Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjos advokatės Jutos Kareivės apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 6 mėnesiams; į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2022 m. lapkričio 9 d. iki 2023 m. vasario 10 d. ir nuspręsta laikyti, kad kaltinamasis yra atlikęs 3 mėnesius ir 1 dieną laisvės atėmimo bausmės; V. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo; bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo jos vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

6. Nuteistojo V. K. gynėja apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, V. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl V. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir V. K. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo V. K. gynėja nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu V. K. paskirta laisvės atėmimo bausme, mano, kad jam paskirta bausmė yra per griežta ir prašo V. K. skirti švelnesnę bausmę arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistajam V. K. paskirtos bausmės

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

9. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo V. K. gynėjos apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam V. K. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

10. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas V. K. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Skirdamas bausmę V. K. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad V. K. padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis) nuosavybei, veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę (V. K. nusikalto būdamas ne kartą teistas, taip pat ir už tokios pat rūšies nusikaltimo padarymą, teistumui neišnykus, nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nei metams po arešto bausmės atlikimo, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje, nuolatinių pajamų neturi, gyvena pas draugą, savo gyvenamosios vietos neturi, gydėsi UAB „(duomenys neskelbtini)“, pirmą kartą psichiatro konsultuotas 2020 m. rugsėjo 30, diagnozė: (duomenys neskelbtini), turi sveikatos problemų, buvo gydomas stacionare). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad nėra nuteistojo V. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo V. K. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, jos dydį parenkant gerokai mažesnį už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. K. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę V. K. gynėjos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam V. K. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos švelnesnės bausmės (viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Tai, kad nuteistasis V. K. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. V. K., būdamas anksčiau ne kartą teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šios nusikalstamos veikos padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

12. Apeliaciniame skunde nuteistojo V. K. gynėja nurodo, kad 2023 m. labai suprastėjo nuteistojo sveikata – įvyko (duomenys neskelbtini), po to sekė ilgas gydymas, tačiau nuteistojo sveikatos būklė niekada nebebus kaip anksčiau, V. K. taip pat serga (duomenys neskelbtini) ir turi problemų su (duomenys neskelbtini), jam nustatytas 40 procentų darbingumas. Šioms aplinkybėms pagrįsti gynėja apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentus apie V. K. sveikatos būklę. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta, kad V. K. negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė. Kaip matyti iš pateiktų V. K. medicininių ir kitų dokumentų (4 t., b. l. 136-138, 155-162), jis turėjo sveikatos problemų ir iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau tai nebuvo veiksniu, sulaikiusiu nuteistąjį nuo nusikalstamo elgesio. Nors paskirta laisvės atėmimo bausmė neabejotinai pakeis V. K. įprastą gyvenimą, tačiau tai yra neišvengiama už nusikaltimo padarymą skirtinos poveikio priemonės pasekmė. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Taigi nuteistojo V. K. sveikatos problemos nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo.

13. Grįsdama prašymą sušvelninti V. K. paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nurodo tai, kad V. K. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, davė išsamius parodymus, sutiko atlyginti žalą, todėl nepagrįstai buvo atsisakyta taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir tokiu būdu buvo pabloginta nuteistojo padėtis, tai yra bausmė negalėjo būti mažinama. Taigi, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistojo V. K. gynėjos nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pagrindas nagrinėti bylą BPK 273 straipsnyje nustatyta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarkas ir skiriant V. K. bausmę pritaikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija negali sutikti.

14. BK 64 ¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Atsižvelgiant į šias nuostatas, kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad BK 64¹ straipsnis taikytinas tik esant minėtų sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-264-697/2017, 2K-327-303/2015, 2K-569/2014). Atitinkamai, nesant bent vienos šių sąlygų, BK 64¹ straipsnio nuostatos netaikytinos. Pabrėžtina, jog BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Siekiant šio tikslo, BK įtvirtinta privilegija (pozityvioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms – BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims prisipažinus, jiems skiriama bausmė mažinama vienu trečdaliu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-71-458/2020, 2K-238-699/2017, 2K-264-697/2017, 2A-7-1/2014).

15. BPK 426 straipsnyje numatyta prokuroro teisė nuspręsti užbaigti baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka. Jeigu nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, o baudžiamoji byla dėl tos veikos padarymo turi būti nagrinėjama apylinkės teisme, prokuroras ikiteisminio tyrimo pradžios dieną arba ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dienos gali kreiptis į teismą, kuriam ta byla teisminga, su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka (BPK 426 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pagreitinto proceso tvarka byla nebuvo nagrinėjama. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, po kaltinamojo akto paskelbimo nuteistasis V. K. teismui pareiškė, kad kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažįsta ir sutinka duoti parodymus, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, ikiteisminio tyrimo metu V. K. kaltu neprisipažino, neigė įvykdęs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu duodamas parodymus nuteistasis, nors ir pripažino smurtavęs prieš nukentėjusiąją ir pagrobęs iš jos pinigus, tačiau nepripažino kai kurių esminių veikos kvalifikavimui reikšmės turinčių aplinkybių, - nurodė, kad smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo, nes nukentėjusioji pirma jam sudavė per veidą, nepripažino iš striukės kairės pusės vidinės kišenės išplėšęs rudos spalvos piniginę ir iš jos pagrobęs pinigus. Taigi nuteistojo V. K. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, todėl atsižvelgus į tai, kad bylos aplinkybės dėl V. K. pateikto kaltinimo nebuvo aiškios ir su sutrumpintu įrodymų tyrimu nesutiko prokurorė (4 t., b. l. 89-91), pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti bylą BPK 273 straipsnyje nustatyta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. V. K. kaltės formalus pripažinimas teisme ne tik neleido teismui taikyti sutrumpinto įrodymų tyrimo (BPK 273 straipsnis), tačiau iš esmės neprisidėjo ir prie tinkamo bylos išnagrinėjimo bei teisingo sprendimo priėmimo. Nors nuteistojo V. K. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, jog V. K. pirmosios instancijos teisme visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, visgi tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvius.

16. Baudžiamoji byla, kurioje V. K. nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, teisme buvo nagrinėjama bendra tvarka (kaip jau minėta, įrodymų tyrimas nebuvo sutrumpintas, byla nebuvo nagrinėta pagreitinto proceso tvarka) ir baudžiamasis procesas buvo baigtas teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, o ne baudžiamuoju įsakymu. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų visumos, kurioms esant būtų galima taikyti V. K. atžvilgiu šio straipsnio nuostatas ir tuo pagrindu trečdaliu sumažinti jam paskirtą bausmę. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų ir nesumažino V. K. paskirtos bausmės vienu trečdaliu. To nėra galimybės padaryti ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi visos BK 64¹ straipsnyje įtvirtintos sąlygos turėjo egzistuoti baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

17. Nuteistojo V. K. gynėja apeliaciniu skundu taip pat prašo taikyti V. K. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

18. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

19. Skundžiamu nuosprendžiu V. K. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 180 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad V. K. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. V. K. anksčiau teistas net 8 kartus, tame tarpe ir už sunkius nusikaltimus, o taip pat tokios pat rūšies nusikalstamas veikas, naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. K. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 3 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimo bausme su intensyvia priežiūra ir įpareigojimais, tačiau nuteistasis V. K. vengė atlikti jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę, todėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi laisvės apribojimo bausmė pakeista į areštą 90 parų. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus V. K. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam V. K. netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. K. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo V. K. gynėjos apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. spalio 30 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistųjų interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. gynėjos advokatės Jutos Kareivės apeliacinį skundą atmesti.