Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-327-932/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-06-19
Bylos Nr.: 1A-327-932/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-41081-2024-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Kolyčienė, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ieva Gavelytė-Kalytienė
Nuteistasis: E. K.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-327-932/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41081-2024-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.14; 1.1.9.2; 1.2.20.13; 1.2.25.5; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Jurgitos Kolyčienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 9 (devyniems) mėnesiams;

E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje, ir jam paskirtas areštas 30 (trisdešimčiai) parų;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo – bausme apimant švelnesnę – 30 (trisdešimties) parų arešto – bausmę, ir E. K. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Nuosprendžiu E. K. pripažintas recidyvistu.

E. K. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 5 (penkerių) metų laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo specialios teisės sustabdymo dienos – 2024 m. spalio 30 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, E. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, nustatant iš E. K. išieškoti automobilio ,,Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę (kartu su pridėtine mokestine verte (PVM)) atitinkančią pinigų sumą – 3 070 (tris tūkstančius septyniasdešimt) Eur valstybės naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. K. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, o, būtent: jis 2024 m. spalio 19 d., apie 19.16 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį ,,Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o, policijos pareigūnams tikrinimo metu nustačius neblaivumo požymius, jis atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, taip vengė neblaivumo patikrinimo.

2. Be to, E. K. nuteistas už tai, kad vengė vykdyti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, o, būtent: jis, 2024 m. sausio 24 d. įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 2 d. baudžiamajam įsakymui, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dvejus) metus, vengė atlikti šią teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 2024 m. spalio 19 d., apie 19.16 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį ,,Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Šiais veiksmais E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 243 straipsnyje

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 1 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę, t. y. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba už abi nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir BK 243 straipsnyje, paskirti baudos bausmes, jas subendrinti apėmimo būdu, nustatant 50 – 70 MGL dydžio baudą. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma iki 3 (trejų) metų sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – terminą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Pirmiausia pažymi, kad už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jam buvo paskirta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant artimą maksimaliam, ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu. Nors skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau, apelianto manymu, teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, galėjo nustatyti ir daugiau jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Prašo atsižvelgti į tai, kad niekada nesislėpė, bendravo ir bendradarbiavo su policijos pareigūnais, dalyvavo teismo posėdyje, yra dirbantis (dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini)). Atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę ar areštą, negalėtų vykdyti savo darbo funkcijų, dėl ko galimai prarastų darbą, kurį vėliau būtų sunku susirasti, netektų pajamų. Yra pasiryžęs keisti savo gyvenimo būdą.

3.2. Apeliantas, remdamasis BK 41 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta bausmės paskirtis, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismine praktika dėl bausmės skyrimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr.2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-126-693/2018), mano, kad bausmės paskirtis būtų pasiekta, atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą arba skiriant baudos bausmes. Sutiktų su intensyvios priežiūros paskyrimu, taip pat tuo, kad teismas svarstytų galimybę paskirti daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, pavyzdžiui, nemokamus darbus, dalyvavimą elgesio pataisos programoje, tęsti darbą ir kt.

Žemesnės instancijos teismas

3.3. Skunde remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimu) bei kasacinio teismo išaiškinimais dėl teisingumo principo įgyvendinimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012. 2K-184-746/2016 ir kt.). Apeliantas nurodo visiškai pripažįstantis savo netinkamą elgesį, gailisi dėl jo, sutinka savo veiksmais kėlęs pavojų visuomenei, pats smerkia tokį savo elgesį ir žada ateityje padaryti išvadas.

3.4. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra nesunkus, už tokio pavojingumo nusikalstamą veiką paskirtos bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatomis, gali būti atidėtas. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnio taikymą. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta nusikalstama veika ir nuteistojo asmenybe (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Apeliantas nurodo visiškai suprantantis padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kritiškai vertina savo elgesį, pripažįstą kaltę, nesistengia išvengti atsakomybės, savo elgesiu sieks įrodyti, kad ateityje nedarys kitų nusikalstamų veikų, dar kartą pažymi, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas neigiamai paveiks jo darbą ir socialinius ryšius.

Šalies argumentai

3.5. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma įvertinti galimybę skirti švelnesnę bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant 50 – 70 MGL dydžio ribose, ir, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinant vienu trečdaliu, be to, už abi nusikalstamas veikas paskyrus baudas, prašoma jas tarpusavyje subendrinti bausmių apėmimo būdu. Mano, kad tokio dydžio bauda atitiktų naujausią suformuotą teisminę praktiką (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-337-988/2023; Šiaulių apygardos teismo 2023 m. gegužės 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje 1A-176-616/2023 ir kt.). Jei teismas nuspręstų paskirti baudą, apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 352 straipsnio 1 dalimi, prašo jos sumokėjimą nustatyti vienerių metų laikotarpiui nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

3.6. Tolesnėje apeliacinio skundo dalyje dėstomas prašymas dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones termino sutrumpinimo. Apeliantas cituoja BK 64 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nurodo, esant galimybei kaip įmanoma greičiu susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones, tai jam padėtų vykdyti darbo funkcijas, tvarkyti asmeninius, ūkinius klausimus. Mano, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 3 (trejiems) metams būtų teisinga, proporcinga ir sąžininga poveikio priemonė.

Atsiliepimas

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo veiklos skyriaus prokuroro Manto Januškevičiaus (toliau – prokuroras) atsiliepimu prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 1 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai įvertino visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jos pavojingumo laipsnį, padarytą žalą, stadiją, nuteistojo asmenybės ypatumus, jo kaltės formą, sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių visumą. Atsiliepime pažymima, kad nuteistasis yra 11 kartų teistas, taip pat ir už analogiškų nusikalstamą veikų padarymą, kas rodo, kad švelnesnės bausmės neturėjo prevencinio poveikio ir nesulaikė apelianto nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.

4.2. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra laikoma itin pavojinga, nes kelia grėsmę ne tik vairuotojo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei. Tokios veikos pavojingumas suponuoja poreikį taikyti realią, atgrasymo funkciją vykdančią bausmę.

4.3. Pagal BK 68 straipsnio 1 dalį baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) taikoma, kai nusikalstama veika padaroma piktnaudžiaujant specialia teise. E. K. padarė naują nusikalstamą veiką būtent vairuodamas transporto priemonę, nors jam jau buvo paskirtas draudimas naudotis šia specialiąja teise. Ši aplinkybė patvirtina, kad griežtas teisės vairuoti atėmimo terminas yra būtinas. Apelianto darbinė veikla nėra tiesiogiai susijusi su būtinumu turėti teisę vairuoti, todėl, prokuroro vertinimu, minėta baudžiamojo poveikio priemonės nėra neproporcinga ar perteklinė.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Iš nuteistojo E. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamų veikų kvalifikacijos, tačiau nesutinka su paskirta bausme, taip pat baudžiamojo poveikio priemone ir prašo jas švelninti. Nuteistojo įsitikinimu, jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, prieštaraujanti teisingumo principui ir naujausiai teismų praktikai analogiškose bylose, todėl prašo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Be to, prašoma sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminą. Kadangi kitų nesutikimo su skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu argumentų apeliaciniame skunde nepateikiama, teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vadovaudamasi nurodytomis BPK 320 straipsnio nuostatomis, skundžiamą nuosprendį tikrina nuteistajam E. K. paskirtos bausmės (o taip pat kartu su bausme pagal BK 68 straipsnį paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės) teisingumo bei pagrįstumo kontekste.

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Be to, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra būtent pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per griežtą ar per švelnią ir dėl to neteisingą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019). Pabrėžtina ir tai, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Teisingumo principo įgyvendinimas taip pat užtikrina tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Tokiu būdu teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

7. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. K. kaltu pagal BK 243 straipsnį ir 281¹ straipsnio 1 dalį, už abi nusikalstamas veikas parinko griežčiausias bausmių rūšis (atitinkamai areštą ir laisvės atėmimą), jų dydžius nustatydamas viršijančius galimų skirti bausmių vidurkius. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas atsižvelgė į tai, jog buvo padarytas vienas nesunkus baigtas nusikaltimas transporto eismo saugumui ir vienas baigtas baudžiamasis nusižengimas teisingumui, abi nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia. Taip pat įvertintos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės (pavojingas vairavimas, sukeltas eismo įvykis), nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe – nusikalstamas veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir individualizuodamas bausmę, įvertino ir nuteistojo E. K. asmenybę – nors ir jauno amžiaus, tačiau iki nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo jau buvo teistas 11 kartų, be kita ko, taip pat ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą (1 t., b. l. 101), administracine tvarka nebaustas (1 t., b. l. 103), duomenų apie gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybės ligų įskaita nėra. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad E. K. po eismo įvykio kraujyje buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,38 promilės), transporto priemonės pavojingai vairuota mieste intensyviame kelyje, ilgą atstumą, neturint teisės vairuoti, sukeliant eismo įvykį.

8. Tokie skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgė į visas byloje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nė vienos jų nesureikšmindamas. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, galėjo nustatyti daugiau jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kaip galima suprasti iš skundo turinio, apeliantas prašo įvertinti tai, kad jis nesislėpė, bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, dalyvavo teismo posėdyje, be to, yra dirbantis ir tuo pagrindu pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę (aplinkybes). BK 59 straipsnio 2 dalyje iš tiesų nurodoma, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas, šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas, aplinkybes, kas reiškia, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra išsamus ir teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Vis dėlto anksčiau skunde nurodytos aplinkybės, kurios atskleidžia iš esmės teigiamą nuteistojo procesinį elgesį, tai, kad nuteistasis dirba, niekaip nesudaro pagrindo papildomos atsakomybę švelninančios aplinkybės konstatavimui BK 59 straipsnio prasme.

9. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, kad E. K. savo kriminalinę patirtį pradėjo kaupti jauno amžiaus, būdamas dar nepilnametis padarė eilę nusikalstamų veikų, dėl kurių jam priimta net 10 nuosprendžių (beveik visi dėl turtinių nusikaltimų, vieną kartą teistas už viešosios tvarkos sutrikdymą) (1 t., b. l. 94-101). Nors skundžiamu nuosprendžiu E. K. nuteistas dėl to, kad vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, tikslinga pažymėti, kad jo vairavimas, dėl kurio apeliantui vėliau ir kilo pareiga tikrintis neblaivumą, buvo aiškiai pavojingo pobūdžio. Byloje esančiame liudytojo A. M. (A. M.) 2024 m. spalio 19 d. apklausos protokole užfiksuota, kad automobilio „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas automobiliu piktybiškai blaškėsi iš vienos eismo juostos į kitą, tai stabdydamas, tai važiuodamas ir tokiu būdu sukeldamas avarines situacijas. Liudytojas nurodė paskambinęs bendruoju pagalbos numeriu, norėdamas pranešti apie pavojingą manevravimą ir pavojų eismo saugumui, kadangi atrodė, jog automobilio vairuotojas gali būti neblaivus. Netrukus minimo automobilio vairuotojas atsitrenkė į automobilį „Chevrolet“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 36). Liudytojas V. Ž. 2024 m. spalio 19 d. apklausos metu parodė savo automobiliu „Chevrolet“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavęs link (duomenys neskelbtini). Neprivažiavus (duomenys neskelbtini), pastebėjo automobilį „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris važiavo antra eismo juosta, tačiau kas kažkiek laiko nuvažiuodavo link pirmos eismo juostos, tai įjungdavo avarinį signalą, tai jį išjungdavo. Pravažiavus (duomenys neskelbtini), važiuojant pirma eismo juosta, tas automobilis atsitrenkė į jo (V. Ž.) vairuojamą transporto priemonę. Liudytojo teigimu, jis staiga pajuto smūgį į dešinės pusės galinę automobilio dalį, po ko pastebėjo, kad jį kliudęs automobilis ėmė slysti, atsitrenkė į automagistralės kairėje pusėje esančius atitvarus ir sustojo. Tuo tarpu liudytojas, nespėjęs sustabdyti automobilio, atsitrenkė į E. K. automobilio galinį kairės pusės bamperį (1 t., b. l. 41). Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis parodė, kad per senelio laidotuves vartojo alkoholį, po išgerto alkoholio nieko nebeatsimena, atsikvošėjo tik ligoninėje, pripažino, kad būdamas neblaivus sėdo už automobilio vairo (1 t., b. l. 91; 120-122). Taigi matyti, kad nuteistojo elgesys, apsvaigimo būsenoje sėdus už vairo, yra akivaizdžiai neatsakingas ir nepateisinamas. Nors E. K. atsisakius tikrintis neblaivumą, nebuvo galimybės nustatyti jo apsvaigimo nuo alkoholio laipsnio, dėl ko iš kaltinimo atitinkamai pašalinta aplinkybė dėl automobilio vairavimo esant neblaiviam, tačiau tokios aplinkybės, kuri yra būtina taikant baudžiamąją atsakomybę už vairavimą būnant neblaiviam BK 281¹ straipsnio 1 dalies prasme, pašalinimas nemenkina nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo Akivaizdu, kad aptarti apelianto veiksmai rodo jo lengvabūdišką bei neatsakingą požiūrį į visuomenėje galiojančią tvarką, į savo paties bei kitų asmenų saugumą. Nors nuteistasis savo neteisėtais veiksmais sunkių padarinių nesukėlė, nepadarė didelės žalos kitų asmenų turtui, kitiems baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams, tačiau įvertinus tai, kad išvengti skaudžių pasekmių pavyko tik atsitiktinumo dėka, negalima nuteistojo veiksmų vertinti kaip mažiau pavojingų ir tuo pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistojo nurodomos anksčiau įvardintos aplinkybės, kurias, jo vertinimu, teismas turėtų pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, neatsveria jo padarytos veikos pavojingumo bei jį neigiamai charakterizuojančių aplinkybių. Tokių aplinkybių kontekste pagrįstomis pripažintinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl būtinumo skirti E. K. jam inkriminuotų straipsnių sankcijose numatytas griežčiausias bausmių rūšis – areštą ir laisvės atėmimą, sutiktina ir su sprendimu nustatyti didesnius bausmių dydžius, viršijančius galimų skirti bausmių rūšių vidurkius. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis prašo už abi nusikalstamas veikas paskirti baudos bausmes, tačiau teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad E. K. paskyrus kitą švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar sumažinus paskirtos bausmės dydį, bus pasiekti bausmės tikslai.

10. Pasisakant dėl apeliaciniame skunde reiškiamo alternatyvaus prašymo – atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, atkreiptinas dėmesys, kad ankstesniais nuosprendžiais E. K. jau ne kartą buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių visų vykdymas, vadovaujantis BK 92 straipsnio nuostatomis, buvo atidėtas. Visgi nuteistajam ne kartą parodytas pasitikėjimas didesnio poveikio neturėjo, pasikartojantys teistumai rodo, kad apeliantas turi aiškų polinkį nusikalsti, už nusikalstamų veikų darymą kylantys teisiniai padariniai ir pasekmės nėra pakankami siekiant atgrasyti nuo pasirinkto nusikalstamo elgesio modelio ar tolimesnių veikų darymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi E. K. charakterizuojančius duomenis, ankstesnius jo teistumus, šioje byloje padarytų nusikalstamų veikų tyčinį pobūdį, jų padarymo aplinkybes, nesant reikšmingų duomenų apie iš esmės pasikeitusį nuteistojo elgesį ir mąstymą, neturi objektyvaus pagrindo spręsti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės vykdymo. Laikytina, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, o toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytas nusikalstamas veikas politikos susiformavimo.

11. Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo iki 3 (trejų) metų sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminą.

12. BK 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už BK 281¹ straipsnyje numatytų veikų padarymą gali būti uždraudžiama naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šių nusikalstamų veikų padarymo metu šio kodekso nustatyta tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, jo padarytos neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

13. Šiame kontekste pažymėtina, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2020). Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinių dalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį bei veiką padariusio asmens asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemonę skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam.

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį traukiamas jau antrą kartą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 2 d. baudžiamuoju įsakymu E. K. buvo pripažintas kaltu padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalį numatytą nusikalstamą veiką, kurios metu (2023 m. gruodžio 25 d.) vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,62 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tąkart E. K. specialioji teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta 2 (dvejų) metų terminui, jį skaičiuojant nuo 2023 m. gruodžio 26 d. Kaip matyti, nuteistasis tokį draudimą aiškiai ignoravo ir, nepraėjus nė metams, padarė šioje byloje numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o vengimas atlikti anksčiau paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę nulėmė ir atsakomybės pagal BK 243 straipsnį taikymą. Nors E. K. atsisakius tikrintis neblaivumą skundžiamu nuosprendžiu ir nebuvo galimybės taikyti baudžiamąją atsakomybę dėl transporto priemonės vairavimo, esant neblaiviam, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, tačiau akivaizdu, kad įvykio dieną nuteistasis transporto priemonę vairavo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Apklausiamas apeliantas pripažino tiek alkoholio vartojimo faktą, tiek nurodė, kad dėl išgerto alkoholio nė nebeprisimena savo veiksmų, negalėjo nurodyti nei kaip sėdo prie automobilio vairo, nei kur važiavo. Vėliau gydymo įstaigoje, į kurią nuvežtas dėl eismo įvykio metu lūžusio kairės kojos blauzdikaulio, E. K. buvo nustatytas ženklus apsvaigimas nuo alkoholio. Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos toksikologijos laboratorijos 2024 m. spalio 21 d. specialisto išvados Nr. T-N 3258/2024(01) matyti, kad nuteistojo kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,38 promilės etilo alkoholio, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 3,11 promilės alkoholio (1 t., b. l. 64). Tokios aplinkybės, jas vertinant kartu su tuo, kad E. K. analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką padarė antrą kartą, draudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones laikotarpiu (nepraėjus nei pusei termino), jo elgesys prie automobilio vairo buvo ne tik neatsakingas, bet ir neabejotinai kėlė itin didelį pavojų tiek eismo saugumui, tiek ir jo dalyvių sveikatai ir gyvybei, leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 5 (penkerių) metų laikotarpiui, jokių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, tokios trukmės aptariama baudžiamojo poveikio priemonė atitinka proporcingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Apeliaciniame skunde nuteistojo vardijami nepatogumai (apsunkinimai darbinėje srityje, sudėtingesnis asmeninių ir ūkinių reikalų tvarkymas) nėra pagrindas baudžiamojo poveikio priemonės trumpinimui. Pažymėtina, kad neigiamos pasekmės laikomos adekvačiais padariniais padarytai nusikalstamai veikai ir vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo nuteistasis patirs tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nesant kitų išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas, neadekvatus ar neproporcingas.

15. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. K. nuosprendžiu buvo paskirta teisinga ir ne per griežta bausmė, nustatytas tinkamas BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės terminas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas ir nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjos Julita Dabulskytė-RaizgienėIeva Gavelytė-KalytienėJurgita Kolyčienė