Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, ir jai skirta 20 (dvidešimties) MGL (vieno tūkstančio eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 352 straipsnio 1 dalimi, nustatytas 1 (vienerių) metų terminas nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, per kurį bauda turi būti sumokėta savanoriškai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

2.11. Apeliaciniame skunde nuteistoji J. P. aptaria kasacinio teismo praktiką apie priežastinio ryšio nustatymą tokio pobūdžio bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-49/2013, 2K-346-699/2015, 2K-322-511/2016, 2K-35-895/2017, 2K-359-697/2017, 2K-390-1073/2017, 2K-204-895/2018, 2K-78-511/2019, 2K-7-74-788/2019, 2K-171-648/2020, 2K-7-17-489/2024, 2K-7-117-511/2024, 2K-205-489/2024 ir kt.). Teigia, kad šioje byloje nėra surinkta įrodymų bei objektyvių duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad ji kalta dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl ji nuteista nepagrįstai. Teismui priėmus jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, jai priteistinos iš valstybės lėšų visos patirtos išlaidos advokatų paslaugoms.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistosios J. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados ja remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nuteistosios J. P. apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiant, kad skundžiamo nuosprendžio išvados dėl jos pripažinimo kalta ir dėl įrodymų vertinimo neatitinka bylos aplinkybių, jog teismas ne tik pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė in dubio pro reo principą, bet ir perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajai, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįsta nuosprendį. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos minėtų taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šio straipsnio atitinkamose dalyse nustatytais padariniais.

8. Teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008). Turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti Kelių eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis. Be to, tokiais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių atsiradimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-19/2007, 2K-134-696/2016, 2K-35-895/2017, 2K-126-693/2017 ir kt.). Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010). Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018).

9. Šiame kontekste pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoja J. P., nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu, nedavė kelio dviratininkui prie kelių sankirtos artėjusiam pagrindiniu keliu, bei jam sudarė kliūtį ir techniniu požiūriu tai sąlygojo eismo įvykio kilimą. Pagal pirmosios instancijos teismo teismų ištirtais įrodymais nustatytas aplinkybes apeliantės KET pažeidimai pasireiškė tuo, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu su žvyro danga, ir artėdama link pagrindinės (duomenys neskelbtini) gatvės su asfalto danga, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdama važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio, neįsitikino, kad nėra kertamu pagrindiniu keliu dviračių taku važiuojančių dviratininkų, kuriuos turėtų praleisti, nedavė kelio dviratininkui prie kelių sankirtos artėjančiam pagrindiniu keliu, taip sudarė jam kliūtį ir dėl to susidūrė su pagrindiniu keliu dviračių taku dviračiu važiavusiu D. G. (KET 3.14. 9, 127 154 punktai). Dėl šių J. P. padarytų KET pažeidimų ir kilo eismo įvykis, kurio metu D. G. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

10. Priešingai nei nurodoma J. P. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp jos padarytų KET pažeidimų ir atsiradusių nusikalstamų padarinių, kurių padarymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, yra priežastinis ryšys, yra teisinga, tai yra jos padaryti KET pažeidimai buvo būtina nusikalstamų padarinių (nukentėjusiojo D. G. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) kilimo sąlyga.

11. Pirmosios instancijos teisme nuteistoji J. P. nurodė, kad ji automobiliu važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, kuri buvo neasfaltuota, ir artėjant link (duomenys neskelbtini) gatvės sankirtos, žinodama, kad yra dviračių ir pėsčiųjų takas, buvo sustojusi prie dviračių tako. Iš dešinės pusės nebuvo matomumo, todėl dviratininko nematė. Ji truputį pavažiavo ir vos tik įvažiavus įvyko susidūrimas, dviratininkas įvažiavo į judantį automobilį. Tvirtino, kad ji pastebėjo dviratininką tik susidūrimo metu. Taip pat nuteistoji paaiškino, kad nebuvo jokio ženklo prieš priekyje esantį dviračių-pėsčiųjų taką, jog kelio ženklas „duoti kelią“ buvo už dviračių ir pėsčiųjų tako, ties (duomenys neskelbtini) gatvės susikirtimu, todėl galėjo nesustoti, nes ženklinimas rodė jai, kad galėjo važiuoti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė Karolina Nagrockytė dėl netinkamai įrengto kelio ženklo paaiškino, kad techniniu požiūriu kelias yra eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas, o pagrindinis kelias yra kelias su kietąja danga kelio su danga ar be dangos atžvilgiu. Šiuo atveju, (duomenys neskelbtini) gatvė yra laikoma pagrindine gatve, o (duomenys neskelbtini) gatvė, iš kurios važiavo automobilis, yra šalutinė gatvė. Kadangi prie pagrindinio kelio dar yra priskiriamas pėsčiųjų ir dviratininkų takas, tai šioje situacijoje automobilio vairuotoja privalėjo duoti kelią pagrindiniu keliu pėsčiųjų ir dviratininkų taku važiuojančiam dviratininkui, nežiūrint į tai, kur buvo ženklas. Taip pat ekspertė pažymėjo, kad pagal Kelių eismo taisykles gatvėje, kurioje įrengtas dviračių takas, dviratininkas, artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti šalutinį kelią, visais atvejais privalėjo sumažinti greitį ir įsitikinti, ar jam bus duotas kelias, ar ne ir dėl to dviratininko veiksmai turėjo priežastinį ryšį. Būtent tokias aplinkybes, patvirtindama šioje byloje pateiktas specialisto išvadas, ekspertė nurodė ir apklausiama pirmosios instancijos teisme. Ekspertė taip pat paaiškino, kad toje vietoje, kurioje įvyko eismo įvykis, nėra nurodyta, jog yra pėsčiųjų perėja, tai dviratininkas galėjo tęsti judėjimą nenulipęs nuo dviračio, bet tik sumažinęs greitį ir įsitikinęs, kad tai saugu ir netrukdo kitiems eismo dalyviams. Ar turėjo įtakos tiesiogiai eismo įvykio kilimui riboto matomumo buvimas dėl negenėtų krūmų ir medžių, ekspertė paaiškino, kad dviratininkas, artėdamas prie kelių sankirtos, privalėjo įsitikinti, kad jam būtų duotas kelias, o automobilio vairuotoja privalėjo duoti kelią pagrindiniu keliu, pėsčiųjų ir dviračių taku, važiuojančiam dviratininkui. Šias ekspertės nurodytas aplinkybes patvirtina specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės. Taigi priešingai nei nurodo apeliaciniame skunde nuteistoji J. P., atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus, kurių metu nustatyta, kad J. P. važiuodama automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, nelygiareikšmių kelių sankryžoje važiuodama šalutiniu keliu, nedavė kelio dviratininkui, prie kelių sankirtos artėjusiam pagrindiniu keliu, bei jam sudarė kliūtį ir techniniu požiūriu tai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, buvo vertinamas eismo įvykio vietoje buvęs kelio ženklinimas, įvertintos eismo stebėjimo galimybės, tai yra atsižvelgta į tai, kad dviratininko D. G. važiavimo kryptimi, už (duomenys neskelbtini) gatvės kairėje pusėje esančio pėsčiųjų ir dviračių tako auga medžiai bei krūmai.

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino nukentėjusiojo parodymus, kurie apeliantės teigimu buvo nenuoseklūs. Tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. G. buvo nuoseklus nurodydamas eismo įvykio aplinkybes, kad važiavo dviračių taku, kai pamatė automobilį, kuris išlindo iš už krūmų, supratęs, kad automobilis nestos, bandė sukti dviratį į dešinę link (duomenys neskelbtini) gatvės, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko, automobilis kliudė priekinį dviračio ratą. Taigi nors apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis D. G. papildomai nurodė, kad automobilio vairuotoja į jį nežiūrėjo, tai yra važiuodama link (duomenys neskelbtini) gatvės ir kirsdama dviračių taką, esant apsunkintam kelio matomumui, nestebėjo dešinės pusės dviračių tako, iki susidūrimo jo nematė, tačiau tai nelaikytina nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jog šios nukentėjusiojo papildomai nurodytos aplinkybės yra tikslinančios eismo įvykio aplinkybes, ir esmingai nekeičiančios nukentėjusiojo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Be to, nukentėjusiojo D. G. teisme nurodytas aplinkybes, kad vairuotoja į jį nežiūrėjo, iki susidūrimo jo nematė, iš esmės patvirtino ir pati nuteistoji, nurodydama, kad ji dviratininką pastebėjo tik susidūrimo metu. Taigi nors apeliantė tvirtino, kad ji sustojo prieš dviračių taką ties sankirta, po to įvažinėjant kirto dviračių taką, nes iš dešinės pusės nebuvo matomumo, visgi įvažiuodama į dviračių taką, ji nebuvo atidi, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės, jos dėmesys, kaip nurodė nukentėjusysis ir ko neneigė pati apeliantė, nebuvo nukreiptas į tą pusę, kur jos matomumą užstojo medžiai. Dar atkreiptinas dėmesys į pačios apeliantės nurodytas aplinkybes, jog ji dažnai tuo keliu važiuodavo, žinojo, kad ta vieta yra pavojinga dėl prasto matomumo, žinojo, jog ten važinėja dviratininkai, paspirtukininkai, o tai tik patvirtina, kad jai buvo žinoma ši kelio atkarpa, kurioje įvyko eismo įvykis, todėl ji atitinkamai turėjo reaguoti į aplinką kelyje. Taigi šiuo atveju nuteistoji J. P. turėjo suprasti savo veiksmų rizikingumą, turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jos veikimo kils nusikalstamų padarinių.

13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog jei J. P. būtų laikiusis visų būtinų atsargumo priemonių, pasirinkusi saugų važiavimo greitį, atsižvelgusi į visas važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, įsitikinusi, jog nėra kertamu pagrindiniu keliu dviračių taku važiuojančių dviratininkų, būtų išvengusi susidūrimo su pagrindiniu keliu dviračių taku dviračiu važiavusiu D. G. ir nesukėlusi nusikalstamų padarinių atsiradimo. Tokios išvados nepaneigia tai, kad dviratininkas D. G., artėdamas prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtos, laiku nemažino važiavimo greičio ir dėl to, automobiliui „(duomenys neskelbtini)“ važiuojamųjų dalių sankirtoje sudarius kliūtį, nesustabdė dviračio bei neišvengė susidūrimo, kas techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Kaip jau buvo minėta, byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad būtent J. P. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą.

14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, padarė teisingas išvadas, kad J. P. vairuodamas automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nesunkiai sužalotas nukentėjusysis D. G., todėl ji pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, ir ją išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Dėl bausmės skyrimo, atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatymo, BK 39 straipsnio nuostatų taikymo

15. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma išteisinti bei atsižvelgiant į 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, įsigaliojusiu nuo 2025 m. vasario 1 d., baudžiamojo kodekso nuostatų pakeitimus, lengvinančius veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pasisakytina ir dėl nuteistajai J. P. skirtinos bausmės.

16. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymą J. P. skyrė 20 MGL (1000 Eur) dydžio baudą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė J. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Skirdamas jai bausmę, teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tai yra į tai, jog ji padarė vieną neatsargų nusikaltimą, anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, dirbanti, augina mažametį vaiką, įvertino nusikaltimo padarymo aplinkybes, nukentėjusiojo neatsargų elgesį. Nors pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau vertinant iš karto po kilusio eismo įvykio nuteistosios J. P. veiksmus, jos siekį kaip įmanoma labiau sumažinti nukentėjusiajam eismo įvykio metu padarytą žalą, spręstinas klausimas dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo.

17. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-370/2013). Teismų praktikoje laikoma, kad aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis padeda nukentėjusiajam, turi sekti tuojau pat po įvykio, o ne vėlesnėse nukentėjusio asmens gydymo stadijose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-648/2019).

18. Tiek iš nuteistosios J. P., tiek ir iš nukentėjusiojo D. G. parodymų matyti, kad iš karto po eismo įvykio nuteistoji pribėgo prie nukentėjusiojo, paklausė kaip jis jaučiasi, kadangi buvo sužalotas nagas, kraujavo, klausė, ar nesvaigsta galva, padėjo jam atsistoti, iškvietė greitąją pagalbą, pasiūlė jam atsigerti, sulaukė greitosios pagalbos, kai nukentėjusįjį išvežė greitoji, ji taip pat domėjosi kaip nukentėjusysis jaučiasi. Tai, kad nuteistoji ėmėsi priemonių, jog nukentėjusiajam būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba, iškvietė greitąją pagalbą, jos sulaukė, patvirtina ir kitų objektų apžiūros protokoluose užfiksuoti policijos pareigūnų kūno kameros vaizdo įrašo, bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašo (1 t., b. l. 69–70, 71–74) duomenys.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus nuteistosios J. P. veiksmus, atliktus iš karto po eismo įvykio, jos elgesį siekiant suteikti nukentėjusiajam pirmąją pagalbą, iškviesti pagalbą, sprendžia, kad jie visiškai atitinka situaciją, kurioje kaltininkas aktyviais veiksmais siekia užkirsti kelią pasekmių padaugėjimui. Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje nustatyta pakankamai objektyvių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad J. P. suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą ir kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, todėl ši aplinkybė pripažintina jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

20. Šiuo nagrinėjamu atveju, nustačius J. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei įvertinus byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atsižvelgiant į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius pakeitimus, kurie lengvina veiką padariusio asmens teisinę padėtį, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas J. P. taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, numatytą BK 39 straipsnyje.

21. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72-2, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5-1, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnio pakeitimo įstatymas. Šiuo įstatymu buvo pakeistos BK 39 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios leidžia asmenį, padariusį neatsargų nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, 2) yra nors viena šio kodekso 59 straipsnyje numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. P. padarė vieną neatsargų nusikaltimą, iš dalies kilusio eismo įvykio aplinkybes ji pripažino, tik nepripažino, jog ji privalėjo duoti kelią dviratininkui, važiuojančiam dviračių taku, nurodydama, kad eismo įvykio vietoje nebuvo geras matomumas, ką patvirtina byloje esantys duomenys, jog kelio ženklinimas buvo klaidinantis, nors kaip nustatyta, šioje situacijoje automobilio vairuotoja vis tik privalėjo duoti kelią pagrindiniu keliu pėsčiųjų ir dviratininkų taku važiuojančiam dviratininkui, nežiūrint į tai, kur buvo kelio ženklas. Be to, bylos duomenimis nustatytas ir paties nukentėjusiojo neatsargus elgesys. Bylos duomenimis, J. P. nusikaltimą padarė pirmą kartą, šiuo metu dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, turi mažametį vaiką, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šiuo nuosprendžiu pripažinta viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog ji suteikė nukentėjusiajam pagalbą ir aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Taigi, J. P. yra charakterizuojama išimtinai teigiamai bei atitinka BK 39 straipsnyje įtvirtintas sąlygas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, tai yra ji teisiama pirmą kartą, byloje nustatyta viena jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika priskirtina neatsargių nusikaltimų kategorijai, įvertinus anksčiau aptartas eismo įvykio kilimo priežastis, paties nukentėjusiojo neatsargų elgesį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ši J. P. nusikalstama veika buvo atsitiktinė, dėl jos ji išvadas padarė, todėl jos atžvilgiu tikslinga taikyti BK 39 straipsnio nuostatas ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ją atleisti, o baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

24. Šiame kontekste pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnyje numatytu pagrindu nereiškia, jog yra pateisinami J. P. neatsargūs nusikalstami veiksmai. Šiuo atveju J. P. už savo veiksmus nėra išteisinama, nes pripažįstama, jog J. P. veikoje yra BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Pripažinus J. P. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, jos apeliacinio skundo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistosios J. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti J. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji po įvykdytos nusikalstamos veikos suteikė nukentėjusiajam D. G. pagalbą (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 12 d. nuosprendį, kuriuo J. P. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, ir jai skirta 20 (dvidešimties) MGL (vieno tūkstančio eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 39 straipsnio 1 dalimi, J. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje padarymą ir baudžiamąją bylą J. P. atžvilgiu nutraukti.

Daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – 1 skaitmeninę laikmeną, esančią voke prie baudžiamosios bylos 2 tomo galinio viršelio, palikti saugoti su bylos medžiaga; automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) grąžintą savininkei J. P., palikti neribotai jos nuosavybei; dviratį, grąžintą savininkui D. G., palikti neribotai jo nuosavybei.

J. P. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas, atmesti.