- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-17
- Bylos Nr.
- e2A-141-430/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09973-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Atsakovas
- AAS „BTA Insurancse Company“
- Trečiasis asmuo
- R. Š.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 11 d. civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovei AAS „BTA Insurancse Company“, veikiančiai per AAS „BTA Insurancse Company“ filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo R. Š..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės AAS „BTA Insurancse Company“, veikiančiai per AAS „BTA Insurancse Company“ filialą Lietuvoje, 18 337,63 Eur draudimo išmoką. Ieškinyje nurodė, kad:
1.1. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Alytaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus 2013 m. gegužės 30 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (9.2)R4-976 „Dėl permokos išieškojimo iš I. S.“, pateiktu VSDFV Alytaus skyriaus Teisės ir personalo skyriui su prašymu spręsti klausimą dėl I. S. 10 391,24 Lt motinystės pašalpos permokos ir 53 442,86 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos permokos išieškojimo.
1.2. Nurodė, kad permokos susidarė dėl to, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-686/2013 konstatavo, kad I. S., faktiškai laikinai ėjusi UAB „Multiidėja“ direktoriaus pareigas, viršijo kompetenciją ir neteisėtai pati sau padidino darbo užmokestį nuo 1156,11 Lt iki 7246 Lt, dėl ko pripažino UAB „Multiidėja“ 2008 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. 08/12/22-1 bei tarp UAB „Multiidėja“ ir I. S. 2006 m. rugpjūčio 31 d. pasirašytos Darbo sutarties Nr. 9 papildymą dėl 7246 Lt darbo užmokesčio nustatymo negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Bankrutavusios UAB „Multiidėja“ bankroto administratoriaus UAB „Insolvency Solutions“ įgaliotas asmuo, vykdydamas aukščiau nurodytą teismo sprendimą, patikslino duomenis apie apdraustosios I. S. draudžiamąsias pajamas už 2009 metų 1-3 ketvirčius. Bendra draudžiamųjų pajamų suma už 2009 1-3 ketvirčius buvo mažinama 37 937, 46 Lt, valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų suma mažinama 15 167,39 Lt.
1.3. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-686/2013 įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui palikus sprendimą nepakeistą. Iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo vykdymas buvo sustabdytas . VSDFV Alytaus skyriaus direktorius V. V. 2013 m. gegužės 31 d. rezoliucija pavedė tuo metu vykdžiusiai VSDFV Alytaus skyriaus Teisės ir personalo skyriaus vedėjos pareigas R. Š. vykdyti minėtų permokų išieškojimą teisės aktų nustatyta tvarka. R. Š. 2013 m. gegužės 31 d. parengė pretenziją I. S. dėl 18 487,63 Eur žalos atlyginimo geranoriškai, nurodant atlyginti žalą iki 2013 m. liepos 12 d. VSDFV 2014 m. lapkričio 25 d. išnagrinėjus I. S. skundą VSDFV Alytaus skyrius 2014 m. lapkričio 27 d. išsiuntė I. S. pakartotinę pretenziją, taip pat rengtą R. Š., dėl 18 487,63 Eur žalos atlyginimo, nurodydamas geranoriškai atlyginti žalą iki 2015 m. sausio 12 d. VSDFV Alytaus skyrius į Kauno apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio 30 d., prašydamas priteisti iš I. S. 18 487,63 Eur žalos atlyginimo dėl motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokų, susidariusių laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 16 d. iki 2011 m. spalio 2 d. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-335-554/2017 atmetė VSDFV Alytaus skyriaus prašymą dėl žalos priteisimo iš I. S., kadangi VSDFV Alytaus skyrius dėl turtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi praleidęs civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nurodytas sprendimas įsiteisėjo 2019 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT) atmetus VSDFV Alytaus skyriaus apeliacinį skundą ir sprendimą palikus nepakeistą.
1.4. VSDFV Alytaus skyrius su prašymu dėl žalos priteisimo iš atsakovės į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio 30 d., taip praleisdamas ieškinio senatį beveik keturiais mėnesiais. Todėl, atsižvelgiant į tai, mano, kad trečiasis asmuo R. Š. iki 2018 m. sausio 2 d. būdama VSDFV Alytaus skyriaus Teisės ir personalo skyriaus vedėja ir savo žinioje turėdama I. S. motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokos bylą, nepagrįstai delsė kreiptis į teismą dėl žalos priteisimo iš I. S., dėl ko netinkamai vykdė savo pareigas, pažeidė gero administravimo principą ir taip praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų senaties terminą, užkirto kelią VSDF biudžetui padarytos žalos išieškojimui iš kaltų asmenų, dėl ko Valstybinio socialinio fondo biudžetas patyrė nuostolius.
1.5. Nurodė, kad VSDFV 2021 m. kovo 12 d. sudarė su atsakove „Draudimo paslaugų sutartį“ Nr. LT_4/07-12-2021-59/F1-0-40 (toliau – Draudimo sutartis), kuria draudimo bendrovė įsipareigojo teikti VSDFV Įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atsakomybės draudimo paslaugas (Draudimo sutarties 63 punktas, 2022 m. kovo 9 d. sudaryta nauja Darbuotojų atsakomybės draudimo sutartis Nr. F-1-0-36, kurioje numatyta lygiavertė draudimo apsauga).
1.6. Draudimo apsauga galioja nuo sutarties įsigaliojimo dienos sutarties galiojimo laikotarpiu, įskaitant retroaktyvų ir išplėstinį laikotarpius (nurodytos sutarties 58 punktas). Retroaktyvus laikotarpis yra nuo 2014 m. sausio 1 d. (sutarties 19 punktas). Draudikas atlygina nuostolius dėl neteisėtų veiksmų, kurie buvo atlikti per retroaktyvų laikotarpį ir draudimo galiojimo teritorijoje, o reikalavimas apdraustam asmeniui (arba draudėjui pagal šių sąlygų 21.4 punktą) yra pareikštas draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (arba per išplėstinį terminą) ir draudimo galiojimo teritorijoje. Draudžiamasis įvykis yra reikalavimo pateikimas, kai tenkinamos visos šios sąlygos: reikalavimas pareikštas draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir/ar per išplėstinį terminą; reikalavimas pareikštas dėl neteisėtų veiksmų, atliktų draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir/ar per retroaktyvų laikotarpį; reikalavimas pareikštas draudimo galiojimo teritorijoje; reikalavimas pareikštas dėl neteisėtų veiksmų, einant pareigas valstybės tarnyboje ar vykdant kitas darbo funkcijas darbo metu. Todėl, atsakovei atsisakius ieškovė, 2021 m. liepos 1 d. perėmusi VSDFV Alytaus skyriaus teises ir pareigas, 2021 m. spalio 25 d. kreipėsi į atsakovę dėl 18 337,63 Eur draudimo išmokos dėl darbuotojo kaltės padarytai žalai atlyginti Nr. (1.35E)DV_S-70773, o 2021 m. spalio 25 d. raštu Nr. (1.35)DV_S-70789 į R. Š. dėl 150,00 Eur žalos (draudimo sutarties išskaitos) atlyginimo. Atsakovei atsisakius išmokėti draudimo išmoką, prašoma ją priteisti.
Atsiliepimas
2. Atsakovė AAS „BTA Insurancse Company“, veikiantis per AAS „BTA Insurancse Company“ filialą Lietuvoje, atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad:
2.1. Pagal pasirašytą draudimo polisą BCAD 051084 ir draudimo paslaugų sutartį Nr. LT_4/07-12-2021-59/F1-0-40 (16 punktas) yra numatyta, kad „neteisėti veiksmai reiškia bet kokią faktinę ar tariamą klaidą, klaidinantį pareiškimą, šmeižtą (įskaitant melą), veikimą, neveikimą, neatsargumą (įskaitant didelį neatsargumą), pareigos pažeidimą (numatytą teisės aktais ar kitaip reglamentuotą), pažeidus sutartį, piktnaudžiavimą pasitikėjimu, konfidencialumo pažeidimą, įgaliojimų viršijimą, bandant ar tariamai atlikus šiuos veiksmus Apdraustų asmenų vardu, jiems veikiant kaip Apdraustiems asmenims ar dėl kitos priežasties reikalavimą pareiškus Apdraustiems asmenims jiems einant Apdraustų asmenų pareigas, įskaitant įtarimus dėl pasinaudojimu ne vieša informacija, kurią Apdrausti asmenys įgijo einant savo pareigas. Sutarties 17 punkte yra išdėstytas baigtinis sąrašas neteisėtų veiksmų, kuriems esant galima būtų įvykį pripažinti draudiminiu.
2.2. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal šalių pasirašytą sutartį retroaktyvus laikotarpis yra nuo 2014 m. sausio 1 d. Pagal sutartį draudikas atlygina nuostolius dėl neteisėtų veiksmų, kurie buvo atlikti per retroaktyvų laikotarpį ir draudimo galiojimo teritorijoje, o reikalavimas apdraustam asmeniui (arba draudėjui pagal šių sąlygų 21.4 punktą) nuostolius, kuriuos draudėjas pagal teisės aktus privalo atlyginti dėl neteisėtų veiksmų, kuriems taikoma draudimo apsauga, dėl reikalavimų, susijusių su darbo santykiais ir/ar dėl reikalavimų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais) yra pareikštas draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (arba per išplėstinį terminą) ir draudimo galiojimo teritorijoje; išplėstinis terminas - 90 dienų laikotarpis po draudimo sutarties galiojimo laikotarpio pabaigos, per kurį draudikui gali būti pranešta apie gautą reikalavimą dėl draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ar retroaktyviu laikotarpiu atliktų neteisėtų veiksmų.
Šalies argumentai
2.3. Ginčo atveju ieškovė ieškinyje nurodo klaidingą informaciją dėl reiškiamų reikalavimų, nes ji netinkamai nurodo Kauno apygardos administracinis teismo 2017 m. birželio 20 d. administracinėje byloje Nr. eI-335-554/2017 nustatytas faktines aplinkybe ir tuo pagrindu priimtą sprendimą.
2.4. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad R. Š., būdama VSDFV darbuotoja, pavėluotai kreipėsi su pareiškimu į teismą (2016 m. birželio 30 d.) ir neva aplaidžiai pavėlavo pateikti pareiškimą teismui 3 metus ir tris mėnesius. Priešingai šiems teiginiams teismas nustatė, kad pareiškimas turėjo būti pateiktas vėliausiai 2013 m. gegužės 2 d. Atsakovė pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad neteisėti veiksmai buvo atlikti 2009 metų 1-3 ketvirtyje, kai buvo išmokėtos motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokos ir apie juos atsakovas jau žinojo 2010 m. liepos 13 d., kada buvo pareikštas civilinis ieškinys.
2.5. Ginčo byloje neteisėti veiksmai, dėl kurių kilo žala, buvo atlikti iki retroaktyvaus laikotarpio t. y. negaliojant draudimo apsaugai. Be to, data – 2013 m. gegužės 2 d., kai draudėjas galėjo kreiptis į teismą dėl permokų grąžinimo, taip pat nepatenka į retroaktyvų draudimo laikotarpį. Todėl atsakovės vertinimu, įvykis yra įvykęs iki draudimo sutartyje numatyto retroaktyvaus laikotarpio pradžios, t. y. 2014 m. sausio 1 d., dėl ko draudimo apsauga ginčo atvejui negalioja.
2.6. Draudimo sutartyje yra aiškiai apibrėžti nedraudžiamieji įvykiai, kuriais laikomi bet kokie reikalavimai, kylantys iš bet kokių apdraustojo veiksmų, įvykusių iki 2016 m. gruodžio 31 d. dienos (25.1 punktas).
2.7. Teigė, kad visiškai nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad žala buvo padaryta neteisėtais R. Š. kaip VSDFV Alytaus skyriaus Teisės ir personalo skyriaus vedėjos veiksmais. Pateiktuose procesiniuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl minėtos VSDFV darbuotojos veiksmų būtų pradėtas, koks nors tarnybinis patikrinimas ir tuo pagrindu priimtas sprendimas; nėra jokių duomenų, kad tokius neteisėtus veiksmus būtų konstatavęs teismas ar kita tokią teisę turinti institucija; trečiasis asmuo nėra ieškovės darbuotoja nuo 2018 m. sausio 3 d.; nėra ir nebuvo jokių tarnybinių patikrinimų ar skirtų tarnybinių nuobaudų asmens atžvilgiu.
2.8. Nurodė, kad ieškovės nurodoma patirta žala nėra patirta dėl R. Š. veikos tiesioginio ryšio pasekoje. Netgi R. Š. kreipusis laiku į teismą su prašymu priteisti iš I. S. 18 487,63 Eur permoką, sprendimą dėl šios permokos priteisimo/nepriteisimo būtų priėmęs teismas. Šiuo atveju R. Š. veika negali būti vertinama kaip turinti priežastinį ryšį su žalos atsiradimu. Ieškovė neįrodė R. Š. neteisėtų veiksmų bei kaltės dėl materialinės žalos atsiradimo, dėl ko materialinė atsakomybė pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį netaikytina. Be to, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.) 27 straipsnio 2 dalis įtvirtino, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų, ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos. Todėl mano, kad dėl reikalavimo VSDF darbuotojai pareiškimo yra praleistas ieškinio senaties terminas, kurio niekaip neprašoma atstatyti. Be to, šiuo pagrindu reiškiamas reikalavimas yra visiškai nepagrįstas ir tai galima laikyti tik subjektyvia ieškovės nuomone dėl galimos buvusios darbuotojos kaltės. Nurodytas ieškovės reikalavimas nepatenka nei į jokį sutarties 17 punkto papunktį, kurio pagrindu būtų galima laikyti neteisėtą veiksmą dėl darbo santykių ir / ar valstybės tarnybos santykių pažeidimo.
3. Trečiasis asmuo trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. Š. teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus į valstybės biudžetą 8,96 Eur pašto išlaidų.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo pagal 2021 m. kovo 12 d. sudarytą draudimo paslaugų sutartį, t. y. dėl draudiko priimto sprendimo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju.
6. Nustatė, kad 2021 m. kovo 12 d. sudaryta draudimo paslaugų sutartis, kuria grindžiamas reikalavimas išmokėti draudimo išmoką, numatė, kad draudikas atlygina nuostolius dėl neteisėtų veiksmų, kurie buvo atlikti per retroaktyvų laikotarpį, skaičiuojamą nuo 2014 m. sausio 1 d., ir draudimo galiojimo teritorijoje, o reikalavimas apdraustam asmeniui (arba draudėjui pagal šių sąlygų 21.4 punktą (nuostolius, kuriuos draudėjas pagal teisės aktus privalo atlyginti dėl neteisėtų veiksmų, kuriems taikoma draudimo apsauga)) yra pareikštas draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir draudimo galiojimo teritorijoje.
7. Sprendė, jog nagrinėjamoje byloje nurodyti nuostoliai (18 487,63 Eur permoka) buvo patirti tuo metu, kai buvo priimti sprendimai išmokėti atitinkamas motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokas ir jie buvo patirti 2009 m. 1-3 ketvirčiais. Sprendimus paskaičiuoti ir išmokėti nurodyto dydžio išmokas priėmė ne trečiasis asmuo. Be to, 2021 m. kovo 12 d. tarp VSDFV ir atsakovės sudaryta draudimo paslaugų sutartis žalos (nuostolių) padarymo/ patyrimo momentui negali būti taikoma, nes sutartyje nurodyta, kad nuostolius draudikas atlygina per retroaktyvų laikotarpį, kuris yra aiškiai apibrėžtas – nuo 2014 m. sausio 1 d. Ieškovės nurodyta žala (nuostoliai) patirti negaliojant draudimo apsaugai. Į draudimo apsaugą taip pat nepatenka 2013 m. gegužės 2 d. data, kada buvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, kuriuo konstatuotas žalos, padarytos 2009 m. 1-3 ketvirčiais, padarymo faktas.
Atsiliepimas
8. Teismas sutiko su atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais, kad veiksmai, kuriais buvo padaryta 18 487,63 Eur žala, nepatenka į draudimo sutarties apsaugos laikotarpį, dėl ko negalima konstatuoti esant draudiminį įvykį. Nesant draudiminio įvykio, draudikui neatsiranda prievolė išmokėti draudimo išmoką. Kitoks byloje nustatytų aplinkybių aiškinimas paneigtų 2021 m. kovo 12 d. draudimo paslaugų sutarties nuostatų aiškinimą. Todėl aplinkybė ieškovės nurodytą įvykį dėl patirtos žalos nepripažinti draudžiamuoju sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismo vertinimu ginčo atveju svarbios yra šios aplinkybės – (i) pranešimuose /pretenzijose dėl išmokų grąžinimo, siųstuose I. S., trečiasis asmuo buvo nurodytas kaip dokumento rengėjas, o dokumentus pasirašydavo arba direktorius, ar direktoriaus pavaduotoja, tačiau ne trečiasis asmuo savarankiškai (įrodymų dėl teisės priimti atitinkamus sprendimus į bylą nepateikti); (ii) Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.11. punkte nurodyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas užtikrina procesinių dokumentų rengimą, tačiau nepriima sprendimo kreiptis į atitinkamas institucijas teikiant parengtus dokumentus; 7.13 punkte nurodyta, kad organizuoja žalos, padarytos Fondo biudžetui išieškojimą, kontroliuoja vykstančius procesus ir apibendrintą informaciją teikia skyriaus direktoriui, kas sąlygoja išvadą, kad procesą organizuoja, tačiau galutinį sprendimą priima vadovas, kuriam šias pareigas einantis valstybės tarnautojas yra pavaldus; (iii) trečiasis asmuo nuo 2018 m. sausio 2 d. nėra ieškovės darbuotojas (valstybės tarnautojas); (iv) į bylą nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys trečiojo asmens kaip valstybės tarnautojo materialinę atsakomybę, t. y. neteisėtus valstybės tarnautojo veiksmus, tiesiogiai lėmusius žalos padarymą, žalos dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos ir subjekto kaltę, papildomai pažymint, kad ieškovė turėjo nurodyti neteisėtų veiksmų atlikimo momentą, t. y. kada ir kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) buvo padaryta ieškovės nurodyta 18 487,63 Eur žala; teismui nebuvo pateiktas atitinkamas sprendimas, kuriuo būtų konstatuota trečiojo asmens veiksmais padaryta prašoma priteisti žala, o buvo apsiribota teiginiais dėl galimai netinkamų pareigybėse nurodytų funkcijų vykdymo; (v) Kauno apygardos administracinis teismas ieškovės reikalavimą administracinėje byloje atmetė 2017 m. birželio 20 d. sprendimu esant reikalavimui taikyti senatį ir šios bylos trečiajam asmeniui dar esant valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose, tačiau trečiojo asmens veiksmai nebuvo vertinti pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų apimtyje ir pan.; (vi) į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad dėl neteisėtų trečiojo asmens veiksmų ieškovei buvo padaryta atitinkamo dydžio žala.
10. Sprendė, kad ieškovė neįrodė nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos, esant būtinumui įrodyti visas keturias civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.245-6.249 straipsniai), bei esant ribojimams taikyti materialinę atsakomybę valstybės tarnautojui (VTĮ 32 straipsnis).
11. Konstatavo, kad ieškinys pagal suformuluotą ieškinio dalyką ir nurodytą jo pagrindą pagal pateiktus įrodymus nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-14493-600/2022 ir priimti naują sprendimą – VSDFV Kauno skyriaus ieškinį tenkinti visiškai ir iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje priteisti ieškovo naudai 18 337,63 Eur draudimo išmoką. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad „nuostoliai (18487,63 Eur permoka) buvo patirti tuo metu, kai buvo priimti sprendimai išmokėti atitinkamas motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokas ir jie buvo patirti 2009 m. 1-3 ketvirčiais. Sprendimus paskaičiuoti ir išmokėti nurodyto dydžio išmokas priėmė ne trečiasis asmuo.“
12.2. Nurodė, kad byloje sprendžiama ne I. S. neteisėti veiksmai, o VSDFV Alytaus skyriaus Teisės ir personalo skyriaus vedėjos neteisėti veiksmai. Pažymėjo, kad šioje byloje neteisėti veiksmai yra ne 2009 metų 1-3 ketvirtyje motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokų išmokėjimas I. S., o R. Š., savo žinioje turėjusios I. S. motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokos bylą, netinkamas VSDFV Alytaus skyriaus Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pareigų vykdymas, t. y. neveikimas - nepagrįstai ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl permokų išieškojimo iš I. S., dėl ko ji ir praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir tokiu būdu užkirto kelią Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos išieškojimui iš kaltų asmenų, ko pasėkoje Valstybinio socialinio fondo biudžetas patyrė nuostolius.
Žemesnės instancijos teismas
12.3. VSDFV Kauno skyrius nesutinka su teismo sprendimu, kad 2013 m. gegužės 2 d. data, kai VSDFV Alytaus skyrius galėjo kreiptis į teismą dėl permokų grąžinimo taip pat nepatenka į retroaktyvų draudimo laikotarpį. Kaip konstatavo Kauno apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas (toliau – LVAT), Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą, įsiteisėjusį tą pačią dieną, VSDFV Alytaus skyriui atsirado pagrindas reikalauti žalos atlyginimo iš I. S.. LVAT teisėjų kolegija 2019 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-411-502/2019 pažymėjo, kadangi VSDFV Alytaus skyrius nustatydamas permokas I. S. rėmėsi būtent Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu, todėl ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina būtent nuo 2013 m. gegužės 2 d. Tai reiškia, kad ieškinys dėl žalos išieškojimo galėjo ir turėjo būti pareikštas bet kuriuo momentu nuo 2013 m. gegužės 2 d. nepraleidžiant 3 metų ieškinio senaties termino, t. y. iki 2016 m. gegužės 2 d. Tad nagrinėjamu atveju svarbu yra ne tai ar data, kuomet VSDFV Alytaus skyriui atsirado pagrindas reikalauti žalos atlyginimo, patenka į retroaktyvų draudimo laikotarpį, bet ar į retroaktyvų draudimo laikotarpį patenka data, kuomet VSDFV Alytaus skyriaus ieškinys jau buvo laikytinas pareikštu praleidus ieškinio senaties terminą. Ši data yra 2016 m. gegužės 3 d. ir ji įeina į retroaktyvų draudimo sutarties laikotarpį, kuris yra nuo 2014 m. sausio 1 d.. Būtent 2016 m. gegužės 3 d. yra konstatuotini neteisėti VSDFV Alytaus skyriaus tarnautojos R. Š. veiksmai, pasireiškę neveikimu bei tinkamu VSDFV Alytaus skyriaus pažeistų interesų neapgynimu, ir sąlygoję žalą VSDFV Alytaus skyriui iš I. S. nepriteistų ir neišieškotų socialinio draudimo išmokų permokų apimtimi. Tai buvo nurodyta ir ieškinyje, todėl visiškai nepagrįstas teismo sprendimas, kad ieškovė turėjo nurodyti neteisėtų veiksmų atlikimo momentą, t. y. kada ir kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) buvo padaryta ieškovo nurodyta 18 487,63 Eur žala.
12.4. Teismas be pagrindo remiasi Sutarties 17 punktu, kuriame nurodyta, kokie neteisėti veiksmai yra dėl darbo santykių ir/ar valstybės tarnybos santykių pažeidimo, kai tuo tarpu šioje byloje neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, numatytu Sutarties 16 punkte. Remiantis Sutarties 16 punktu neteisėti veiksmai reiškia bet kokią faktinę, tariamą ar galimą: klaidą, klaidinantį pareiškimą, veikimą, neveikimą, neatsargumą (įskaitant didelį neatsargumą), pareigos pažeidimą (numatytą tesiės aktais ar kitaip reglamentuotą), pažeidus sutartį, piktnaudžiavimą pasitikėjimu, konfidencialumo pažeidimą, įgaliojimų viršijimą, bandant ar tariamai atlikus šiuos veiksmus Apdraustų asmenų vardu, jiems veikiant kaip Apdraustiems asmenims ar dėl kitos priežasties reikalavimą pareiškus Apdraustiems asmenims jiems einant Apdraustų asmenų pareigas, įskaitant įtarimus dėl pasinaudojimu ne vieša informacija, kurią Apdrausti asmenys įgijo einant savo pareigas. Neteisėto veiksmo sąvoka taip pat apima Neteisėtą veiksmą dėl darbo santykių ir/ar valstybės tarnybos santykių pažeidimo, kurie yra detalizuoti Sutarties 17 punkte. Tačiau šioje byloje nekeliamas klausimas dėl neteisėtų veiksmų dėl darbo santykių ir/ar valstybės tarnybos santykių pažeidimo.
12.5. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuo 2016 m. gruodžio 28 d. kasmet sudaro analogiškas draudimo paslaugų sutartis dėl valstybės tarnautojų ir darbuotojų atsakomybės su atsakovu. Todėl tai, kad R. Š. nuo 2018 m. sausio 2 d. nėra ieškovės darbuotoja (valstybės tarnautoja) neturi būti priežastis dėl ko nebūtų galima tenkinti prašymo atlyginti jos neteisėtais veiksmais retroaktyviu laikotarpiu padarytą žalą.
12.6. Teismas nurodė, kad į bylą nepateikti įrodymai dėl R. Š. teisės priimti atitinkamus sprendimus ir padarė išvadą, kad procesą organizuoja, tačiau galutinį sprendimą priima vadovas, kuriam šias pareigas einantis valstybės tarnautojas yra pavaldus, kadangi R. Š. parengtus dokumentus pasirašydavo skyriaus direktorius. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad valstybės tarnautojas privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku bei kokybiškai atlikti pavedamas užduotis. VSDFV Alytaus skyriaus direktoriaus 2015 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V1-61 patvirtinto Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.11. punkte numatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas užtikrina ieškinių, skundų, atsiliepimų (atsikirtimų, dublikų, triplikų) į ieškinius, pareiškimus ar skundus, apeliacinius ir kasacinius skundus, atsiliepimus į apeliacinius ir kasacinius skundus, kitus procesinius dokumentus, pateikiamus teismams, ikiteisminio tyrimo įstaigoms bei išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoms, taip pat kitus pareiškimus ar skundus rengimą, o 7.12. punkte nurodyta, kad užtikrina teisminių procesų, kuriuose dalyvauja Alytaus skyriaus atstovai, eigos stebėjimą, nagrinėja baigtų civilinių, administracinių bei baudžiamųjų bylų rezultatus ir apibendrintą informaciją teikia Alytaus skyriaus direktoriui bei vadovaujantis 7.13. punktu organizuoja žalos padarytos Fondo biudžetui išieškojimą, kontroliuoja vykstančius procesus ir apibendrintą informaciją teikia Alytaus skyriaus direktoriui. Tai reiškia, kad minėtas pareigas einantis valstybės tarnautojas atsako už visą žalos išieškojimo procesą, tai yra jis priima sprendimus kada, kaip ir kokiu būdu turi būti išieškoma žala Fondo biudžetui ir parengia dokumentus.
12.7. Pažymėjo, kad niekur nėra imperatyviai nurodyta, kad valstybės tarnautojui padarius materialinę žalą turi būti pradėtas tarnybinis patikrinimas ar priimtas atitinkamas sprendimas.
12.8. Pažymėjo, kad šioje byloje yra visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai (neveikimas, t. y. valstybės tarnautojos R. Š. netinkamas VSDFV Alytaus skyriaus Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pareigų vykdymas), kaltė (R. Š. nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina atlikti jai pavestą užduotį, kad nepraleistų ieškinio senaties ir taip neužkirstų kelio išieškoti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui I. S. motinystės ir motinystės tėvystės išmokų permokas), žala (neišieškota Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 18 487,63 Eur permoka) ir priežastinis žalos bei trečiojo asmens veiksmų ryšys (būtent dėl R. Š. neveikimo, netinkamo pareigų vykdymo, delsimo pareikšti ieškinį I. S. buvo užkirstas kelias išieškoti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą 18 487,63 Eur žalą).
12.9. Teismas neįsigilino į visas byloje esančias aplinkybes, netinkamai pritaikė teisė aktus, dėl to teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti pakeistas.
Atsiliepimas
13. Atsakovė AAS „BTA Insurancse Company“, veikianti per AAS „BTA Insurancse Company“ filialą Lietuvoje, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. spalio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-14493-600/2022, palikti nepakeistą ir apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas tinkami išanalizavo visus byloje pateiktus rašytinus įrodymus ir nurodytas faktines aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
13.2. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje išsamiai ir motyvuotai sprendime nurodė, kad Vertinant ieškovės argumentus dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų tinkamai nevykdant jam pareigybės aprašyme priskirtų funkcijų, tiesiogiai lėmusių prašomos priteisti žalos dydį,
13.3. Pateiktame apeliaciniame skunde nurodomi tik subjektyvūs samprotavimai ir teiginiai, kad teismas netinkamai sprendė bylą, tačiau nepateikiama jokių teisinių argumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad teismas netinkami ar neteisėtai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisingą sprendimą.
Šalies argumentai
13.4. Apeliantas, teikdamas tiek teigdamas ieškinį tiek apeliacinį skundą teismui nurodo, klaidingą informaciją dėl reiškiamų reikalavimų. Netinkamai nurodoma, kad Kauno apygardos administracinis teismo 2017 m. birželio 20 d. administracinėje byloje Nr. eI-335-554/2017 nustatytas faktines aplinkybe ir tuo pagrindu priimtą sprendimą.
13.5. Tiek ieškinyje tiek apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. Š. būdama VSDFV Alytaus skyriaus Teisės ir personalo skyriaus vedėja (toliau - VSDFV darbuotoja), pavėluotai kreipėsi su pareiškimu į teismą t. y. 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir neva aplaidžiai pavėlavo pateikti pareiškimą teismui 3 metus ir tris mėnesius. Priešingai šiems teiginiams teismas nustatė, kad pareiškimas turėjo būti pateiktas vėliausiai 2013 m. gegužės 2 d., tačiau pats teritorinio padalinio skyrius ir VSDFV darbuotoja apie pavedimą buvo informuota tik 2013 m. gegužės 30 d., kada Alytaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyrius pateikė VSDFV Alytaus skyriaus Teisės ir personalo skyriui tarnybinį pranešimą Nr. (9.2)R4-976 „Dėl permokos išieškojimo iš I. S. “ su prašymu spręsti klausimą dėl I. S.. Gavęs pranešimą skyrius ėmėsi visų būtinų veiksmų ir nepraleisdamas jokių terminų kreipėsi į skolininkę ikiteismine tvarka dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo.
13.6. Atsakovas Draudikas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad neteisėti veiksmai buvo atlikti 2009 metų 1-3 ketvirtyje, kai buvo išmokėtos motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokos ir apie juos atsakovas jau žinojo 2010 m. liepos 13d., kada buvo pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje.
13.7. Neteisėti veiksmai dėl kurių kilo žala buvo atlikti iki retroaktyvaus laikotarpio t. y. negaliojant draudimo apsaugai.
13.8. Nurodė, kad įvykis yra įvykęs iki draudimo sutartyje numatyto retroaktyvaus laikotarpio pradžios t. y. 2014 m. sausio 1 d. Taip pat aktualus ir sutarties 25 punktas ir jo papunkčiai (sutarties IV skyrius nedraudžiamieji įvykiai). Šiuose punktuose yra aiškiai nustatyta, kad nedraudiminiu įvykiu laikomi bet kokie reikalavimai kylantys iš bet kokiu apdraustojo veiksmu įvykusiu iki 2016 m. gruodžio 31 dienos (25.1 punktas).
13.9. Teigė, kad visiškai nepagrįsti teiginiai, kad žala buvo padaryta neteisėtais R. Š. kaip VSDFV Alytaus skyriaus Teisės ir personalo skyriaus vedėjos veiksmais. Pateiktuose procesiniuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl minėtos VSDFV darbuotojos veiksmų būtų pradėtas koks nors tarnybinis patikrinimas ir tuo pagrindu priimtas sprendimas. Nurodė, kad buvo susisiekta su minėta darbuotoja ir ji paaiškino, kad ji R. Š. VSDFV Alytaus skyriuje nebedirba nuo 2018 m. sausio 3 d.
13.10. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau VTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje numatyta (VTĮ redakcija, galiojusi iki 2016 m. spalio 1 d.) galimybė valstybės tarnautojui taikyti materialinę atsakomybę yra saistoma tam tikrų sąlygų nustatymo - turi būti nustatyta neteisėta valstybės tarnautojo veika, dėl minėtos neteisėtos veikos institucijai (įstaigai) padaryta tiesioginė materialinė žala bei valstybės tarnautojo kaltė (žr. 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015; kt.). pagal VTĮ 32 straipsnio 1 dalies, valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti būtina nustatyti, kad būtent konkretaus valstybės tarnautojo neteisėta veika lėmė atitinkamą institucijai atsiradusią žalą, taigi būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, yra pažymėjęs, jog pagal VTĮ 32 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai yra atsakingi už įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo yra viena iš materialinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybės tarnautojas atsako už žalą, kuri yra tiesioginė neteisėtų veiksmų pasekmė.
14. Trečiasis asmuo trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. Š. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 11 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Esminės faktinės bylos aplinkybės
18. Apeliantė (ieškovė) VSDFV 2021 m. kovo 12 d. su atsakove sudarė „Draudimo paslaugų sutartį“ Nr. LT_4/07-12-2021-59/F1-0-40 (toliau Draudimo sutartis), kuria draudimo bendrovė (atsakovė) įsipareigojo teikti VSDFV Įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atsakomybės draudimo paslaugas (Draudimo sutarties 63 punktas). 2021 m. spalio 25 d. pranešimu Nr. (1.35E)DV_S-70773 apeliantė kreipėsi į atsakovę dėl 18 337,63 Eur draudimo išmokos dėl darbuotojo kaltės padarytai žalai atlyginti. 2021 m. gruodžio 3 d. atsakovės pranešimu informavo apeliantę, kad yra priimtas sprendimas nemokėti draudimo išmokos dėl 2009 m. 1-3 ketvirtyje įvykusio įvykio, kurio metu buvo neteisėtai permokėtos motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokos I. S., ir kurios buvo perskaičiuotos 2013 m. gegužės 2 d, teismo sprendimo pagrindu, ir paskaičiuota bendra permokų suma - 18 487,63 Eur. Apeliantė kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovės, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė.
Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo
19. Byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo pagal 2021 m. kovo 12 d. sudarytą draudimo paslaugų sutartį, t. y. dėl draudiko priimto sprendimo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju.
20. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo pagrindu, jog teismas nepagrįstai nustatė, jog apeliantei žala kilo 2009 m.1 -3 ketvirtyje motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokų išmokėjimų I. S. metu bei įrodinėja, kad neteisėti veiksmai buvo atlikti trečiojo asmens ir jų atlikimo data 2016 m. gegužės 3 d. Pažymėtina, kad apeliantė nurodytą datą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-411-502/2019 konstatuota aplinkybe, kad apeliantei ieškinio senatis dėl žalos priteisimo iš I. S. baigėsi 2016 m. gegužės 2 d., todėl apeliantės teigimu būtent teismui atmetus apeliantės reikalavimą buvo nustatyti trečiojo asmens neteisėti veiksmai – neveikimas, pasireiškęs ieškinio teismui nepateikimu dėl žalos atlyginimo, todėl ši data patenka į draudimo apsaugos retroaktyvų laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas su apeliacinio skundo argumentais pagrindo sutikti neturi.
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.987 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudimo sutarties samprata, minėta sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga – įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis (standartinės sąlygos), tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-313/2016, 18 punktas). Šiuo atveju šalys 2021 m. kovo 12 d. sudarė „Draudimo paslaugų sutartį“ Nr. LT_4/07-12-2021-59/F1-0-40, kurioje numatė, kokie atvejai laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikomi. Šie atvejai kasacinio teismo praktikoje pripažįstami esmine draudimo sutarties sąlyga (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-313/2016; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-701/2016, 48 punktas).
22. Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai; turi būti aiškiai nurodyti įvykiai ar veiksmai, kurių rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima ir kurių atveju jis neturi pareigos mokėti draudimo išmoką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017 24 punktą).
23. Šalių sudarytos 2021 m. kovo 12 d. Draudimo sutarties 19 punktu šalys susitarė, jog nustatomas retroaktyvus laikotarpis nuo 2014 m. sausio 1 d., t y. šalys susitarė, kad pagal sudarytą Draudimo sutartį atsakovė išmokės apeliantei draudimo išmokas dėl draudžiamųjų įvykių ir atlygins nuostolius dėl neteisėtų veiksmų, kurie buvo atlikti per retroaktyvų laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. ir draudimo galiojimo teritorijoje, o reikalavimas pareikštas apdraustam asmeniui arba draudėjui (pagal sąlygų 21.4 punktą) yra pareikštas draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (arba per išplėstinį laikotarpį, kuris pagal Sutarties 20 punktą 90 dienų po draudimo sutarties galiojimo pabaigos).
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi Draudimo sutarties sąlygas sprendžia, kad pagal Draudimo sutartį atsakovei kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, pripažinus įvykį draudžiamuoju, esant šioms sąlygoms: 1) įvykis pripažintas draudžiamuoju; 2) žala kilo dėl neteisėtų veiksmų; 3) draudžiamasis įvykis įvyko nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2022 m. kovo 12 d., t. y. draudimo apsaugos laikotarpiu; 4) draudžiamasis įvykis įvyko draudimo galiojimo teritorijoje; 5) apie įvykį atsakovei pranešta draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu arba per 90 dienų pasibaigus šiam laikotarpiui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantė neįrodė, jog šiuo atveju egzistuoja visos nurodytos sąlygos, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
25. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, įrodinėdama, jog trečiasis asmuo atliko neteisėtus veiksmus, teigė, jog ji netinkamai atliko pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, t. y. neteisėti veiksmai buvo atlikti neveikimu, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šias aplinkybė. Civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė ieškiniu reikalavimus grindė tuo, kad buvusi valstybės tarnautoja R. Š., kuri ėjo VSDFV Alytaus skyriaus Teisės ir personalo skyriaus vedėjos pareigas iki 2018 m. sausio 2 d. ir savo žinioje, turėjo I. S. motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų permokos bylą, su prašymu dėl žalos priteisimo iš šio asmens į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio 30 d., praleisdamas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą trejų metų senaties terminą ieškinio senaties terminą beveik keturis mėnesius, dėl ko buvo atmestas apeliantės reikalavimus dėl žalos atlyginimo iš I. S.. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog 18 487,63 Eur žalos suma kildinama tik iš motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokos permokos, kuri buvo apskaičiuota iš išmokėta apeliantės 2009 m. 1-3 ketvirčiais, todėl vien tai, kad apeliantė šios sumos išieškojimą pavedė darbuotojai ar bandė ją išsiieškoti kitais būdais, tačiau nesėkmingai, tai nepakeičia apeliantei žalos kilimo momento, todėl pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė faktiškai žalą patyrė būtent 2009 m. 1-3 ketvirčiais nėra.
26. Aplinkybę, kad žala apeliantei kilo negaliojant draudimo apsaugos laikotarpiui patvirtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-411-502/2019 konstatavo, jog Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą, įsiteisėjusį tą pačią dieną, kuria UAB ,,Mulltiidėja“ 2008 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 08/12/22-1 ir ieškovo UAB ,,Multiidėja“ ir I. S. 2006 m. rugpjūčio 31 d. pasirašytos darbo sutarties papildymas dėl 7 246 Lt darbo užmokesčio nustatymo pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, tapo aišku, kad pareiškėjui (apeliantei) yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės. Bylos medžiaga patvirtina, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 5-27-4946 patikslino atsakovės 2009 m. 1-3 ketvirčių duomenis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų registre pagal bankrutavusios UAB ,,Multiidėja“ pateiktus SAM pranešimus bei SAM3SD priedus, atsižvelgęs į minėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą (40 punktas). Apeliantės Alytaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus 2013 m. gegužės 30 d. tarnybinis pranešimas Nr. (9.2)R4-976 „Dėl permokos išieškojimo iš I. S.“, patvirtina, kad jau šiuo momentu apeliantei tapo žinomas konkretus patirtos žalos dydis, todėl esant taip pat ir šiai aplinkybei sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvykis nepateko į draudimo apsaugos laikotarpį.
27. Aplinkybė, kad vyko teisminiai procesai dėl žalos atlyginimo priteisimo iš I. S., nepaneigia žalos kilimo momento. Šalių sudaryta draudimo sutartis galiojo draudžiamiesiems įvykiams, kurie įvyko nuo 2014 m. sausio 1 d., todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvykis dėl kurio patyrė žalą įvyko negaliojant šalių sudarytos 2021 m. kovo 12 d. draudimo sutarties apsaugos laikotarpiui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nebuvo pagrindo išvadai, kad įvyko draudiminis įvykis.
28. Nagrinėjamu atveju šalys Draudimo sutarties IV skyriaus 24-30 punktais susitarė aiškiai ir nedviprasmiškai įvardijo atvejus, kurie bus laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Pažymėtina, kad Draudimo sutarties 25 punkte ir jo papunkčiuose šalys susitarė, kad nedraudžiamieji įvykiai, bet kokie veiksmai įvykiai, dėl kurių iki 2016 m. gruodžio 31 d. yra pradėtas oficialus tyrimas ar teisminis procesas, kitas reguliavimo procesas ir apeliantė į šį procesą yra įtraukta (Draudimo sutarties 25.4 punktas). Civilinės bylos duomenys patvirtina, jog būtent dėl ieškiniu pareikštos žalos išieškojimo vyko teisminis procesas, kurio apeliantė siekė teisminiu keliu išsiieškoti 18 487,63 Eur, todėl teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad esant šioms aplinkybėms, įvykis, dėl kurio kreipėsi apeliantė nepatenka į šalių sudarytos draudimo apsaugos laikotarpį.
29. Pažymėtina, kad apeliantė neįrodinėjo, jog būtent nurodyto 18 487,63 Eur dydžio žalą savo neteisėtais veiksmais tiesiogiai sukėlė apeliantei trečiasis asmuo, tačiau teigė, kad dėl trečiojo asmens neveikimo per ieškinio senaties terminą teismui nepateikus ieškinio dėl žalos priteisimo, apeliantė neteko galimybės 18 487,63 Eur žalą prisiteisti iš I. S. ir, kad neteisėtų trečiojo asmens veiksmų atlikimo faktas nustatytas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-411-502/2019. Akcentuotina, kad nurodytoje administracinėje byloje pareiškėjas buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius, t. y. apeliantė, kaip juridinis asmuo. Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju apeliantė yra juridinis asmuo, kuris veikia per savo valdymo organą – direktorių. Kiti asmenys veikti ir pasirašyti juridinio asmens vardu turi teisę tik tais atvejais, kai juridinio asmens vadovas jį įgalioja. Teisėjų kolegijos vertinimu, ant Alytaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus 2013 m. gegužės 30 d. tarnybinis pranešimas Nr. (9.2)R4-976 „Dėl permokos išieškojimo iš I. S.“ rašytinė 2013 m. gegužės 31 d. rezoliucija patvirtina, kad sprendimus dėl žalos išieškojimo priimti teisę turėjo ne trečiasis asmuo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytomis aplinkybėmis, jog vertinant apeliantės argumentus dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų tinkamai nevykdant jam pareigybės aprašyme priskirtų funkcijų, tiesiogiai lėmusių prašomos priteisti žalos dydį, yra esminės aplinkybės tai, kad pranešimuose /pretenzijose dėl išmokų grąžinimo, siųstuose I. S., trečiasis asmuo buvo nurodytas kaip dokumento rengėjas, o dokumentus pasirašydavo arba direktorius, ar direktoriaus pavaduotoja, tačiau ne trečiasis asmuo savarankiškai, taip pat, kad Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.11. punkte nurodyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas užtikrina procesinių dokumentų rengimą, tačiau nepriima sprendimo kreiptis į atitinkamas institucijas teikiant parengtus dokumentus, 7.13 punkte nurodyta, kad organizuoja žalos, padarytos Fondo biudžetui išieškojimą, kontroliuoja vykstančius procesus ir apibendrintą informaciją teikia skyriaus direktoriui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šios aplinkybės patvirtina, kad trečiasis asmuo neturėjo teisės veikti savarankiškai apeliantės vardu ir pareikšti ieškinį teismui, tokią teisę turėjo tik apeliantės vadovas, kuriam trečiasis asmuo buvo pavaldus. Esant tokiai išvadai, pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog trečiasis asmuo atliko neteisėtus veiksmus nėra pakankamo teisinio pagrindo.
30. Teisėjų kolegija, pagrindo sutikti, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-411-502/2019 ir nurodžius, jog praleistas ieškinio senaties terminas, buvo nustatyti trečiojo asmens neteisėti veiksmai, neturi. Šioje byloje nebuvo tirti ir vertinti būtent trečiojo asmens veiksmai, nebuvo nustatinėjama, ar ji atliko neteisėtus veiksmus, o buvo sprendžiamas klausimas dėl 18 487,63 Eur žalos priteisimo iš I. S. klausimas. Nurodytoje byloje priimtais galutiniais sprendimais nebuvo konstatuota, jog būtent trečiasis asmuo atliko neteisėtus veiksmus.
31. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, sprendžia, kad apeliantei žala buvo padaryta ne trečiojo asmens netesėtais veiksmais, žalą apeliantė faktiškai patyrė tuo momentu, kaip buvo išmokėtos išmokos dėl neteisėtų I. S. veiksmų.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė tik deklaratyviai teigia, jog trečiasis asmuo atliko neteisėtus veiksmus, tačiau vien subjektyvus apeliantės vertinimas, kad kalta dėl atmesto reikalavimo administracinėje byloje, praleidus ieškinio senaties terminą, trečiasis asmuo, nesudaro pagrindo konstatuoti valstybės tarnautojo neteisėtų veiksmų. Akcentuotina, kad apeliantės ir trečiojo asmens santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kuriame aiškiai įtvirtinti atvejai, kuriems esant valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn (VTĮ įstatymo redakcijos galiojusios nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. sausio 2 d. 28-31 straipsniai) ir atvejai, kada valstybės tarnautojai atsako už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą (VTĮ įstatymo redakcijos galiojusios nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. sausio 2 d. 32 straipsnis), juos traukiant materialinėn atsakomybėn. Pabrėžtina, kad šiame įstatyme imperatyviai nustatyta valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas (VTĮ įstatymo redakcijos galiojusios nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. sausio 2 d. 22 straipsnis), kuris gali būti atliekamas tiek eilinis, tiek neeilinis, kuriuo metu vertinama valstybės tarnautojo kvalifikacija ir gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir pasiektus rezultatus, vykdant atitinkamai jo vadovaujamai valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai arba vadovaujamam įstaigos padaliniui suformuluotas užduotis bei tarnybinė veikla. Šiuo atveju, civilinėje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog trečiojo asmens vadovas, t. y. apeliantė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatyta tvarka trečiojo asmens atžvilgiu įstatyme nustatyta tvarka atliko tarnybinio nusižengimo tyrimą, kurio metu buvo nustatytas ieškinyje įvardintas pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų pažeidimas, ar toks pažeidimas buvo nustatytas tarnybinio vertinimo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant imperatyvioms Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatoms dėl valstybės tarnautojų tarnybinės atsakomybės ir materialinės atsakomybės taikymo, o taip pat valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo, apeliacinio skundo argumentai, jog valstybės tarnautojui padarius materialinę žalą neturi būti pradėtas tarnybinis patikrinimas ar priimtas atitinkamas sprendimas atmestini kaip nepagrįsti.
33. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiais, jog atmetus apeliantės pareiškimą dėl žalos atlyginimo, taikius ieškinio senatį, savaime reiškia, jog atsirado prielaidos apeliantės darbuotojo – valstybės tarnautojo, rengusio procesinius dokumentus, o taip pat administravusio žalos išieškojimą, materialinei atsakomybei kilti. Materialinės atsakomybės taikymui yra būtina nustatyti kaltus trečiojo asmens veiksmus, vykdant tarnybines pareigas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal formuojamą teismų praktiką dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės, valstybės tarnautojo kaltė turi pasireikšti šiukščiu aplaidumu atliekant pareigas, turi būti nustatyta valstybės tarnautojo kaltės formos ir laipsnis, tačiau apeliantė to neįrodinėjo ir neargumentavo, todėl vien apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju ieškovė neįrodė nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos, esant būtinumui įrodyti visas keturias civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.245-6.249 straipsniai), bei esant ribojimams taikyti materialinę atsakomybę valstybės tarnautojui (VTĮ 32 straipsnis).
34. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
35. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.