Alytaus apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Ievai Jasiulevičienei, Rūtai Jankauskienei, Linai Stavinskienei, Loretai Janušauskienei,

dalyvaujant ieškovui A. M., jo atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui, atsakovams E. K., J. Š., jų atstovei advokatei Aurelijai Maumevičei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovams J. Š. ir K. Š. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovų E. K., J. Š., K. Š. priešieškinį ieškovui A. M., trečiasis asmuo AB SEB bankas dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalių dydžio joje nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės arba piniginės kompensacijos (nuostolių) priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas A. M. ieškiniu prašė iškeldinti atsakovus I. K., J. Š. ir K. Š. su visu jiems priklausančiu turtu, iš ieškovui priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.

2022 m. kovo 17 d. teismo posėdžio metu ieškovo atstovas žodžiu nurodė, kad ieškinio atsisako, nes atsakovai išsikėlė iš A. M. priklausančio nekilnojamojo turto.

Atsakovai E. K., J. Š., K. Š. patikslintu priešieškiniu prašė: 1) Pripažinti, kad nekilnojamasis turtas: Pastatas - Gyvenamasis namas, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Pastatas - Ūkio pastatas, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai - Kiemo statiniai, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Žemės sklypas, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė A. M., I. K. (jos įpėdinio E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. Š. ir K. Š. nuosavybė. 2) Nustatyti, kad bendraturčių A. M., I. K. (jos įpėdinio E. K.), J. Š. ir K. Š. nuosavybės dalys bendrojoje dalinėje nekilnojamojo turto nuosavybėje yra lygios. 3) Atidalinti A. M., I. K. (jos įpėdiniui E. K.), J. Š. ir K. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: Pastatą - Gyvenamąjį namą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Pastatą - Ūkio pastatą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Pastatą - Ūkio pastatą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Kitus inžinerinius statinius - Kiemo statinius, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Žemės sklypą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), priteisiant A. M. asmeninėn nuosavybėn I. K. (jos įpėdiniui E. K.), J. Š. ir K. Š. priklausančias dalis viso minėto nekilnojamojo turto ir priteisti iš A. M. I. K. (jos įpėdiniui E. K.), J. Š. ir K. Š. po 8 750 Eur kompensaciją kiekvienam iš jų. 4) Teismui netenkinus 2 - 3 reikalavimų, priteisti I. K. (jos įpėdiniui E. K.) 16 161,82 Eur dydžio, J. Š. 9 210,94 Eur dydžio ir K. Š. 8 052,46 Eur dydžio piniginę kompensaciją (nuostolius).

Atsakovas E. K. nurodė, kad jam yra žinoma, kad jo mama I. K. ir A. M. susipažino 2006 metais. Vėliau A. atsikraustė gyventi pas juos, turėjo kelis krepšius daiktų. Jis skundėsi, kad jam yra toli važinėti į darbą, todėl nusprendė kartu pirkti nekilnojamąjį turtą arčiau darbovietės. Žino, kad 2007 m. spalio mėnesio pabaigoje A. organizavo perkraustymą. Mama jam buvo sakiusi kad namas kainavo apie 78 tūkstančius, o paskolą ėmė didesnę 130 tūkstančių litų. Po namo pirkimo buvo tame name. Jame nebuvo grindų, sienos buvo išgriautos, buvo seni langai, senas stogas. Kampe buvo sofa, kad ten galėtų pernakvoti K. Š.. Mama sakė, kad „nefiguruoja“ paskolos gavime, nes mažos jos pajamos, sakė vėliau susitvarkys dokumentus, kad abu būtų turto savininkai. Mama jam sakė, kad parduos savo butą už 28 000,00 litų ir tuos pinigus panaudos namo renovacijai, tą žino iš mamos, tai buvo 2007 metų rugsėjo mėnuo. Iš Anglijos grįžo 2009-2010 metais. Tada rado truputį pertvarkytus namus. Per du metus namai nebuvo sutvarkyti jie ir šiuo metu nesutvarkyti. Mama jam yra sakiusi kad namui buvo panaudoti visi 130 tūkstančių, o taip pat buvo panaudoti buto pinigai ir senelių pensijos, bet nieko nesimato. Močiutė gavusi 2011 metais palikimą panaudojo pinigus priestato statybai 4000,00 litų. Iš kieno pinigų 2016 m. atsirado veranda nežino. 2017 metais buvo pakeistas stogas. Mama tai dirbo tai nedirbo, pajamas gaudavo. Po mirties rado dokumentus, kad ji buvo apsidraudusi. Žino, kad K. pensija buvo apie 960 litų, o močiutės 666 litai. Dabar gauna močiutė 350 eurų, o senelis 450 eurų pensijos. 2017 metais mamos ir A. santykiai buvo subangavę, po to pagerėjo, o vėliau 2019 metais vėl pašlijo. A. buvo pasakyta grąžinti ką jie įdėję, arba nupirkti kitą turtą. Namo vertė yra apie 35 tūkstančiai, vertė atrodo reali. Jis pats asmeniškai A. yra davęs 450 eurų. Jo žiniomis A. turėjo K. Š. banko kortelę, jis vienintelis žinojo tos kortelės ir mamos banko kortelės kodus. Žino, kad A. važiuodavo pas paštininkę paimti pensijų. Mama su A. gyveno iki pat savo mirties. Vedė bendrą ūkį. Paskola buvo nurašoma nuo jo sąskaitos, tačiau mama jam yra pasakojusi, kad A. nuimdavo pinigus iš senelio sąskaitos ir įsinešdavo į savo sąskaitą.

Atsakovė J. Š. palaikė priešieškinio reikalavimus. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad name apsigyveno 2007 metų pabaigoje. A. pasamdė automobilį ir su visais daiktais perkraustė. Ji pati dar savaitei buvo likusi pas seserį, nes buvo likę gyvuliai. Turėjo ūkį – kiaulių, triušių, vištų. Kai kraustėsi į namą, tai buvo aišku, kad visam laikui. Pardavę butą gautus 28 000, 00 litų I. naudojo statybininkams. Pinigus dėjo bendrai. Pinigus iš paštininko paimdavo I. ir A.. Pinigus jie ir naudojo. Pardavė palikimą, išėjo 9000,00 litų. Pinigus parsivežė ir atidavė I. ir A.. Dar A. už mašiną 1000,00 litų davė. Visus savo gaunamus pinigus atiduodavo dukrai ir A.. Kiek pinigų buvo panaudota namui nežino. Savo poreikiams pinigų naudojo mažai. Pagal dokumentus namą pirko A. vienas, bet visi buvo nutarę, kad namas visų, nežino ką jie darė su jų pinigais. Stogui davė 400,00 eurų. 28 tūkstančiai gauti už butą buvo investuoti į namą. A. su I. tai susipykdavo, tai susitaikydavo, gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį. Kai persikraustė į (duomenys neskelbtini)langus keitė. Grindys buvo cementas, virtuvėje plytelės. Šildymo katilas jau buvo. Viskas buvo padaryta už paskolos pinigus. Nežino kam buvo panaudoti pinigai už parduotą butą. Kas mokėjo už namą pradinį įnašą nežino. Vyras turėjo grynų pinigų, kortelės neturėjo. Nuo jos banko kortelės pinigus nuimdavo dukra, nes jos ji prašydavo. A. turėjo K. banko kortelę, naudojo jo pinigus paskolai. A. ir I. sakė kad naudoja pinigus paskolai, bet ji nežino.

Atsakovas K. Š. teismo posėdyje nedalyvavo.

Ieškovas A. M. atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka. 2006 metais jis susipažinęs su I. K. užmezgė artimus santykius ir pradėjo gyventi kartu. Kaip tik tuo metu jis planavo įsigyti nekilnojamąjį turtą – nuosavą būstą. Suradęs tinkamą variantą ir sudaręs kredito sutartį, 2007 m. balandžio 03 d. įsigijo gyvenamąjį namą, žemės sklypą bei jame esančius pagalbinius pastatus. Kadangi jį su I. K. siejo glaudūs santykiai, pastaroji apsigyveno kartu. Jis niekuomet neplanavo ir nesitarė su atsakovais įsigyti bendro būsto, kuriame visi galėtų gyventi. Jo vienintelis tikslas buvo įsigyti nuosavą būstą sau. Tai, kad vėliau atvykę pasisvečiuoti ir užsibuvo atsakovai J. Š. ir K. Š. – buvo ne tik kad neplanuota, bet ir apskritai dėl to niekas su juo nesitarė. Atsakovų nurodomos aplinkybės, kad neva tai jie bendrai su juo nusprendė pirkti bendram gyvenimui skirtą būstą, namo su žemėmis ir kitais statiniais pirkimui buvo nuspręsta paimti kreditą, o iš I. K. ir J. Š. parduoto nekilnojamo turto gautus pinigus panaudoti namo remontui ir rekonstrukcijoms – yra melas. Atsakovai niekaip neprisidėjo prie turto įsigijimo. Atsakovai J. Š. ir K. Š. niekaip negalėjo prisidėti ir neprisidėjo prie namo pirkimo, nes jie nebuvo matę nei jo ketinamo pirkti namo, nei neturėjo lėšų namo įsigijimui. Namo įsigijimui panaudojo savo asmenines lėšas, gautas iš darbdavio kaip išeitinę išmoką.

2007 m. balandžio 3 d. sudarytos notarinės pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu jis savo asmeninės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini) ir jame esančius gyvenamąjį namą, 2 Ūkio pastatus, Kiemo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), taip pat Žemės sklypą unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Žemės sklypą unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Žemės sklypą unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Notarinėje pirkimo -pardavimo sutartyje aiškiai nurodyta, jog viso parduodamo turto kaina yra 78 000 Lt (22 590 Eur). Taip yra aiškiai išskirta kiekvieno turo objekto kaina, žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), parduodamas už 7000 Lt (2 027,34 Eur), Gyvenamais namas ir jo priklausiniai parduodami už 70 000 Lt (20 273,40 eur), o likę trys žemės sklypai – už 1000 Lt (289,62 Eur). Jis už įsigyjamą nekilnojamą turtą sumokėjo 5 800,00 Lt, o likusią sumą 72 200,00 Lt. kreditavo SEB bankas suteikęs jam asmeninę paskolą nekilnojamo turto įsigijimui. Teismui pateikta 2007 m. kovo 29 d. SEB kredito sutartis Nr. 0350718031353-34 patvirtina labai svarbias šiai bylai aplinkybes, kurios paneigia atsakovų argumentus, jog jų lėšomis buvo finansuojama namo remontas ir renovacija.

SEB bankas 2007 m. kovo 29 d. kredito sutartimi Nr. 0350718031353-34 suteikė jam ne tik 72 2000 Lt kredito dalį skirtą nekilnojamo turto įsigijimui, bet ir 59 800 Lt kredito dalį, skirtą remontuoti būstą. Bendrai jam SEB bankas suteikė 132 000 Lt (38 229,84 Eur) kreditą, kuris buvo panaudotas ne tik turto įsigijimui bet ir būsto remontui, renovacijai. Šis rašytinis įrodymas, neginčijamai patvirtina, jog gyvenamasis namas buvo pagerintas ir renovuotas iš banko skolintomis lėšomis. Banko kredito sutartyje yra nurodyta, jog atlikus nekilnojamo turto vertinimą, nustatyta turto vertė yra 103 000 Lt (29 830,86 Eur.). Taigi, šis faktas paneigia atsakovų argumentus, kad turto įsigijimo metu, jo vertė siekė 4 489,00 Eur. Teismui pateikti J. Š. ir I. K. banko sąskaitos išrašai bei pažymos apie I. K. socialinio draudimo laikotarpius niekaip neįrodo jų nurodomų aplinkybių apie jų lėšomis mokėtas paskolos įmokas.

Faktas, kad J. Š. dalį savo gaunamos pensijos lėšų išgrynindavo bankomate niekaip negali būti traktuojama kaip paskolos už jam priklausantį nekilnojamą turtą dengimas. Savo gautas pajamas J. Š. naudojo išskirtinai tik atsakovų reikmėms tenkinti. Be to J. Š. mėnesio pajamos tesiekė 194,19 Eur. Pažymoje apie I. K. valstybinį socialinį draudimą taip pat matyti duomenys, kad I. K. gaunamas darbo užmokestis buvo nedidelis, gana ilgus laikotarpius nuo 2007 m. rugsėjo mėn., iki 2008 m. kovo mėn., nuo 2011 m. spalio mėn., iki 2012 m. balandžio mėn., bei nuo 2019 m. spalio mėn., iki pat 2020m. 08 mėn. ji išvis neturėjo darbo. Visos SEB banko paskolos įmokos yra nurašytos nuo asmeninės jo, A. M., banko sąskaitos SEB banke. Į šią SEB banko sąskaitą yra pervedama jo neįgalumo pensija – 373,42 Eur. (2015 m. išmokos dydis siekė 235,90 Eur). Ir šios pensijos pilnai pakako banko paskolai tiek už turto įsigijimą, tiek už jo renovavimą, padengti. SEB bankas tiesiogiai nuo asmeninės jo sąskaitos nusirašo 101,40 Eur, įmoką už turto įsigijimo paskolą ir 93,97 Eur už turto renovavimo, remonto paskolą. Teismui pateiktuose Swedbank sąskaitos išrašuose taip pat atsispindi duomenys apie kitas jo pajamas. Banko kredito suteikimo momentu ir iki 2008 m. birželio mėnesio jis dirbo Kauno m. priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje ir jo gaunamas atlygis vidutiniškai siekė 1 559 Lt, kas tuo metu buvo tiktai geras atlyginimas. Išeinant iš tarnybos 2008 m. birželio mėn., jam buvo išmokėta 10 782 Lt. baigus tarnybą, taip pat buvo paskirta valstybės tarnautojo (VMR) pensija 431,32 Lt ir invalidumo pensija 778,61 Lt. Gaudamas neįgalumo ir valstybės tarnautojo pensijas, jis dar dirbo ir gaudavo darbo užmokestį. Susumavus nuo 2015-01-01 iki 2021-12-31 jo gautos pajamos siekia 104 780,15 Eur. Nuo 2007 m. rugsėjo mėn., iki 2010 gruodžio 31 d, pajamų gautų į Swedbank suma siekė 55 350,82 Lt.

SEB Banko pateiktoje 2021 m. balandžio 30 d. pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2021 m. balandžio 29 d. bendra išmokėta kredito suma yra 14 630,98 Eur, per visą kredito laikotarpį sumokėta 17 578,76 Eur palūkanų. Viso sumokėta 32 208 Eur.

Atsakovai niekuomet finansiškai neprisidėjo nei prie namo gerinimo, nei prie banko paskolos įmokų mokėjimo. Savo pinigines lėšas jie naudojo išimtinai tik savo poreikiams.

Priešieškinyje nurodoma, kad atsakovai labai prisidėjo prie namo gerinimo ir savo sunkiu fiziniu darbu, ypatingai K. Š.. Pačių atsakovų teismui pateiktas sprendimas dėl J. Š. rūpybos nustatymo, paneigia jų argumentus dėl atsakovų pajėgumo sunkiai fiziškai dirbti. Alytaus apylinkės teisme, sprendžiant dėl J. Š. rūpybos, buvo nustatytos aplinkybės, jog nuo 2007 m. J. Š. nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis, dėl diagnozuoto visiško aklumo, konstatuota, jog ji negali savimi pasirūpinti. Jos sutuoktiniui K. Š. taip pat nustatytas neįgalumas dėl itin silpnos sveikatos.

Jis niekuomet nesitarė su atsakovais dėl jungtinės veiklos, kurios pagrindu būtų sukurta bendra dalinė nuosavybė. Tai, kad jis palaikė artimus santykius su I. K. ir leido atsakovams apsigyventi jo namuose, niekaip negali būti traktuojama kaip jų jungtinė veikla.

Teismo posėdžio metu ieškovas A. M. paaiškino, kad su I. K. susipažino 2006 metais. Tuo metu gyveno sesers bendrabutyje Kaune. 2007 metais rado tinkamą objektą gyvenimui, todėl kreipėsi į banką ir gavo paskolą. Pradinį įnašą sumokėjo gavęs išeitinę iš priešgaisrinės gelbėjimosi tarnybos. Paskolos gavo apie 130 000 litų. Dalis 78 000,00 buvo panaudoti nekilnojamojo turto įsigijimui, kita remontui. Namą įsirengė 2007-2010 metais. 2007-2008 metais apsigyveno. I. K. tėvai atsikėlė gyventi taip pat 2007-2008 metais. 2008 metais keitė namo langus. Stogą keitė 2016-2017 metais už savus pinigus. Šildymo sistema buvo įrengta už paskolos pinigus, taip pat vidinė apdaila – gipso kartonas, plaukiojančios grindys. Priestatą statė 2009-2010 metais, verandą 2016 metais. Žino, kad I. pardavė butą, tačiau jam tų pinigų niekas nedavė. J. Š. stogui 400,00 eurų taip pat nedavė. Stogas kainavo apie 3000,00 eurų. 2019 metais laidavo už I. ir išpirko jos automobilį. Sumokėjo 1300,00 buvo užrašytas ant jo. Vėliau 2021 metais perrašė ant I.. 2010-2014 metais dirbo nelegaliai, todėl gautus pinigus įnešdavo į sąskaitą. K. Š. kortele naudojosi retkarčiais jis, nes I. jo paprašydavo. Įdėdavo pinigų į jos kortelę.

Trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepime prašė netenkinti atsakovų bei E. K. patikslinto priešieškinio reikalavimo dėl AB SEB bankui įkeisto turto – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini) pripažinimo priklausant bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Ieškovas su AB SEB banku yra sudaręs 2007 m. kovo 29 d. kredito sutartį Nr. 0350718031353-34 (toliau – Kredito sutartis), kurios pagrindu AB SEB bankas suteikė ieškovui finansavimą nekilnojamojo turto įsigijimui bei jo remontui. Sudarydamas Kredito sutartį AB SEB bankas vertino išimtinai ieškovo pajamas bei finansinę galimybę vykdyti Kredito sutartimi prisiimamus įsipareigojimus. Apie kitų, trečiųjų asmenų Kredito sutarties šalių atžvilgiu, finansinį dalyvavimą nekilnojamojo Turto pirkime bei prisidėjime prie Turto gerinimo ir/ar suteikto finansavimo grąžinimo AB SEB bankui nebuvo žinoma nei sudarant Kredito sutartį, nei jos vykdymo eigoje. Todėl kaip minėta, sudarydamas Kredito sutartį bankas vertino išimtinai ieškovo pajamų ir įsipareigojimų balansą bei atsižvelgdamas į tai priėmė sprendimą dėl finansavimo dydžio bei sąlygų. Esminė Kredito sutarties sudarymo sąlyga AB SEB bankui buvo tinkamas prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo užtikrinimas – įsigyjamo Turto įkeitimas hipoteka. Tuo tikslu tarp AB SEB banko ir ieškovo buvo sudarytas 2007 m. balandžio 23 d. susitarimas dėl hipotekos, id. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Susitarimas dėl hipotekos), kuriuo ieškovas hipoteka įkeitė AB SEB bankui perkamą turtą bei įsipareigojo iki prievolės įvykdymo pabaigos be AB SEB banko sutikimo ir žinios neperleisti nuosavybės teisės į Turtą ir/ar kitaip jos nesuvaržyti kitomis daiktinėmis ar prievolinėmis teisėmis. Sudarant Susitarimą dėl hipotekos, AB SEB bankas neturėjo objektyvaus teisinio pagrindo abejoti ieškovo ketinimu įgyti Turtą asmeninės nuosavybės teise. Įkeičiamą Turtą AB SEB bankas vertino kaip patikimą ir pakankamą prievolių kylančių iš Kredito sutarties užtikrinimo būdą, dėl ko bankui nekilo jokių abejonių Kredito sutarties vykdymo eigoje.

AB SEB bankas laikosi pozicijos, kad reikalavimas dėl įkeisto Turto pripažinimo priklausančiu atsakovams ir E. K. bei ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teise neturi teisinio pagrindo, pažeidžia AB SEB banko kaip hipotekos kreditoriaus teises ir teisėtus interesus bei lūkesčius ir negali būti patenkintas. Kredito sutartis bei susitarimas dėl hipotekos buvo sudaryti tarp ieškovo ir AB SEB banko, nedalyvaujant atsakovams bei I. K., todėl atsakovai ir I. K. teisių perėmėjas E. K. nėra šių sandorių šalis. Šalys, sudarydamos sutartį, laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 str.) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių – AB SEB banko ir ieškovo susitarimu (CK 6.223 str.1 d.).

Kaip minėta, Susitarimo dėl hipotekos 8 punktu ieškovas įsipareigojo be AB SEB banko rašytinio sutikimo neparduoti ar kitaip neperleisti Turto ar kitu būdu nesuvaržyti naudojimosi Turtu teisių. Tokiu būdu AB SEB bankas siekė užtikrinti maksimalią savo interesų apsaugą ir nustatė sąlygą visus būtinus veiksmus įkeisto Turto atžvilgiu derinti su juo. Be to, CK 4.170 str. 3 d. numato, kad įkeistu turtu savininkas disponuoja atsižvelgdamas į kreditoriaus interesus. Atsižvelgiant į Susitarime dėl hipotekos numatytą Turto perleidimo draudimą, norint perleisti ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį Turtą ar jo dalį, privalomai turi būti gautas AB SEB banko sutikimas. Pažymėtina, kad AB SEB bankas tokio sutikimo niekada nedavė ir šiuo atsiliepimu nesutinka dėl Turto priteisimo Tretiesiems asmenims, kadangi tai tiesiogiai ir iš esmės pažeistų hipotekos kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgiant į visą aukščiau išdėstytą, AB SEB bankas pareiškia, kad nesutinka, jog AB SEB bankui hipoteka įkeistas Turtas būtų pripažintas priklausantis bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovui, atsakovams bei E. K., kadangi tai pažeistų AB SEB banko teises ir teisėtus interesus bei toks reikalavimas yra nesuderinamas su AB SEB banko ir ieškovo sudaryto Susitarimo dėl hipotekos sąlygomis.

AB SEB bankas pažymi, jog jam nėra žinomi tarp ieškovo, atsakovų bei I. K. galimai buvę vidiniai susitarimai dėl turto remonto, išlaikymo, lėšų investavimo ir kitų klausimų, todėl klausimą dėl kompensacijos ir/ar nuostolių priteisimo AB SEB bankas prašo spręsti teismo nuožiūra, atsižvelgiant į proceso šalių reikalavimų pagrįstumą ir bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl ieškinio

Ieškovas A. M. ieškiniu prašė iškeldinti atsakovus I. K., J. Š. ir K. Š. su visu jiems priklausančiu turtu, iš ieškovui priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.

2022 m. kovo 17 d. teismo posėdžio metu ieškovo atstovas žodžiu paaiškinimas, kad ieškinio atsisako, nes atsakovai išsikėlė iš A. M. priklausančio nekilnojamojo turto.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, išaiškinamos procesinės atsisakymo pasekmės ir byla nutraukiama.

Teismas vadovaudamasis CPK 140 straipsnio 1 dalimi priėmė ieškovo atsisakymą. Priimant galutinį sprendimą dėl ginčo tarp šalių, bylą dalyje dėl iškeldinimo nutraukia.

Priešieškinis tenkinamas iš dalies.

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo tarp A. M. ir I. K..

Byloje nustatyta, kad atsakovas E. K. yra I. K. (mirusios (duomenys neskelbtini)) sūnus, o atsakovai J. Š. ir K. Š., I. K. tėvai. Po I. K. mirties, atsakovas E. K. priėmė I. K. palikimą, kitų įpėdinių priėmusių jos palikimą nėra. Paveldėjimo teisės liudijimas iki šiol neišduotas.

Atsakovai prašo pripažinti bendrąja daline nuosavybe nekilnojamąjį turtą : Pastatą – Gyvenamąjį namą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Pastatą - Ūkio pastatą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Pastatą - Ūkio pastatą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius - Kiemo statinius, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), Žemės sklypą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). nes šiam tikslui atsakovai investavo asmenines lėšas, gautas pardavus anksčiau turėtą (butą, paveldėtą turtą), prisidėjo savo darbu ir pajamomis.

Byloje tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo (tarp dviejų asmenų nesudariusių santuokos) ir jungtinės veikos sutarties bendrai veikti, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę su kitais asmenimis (partnerio tėvais) ir turto atidalijimo būdo.

Teismas atkreipia dėmesį, kad turtiniai santykiai tarp dviejų asmenų, kurie nėra sudarę santuokos, tačiau bendrai gyvena, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, iki šios dienos vis dar nėra įstatymų leidėjo sureguliuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Tačiau, kaip ne kartą buvo pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, tai nereiškia, kad tokie santykiai nesusiklosto praktikoje ir kad jie nėra sprendžiami taikant kitus teisės institutus, pavyzdžiui, prievolių teisę, bendrą dalinę nuosavybę ir jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Nagrinėjamoje byloje būtent toks ginčas dėl dviejų asmenų, nesudariusių santuokos, jungtinės veiklos vykdymo ir dalinės nuosavybės teisės į jungtinės veiklos metu sukurtą turtą pripažinimo ir kilo.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: 1) tai yra dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; 2) visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); 3) kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016).

Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą).

Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, spręsdamas tokio kaip nagrinėjamoje byloje pobūdžio reikalavimus, turi nustatyti ne tik tai, ar asmenys kartu vedė bendrą gyvenimą, bet ir tai, ar jie turėjo tikslą kartu sukurti bendrą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016). Vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014). Tai reiškia, kad dėl nuosavybės teisės į objektą ar jo dalį turi būti sprendžiama ne vien pagal gyvenimo ar negyvenimo kartu faktą ar trukmę, o ir pagal susitarimo sukurti kiekvieną nuosavybės teisių objektą, kaip bendrą nuosavybę.

Byloje nustatyta kad nuo 2006 metų atsakovo mama I. K. gyveno kartu su A. M.. Iš pradžių epizodiškai A. M. gyveno I. K. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vėliau 2007-2008 metais persikėlė gyventi į naujai įgytą namą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų neginčijamai nustatyta, kad ieškovas A. M. 2007 m. balandžio 3 d. sudarė notarinę pirkimo - pardavimo sutartį, kurios pagrindu jis savo asmeninės nuosavybės teise įsigyjo žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir jame esančius gyvenamąjį namą, 2 Ūkio pastatus, Kiemo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), taip pat Žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), Žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), Žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini)Notarinėje pirkimo -pardavimo sutartyje nurodyta, jog viso parduodamo turto kaina yra 78 000 Lt (22 590 Eur).

Iš SEB bankas 2007 m. kovo 29 d. kredito sutarties Nr. 0350718031353-34 nustatyta, kad ieškovui suteikta 72 2000 Lt kredito dalis skirta nekilnojamo turto įsigijimui, o taip pat ir 59 800 Lt kredito dalis, skirta remontuoti būstą. Bendrai ieškovui SEB bankas suteikė 132 000 Lt (38 229,84 Eur) kreditą, kurį jis įsipareigojo grąžinti kas mėnesį mokėdamas kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo įmokas pagal sutartyje nustatytą grafiką. Įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymo užtikrinimui įsigytam turtui 2007 m. balandžio 23 d. registruota hipoteka.

Nors ieškovas A. M. kategoriškai neigia buvus kokį nors susitarimą dėl jungtinės veiklos su I. K., šias aplinkybes paneigia faktas, kad iš karto po nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo nuo jos sąskaitos nuimama 22 500,00 litų suma ( t. y. 6506,65 eurai), o I. K. pardavusi vienintelį savo gyvenamąjį plotą, apsigyvena A. M. įgytame name. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad I. K. 2007 m. rugsėjo 24 d. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, ir 5600,00 litus pirkėjai jai sumokėjo sutarties pasirašymo dieną, o likusi 22 400,00 litų suma buvo pervesta iš AB bankas „Hansabankas“. Analizuojant I. K. banko sąskaitą nustatyta, kad per trumpesnį nei 3 mėnesių terminą nuo jos sąskaitos pinigai buvo nuimti (e. b. l. 2 failas 43-44 puslapis DOK 18382).

Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu I. K. mirė, buvo apsunkinta reali galimybė išsiaiškinti kuriam konkrečiam tikslui buvo panaudoti parduoto buto pinigai, tačiau teismas vertindamas byloje esančių įrodymų visumą daro išvadą, kad jie buvo panaudoti būtent A. M. įgyto turto gerinimui. Tai, kad ieškovo A. M. įgytas namas reikalavo kapitalinio remonto ir remonto darbai buvo gana dideli, patvirtino visi byloje apklausti liudytojai, taip pat rašytiniai įrodymai. Iš byloje pateiktų namo kadastrinių matavimų, lyginant juos tarpusavyje buvusius 2005 metais ir 2021 metais, akivaizdžiai matyti, kad keitėsi beveik visi namo plotai : 2005 tambūro nėra 2022 metais 9,36 kv.m., koridorius buvo 7,67 kv.m. pasikeitė į 5,79 kv.m. ir t.t. ( e. b. l. 2021-05-25 DOK 18382 zip. priedas 4-5) .

Teismas išanalizavęs šalių pateiktus dokumentus, o taip pat išklausęs liudytojų ir šalių paaiškinimus duotus teismo posėdžio metu daro išvadą, kad I. K. ir A. M. 2006 metais pradėję gyventi kartu galėjo tartis ir susitarė dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą ir bendras jų gyvenimas daugiau kaip 14 metų tai patvirtina.

Teismo posėdyje apklaustas liudytojas bendruomenės pirmininkas V. K. svarbių aplinkybių papasakoti negalėjo, nurodė, kad pažinojo I. K. ir A. M., kaip bendruomenės narius.

Liudytoja V. E., kuri yra I. K. pusseserė, nurodė, kad 2006 m. susipažino su A. M.. Karkliniuose I. turėjo butą. Kiek suprato, ji pardavė butą ir tuos pinigėlius investavo į naujo būsto Žemaitkiemyje gerovę, reikėjo remontuoti. Gyveno kaip šeima, tik buvo nesusituokę, vedė bendrą ūkį, K. ir J. kartu atsikraustė. Bendraudavo šeimomis. Per metus susitikdavo po kelis sykius, lankydavosi vieni pas kitus. 2010 m. A. ir I. nenustojo gyventi kartu, jie gyveno iki I. mirties. Paskutinis įsimintinesnis įvykis, kai tarp jų buvo geri santykiai – 2016 m. jos jubiliejus, per kurį jie buvo kartu. Po to pandemija apribojo bendravimą. Žino, kad visi dėjo kas kiek turėjo, kas į maistą, kas į namą, nebuvo tokio pasiskirstymo. Vienas bendras ūkis. Buvo žinoma, kad buvo paimta paskola. Didelė suma. Mano, kad tai bendra šeima, gyvena kartu, lankosi kartu, valgo kartu. I. minėjo, kad K. pensija eina paskolai.

Liudytoja L. S. paaiškino, kad gyvai susitikę su A. M. buvo 2016 m., 2019 m. kai skrido Angliją, A. atvežė į oro uostą I., o taip pat atvažiavo paimti, abu buvo draugiški, pasibučiavo. A. ir I. santykiai buvo geri. Pokalbių metu išsitarė, kad jie tą paskolą moka iš senelio kortelės. Taip jiems ir pasakė, „kad gerai kol pas jus viskas gerai. O jeigu kas nors atsitiktų“. Tada A. pasakė, „kad turi būti be širdies, kad taip visi bendrai viską dedam, darom, kad galėčiau taip padaryti (išmesti, išvaryti)“. Su A. susipažino 2015 m. Matėsi dar tris kartus (2015 m., 2016 m. ir 2019 m.). Su I. pabendraudavo telefonu. Kiek kas gaudavo lėšų nežino.

Liudytoja L. K. nurodė, kad I. K. su A. M. bendravo iki mirties. 2017 m. buvo sušlubavę santykiai. 2019 m. kai jie tuokėsi ir Aurius atvežė I. ir jų draugą į oro uostą, buvo normalūs santykiai. Jie gyveno kaip pora, miegojo vienoje lovoje. 28 000,00 Lt sakė kad išleido namui pagerinti, mokėdavo darbininkams, pirkdavo maistą. Žino, kad A. naudojosi K. kortele. Apie tai kalbėjo I. ir seneliai. Kad jokie santykiai tarp I. ir A. nebuvo nutrūkę, taip pat rodo 2019 m. laidavimas, kuomet ieškovas laidavo už I., ir išpirko I. automobilį.

Kaip matyti iš byloje pateiktų bankų sąskaitų išrašų tiek I. K., tiek A. M. nuolatos gavo pajamas, kuriomis tikėtina disponavo bendrai, pagal tarp šalių buvusį žodinį susitarimą. Iš byloje esančio I. K. banko sąskaitos matyti, kad ji gaudavo ne tik darbo užmokestį, bet ir gaudavo papildomų lėšų už žemės nuomą (2010 m. - 1900,00 litų, 2011 m. – 2000,00 litų, 2012 m. – 2060,00 litų, 2013 m. – 2010,00 litų, 2014 m. – 2220 ,00 litų, 2015 m.- 918,00 eurų ir t.t) (e. b. l. DOK 18382, zip. priedas Nr. 12).

Esant byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl šalių santykių, teismas juos kvalifikuoja kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius ir dėl namo su ūkio pastatais, bei žemės sklypo teisinio statuso sprendžia pagal jungtinę veiklą bei bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas.

Teismas išanalizavęs visą bylos medžiagą ir pripažinęs ginčo objektą bendrąja daline I. K. ir A. M. nuosavybe, daro išvadą, kad jiems priklauso po ½ dalį.

Iš atsakovų į bylą pateiktos 2021 m. balandžio 19 d. rašytinės konsultacijos, nustatyta, kad ginčo objekto tikėtina rinkos vertė yra 35 000, Eurų (e. b. DOK 18382, zip. priedas Nr. 9). Teismo posėdžio metu nei vienai iš šalių neginčijant ginčo objekto nustatytos vertės, teismas vadovaudamasis šiuo rašytiniu įrodymu sprendžia, kad ginčo turto vertė byloje nustatyta teisingai.

Atsižvelgiant į tai, kad A. M. atitenka ginčo objektas natūra, iš jo atsakovui E. K. priteisiama I. K. turėjusi atitekti bendrosios dalinės nuosavybės dalis. Atsakovo E. K. (įstatyminiam I. K. įpėdiniui) priteistina iš ieškovo A. M. 17 500,00 Eurų kompensacija.

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę su kitais asmenimis (partnerio tėvais) ir turto atidalijimo būdo.

Atsakovai J. Š. ir K. Š. reiškė reikalavimą jog kartu su A. M. jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgijo bendrąją dalinę nuosavybę į žemės sklypą, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini) ir jame esančius gyvenamąjį namą, 2 Ūkio pastatus, Kiemo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini).

Ieškovas A. M. kategoriškai neigė egzistavus kokį nors susitarimą su šiais atsakovais dėl jungtinės veiklos.

Esant šalių ginčui dėl jungtinės veiklos sutarties turinio ir jos sąlygų, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Kasacinio teismo praktika dėl CK 6.193 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Išnagrinėjus bylą, nustatyta, kad jokios rašytinės jungtinės veiklos sutarties dėl bendrosios jungtinės veiklos įsigyjant ir sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ieškovas su atsakovais K. Š. ar J. Š. nebuvo sudarę. Kokie susitarimai ar pažadai buvo tarp pačių atsakovų ir jų dukros (mirusios I. K.) nustatyti nėra galimybės.

Nors atsakovai K. Š. ir J. Š. šiuo pagrindu reiškia ieškinį teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad A. M. įgydamas asmeninės nuosavybės teise ginčo objektą ir sutikęs jog jame apsigyventų I. K. su savo tėvais K. Š. ir J. Š. galėjo numanyti ir juo labiau tartis dėl jungtinės veiklos sutarties su jais visais sudarymo.

K. Š. teismo posėdžio metu nebuvo apklaustas.

J. Š. posėdžio metu kalbėjo tik apie patį faktą t. y. gyvenimą kartu su dukra ir jos gyvenimo draugu, jam nuosavybės teise priklausančiuose namuose, tačiau ne siekį visiems kartu įgyti bendrąją dalinę nuosavybę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki persikėlimo gyventi pas A. M., atsakovai J. Š. ir K. Š. savo nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo, o gyveno savo dukros I. K. bute, kuris vėliau buvo parduotas. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad abu I. K. tėvai, atsakovai buvo silpnos sveikatos, jiems buvo reikalinga kitų žmonių pagalba ir ta pagalba bei priežiūra buvo teikiama dukros I. K.. J. Š. ir K. Š. indėlis į bendrą gyvenimą, teismo vertintinas kaip prisidėjimas prie dukros I. K. gyvenimo sąlygų gerinimo ir jai tenkančios bendros dalinės nuosavybės su A. M. sukūrimo.

Byloje liudytojais apklausti V. E., L. S., L. K., patvirtino tik patį faktą, kad šalys gyveno kaip šeima, vienuose namuose. Nei vienas liudytojas nepasakė ir nepatvirtino, tarp šalių buvus bet žodinį susitarimą jog šis turtas įgyjamas kaip bendroji dalinė nuosavybė ar kad ateityje tokia gali tapti. Ieškovas kategoriškai neigė kokius nors susitarimus dėl nuosavybės bendrumo (su atsakovais J. Š. ir K. Š.) ir teismas neturi pagrindo daryti kitokią išvadą. Šalys, jų iniciatyva apklausti liudytojai skirtingai aiškino susitarimo šeimoms kartu persikeliant gyventi į ginčo turtą turinį ir sąlygas, todėl procesinę pareigą įrodyti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos įsigyjant ir kuriant bendrąją dalinę nuosavybę, šio susitarimo turinį ir sąlygas turi atsakovai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 178 straipsnis). Pastarąsias aplinkybes atsakovai įrodinėjo savo paaiškinimais, turėto nekilnojamojo turto pardavimo sutartimis, J. Š., K. Š. bankų sąskaitų išrašais. Atsakovų atstovė atlikusi banko sąskaitų analizę nustatė, kad A. M. naudodamasis K. Š. banko kortele, nuo jo sąskaitos nuimdavo pinigus ir dalį jų įsidėdavo į savo sąskaitą, o tie pinigai buvo nuskaitomi banko paskolai padengti. Atsakovai pateiktomis šalių banko sąskaitomis įrodinėjo, jog ieškovo darbo užmokesčio kartais nepakako banko paskolai padengti. Nėra ginčo dėl to, kad atsakovai su dukra I. K. ir jos partneriu, A. M., nuo pat ginčo turto įsigijimo kartu gyveno, atliko namo vidaus ir išorės remonto darbus, tvarkė aplinką, bendrai statėsi verandą, bendrai maitinosi ir prižiūrėjo gyvulius, kad dalį J. Š. ir K. Š. lėšų galimai panaudojo visų poreikiams tenkinti, tačiau nesant tiesioginių rašytinių įrodymų apie konkrečias atsakovų J. Š. ir K. Š. investicijas į ginčo turtą, jų pobūdį, įnašų dydžio nustatyti negalima. Liudytojų parodymai dėl atsakovų, lėšų panaudojimo namo remonto darbams nelaikytini patikimais. Liudytojai yra artimi, su šalimis giminystės ryšiais susiję asmenys, nesantys tarpusavio susitarimo šalimis, todėl pateikiantys tik savo nuomonę dėl tam tikrų aplinkybių buvimo, susiformavusią, be kita ko, ir iš bylos šalių perteiktos informacijos.

Atsakovas E. K., įstojęs į bylą vietoj mirusios motinos I. K., negalėjo detaliai paaiškinti buvus kokius nors konkrečius jo mamos ir A. M. susitarimus, apsiribodamas tik pačiu jam žinomu faktu, kad visi vedė bendrą ūkį. Analogiški paaiškinimai buvo ir pačios J. Š.. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nėra ginčo, kad visi keturi asmenys gyveno viename name t. y. A. M., vardu įgytame name, esančiame (duomenys neskelbtini).

Iš byloje esančių rašytinių dokumentų t .y. A. M. banko išrašų nustatyta, kad nuo 2007 metais sudarytos kredito sutarties momento iki šalių gyvenimo skyriumi banko paskolos dengimas buvo atliekamas iš A. M. banko sąskaitos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013).

Atsakovai neįrodinėjo, jog iš pradžių t. y. tiek sandorio sudarymo metu 2007 m., tiek vėliau, per 14 bendro gyvenimo metų siekė įregistruoti nuosavybę į perkamo/įgyto turto dalį. Iš atsakovės J. Š. paaiškinimo galima daryti išvadą, kad jie tikėjosi name gyventi iki mirties su savo dukra I. K., kuri juos prižiūrėjo, tačiau nesitikėjo, kad dukra mirs anksčiau už juos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas jau sudarydamas ginčo turto pirkimo - pardavimo sutartį, derėdamasis dėl kredito sutarties sąlygų, turėjo galimybę turtą įsigyti ir savo vardu. Bankas suteikdamas paskolą A. M. vertino tik jo pajamas, todėl atsižvelgė į galimybę savarankiškai sumokėti banko paskolą, o taip pat vertino ir galimybę tenkinti kitus būtinus asmens poreikius. Teismas atmeta atsakovų argumentus, jog be jų gaunamų pinigų dalies ieškovas nebūtų galėjęs savarankiškai mokėti banko paskolos.

Byloje nustatytas atsakovų ir dukros šeimos gyvenimas kartu viename būste nuo pat jo įsigijimo, atsakovų prisidėjimas prie turto išlaikymo ir gerbūvio, gyvenimo sąlygų gerinimo, patvirtina tarp šeimų buvus faktinį susitarimą dėl naudojimosi turtu. Tačiau šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip išimtinai jungtinės veiklos santykius patvirtinantys argumentai, juolab, nuosavybės teisės įgijimo pagrindu (CK 4.47 straipsnis).

Paminėtina ir tai, kad nagrinėjamoje ginčo dalyje šalių (J. Š., K. Š.) ir A. M. santykių pobūdis skiriasi nuo sugyventinių (partnerių) pobūdžio. Todėl kasacinio teismo suformuota praktika ginče tarp nesusituokusių asmenų, esant ginčui tarp giminystės ryšiu nesusijusių asmenų, tiesiogiai netaikoma.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, jų visumą, įstatyminį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, jog atsakovai J. Š. ir K. Š. neįrodė tarp jų ir A. M. buvus konkretų ir aiškų susitarimą dėl nekilnojamojo turto įsigijimo ir bendros dalinės nuosavybės sukūrimo, kaip jungtinės veiklos rezultato (CPK 185 straipsnis).

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

Įvertinus ginčo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, ieškovo ir atsakovų paaiškinimus dėl sutarties sudarymo, darytina išvada, kad atsakovų ( J. Š. ir K. Š.) tikslas buvo padėti dukrai (I. K.) t.y. jos šeimai įsigyti turtą, bei tuo turtu bendrai naudotis iki mirties. Savarankiškai valdyti ir disponuoti naudojama turto dalimi atsakovai K. Š. ir J. Š. tikslo neturėjo. Tuo tarpu A. M. įsigijo ginčo turtą nuosavybės teise, prisiėmė prievoles pagal kredito sutartis ir jas vykdė, priėmė atsakovus kartu gyventi ir naudotis ginčo turtu. Taigi, šiuo atveju atsakovų K. Š. ir J. Š. tikslai ir interesai dėl rezultato negali būti pripažįstami sutampančiais. Tik po dukros I. K. mirties, ieškovui pateikus ieškinį dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų atsakovų interesas pasikeitė – atsirado poreikis naudojimąsi turtu įteisinti bei pripažinti juos turint nuosavybės teisės dalį į ginčo turtą.

Atsakovų paaiškinimai dėl remonto darbų atlikimo, tam skirtų lėšų davimas, teismo vertinimu, nepatvirtina, kad šie veiksmai buvo atlikti siekiant sukurti bendrą dalinę nuosavybę, o ne tėvų pagalba dukrai kuriantis asmeninę nuosavybę (CPK 185 straipsnis).

Dėl alternatyvaus atsakovų J. Š. ir K. Š. teisių gynimo reiškiant reikalavimą dėl piniginės kompensacijos (nuostolių) už investicijas į turtą ir kredito bei palūkanų dengimo.

Atsakovai ieškinyje nurodo, kad teismui netenkinus reikalavimo pripažinti ginčo turtą J. Š. ir K. Š. bendrąja daline nuosavybe spręsti klausimą dėl piniginių kompensacijų (nuostolių) priteisimo, už jų investicijas į turtą.

Atsakovai ir juos atstovaujanti advokatė nurodė, kad J. Š. turėtų būti kompensuota (atlyginta) 1 158,48 Eur už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 24 d. J. Š. kartu su kitais giminaičiais pardavė jiems nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą su statiniais ir visus už šį turtą J. Š. gautus pinigus (4 000 Lt, kas sudaro 1 158,48 Eur) panaudojo namo priestato statybai. J. Š. ir K. Š. taip pat turėtų būti kompensuota (atlyginta) ne mažiau kaip po 8 052,46 Eur, kadangi kreditas ir palūkanos buvo dengiamas ne tik ieškovo, bet ir jų pinigais. Padengta kredito suma 14 631,08 Eur, palūkanų 17 578,76 Eur t. y. viso 32 209,84 Eur (14 631,08 Eur + 17 578,76 Eur). Ši suma dalintina į keturias dalis. Tokiu būdu ieškovui kompensuojant (atlyginant), J. Š. ir K. Š. po 8 052,46 Eur (32 209,84 Eur / 4). Nurodo, kad J. Š. turėtų būti kompensuojama 9 210,94 (1 158,48 Eur + 8 052,46 Eur), K. Š. 8 052,46 Eur.

Atsakovai į bylą pateikė ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį iš kurios matyti, kad atsakovė J. Š. pardavė paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įgytą turtą t. y. jo dalį kartu su kitais bendraturčiais (6 bendraturčiai) už 28 000 litų t. y. kiekvienam turėjo atitekti po 1349,52 Eurus. Taip pat iš byloje pateiktos 2017 m. spalio 12 d. pirkimo-pardavimo sutarties nustatyta, kad J. Š. pardavė žemės sklypą, kurį pardavusi į sąskaitą gavo 31 313 eurų ( e. b. l. 222 lapas, 4 failas). Atsakovai jokių neginčijamų įrodymų patvirtinančių, kad šie pinigai buvo panaudoti ieškovo turto gerinimui ir kokiam konkrečiai nepateikė. Priešingai visi patvirtino, kad ir šiuo metu ieškovo namas nėra pilnai įrengtas ir tą faktą patvirtina, kad ginčo turto suma yra vos 35 000,00 Eurų. Būtent atsakovai teismui pateikė 2021 m. balandžio 19 d. rašytinę konsultaciją, kurioje nustatyta, kad ginčo objekto tikėtina rinkos vertė yra 35 000, Eurų (e. b. DOK 18382, zip. priedas Nr. 9) . Teismo posėdžio metu teismas keletą kartų šalių klausė ar yra ginčas dėl ginčo objekto kainos. Šalys patvirtino, kad ginčo turtas pagrįstai yra vertinamas 35 000,00 Eurų.

Teismo posėdžio metu J. Š. paaiškino, kad 2017 metais gautų pinigų už parduotą turtą neišleidusi. Reiškiant reikalavimą šie pinigai nėra įskaitomi į prašomą priteisti sumą.

Atsakovai į bylą pateikė šalių bankų sąskaitų išrašus, o juos atstovaujanti advokatė padarė ir atliktų suvestinių paaiškinimus ir analizę ( e. b. l. DOK 21907), kuriose detaliai išanalizavo šalių darbo ir nedarbo laikotarpius, pirktus automobilius, gautas pajamas. Į bylą atsakovų atstovė pateikė suvestinę su paaiškinimais, kurioje ypatingai daug dėmesio skiriama nuo K. Š. sąskaitos nuimtų pinigų ir tapačios arba labai panašios pinigų sumos įdėjimo tuo pat metu į ieškovo sąskaitą analizei. Teismas susipažinęs su šiais dokumentais neturi pagrindo nesutikti su pačiu faktu, kad toks veiksmas kaip pinigų nuėmimas nuo sąskaitos ir po trumpo laiko įdėjimas į A. M. sąskaitą buvo atliekamas. Tačiau šio fakto nepakanka, įrodinėjant tolimesnį pinigų panaudojimą. Byloje nėra jokių duomenų kurie patvirtintų, tolimesnį šių pinigų panaudojimą išimtinai tik A. M. poreikių tenkinimui (paskolos dengimui). Byloje nepaneigta kad šie pinigai buvo naudojami ne J. Š., K. Š., I. K. poreikių tenkinimui. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad šalims reikėjo skirti lėšų, maistui, aprangai, komunaliniams mokesčiams, kurui, vaistams ir kitiems asmenų poreikiams patenkinti. Teismas daro išvadą, kad patikslintas ieškovų J. Š. ir K. Š. priešieškinys ir šioje dalyje (dėl alternatyvaus reikalavimo) atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CK 6.969 straipsnio 1 dalis, CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Esminis principas, kuriuo paremtos šios taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Jeigu ieškinys/priešieškinys tenkinamas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio/priešieškinio reikalavimų daliai ( CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis minėta CPK 98 straipsnio 2 dalimi, teismas, priteisdamas šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat turi atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Ieškovas byloje patyrė iš viso 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą (pasirengimas bylai, bylos vedimas, atsiliepimas į patikslintą priešieškinį paruošimas), taip pat ieškovas byloje sumokėjo 75,00 Eur žyminį mokestį. Iš viso ieškovė patyrė 1043,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vertinant tai, kad šios išlaidos neviršija Rekomendacijų maksimalių advokato darbo užmokesčio dydžių, todėl priteistinos iš atsakovų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). CPK 94 straipsnis numato, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ir tuo atveju, jeigu byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Šiuo atveju atsakovams išsikrausčius iš ginčo patalpų ieškovas ieškinio atsisakė, teismas atsisakymą priėmė ir bylą nutraukė. Nors atsakovai ginasi tuo kad jie buvo priversti išsikelti iš gyvenamosios patalpos, teismas šią aplinkybę vertiną kaip ieškinio pripažinimą, nes priešieškinio reikalavimai niekaip nesusiję su atsakovų siekiu šiame ginčo objekte gyventi toliau.

Atsakovai reiškė priešieškinį, pagal kurį suformulavo du alternatyvius reikalavimus, kurių reikalavimo suma abiem atvejais 35 000,00 Eurų. Teismui tenkinus priešieškinį dalyje t. y. priteisus 17 500,00 Eurų, laikoma, kad priešieškinys tenkintas 50 procentų.

Iš byloje atsakovų pateiktų bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų nustatyta, kad atsakovai už priešieškinį sumokėjo 788 Eur žyminio mokesčio, bei 3 220,00 Eurų advokato atstovavimo išlaidų. Teismas pagal pateiktą ataskaitą dėl honoraro panaudojimo nustatė, kad vertinant tai, kad šios išlaidos neviršija Rekomendacijų maksimalių advokato darbo užmokesčio dydžių, spręstinas klausimas dėl jų priteisimo iš ieškovo. Atsakovai taip pat turėjo 150,00 išlaidas už konsultacinės išvados pateikimą, šias išlaidas teismas pripažįsta būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis ir jos priteistinos vertinant patenkintų priešieškinio reikalavimų dalį.

Trečiasis asmuo AB SEB bankas išlaidų patvirtinančių dokumentų nepateikė.

Šiuo atveju bylą dėl ieškinio nutraukus, dėl to kad nuo jo atsakė ieškovas, nes atsakovai ieškinio reikalavimą įvykdė teismas vertina, kad ieškinys tenkintas pilnai (100 procentų), todėl ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovų, viso 1043,00 Eur. Atsakovų ieškinį tenkinus iš dalies (50 procentų) iš ieškovo atsakovų naudai priteistina 394,00 Eur žyminio mokesčio, 1610,00 Eur advokato atstovavimo išlaidų, 75,00 Eur už kitas teismo pripažintas išlaidas viso 2079 Eur. (788+3220+150?4158×50 procentų). Atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovų priteisiamos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, teismas atlieka užskaitymą ir iš ieškovo atsakovams priteisia 1036,00 Eur bylinėjimosi išlaidų

Valstybė šioje byloje patyrė 14,00 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos yra didesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną sumą, todėl priešieškinį tenkinus iš dalies, valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos už procesinių dokumentų siuntimą atlygintinos proporcingai tenkintų/atmestų reikalavimų daliai t.y. po 50 procentų.

Teismo sprendimui įsiteisėjus byloje 2021 m. kovo 8 d. teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Priimti ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dėl iškeldinimo ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti atsakovui E. K. (I. K. įstatyminiam įpėdiniui), asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise: ½ dalį turto: Pastatą – Gyvenamąjį namą, (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), Ūkio pastatą, (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), Ūkio pastatą, (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius statinius - Kiemo statinius, (unikalus numeris numeris (duomenys neskelbtini)), Žemės sklypą, ( unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini).

Atidalinti A. M. ir E. K. (I. K. įstatyminiam įpėdiniui) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą ir A. M. natūra priteisti nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą : Gyvenamąjį namą, (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), Ūkio pastatą, (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), Ūkio pastatą, (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), kitus inžinerinius statinius - Kiemo statinius, (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), Žemės sklypą, ( unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini), 35 000,00 ( trisdešimt penkių tūkstančių) eurų vertės, o E. K. iš A. M. priteisti ½ dalį t. y. 17 500,00 eurų kompensaciją.

Priteisti iš ieškovo A. M., atsakovo E. K. naudai 1036,00 Eur bylinėjimosi išlaidų

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 27 d. nutartį , kuria buvo apribotas bet koks turto nuosavybės perleidimas nekilnojamajam turtui : (1) Pastatui – Gyvenamajam namui, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); (2) Pastatui - Ūkio pastatui, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); (3) Pastatui - Ūkio pastatui, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); (4) Kitiems inžineriniams statiniams - Kiemo statiniams, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); (5) Žemės sklypui, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

Priteisti iš A. M. ir E. K. į valstybės biudžetą po 7,00 (septynis ) eurus išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant jas į Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Priešieškinį kitoje dalyje atmesti.

Sprendimo vykdymą dalyje dėl įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo panaikinimo pavesti VĮ Registrų centrui.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus