Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žilvino Jaramino, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. B. ieškinį atsakovui V. L. dėl neteisėtai užimto žemės sklypo atlaisvinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė B. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. L. prašydama įpareigoti atsakovą per 14 dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti ieškovės asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), esančius neteisėtai užsėtus grūdus, kurie 2024 m. kovo 26 d. parengtame matininko S. Š., pažymėjimo Nr. 1308465, žemės sklypo plane pažymėti „ariama“, ir atkurti (sutvarkyti) savo lėšomis (išlyginti ir pan.) žemės sklypo plotą, kuriame buvo užsėti grūdai, ir priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė, ieškovės atstovė ieškinyje, dublike, teismo posėdžio metu nurodė, kad 0,36 ha ginčo sklypas ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise pagal 2023 m. gruodžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį. 2024 m. kovo 6 d. žemės sklype buvo atliekami kadastriniai matavimai, kurių metu paaiškėjo, jog apie 8 arus ginčo žemės sklypo ploto be jokio teisinio pagrindo yra neteisėtai užėmęs atsakovas – gretimo sklypo savininkas. Ši ginčo žemės sklypo ploto dalis atsakovo yra suarta, joje pasodinti grūdai, sunaikinta veja, sugadintas reljefas, nepagrįstai sumažėjęs ieškovei nuosavybes teise priklausantis plotas. Ieškovė bandė taikiai išspręsti su atsakovu iškilusią konfliktinę situaciją, bet atsakovas nedėjo pastangų baigti ginčą geruoju. Ieškovės teisės naudotis jai priklausančia nuosavybe yra apribotos, ji negali tinkamai naudotis žemės sklypo dalies plotu pagal jo tikslinę paskirtį. Ieškovė siekia įpareigoti atsakovą nutraukti ir uždrausti veiksmus, kurie pažeidžia jos disponavimo ir naudojimosi žemės sklypu teisę, taip pat atkurti sunaikintą žemės sklypo dalį, atsodinant veją ir išlyginant tą žemės sklypo dalį, kuria neteisėtai naudojosi, atsakovo lėšomis.

3. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį, tripliku, teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 1,1638 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kuris suformuotas atliekant kadastrinius matavimus 2024 m. kovo 12 d. ir kuris ribojasi su ieškovei priklausančiu 0,36 ha ploto ginčo žemės sklypu ir jame esančiu 0,05 ha ariamos žemės plotu. Atsakovas negali būti atsakingas už tariamai sunaikintą ieškovės veją, sugadintą reljefą, nes arimai ginčo žemės sklypo dalyje buvo jau nuo 2006 m. Atsakovas verčiasi žemės ūkio veikla, jo ūkyje yra nuosavos bei nuomojamos žemės daugiau nei 130 ha. Ginčo ariamos žemės sklypo ploto dalis yra tik 0,05 ha, todėl sudaryti rašytinę žemės sklypo panaudos sutartį nebuvo tikslinga. Atsakovui nėra jokio poreikio neteisėtai užimti ieškovei priklausančios nuosavybės dalies. Ieškovė ginčo žemės sklypą įsigijo 2023 m. gruodžio 12 d., o kviečius atsakovas pasėjo 2023 m. rudenį, turėdamas ankstesnės žemės sklypo savininkės leidimą bei sutikimą. Šią dieną ieškovė neturi jokių kliūčių naudotis visu jai priklausančiu ginčo žemės sklypu savo nuožiūra, jis yra atlaisvintas ir išlygintas. Atsakovas kategoriškai atsisako apsėti ginčo žemės plotą veja, nes nėra jokių duomenų, kad ji šioje vietoje apskritai kada nors buvo. Nors ieškovė nurodo, kad dėl ariamos žemės sklypo dalies sumažėjo žemės sklypo našumas, tai patvirtinančių duomenų bylai nepateikia. Reikalavimas atkurti žemės sklypo aukštį apskritai nesuvokiamas, nes toks reljefas yra suformuotas buvusių savininkų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovui 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nurodė, kad nors ieškovė ieškinyje ir teismo posėdžio metu teigė, jog atsakovas neteisėtai užėmė ieškovei priklausiantį 8 arų ariamos žemės sklypą, tačiau, kaip matyti iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo, kad ieškovės ariamos žemės plotas yra tik 0,051 ha. Kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė yra žemės sklypo savininkė, ji gali reikšti negatorinį ieškinį, gindama savo, kaip žemės sklypo savininkės, teises nuo pažeidimų, trukdančių naudotis nuosavybės teise jai priklausančia ariamos žemės sklypo dalimi. Nors ieškovė nurodo, jog įsigyjat sodybą iš buvusios savininkės ariamos žemės sklypo dalis nebuvo išnuomota, perduota panaudai ar kitaip suvaržyta, tačiau šią faktinę aplinkybę paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad galbūt buvę žemės sklypo savininkai neįtarė, kad ariama žemės sklypo dalis buvo užimta neteisėtais atsakovo veiksmais. Liudytojų parodymai patvirtino, kad buvusi sodybos savininkė žodiniu susitarimu leido naudotis atsakovui jai priklausančia ariamos žemės sklypo dalimi, liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms. Atsakovas, turėdamas ankstesnės žemės sklypo savininkės leidimą bei sutikimą naudotis jai priklausančia ariamos žemės sklypo dalimi, pasėjo kviečius 2023 m. rudenį, o ieškovė žemės sklypą įsigijo 2023 m. gruodžio 12 d., t. y. kai kviečiai buvo jau užsėti.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog jau nuo 2006 m. ginčo žemės sklypo plote buvo ariama žemė, todėl ieškovės reikalavimas atkurti suarto lauko žemės sklypo aukštį (privežti žemių) ir atsodinti veją yra atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, nes atsakovas gavęs ieškinį ėmėsi visų veiksmų, kad pašalintų galimus ieškovės teisės pažeidimus, ir atlaisvino ariamos žemės sklypą, t. y. naujai sklypo savininkei pareikalavus atkūrė iki ieškovės subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį. Ieškovės argumentai, jog atsakovui pašalinus grūdus ir suarus lauką, dalis grūdų subyrėjo į lauką ir pradėjo dygti, bei kad ariamos žemės sklypo dalyje auga piktžolės ir dėl to ji negali naudotis jai priklausančia žemės sklypo dalimi, taip pat atmestini kaip nepagrįsti, nes ne atsakovas yra kaltas, kad dėl natūralių gamtinių procesų ariamos žemės sklypo dalyje pradėjo augti piktžolės ar kita kultūra. Įrodymų, kad ir toliau atsakovas sėtų grūdines kultūras ieškovės ariamos žemės sklypo plote, byloje nebuvo pateikta. Ieškovė neįrodė antros privalomos negatorinio ieškinio egzistavimo sąlygos dėl jos teisių pažeidimo, t. y. kad ieškovė iki šiol negali naudotis jai priklausančia ginčo žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „ariama“, todėl ieškovės ieškinys atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

7. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė įrodė pirmosios instancijos teismui abi privalomąsias negatorinio ieškinio sąlygas, t. y. kad ji yra teisėta ir vienintelė žemės sklypo savininkė, ir tai, kad jos teisė naudotis žemės sklypu yra apribota atsakovo dėl neteisėtai užimto jai priklausančio žemės sklypo. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai darė išvadą, kad ieškovė neįrodė antros privalomos negatorinio ieškinio egzistavimo sąlygos dėl jos teisių pažeidimo, nes netinkamai vertino pateiktus įrodymus, jų visetą bei liudytojų pasisakymus. Taip pat teismas nebuvo šališkas vertindamas duotus liudytojų parodymus.

9. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, jog ieškinio pateikimo dieną (2024 m. rugpjūčio 20 d.) žemės sklypas buvo užimtas – ieškovės žemės sklype buvo pasodinti grūdai, priklausantys atsakovui. Tai patvirtino ir pateikti įrodymai – nuotraukos. Atsakovas niekada neneigė ir pripažino, jog tai yra jo užsėta grūdinė kultūra. Atsakovas buvo užėmęs ieškovės ginčo žemės sklypo dalį be jokio teisėto pagrindo ir toliau ja naudojosi ir po ieškinio pateikimo dienos. Teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovo pateiktais įrodymais, iš kurių nepagrįstai nustatė, jog ieškovei pareiškus ieškinį teisme, atsakovas iš karto nusikūlė grūdus, suarė ražienas ir sulėkščiavo ir išlygino ariamą žemės sklypą, t. y. žemė buvo paruošta naudoti pagal paskirtį. Ieškovė pateikė įrodymus, jog 2024 m. rugsėjo 12 d. žemės sklypo dalis vis dar buvo užimta atsakovo. Atsakovas nebuvo suaręs žemės sklypo, o tik sulėkščiavęs, todėl ir toliau iki dabar šioje žemės sklypo dalyje auga atsakovo grūdinė kultūra. Tai patvirtino ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kurį atliko antstolis.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovei įsigyjant ginčo žemės sklypą iš buvusios savininkės, ginčo objektui nebuvo nustatytas joks juridinis faktas, t. y. žemės sklypas nebuvo išnuomotas, perduotas panaudai ar kitaip suvaržytas, kurio pagrindu būtų apsunkintas jo naudojimas, valdymas ar disponavimas. Žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė. Nesant jokios rašytinės žemės nuomos sutarties, atsakovas negalėjo naudotis ieškovei priklausančiu žemės sklypu, nes ieškovė pirkdama žemės sklypą neįgijo jokių teisinių pasekmių dėl žemės sklypo dalies naudojimo. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad buvusi savininkė žodiniu susitarimu leido naudotis atsakovui jai priklausančiu ariamos žemės sklypo dalimi, remiantis atsakovo kviestų liudytojų parodymais bei paties atsakovo paaiškinimu. Šį faktą paneigė pati buvusi savininkė, kuri buvo kviesta liudyti. Buvusi savininkė aiškiai nurodė, kad vis dėlto jos vyras buvo sudaręs žodinį susitarimą su atsakovu ir leido nuomotis žemės sklypą, kuris ribojasi su ieškovei priklausančiu žemės sklypu, kurį vėliau ir pardavė atsakovui.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė aktyviai bandė spręsti kilusį konfliktą, pateikė atsakovui raštišką pretenziją, o nesulaukdama jokio atsako iš pasyvaus atsakovo, buvo priversta kreiptis į teismą. Taip pat sprendime liko neįvertintos ieškovės pateiktos aplinkybės, įrodymai bei paaiškinimai procesiniuose dokumentuose. Pirmosios instancijos teisme teikti atsakovo kviečiamų liudytojų, išskyrus buvusią ginčo žemės sklypo savininkę, parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes ieškovė aiškiai ir konkrečiai išdėstė poziciją, kuri patvirtina šių asmenų šališkumą, suinteresuotumą civilinės bylos baigtimi, dėl to buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Tokie kritiški liudytojų parodymai turėjo būti atmesti ar bent pirmosios instancijos teisme jais turėjo būti nesivadovauta.

12. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas.

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad teismas nustatė kiekvieną faktinę aplinkybę, ją pagrįsdamas išanalizuotais šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytine medžiaga. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas pavienių įrodymų subjektyviu vertinimu, o bylą nagrinėjęs teismas darydamas išvadas pagrindė jas byloje esančių įrodymų visumos analize ir įvertinimu. Ieškovė visos bylos nagrinėjimo metu sąmoningai klaidino teismą ne tik apie tariamą negalėjimą naudotis savo nuosavybe, bet ir apie jos tariamai neteisėtai užimto žemės sklypo plotą – iš 0,3754 ha ieškovei priklausančio ginčo žemės sklypo ariamos žemės plotas yra 0,051 ha, likusią žemės sklypo ploto dalį užima pastatai bei vandens telkinys. Tai, kad atsakovas nesutiko ieškovei parduoti jam priklausančio žemės sklypo, negali būti vertinama kaip nenoras bendradarbiauti ir atlaisvinti apeliantės žemės sklypo dalies. Atsakovas dar kartą patvirtina, kad negavo apeliantės siųstos pretenzijos.

14. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina aplinkybę, kad ginčo žemės sklypo dalį atsakovas 2024 m. rugsėjo 12 d. buvo nukūlęs, išdirbęs ir tik nebuvo atsėjęs žolės, kurios ten nebuvo nuo 2006 m. Ieškovei neatliekant jokių žemės priežiūros ir dirbimo darbų šiame plote, natūraliai jame pradėjo dygti žolės, taip pat ir pavieniai grūdai. Be to, atsakovo bylai prie jo atsiliepimų į ieškinį pateiktos nuotraukos patvirtina, kad apeliantei priklausanti žemės sklypo dalis jau buvo atlaisvinta 2024 m. rugpjūčio mėn. – dar prieš atsakovui gaunant ieškinį. Taigi tiek ieškovei kreipiantis su ieškiniu į teismą, tiek ir visos bylos nagrinėjimo metu ieškovei nebuvo jokių kliūčių, trukdžių naudotis jai priklausančia ariamos žemės sklypo dalimi, pagal paskirtį. Be to, byloje nebuvo jokių įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad atsakovas žemės sklypo dalį buvo užėmęs neteisėtai. Buvusi sodybos savininkė žodiniu susitarimu buvo leidusi atsakovui naudotis ariama žemės sklypo dalimi. Ieškovės ieškinio reikalavimas pašalinti iš jai priklausančio žemės sklypo ariamos dalies neteisėtai užsėtus grūdus ir atkurti (sutvarkyti) savo lėšomis (išlyginti ir pan.) žemės sklypo plotą, pasėti žolę, visiškai neatitinka realios situacijos.

15. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad ieškovė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę. Ieškovė akivaizdžiai ignoruodama įvykių ir aplinkybių visumą siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei pageidauja ieškovė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliaciniame skunde neargumentuojama, kokiu teisiniu pagrindu prašoma perduoti nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo ir atsakovas su šiuo prašymu kategoriškai nesutinka, nesant tam teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

18. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės B. B. ieškinys atsakovui V. L., ieškiniu buvo prašoma įpareigoti atsakovą per 14 dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti ieškovės asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), esančius neteisėtai užsėtus grūdus, kurie 2024 m. kovo 26 d. parengtame matininko S. Š., pažymėjimo Nr. 1308465, žemės sklypo plane pažymėti „ariama“, ir atkurti (sutvarkyti) savo lėšomis (išlyginti ir pan.) žemės sklypo plotą, kuriame buvo užsėti grūdai.

19. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepagrindė antrosios privalomos negatorinio ieškinio sąlygos – jos teisių pažeidimo, t. y. kad ieškovė iki šiol negali naudotis jai priklausančia žemės sklypo plane pažymėta „ariama“ žemės sklypo dalimi, nukrypo nuo įstatymų normų, teismų praktikos, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

20. Byloje esančiais duomenimis nustatyta ir nėra ginčo, kad ieškovė yra kitos paskirties 0,3754 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė 2023 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2025 m. kovo 4 d. išrašo matyti, jog šio ginčo žemės sklypo žemės ūkio naudmenų plotas yra 0,051 ha, ariamos žemės plotas – 0,051 ha, užstatyta teritorija – 0,2776 ha, vandens telkinių plotas – 0,0468 ha, kadastriniai matavimai atlikti 2024 m. kovo 26 d. (e. b. II failas, l. 35–38).

21. Atsakovas 2020 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdo žemės ūkio paskirties 1,1638 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, kadastro duomenų nustatymo data 2024 m. kovo 12 d. (e. b. I failas, l. 51-52).

22. Minėtas atsakovo žemės ūkio paskirties žemės sklypas ribojasi su ieškovei priklausančiu kitos paskirties ginčo žemės sklypu ir šio sklypo dalimi matininko S. Š. 2024 m. kovo 26 d. parengtame plane pažymėta „ariama“ (e. b. I failas, 1. 12).

23. Tarp šalių nėra ginčo, kad ginčo žemės sklypo, nuo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosavybės teise priklausančio ieškovei, dalyje matininko S. Š. 2024 m. kovo 26 d. parengtame plane pažymėtoje „ariama“, atsakovas dar 2023 m. rudenį išdirbo žemę ir užsodino grūdinę kultūrą, t. y. tokiu būdu dar iki ieškovei nuosavybės teise įsigyjant ginčo žemės sklypą naudojo šią ginčo žemės sklypo dalį savo reikmėms.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalys neteigė ir neįrodinėjo, jog ginčo žemės sklypo dalis atsakovo buvo išdirbta ir užsodinta buvusios ginčo žemės sklypo savininkės reikmėms, t. y. kad užsodinta grūdinė kultūra turėjo priklausyti buvusiai ginčo sklypo savininkei, o atsakovas būtų tik suteikęs žemės išdirbimo, sodinimo paslaugas ar pan. Taip pat nėra ginčo, kad ieškovė tapusi ginčo sklypo savininke nedavė atsakovui jokių sutikimų naudotis ginčo žemės sklypo dalimi.

25. Taigi šioje byloje skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestas ieškovės negatorinis ieškinys (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.98 straipsnis). Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą savininkas pažeistas teises gali ginti reikšdamas negatorinį ieškinį (lot. actio negatoria).

26. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems savininko teisės, nors nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008, 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010, 2012 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012). Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo, apsunkinimo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitikimu teisei. Išvadai, kad savininko teisės yra pažeistos, padaryti reikia nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019 33 punktą). Vadinasi, bylose, kuriose pareikštas negatorinis ieškinys, atsakovo veiksmų, kuriuos ieškovas nurodo kaip pažeidžiančius jo nuosavybės teisę, (ne)teisėtumą teismai privalo vertinti tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jo nuosavybės teisė yra pažeista (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-403/2023).

27. Vis dėlto pažymėtina, kad, nusprendžiant dėl negatorinio ieškinio, kaip savininko teisių pažeidimas (trukdymas naudoti daiktą), kurį būtų pagrindas pašalinti, turi būti suprantamos tokios aplinkybės ir (ar) veiksmai, kurie mažina naudojimosi daiktu naudą, daro žalą, didina išlaidas ar kitu būdu konkrečiai neigiamai paveikia savininko teises ar teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-611/2023). Kiekvienam asmeniui aktualu, kad nebūtų varžomos jo teisės naudotis turimu turtu, tačiau, naudodamasis savo nuosavybe, asmuo neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).

28. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais motyvais ir argumentais.

29. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021).

30. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

31. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

32. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir dėl to ginčas nekyla, jog ieškovė įrodė pirmąją privalomą negatorinio ieškinio sąlygą, t. y. kad ji yra ginčo žemės sklypo savininkė.

33. Pasisakant dėl antrosios privalomosios negatorinio ieškinio sąlygos, pažymėtina, jog ieškovė teigė, kad atsakovas ieškovei priklausančio ginčo žemės sklypo dalį užėmė ir naudoja savo reikmėms, t. y. šioje žemės sklypo dalyje augina jam priklausančią grūdinę kultūrą, be jokio teisinio pagrindo. Tuo tarpu atsakovas byloje teigė ir įrodinėjo, kad jis elgiasi teisėtai, kadangi yra gavęs buvusios ginčo žemės sklypo savininkės leidimą, be to, yra įvykdęs ieškinio reikalavimus.

34. CK 6.478 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomos sutartis ilgesniam kaip vienų metų terminui turi būti rašytinė, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienų metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Šios nuostatos taikomos ir neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutarčiai (CK 6.478 straipsnio 2 dalis). Taigi, jei žemės sklypo nuomos ar panaudos sutartis sudaroma trumpesniam nei vienų metų laikotarpiui, rašytinė jos forma neprivaloma. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas jokios rašytinės ginčo žemės sklypo ar jo dalies nuomos ar panaudos sutarties nebuvo sudaręs, taip pat tokia sutartis nėra ir nebuvo įregistruota viešame registre.

35. Byloje esančiais duomenimis, tiek ieškovės ginčo žemės sklypo dalis, kuri 2024 m. kovo 26 d. parengtame matininko S. Š. plane pažymėta „ariama“, tiek su šia dalimi besiribojančiame žemės sklype, kuris nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nuosavybe teise priklauso atsakovui, esanti žemė buvo dirbama ir joje sėjama grūdinė kultūra jau daug metų – ne vėliau kaip nuo 2006 metų. Būtent iš viešai prieinamų aerofotografinių duomenų, esančių Lietuvos erdvinės informacijos portale www.geoportal.lt, matyti, jog dar 2005–2006 metų, taip pat vėlesnių metų aerofotografinėse nuotraukose ginčo žemės sklypo dalyje užfiksuotas vientisai su gretimu žemės sklypu užsėtas laukas.

36. Kaip matyti iš byloje pateikto 2024 m. lapkričio 19 d. buvusios ginčo žemės sklypo savininkės E. U. apklausos protokolo (e. b. II failas, l. 24), ji nurodė, kad: kartu su sutuoktiniu gyveno ginčo žemės sklypo adresu; sutuoktinis miręs prieš dvejus metus; kai gyveno, ūkininkavo, laikė gyvulių, dirbdavo savo žemę; paskutinius 15 metų gyvulių nebelaikė, iš pradžių nuomojo žemę vienam žmogui, paskui pradėjo nuomoti atsakovui; atsakovui išnuomojo visą turimą žemę aplink namus; sutartis dėl nuomos buvo žodinė; kai sutuoktinis susirgo, pardavė visą žemės ūkio paskirties žemę, buvusią prie namų valdos, atsakovui, o namų valdos žemę su ūkiniais pastatais ir namu pasiliko; namų valdos žemėje buvo dirbamos žemės, kuri visada buvo dirbama ir niekada nebuvo pieva; dirbamoje žemėje, kol pajėgė, sodino daržą, po to ją perėmė atsakovas; susitarimo numoti nebuvo; atsakovas už tai, kad dribo tą žemę, duodavo grūdų, vėliau nieko nebeduodavo ir ji nereikalavo; atsakovas žemę tik arė, jokių kasinėjimo darbų neatliko; 2023 m. gruodžio mėnesį namų valdą pardavė, tačiau asmeniškai apie tai atsakovui nepranešė.

37. Byloje nėra jokių duomenų, kad kada nors anksčiau iki ieškovei tampant ginčo sklypo savininke tarp atsakovo ir buvusių ginčo žemės sklypo savininkų būtų kilę ginčų ar prieštaravimų dėl šios ginčo žemės sklypo dalies naudojimo. Be to, byloje nėra duomenų, jog buvusi ginčo žemės sklypo savininkė ginčo žemės sklypo dalį, kuri 2024 m. kovo 26 d. parengtame matininko S. Š. plane pažymėta „ariama“, būtų ketinusi panaudoti kitiems tikslams ar prižiūrėti kitais būdais nei anksčiau.

38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias paminėtas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, įskaitant šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir kt., konstatuoja, jog labiau tikėtina išvada, kad buvusi ginčo žemės sklypo savininkė ir nagrinėjamu atveju 2023 m. rudenį neprieštaravo ir leido atsakovui neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypo dalimi, kuri 2024 m. kovo 26 d. parengtame matininko S. Š. plane pažymėta „ariama“.

39. Kita vertus, net jei būtų vertinama, jog buvusi ginčo žemės sklypo savininkė nebuvo davusi sutikimo atsakovui 2023 m. rudenį išdirbti ginčo žemės sklypo dalyje esančią žemę ir joje sodinti grūdinę kultūrą ir (ar) nežinojo ar nesuprato, kad atsakovas naudojasi ginčo žemės sklypo dalimi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinis teismas teismas yra nurodęs, kad negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015).

40. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2024 m. rugpjūčio 20 d. Tuo tarpu iš atsakovo atstovės ieškovės atstovui 2024 m. rugpjūčio 28 d. siųstų fotonuotraukų matyti, kad ginčo žemės sklype augančios grūdinės kultūros nebėra, žemė išdirbta – sulėkščiuota (e. b. I failas, l. 80–84). Byloje pateiktame antstolio G. S. 2024 m. rugsėjo 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (e. b. I failas, l. 91–92) nurodyta, kad ginčo žemės sklypo dalyje žemė yra išdirbta, tačiau toje vietoje nėra atsėta žolė ir joje auga grūdinė kultūra, dalis šios išdirbtos žemės reljefo yra žemiau negu likęs namų valdos kiemas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš prie antstolio G. S. 2024 m. rugsėjo 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pridedamų fotonuotraukų (e. b. I failas, l. 94–100) matyti, jog ginčo žemės sklypo dalyje grūdinė kultūra yra iš esmės neseniai naujai sudygusi ir skiriasi nuo pasėtos ir sudygusios gretimame žemės sklype. Antstolio S. V. 2024 m. rugsėjo 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (e. b. I failas, l. 111–118) nurodyta, kad ginčo žemės sklypo dalies reljefas yra tapatus aplink esančios žemės ūkio reikmėms naudojamų žemės sklypų reljefui. Iš prie antstolio S. V. 2024 m. rugsėjo 27 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pridedamų nuotraukų (e. b. I failas, l. 119–123) matyti, kad ginčo žemės sklypo dalis išdirbta – be augančios augalijos.

41. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas dar 2024 m. rugpjūčio 28 d. jau iš esmės buvo įvykdęs ieškinio reikalavimus, t. y. atsakovas savo lėšomis buvo atkūręs (sutvarkęs, išlyginęs) ginčo žemės sklypo plotą, kuriame buvo užsėta grūdinė kultūra. Šios išvados nekeičia aplinkybės, jog išdirbus žemę joje liko buvusios augmenijos liekanų, kadangi tikėtina, jog neįmanoma taip išvalyti žemę, jog jų visiškai neliktų. Kita vertus, kaip minėta, ši žemės buvo dirbama ir joje buvo sodinam daug metų. Visuotinai žinoma, kad išdirbtoje žemėje, jeigu ji nėra naudojama, t. y. ji nėra iš naujo išdirbama, nėra chemiškai apdorojama, nėra joje sėjama ir pan., ypač vasaros metu greitai pradeda augti nauja augmenija – tai gali būti tiek žolės, piktžolės, tiek anksčiau auginta ir išbyrėjusi grūdinė kultūra ir kt.

42. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad visiškai nepagrįsti ieškovės argumentai, jog dėl atsakovo 2023 m. rudenį ginčo žemės sklypo dalyje išdirbtos žemės ir pasodintos grūdinės kultūros ginčo žemės sklypo dalyje buvo sunaikinta veja, sugadintas reljefas, sumažėjo ieškovei nuosavybes teise priklausantis žemės sklypo plotas, sumažėjo žemės našumo balas ir pan. Ieškovė nepateikė ir byloje jokių duomenų, kada ir kokia ginčo žemės sklypo dalyje buvo veja, kada ir kaip keitėsi reljefas, plotas ar našumo balas. Priešingai – kaip minėta, bylos duomenimis, ginčo žemės sklypo dalis buvo dirbama ir joje sėjama grūdinė kultūra jau daug metų ir ten niekada nebuvo pieva, reljefas nebuvo kasinėjamas. Taigi konstatuotina, kad atsakovas dar 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutraukė veiksmus, kuriuos ieškovė laikė kaip pažeidžiančius jos subjektinę nuosavybės teisę, taip pat atkūrė iki šių veiksmų buvusią padėtį.

43. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė teisėtą ir pagrįstą išvada, jog ieškovė neįrodė antros privalomosios negatorinio ieškinio egzistavimo sąlygos, t. y. jos teisių pažeidimo, todėl ieškovės ieškinys atmestinas.

44. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

45. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Dėl bylos procesinės baigties

46. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

48. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, laikytina, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas CPK 93 straipsnio prasme priimamas atsakovo naudai.

49. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą parengiant ir teismui pateikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl priteistina iš ieškovės atsakovui. Ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atitinkamai netenkintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui V. L. iš ieškovės B. B. priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.