, nesprendusi klausimo dėl žalos priteisimo, neišnaudojo visų galimybių patenkinti kreditorių interesus.
13.7. Tinkamai neįvertinta taikos sutartis su UAB „Magirnis“, jos sudarymas negali būti pateisinamas ekonomine logika. Be to pati administratorė prašė atnaujinti procesą byloje, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis, teigdama, kad sutartis pažeidė įmonės ir jos kreditorių interesus, o dabar jau teigia priešingai. Teismas nevertino, taikos sutarties sudarymo aplinkybių – sudaryta jau pradėjus teisminę UAB „Intajus“ bankroto procedūrą, kai buvo akivaizdu, kad UAB „Intajus“ nemoki. Šia sutartimi atsisakius 120 007,34 Eur reikalavimo teisės į mokią UAB „Magirnis“ buvo siekiama pabloginti UAB „Intajus“ turtinę padėtį. Teismo atsisakymas atnaujinti procesą byloje, neužkerta kelio taikos sutartį vertinti kaip įmonei nenaudingą sandorį.
13.8. Administratorė neatlygino 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi apeliantei priteistų 242 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios turėjo būti apmokėtos iš administravimo išlaidų. Teismas šiuo klausimu nepasisakė, nors apeliantės vertinimu, tai sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą atmesti prašymą priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos.
Atsiliepimas
2. Atsakovės BUAB „Intajus“ bankroto administratorė UAB „Stinkoma“ prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Apeliantė sistemingai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis teikdama prieštaravimus (skundus) dėl BUAB „Intajus“ pabaigos, t. y. sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą prašymų išsprendimą, tačiau konkrečiai nenurodo, ką ir kokiu būdu bankroto administratorė turėtų papildomai atlikti. Visi imperatyviai įstatymo nustatyti veiksmai įmonės bankroto procese jau yra atlikti.
14.2. Pagal bankroto administratorei perduotus dokumentus patikrinti visi sandoriai. Ginčytinų sandorių neaptikta, visi sandoriai atitiko įprastą ūkinę komercinę įmonės veiklą, todėl atskiras sandorių analizės apyrašas nebuvo sudarinėjamas. Kreditoriai buvo informuoti apie atliekamus veiksmus ir buvo pasiūlyta dalyvauti peržiūrint įmonės sandorius.
14.3. Pagal 2014 m. liepos 10 d. laidavimo sutartį įmonė jokių lėšų nemokėjo, todėl ir jokios žalos nepatyrė. UAB „Parama verslui“ reikalavimas, kuris būtų kildinamas iš šios sutarties, taip pat nėra pareikštas ir balanse nefigūruoja. Kadangi įmonė pagal laidavimo sutartį nemokėjo jokių piniginių lėšų, todėl laidavimo sutartis jokios įtakos įmonės nemokumui neturėjo ir neprieštaravo įmonės ūkinei komercinei veiklai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sandoris įvertintas sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, o kreditorės argumentai dėl sandorio papildomo vertinimo stokoja pagrįstumo.
14.4. Lizinguotas automobilis buvo perleistas UAB „Startepas“, kuri sumokėjo AB Citadele bankui likutinę vertę už automobilį – 38 080 Eur, taigi automobilis bankui perleistas be nuostolio.
14.5. Nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo skundžiamas nenustačius žalos įmonei ir jos kreditoriams. Apeliantė būdama informuota, neteikė savo pasiūlymų galimam skundui.
Žemesnės instancijos teismas
14.6. Kreditorė pati privalo būti aktyvi ir domėtis bankroto proceso eiga, gali teikti ieškinius dėl žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bankrotą pripažinus tyčiniu ji gali ginti savo pažeistas teises savarankiškai.
14.7. Argumentai dėl taikos sutarties ekonominio nepateisinimo yra nepagrįsti, prieštaraujantys įsiteisėjusiems teismų sprendimams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
4. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo bankrutavusios UAB „Intajus“ veikla pripažinta pasibaigusia dėl bankroto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
5. ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas priima sprendimą dėl įmonės pabaigos po to, kai bankroto administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nurodytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, jog buvo panaudotos visos protingos ir būtinos priemonės bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga).
6. Apeliantė apeliaciniu skundu neginčija procesinio pobūdžio sąlygų pripažinti įstaigos veiklą pasibaigusia dėl bankroto. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu apeliantė iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog bankroto administratorė neskundė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. vasario 15 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, sandorius patikrino tik už 3metus, o ne 5 metus, kaip turėtų būti pripažinus bankrotą tyčiniu, be to tinkamai jų neįvertino, nesprendė dėl buvusio vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės, todėl nėra išnaudotos visos galimybės patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimus, t. y. iš esmės ginčija materialaus pobūdžio sąlygų pripažinti įstaigos veiklą pasibaigusia dėl bankroto egzistavimą.
7. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad materialaus pobūdžio sąlygos sprendimui dėl įmonės pabaigos priimti vertinimas turi būti atliekamas tikslu įsitikinti, ar iš tiesų egzistuoja objektyvios faktinės prielaidos, suponuojančios, jog kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesniu mastu, jeigu būtų atlikti papildomi veiksmai, susiję su bankroto procedūrų vykdymu. Tuo tarpu vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas neužtikrintų nei kreditorių, nei skolininko interesų apsaugos, o atskirais atvejais pažeistų ir bankroto proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-705-330/2018; 2019 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-520-241/2019, kt.). Bankroto procedūros be pagrindo negali būti vilkinamos, o siekiant šio tikslo bankroto bylos proceso šalys – tiek bankroto administratorius, tiek kreditoriai turi atidžiai ir rūpestingai įgyvendinti savo teises ir pareigas.
8. Bylos duomenys patvirtina, kad BUAB „Intajus“ bankroto administratorė, atlikusi ĮBĮ numatytus veiksmus kreipėsi į teismą su prašymu priimti sprendimą dėl BUAB „Intajus“ pabaigos, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi prašymo netenkino, sprendęs, kad neatlikus sandorių patikrinimo nėra pagrindo išvadai, jog atliktos visos bankroto procedūros bei išnaudotos visos priemonės kreditorinių reikalavimų patenkinimui. Pakartotinai kreipusis į teismą su prašymu dėl įmonės pabaigos, administratorė nurodė, kad pagal bankroto administratorei perduotus dokumentus patikrino visus sandorius ir ginčytinų sandorių neaptikta, visi sandoriai atitiko įprastą ūkinę komercinę įmonės veiklą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratorės prašymą bei prie jo pridėtus įrodymus, priėmė sprendimą BUAB „Intajus“ pabaigos.
9. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad bankroto administratorė neskundė atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, netinkamai įvertino patikrintus sandorius, o patikrinusi sandorius turėjo spręsti klausimus dėl žalos atlyginimo priteisimo iš buvusio įmonės akcininko bei vadovo negali būti pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Teismo paskirtas bankroto administratorius, atstovaudamas bankrutuojančiai įmonei, veikia savarankiškai. Kreditoriai neturi teisės duoti bankroto administratoriui privalomų nurodymų bankrutuojančios įmonės vardu pareikšti ieškinį, susilaikyti nuo jo pareiškimo ar, pareiškus ieškinį, jo atsisakyti, arba vesti bylą pagal kreditorių susirinkimo ar komiteto nurodytas veikimo kryptis, t. y. įpareigoti byloje atlikti tik konkrečius, ribotus ar kitus jam nurodytus veiksmus. Bankroto administratorius yra laisvas pasirinkti, kokiu teisiniu būdu ir priemonėmis siekti įstatyme numatytų bankroto proceso tikslų, nuspręsti dėl konkrečių bylų iškėlimo, įstojimo į vykstančius teisminius procesus ir kt. Įmonės kreditoriai, kaip subjektai kurie turi suinteresuotumą bylos baigtimi ir siekia gauti reikalavimų patenkinimą iš įmonės, gali imtis priemonių skoloms išieškoti iš įmonės skolininkų, tačiau teismo paskirtam bankroto administratoriui negali nustatyti privalomų valdingų nurodymų, kurie ribotų įstatymu priskirtų įgaliojimų administratoriui vykdymą, tame tarpe teismine tvarka ginant įmonės bei jos kreditorių teises ir teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-252-330/2015; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1812-381/2017). Be to, manydama, kad BUAB „Intajus“ tam tikri sandoriai yra neteisėti, kreditorė galėjo reikšti atitinkamus reikalavimus, neatsižvelgdama į administratorės poziciją (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalis 3 punktas).
10. Kaip minėta, atsakovės bankroto administratorė, pakartotinai tikrino įmonės sandorius, pagrindė savo poziciją dėl jų vertinimo, kad ginčytinų sandorių nenustatyta, visi sandoriai atitiko įprastą ūkinę komercinę veiklą. Kreditorės kvestionuojamus sandorius pirmosios instancijos teismas įvertino atsižvelgęs tiek į kreditorės, tiek į bankroto administratorės argumentus. Teismas nenustatė, kad bankroto administratorė būtų neatlikusi kokių nors pareigų, susijusių su įmonės dokumentų perėmimu ar sandorių patikrinimu, kad privalėtų atlikti dar kokius nors veiksmus iki užbaigiant bankroto procedūras ir dėl to nebūtų galima priimti sprendimo dėl įmonės pabaigos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartą reglamentavimą bei teismų praktiką dėl bankroto administratoriaus veiksmų bei sprendimų priėmimo savarankiškumo, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl apeliantės nurodomų konkrečių sandorių vertinimo, dėl apeliantės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nurodytų sandorių vertinimu, plačiau nepasisako, kaip neturinčių esminės teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui ir bylos baigčiai.
11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, manydama, jog UAB ,,Intajus“ bankroto administratorės UAB „Stinkoma“ veiksmai, administruojant bankrutavusią įmonę, yra neteisėti, konkrečiai, kad dėl administratorės veiksmų ar neveikimo jai, kaip bendrovės kreditorei, buvo padaryta tam tikra žala, apeliantė turi teisę reikšti atitinkamus reikalavimus bankroto administratorei ginčo teisenos tvarka (ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalis), taip pat reikalauti sumokėti teismo nutartimi priteistas bylinėjimosi išlaidas. Tokiai apeliantės teisei realizuoti įmonės veiklos pripažinimas pasibaigusia neturi jokios įtakos, todėl formaliai tęsti BUAB „Intajus“ bankroto procedūras vien dėl kreditorės nepritarimo administratorės veiksmams nėra pagrindo.
12. Vadovaudamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl bankrutavusios atsakovės pabaigos, tinkamai ištyrė ir įvertino pateiktus įrodymus, tinkamai nustatė nagrinėjamam klausimui svarbias faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.