Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Gražvydo Poškaus, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo

A. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

A. B. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto BK 264 straipsnio 1 dalyje, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 17 d. nuosprendžiu, paskirta arešto bausme ir A. B. skirta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, A. B. į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2022 m. rugsėjo 22 d. iki 2022 m. gruodžio 22 d., ir atlikta bausmė pagal Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2024 m. spalio 17 d. nuosprendžiu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, A. B. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant iš nusikaltimo gautas pajamas – 70 eurų, iš kurių – 40 eurų – rasti ir paimti 2022 m. rugsėjo 22 d. A. B. asmens kratos metu ir saugomi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje, (duomenys neskelbtini).

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. B. sulaikymo dienos, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

Nuosprendžiu išspręsti ir kardomosios priemonės bei daiktinių įrodymų klausimai. Taip pat nuosprendžiu nuteisti A. D. ir M. Ž., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis A. B. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau prašo sušvelninti paskirtą bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, neperžengdama apeliacinių skundų ribų, t. y. patikrinusi skundžiamą nuosprendį tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas laisvės atėmimo bausmės nuteistajam A. B. dydį ir netaikydamas BK 54 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė.

6. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas tik laisvės atėmimas nuo dviejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas A. B. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę trejiems metams.

7. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, kad teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

8. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

9. Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204- 942/2015, Nr. 2K-449-942/2016). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis) (Kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-126-693/2018 ir kt.).

Dėl nuteistajam A. B. paskirtos bausmės

10. BK 260 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Tačiau BK 260 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumas siejamas būtent su tikslo platinti tokias medžiagas turėjimu arba šių medžiagų pardavimu ar kitokiu platinimu. Todėl esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas arba šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-472/2011, 2K-131-719/2022, 2K- 187-976/2023). Narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu laikoma ne tik psichotropinių ar narkotinių medžiagų pardavimas, bet ir kitoks jų platinimas: perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar paslaugas, duodant paskolą ir pan., taip pat ir neatlygintinai duodant jas vartoti kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K- 350/2009, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015, 2K-95-489/2018, 2K-131-719/2022).

11. Kaip minėta, apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo skundžiamą nuosprendžio dalį dėl jam skirtos bausmės pakeisti ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, sušvelninti. Teigia, jog nuo pat pradžių bendradarbiavo su ikiteisminį tyrimą atliekančiais pareigūnais, be to, turi šeimą, kuriai bus sunku išsilaikyti finansiškai, jei jis bus pasiųstas realiai atlikti laisvės atėmimo bausmę. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

12. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, nusikalstama veika baigta ir priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, BK 260 straipsnio 1 dalis). A. B. nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas 18 kartų, neilgai trukus po to, kai buvo paleistas iš Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo, kur atliko terminuotą 2 metų 10 mėnesių 23 dienų laisvės atėmimo bausmę, skirtą Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą (8 t., b. l. 32-54), daugybę kartų baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka (7 t., b. l. 136-184). Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai nustatyta tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šie duomenys patvirtina, kad A. B. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Taip pat, kaip minėta, nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, už kurios padarymą A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato.

13. Pirmosios instancijos teismas, nuteistajam A. B. pagrįstai paskyręs laisvės atėmimo bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, paskyrė laisvės atėmimo bausmę ir jos dydį nustatė artimą minėto straipsnio sankcijoje numatytam minimaliam laisvės atėmimo bausmės terminui (minimalus terminas 2 metai, vidurkis 4 metai 1 mėnuo 15 dienų), taip pat įskaitė laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką. Atsižvelgiant į A. B. charakterizuojančius duomenis, laisvės atėmimo bausmės dydis nėra aiškiai per didelis. Juolab, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtos švelnesnės ir trumpesnės laisvės atėmimo bausmės teigiamos įtakos nuteistajam neturėjo. Kadangi už BK XXXVII skyriuje numatytų nusikaltimų padarymą BK 75 straipsnio nuostatos netaikomos (BK 75 straipsnio 3 dalis), todėl bausmės vykdymo atidėjimas šiuo konkrečiu atveju nėra galimas.

14. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad jis yra vedęs, turi šeimą, vaikų, tačiau šie teiginiai taip pat nesudaro pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Neabejotina, kad minėtos aplinkybės egzistavo ir iki jam padarant nusikalstamą veiką, tačiau akivaizdu, kad jos nuo nusikalstamos veikos padarymo nesulaikė. Todėl tai, kad A. B. ne pirmą kartą pablogina savo bei savo artimųjų padėtį, yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų reikalavimų rezultatas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais apeliantui ne kartą buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė – jis ir toliau darė nusikalstamas veikas. Pagal teismų praktiką, bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018). Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo A. B. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Taigi, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimas atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta ir BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų dėl bausmės švelninimo ar išimtinių aplinkybių, kurioms esant bausmę būtų galima sušvelninti vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. B. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti ar skirti kitos rūšies bausmę, nėra jokio pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2023 m. rugsėjo 27 d. pažymą Nr. (APD-2025-00095 (b. l. 119), kuria prašoma iš A. B. valstybei priteisti 220,83 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra už gynėjos advokatės Lionės Musteikienės nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

17. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

18. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

19. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 25 d. nuosprendį apskundė nuteistasis A. B.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. B. pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 3 d. nutartimi nuteistajam A. B. buvo paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja Lionė Musteikienė (b. l. 114).

20. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į tai, kad bylos apimtis nėra didelė, byla išnagrinėta per vieną posėdį, kuris truko 15 minučių, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. B. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš A. B. 100 Eur (vieną šimtą eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai.