Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. S. (G. S.) ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

20. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

21. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

22. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų

24. Ginčo santykių atsiradimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 151 straipsnis numato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jo kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę, taip pat ir neturtinę žalą.

25. Pagal DK 155 straipsnio 2 dalį, jeigu darbdavys privalo atlyginti darbuotojui žalą, padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar jo mirties atveju, ar dėl jo susirgimo profesine liga, darbdavys privalo žalą atlyginti tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmokos.

26. DK 158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. DK 158 straipsnio 2–4 dalys numato, jog kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir aplinka turi būti saugi ir nekenksminga sveikatai, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, darbas turi būti organizuojamas vadovaujantis darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais, darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis.

27. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSSĮ) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais.

28. DSSĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje. DSSĮ 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti bendrieji principai, kuriais vadovaujasi darbdaviui atstovaujantis asmuo, nustatydamas vidinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklės kontrolę įmonėje ir numatydamas priemones darbuotojų saugai ir sveikatai gerinti.

29. DSSĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojams turi būti sudaryta tokia darbo aplinka, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti.

30. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, darbdavys turi pareigą ne tik sudaryti saugias darbo sąlygas, bet ir kontroliuoti, kaip laikomasi darbdavio nurodymų, susijusių su darbų sauga. Konkrečios darbdavio pareigos užtikrinant saugias darbo sąlygas yra apibrėžtos DSSĮ 25 straipsnio 1 dalyje. Darbdavių ir darbuotojų atsakomybę reglamentuojančio DSSĮ 46 straipsnio 1 dalis numato, jog darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo, kuris savo veikimu ar neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus ir tuo neužtikrino saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų, atsako įstatymų nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog darbdavys neatsako už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą arba atsakomybė už tai gali būti sumažinta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe ar profesinę ligą nustatoma, kad tai įvyko susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti, arba dėl atsitikimų, kurių padarinių nebuvo galima išvengti, nors ir buvo naudojamos visos reikiamos priemonės.

31. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

32. Pažymėtina, kad saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas yra vienas iš darbo santykių teisinio reglamentavimo principų. Realus nurodyto principo įgyvendinimas užtikrinamas nustatant pagrindinius teisinius darbuotojų saugos ir sveikatos (t. y. darbo aplinkos, darbo vietų, darbų organizavimo) reikalavimus, darbdavio pareigą garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatą, šios pareigos įgyvendinimo kontrolę bei atsakomybę už jos pažeidimą. Viešojo intereso prasme darbdavys, organizuodamas darbus, turi maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis saugos užtikrinimo reikalavimų. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar darbdavys buvo rūpestingas ir pakankamu lygiu užtikrino darbuotojų teisę į saugią aplinką, turi būti sprendžiama pagal individualias bylos aplinkybes.

33. Tam, kad atsirastų darbdavio deliktinė atsakomybė, reikia nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą: neteisėtus veiksmus (neveikimą), kaltę, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, darbdavio kaltė yra preziumuojama. Tačiau, nustatant darbdavio atsakomybę, nepakanka konstatuoti jo kaltę, bet būtina nustatyti ir kitas bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-56/2013).

35. Teismas, nagrinėjamoje byloje vertindamas civilinės atsakomybės sąlygų viseto egzistavimą, pažymėjo, jog 2017 m. gruodžio 12 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 2 nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu buvo sužalotas įmonės darbuotojas (ieškovas), įvyko 2017 m. gruodžio 1 d. 7.30 val. zonoje, naudojamoje pakrovimui, iškrovimui, sandėliavimui. Nelaimingas atsitikimas įvyko įmonės darbuotojui vairuotojui- ekspeditoriui G. S. po vilkiko pakrovimo su dokumentais išėjus iš sandėlio (uždara patalpa) į savo mašiną. Lauke (išėjus iš sandėlio) nebuvo jokio apšvietimo ir tamsoje, nepastebėjęs bortelio, vairuotojas nukrito nuo rampos iš 80–100 cm aukščio. Jam padėjo atsistoti ir nueiti iki vilkiko kitos mašinos vairuotojas. Iš ten ieškovas paskambino greitajai medicinos pagalbai, kuri apžiūrėjusi iškvietė taksi, kad nugabentų nukentėjusįjį iki ligoninės. Ligoninėje darbuotojui buvo nustatytas rankos, dubens ir dešinės kojos sumušimas. Grįžus į Lietuvą, G. S. nustatytas dešiniojo peties sąnario išnirimas, išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Konstatuota, kad pažeistas „Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų“, patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233, 24.1 punktas: darbo patalpų ir praėjimų apšvietimo instaliacija ir šviestuvų išdėstymas turi būti toks, kad darbuotojams nekeltų traumų pavojaus. Nelaimingo atsitikimo priežastis – netinkamas darbo vietos įrengimas. Teismas nurodė, kad Aktas surašytas paties darbdavio, jame esančios aplinkybės ir pats Aktas nenuginčyti ir nebuvo ginčijami, todėl Aktas sukuria darbdaviui tam tikras teisines pasekmes ir atsakomybę.

38. Apeliantė nurodo, kad nelaimingo atsitikimo darbe aktas civilinės atsakomybės sąlygų netiria ir nevertina, o apibrėžia tik nustatytus veiksnius, kurie buvo nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybe ir priežastimi. Akte nurodomos nelaimingo atsitikimo priežastys yra savarankiškos – jų nustatymas nėra susietas nei su atitinkamai darbdavio ir (ar) darbuotojo neteisėto veikimo / neveikimo nustatymu, nei kaltės priskyrimu, nei neteisėtų veiksmų ir nelaimingo atsitikimo priežasties teisinio ryšio konstatavimu, nei civilinės atsakomybės dėl kilusios žalos priskyrimu. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl nelaimingo atsitikimo darbe Akto vertinimo atsakovės argumentai yra nepagrįsti, nes teismas pateikė išsamius argumentus, patvirtinančius Akto aktualumą, be to, teismas vertino nelaimingo atsitikimo darbe Aktą kitų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

39. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų „Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų“ 24.1 punkte numatytas privalomas minimalus saugos reikalavimas, kad darbo patalpų ir praėjimų apšvietimo instaliacija ir šviestuvų išdėstymas turi būti toks, kad darbuotojams nekeltų traumų pavojaus. 13.2 punkte nurodyta, jog darbovietėse, kuriose darbuotojams gresia pavojus, turi būti įrengtas tokio pat intensyvumo avarinis apšvietimas, jeigu išsijungtų dirbtinis apšvietimas. O pagal 15.1 punktą, kai darbovietėse yra pavojingų zonų, kuriose dėl darbo pobūdžio gali kilti pavojus nukristi darbuotojui ar daiktui, jose turi būti numatytos priemonės, kad į tas zonas nepatektų pašaliniai darbuotojai. Pavojingos zonos turi būti aiškiai pažymėtos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime šias įstatymo nuostatas tinkamai ir motyvuotai pritaikė bei įvertino.

43. Atsakovė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog ieškovas nepasišvietė kelio, neprašė teritorijos valdytojų įjungti šviesą, neapsisuko ir negrįžo iki automobilio tuo pačiu keliu per vidaus patalpas, o lengvabūdiškai pasirinko rizikuoti eiti iki automobilio, „nematydamas kur eiti“. Apeliantės vertinimu, toks ieškovo elgesys akivaizdžiai atitinka didelio neatsargumo sąlygas. Analogiškus teiginius atsakovė išsakė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, atsakovės teiginius, jog ieškovas savo noru nusprendė „pasivaikščioti“ po tamsią ir nesaugią teritoriją ir dėl to elgėsi neapdairiai, nerūpestingai – vertintina kritiškai. Pažymima, kad ieškovas nuosekliai bylos nagrinėjimo metu paaiškino visas nelaimingo atsitikimo aplinkybes, kad jis nevaikštinėjo teritorijoje, o pateikęs krovinio dokumentus, išėjo pro jam nurodytą išėjimą į asfaltuotą grindinį, ir, būdamas protingu veiksniu žmogumi, pagrįstai tikėjosi lygaus ir normaliai apšviesto kelio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad ieškovas puikiai supranta, kada turėtų naudoti prožektorių, jei reikėtų apšviesti kelią, tačiau nagrinėjamu atveju seka logiška išvada, kad ieškovas, būdamas įmonės teritorijoje, pro nurodytą išėjimą išėjęs iš patalpos, ir, ieškovo teigimu, palei įmonės teritorijos perimetrą esant apšviestai teritorijai, neturėjo reikalo naudoti prožektoriaus.

44. Atsakovė visiškai neįrodė ieškovo didelio neatsargumo kaip nelaimingo atsitikimo kilimo priežasties. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga yra tai, ar nukentėjusysis sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, dėl kurios buvo instruktuotas, įspėtas ar neabejotinai žinojo ją esant.

45. Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai ieškovo didelis neatsargumas nebuvo nustatytas nei nelaimingo atsitikimo tyrimo akte, nei Darbo ginčių komisijos posėdyje, nei pirmosios instancijos teisme, o apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovo netinkamo, neatsargaus elgesio yra vertinami kaip deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, kuriais tik siekiama perkelti visą nelaimingo atsitikimo neigiamų pasekmių naštą ieškovui, visiškai anuliuojant atsakovės atsakomybę. Tačiau viešojo intereso prasme, būtent darbdavys, organizuodamas darbus, turi maksimaliai stengtis ir visiškai laikytis saugos užtikrinimo reikalavimų.

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į atsakovės apeliacinio skundo argumentus, jog teismas pažeidė draudimą priimti siurprizinį, t. y. bylos šaliai netikėtą, sprendimą, nes, atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendimą motyvavo aplinkybėmis, kurios nebuvo tirtos civilinės bylos nagrinėjimo metu ir kad pirmosios instancijos teismas savo nuožiūra rėmėsi duomenimis, apie kuriuos atsakovė neturėjo teisės pasisakyti ir pateikti savo argumentus dėl visų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo (CPK 42, 302 straipsniai). Be to, atsakovė nurodė, kad iš atsakovės nebuvo pareikalauta pateikti duomenis, kurių nepateikimo faktu pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas sprendimą ir padarė prielaidas, kad atsakovė nesuteikė reikiamų asmeninių apsaugos priemonių (prožektorių) ieškovui. Apeliantė pažymi, kad duomenys, pagrindžiantys asmeninių apsaugos priemonių išdavimą ieškovui, nebuvo renkami, įrodymai civilinėje byloje nebuvo tirti ir atsakovė neturėjo teisės apie juos pateikti savo paaiškinimų. Dėl siurprizinės teismo sprendimo argumentacijos byloje nenagrinėtomis aplinkybėmis, pateiktas prašymas pridėti naujus įrodymus ir šis prašymas patenkintas.

48. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, patvirtina, jo atsakovė ieškovui buvo suteikusi apsaugines apsaugos priemones, o apie jų gavimą ieškovas patvirtino pasirašytinai. Gautų asmeninių apsaugos priemonių kortelėje nurodyta, kad ieškovas gavo: guminius batus, apsaugos kostiumą, gumines pirštines, signalinę liemenę, kaukę, akinius, LED prožektorių ir kt. Tačiau, kaip jau nutartyje nurodyta anksčiau, nagrinėjamu atveju ieškovas, neturėdamas pagrindo įtarti apie gresiantį pavojų, vykdydamas nurodymą, išėjo link savo transporto priemonės pro kitas duris ir šioje situacijoje yra logiška teigti, kad ieškovas pagrįstai nematė būtinybės naudotis LED prožektoriumi. Tuo labiau, kad atsakovės pateikti dokumentai nenurodo, jog visas darbdavės išduotas apsaugos priemones darbuotojas visą laiką turi nešiotis su savimi.

49. Taigi apeliacinio skundo argumentai ir naujai pridėti įrodymai nekeičia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės ir pagrįstumo. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tiek ieškovo didelio neatsargumo klausimas, tiek atsakovės prievolės užtikrinti saugias darbo sąlygas klausimas buvo bylos nagrinėjimo pagrindiniai dalykai ir abi šalys turėjo tiek faktinę, tiek procesinę galimybę teikti argumentus, kontrargumentus, rašytinius ir kitus įrodymus. Atsakovė, atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, turėjo ir galėjo pasirūpinti leistinų įrodymų pateikimu visais nagrinėjamais klausimais, o teismas neturėjo pareigos nurodyti, kokius būtent įrodymus visais atvejais turi pateikti šalys.

Dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio

50. Ieškovas G. S., nesutikdamas su sprendime nurodytais teismo argumentais netenkinti reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą (negautas pajamas), mano, kad teismas iš esmės, įvertinęs ieškovo pateiktus įrodymus, bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir motyvus, pagrįstai konstatavo egzistuojant visas atsakovės kaip darbdavės atsakomybės sąlygas ir kad atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovo patirtą ir įrodytą žalą. Bet, nuspręsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas netinkamai įvertino ieškovo pateiktus argumentus, rašytinius įrodymus, netinkamai nustatė įrodinėtinus dalykus ir taip pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnyje.

51. Apeliaciniame skunde ieškovas iš esmės teigia, kad atsakovės ieškovui mokėti dienpinigiai neva turėjo būti laikomi ieškovo darbo užmokesčio dalimi, sprendžiant klausimą dėl ieškovo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą (negautas pajamas).

52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apibrėžta, kad dienpinigiai – tai komandiruojamo darbuotojo padidėjusios asmeninio pobūdžio išlaidos, kurios išmokamos darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ Nr. 526 nustatyta tvarka (toliau – Nutarimas Nr. 526) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016, 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018).

53. DK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis – atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. To paties straipsnio 2 dalyje išvardyta, jog darbuotojo darbo užmokestį sudaro: 1) bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (valandinis atlygis arba mėnesinė alga, arba pareiginės algos pastovioji dalis); 2) papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta šalių susitarimu ar mokama pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; 3) priedai už įgytą kvalifikaciją; 4) priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą; 5) premijos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu ar mokamos pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; 6) premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus. Taigi dienpinigiai DK 139 straipsnyje nėra įvardyti kaip darbo užmokesčio dalis.

54. Vertinant skirtumus tarp darbo užmokesčio ir dienpinigių, pažymėtina, kad darbo užmokestis traktuojamas kaip finansinė nauda, kurią darbuotojas gauna už prievolių pagal darbo sutartį vykdymą ir skiria savo su darbo santykiais nesusijusiems poreikiams tenkinti. Dienpinigių paskirtis yra kitokia, kadangi jais yra siekiama kompensuoti papildomas darbuotojo išlaidas, susijusias su vykimu į komandiruotę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Tai nulemia ir skirtingą dienpinigių ir darbo užmokesčio išmokėjimą, apmokestinimą ir kitus skirtumus. Tokią išvadą leidžia daryti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 (darbo santykių metu galiojusios redakcijos) 2.3 ir 2.5 punktais bei šiuo nutarimu patvirtintų Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 2.1 punktu kuriamas teisinis reglamentavimas, pagal kurį dienpinigiai, esant tam tikroms sąlygoms yra priskiriami darbuotojui išmokamoms mokesčiais neapmokestinamoms kompensacijoms. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis, nelaikomos darbo užmokesčiu, jos neįtraukiamos ir į vidutinio darbo užmokesčio sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014, 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016).

55. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju ieškovo ieškinyje nurodoma vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka yra nepagrįsta, nes ieškovas skaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį į jį įtraukė ir dienpinigius. Ir nors ieškovas tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek teikiant apeliacinį skundą teigia, jog jis pagrindinį atlyginimą gaudavo dienpinigių forma, nepatirdavo papildomų išlaidų kurui, nakvynei, vilkiko stovėjimui saugomose aikštelėse, nes tokios išlaidos būdavo kompensuojamos papildomai. Tačiau bylos duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad dienpinigiai ieškovui buvo mokami ne kaip su kelione sietinų išlaidų kompensacija, bet kaip darbo užmokestis.

56. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje pateikta ieškovo su atsakove sudaryta darbo sutartis patvirtina, kad pats ieškovas pasirinko sudaryti darbo sutartį, pagal kurią sulygtas ne mažesnis darbo užmokestis nei kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga padauginta iš koeficiento 1,31. Be to, darbo sutarties 7.2. punkte buvo nustatyta, kad už laiką, praleistą komandiruotėse, gali būti mokami mažesni nei Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje nustatyto dydžio dienpinigiai, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų. Nors apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad šį sąlyga yra nesąžininga, prieštaraujanti įstatymo nuostatoms, todėl laikytina negaliojančia ex officio, tačiau su tokiu ieškovo vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 patvirtinto dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (redakcija 2017 m. liepos 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d.) 2 punkte buvo nurodyta, jog Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Taigi šalių sudarytos darbo sutarties 7.2. punkte įtvirtinta sąlyga neprieštarauja teisės aktams ir atitinka Aprašo 2 punkte nustatytiems reikalavimams ir ji nėra nesąžininga. Be to, šioje byloje pateiktu ieškiniu nėra pareikšta jokių su sudarytos (ir nutrauktos) darbo sutarties pakeitimu ir jos sąlygų pripažinimo nesąžiningomis susijusių reikalavimų, taigi šie apeliacinio skundo argumentai apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

57. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės teiktos ieškovo darbo užmokesčio pažymos patvirtina, jog ieškovui išmokėtas darbo užmokestis 2017 m. rugsėjį sudarė 463,69 Eur, 2017 m. spalį – 415,99 Eur, 2017 m. lapkritį – 416,61 Eur, apskaičiuotas dienos uždarbio vidurkis – 24,44 Eur. Nukentėjusio asmens iki suluošinimo ar kitokio sužalojimo gautos pajamos apskaičiuojamos, nustatant jo vidutinį mėnesio pajamų dydį. Nukentėjusio asmens, kuris dirbo pagal darbo sutartį, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu „Dėl darbo kodekso įgyvendinimo“ Nr. 496 patvirtintą Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą, įsigaliojusį nuo 2017 m. liepos 1 d.

58. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, argumentuotai ir pagrįstai, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, atsižvelgdamas į byloje esantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. gruodžio 12 d. pranešimą apie suminės darbo laiko apskaitos taikymą, pagal kurį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojams-ekspeditoriams yra taikoma suminė darbo laiko apskaita, taikant 5 dienų, 40 valandų per savaitę darbo grafiką, nurodė, jog nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m balandžio 30 d. iš viso ieškovas galėjo dirbti 856 darbo dienas, taikant 5 darbo dienų per savaitę skaičiavimą. Teismas teisingai konstatavo, jog iš nurodyto laikotarpio ieškovas 6 darbo dienas dirbo pas atsakovę ir 390 darbo dienų (laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d.) įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Likusias 460 darbo dienų ieškovas negavo darbo užmokesčio, kokį galėjo gauti, kaip numatė ieškovo darbo sutartis, tačiau nurodytu laikotarpiu gavo ligos išmokas, darbdavio išmokas, netekto darbingumo kompensaciją, užimtumo tarnybos mokamas išmokas, todėl, teismo vertinimu, pagrįstos ieškovo tikimos gauti pajamos laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. atėmus darbo laiką UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2020 m. rugsėjo 30 d. galėjo būti 11 242,40 Eur (460 darbo dienų x 24,44 Eur dienos uždarbio vidurkis). Atsižvelgiant į tai, kad tuo pačiu ginčo laikotarpiu ieškovas gavo 1 964,01 Eur išmokų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, 5 499,01 Eur ligos išmokų, 4 541,48 Eur netekto darbingumo periodinių kompensacijų ir nedarbo draudimo išmokų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad minėtos išmokos visiškai padengė darbuotojo galimas gauti pajamas.

59. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apeliaciniame skunde išsakytus ieškovo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo pateiktus argumentus, byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai nenustatė, kad atsakovės ieškovui mokėti dienpinigiai buvo ieškovo darbo užmokesčio dalis.

60. Pagal CPK 185 straipsnį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus CPK nurodytas išimtis), teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; ir kt.).

61. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus, siekia, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad vien tai, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Atsižvelgiant į tai, argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo laikytini nepagrįstais (CPK 178, 185 straipsniai).

62. Be to, svarbu akcentuoti ir tai, kad ieškovas nei šioje byloje pareikštu ieškiniu, nei CPK 412 straipsnyje nustatyta ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nesikreipė su reikalavimais dėl darbo užmokesčio dydžio pakeitimo, dienpinigių mokėjimo tvarkos pažeidimų ir dienpinigių pripažinimo darbo užmokesčiu, darbo laiko apskaitos pakeitimo ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie ieškovo apeliaciniame skunde keliami argumentai, jog netinkamai buvo mokami delspinigiai ir vedama darbo laiko apskaita, yra nepagrįsti ir atmestini, vertintini tik kaip siekis padidinti įrodinėjamos patirtos turtinės žalos dydį. Pažymima, kad ieškovui buvo mokamas darbo sutartyje sulygtas mėnesinis darbo užmokestis taikant suminę darbo laiko apskaitą, kuri nebuvo ir nėra ginčijama DK ir CPK nustatyta tvarka.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

63. Ieškovas ginčydamas jam už patirtą sveikatos sužalojimą darbe priteistos neturtinės žalos dydį, teigia, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas pagal byloje nustatytas aplinkybes neatitinka sąžiningo, teisingo ir protingo atlyginimo dėl darbuotojo sveikatos sutrikdymo. Ieškovo nuomone, teismas nepakankamai įvertino visus neigiamus padarinius tiek fizinei ieškovo sveikatai, tiek psichologinei jo būklei, neatsižvelgė į atsakovės turtinę padėtį, į aktualius kasacinio teismo išaiškinimus, vertinant neturtinės žalos atlyginimo kriterijus. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantas G. S. nenurodo nė vieno teismo precedento, pagal kurį už tokią pačią (arba labai panašią) žalą sveikatai, patirtą panašiomis aplinkybėmis, teismai būtų pripažinę teisingą ir sąžiningą jo nurodytą 15 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

64. Kasacinio teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (sužalojus sveikatą dėl nelaimingo atsitikimo darbe) priteisiamas nuo 2 896,20 Eur (10 000 Lt) iki 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1049/2003 (šioje byloje darbuotojui buvo nutraukti kairės rankos pirmasis pirštas ir nykštys, darbuotojas neteko 60 proc. darbingumo, priteista 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2004 (darbuotojas patyrė daugybinius kaulų lūžius, neteko 50 proc. darbingumo, priteista 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006 (darbuotojas patyrė pavojingą gyvybei kūno sužalojimą, jam nustatytas smegenų pakenkimas ir kaukolės pamato lūžis, priteista 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2006 (darbuotojas dėl kritimo iš aukščio neteko 100 procentų darbingumo, buvo nustatyta pirma invalidumo grupė su visiška negalia, priteista 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2006 (darbuotojas neteko 40 proc. darbingumo, taip pat patyrė estetinius išvaizdos sužalojimus dėl sprogimo, priteista 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2007 (dėl traumos darbuotojas neteko 85 proc. darbingumo, jam nustatyta pirma invalidumo grupė, apsunkintos judėjimo galimybės, sutriko lytinė funkcija, priteista 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2008 (darbuotojas neteko plaštakos, nustatytas 50 proc. netektas darbingumas, priteista 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012) (darbuotojas patyrė sunkią traumą, nustatytas smegenų sumušimas ir kaukolės lūžiai, neteko 50 proc. darbingumo, priteista 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2015 (darbuotojas tapo neįgalus, nedarbingas, paralyžiuotas ir priklausomas nuo aplinkinių, jam būtina nuolatinė slauga, priteista 21 721,50 Eur (75 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-313/2018 (darbuotojui buvo traumuota dešinė plaštaka, kuri vėliau dėl traumos amputuota, dėl to jis neteko 45 procentus darbingumo, priteista 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo). Panašiai neturtinės žalos dydžio klausimas sprendžiamas ir kitų teismų praktikoje, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-661-565/2014 darbuotojui priteista 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (darbuotojas patyrė traumą – kairio gaktikaulio apatinės šakos lūžį (dėl užkritusio rąsto), teismas nurodė, kad atsižvelgia į tai, kad nukentėjusysis buvo nepilnametis, daugiau kaip 6 mėnesius buvo nedarbingas ir negalėjo vaikščioti, susirgo depresija).

65. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovo 2017 m. gruodžio 1 d. patirta trauma (dešiniojo peties išnirimas) nepriskiriama prie sunkių – jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

66. Byloje nustatyta, kad po nelaimingo atsitikimo grįžęs į Lietuvą, ieškovas iš karto kreipėsi į šeimos gydytoją, kur jam buvo patvirtinta peties sąnario išnirimo diagnozė, taikyta reabilitacija, bet būklė negerėjo. 2018 m. sausio 12 d. radiologinis tyrimas patvirtino, jog buvo nustatyti sausgyslių plyšimai, intrasąnarinė dislokacija, žastikaulio galvos intrasąnarinis lūžimas, peties sąnaryje, burzose padaugėję skysčio. Ieškovas buvo nedarbingas daugiau nei metus nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d. Per šį laikotarpį ieškovui atliktos 2018 m. sausio 29 d. ir 2018 m. birželio 14 d. peties operacijos, įdėti titaniniai implantai, skirtas reabilitacinis gydymas pakartotinai. Nagrinėjamoje byloje taip pat pateiktos viešosios įstaigos Jūrininkų sveikatos priežiūros centro 2018 m. lapkričio 23 d. atlikto sveikatos patikrinimo dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi išvados, iš kurių matyti, kad ieškovas gali dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi be jokių apribojimų 24 mėnesius, o 2019 m. sausio 11 d. atlikto sveikatos patikrinimo dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi išvados patvirtina, jog ieškovas gali dirbti vairuotoju- ekspeditoriumi be jokių apribojimų 12 mėnesių, 2020 m. rugsėjo 30 d. UAB „Ortogida“ išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad „G. S. jėga nepakankama, progresuoja peties sąnario artrozė. Gali dirbti, tačiau tik lengvą fizinį krūvį, nuleistomis rankomis, nepilnu krūviu. Neįgalumo požymiai, pilno pasveikimo nesitikima“. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nurodytos išvados patvirtina, jog ieškovo sveikatos būklė leidžia ieškovui vairuoti sunkiasvores transporto priemones, sveikatos patikrinimo metu buvo įvertinti darbdavio nurodyti profesinės rizikos veiksniai: akustinis triukšmas, visą kūną veikianti vibracija, darbo poza (nepatogi priverstinė kūno padėtis – sėdimas darbas). Sutiktina su teismo motyvais, jog NDNT sprendimuose patvirtintos ieškovui diagnozės dėl nelaimingo atsitikimo, paties ieškovo nurodyti argumentai ir medicininiuose išrašuose užfiksuoti duomenys taip pat patvirtina jog dėl patirtų sužalojimų ieškovas negali iškelti rankos, rankoje labai mažai jėgos, tai iš esmės netrukdo vairuoti sunkiasvorę transporto priemonę, tačiau vairuotojų ekspeditorių darbo pobūdis susijęs ir su krovinio priežiūra, atsakovės suteikiamos transporto priemonės yra su tentais, kuriuos reikia tvirtinti aukštai pakėlus ranką, reikia daug jėgos, to ieškovas nuo įvykusio nelaimingo atsitikimo nebegali atlikti ir šie reikalavimai darbdavio nebuvo nurodyti prie profesinės rizikos veiksnių ir vertinti.

68. Teismo vertintinos ir aplinkybės, kad ieškovas yra (duomenys neskelbtini) gimimo, jam sunkiau konkuruoti su jaunesniais, fizinės jėgos turinčiais darbuotojais. Teismas atsižvelgė ir į ieškovo nurodytą darbdavio kaip stipresnės šalies elgesį, pas kurį ieškovas dirbo 19 metų. Iki nelaimingo atsitikimo darbe ieškovas buvo vertinamas, o nutikus nelaimingam atsitikimui darbdavys kaltino ieškovą neatsargumu, turėjo bylinėtis dėl medicininių išlaidų padengimo, o Ginčų komisijai priėmus iš dalies palankų ieškovui sprendimą jautė neigiamą darbdavio požiūrį ir spaudimą, nurodė, jog jam buvo siūloma pasirašyti dokumentus, jog neturės jokių pretenzijų dėl patirto sveikatos sužalojimo darbe, tačiau, nors į bylą tokių dokumentų neteikė, nurodė, jog nematė galimybių esant tokiai sveikatai dirbti pas atsakovę, šiai atsisakant patikėti, jog ieškovo sužeidimai rimti, tai vėliau patvirtino magnetinio rezonanso tyrimas, nustatyti rimtesni sveikatos pažeidimai.

69. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, įvertinus byloje pateiktus duomenis, darytina išvada, jog ieškovo patirtas sužalojimas apsunkino ieškovo galimybes įsidarbinti, tačiau byloje nėra realių duomenų apie tai, kad jis negali rasti vairuotojo-ekspeditoriaus ar kito panašaus pobūdžio darbo, kurio funkcijoms atlikti nebūtina būtų naudoti smarkų fizinį krūvį, rankos kėlimą. Apelianto apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis yra įtrauktas į darbą ieškančių asmenų įskaitą ir jo pajamos yra labai nedidelės, nesuteikia pagrindo manyti, kad artimiausioje ateityje ieškovas ras pakankamai gerai apmokamą darbą pagal savo fizines galimybes. Teisėjų kolegija turi pagrindą manyti, kad ieškovo galimybės susirasti tokio paties pobūdžio darbą pas kitą darbdavį nesumažėjo, nes, kaip minėta anksčiau, nutraukęs darbo sutartį su atsakovu, ieškovas neilgai trukus įsidarbino analogiškose pareigose kitoje įmonėje.

70. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog sumažėjo ieškovo socialinės galimybės, kartu nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovui ateityje pakartotinai reikės peties operaciją. Byloje nėra jokių medicininių įrašų, patvirtinančių, jog ieškovui buvo ar yra likęs poreikis naudoti skausmą malšinančius vaistus ar nervus raminančius vaistus. Teisėjų kolegija negali daryti išvados, jog ieškovo patirta trauma turės reikšmingą įtaką ieškovo tolimesnio gyvenimo kokybei.

71. Kaip matyti iš 2019 m. rugpjūčio 22 d. NDNT sprendimo (duomenys neskelbtini) „dėl G. S. darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe“, ieškovui nustatytas 70 proc. bazinis darbingumo lygis. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovo patirtas sveikatos sužalojimas darbe pagal šio nelaimingo atsitikimo aplinkybes ir pasekmes nėra tapatus teismų praktikoje aptartiems atvejams, kai žalos atlyginimas buvo priteistas didesnėmis sumomis. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad ieškovui priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už patirtą fizinį skausmą ir su tuo susijusius dvasinius išgyvenimus yra aiškiai neteisingas ir nesąžiningas.

72. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

82. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ bylinėjimosi išlaidomis 259,79 Eur kuro ir automobilio eksploatavimo išlaidų kelionei į teismo posėdį (Kaunas–Klaipėda–Kaunas). Pažymėjo, kad atsakovės atstovas buvo išreiškęs žodinį prašymą teismo posėdyje dalyvauti nuotoliniu būdu, tačiau teismas šio prašymo netenkino, nurodydamas, kad teismas teikia prioritetą gyvam bylos nagrinėjimui. CPK 88 straipsnyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos.

84. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 3 punktas nustato, jog advokato atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šios išlaidos iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas.

85. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką, pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog tai, kad atsakovė sudarė sutartį su advokatu iš Kauno, esant atsakovės pasirinkimo laisvei, nesudaro pagrindo priteisti advokato kelionės išlaidas iš ieškovo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-421/2017; Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-172-459/2017). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nurodė atsakovei teikiantis prioritetą gyvam bylos nagrinėjimui, priešingai nei nurodo apeliantė, negali būti vertinama kaip aplinkybė, pagrindžianti atsakovės būtinybę naudotis advokato paslaugomis iš kitos vietovės – Kauno miesto, o ne iš Klaipėdos.

86. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis darytina išvada, jog prašomos priteisti kelionės išlaidos nebuvo būtinos, todėl negali būti priteisiamos.

87. Atsakovė apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas skaičiavo, jog tenkino 50 procentų ieškinio reikalavimų, todėl iš ieškovo atsakovei priteisė 1 845,86 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų bei ieškovui iš atsakovės – 550 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pažymi, kad ieškovas byloje reikalavo jam priteisti 23 125,71 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš viso 38 125,71 Eur, o pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, priteisė ieškovui 5 000 Eurų. Atsakovės nuomone, ieškovo turtiniai reikalavimai byloje buvo patenkinti ne 50 procentų, o tik 13 procentų.

88. Teisėjų kolegija su tokias atsakovės argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai argumentavo bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nepažeidė teisės normų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad byloje konstatuota, jog ieškovas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstai laikytina, kad ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės patenkintas, žalos dydį nustatė teismas, todėl vertintina, kad teismo sprendimu yra patenkinta 50 procentų ieškovo reikalavimų. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymas laikytinas atitinkantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, atsižvelgiant ir į tai, kad atsakovės sumokėta suma už teisines paslaugas žymiai viršija ieškovo pateiktų teisinės pagalbos išlaidų sumą (CK 1.5 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

89. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniuose skunduose nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

90. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

91. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

92. Ieškovo (apelianto) G. S. ir atsakovės (apeliantės) UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus atmetus, jiems apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinių skundų rengimą nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

93. Tuo tarpu atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 120 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), nusprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos iš ieškovo atsakovei. Ieškovas nepateikė prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą ir šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl klausimas dėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui nesprendžiamas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo G. S. (G. S.) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ 1 120 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.