Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.1.; 1.1.4.5.2; 1.1.8.1.2.; 1.2.17.1.3.; 1.2.23.2.2.2.; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.3.

2022 m. spalio 25 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Justo Namavičiaus ir Reginos Pocienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės, nuteistųjų V. L., A. D., V. E., G. A., V. B., A. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo: V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 21 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2020 m. gruodžio 4 d. Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2020 m. gruodžio 4 d. Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 21 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2020 m. gruodžio 4 d. Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2020 m. gruodžio 4 d. Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. vasario 27 d. (įskaitytinai), nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. (įskaitytinai). Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo A. D. sulaikymo, vykdant nuosprendį, momento. A. D. pagal BK 21 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Baudžiamoji byla A. D. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nutraukta, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kardomosios priemonės – 14 000 eurų dydžio užstatas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. sausio 18 d. (įskaitytinai). Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo V. L. sulaikymo, vykdant nuosprendį, momento. V. L. pagal BK 21 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kardomosios priemonės – 20 000 eurų dydžio užstatas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimą neišvykti – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2020 m. balandžio 2 d. (įskaitytinai). Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo A. B. sulaikymo, vykdant nuosprendį, momento. A. B. pagal BK 21 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kardomosios priemonės – intensyvi priežiūra, 17 000 eurų dydžio užstatas, dokumentų paėmimas – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

V. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų. Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. (įskaitytinai). Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo V. E. sulaikymo, vykdant nuosprendį, momento. Kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų. Į bausmės laiką įskaitytas jo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d. (įskaitytinai). Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo G. A. sulaikymo, vykdant nuosprendį, momento. Kardomosios priemonės – 5 000 eurų dydžio užstatas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, automobilis „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini) – konfiskuoti valstybės nuosavybėn.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, iš V. D., V. B., V. L., A. D., A. B., V. E., G. A. nutarta konfiskuoti po 273 eurus.

Iš V. D., V. B., V. L., A. D., A. B., V. E., G. A. priteista valstybei po 24,52 eurų proceso išlaidų.

Iš V. D., V. B., V. L., A. D., A. B., V. E., G. A. priteista po lygiai valstybei transporto priemonių „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), ir puspriekabės „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), saugojimo išlaidos, skaičiuojant vienos dienos įkainį 1,75 euro už visą puspriekabės „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), ir 0,61 euro už visą „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), saugojimo laikotarpį iki nuosprendžio įvykdymo šių transporto priemonių konfiskavimo dalyje.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas UAB „A“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priklausančiam vilkikui „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini).

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą N. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančiam automobiliui „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą valdyti, naudoti ir disponuoti šiuo turtu, nutarta taikyti iki nuosprendžio įvykdymo dalyje dėl automobilio „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas pinigams – 300 vnt. 50 Eur nominalo kupiūrų, kurių bendra vertė sudaro 15 000 Eur (saugomiems Lietuvos kriminalinės policijos biure, kvitas A Nr. 000636) – rastiems ir paimtiems 2017 m. rugpjūčio 29 d. kratos, atliktos V. L. ir Š. L., priklausančiame neregistruotame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), pinigai – 15 000 Eur – grąžinti D. L. ir M. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. D., V. B., A. D., V. L., A. B., V. E., G. A. nuteisti už tai, kad jie, veikdami organizuota grupe, V. D. organizavus, neteisėtai laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos:

Be to, V. D., V. B. nuteisti už tai, kad jie, veikdami organizuota grupe, V. D. organizavus rengimąsi padaryti narkotinės medžiagos kontrabandą, V. B. dalyvavo rengiant padaryti narkotinės medžiagos kontrabandą, o būtent:

2017 metais pavasario ir vasaros laikotarpiu susitikimų, telefoninių pokalbių, vykusių Lietuvos Respublikoje metu V. D., A. D., V. L., V. B., A. B., G. A., V. E., atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. J., veikdami organizuota grupe, dėl savanaudiškų paskatų – turėdami tikslą neteisėtai praturtėti, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, susitarė neteisėtai laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos.

Nurodytomis aplinkybėmis V. D., V. B. neteisėtai disponuodami labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, neturėdami leidimo, rengėsi narkotinės medžiagos gabenimui per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir tuo tikslu ieškojo nusikaltimo priemonių bei įrankių. V. D., siekdamas įgyvendinti nusikalstamą sumanymą, telkė bendrininkus neteisėtai disponuoti narkotine medžiaga, padaryti jos kontrabandą, taip suburdamas organizuotą grupę, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir galimo sulaikymo, įgijo prietaisą, skirtą blokuoti technines ryšio priemones, taip pat V. D. parengė nusikalstamas veikas ir joms vadovavo, sudarė veikimo planą, paskirstė organizuotos grupės nariams vaidmenis bei nurodė:

V. B. – siekdamas užtikrinti neteisėtą narkotinių medžiagų laikymą, paruošti angarą, esantį (duomenys neskelbtini), bei, siekdamas užtikrinti netrukdomą narkotinės medžiagos neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos sieną – atlikti puspriekabės svorio matavimus;

V. L. – paruošti teritoriją bei patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), neteisėtam narkotinių medžiagų laikymui,

G. A., V. E., atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės R. J. – įgyti transporto priemonę narkotinės medžiagos gabenimui, dalyvauti neteisėtam narkotinės medžiagos laikymo bei gabenimo procese;

V. L., A. D. ir A. B. neteisėtai disponuoti narkotine medžiaga, ją neteisėtai laikyti, gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje. V. D., A. D., V. B., V. L., A. B., dalyvaudami V. D. suburtoje organizuotoje grupėje, 2017 metais tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei nuo 2017 metų birželio mėnesio pabaigos iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 492 556,035 g kanapių dervos, puspriekabėje „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengtoje slėptuvėje aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini). V. D. kartu su V. B. 2017 metų vasarą, neteisėtai disponuodami labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – 492 556,035 g kanapių dervos, neturėdami leidimo, rengėsi šios narkotinės medžiagos, paslėptos puspriekabėje „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengtoje slėptuvėje, gabenimui per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. V. D., veikdamas pagal jo parengtą planą, 2017 metų birželio mėnesio pabaigoje, susitikimų ir telefoninių pokalbių metu, nurodė V. B., atlikti puspriekabės „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), masės matavimus narkotinės medžiagos kontrabandai. Po ko, V. B., parūpinęs vilkiką „Volvo FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį UAB „B“, neteisėtai gabeno puspriekabėje „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengtoje slėptuvėje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos iš aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) į UAB „C“ teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), kur atlikęs transporto priemonių masės matavimus, gabeno minėtą puspriekabę su narkotine medžiaga į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), bei apie puspriekabės su narkotine medžiaga masę, pranešė V. D.. V. D. nurodymu, 2017 m. rugpjūčio 12 d., V. B. ir B. N. (kuris dėl nusikalstamos veikos padarymo nėra įtariamas), vilkiko „Volvo FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagalba, puspriekabėje „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengtoje slėptuvėje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos neteisėtai gabeno iš aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) į V. B. naudojamą angarą, esantį (duomenys neskelbtini) ir ten šią narkotinę medžiagą V. D., A. D., V. B., V. L. bei A. B. neteisėtai laikė iki 2017 m. rugpjūčio 26 d.

2017 m. rugpjūčio mėnesį, ne vėliau nei iki 2017 m. rugpjūčio 26 d., susitikimų metu V. D. nurodė G. A., V. E. ir R. J. įgyti transporto priemonę neteisėtam narkotinių medžiagų gabenimui. 2017 m. rugpjūčio 26 d., (duomenys neskelbtini), V. D., nusikalstamos veikos darymui G. A. perdavė jo parūpintus įrankius ir priemones.

2017 m. rugpjūčio mėnesį, ne vėliau nei iki 2017 m. rugpjūčio 26 d., G. A., V. E. ir R. J., vykdydami V. D. nurodymus, nusikalstamos veikos darymui įgijo automobilį „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. D. koordinavo G. A., V. E. ir R. J. veiksmus angare, esančiame (duomenys neskelbtini), bei stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų G. A., V. E. ir R. J., kurie veikė pagal V. D. planą, naudodami jo duotus įrankius ir priemones, labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – 428180 g kanapių dervos – neteisėtam įgijimui ir perkrovimui iš vilkiko „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengtos slėptuvės į G. A., V. E. ir R. J. parūpintą automobilį – „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o būtent:

G. A. 2017 m. rugpjūčio 26 d. iš V. D. gavo nusikaltimo darymui parūpintus įrankius ir priemones (akumuliatorinį suktuką su galvučių rinkiniu, dvi radijo ryšio stoteles, mėlynos spalvos plastikinių maišų ruloną). Po ko, angare, esančiame (duomenys neskelbtini), tuo metu, kai netoli minėto angaro V. D. koordinavo G. A., V. E., R. J. veiksmus, stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų nusikaltimo darymui, o G. A. ir V. E., R. J., kurie veikė pagal V. D. planą, naudodami jo duotus įrankius ir priemones, labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 428180 g kanapių dervos – neteisėtai perkrovė iš vilkiko „Volvo FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengtos slėptuvės į G. A., V. E., R. J. parūpintą automobilį – „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Toliau V. D., veikdamas pagal jo parengtą planą, 2017 m. rugpjūčio 26 d., automobiliu „Nissan Juke“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) lydėjo G. A., V. E. ir R. J. automobilyje – „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vežamą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 428180 g kanapių dervos, stebėdamas aplinką ir siekdamas išvengti galimo policijos pareigūnų sulaikymo, t. y. V. D., V. E., G. A., tęsdami savo nusikalstamą veiką, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. J. neteisėtai gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos į V. L. suteiktą garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Po ko, V. D. nurodymu, gabentą narkotinę medžiagą, G. A. ir V. E. iškrovė į V. L. suteiktą garažą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame šią narkotinę medžiagą V. D., A. D., V. L., V. B. ir A. B., panaudodami V. D. parūpintą prietaisą, skirtą blokuoti technines ryšio priemones, neteisėtai laikė iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. V. D., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, 2017 m. rugpjūčio 28 d., (duomenys neskelbtini), susitikęs su A. D. nurodė A. D. įgyti transporto priemonę, neteisėtam narkotinių medžiagų gabenimui Lietuvos Respublikoje teritorijoje.

Po to, V. D. kartu su A. D. ir V. L., tęsdami organizuotos grupės narių bendrą sumanymą, 2017 m. rugpjūčio 28 d., apie 16.25 val., iš V. L. garažo, esančio (duomenys neskelbtini), sukrovę labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 428180 g kanapių dervos į A. D. parūpintą transporto priemonę – „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. D. vairuojant šį automobilį, o V. D. automobiliu „Nissan Juke“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir A. B. automobiliu „Porsche Cayenne“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) lydint bei skirtingose kelio atkarpose stebint aplinką, siekiant išvengti galimo policijos pareigūnų sulaikymo, neteisėtai gabeno iš (duomenys neskelbtini) į teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini) ir neteisėtai laikė iki 2017 m. rugpjūčio 29 d., 12.25 val., kai transporto priemonės – „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kratos metu narkotinę medžiagą surado ir paėmė teisėsaugos pareigūnai. V. D. kartu su A. D., V. L., V. B. ir A. B. labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 64 376,035 g kanapių dervos neteisėtai laikė puspriekabėje „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengtoje slėptuvėje iki 2017 m. rugpjūčio 29 d., 20.30 val., kai puspriekabės „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusios angare, (duomenys neskelbtini), kratos metu šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė teisėsaugos pareigūnai.

Šie V. D. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimai, numatyti BK 21 straipsnyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija), 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, V. B. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimai, numatyti BK 21 straipsnyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija), 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, o A. D., V. L., A. B., V. E. ir G. A. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje.

2. Be to, A. D. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, o būtent:

jis nuo tyrimo metu tiksliai nenustatyto laikotarpio, tačiau ne vėliau nei iki 2017 m. rugpjūčio 29 d., automobilyje „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė ir gabeno į (duomenys neskelbtini), rudos spalvos medžiagą, kurios sudėtyje rasta 0,057 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, iki tol, kol 2017 m. rugpjūčio 29 d., 11.15 val., atliekant kratą automobilyje „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame (duomenys neskelbtini), smulkintuve „dude“, šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė teisėsaugos – pareigūnai.

Taip pat A. D. nuo tyrimo metu tiksliai nenustatyto laikotarpio, tačiau ne vėliau nei iki 2017 m. rugpjūčio 29 d., bute, adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė rudos spalvos, augalinės kilmės medžiagos, kurios sudėtyje rasta 0,008 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) iki tol, kol 2017 m. rugpjūčio 29 d., 14.35 val., atliekant kratą bute, adresu (duomenys neskelbtini), šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė teisėsaugos – pareigūnai.

Šioje dalyje baudžiamoji byla A. D. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nutraukta, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu V. D. gynėja advokatė Ingrida Botyrienė prašo:

3.1. panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria V. D. pripažintas kaltu pagal BK 21 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, ir šioje dalyje V. D. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

3.2. ištyrus ir nustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, dalyką iš naujo paskirti nuteistajam V. D. bausmę ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirti bausmę, švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta minimali bausmė.

4. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

4.1. Apeliaciniame skunde gynėja teigia, kad V. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažino savo kaltę dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (išskyrus dalyje dėl jam inkriminuotų narkotinių medžiagų įgijimo, ši aplinkybė apygardos teismo nuosprendžiu buvo pašalinta iš kaltinimo kaip neįrodyta), teismui davė išsamius parodymus apie jo įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi dėl savo įvykdyto nusikaltimo. Jo parodymai byloje buvo reikšmingas įrodymų šaltinis, leidžiantis susieti byloje nustatytus jo paties bei kitų asmenų atliktus objektyvius veiksmus, taip pat kitus įrodymų šaltinius į nuoseklią įrodymų grandinę. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. D. parodymai nebuvo nuoširdūs ir nėra pagrindo juos vertinti kaip prisipažinimą. Apygardos teismo nuomone, V. D. teisme duoti parodymai buvo derinti prie jau surinktų bylos duomenų, su kuriais jis prieš tai buvo susipažinęs. Be to teigė, kad jos ginamojo parodymai yra nelogiški, prieštaringi, prieštarauja ne tik liudytojų pareigūnų parodymams, bet ir kitų proceso dalyvių parodymams.

4.2. Tačiau, anot apeliantės, tokios apygardos teismo išvados yra iš esmės prieštaringos. Jei V. D. parodymus apygardos teismas pripažino priderintus prie jau surinktų bylos duomenų, tuomet neaišku, kaip jo parodymai gali šiems duomenims prieštarauti; o jei prieštarauja, tai iš ko apygardos teismas nusprendė, kad jie nenuoširdūs ir priderinti prie bylos duomenų. Apeliantės teigimu, tai rodo, kad apygardos teismas V. D. parodymus kritiškai vertino tik dėl jo procesinės padėties ir dėl to, jog jie neatitiko kaltinimo versijos.

4.3. Antra, nuteistojo V. D. parodymai gali būti vertinami kritiškai tik tuomet, jei kiti objektyvūs ir neabejotini bylos duomenys juos paneigia ir leidžia kategoriškai konstatuoti, jog jo pateikta versija yra neteisinga. Tuo tarpu šioje byloje ištirti įrodymai nepaneigia nuoseklių ir logiškų V. D. parodymų. Priešingai, byloje esanti įrodomoji medžiaga: kitų nuteistųjų, kuriems iš anksto nebuvo žinomas V. D. parodymų teisme turinys, liudytojų parodymai, objektyviai nustatyti V. D. veiksmai, rašytiniai duomenys, iš dalies ir sekimo duomenys, gauti atliekant kriminalinės žvalgybos bei ikiteisminio tyrimo veiksmus, iš esmės patvirtina jos ginamojo parodymų teisingumą tiek dėl jo paties veiksmų, tiek dėl kitų asmenų, kuriuos jis pasitelkė vykdydamas labai sunkų nusikaltimą, veiksmų ir jų suvokimo apimties. Tačiau apygardos teismas, tiek vertindamas kitus byloje esančius įrodymų šaltinius, tiek ir vertindamas jos ginamojo parodymus, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis bei teismų praktikoje įtvirtintomis fundamentaliomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

4.4. Trečia, apygardos teismo pateikiamas nuteistojo V. D. parodymų vertinimas nuosprendyje yra prieštaringas ir nenuoseklus. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad atsisako remtis V. D. parodymais, tačiau, nustatydamas atskiras inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes, remiasi išimtinai nuteistojo V. D. parodymais. Pavyzdžiui, pašalindamas aplinkybę, jog V. L. kartu su V. D. įgijo prietaisą, skirtą blokuoti technines ryšio priemones, teismas pilna apimti rėmėsi kaltinamojo V. D. parodymais, jog šį prietaisą įgijo jis, nes kitų įrodymų šaltinių byloje nėra.

4.5. Ketvirta, V. D. dar ikiteisminio tyrimo metu prisipažino dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kanapių dervos ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Ir nors išsamius parodymus dėl jam inkriminuotų nusikalstamos veikos aplinkybių jis nusprendė duoti tik bylos teisminio nagrinėjimo metu, tačiau tokia kaltinamojo pasirinkta gynybos taktika nėra pagrindas sumenkinti nei jo prisipažinimo, nei jo nuoširdaus gailėjimosi dėl savo nusikalstamų veiksmų, ką patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pavyzdžiui, nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163/2014). Be to, kiti byloje esantys įrodymų šaltiniai (kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymai, asmenų sulaikymo protokolai ir kiti rašytiniai įrodymai) patvirtina, kad ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikę pareigūnai proceso dalyvių atžvilgiu taikė neprocesinį spaudimą, neužtikrino jiems garantuojamų teisių, t. y. ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo vedamas kaip sąžiningas ir teisingas procesas. Todėl ta aplinkybė, jog nuteistasis V. D., pripažinęs savo kaltę dar ikiteisminio tyrimo metu, kai jam dar nebuvo žinoma į tyrimo medžiagą surinktų duomenų visuma, nusprendė išsamius parodymus duoti tik teismui, ne tik kad nešalina jo prisipažinimo nuoširdumo, bet objektyviai paneigia nepagrįstus bei deklaratyvius apygardos teismo nuosprendžio teiginius apie tai, kad jos ginamasis prisipažino tik dėl surinktų įrodymų. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog V. D. savo parodymais padėjo teismui nustatyti reikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes, tokiu būdu išreikšdamas gailėjimąsi, kuris buvo nuoširdus. Todėl V. D. prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3dalyje, turi būti vertinamas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio l dalies 2 punkte.

4.6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodytomis aplinkybėmis tai, jog 2017 m. pavasario ir vasaros laikotarpiu susitikimų, telefoninių pokalbių, vykusių Lietuvos Respublikoje metu, nuteistieji V. D., A. D., V. L., V. B., A. B., G. A., V. E., atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. J., veikdami organizuota grupe, dėl savanaudiškų paskatų – turėdami tikslą neteisėtai praturtėti bei parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas, susitarė neteisėtai laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos bei, veikdami organizuota grupe, atliko nuosprendyje nurodytus neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis veiksmus.

4.7. Nors nuteistasis V. D. iš esmės pripažįsta atlikęs jam inkriminuojamus nusikalstamo pobūdžio veiksmus, susijusius su neteisėtu narkotinės medžiagos laikymu bei jos gabenimu Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau nuosprendyje konstatuotas šių nuteistojo veiksmų atlikimo būdas, jo bendras veikimas su kitais asmenimis, kurie įvardijami kaip jo suburtos organizuotos grupės nariai, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

4.8. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad V. D. ir kitų nuteistųjų susitarimas neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, t. y. ją neteisėtai laikyti ir gabenti, buvo pasiektas „2017 metais, pavasario ir vasaros laikotarpiu, susitikimų, telefoninių pokalbių, vykusių Lietuvos Respublikoje metu“. O visi tolesni V. D. neteisėto disponavimo narkotine medžiaga veiksmai (laikymas angare (duomenys neskelbtini), gabenimas į aikštelę (duomenys neskelbtini), ir jos laikymas joje bei atgabenimas atgal į angarą, (duomenys neskelbtini), gabenimas į sodybą, (duomenys neskelbtini), narkotinės medžiagos laikymas joje ir išgabenimas iš jos, gabenimas į teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), ir neteisėtas laikymas joje, taip pat 64 376,035 g kanapių dervos laikymas puspriekabėje „Schmitz Cargobull“ įrengtoje slėptuvėje, angare (duomenys neskelbtini)) buvo pripažinti kaip tariamas bendro išankstinio V. D. bei kitų nuteistųjų bendro plano realizavimas.

4.9. Tačiau bylos įrodomoji medžiaga nepagrindžia tokio teismo konstatuoto susitarimo, nes teismo prielaidas šioje dalyje paneigia tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus pobūdžio įrodymų visuma.

4.10. Visų pirma, tokias prielaidas paneigia V. D. teisme duoti išsamūs, logiški ir kitais bylos įrodymais pavirtinti parodymai. V. D. teisme parodė, kad neteisėtus veiksmus disponuojant labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos jis asmeniškai atliko veikdamas pagal savo pažįstamo, Rusijos Federacijos piliečio J. (kurio egzistavimas pagrįstas kriminalinės žvalgybos tyrimo duomenimis), nurodymus. Vykdydamas savo nusikalstamą veiką, atskirų veiksmų atlikimui jis iš tiesų pasitelkė kitus nuteistuosius, tačiau jie nebuvo informuoti apie jo nusikalstamo veikimo turinį, nei vienam iš nuteistųjų jis neatskleidė disponuojamo krovinio turinio bei kitų esminių aplinkybių. Anot apeliantės svarbu tai, jog V. D. pripažįsta iš esmės visas faktines šių neteisėtų veiksmų atlikimo aplinkybes, o būtent: kad jis, prašomas savo pažįstamo J., sutiko organizuoti inkriminuojamos puspriekabės svėrimą, kurį atlikti paprašė V. B.; kad prašomas J. pastatyti puspriekabę kažkur „po stogu“, jis paprašė V. B. leisti minėtą puspriekabę pastatyti jo naudojamame angare, (duomenys neskelbtini), bei pertempti šią puspriekabę į šį angarą; kad sužinojęs apie angare apsilankiusius nežinomus asmenis ir nusprendęs, jog ketinta apvogti angare stovinčią puspriekabę, ir gavęs prašymą iš J. už 50000 eurų kuo greičiau išspręsti susidariusią situaciją ir išgabenti krovinį iš nesaugios vietos, siekdamas imituoti krovinio vagystę, pasikvietė į pagalbą nuteistąjį G. A., jam melagingai nurodęs, jog reikia apvogti kontrabandininkų angarą; kad tokios V. D. suteiktos melagingos informacijos pagrindu ir jo prašymu G. A., savo ruožtu, pasikvietęs V. E. bei R. J., įvykdė puspriekabėje buvusio krovinio vagystę; kad nežinodami apie krovinio turinį G. A., V. E. ir R. J. gabeno narkotines medžiagas nuo (duomenys neskelbtini) kaime esančio angaro iki V. L. sodybos, kur krovinį, iškrautą iš mikroautobuso, paliko sodybos teritorijoje esančiame garaže; kad, pasinaudodamas V. L. geranoriškumu ir draugiškumu, neinformuodamas jo apie prašomo „per naktį" palikti krovinio turinį, paliko jam priklausančiame garaže narkotinių medžiagų krovinį net kelių dienų laikotarpiui; kad pasinaudodamas broliškais santykiais su nuteistuoju A. D., neinformavęs jo apie savo prašymo esmę ir prašomo padėti pervežti krovinio turinį, A. D., nieko nežinančio apie gabenamas narkotines medžiagas, pagalba pergabeno narkotinių medžiagų krovinį iš V. L. sodybos į (duomenys neskelbtini) esančios (duomenys neskelbtini) teritoriją, kur šias narkotines medžiagas V. D. laikė iki 2017 m. rugpjūčio 29 d., kai jas rado ir paėmė policijos pareigūnai. O nuteistojo V. D. paaiškinimus, kad nei vienam iš nuteistųjų jis nepasakė, koks iš tikrųjų krovinys yra laikomas puspriekabėje, bei aplinkybę, kad visi jo gana padriki, skuboti ir iš esmės nelogiški veiksmai buvo sąlygoti vien tik susidariusios neteisėto krovinio savininkui netikėtos situacijos (manomo įsilaužimo į angarą, esantį (duomenys neskelbtini)), kurią V. D. pats vienas ir turėjo skubiai išspręsti, patvirtina ir kita byloje esanti įrodomoji medžiaga.

4.11. Antra, apygardos teismo prielaidas paneigia ir kitų nuteistųjų parodymai, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek iš dalies ir ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistieji A. D., V. L., V. B., A. B., G. A. ir V. E., duodami parodymus apie jiems inkriminuojamus nusikalstamo pobūdžio veiksmus, logiškai ir nuosekliai paaiškino savo suvokimo apimtį bei tyčios kryptingumą, o jų duotus parodymus ne tik patvirtina bylos įrodomoji medžiaga, tačiau jie sutampa tarpusavyje bei iš esmės atitinka nuteistojo V. D. parodymus, nors pastarojo parodymų teisme turinys daugumai kitų nuteistųjų, jiems duodant parodymus teisme, dar nebuvo žinomas.

4.12. Trečia, liudytojų parodymai apie V. D. kartu su kitais nuteistaisiais inkriminuotus objektyvius veiksmus, kurie savo esme yra įprastiniai (apeliantė nurodo liudytojų A. Š., P. P., A. B. parodymus) ir objektyviai nei vienam iš nuteistųjų negalėjo sukelti abejonių, kad V. D., jiems nieko apie tai nežinant, savo veiksmais juos įtraukė į neteisėtą narkotinių medžiagų laikymą bei jų gabenimą, taip pat paneigia aptariamas teismo prielaidas.

4.13. Ketvirta, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys taip pat nesuteikia jokios įrodomosios informacijos, kad V. D. kartu su skundžiamame nuosprendyje nurodytais asmenimis būtų bendravęs kokiu nors būdu informuodamas juos apie jo disponuojamą narkotinę medžiagą, būtų derinęs nusikalstamų veiksmų planą, ar kad V. D., prašydamas kitų kaltinamųjų atlikti atitinkamus objektyvius veiksmus, būtų informavęs juos apie tikrąją šių veiksmų esmę. Be to, anot apeliantės, svarbu įvertinti ir tai, kad nors teismo nepagrįstai konstatuotas nuteistųjų susitarimas apima 2017 m. pavasario ir vasaros laikotarpį, su dalimi nuteistųjų visą šį laikotarpį nėra fiksuotas joks kontaktas (pavyzdžiui, pirmasis kontaktas su nuteistuoju V. L., kuris iki 2017 m. rugpjūčio 27 d. net nebuvo kriminalinės žvalgybos tyrimo objektas, fiksuotas tik 2017 m. rugpjūčio 2 d.), su dalimi asmenų, kuriuos V. D. pasitelkė savo nusikalstamai veikai vykdyti, kontaktas buvo įprastai nuolatinis, darbinio turinio, daugiausia susijusio su nuteistojo vykdytu obuolių verslu (A. D., V. B.). Bylos medžiagoje esantys pareigūnų, atlikusių kriminalinės žvalgybos tyrimą, teikimai dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo taip pat patvirtina, kad nuosprendyje nurodytu laikotarpiu – 2017 m. pavasarį ir vasarą – nebuvo vykdomi jokie nusikalstami V. D. susitarimai nei su vienu nuosprendyje nurodytu asmeniu (kaip pavyzdžiai pateikiami 2017 m. rugpjūčio 23 d. teikimas (t. 4, b. 1. 117–121), 2017 m. rugpjūčio 24 d. teikimas Nr. S1-155SN, 2017 m. rugpjūčio 25/28 teikimas (t. 4, b. 1. 72–76)).

4.14. Tariamą bendrą nuteistųjų susitarimą dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, apie organizuotos grupės narių įsitraukimą į šią nusikalstamą veiką bei jų tarpusavio bendravimo pobūdį, objektyviai paneigia ir bylos duomenys apie G. A., V. E., R. J. atliktų objektyvių veiksmų pobūdį bei jų atlikimo laiką. Bylos duomenys patvirtina, kad šiuos asmenis V. D. pasitelkė tik 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir tik vieno konkretaus veiksmo atlikimui – išvežti narkotines medžiagas iš angaro, iki tol jie apie krovinį, laikomą (duomenys neskelbtini) esančiame angare, nežinojo. Todėl G. A., V. E., R. J. negalėjo būti susitarę su kitais nuteistaisiais nei įgyti, nei laikyti, nei realizuoti jiems inkriminuotų narkotinių medžiagų. Be to, jie be nuteistojo V. D. nepažinojo nei vieno iš kitų nuteistųjų.

4.15. Penkta, objektyvūs V. D. veiksmai ir elgesys, kai jis imitavo narkotinių medžiagų vagystę, iš puspriekabės į mikroautobusą perkrautomis narkotinėmis medžiagomis važinėjosi po (duomenys neskelbtini) kraštą, negalėdamas nurodyti G. A. konkrečios vietos, kur pristatyti krovinį, atsitiktinai nuvykęs į V. L. sodybą pastarojo prašė tai leisti persikrauti krovinį, tai vėliau leisti krovinį palikti nakčiai, rodo, kad disponuojant narkotinėmis medžiagomis V. D. apskritai neturėjo jokio konkretaus ir aš anksto apgalvoto plano. Be to, šios aplinkybės patvirtina tiek V. D. paaiškinimus, kad jis, neturėdamas jokio konkretaus ir iš anksto parengto plano ir nežinodamas, ką daryti, vienas desperatiškai priiminėjo sprendimus, susijusius su neteisėtu inkriminuotų narkotinių medžiagų laikymu ir gabenimu Lietuvos Respublikoje; tiek V. D. paaiškinimus, kad nei vienas iš nuteistųjų nebuvo informuotas apie jo priimamų sprendimų esmę ir gabenamo bei laikomo krovinio turinį.

4.16. Anot apeliantės, visuma bylos medžiagoje esančių duomenų sudaro objektyvų pagrindą konstatuoti priešingas nei skundžiamame nuosprendyje nustatytomis pripažintas aplinkybes, jog V. D. kartu su kitais nuteistaisiais ne tik neparengė jokio aiškaus neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis plano, tačiau ir apskritai neturėjo jokio išankstinio plano, o veikė pagal iš Rusijos Federacijoje veikiančio asmens, kuris nebuvo nustatytas nei kriminalinės žvalgybos tyrimo, nei ikiteisminio tyrimo metu, gautus nurodymus, bei kad nuteistasis V. D. nepalaikė su kitais nuteistaisiais glaudžių kriminalinio pobūdžio ryšių ir neatskleidė jiems savo nusikalstamų veiksmų turinio. Tokiu būdu byloje esančių įrodymų visetas objektyviai patvirtina tai, kad nuteistasis V. D. savo nusikalstamiems veiksmams įgyvendinti pasitelkė kitus, tarpusavyje visiškai nesusijusius asmenis, pastariesiems neatskleisdamas savo veiksmų tikrosios esmės ir turinio, be to, paneigia V. D. kaip organizuota grupe veikiančio organizatoriaus vaidmenį. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados apie V. D. vaidmenį bei visų nuteistųjų bendro veikimo apimtį ir formą, kurios yra nulemtos esminių BPK pažeidimų, padarytų vertinant įrodymus, yra nepagrįstos ir neatitinka faktinių šios baudžiamosios bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 dalis).

4.17. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad svarbu įvertinti ir tai, kad dėl abiejų nusikaltimų (tiek dėl BK 199 straipsnio 3 dalies, tiek BK 260 straipsnio 3 dalies), kvalifikuodamas nuteistojo V. D. veiksmus teismas remiasi ir BK 24 straipsnio 4 dalies nuostata. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką visi organizuotos grupės bendrininkai laikomi nusikaltimo vykdytojais ir kvalifikuojant jų padarytas veikas BK 24 straipsniu nesiremiama. Jei asmuo dalyvauja nusikaltime kaip organizatorius ir kaip vykdytojas, jo veiksmai, net ir esant sudėtinei bendrininkavimo formai, papildomai nekvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, tačiau, konstatavus organizuotos grupės požymį, kaltininko veiksmų kvalifikacijoje nurodoma ne BK 24 straipsnio atitinkama dalis, o BK 25 straipsnio 3 dalis (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑255/2013, Nr. 2K-140/2014). Be to, vadovaujantis BK 26 straipsnio 4 dalimi, organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, nustatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį, tačiau pagal teismų praktikoje susiformavusią nuostatą nuoroda į BK 24 straipsnio atitinkamą dalį nėra būtina kvalifikuojant organizuotos grupės narių padarytą nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257-719/2019).

4.18. Apeliantė taip pat nurodo, kad baudžiamojoje byloje liko nenustatytas V. D. inkriminuojamas narkotinės medžiagos – kanapių dervos – kiekis, reikšmingai apsprendžiantis įvykdyto nusikaltimo pavojingumą ir sąlygojantis tinkamą kaltininko veiksmų teisinį vertinimą. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą atlikti papildomus įrodymų tyrimo veiksmus, pavedant specialistams ištirti grynosios medžiagos kiekį kanapių dervoje bei joje esančią psichoaktyvios substancijos koncentraciją, motyvuodamas 2000 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5, pagal kurį kanapių derva yra narkotinė medžiaga, nepriklausomai nuo joje esančio ?9-tetrahidrokanabinolio kiekio, t. y. kanapių (antžeminių dalių) bei kanapių dervos masė ir yra narkotinė medžiaga. Tokiu būdu apygardos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 papunkčio nuostatas, nekaltumo prezumpciją, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kadangi priėmė skundžiamą nuosprendį nenustatęs ypač reikšmingos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės – nusikaltimo dalyko, nuosprendį grindė prielaidomis ir taip padarė esminius BPK pažeidimus, sutrukdžiusius išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

4.19. Cituodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosiose bylose, susijusiose su narkotinių bei psichotropinių medžiagų disponavimu, apeliantė teigia, jog konstatuojant, kad asmuo neteisėtai disponavo psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, būtina įvardyti, kokios tai medžiagos, bei nustatyti tikslų jų kiekį. Nustatant tokių medžiagų rūšį, pavadinimą, savybes, kiekį, be kitų įrodymų, byloje turi būti specialisto išvada ar ekspertizės aktas (kasacinė nutartis Nr. 2K-671/2010, Nr. 2K-85-976/2018). O teismų praktikos nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) (BK 259–261, 263–264, 266 straipsniai), apžvalgoje (2.2 papunktis) yra suformuluota aiški taisyklė, jog teismų praktikoje, nustatant BK 259–260 ir 263 straipsniuose nurodytą nusikalstamos veikos dalyko kiekį, vadovaujamasi ne rastų ir paimtų visų medžiagų, kuriose yra narkotinių ar psichotropinių medžiagų priemaišų, kiekiu, o šiose medžiagose esančiu grynu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Reikalavimas nustatyti grynąjį narkotinės medžiagos – kanapių dervos – kiekį kildintinas ir tiesiogiai iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo metodinių rekomendacijų“. Sutinkamai su lentelės 20 punktu, būtent tokiu būdu (nurodant grynąjį kiekį) turi būti nustatytas ir narkotinės medžiagos – kanapių dervos kiekis. Tuo tarpu apygardos teismo nurodomas 2000 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 5, nustatantis narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, nereglamentuoja šių medžiagų kiekio ir jo nustatymo taisyklių; jame priešingai nei nurodo apygardos teismas, nėra nustatyta, jog kanapių derva yra narkotinė medžiaga, nepriklausomai nuo joje esančio ?9-tetrahidrokanabinolio kiekio, t. y. kanapių (antžeminių dalių) bei kanapių dervos masė ir yra narkotinė medžiaga. Taigi, pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais atsisakyta nustatinėti grynąjį V. D. inkriminuotos narkotinės medžiagos kiekį, ne tik pažeidžia bendruosius BPK imperatyvus, bet ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl grynojo tokios veikos dalyko kiekio nustatymo bei poįstatyminio teisės akto, reglamentuojančio šio kiekio nustatymą, nuostatoms.

4.20. Anot apeliantės, baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. rugpjūčio 31 d. užduotimi Nr. 38-S-9241 buvo paskirta atlikti kompleksinį biologinį (DNR)-daktiloskopinį-cheminį objektų tyrimą. Tyrimui buvo pateikti objektai – rudos ir tamsiai rudos spalvos kieta medžiaga, supresuota į plyteles, kratos metu paimtas iš automobilio „Fiat Ducato“. Bendras pateiktų tirti objektų kiekis – 4400 vnt. plytelių. Be to, 2017 m. rugpjūčio 31 d. užduotimi Nr. IBPS-S-138795 buvo paskirta atlikti kompleksinį objektų tyrimą, cheminiam tyrimui pateikiant iš viso 662 vnt. plytelių ir 690,24 g supjaustytų rudos spalvos plokščių į plytelės formą supresuotų kietų medžiagų fragmentų, rastų kratos metu angare, esančiame (duomenys neskelbtini), puspriekabės „Schmitz Cargobull“ grindyse aptiktoje slėptuvėje. Tačiau iš specialisto išvados Nr. 140‑(5267)-IS 1-1107 (t. 1, b. l. 124–125) bei specialisto išvados Nr. 140‑(5254)‑IS 11105 (t. 2, b. l. 74–75) turinio matyti, jog atliekant cheminį objektų tyrimą nebuvo ištirtas visas tyrimui pateiktų objektų kiekis, t. y. kiekviena iš 4 400 vnt. plytelių, 662 vnt. plytelių, bei kiekvienas iš 690,24 g supjaustytų rudos spalvos plokščių į plytelės formą supresuotų kietų medžiagų fragmentų, ir nebuvo nustatytas grynasis narkotinės medžiagos, esančios kiekviename iš tyrimui pateiktų objektų, kiekis; taip pat nebuvo nustatyta kiekviename iš jų esančios psichoaktyvios substancijos koncentracija. Teismo posėdyje apklausta vieną iš specialisto tyrimų atlikusi specialistė Renata Sakalauskaitė, komentavusi ir specialisto Aido Žebrausko atliktą tyrimą, teismui parodė, jog konkrečiai jai tyrimui pateiktas visas plyteles ji įvertino vizualiai, o ėminius ėmė tik iš kelių plytelių, tokiu būdu ištirdama tik kelias plyteles. Specialistė Renata Sakalauskaitė patvirtino, kad savo išvadą dėl absoliučioje daugumoje plytelių tariamai esančių kanabinoidų ji preziumavo. Tokiu būdu, ant apeliantės, specialisto išvada tampa neleistina įrodinėjimo priemone, kadangi nei specialisto išvada, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti grindžiami prielaidomis. Nepaisant to apygardos teismas, skundžiamame nuosprendyje rėmėsi tiek minėta išvada, tiek teisminio nagrinėjimo metu apklaustos specialistės paaiškinimais, kad atlikus viso išimtos medžiagos kiekio tyrimą specialisto išvados dėl labai didelio kiekio nesikeistų (83 nuosprendžio lapas). Apeliantės teigimu, tai vienareikšmiškai rodo, kad veikos dalykas šioje baudžiamojoje byloje buvo preziumuotas, o ne nustatytas ir įrodytas, laikantis proceso įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų. Esant tokioms aplinkybėms, kai baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas narkotinių medžiagų grynasis kiekis, psichoaktyvios medžiagos koncentracija, V. D. veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – labai didelis kiekis – nebuvo įrodytas. Tad teismas, esant tokioms aplinkybėms, privalėjo vadovautis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu ir V. D. veiksmus kvalifikuoti nebent pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. To nepadarius, apygardos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 301 straipsnio 1 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies nuostatas (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis) bei netinkamai pritaikė BK specialiosios dalies nuostatas (BK 328 straipsnio 1 dalis).

4.21. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. D. taip pat buvo pripažintas kaltu dėl to, kad, veikdamas organizuota grupe su nuteistuoju V. B., organizavo rengimąsi padaryti jam inkriminuotų narkotinių medžiagų kontrabandą. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas V. D. kaltu pagal BK 21 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) konstatavo, kad jis, siekdamas užtikrinti netrukdomą narkotinės medžiagos neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos sieną, davė V. B. nurodymus atlikti puspriekabės svorio matavimus. Tačiau tokios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir akivaizdžiai rodo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

4.22. Apeliantė, pateikdama BK 21 straipsnyje, teismų praktikoje suformuluotus objektyviuosius bei subjektyviuosius rengimosi padaryti nusikalstamą veiką požymius, bei remdamasi teismų praktikos išaiškinimais nurodo, kad ne bet kokie asmens veiksmai, padaryti iki nusikaltimo pradžios, jau reiškia rengimosi daryti nusikaltimą stadiją. Baudžiamąją atsakomybę už rengimąsi užtraukia tik tokie veiksmai, kurie palengvina ateityje daryti nusikaltimą, t. y. padaryti įstatyme numatytą pavojingą veiką ar sukelti baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius. Iš tiesų, byloje nustatytu laiku, V. D. prašė V. B. atlikti puspriekabės svėrimą. Tačiau V. D. teisme parodė, kad pasverti puspriekabę ir sužinoti jos svorį žinute jo paprašė J., pagal kurio nurodymus jis (V. D.) ir veikė. Tuomet V. D. paprašė V. B., nieko nežinančio apie puspriekabės slėptuvės panaudojimo tikslus, nuvežti puspriekabę pasverti; sužinojęs jos svorį, šiuos duomenis V. D. nusiuntė J.. Šiuo atveju svarbu tai, kad puspriekabės svėrimo veiksmas, atliekant krovininių transporto priemonių techninį parengimą, praktikoje yra gana dažnas ir įprastas veiksmas. Dar svarbiau tai, kad šis veiksmas – puspriekabės pasvėrimas – pats savaime tiesiogiai niekaip nesudarė sąlygų palengvinti narkotinės medžiagos kontrabandą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Be to, teismui pašalinus iš kaltinimo aplinkybes, kad buvo klastojami šios transporto priemonės dokumentai, įrašant klaidingą jos svorį turint tikslą užtikrinti sklandų puspriekabės vykimą per sieną, tokiu būdu siekiant palengvinti narkotinių medžiagų kontrabandą, skundžiamo nuosprendžio motyvai visiškai nepaaiškina, kaip puspriekabės pasvėrimas ir puspriekabės svorio žinojimas savaime galėjo palengvinti V. D. nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 3 dalyje, įvykdymą. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, narkotinė medžiaga puspriekabės slėptuvėje buvo patalpinta ne anksčiau nei 2017 m. birželio 17 d., kai puspriekabė buvo vežama sverti, ir ne vėliau kaip 2017 m. rugpjūčio 10 d., kai puspriekabė buvo paruošta jos pergabenimui iš aikštelės (duomenys neskelbtini) kaime į angarą (duomenys neskelbtini) kaime (86 nuosprendžio puslapis). Neabejotina, puspriekabės svėrimo metu joje apskritai dar nebuvo narkotinių medžiagų, todėl neaišku, kaip tuščios puspriekabės (tik su įrengta slėptuve) svoris, šių duomenų nepanaudojant nei jos dokumentų suklastojimui, nei kur nors kitur, gali ateityje palengvinti įvykdyti į šią puspriekabę pakrautos narkotinės medžiagos kontrabandą. Be to, apeliantės teigimu, nurodyti svėrimo veiksmai buvo atlikti du mėnesiai prieš tai, kai narkotinės medžiagos buvo išgabentos iš jų laikymo vietos angare, (duomenys neskelbtini) kaime, ir gabentos į V. L. sodybą, o vėliau į (duomenys neskelbtini). Per tą laiką, be puspriekabės svėrimo, nei vienas V. D., nei veikdamas kartu su kitais nuteistaisiais, neatliko jokio veiksmo, kuris galėtų būti vertinamas kaip rengimasis įvykdyti narkotinės medžiagos kontrabandą.

4.23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei kriminalinės žvalgybos tyrimo, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo gauta jokių duomenų, išskyrus kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikusių pareigūnų subjektyvius pasvarstymus, kad V. D. būtų atlikęs kokius nors realius konkrečius veiksmus, kurie palengvintų padaryti jam inkriminuojamų narkotinių medžiagų kontrabandą. Kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikusio pareigūno A. B. parodymai teisiamojo posėdžio metu patvirtina, jog ir atlikus kriminalinės žvalgybos veiksmus nebuvo žinomas galutinis taškas, kur vyksta V. E. vairuojamas mikroautobusas; 2017 m. rugpjūčio 26 d. kriminalinės žvalgybos duomenys, kad V. L. sodyboje perpakuotus paketus V. E. ir G. A. sukrovė atgal į mikroautobusą, o po kurio laiko juos vėl iškrovė ir sunešė į garažo patalpas, šiuos abu veiksmus atliko kelių valandų bėgyje (t. 1, b. l. 186–187, 191–192), objektyviai ir vienareikšmiškai paneigia V. D. atlikus kokius nors konkrečius parengiamuosius jam inkriminuotų narkotinių medžiagų kontrabandos veiksmus, kurie sudarytų pagrindą baudžiamajai atsakomybei pagal BK 199 straipsnį. Šios aplinkybės rodo, kad nei puspriekabės svėrimo metu, nei visų nusikaltimų vykdymo laikotarpiu V. D. neturėjo konkretaus plano, pagal kurį narkotinės medžiagos turėtų būti išgabentos iš Lietuvos Respublikos, todėl minėtas puspriekabės svėrimas buvo nepagrįstai įvertintas kaip dalis neegzistuojančio narkotinių medžiagų kontrabandos plano, t. y. kaip parengiamieji narkotinių medžiagų kontrabandos veiksmai.

4.24. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas V. D. ir V. B. kaltę dėl rengimosi įvykdyti narkotinių medžiagų kontrabandą, nepagrįstai remiasi 2017 m. rugsėjo 5 d. tarnybiniu pranešimu bei pareigūno A. P. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, kuriuose nurodyta, kad V. D. ir V. B. siejami su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu, palaiko ryšius su asmenimis, susijusiais su organizuotu nusikalstamumu, asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmes, ne kartą yra pakliuvę į policijos akiratį kaip asmenys neteisėtai disponuojantys narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis labai dideliais kiekiais, organizuojantys ir vykdantys šių medžiagų kontrabandą. Visų pirma, šie duomenys – tarnybinis pranešimas ir pareigūno A. P. parodymai – yra subjektyvios prielaidos, kurios nėra pagrįstos jokiais faktiniais duomenimis ir peržengia V. D. pareikšto kaltinimo ribas. Antra, kaip pripažino pats teismas, tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės nėra patikrintos BPK nustatyta tvarka, o vertindamas analogiško turinio pareigūno A. P. parodymus, apygardos teismas lakoniškai nurodė, kad atmesti šio liudytojo parodymus nėra pagrindo. Tačiau tiek pareigūno A. P. parodymai, tiek ir tarnybinis pranešimas nebuvo patikrinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, todėl šie bylos duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų. Trečia, iš skundžiamo nuosprendžio motyvų apskritai nėra aišku, kokius konkrečius V. D. inkriminuoto rengimosi įvykdyti narkotinių medžiagų kontrabandą veiksmus šie duomenys pagrindžia, taigi, šie duomenys akivaizdžiai neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto leistinumo reikalavimo. Taip pirmosios instancijos teismas, skundžiamą nuosprendį grįsdamas ne konkrečiais, bylos duomenimis pagrįstais motyvais, bet neleistinais ir su įrodinėtinomis aplinkybėmis nesusijusiais duomenimis, bando sustiprinti menkus kaltinimo argumentus dėl V. D. kaltės, taip grubiai pažeisdamas ir nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus.

4.25. Atsižvelgdama į visus paminėtus motyvus, apeliantė teigia, kad V. D. šioje dalyje inkriminuoti veiksmai, vertinant visumoje su visais šios baudžiamosios bylos duomenimis, nesudaro baudžiamajame įstatyme įtvirtintų objektyviųjų rengimosi įvykdyti sunkų nusikaltimą – jam inkriminuotų narkotinių medžiagų kontrabandą – požymių, o byloje nustatytos aplinkybės, apibūdinančios subjektyviąją V. D. veiksmų pusę, paneigia, kad jo veiksmus – prašymą pasverti puspriekabę – apėmė tyčia pasirengti įvykdyti BK 199 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje neatitinka nei BK 21 straipsnio turinio (BPK 328 straipsnio 1 dalis), nei faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 dalis). Tad šioje dalyje V. D. turėtų būti priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalis).

4.26. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. D. keturiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, iš esmės atsižvelgė tik į vieną iš BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės skyrimo aplinkybių – veikos pavojingumą, net ir ją vertindamas nevisapusiškai, esminę reikšmę suteikdamas nusikalstamos veikos dalyko kiekiui. Tuo tarpu V. D. asmenybę apibūdinančios aplinkybės nuosprendyje aprašytos tik formaliai, teismas jų realiai neįvertino. Todėl apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir paskyrė V. D. neteisingą, akivaizdžiai per griežtą bausmę (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

4.27. Vadovaudamasi BK 54 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nėra pakankamai individualizuota. Skundžiamame nuosprendyje aprašytos, tačiau tinkamai neįvertintos V. D. asmenybę apibūdinančios aplinkybės, o būtent, kad jis anksčiau nebuvo teistas, darbinėje ir socialinėje veikloje charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, su kuria jį sieja glaudūs ryšiai, senyvo amžiaus ir sunkios sveikatos būklės tėvus, kuriems jis iki suėmimo teikė fizinę ir materialinę pagalbą, prisipažino dėl savo nusikalstamų veiksmų, nuoširdžiai dėl jų gailėjosi, rodo, kad V. D. padarytos nusikalstamos veikos yra atsitiktinio pobūdžio, nusikaltimų darymas nebuvo jo pragyvenimo šaltinis, todėl jo asmenybė yra mažiau pavojinga nei tipinio BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas darančio asmens pavojingumas. Atkreipė dėmesį, kad nors V. D. elgesys po jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo rodo, kad nuteistasis itin kritiškai vertino savo elgesį – jis nuoširdžiai pripažino ir teismui išsamiai nurodė jam žinomas faktines nusikaltimų padarymo aplinkybes, dėl savo nusikalstamų veikų nuoširdžiai gailėjosi, tačiau pirmosios instancijos teismas to tinkamai neįvertino ir nepripažino šios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

4.28. Apygardos teismas, vertindamas veikos pavojingumą, pagrindinį dėmesį skyrė tik nusikalstamos veikos dalyko kiekiui, kuris, anot apeliantės, byloje net nebuvo patikimai nustatytas. Tačiau net ir neginčijant nusikaltimo dalyko nustatymo ydingumo, vien ši aplinkybė nėra pagrindas savaime pateisinti ilgalaikį V. D. izoliavimą nuo visuomenės beveik maksimaliam BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam bausmės terminui, kartu ir nėra kliūtis skirti mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali bausmė, ką patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-227-318/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis byloje Nr. 2K‑316-788/2019).

4.29. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad šia nusikalstama veika buvo sukelta grėsmė visuomenės sveikatai. Apygardos teismas neįvertino to, jog kanapių derva nepateko į rinką, ji buvo paimta kratų metu, be to, šios narkotinės medžiagos visą laiką buvo kontroliuojamos policijos pareigūnų. Nebuvo įvertinta ir ta aplinkybė, kad narkotinė medžiaga – kanapių derva – yra priskiriama augalinės kilmės narkotinių medžiagų kategorijai, kas rodo mažesnį šios nusikalstamos veikos pavojingumą.

4.30. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujausia praktika analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K‑316-788/2019) teismai, nuteisdami asmenį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, suprasdami ilgalaikio įkalinimo neigiamą poveikį nuteistojo socialiniams ryšiams ir resocializacijos perspektyvai, paprastai turi įvertinti ir galimybę paskirti švelnesnę bausmę nei nustatyta įstatymo. Šiuo atveju teismas ne tik kad paskyrė neproporcingai griežtą – nei veikos, nei kaltininko pavojingumo neatitinkančią bausmę, bet ir nepagrįstai nevertino galimybės taikyti V. D. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

4.31. Apeliantės teigimu, įvertinus jau anksčiau apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, galiojančią teismų praktiką, akivaizdu, kad nei V. D. paskirta keturiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nei minimali BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė – dešimties metų laisvės atėmimas, negali būti laikomos teisingomis ir atitinkančiomis bausmei keliamus tikslus. Todėl iš naujo įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir V. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi, jo veikimo per kitus asmenis pobūdį (veikiama buvo ne organizuota grupe su kitais nuteistaisiais, bet vykdant tyrimo nenustatyto asmens nurodymus), jo iš esmės pagalbinį vaidmenį visoje neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis veikoje, V. D. pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turėtų būti paskirta mažesnė nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė.

4.32. Vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika apeliantė teigia, kad vertinant V. D. paskirtos bausmės dydžio pagrįstumą turi būti atsižvelgta ir į proceso trukmę. Baudžiamasis procesas V. D. atžvilgiu vyksta nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d., o nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. jam paskirtas suėmimas, kuris taikomas iki šiol. Tačiau apygardos teismas, atsižvelgiant į V. D. taikomo suėmimo trukmę, ne tik nesiėmė jokių priemonių siekdamas kuo operatyviau organizuoti procesą, bet ir skirdamas bausmę neįvertino šios svarbios aplinkybės. Todėl, apeliantės teigimu, šioje byloje turi būti pripažinta, kad procesas prieš jos ginamąjį truko pernelyg ilgai ir tai laikytina išimtine aplinkybe, kuri sudaro papilomą pagrindą taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

5.1. panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria V. L. pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

5.2. panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš V. L. priteistos proceso išlaidos bei taikytas turto konfiskavimas, konfiskuojant transporto priemonės „Volvo FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turto vertės dalį, priteistos transporto priemonių saugojimo išlaidos.

6.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas, pripažindamas V. L. kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, nevisapusiškai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus, nuosprendį grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, įrodymais neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimų, tokiu būdu padarydamas esminius BPK pažeidimus (BPK 329 straipsnio 4 dalis, 369 straipsnio 3 dalis). Teismo išvados dėl esminių veikos aplinkybių, dėl apelianto V. L. veiksmų apimties neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

6.2. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek jo, tiek ir kitų nuteistųjų šioje baudžiamojoje byloje duotus parodymus, nesivadovavo imperatyviomis BPK nuostatomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą baudžiamajame procese, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika, ir be jokių pagrįstų motyvų atmetė kaip gynybinę versiją iš esmės visus jų parodymus tiek, kiek jie neatitiko kaltinimo suformuluotos versijos. Jo (apelianto) parodymai apie jo veiksmų ir suvokimo apimtį buvo nuoseklūs viso proceso metu, be to, jo parodymus patvirtino kitų nuteistųjų, liudytojų parodymai, taip pat objektyvūs byloje esantys įrodymų šaltiniai, tarp jų iš dalies ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai. Teismas nepagrįstai atmetė ir V. D., visiškai pripažinusio savo kaltę, parodymus, taip pat atmetė ir kitų nuteistųjų – V. E., G. A., V. B. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, neteisingai teigdamas, jog jie nėra nuoseklūs ir tarpusavyje prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šių asmenų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais kaip savarankišku įrodymų šaltiniu, nors pagal suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑372/2005, Nr. 2K-431/2006, Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-461/2011, Nr. 2K‑276‑976/2015) kaltinamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas šias taisykles, nuosprendį grindė ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistųjų parodymais nepagrįstai suteikdamas jiems prioritetinę reikšmę. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad tiek nuteistieji G. A., V. E., V. B., tiek liudytojai E. T., S. K., J. V. davė parodymus apie pareigūnų darytą neprocesinį spaudimą, apklausų taisyklių nesilaikymą, asmens teisių neužtikrinimą, kas turėjo esminės reikšmės pirminių G. A., V. E., V. B. parodymų turiniui. Anot apelianto, visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apygardos teismas selektyviai ir tendencingai vertino nuteistųjų parodymus, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o apkaltinamąjį nuosprendį tiesiogiai grįsdamas dalies nuteistųjų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, dėl kurių turinio nepatikimumo kilusios abejonės nebuvo pašalintos, pažeidė ir BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių ir 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

6.3. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažinęs visus nuteistuosius veikus organizuota grupe, aprašydamas jų bendro veikimo pasireiškimo formą nurodė, kad visų nuteistųjų bendras susitarimas apie bendrą jų vieningą tyčia daryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, įvyko „2017 metais pavasario ir vasaros laikotarpiu susitikimų, telefoninių pokalbių, vykusių Lietuvos Respublikoje metu“, nors teisminio nagrinėjimo metu ištyrus visus byloje esančius įrodymus tokios aplinkybės nustatytos nebuvo. Bylos įrodomojoje medžiagoje nėra fiksuota nei vieno telefoninio pokalbio, susitikimo, vykusio 2017 m. pavasario ir vasaros laikotarpiu, kurių metu V. L. ir kiti nuteistieji būtų susitarę neteisėtai laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos, nei vieno tokio pokalbio ar susitikimo nėra nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje. Pirmasis V. L. ir V. D. telefoninis skambutis buvo fiksuotas tik 2017 m. rugpjūčio 2 d. Byloje nustatyta, jog narkotinė medžiaga į puspriekabės slėptuvę buvo patalpinta ne anksčiau kaip 2017 m. birželio 27 d., kai puspriekabė buvo vežama sverti, ir ne vėliau kaip rugpjūčio 10 d., kai puspriekabė buvo paruošta jos pergabenimui iš aikštelės (duomenys neskelbtini) kaime į angarą (duomenys neskelbtini) kaime, o rugpjūčio 11 d. buvo atliktas slaptas patekimas į puspriekabę ir fiksuota slėptuvė bei joje buvę paketai su narkotine medžiaga (86 nuosprendžio lapas). Taigi, net ir pašalinus iš kaltinimo V. D. ir kitiems nuteistiesiems narkotinės medžiagos „įgijimą“, akivaizdu, kad beveik du mėnesius V. D. dispozicijoje buvo laikoma narkotinė medžiagą, kuria visi nuteistieji nuo pat pradžios tariamai buvo susitarę disponuoti (neteisėtai laikyti ir gabenti) bendrai, tačiau visu šiuo laikotarpiu nėra fiksuota jokių kaltinamųjų susitikimų bei skambučių, kurių metu tariamai turėjo įvykti šis susitarimas. Po rugpjūčio 2 d. fiksuotuose V. L. ir V. D. telefoniniuose pokalbiuose, taip pat nėra jokių susitarimų, užuominų, kuriomis būtų tartasi dėl bendro veikimo įsigyjant narkotines medžiagas ir jomis disponuojant. Rašytinė bylos medžiaga – policijos įstaigų, prokuratūros teikimai, prašymai, kuriais buvo prašoma sankcionuoti įvairias kriminalines žvalgybos priemones, taip pat patvirtina, kad nei telefoninių pokalbių, nei susitikimų metu nevyko jokie susitarimai dėl disponavimo narkotine medžiaga – kanapių derva – kuriuose būtų dalyvavęs V. L.. Pirmą kartą V. L. paminėtas tik 2017 m. rugpjūčio 27 d. teikime dėl sekimo sankcionavimo (t. 4, b. l. 77–79), kuriame nurodyta, jog vykdant kriminalinės žvalgybos veiksmus nustatyta, jog A. D. ir V. D. su bendrininkais automobiliu „VW Multivan“ pergabeno narkotines medžiagas ar jų dalį iš puspriekabės į V. L. sodybą (duomenys neskelbtini) kaime. Taigi, apie V. L. buvo sužinota tik 2017 m. rugpjūčio 26 d., kai sekamas automobilis „VW Multivan“ atvyko į V. L. sodybą. Tai patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas policijos pareigūnas A. P.. Šio liudytojo parodymai patvirtino, kad iki 2017 m. rugpjūčio 27 d. V. L. tyrimo objektas nebuvo, jo atžvilgiu jokie slapti veiksmai sankcionuoti nebuvo. Tai reiškia, jog nuo 2017 m. gegužės mėnesio vykdydami V. D., A. D., A. B. atžvilgiu kriminalinės žvalgybos sekimo priemones pareigūnai apie V. L. sąsajas su sekamais asmenimis, ar su tiriamu nusikaltimu nebuvo gavę jokių duomenų. Todėl akivaizdu, kad V. L. inkriminuotos veikos laikotarpis (2017 m. pavasaris–vasara), o tuo pačiu ir veiksmų apimtis, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra klaidingi. Tačiau šie kaltinime nurodytas aplinkybes paneigiantys įrodymai nuosprendyje nėra analizuojami ir plačiau aptarti. Anot apelianto, kadangi jis iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. neturėjo jokio kontakto su V. D. ir kitais nuteistaisiais, tai vienareikšmiškai reiškia, jog jis nei 2017 m. pavasarį, nei birželio ir liepos mėnesiais negalėjo susitarti nei su V. D., nei su kitais nuteistaisiais daryti nusikalstamas veikas, jis (apeliantas) nežinojo apie tai, kad kiti nuteistieji tuo laikotarpiu disponavo narkotine medžiaga, vadinasi, iki 2017 m. rugpjūčio 2 d. jis negalėjo būti organizuotos grupės nariu.

6.4. Anot apelianto, net ir vėlesnis jo ir V. D. bendravimas (po 2017 m. rugpjūčio 2 d.) nebuvo susijęs su nusikalstamų veikų darymu. Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad jo, V. D. ir liudytojo E. A. bendravimas buvo susijęs su nekilnojamojo turto pardavimu. Tą pripažino ir apygardos teismas, pašalindamas atitinkamas aplinkybes iš kaltinimo.

6.5. Be to, akivaizdžiai nepagrįsti pirmosios instancijos teismo teiginiai apie jo (apelianto) ryšį su kitais tariamais bendrininkais. Apelianto teigimu, jis pažinojo tik V. D., 2017 m. rugpjūčio 26 d. sodyboje jis matė V. E. ir G. A., o 2017 m. rugpjūčio 28 d. sodyboje taip pat matė A. D.. Tačiau nei su vienu iš jų jis nebendravo. V. B. ir R. J. jis apskritai nepažinojo ir jų nebuvo matęs. A. B. jis pažinojo, tačiau su juo nebendravo ir jų santykiai su nagrinėjama veika niekuo nesusiję. Taigi, V. D. pasitelkti asmenys vieni kitų nepažinojo, nežinojo apie vieni kitų atliekamus veiksmus, ir nors teoriškai tai nepašalina inkriminuoto organizuotos grupės požymio egzistavimo galimybės, tačiau akivaizdu, kad teismo išvados dėl organizuotos grupės narių bendravimo bei tokios grupės egzistavimo apskritai, neatitinka byloje nustatytų ir teismo konstatuotų faktinių aplinkybių.

6.6. Nuteistojo V. D. parodymai patvirtina, jog disponavimą narkotine medžiaga organizavo ir vykdė V. D., vykdydamas byloje nenustatyto asmens nurodymą, o atskiriems techninio pobūdžio veiksmams atlikti jis (V. D.) pasitelkė kitus kaltinime nurodytus asmenis, jų neinformuodamas apie tų veiksmų turinį ir tikslą, neinformuodamas, jog tokiu būdu jis pasinaudojo kitų asmenų pagalba pats vykdydamas disponavimą narkotine medžiaga. V. D. parodymai, kurie atitinka objektyviai byloje nustatytas aplinkybes, paneigia tariamą visų kitų nuteistųjų susitarimą bendrai disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos. Teiginius apie išankstinį organizuotos grupės subūrimą, apie išankstinį pasiskirstymą vaidmenimis ir užduotimis, išankstinį nurodymų gavimą ir vykdymą, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas tiesiog nukopijavo iš kaltinamojo akto, ignoruodamas faktą, kad tokių teiginių nepatvirtina jokie teismo tiesiogiai ištirti įrodymai. Aplinkybes apie bendrą asmenų susitarimą, apie organizuotos grupės narių įsitraukimą ir jų tarpusavio bendravimo pobūdį paneigia ir G. A., V. E., R. J. padėtis. Nustatyta, kad šiuos asmenis V. D. pasitelkė tik 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir tik vienam konkrečiam veiksmui – išvežti narkotines medžiagas iš angaro, iki tol jie apie narkotikus nieko nežinojo, nebuvo susitarę nei jų įgyti, nei laikyti, nei realizuoti. Be to, be V. D. jie nei vieno kito asmens nepažinojo, matė tik jį (apeliantą), tačiau su juo nebendravo. Todėl akivaizdu, kad V. E. ir G. A. kartu su kitais nuosprendyje nurodytais asmenimis, tarp jų ir V. L., negalėjo 2017 m. pavasarį–vasarą susitarti neteisėtai laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos.

6.7. Be to, apygardos teismas, bandydamas pagrįsti organizuotos grupės egzistavimą, nurodo, jog „nagrinėjant bylą, pasitvirtino teisėsaugos institucijų turėta informacija, kad kaltinamieji dar prieš pradedant kriminalinės žvalgybos tyrimą galėjo neteisėtai disponuoti narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis“ (84 nuosprendžio lapas). Visų pirma, tokie skundžiamo teismo nuosprendžio teiginiai išeina už kaltinimo ribų; antra, šie teiginiai yra prielaidos, trečia, jie neatitinka tikrovės. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad konkrečiai nenurodyti nuteistieji, juo labiau V. L., dar iki kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo būtų kokiu nors būdu susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Be to, tokia informacija, kurią nurodo apygardos teismas, negali būti patikrinama jokiais BPK numatytais procesiniais veiksmais. Tokie skundžiamo nuosprendžio teiginiai patvirtina ydingą teismo taikytą įrodymų vertinimo būdą, nuosprendžio turiniui keliamų imperatyvų nepaisymą, galiausiai, teismo išankstinį nusistatymą dėl kaltinamųjų kaltės, t. y. esminius BPK pažeidimus.

6.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visetas, kuris pirmosios instancijos teismo nebuvo išsamiai ir visapusiškai įvertintas, neleidžia spręsti apie būtinųjų bendrininkavimo požymių buvimą V. L. veiksmuose: nenustatytas nei jo susitarimas veikti su kitais nuteistaisiais, nei jo siekis bendro tikslo ir suvokimas, kad veikia bendrai su organizuota grupe ar kad apskritai savo veiksmais prisideda prie vykdomo labai sunkaus nusikaltimo. Šioje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą apie V. D. nusikalstamus veiksmus, kuriems įgyvendinti jis pasitelkė atsitiktinius asmenis, tarp jų ir apeliantą, neatskleisdamas (ar kai kuriems asmenims tik iš dalies atskleisdamas) savo veiksmų tikrąją prasmę. Visa tai paneigia prielaidas apie neva egzistavusią organizuotą grupę ir rodo, kad šioje dalyje bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvados yra nulemtos esminių BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimų (BPK 329 straipsnio 4 punktas), jos neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas) bei BK nuostatų, numatančių bendrininkavimo formas bei bendrininkų atsakomybę, taikymo (BK 328 straipsnio 1 punktas).

6.9. Byloje nustatyta, jog V. L. atliko dalį objektyvių veiksmų, t. y. jis V. D. prašymu leido jam (V. D.) laikinai pasinaudoti sodybos teritorija, o po to leido išsikrauti daiktus (kaip paaiškėjo vėliau – labai didelį kiekį narkotinės medžiagos) garaže, 2017 m. rugpjūčio 28 d. padėjo pakrauti dalį krovinio į transporto priemonę „Fiat Ducato“. Šie objektyvūs veiksmai suteikė galimybes V. D. disponuoti narkotine medžiaga. Tačiau šie objektyvūs veiksmai savaime neįrodo, jog V. L. žinojo, suvokė, kad tokiais veiksmais jis prisideda prie nusikaltimo darymo. Jokie duomenys neleidžia teigti, kad V. L. iki 2017 m. rugpjūčio 26 d. žinojo arba galėjo suprasti, jog V. D. disponuoja labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, t. y. neleidžia konstatuoti apelianto kaltės – būtinojo subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio. Be to, dalis nuosprendžiu konstatuotų V. L. veiksmų, t. y. ryšio blokavimo prietaiso naudojimas, dalyvavimas V. E. ir G. A. iškraunant narkotines medžiagas, byloje apskritai nebuvo nustatyti ir į nuosprendį yra įrašyti be faktinio pagrindo.

6.10. Pirmosios instancijos teismas kaip nelogiškus įvertino V. D. parodymus, kad jis į V. L. sodybą atgabeno ir paliko labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, pačiam V. L. to nežinant. Tačiau, kaip jau apeliantas minėjo anksčiau, byloje nėra užfiksuota jokių išankstinių V. L. susitarimų su V. D. ar kitais nuteistaisiais daryti nusikalstamą veiką ar tai, kad V. L. apskritai žinojo apie disponuojamą narkotinių medžiagų kiekį. Byloje esantis 2018 m. sausio 26 d. apžiūros protokolas, kuriuo buvo apžiūrėti V. L. sodyboje kratos metu rasti mobilieji telefonai (t. 20, b. 1. 14–26) patvirtina, jog telefone Samsung SM-N9005, kuriuo buvo bendrauta ir su V. D., 2017 m. rugpjūčio 26 d. jokio kontakto su V. D. apskritai nebuvo. Tai reiškia, jog V. D. V. L. neperspėjo, kad atvažiuos, nesitarė, kad V. L. jo lauktų, kad paruoštų sodybos teritoriją ar patalpas, o fizinio susitikimo tarp jų nebuvo. Be to, šioje dalyje V. D. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Šie byloje nustatyti V. D. ir jo nurodymus vykdžiusių V. E. ir G. A. veiksmai, byloje esančių įrodymų visete, pilnai patvirtina V. D. išsamius ir nuoseklius parodymus apie tai, kad narkotinės medžiagos V. L. sodyboje atsirado atsitiktinai, tai nebuvo nuteistųjų išankstinio susitarimo ir bendro plano dalis, nes tokio plano apskritai nebuvo. V. D. veiksmai tiek atvežant į apelianto sodybą narkotines medžiagas, tiek jo prašymai – iš pradžių jas ten persikrauti iš vieno mikroautobuso į kitą mikroautobusą, po to prašymas palikti mikroautobusą, galiausiai leisti garaže palaikyti iki vakaro iškrautą krovinį ir nurodytų laiku jo nepasiimant, rodo, kad visi V. D. veiksmai ir sprendimai buvo spontaniški, nulemti susiklosčiusių aplinkybių, t. y. jie buvo atlikti be jokio išankstinio jo ir V. L. susitarimo.

6.11. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad narkotinės medžiagos V. L. sodybos garaže buvo paliktos tik su V. L. žinia. Byloje esantys duomenys tokią teismo išvadą netgi paneigia. Visų pirmiausiai, jo paties nuoseklūs ir išsamūs parodymai. Apeliantas cituoja savo paties parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 21, b. l. 87–93).

6.12. Aplinkybę, kad V. D. nebuvo susitaręs su V. L. dėl narkotinės medžiagos atgabenimo ir laikymo jo sodyboje, bet ir tai, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. V. D. iš viso nebuvo sukūręs tolesnio veikimo plano, patvirtina ir objektyvūs duomenys apie nuteistųjų, su savimi gabenusių daugiau nei 400 kg kanapių dervos, važinėjimo maršrutas, aplinkybė, kad mikroautobusas buvo paliktas miške, kol V. D. ir G. A. važiavo į (duomenys neskelbtini) pirkti pakavimo plėvelės ir maišų, tai, kad į lydintį automobilį „Volvo“ teko pilti degalų. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad iš angaro (duomenys neskelbtini) kaime krovinys buvo išgabentas prieš pietus, apie 11.40 val., o į V. L. sodybą mikroautobusas su kroviniu atvažiavo tik apie 16 val., ir čia sugaišo dar dvi valandas. Nuo (duomenys neskelbtini) kaimo iki (duomenys neskelbtini) kaimo yra 26 kilometrai, juos nuvažiuoti užtrunka apie 30 min. Akivaizdu, kad jei V. D. būtų iš anksto susitaręs su V. L. vežti krovinį į jo (apelianto) sodybą, tai būtų daręs saugiausiu maršrutu, o ne taip, kaip buvo važiuojama šiuo atveju. Tačiau apygardos teismas šių reikšmingų aplinkybių nevertino. Vietoje to teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais G. A. parodymais (t. 26, b. 1. 149, 165–166), kurie neva patvirtina, kad susitarimo vežti krovinį kitur, ne į V. L. sodybą, nebuvo. Analizuodamas G. A. parodymus apeliantas tvirtina, kad jie, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, patvirtina, kad jokio išankstinio plano narkotines medžiagas atvežti ir palikti V. L. sodyboje nebuvo, t. y. net būnant sodyboje V. D. dar nebuvo sugalvojęs, ką toliau daryti su kroviniu. Tai patvirtina ir objektyvūs įvykiai apelianto sodyboje – G. A. ir Vytautas E. V. D. nurodymu iš mikroautobuso iškrovė visus paketus į lauką, juos apvyniojo plėvele ir vėl sukrovė į tą patį mikroautobusą; vėliau planas vėl pasikeitė ir V. D. jiems pasakė, kad reikės paketus iškrauti į garažą ir jie iš mikroautobuso tuos pačius paketus dar kartą iškrovė ir sunešė į garažą. Šias aplinkybes patvirtina nuoseklūs visų nuteistųjų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, taip pat ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas. Be to, G. A., V. E. proceso metu duotais parodymais nustatyta, jog jiems prie garažo iš mikroautobuso kraunant paketus ir juos perpakuojant, V. L. jų veiksmais nesidomėjo, priėjęs arčiau nebuvo. Jis kartais išeidavo iš namelio parūkyti, pasikalbėdavo su V. D., apie ką jie kalbėjosi, jie negirdėjo. Tai, kad V. L. nebendravo su į sodyba atvažiavusiais G. A. ir V. E., parodo ir faktas, kad parodymo atpažinti metu G. A. neatpažino V. L. (t. 26, b. 1. 158–160).

6.13. Aplinkybės verčiančios abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad V. L. iš anksto žinojo V. D. ketinimus atvežti į jo sodybą didelio kiekio narkotinių medžiagų krovinį, yra tai, kad jis (apeliantas) tą dieną į sodybą pasikvietė savo draugę V. A., jie vartojo alkoholinius gėrimus, be to, sodyboje taip pat buvo darbuotojai – tvarkytoja N. N. ir darbininkas A. K.. Pastarajam jis netgi liepė atnešti uždangalą narkotinėms medžiagoms uždengti. Akivaizdu, jog žmogus, kuris ruošiasi daryti labai sunkų nusikaltimą ir kurio žinion patenka pusė tonos narkotinių medžiagų, nesikviestų į sodybą pašalinių asmenų, priešingai, stengtųsi nuslėpti bendrininkų atvykimą nuo sodybos darbuotojų, pasirūpintų, jog į sodybą nepatektų pašaliniai asmenys. Dar labiau neįtikėtina, kad tokios vertės krovinys būtų paliktas be priežiūros ir nesaugomas. Šiuo atveju jis (V. L.) vieną naktį buvo išvažiavęs žvejoti kartu su draugu K. K. ir palikęs garažą, kuriame nėra jokių apsaugos priemonių, neprižiūrimą. Akivaizdu, kad toks jo elgesys yra nelogiškas bei prieštarauja apygardos teismo teiginiams apie tai, kad nuteistieji laikėsi ypatingų atsargumo, konspiracijos priemonių.

6.14. Taigi, priešingai nei deklaratyviai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, bylos įrodymai ne tik kad nepatvirtina prielaidos, jog labai didelis kiekis narkotinės medžiagos buvo paliktas V. L. sodybos garaže „tik su V. L. žinia“, tačiau vienareikšmiškai paneigia tokį teiginį. Anot apelianto, akivaizdu, jog jis, leisdamas V. D. palikti sodyboje krovinį, nežinojo jo turinio, šie veiksmai nebuvo iš anksto planuoti ir jis nesuvokė, kad tokiais veiksmais prisideda prie nusikaltimo darymo, t. y. jo veiksmuose nebuvo tyčios.

6.15. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai konstatavo ne tik tai, jog narkotinės medžiagos buvo atgabentos su V. L. žinia, tačiau ir tai, kad jis dalyvavo medžiagas iškraunant, kad jis naudojo V. D. parūpintą ir atgabentą ryšio blokavimo prietaisą. Esminis įrodymų šaltinis šiuo atveju yra 2017 m. rugsėjo 4 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas Nr. 38-2(DS)-4128-RN, kuriame nurodyta kokius veiksmus 2017 m. rugpjūčio 26 d. V. L. sodyboje atliko V. D., G. A., V. E. ir V. L.. Tačiau, anot apelianto, šis įrodymų šaltinis yra neteisėtas ir neleistinas. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85-696/2016, Nr. 2K-57-696/2017, Nr. 2K‑180‑976/2017, Nr. 2K-285-976/2018, Nr. 2K-154-1073/2020) apeliantas teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai konstatuodamas aptariamo įrodymų šaltinio (kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. 38-2(DS)-4128-RN) leistinumą ir patikimumą netinkamai vertino atliktų kriminalinės žvalgybos veiksmų turinį, esmę bei sankcionavimo ribas. Cituodamas 2017 m. rugsėjo 4 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo, 2017 m. liepos 28 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) sankcionuoto teikimo Nr. 38-2(DS)-3654-RN, bei 2017 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjo nutarties Nr. SN-1145 RN turinį apeliantas teigia, kad šiais sprendimais buvo apibrėžtas kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ribos: nurodytų sprendimų pagrindu buvo leista vykdyti sekimą prie angaro ir angare (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. kol veiksmas vyko prie angaro, kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo teisėti ir toje dalyje protokolą galima naudoti kaip įrodymą. Tačiau visi kiti slaptieji veiksmai, kuriais buvo įsibrauta į įstatymu saugojamą asmenų privatų gyvenimą, ir kurių nebuvo leista atlikti, yra neteisėti. V. L., V. E. ir G. A. atžvilgiu nebuvo leista atlikti jokių kriminalinės žvalgybos veiksmų. Nebuvo leista atlikti ir jokių veiksmų V. L. sodyboje. Tai yra privati teritorija, į kurią patekti, ją ir joje esančius asmenis stebėti galima tik gavus atitinkamą teismo ar prokuroro leidimą. Tačiau apygardos teismas padarė išvadą, kad pareigūnai, betarpiškai stebėdami nuteistųjų atliekamus veiksmus V. L. sodyboje, teisės aktų nepažeidė. Tačiau tokia teismo išvada yra nepagrįsta tiek teisiniu, tiek faktiniu pagrindu. Kaip jau minėta anksčiau, bylos duomenys patvirtina, kad iki 2017 m. rugpjūčio 26 d. pareigūnai neturėjo jokių duomenų, kad V. L. galimai vykdo nusikalstamus veiksmus. Tik nuo 2017 m. rugpjūčio 27 d., t. y. jau po to, kai 2017 m. rugpjūčio 26 d. buvo atlikti faktiniai sekimo veiksmai, buvo sankcionuotas slaptas kriminalinės žvalgybos veiksmas – V. L. ir jo sodybos sekimas. Vadinasi, visi kriminalinės žvalgybos veiksmai atlikti 2017 m. rugpjūčio 26 d. buvo nesankcionuoti ir neteisėti.

6.16. Anot kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikusių pareigūnų, 2017 m. rugpjūčio 26 d. buvo vykdomas ne nesankcionuotas V. L. ir jo sodybos sekimas fiksuojant joje esančius asmenų veiksmus, o pasala, tačiau apelianto teigimu, tam nebuvo jokio pagrindo. Remdamasis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme (toliau – ir KŽĮ) pateiktomis pasalos bei sekimo sąvokomis, Generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-383 „Dėl Rekomendacijų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese patvirtinimo“ 67 punkto nuostatomis apeliantas teigia, kad teisės aktai aiškiai apibrėžia, kad informacijos rinkimo veiksmas stebint asmenis, objektus, teritorija yra laikomas slaptu sekimu. Būtent teritorijos ir joje esančių asmenų veiksmų slaptas sekimas ir buvo vykdomas stebint V. L. ir jo sodybą, šis tęstinis veiksmas buvo atliekamas 2017 m. rugpjūčio 26 d., 27 d., 28 d. Anot apelianto, akivaizdu, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. nebuvo planuojamas asmenų sulaikymas, nes net tą dieną nustačius, kad į sodyboje esantį garažą buvo iškrauta narkotinė medžiaga jokie sulaikymo veiksmai nebuvo nei atliekami, nei planuojami, ką patvirtino ir teisme apklaustų policijos pareigūnų parodymai. Sulaikymai nebuvo planuojami ir 27 d. bei 28 d., kai narkotinės medžiagos krovinys buvo išvežtas į (duomenys neskelbtini). Ir tik rugpjūčio 29 d. (duomenys neskelbtini) buvo atliktos kratos bei sulaikymai. Visas tris dienas V. L. sodyboje buvo vykdomas tas pats slaptasis tyrimo veiksmas, t. y. buvo slaptai stebima teritorija, joje esantys asmenys ir automobiliai. Šie veiksmai rodo, jog pareigūnų tikslas buvo kelias dienas stebėti ir fiksuoti visus asmenis, kurie kokiu nors būdu susiję su narkotine medžiaga. Tai, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. buvo vykdoma ne pasala, o nesankcionuotas apelianto ir jo sodybos sekimas patvirtina ir byloje apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai A. B. ir A. B. (A. B.). Liudytojo A. P. parodymai, kad neva 2017 m. rugpjūčio 26 d. buvo planuojama pasala, anot apelianto, yra nelogiški, be to, tik patvirtina, kad abi dienas buvo vykdomas tas pats kriminalinės žvalgybos veiksmais – sekimas. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tolesni pareigūnų veiksmai – jau kitą dieną surašomas 2017 m. rugpjūčio 27 d. teikimas dėl sekimo sankcionavimo (t. 4, b. l. 77–79), kurio turinys besąlygiškai įrodo, jog ir 2017 m. rugpjūčio 26 d. sodyboje buvo vykdomas sekimas, o ne pasala, kadangi šiame dokumente nurodoma, jog asmenų nesiruošiama sulaikyti ir 2017 m. rugpjūčio 27 d., o siekiama juos toliau stebėti ir tokiu būdu surinkti informaciją apie kitus bendrininkus, apie kontrabandos organizavimą, kontrabandos kanalą.

6.17. Kaip vieną iš aplinkybių, neva paneigiančių 2017 m. rugpjūčio 26 d. vykdyto slapto sekimo neteisėtumą, apygardos teismas nurodo tyrimo dinamiškumą ir pačių nuteistųjų tariamai vykdytus kontražvalgybinius veiksmus. Tačiau remdamasis KŽĮ 10–13, 15 straipsnių nuostatomis apeliantas teigia, kad nei tyrimo dinamika, nei asmenų atliekami kontražvalgybiniai veiksmai nėra aplinkybės, kurios pašalintų imperatyvų reikalavimą kriminalinės žvalgybos veiksmus taikyti tik tam esant faktiniam bei teisiniam pagrindui, t. y. tai daryti teisėtai.

6.18. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad 2017 m. rugsėjo 4 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo bei pareigūnų A. P. ir A. B. parodymai kaip įrodymų šaltiniai turi trūkumų. Analizuojant šiuos duomenis galima daryti išvadą, kad minimame protokole klaidingai aprašytos beveik visos konkrečios faktinės aplinkybės, jo turinys neinformatyvus, o pareigūnų parodymai yra nenuoseklūs ir tarpusavyje prieštaringi, paneigti objektyviai nustatytomis bylos aplinkybėmis ir kitais įrodymais. Protokole nurodyta, jog 2017 m. rugpjūčio 26 d. įvykiai sodyboje stebėti nuo 15.50 val. iki 18.10 val., tačiau jie aprašyti labai lakoniškai, nėra išskirta, koks veiksmas kuriuo metu įvyko per tas dvi su puse valandos. Teismo posėdyje apklaustas pareigūnas A. P. parodė, kad aplinką stebėjo iš miško, nieko nefiksavo, nematė, kas ir kada atnešė blokatorių į garažą, nežino, iš kur atsirado uždangalas. Pareigūnas A. B. teismo posėdyje taip pat negalėjo nurodyti daugybės reikšmingų ir akivaizdžiai matomų aplinkybių, pavyzdžiui, kaip A. K. atnešė uždangalą prie garažo. Prie protokolo nėra pridėtos nei vienos nuotraukos, vaizdo ar garso įrašo iš stebėjimo vietos, nors prie angaro (duomenys neskelbtini) kaime padarytos net 33 nuotraukos, taip pat ir vaizdo įrašai. Taigi, protokolo teiginių apie įvykius sodyboje nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, kuriuos būtu galima patikrinti. Be to, minimame protokole nurodyta ir kitų akivaizdžių neatitikimų. Pavyzdžiui, protokole nurodoma, kad pakalbėjęs su V. L. V. D. nuėjo prie V. E. ir G. A. ir padavė jiems susuktą celofaną. Tačiau G. A. ir V. E. parodymais nustatyta, kad V. D. jiems nunešė ne susuktą celofaną, o maišelius su „Senukų“ logotipu, kuriuose buvo ne tik plėvelės ritiniai, bet ir gėrimai, maistas. Be to, priešingai nei nurodoma protokole V. L. nei karto nebuvo priėjęs prie V. E. ir G. A., pareigūnai neužfiksavo, kad pakavimo metu prie pastarųjų nuteistųjų buvo priėjęs A. K., be to, anot V. E. ir G. A., V. D. atsinešė maišelį, kuriame buvo blokatorius, tuo tarpu protokole nurodoma, kad V. D. rankose laikė prietaisą, panašų į ryšio blokatorių. Tačiau visų šių duomenų pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir tinkamai neįvertino.

6.19. Protokole nurodytos aplinkybės, jog tuo metu, kai neva priėjo V. D. su prietaisu rankoje, po sodybos teritoriją vaikščiojo V. L. ir bandė skambinti telefonu. Tačiau toks teiginys yra nelogiškas ir neatitinka paties teismo įrodytomis pripažintų aplinkybių. Pirma, akivaizdu, kad jei V. L. skambino tuo metu, kai V. D. prietaisą laikė rankoje, tai jis negalėjo tikrinti ryšio, nes prietaisas nebuvo įjungtas. Tuo tarpu teisme A. P. ir A. B. šios protokole įrašytos aplinkybės apskritai nepatvirtino. Antra, teismas nurodo, kad iš V. E. parodymų matyti, jog paketų perpakavimo bei iškrovimo į garažą metu V. L. kieme vaikščiojo su telefonu, bandė skambinti. Tuo pačiu nuosprendyje nurodoma ir tai, jog Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole 38-2(DS)-4128-RN fiksuota, o protokolo duomenis teisme tvirtino liudytojai pareigūnai A. P., A. B., jog sukrovus paketus i mikroautobusą „Multivan“ prie G. A. ir V. E. priėjo V. D., rankose laikydamas įrenginį, panašų į mobilaus ryšio ir globalios padėties nustatymo signalų blokatorių; tuo metu po sodybos teritoriją taip pat vaikščiojo ir V. L. bei bandė skambinti telefonu. Tačiau iš teismo toliau dėstomų aplinkybių, kurias jis pripažino įrodytomis, matyti, kad aparatas buvo įjungtas jau po narkotinės medžiagos pakrovimo į garažą.

6.20. Iš byloje esančių įrodymų visumos (kaltinamųjų parodymų, A. P. ir A. B. parodymų, 2017 m. rugsėjo 4 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolo, liudytojo A. K. parodymų) akivaizdu, kad V. L. veiksmai vaikštant po sodybos kiemą ir bandant skambinti nebuvo susiję su ryšio blokavimo prietaiso tikrinimu, apie kurį jam tuo metu nebuvo žinoma. Jis bandė paskambinti sodybos darbininkui A. K., ir tai jis darė tuo metu, kai visi paketai jau buvo sukrauti į garažą, o V. D. paprašė V. L. uždangalo. V. L. veiksmai skambinant A. K. negalėjo būti susiję su ryšio tikrinimu, nes jei jis skambino bet kuriuo iš protokole ar kitų asmenų parodymuose nurodytu laiku, t. y. tuo metu, kai V. E. ir G. A. pakavo paketus, kai paketai buvo sukrauti į mikroautobusą, kai buvo iškraunami į garažą, kai V. D. rankoje nešėsi blokavimo įrenginį (o šiuos įvykius skyrė po keliolika minučių), tai reiškia, kad blokavimo įrenginys dar nebuvo nuneštas į garažą ir nebuvo įjungtas į elektros lizdą, taigi jis neveikė ir nebuvo priežasties tikrinti ryšio buvimą ar nebuvimą. Taigi, netinkamai nustačius ryšio blokavimo įrenginio atnešimo ir pajungimo laiką, V. L. skambinimo laiką, jokio nusikalstamo turinio neturintiems V. L. veiksmams – vaikščiojimui po savo sodybos kiemą ir skambinimui – buvo suteiktas kriminalinis turinys. Tokia faktinė aplinkybė – ryšio blokavimo įrenginio naudojimas – yra nurodyta ir nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje. Tačiau atlikus įrodymų analizę ir jų palyginimą tarpusavyje ir nustačius, jog V. L. skambino darbininkui A. K., o ne tikrindamas ryšį, visos paminėtos teismo išvados pripažintinos klaidingomis.

6.21. Be to, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje buvo ginčijama aplinkybė, kad po krovinio iškrovimo V. L. atnešė V. D. medžiagos gabalą, su kuriuo V. D. nuėjo į garažą. Tačiau anot apelianto, nors ji tiksliai ir nebuvo aprašyta kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole, tačiau nėra abejonių, kad V. E. ir G. A. uždangalą perdavė V. D., pastarajam uždangalą perdavė V. L., kuriam uždangalą jo prašymu atnešė ir perdavė A. K.. Taigi, visi teismo aprašomi įrodymų šaltiniai atitinka vienas kitą ir nei vienas iš jų nepaneigia nuoseklių V. L. parodymų apie jo veiksmus, atliktus sodyboje, ir neleidžia daryti išvadų apie tai, kad jam buvo žinomas krovinio turinys ir kad jis dalyvavo jį iškraunant garaže.

6.22. Aplinkybę, jog V. L. sodyboje esantį labai didelį kiekį narkotinės medžiagos laikė, panaudodamas V. D. parūpintą ryšio blokavimo prietaisą, pirmosios instancijos teismas bandė grįsti kaltinamojo G. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose teigiama, kad V. D. garaže neradus elektros lizdo, sodybos savininkas jam (G. A.) ir V. D. gyvenamojo namo prieangyje parodė elektros lizdą, į kurį V. D. pajungė aparatą (t. 26, b. 1. 167). Tačiau jokie kiti teismo byloje esantys duomenys šios G. A. nurodytos aplinkybės nepatvirtina, o ją paneigia. Pats G. A. vėlesnėse apklausose parodė, kad V. D. blokavimo įtaisą nunešė į garažą ir pajungė į elektros lizdą. Be to, teisiamajame posėdyje G. A. parodė, kad tuo metu, kai V. D. ir jis (G. A.) kalbėjo apie ryšio patikrinimą, V. L. šalia nebuvo. Narkotinių medžiagų iškrovime dalyvavęs V. E. nuosekliai tvirtino, kad nešiodamas maišus į garažą jis matė, kad blokatorius garaže buvo įjungtas į elektros lizdą. Anot apelianto, jis pats nuosekliai tvirtino, kad V. D. jo paklausė, kur yra elektros lizdas. Jis pastarajam atsakė, kad garaže. 2017 m. rugpjūčio 27 ar 28 d. jis (apeliantas) garaže ant lentynos pamatė įrenginį, kurį išjungė. Apie šį prietaisą jis iki tol nežinojo. Tokius jo parodymus patvirtina ir V. D.. Šių įrodymų visumą patvirtina ir apygardos teismui pateiktas antstolio A. B. 2019 m. kovo 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nurodyta, jog sodybos prieangyje nėra nei vieno kištukinio lizdo, ir nėra jokių žymių, kad lizdas būtų buvęs. Tačiau apygardos teismas nepagrįstai atsisakė remtis tiek tokiais nuteistųjų parodymais, tiek faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu.

6.23. Skundžiamame nuosprendyje, remiantis 2017 m. rugsėjo 4 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu Nr. 38-2(DS)-4127-RN (t. 4, b. l. 85), taip pat kriminalinės žvalgybos tyrimą atlikusių policijos pareigūnų parodymais, konstatuota, jog 2017 m. rugpjūčio 28 d. A. D., V. D. automobiliais „Nissan Juke“ ir „Fiat Ducato“ atvažiavo į V. L. sodybą, kur visi kartu pakrovė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų į automobilį „Fiat Ducato“, po to V. L. padavė mobilaus ir palydovinio ryšio blokatoriaus įrenginį A. D., o pastarasis automobiliu „Fiat Ducato“ ir V. D. automobiliu „Nissan Juke“ išgabeno šį krovinį į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini). Minimame protokole nepagrįstai nurodoma, kad sekamųjų asmenų veiksmai buvo fiksuoti. Šiuos kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus atliko nemažai policijos pareigūnų, šiems veiksmams buvo ruoštasi iš anksto, tačiau jokių techninėmis fiksavimo priemonėmis užfiksuotų veiksmų rezultatų prie protokolo nėra pateikta, nors prie visų kitų kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų yra pateikta garso, vaizdo įrašai, nuotraukos. Taigi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais būtų galima patikrinti protokole nurodytų aplinkybių teisingumą. Juolab, kad ir pats protokolas surašytas tik po septynių dienų, kas leidžia teigti, kad pareigūnai galėjo ir suklysti aprašydami nuteistųjų atliktus veiksmus. Kartu apeliantas atkreipia dėmesį, kad pareigūnų parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, skirtingai nei teigiama nuosprendyje, taip pat nėra pakankami konstatuoti, kad aptariamo protokolo turinys yra teisingas. Pavyzdžiui, policijos pareigūnas A. Š. teisiamajame posėdyje teigė, kad ryšio blokatorių nešė V. D., tuo tarpu apklaustas liudytoju A. B. tvirtino, kad blokatorių nešė V. L.. Anot apelianto, minėtas kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas šiuo atveju negali būti laikomas patikimu įrodymų šaltinių, paneigiančiu nuoseklius nuteistųjų parodymus, kad blokatorių iš garažo paėmė ir A. D. perdavė V. D., o V. L. 2017 m. rugpjūčio 28 d. jokių veiksmų su blokatoriumi neatliko. Apeliantas neginčija, kad jis broliams D. iš draugiškumo padėjo sukrauti kelis maišus krovinio, tačiau jam (V. L.) nebuvo žinomas krovinio turinys. Todėl vien tik šie V. L. atlikti veiksmai nepatvirtina, kad jis suvokė prisidedantis prie neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, t. y. jo veiksmuose nebuvo būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės, pasireiškiančios tiesiogine tyčia.

6.24. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad V. D., A. D., V. L., V. B. ir A. B., veikdami organizuota grupe, labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 64 376,035 g kanapių dervos neteisėtai laikė puspriekabėje „Schmitz Cargobull“ įrengtoje slėptuvėje iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. 20.30 val., kai šios puspriekabės, stovėjusios angare, kratos metu šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė teisėsaugos pareigūnai. Tačiau apelianto teigimu, šių veiksmų pirmosios instancijos teismas net nebandė įrodinėti, o formaliai nurodė, kad juos patvirtina „įrodymų visetas“. Šioje dalyje apelianto kaltė yra preziumuojama remiantis jam inkriminuota bendrininkavimo forma ir nustatytais V. D. veiksmais. Tačiau, kaip anksčiau aptarta, byloje nėra duomenų, kad V. L. iš anksto būtų žinojęs ir būtų bendrininkavęs disponuojant kanapių derva, laikyta angare (duomenys neskelbtini) kaime, kad jis būtų žinojęs, koks yra kiekis, juolab jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad puspriekabėje angare liko nepaimti 64 376,035 g kanapių dervos. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog net ir tas faktas, kad puspriekabėje buvo rastas santykinai nedidelis kiekis narkotinės medžiagos (lyginant jį su kiekiu, rastu automobilyje „Fiat Ducato“), nesuteikia pagrindo taikyti šiame epizode mažesnius įrodinėjimo standartus ir nuteistojo kaltęs preziumuoti.

7.1. panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu, įvykdęs nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu dvylikai metų ir šešiems mėnesiams; šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, požymių;

7.2. atitinkamai panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteistos proceso išlaidos bei taikytas turto konfiskavimas, konfiskuojant transporto priemonės „Volvo FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turto vertės dalį, taip pat dalį, kuria priteistos transporto priemonių saugojimo išlaidos.

8.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamoje nuosprendžio dalyje, kurioje apeliantas pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, apygardos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus, nuosprendį grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, įrodymais neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimų, tokiu būdu padarydamas esminius BPK pažeidimus (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis). Apygardos teismo išvados dėl esminių veikos aplinkybių, dėl apelianto veiksmų turinio bei jo kaltės neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), taip pat buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

8.2. Pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo A. D. ir kitiems nuteistiesiems inkriminuotas aplinkybes, susijusias su narkotinės medžiagos įgijimu, kaip neįrodytas, tačiau pripažino, kad 2017 metais pavasario ir vasaros laikotarpiu susitikimų, telefoninių pokalbių metu V. D., V. B., A. D., V. L., A. B., V. E., G. A. ir atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. J., veikdami organizuota grupe, susitarė neteisėtai laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos. Anot apelianto, tokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Bylos įrodomojoje medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų tokias nuosprendžio išvadas – nėra fiksuota nei vieno telefoninio pokalbio, susitikimo, vykusio 2017 m. pavasario ir vasaros laikotarpiu, kurių metu A. D. ir kiti nuteistieji būtų susitarę neteisėtai laikyti ir gabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos, tokių pokalbių ar susitikimų nėra aprašyta ir skundžiamame nuosprendyje.

8.3. Šioje byloje itin svarbus įrodymų šaltinis yra nuteistojo V. D., prisipažinusio dėl savo įvykdytos nusikalstamos veikos, parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kritiškai ir atmetė. Bylos teisminio nagrinėjimo metu V. D. davė išsamius parodymus apie tai, kad disponavimas narkotine medžiaga buvo atliktas būtent jo (V. D.), už piniginį atlygį jam vykdant nenustatyto asmens prašymą, kad atskiriems techninio pobūdžio veiksmams atlikti V. D. pasitelkė kitus nuteistuosius, jų visiškai neinformuodamas apie tų veiksmų turinį ir paskirtį, neinformuodamas, jog tokiu būdu jis pasinaudojo kitų asmenų pagalba, kad nebuvo jokio bendro susitarimo su nuteistaisiais, nei bendro plano laikyti ir gabenti narkotines medžiagas. Tokius jo parodymus patvirtina ir objektyviai nustatyti jo veiksmai disponuojant narkotine medžiaga. Byloje nustatytos narkotinių medžiagų gabenimo iš vienos vietos į kitą aplinkybės, laikymo skirtingose vietose, tiek veiksmai V. L. sodyboje patvirtina, kad V. D. veiksmai buvo nelogiški ir padriki. Tai rodo ne tik tai, kad nuteistųjų veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti ir suderinti, bet ir tai, kad V. D., nenustatytomis aplinkybėmis pradėjęs disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, tai darė apskritai neturėdamas jokio aiškaus plano.

8.4. Teismo išvadas dėl organizuotos grupės egzistavimo ir apelianto A. D. dalyvavimo jos veikloje paneigia ir kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys. Nors taikant įvairaus pobūdžio kriminalinės žvalgybos veiksmus ilgą laiką buvo kontroliuojamas V. D., A. D. ir kitų asmenų susižinojimas, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių nuosprendyje nurodyto bendro nuteistųjų susitarimo neteisėtai disponuoti (laikyti ir gabenti) labai didelį kiekį narkotinės medžiagos nustatyta nebuvo. V. D. ir A. D. bendravimas bylai aktualiu laikotarpiu buvo susijęs išimtinai su jų giminystės ryšiais bei bendrai vykdomu obuolių supirkimo verslu. Per šį laikotarpį nebuvo nustatyta jokių apelianto savarankiškų veiksmų, kurie rodytų, kad jis suvokia, jog V. D. prašymu jo atliekamai veiksmai būtų susiję su disponavimu narkotinėmis medžiagomis ar kad jam iš viso būtų žinoma, jog V. D. tokiomis medžiagomis disponuoja, juolab kad jis veikė bendrai su kitais nuosprendyje nurodytais asmenimis. Pirmosios instancijos teismo teiginius apie glaudžius organizuotos grupės narių tarpusavio ryšius paneigia tai, kad A. D. gerai pažįsta tik A. B., kuris yra jo ir V. D. vaikystės draugas, be to, juos sieja bendras obuolių supirkimo verslas, V. L. jis yra matęs, tačiau jo nepažįsta, V. B. žino, kaip V. D. draugą, meistrą, kuris vykdo savo veiklą, o V. E., G. A. ir R. J. jis nepažįsta, jų iki bylos nagrinėjimo nėra matęs.

8.5. Be to, bylos įrodymai patvirtina, kad V. E., G. A. ir R. J. V. D. pasitelkė tik 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir tik vienam konkrečiam veiksmui – išvežti narkotines medžiagas iš angaro, iki to momento jie apie jokius narkotikus nieko nežinojo, nebuvo susitarę nei jų įgyti, nei jais disponuoti, nei jų realizuoti. Be to jie pažinojo tik V. D., buvo matę V. L. sodyboje, bet su juo nebendravo. Ši aplinkybė, anot apelianto, taip pat paneigia tarp nuteistųjų buvus susitarimą daryti nusikalstamą veiką, ar jų kaip organizuotos grupės narių bendravimą.

8.6. Cituodamas apygardos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes, susijusias su puspriekabės dokumentų perdavimu apeliantui ir V. D., apeliantas teigia, kad jos nėra nei teisingos, nei galinčios pagrįsti apelianto ir kitų nuteistųjų susitarimą veikti organizuota grupe.

8.7. Visų pirma, teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio bei BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, remiasi ne tiesiogiai ištirta įrodomąją medžiaga – vaizdo įrašu, kuriame fiksuoti 2017 m. rugpjūčio 16 d. A. D., V. D. ir V. B. atlikti veiksmai angare, (duomenys neskelbtini) kaime, o kriminalinės žvalgybos atlikimo protokolu ir jame aprašytu susitikimo turiniu.

8.8. Antra, 2017 m. rugpjūčio 28 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. 38‑2(DS)-4046-RN turinys neatitinka tikrovės. Sekimo protokole, kurį cituoja apygardos teismas, pareigūnai nurodė, kad buvo perduoti puspriekabės techniniai dokumentai, nors iš užfiksuoto vaizdo įrašo matyti, kad tai yra segtuvas, kurio turinio identifikuoti neįmanoma. Tai visiškai patvirtina apelianto parodymus bei yra svarbi aplinkybė, leidžianti spręsti apie jo suvokimą apie V. D. atliekamus veiksmus.

8.9. Trečia, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuoti duomenys patvirtina, kad A. D. pokalbyje tarp V. B. bei V. D. nedalyvavo, buvo tik tuomet, kai V. B. V. D. padavė segtuvą. V. D. paprašytas jis (A. D.) segtuvą iš karto nunešė ir padėjo automobilyje. Byloje nėra užfiksuota, kad apeliantas būtų susipažinęs su segtuvo turiniu.

8.10. Ketvirta, aptariamame V. D. ir V. B. pokalbyje nėra užfiksuota jokių aplinkybių, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai leistų suprasti pokalbio dalyviams, kuriems nebuvo žinomas nusikalstamas V. D. veikimas, kad puspriekabėje gali būti paslėpti nelegalūs objektai, ar kad asmenys atlieka kažkokius neteisėtus veiksmus. Aplinkybė, kad V. D., kurio prašymu ir buvo atgabenta puspriekabė, paprašė puspriekabės dokumentų, negalėjo sukelti jokių įtarimų dėl šių veiksmų neteisėtumo. Tuo tarpu protokole fiksuoti V. D. ir V. B. pasakymai apie puspriekabės remontą, elektros instaliacijos taisymą, visiškai patvirtina šių nuteistųjų parodymus apie tai, kokiu tikslu puspriekabė buvo atgabenta į angarą, o kartu ir tai, kad iš tokio pokalbio turinio A. D. negalėjo suvokti, jog šioje puspriekabėje yra įrengta slėptuvė ir kad joje V. D. laiko narkotines medžiagas. Juo labiau, šis vienkartinis apelianto atvykimas į angarą kartu su broliu V. D., niekaip nepatvirtina teismo nurodomos aplinkybės – jų susitarimo veikti organizuota grupe disponuojant labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu.

8.11. Penkta, byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog aptariamais veiksmais A. D. būtų prisidėjęs prie V. D. savarankiškai vykdomo neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos. Be to, tai neįrodo jokių neteisėtų A. D. veiksmų, t. y. jie neturi jokios įrodomosios reikšmės vertinant jam inkriminuotus vėlesnius veiksmus.

8.12. Be to, apygardos teismas, bandydamas pagrįsti organizuotos grupės egzistavimą, nurodo, jog „nagrinėjant bylą, pasitvirtino teisėsaugos institucijų turėta informacija, kad kaltinamieji dar prieš pradedant kriminalinės žvalgybos tyrimą galėjo neteisėtai disponuoti narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis“ (84 nuosprendžio lapas). Anot apelianto, tokie skundžiamo teismo nuosprendžio teiginiai išeina už kaltinimo ribų, yra tik prielaidos, be to, jie neatitinka tikrovės. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistieji, tarp jų ir A. D., dar iki kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo būtų kokiu nors būdu susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Be to, tokia informacija, kurią nurodo apygardos teismas, negali būti patikrinama jokiais BPK numatytais procesiniais veiksmais. Tokie skundžiamo nuosprendžio teiginiai patvirtina ydingą teismo taikytą įrodymų vertinimo būdą, nuosprendžio turiniui keliamų imperatyvų nepaisymą, galiausiai, teismo išankstinį nusistatymą dėl kaltinamųjų kaltės, t. y. esminius BPK pažeidimus.

8.13. Organizuota grupė yra savarankiškai įrodinėtina aplinkybė, kurios visi požymiai turi būti įrodyti savarankiškais ir abejonių nekeliančiais įrodymų šaltiniais. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visetas, kuris pirmosios instancijos teismo nebuvo išsamiai ir visapusiškai įvertintas, neleidžia konstatuoti tiek egzistuojant objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius. Juolab, neleidžia spręsti apie būtinųjų bendrininkavimo požymių buvimą A. D. veiksmuose.

8.14. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. D. buvo pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį konstatavus ir tokius jo veiksmus, t. y. kad jis 2017 m. tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei nuo 2017 m. birželio mėnesio pabaigos iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 492 556,035 g kanapių dervos, puspriekabėje „Schmitz Cargobull“ įrengtoje slėptuvėje aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone; nuo 2017 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 26 d. labai didelį kiekį narkotinės medžiagos V. D., A. D., V. B., V. L. bei A. B. laikė angare, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone; bei nuo 2017 m. rugpjūčio 26 d. iki 2017 m. rugpjūčio 27 d. labai didelį kiekį narkotinės medžiagos laikė V. L. suteiktame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini).

8.15. Vadovaujantis kasacinės instancijos teismo praktika (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/200, Nr. 2K-162/2011 ir kt.) konstatuojant, kad A. D. atliko jam inkriminuotus veiksmus, jie turi būti pagrįsti byloje esančių įrodymų visetu, kuris patvirtintų, jog atitinkamose vietose laikytos narkotinės medžiagos buvo apelianto žinioje. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad A. D. būtų žinoma apie tai, kad V. D. disponavo narkotine medžiaga, kad A. D. buvo žinoma, kad puspriekabėje yra slėptuvė, o slėptuvėje – narkotinės medžiagos, kurios buvo gabenamos iš vienos vietos į kitą ir laikomos šiose vietose. Pirmosios instancijos teismas net ir nebandė šių A. D. veiksmų įrodinėti jokiais bylos duomenimis, o išvedė iš klaidingos prielaidos apie A. D. ir kitų nuteistųjų bendrininkavimą, sudarant įspūdį, jog visi kaltinime nurodyti asmenys veikė bendrai, turėjo išankstinį susitarimą ir bendrą tikslą disponuoti narkotine medžiaga.

8.16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors bendrininkavimo atveju nusikaltimo sudėties požymių buvimas turi būti nustatomas kiekvieno kaltininko veikoje, su išimtimi, jog kiekvienas bendrininkas gali realizuoti ne visus, o dalį sudėties objektyviųjų požymių, žinodamas, kad kitus požymius realizuos kiti bendrininkai, tačiau subjektyvieji požymiai (kaltė, pasireiškianti tiesiogine ar netiesiogine tyčia) turi būti neabejotinai nustatyti kiekvieno asmens atžvilgiu. Šiuo atveju nenustačius jokių aplinkybių, kad A. D. dar iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. (kai V. L. sodyboje krovė narkotines medžiagas į jo paties V. D. prašymu išnuomotą automobilį „Fiat Ducato“) apskritai būtų žinojęs, kad V. D. žinioje esančioje puspriekabėje yra laikomas koks nors krovinys, juolab – beveik pusė tonos narkotinės medžiagos, nėra pagrindo teigti jo veiksmuose buvus tyčią laikyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Aptariami savarankiški BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, negali būti išvesti nei iš jo ir V. D. giminystės ryšio, nei iš vėlesnių objektyviai atliktų A. D. veiksmų. Tokie A. D. veiksmai privalėjo būti tinkamai, laikantis visų BPK nustatytų imperatyvių reikalavimų, įrodyti, tačiau to padaryta nebuvo.

8.17. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, kad jis atliko objektyvius veiksmus – išnuomojo mikroautobusą „Fiat Ducato“, kartu su broliu V. D. į šią transporto priemonę sukrovė pastarojo krovinį, kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, buvo labai didelis kiekis kanapių dervos, laikomą V. L. garaže, ir išgabeno jį į teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini). Vis dėlto, vien šių objektyvių veiksmų nepakanka pripažinti A. D. kaltu dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kanapių dervos.

8.18. Konstatuodamas apelianto kaltę apygardos teismas rėmėsi šiais įrodymų šaltiniais: 1) 2017 m. rugsėjo 4 d. Nr. 38-2(DS)-4127-RN Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu, kuriame užfiksuoti 2017 m. rugpjūčio 28 d. A. D., V. L. ir V. D. atlikti veiksmai (t. 4, b. 1. 85), kuriuose užfiksuotus duomenis patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai policijos pareigūnai; 2) liudytojo E. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais; 3) Kriminalinės žvalgybos tyrimo metu užfiksuotais duomenimis, jog A. D. 17.29 val. po autobusiuko su narkotinėmis medžiagomis pastatymo aikštelėje, tą vakarą du kartus buvo atvažiavęs į aikštelę (t. 4, b. 1. 105–107). Tačiau, anot apelianto, nei vienas iš šių duomenų šaltinių neleidžia teigti, kad A. D. buvo žinomas V. D. priklausiusio krovinio turinys, t. y. neįrodo apelianto kaltės.

8.19. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytojo E. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apskritai negalėjo būti pripažinti leistinu įrodymų šaltiniu ir jais negalėjo būti grindžiamos išvados dėl A. D. bei kitų asmenų kaltės.

8.20. Visų pirma, apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas E. T. paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (papildomoje 2017 m. spalio 11 d. liudytojo apklausoje).

8.21. Antra, cituodamas liudytojo E. T. apygardos teismui duotus parodymus, apeliantas teigia, kad A. D. kaltinantys šio liudytojo parodymai buvo duoti policijos pareigūnams akivaizdžiai darant psichologinį spaudimą liudytojui. Pirmosios instancijos teismas neanalizuodamas išsamių E. T. parodymų apie procesinius pažeidimus vykdant ikiteisminį tyrimą, deklaratyviai juos atmetė, nors apie neleistiną pareigūnų procesinį elgesį, spaudimą duoti kaltinimo reikalaujamus parodymus davė ir kiti šioje byloje apklausti asmenys (nuteistieji G. A., V. E., V. B., liudytojai S. K., J. V., A. Š.).

8.22. Trečia, liudytojo E. T. parodymus apie jo atžvilgiu naudotą neprocesinį spaudimą, jo teisių pažeidimus patvirtina kita bylos įrodomoji medžiaga. Prieš papildomą liudytojo apklausą, vykusią 2017 m. spalio 11 d. jam nebuvo įteiktas šaukimas, ką patvirtino liudytoja tyrėja N. F., vykdžiusi nurodytą apklausą. E. T. nurodytų jo „atvykimo“ į tos dienos apklausą aplinkybių nepaneigia ir pareigūno A. P., atlikusio pirmąją E. T. apklausą ir faktinį sulaikymą parodymai.

8.23. Ketvirta, byloje nebuvo ištirta nei vieno įrodymų šaltinio, kuris paneigtų itin detalius ir nuoseklius E. T. parodymus apie jam darytą poveikį duoti kaltinamiesiems, tarp jų ir A. D., nepalankius parodymus ir tokiu būdu pašalintų pagrįstas abejones dėl šio duomenų šaltinio. Priešingai, tiek paties E. T. teisme duoti parodymai, tiek aptarti ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymai, kitų asmenų parodymai apie pareigūnų neleistiną elgesį patvirtina, kad šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai pas tyrėją buvo nulemti jo atžvilgiu naudoto psichologinio spaudimo.

8.24. Remdamasis EŽTT praktika, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatomis, bei anksčiau paminėtomis aplinkybėmis, apeliantas teigia, kad apygardos teismas šioje dalyje privalėjo remtis teisminio nagrinėjimo metu duotais E. T. parodymais. Tačiau A. D. kaltę dėl dalyvavimo labai sunkaus nusikaltimo įvykdyme, reikšminga apimti grįsdamas neleistinais įrodymų šaltiniais, apygardos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nuosprendį grindė tiesiogiai neištirtais duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, t. y. padarė esminius BPK 20 straipsnio bei 301 straipsnio pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį, o taip pat suvaržė apelianto teisę į teisingą (sąžiningą) procesą (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis).

8.25. Anot apelianto, tai, kad jis su broliu V. D., padedami V. L., operatyviai sukrovė paketus į autobusiuką, niekaip neįrodo, kad V. D. informavo brolį, kas yra tuose paketuose. Bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigti A. D. parodymai, kad V. D. paprašė apelianto išsinuomoti autobusiuką ir pervežti prekes. A. D. nieko neįtardamas sutiko padėti broliui, kadangi tokios paslaugos brolis buvo prašęs ir anksčiau. Keli mėnesiai iki šių įvykių, jis buvo padėjęs broliui pervežti šlapią kaljano tabaką, netgi buvo pasiėmęs vieną paketą parūkyti. Po to, kai jis (A. D.) išsinuomojo autobusiuką, jis kartu su V. D. nuvyko į V. L. sodybą, kur, kaip jis pats manė, buvo laikomas šlapias tabakas. Sodyboje jie kartu su broliu sukrovė paketus į autobusiuką „Fiat Ducato“. Vizualiai paketai atrodė kaip cigaretės arba šlapias tabakas, paketai buvo juodos spalvos, kas buvo viduje, nesimatė, kvapo taip pat jokio nebuvo. Tačiau tokius jo parodymus apygardos teismas vertino kritiškai ir jais nesivadovavo, nurodydamas, kad savo ankstesnėse apklausose tokių aplinkybių A. D. nenurodė. Tokie argumentai, anot apelianto, rodo tik pirmosios instancijos teismo tendencingumą bei įrodinėjimo proceso ydingumą, kadangi kaip patikimus įvertino visus neteisėtais būdais gautus kaltinamosios pusės įrodymus, o nuteistųjų parodymus iš esmės vertino kritiškai, nepaisydamas nei jų turinio logiškumo, nuoseklumo, nei to, kad juos patvirtino kita bylos įrodomoji medžiaga.

8.26. A. D. parodymų, apie tai, jog jis buvo pagrįstai įsitikinęs, kad padeda broliui V. D. pervežti šlapią tabaką ne tik nepaneigia jokie byloje esantys leistini įrodymų šaltiniai, bet ir patvirtina: pirma, V. D. parodymai apie tai, kad jis neatskleidė A. D. savo krovinio turinio; antra, antstolio surašytas aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota šlapio tabako pakuotė gauta iš V. D., kuri yra labai panaši į tą, į kurią buvo supakuotos narkotinės medžiagos, rastos transporto priemonėje „Fiat Ducato“. Apeliantas atkreipė dėmesį ir į tai, kad priešingai nei nurodoma teismo nuosprendyje, dar ikiteisminio tyrimo metu, būdamas suimtas, A. D. davė parodymus apie šlapią tabaką, nurodė, kur dalis jo yra laikoma, tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai atsisakė atlikti įvykio vietos apžiūrą. Todėl paleistas iš suėmimo jis (apeliantas) pasitelkė antstolį, kuris atliko įrodymų rinkimo veiksmus; trečia, V. L. ir R. J. parodymai, kad nuo V. L. garaže laikomo krovinio nebuvo justi jokio specifinio kvapo.

8.27. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nebuvo paneigti ir A. D. parodymai apie tai, kad jis 2017 m. rugpjūčio 28 d. dar kartą buvo nuvykęs į aikštelę (duomenys neskelbtini), tam, jog susitiktų su A. B. ir pasitartų dėl įrankių, reikalingų kelti obuoliams. Tokius A. D. parodymus visiškai patirtina ir A. B. bei liudytojo R. S. parodymai, jog 2017 m. rugpjūčio 29 d. buvo ketinta išvežti supirktus obuolius ir buvo užsakytas transportas. Įrodymų, kurie leistų spręsti apie kitokį A. D. veiksmų tikslą, byloje nustatyta nebuvo.

8.28. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad V. D., A. D., V. L., V. B. ir A. B., veikdami organizuota grupe, labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 64 376,035 g kanapių dervos neteisėtai laikė puspriekabėje „Schmitz Cargobull“ įrengtoje slėptuvėje iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. 20.30 val., kai šios puspriekabės, stovėjusios angare, kratos metu šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė teisėsaugos pareigūnai. Tačiau apelianto teigimu, šių veiksmų pirmosios instancijos teismas net nebandė įrodinėti, o formaliai nurodė, kad juos patvirtina „įrodymų visetas“. Šioje dalyje apelianto kaltė yra preziumuojama remiantis jam inkriminuota bendrininkavimo forma ir nustatytais V. D. veiksmais. Tačiau, kaip anksčiau aptarta, byloje nėra duomenų, kad A. D. iš anksto būtų žinojęs ir būtų bendrininkavęs disponuojant kanapių derva, laikyta angare (duomenys neskelbtini) kaime, kad jis būtų žinojęs, koks yra kiekis, juolab, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad puspriekabėje angare liko nepaimti 64 376,035 g kanapių dervos. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog net ir tas faktas, kad puspriekabėje buvo rastas santykinai nedidelis kiekis narkotinės medžiagos (lyginant jį su kiekiu, rastu automobilyje „Fiat Ducato“), nesuteikia pagrindo taikyti šiame epizode mažesnius įrodinėjimo standartus ir nuteistojo kaltęs preziumuoti.

9.1. panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria V. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir šioje dalyje V. E. atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

9.2. panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš V. E. priteistos proceso išlaidos bei taikytas turto konfiskavimas, konfiskuojant transporto priemonės „Volvo FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turto vertės dalį, taip pat dalį, kuria priteistos transporto priemonių saugojimo išlaidos;

9.3. jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, jog V. E. nuteistas pagrįstai, pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria V. E. buvo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali bausmė, arba kitą bausmės rūšį.

10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

10.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas apeliantą V. E. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė esminius BPK pažeidimus tirdamas bei vertindamas byloje esančius įrodymus ir nesilaikė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, jį grindė prielaidomis bei nepašalintomis abejonėmis (BPK 329 straipsnio 4 punktas). Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl apelianto kaltės ir veiksmų apimties neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), be to buvo netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo nuostatos (BPK 328 straipsnio 1 dalis).

10.2. Pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo V. E. ir kitiems nuteistiesiems aplinkybes, susijusias su narkotinės medžiagos įgijimu, kaip neįrodytas, tačiau pripažino, kad 2017 metais pavasario ir vasaros laikotarpiu susitikimų, telefoninių pokalbių metu V. D., V. B., A. D., V. L., A. B., V. E., G. A. ir atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. J., veikdami organizuota grupe, susitarė neteisėtai laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos. Anot apelianto, tokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Bylos įrodomojoje medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų tokias nuosprendžio išvadas – nėra fiksuota nei vieno telefoninio pokalbio, nei vieno susitikimo, vykusio 2017 m. pavasario ir vasaros laikotarpiu, kurių metu V. E. ir kiti nuteistieji būtų susitarę neteisėtai laikyti ir gabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos, tokių pokalbių ar susitikimų nėra aprašyta ir skundžiamame nuosprendyje.

10.3. Priešingai, baudžiamojoje byloje yra nemažai įrodymų šaltinių, kurie paneigia apelianto dalyvavimą V. D. sukurtoje organizuotoje grupėje ir apskritai tokios organizuotos grupės egzistavimą. Tai visų pirmiausia, paties V. D., prisipažinusio dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, parodymai. Jo parodymų turinys rodo, jog disponavimas narkotine medžiaga buvo atliktas būtent V. D., už piniginį atlygį jam vykdant nenustatyto asmens prašymą, o atskiriems techninio pobūdžio veiksmams atlikti V. D. pasitelkė kitus nuteistuosius, jų visiškai neinformuodamas apie tų veiksmų turinį ir paskirtį, neinformuodamas, jog tokiu būdu jis pasinaudojo kitų asmenų pagalba pats vykdydamas disponavimą narkotine medžiaga. Be to, teismo išvadas paneigia ir kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys. Atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą ilgą laiką buvo kontroliuojamas V. D. ir kitų asmenų susižinojimas, taikant beveik visas įmanomas priemones, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių nuosprendyje nurodyto bendro nuteistųjų susitarimo neteisėtai disponuoti (laikyti ir gabenti) labai didelį kiekį narkotinės medžiagos nustatyta nebuvo. Be to, bylos įrodymai nekelia abejonių, kad V. D. G. A. ir jį (apeliantą) pasitelkė tik 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir tik vienam konkrečiam veiksmui – išvežti narkotines medžiagas iš angaro, iki tol nei vienas iš šių asmenų apie narkotines medžiagas nieko nežinojo, nebuvo susitarę nei jų įgyti, nei jais disponuoti, nei jų realizuoti. Apeliantas pažinojo tik G. A., kuris pasiūlė apeliantui pervežti krovinį bei R. J., kuriam jis (V. E.) pasiūlė užsidirbti. Nei vieno kito nuteistojo iki tol V. E. nepažinojo, su jais nebendravo ir nebuvo jų matęs. Taigi, priešingai nei bandoma sudaryti įspūdį, V. D. pasitelkti asmenys vieni kitų nepažinojo (jei kai kurie ir pažinojo, tai jų bendravimas nebuvo susijęs su nusikalstamų veikų darymu), nežinojo apie vieni kitų daromus veiksmus. Todėl atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes ir teismo konstatuotą bendrininkų veikimo būdą, jų tarpusavio ryšių pasireiškimą – akivaizdu, kad teismo išvados dėl organizuotos grupės narių ryšių bei tokios grupės egzistavimo apskritai, neatitinka byloje nustatytų ir teismo konstatuotų faktinių aplinkybių.

10.4. Apeliaciniame skunde teigiama, kad jo kaltė taip pat buvo grindžiama R. J., kuris iš pradžių byloje buvo įtariamasis, o vėliau dėl savo parodymų buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnio nuostatas, parodymais. Tačiau jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtino R. J. nurodytų aplinkybių, o kartu ir apelianto kaltės.

10.5. R. J. apklausiamas teigė, kad neva iš vakaro pieš pervežant narkotines medžiagas, jam apeliantas nurodė, kad reikės vežti hašišą. Tačiau, anot apelianto, visi su narkotinės medžiagos pervežimu iš (duomenys neskelbtini) kaimo į V. L. sodybą susiję asmenys – tiek V. D., tiek su juo bendravęs ir nurodymus gavęs G. A., tiek iš pastarojo sužinojęs, kad reikės pervežti krovinį apeliantas apie narkotines medžiagas nekalbėjo, taigi, jie nežinojo, kad reikės vežti narkotines medžiagas. Anot apelianto, tiek jis, tiek ir G. A. iš V. D. suprato, kad kontrabanda yra vadinamos cigaretės. Apelianto teigimu, R. J., siekdamas, kad jo atžvilgiu byla būtų nutraukta, norėdamas įtikti pareigūnams, ilgainiui neva prisimindavo vis daugiau nusikaltimo detalių ir parodė, jog neva V. E. jam pasakojo apie hašišą, o dar vėliau parodė, kad apeliantas jam neva sakė, kad „tai, ką veža yra „sroko“ ant dešimt metų“.

10.6. Apeliantas atkreipė dėmesį ir į tai, kad R. J. apie tai, jog neva V. E. dar iš vakaro jam nurodė, kad reikės vežti narkotines medžiagas, paaiškino ne iš karto, o daugiau nei po trijų mėnesių, kas rodo, kad R. J. parodymai nebuvo nuoseklūs. Be to, apelianto teigimu, kelia abejonių ir apklausos, kai R. J. davė minimus parodymus, suorganizavimo aplinkybės. Bylos duomenys patvirtina, kad šias aplinkybes R. J. nurodė 2017 m. lapkričio 28 d. pasirašytame prašyme jį papildomai apklausti (t. 7, b. l. 176). R. J. teisme patvirtino, jog prašymą išsiuntė paštu iš Lukiškių TI-K, kur tuo metu jis buvo kalinamas. Tyrėja N. F. parodė, jog gavusi prašymą apklausė R. J.. Bylos duomenys (prašymo data, jo registravimo Lietuvos kriminalinės policijos biure data ir R. J. apklausos data (t. 7, b. l. 177)) patvirtina, kad šis raštas neva tą pačią dieną surašytas, tą pačią dieną iš Lukiškių TI-K išsiųstas, tą pačią dieną gautas policijos departamente, užregistruotas ir perduotas N. F. ir dar tą pačią dieną, prieš tai suderinus apklausos laiką su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatu, Kriminalinės policijos biuro tarnybinėse patalpose, prieš tai etapavus R. J. į Kriminalinės policijos biurą, pastarasis buvo apklaustas. Anot apelianto, šios neįtikėtinai greitai suorganizuotos apklausos aplinkybės kelia abejonių, kiek laisva valia ir savarankiškai R. J. nurodė minimas V. E. kaltinančias aplinkybes. Be to, po to, kai R. J. aplinkybes, kad V. E. dar prieš veždamas krovinį žinojo, kad tai narkotinės medžiagos, patvirtino antrą kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, jis iš karto buvo paleistas iš suėmimo. Anot apelianto, tokie prokurorės veiksmai patvirtina buvus susitarimą su R. J.. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, nors jos leidžia abejoti R. J. parodymų sąžiningumu. Taigi, pirmosios instancijos teismas kaip objektyviu įrodymų šaltiniu pripažino ne vieną kartą teisto, bylos nagrinėjimo metu už kitų nusikalstamų veikų padarymą sulaikyto R. J. parodymus.

10.7. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad vertinant R. J. parodymus svarbu tai, kad jis yra liudytojas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu. Cituodamas EŽTT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-276-976/2015) apeliantas teigia, kad tokių asmenų parodymus teismai turi vertinti itin kruopščiai ir atidžiai, o ne suteikti jiems išimtinę įrodomąją reikšmę ir privilegijuotą padėtį kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste. Šiuo atveju įvertinus R. J. specifinę procesinę padėtį, jo interesą duoti kaltinimui naudingus parodymus, jo asmenybę, pirmosios instancijos teismas, nors ir pripažinęs, kad R. J. parodymai nėra nuoseklūs toje dalyje, kurioje jis nurodo apie V. E. žinojimą apie narkotines medžiagas, vis vien rėmėsi jais kaip ir nekeliančiais abejonių. Todėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo būdas ir teismo vidinio įsitikinimo formavimosi būdas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų reikalavimų, tokie pažeidimai turi būti vertinami kaip esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

10.8. Nors, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog priimdamas sprendimą vadovaujasi apelianto ir kitų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais tiek, kiek jie atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir kitus šios baudžiamosios bylos įrodymus. Tačiau apygardos teismas atmetė kaip nepagrįstus V. E. teiginius, jog ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose yra netikslumų dėl policijos pareigūnų vartotos psichinės prievartos ir pan., nors tokius V. E. parodymus visiškai patvirtina kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymai (G. A., V. B., A. Š., E. T., S. K., J. V.).

10.9. Apelianto teigimu, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog jis pagrįstai nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, teismas iš naujo įvertinęs bausmės skyrimui, jos individualizavimui reikšmingas aplinkybes turėtų jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti bausmę, mažesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas minimalus bausmės dydis. Anot apelianto, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-64-303/2018, Nr. 2K‑432/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-340-648/2017 ir kt.) numato, kad pirmasis aspektas, kurį privalo įvertinti teismas taikydamas bausmės skyrimą reglamentuojančias teisės normas yra veikos pavojingumas. Šiuo atveju matyti, kad narkotinės medžiagos, kuriomis disponavo nuteistieji, buvo paimtos policijos pareigūnų, jos nepateko į rinką, t. y. nesukėlė jokios realios žalos BK 260 straipsniu saugomoms vertybėms ir netgi pavojaus baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams. Ši aplinkybė yra viena esminių, į kurias atsižvelgia teismai, spręsdami dėl veikos pavojingumo, o taip pat ir dėl tinkamo bausmės individualizavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑436-489/2016, Nr. 2K-312-222/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-382-1076/2018, Nr. 1A-227-318/2019).

10.10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, kad jo vaidmuo buvo antraeilis, jis nebuvo nusikalstamų veikų iniciatorius ar organizatorius. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad disponavimas narkotinėmis medžiagomis nėra jo gyvenimo būdas ar papildomas pajamų šaltinis. Taigi, šios aplinkybės, anot apelianto, rodo, kad jo asmenybės pavojingumas nėra toks didelis, kad būtų pagrindas jam skirti ilgalaikį laisvės atėmimą. Ilgalaikis jo izoliavimas nuo visuomenės nėra tikslingas, nes gali itin neigiamai paveikti jo socialinius ryšius (jis su gyvenimo drauge, turi du mažamečius vaikus) ir atitinkamai jo resocializacijos galimybes, be to tai turės neigiamos įtakos ne tik jam pačiam, bet ir jo artimiesiems. Apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-788/2019, kurioje konstatuojama, kad teismai, nuteisdami asmenį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, suprasdami ilgalaikio įkalinimo neigiamą poveikį nuteistojo socialiniams ryšiams ir resocializacijos perspektyvai, paprastai vertina ir galimybę paskirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta įstatymo. Nors nagrinėjamoje byloje bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės išimtiniu išskirtinumu ir nepasižymi, tačiau švelnesnės bausmės paskyrimą šiuo atveju turėtų lemti jų visumos vertinimas ir išvada, kad net ir minimalios, bet itin griežtos BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytos dešimties metų laisvės atėmimo bausmės jam skyrimas neatitinka teisingumo principo, o, anot apelianto, paskyręs mažesnę nei minimali laisvės atėmimo bausmę ar kitos rūšies bausmę, apeliacinės instancijos teismas nenukryptų nuo formuojamos teismų praktikos.

10.11. Anot apelianto, kaip vienas iš teisingos bausmės paskyrimo elementų, kasacinio teismo praktikoje nurodomas ir reikalavimas, kad bausmė neprieštarautų teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Iš naujausios Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos analizės baudžiamosiose bylose dėl disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų matyti, kad netgi esant kur kas nepalankesnėms aplinkybėms, apibūdinančioms veikos pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą, paprastai yra taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skiriamos švelnesnės laisvės atėmimo bausmės, nei BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312-222/2019, Nr. 2K-195-677/2016, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-227-318/2019.

11. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. A. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje.

11.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, nepagrįstai rėmėsi tik R. J., kuris siekė išvengti bausmės už padarytą nusikalstamą veiką, ir policijos pareigūnų parodymais bei atliktų procesinių veiksmų protokoluose užfiksuotais duomenimis, tačiau visiškai nesivadovavo jo (apelianto) ir nuteistojo V. D. parodymais.

11.2. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kuo remdamasis jis padarė išvadą, kad V. D. koordinavo jo (apelianto), V. E. ir R. J. veiksmus (duomenys neskelbtini) kaime esančiame angare. Apeliantas savo parodymuose tvirtino, kad būdamas angare jis su V. D. nekontaktavo, be to, byloje nėra duomenų, kad V. D. tuo metu būtų buvęs netoliese. Jis (G. A.) su V. D. buvo susitaręs, jog kontrabandą jis (apeliantas) atveš į (duomenys neskelbtini) kaimą, kuris yra apie 10 kilometrų atstumu nuo angaro, buvo sutarę net apytikslį laiką. Taip pat buvo susitarta, kad jis (apeliantas) išvažiavęs su kontrabanda parašys V. D. žinutę iš laikino mobiliojo ryšio telefono, kurį G. A. buvo palikęs išjungtą automobilyje „Volvo“. Būdamas angare apeliantas radijo ryšiu bendravo tik su V. E.. Būtent todėl, atidaręs slėptuves ir supratęs kad kontrabandos turinys yra ne cigaretės, jis (apeliantas) negalėjo susisiekti su V. D. ir paklausti jo, kas tiksliai buvo slėptuvėje. Pats jis irgi negalėjo išsiaiškinti, kadangi neteisėtai buvo patekęs į svetimas patalpas, be to, tuo metu buvo pavargęs nuo fizinio ir psichologinio krūvio. Teigia, kad sužinojęs, jog slėptuvėje buvo narkotikai, jis būtų nutraukęs savo veiksmus. Taigi, anot apelianto, R. J. parodymai, kad jis (G. A.) V. E. sakė, kad jie kraus hašišą arba, kad jis (apeliantas) iš angaro skambino R. J., yra neteisingi ir nepagrįsti.

11.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas, remdamasis R. J. parodymais, neįvertino pastarojo asmenybės. R. J. yra daug kartų teistas, duodamas parodymus teisiamajame posėdyje jis buvo sulaikytas įtariamas padaręs kitas nusikalstamas veikas. Be to, R. J. šioje byloje duoti tokius parodymus turėjo ir asmeninius motyvus. Pirmiausia, jis siekė, kad jį atleistų nuo bausmės, be to, taip jis galėjo kerštauti V. E., kadangi pastarasis jam (R. J.) nesumokėjo žadėtų pinigų, be to, per jį (V. E.) R. J. ir pateko į tokią situaciją. Apygardos teismui nesukėlė abejonių aplinkybės, kuriomis R. J. nusprendė papildyti savo pirminius parodymus teigdamas, kad jis iš anksto žinojo apie narkotikus. Apeliantas atkreipė dėmesį, kad R. J. Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracijai pateikė laišką, skirtą policijos departamentui, apie tai, kad nori papildyti savo parodymus. Tą pačią dieną šis laiškas buvo užregistruotas policijos departamente ir R. J. buvo pristatytas į policiją ir davė papildomus parodymus, nors tokie veiksmai užtrunka kur kas ilgiau.

11.4. Apeliantas ir V. E. nuosekliai tvirtino, kad supratę, jog krovinys nėra kontrabandinės cigaretės, jie tarpusavyje apie šį krovinį nesikalbėjo iki tol, kol po kurio laiko internetiniame portale pamatė straipsnį su V. D. ir iki tol jam nežinomo V. B. nuotraukomis. Anot apelianto, įvertinus įvykio dienos eigą, jam ir V. E. nebuvo kada kalbėtis apie krovinį, nes V. D. nuolat keitė planus ir apmokėjimo sąlygas. Iš pradžių žadėjęs atsiskaityti iš karto po kontrabandos perdavimo, vėliau V. D. nurodė, kad atsiskaitys po kelių dienų. Visa tai jis pasakė ir V. E.. Kadangi dėl tokios situacijos jautė kaltę prieš V. E., jis (apeliantas) vengė su juo kalbėti ir apie krovinį. Be to, iš V. L. sodybos jis ir V. E. išvažiavo skirtingais automobiliais ir buvo susitikę tik trumpam sustoję. Šio susitikimo metu jis (apeliantas) V. E. pasakė, kad po kelių dienų jis (apeliantas) perduos V. D. žadėtus pinigus. Tačiau į tokius jo (G. A.) parodymus teismas neatsižvelgė, o rėmėsi melagingais R. J. parodymais.

11.5. Apeliantas teigia, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis jautė psichologinį spaudimą prisipažinti, kad jis (G. A.) neva iš anksto žinojo, kad kontrabandinis krovinys angare buvo narkotikai. Pareigūnai spaudimą jam darė atvykę į Lukiškių tardymo izoliatorių nedalyvaujant jo gynėjui, be to, prokurorė kiekvieną kartą pratęsiant suėmimo terminą atvirai sakydavo, jog jis (apeliantas) nesako, kad apie krovinio turinį jis žinojo iš anksto. Anot apelianto, pareigūnai tęsdami kontrabandinio krovinio stebėjimą bei nesuimdami V. D. ir jo (G. A.) padarė klaidą, kadangi V. D. juos pastebėjo. Todėl siekdami ištaisyti šią klaidą, jie ir darė jam psichologinį spaudimą, kad jis prisipažintų. Būtent todėl pareigūnai atsisakė daryti jo (apelianto) apklausų garso įrašus, teigdami, kad nėra tokios galimybės. Apygardos teismas nuosprendyje taip pat rėmėsi jo (G. A.) V. L. sodyboje atliktu parodymų patikrinimo vietoje protokolu. Tačiau apelianto teigimu, jis buvo fotografuojamas ten, kur jam liepdavo atsistoti policijos pareigūnai. Be to, jis pareigūnams nurodė, kad neprisimena tikslių tos dienos įvykių aplinkybių, tačiau nepaisant to pareigūnai protokole jo žodžius iškraipė, nurodydami neva jis patvirtino protokole nurodytas aplinkybes. Apeliantas teigė, kad parodymų patikrinimo vietoje protokolą pareigūnai jam davė pasirašyti tik po kelių dienų, o jis jį pasirašė neperskaitęs. Įvertinęs tokį pareigūnų, atlikusių tyrimą, elgesį jis prašė pirmos instancijos teismo remtis tais jo parodymais, kuriuos jis davė teisiamajame posėdyje, kadangi išklausęs ir kitų nuteistųjų parodymus jis prisiminė, kas tiksliai įvyko sodyboje.

11.6. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad V. D. jam papasakojo, kad angare esantis kontrabandinis krovinys yra narkotikai. V. D. savo parodymais patvirtino supratęs, kad krovinį stebi pareigūnai. Tokiu atveju, anot apelianto, kyla klausimas, kodėl V. D. jam nedavė raktų nuo angaro arba nepaliko angaro atrakinto. Kita vertus, visiškai nelogiška, kad jis (G. A.) pro langą brovėsi į angarą, žinodamas, kad jame laikoma apie pusę tonos narkotikų ir jis (angaras) yra stebimas policijos pareigūnų. Anot apelianto, tokios aplinkybės tik patvirtina jo teiginius, kad jis (G. A.) buvo įsitikinęs, kad angare laikomos kontrabandinės cigaretės. Apelianto teigimu, tokius neaiškumus ir abejones apygardos teismas turėjo vertinti jo naudai.

11.7. Apeliantas sutinka, kad jo charakteristika nėra gera: jis Lietuvoje teistas aštuonis kartus, 2012 m. išėjęs iš pataisos namų išvyko dirbti į (duomenys neskelbtini), kur buvo teistas už vagystę. Tačiau 2014 m. grįžęs į Lietuvą jis pakeitė savo gyvenimo būdą, dirbo įvairius darbus, mokėsi (duomenys neskelbtini) statybos inžineriją, lankė seminarus, susijusius su statybomis, baigė (duomenys neskelbtini) kursus, įgijo aukštalipio pažymėjimą, iki pat šiol žaidžia regbį komandoje (duomenys neskelbtini). Jis ketina įkurti savo įmonę, tačiau neturėdamas asmens dokumento jis negali to padaryti. Teigia, kad tuo metu, kai V. D. kreipėsi į jį su pasiūlymu įsibrauti į angarą ir pavogti kontrabandines cigaretes, jis su gyvenimo drauge planavo imti paskolą būstui, tačiau trūko pinigų pradiniam įnašui. Jis sutiko, nes manė, kad didžiausia rizika yra tai, kad jis galėjo būti užkluptas angare kontrabandininkų, tačiau manė, jog sugebės nuo jų pabėgti.

12.1. panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu įvykdęs nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu dvylikai metų ir šešiems mėnesiams; šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

12.2. panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 21 straipsnio, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį, ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

12.3. panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteistos proceso išlaidos bei taikytas turto konfiskavimas, konfiskuojant transporto priemonės „Volvo FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turto vertės dalį, priteistos transporto priemonių saugojimo išlaidos;

12.4. jei teismas laikytų jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, iš naujo paskirti jam bausmę už šį nusikaltimą ir, pritaikius BK 54 straipsniui 3 dalies nuostatas, skirti bausmę, švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta minimali bausmė.

13. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

13.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai vertino byloje esančius įrodymus, nuosprendį grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, įrodymais neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus, tokiu būdu padarydamas esminius BPK pažeidimus (BPK 329 straipsnio 4 punktas, 369 straipsnio 3 dalis). Teismo išvados dėl esminių veikos aplinkybių, dėl V. B. veiksmų turinio bei jo kaltės neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas), taip pat buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

13.2. Nuteistasis V. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažinęs visus nuteistuosius veikus organizuota grupe, konstatavo, kad visų nuteistųjų bendras susitarimas apie bendrą jų vieningą tyčia daryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, įvyko „2017 metais pavasario ir vasaros laikotarpiu susitikimų, telefoninių pokalbių, vykusių Lietuvos Respublikoje metu“, nors teisminio nagrinėjimo metu ištyrus visus byloje esančius įrodymus tokios aplinkybės nustatytos nebuvo. Bylos įrodomojoje medžiagoje nėra fiksuota nei vieno telefoninio pokalbio, susitikimo, vykusio 2017 m. pavasario ir vasaros laikotarpiu, kurių metu V. B. ir kiti nuteistieji būtų susitarę neteisėtai laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos, ar būtų sutarę bendrininkauti, būtų pasidalinę vaidmenimis. Byloje nėra jokių duomenų apie V. B. bendravimą su V. D. ar kitais tariamais organizuotos grupės nariais 2017 m. pavasarį. Tuo tarpu vėliau fiksuotas V. B. ir V. D. bendravimas buvo susijęs tik su transporto priemonių, tarp jų ir puspriekabės „Schmitz Cargobull“ aptarnavimu. Apie tai, kad V. D. šioje puspriekabėje tam tikru laikotarpiu neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, V. B. tapo žinoma tik vėliau, veiksmų (puspriekabės remonto, techninės priežiūros) atlikimo metu jis apie tai informuotas nebuvo ir neturėjo galimybės to žinoti. Fiksuotame V. B. ir V. D., o taip pat ir kitų nuteistųjų susižinojimo turinyje, nėra jokios informacijos apie tai, kad V. D. ar kiti asmenys būtų informavę V. B., kad jo atlikti techniniai darbai yra susiję su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, kad jam būtų žinoma, jog V. D. savo nusikaltimui vykdyti pasitelkė kitus asmenis, t. y. kriminalinės žvalgybos metu nebuvo užfiksuota absoliučiai jokių nei susitarimų, nei užuominų, kuriais būtų tartasi dėl bendro veikimo V. B. kartu su kitais tariamais organizuotos grupės nariais disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos.

13.3. Nepagrįstas teismo išvadas šioje dalyje paneigia ir V. D., prisipažinusio dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo, parodymai. Jo parodymų turinys rodo, kad disponavimą narkotine medžiaga atliko būtent V. D., už piniginį atlygį vykdydamas nenustatyto Rusijos piliečio prašymą, o atskiriems techninio pobūdžio veiksmams atlikti V. D. pasitelkė kitus nuteistuosius, tarp jų ir V. B., visiškai neinformuodamas apie tų veiksmų turinį ir tikrąją paskirtį. Tokius V. D. parodymus patvirtina ir skundžiamu nuosprendžiu objektyviai nustatyti jo veiksmai disponuojant narkotine medžiaga. Visi šie V. D. atlikti padriki ir nelogiški veiksmai, tiek gabenant narkotines medžiagas iš vienos vietos į kitą, tiek laikant skirtingose vietose, tiek veiksmai V. L. sodyboje, aiškiai rodo, jog ne tik visų nuteistųjų veiksmai nebuvo iš anksto suplanuoti ir suderinti, bet ir tai, kad V. D., nenustatytomis aplinkybėmis pradėjęs disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, tai darė neturėdamas jokio aiškaus plano.

13.4. Atskiriems veiksmams atlikti V. D. pasitelkdavo skirtingus asmenis, jų paprašydamas atlikti atskirus ir trumpą laiką trunkančius, techninio pobūdžio veiksmus, jų neinformuodamas apie kitų asmenų jau atliktus veiksmus ir apie viso V. D. veikimo esmę. Kiekvieno iš V. D. pasitelktų asmenų veiksmai, jiems nežinant apie paties V. D. ir kitų asmenų atliekamus veiksmus, neleido jiems suprasti viso veikimo apimties ir turinio. Apeliantas atkreipė dėmesį, jog V. D. V. B. prašė atlikti įprastinius puspriekabės remonto, techninio aptarnavimo veiksmus, kuriuos V. B. atlikdavo nuolat ir įprastai, kadangi jis jo šeimos nariams priklausančiame angare vykdė tokią krovininių transporto priemonių remonto veiklą. Be to, tokias paslaugas V. B. V. D. teikė kiekvieną vasarą, ruošiantis obuolių supirkimo sezonui.

13.5. Anot apelianto, skundžiamame nuosprendyje nurodyti teiginiai apie jo (apelianto) ryšį su kitais tariamais bendrininkais, niekuo nepagrįsti. Jo (apelianto) bendravimas su V. D. bei A. D. buvo susijęs su brolių D. vykdomu obuolių supirkimo verslu, su jų naudojamų transporto priemonių technine priežiūra. Jis (V. B.) pažinojo A. B., tačiau su juo jokių santykių nepalaikė. O V. E., G. A., R. J. ir V. L. apeliantas nepažinojo ir niekada nebuvo matęs.

13.6. Aplinkybes apie bendrą asmenų susitarimą, apie organizuotos grupės narių įsitraukimą ir jų tarpusavio bendravimo pobūdį paneigia ir G. A., V. E., R. J. padėtis. Nustatyta, kad šiuos asmenis V. D. pasitelkė tik 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir tik vienam konkrečiam veiksmui – išvežti narkotines medžiagas iš angaro, iki tol jie apie narkotikus nieko nežinojo, nebuvo susitarę nei jų įgyti, nei laikyti, nei realizuoti. Be to, be V. D. jie kitų asmenų nepažinojo, tik matė V. L., tačiau ir su juo nebendravo.

13.7. Skundžiamame nuosprendyje kaip aplinkybė, patvirtinanti V. D., A. D., V. B. susitarimą disponuoti narkotine medžiaga veikiant organizuota grupe, nurodoma, jog buvo fiksuotas 2017 m. rugpjūčio 16 d. brolių D. apsilankymas angare (duomenys neskelbtini) kaime, kurio metu apeliantas perdavė V. D. puspriekabės „Schmitz Cargobull“ dokumentus. Tačiau, anot apelianto, nuteistųjų susitikimo aplinkybės, kurios buvo fiksuotos vykdant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, nesuteikia absoliučiai jokio pagrindo tokioms teismo išvadoms. Užfiksuotame V. D. ir V. B. pokalbyje nebuvo jokių aplinkybių, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai leistų suprasti pokalbio dalyviams, kad puspriekabėje gali būti paslėpti kokie nors nelegalūs objektai, ar kad asmenys atlieka kokius nors neteisėtus veiksmus, kad būtų aptariamos kokio nors bendro nusikalstamo veikimo aplinkybės.

13.8. Anot apelianto, įvertinus visas šias aplinkybes, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl organizuotos grupės narių sąveikos bei tokios grupės egzistavimo apskritai, neatitinka byloje nustatytų ir teismo konstatuotų faktinių aplinkybių.

13.9. Be to, apygardos teismas, bandydamas pagrįsti organizuotos grupės egzistavimą, nurodo, jog „nagrinėjant bylą, pasitvirtino teisėsaugos institucijų turėta informacija, kad kaltinamieji dar prieš pradedant kriminalinės žvalgybos tyrimą galėjo neteisėtai disponuoti narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis“ (84 nuosprendžio lapas). Anot apelianto, tokie skundžiamo teismo nuosprendžio teiginiai išeina už kaltinimo ribų, yra tik prielaidos, be to, jie neatitinka tikrovės. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistieji, tarp jų ir V. B., dar iki kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo būtų kokiu nors būdu susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Be to, tokia informacija, kurią nurodo apygardos teismas, negali būti patikrinama jokiais BPK numatytais procesiniais veiksmais. Tokie skundžiamo nuosprendžio teiginiai patvirtina ydingą teismo taikytą įrodymų vertinimo būdą, nuosprendžio turiniui keliamų imperatyvų nepaisymą, galiausiai, teismo išankstinį nusistatymą dėl nuteistųjų kaltės, t. y. esminius BPK pažeidimus.

13.10. Organizuota grupė yra savarankiškai įrodinėtina aplinkybė, kurios visi požymiai turi būti įrodyti savarankiškais ir abejonių nekeliančiais įrodymų šaltiniais. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visetas, kuris pirmosios instancijos teismo nebuvo išsamiai ir visapusiškai įvertintas, neleidžia konstatuoti tiek egzistuojant objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius, tokiomis aplinkybėmis, kurios yra nurodytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Juolab, neleidžia spręsti apie būtinųjų bendrininkavimo požymių buvimą V. B. veiksmuose.

13.11. Cituodamas savo parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, apeliantas teigia, kad jie buvo nuoseklūs ir logiški, jis pakankamai detaliai paaiškino jam žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes, savo objektyviai atliktų veiksmų esmę. Nurodo, kad teisme duoti jo parodymai atitiko ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, išskyrus parodymus, duotus 2017 m. rugsėjo 14 d. įtariamojo apklausos metu. Tačiau apygardos teismas vadovavosi būtent šiais pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, atmesdamas visus kitus jo parodymus kaip „neįtikinančius“, neva prieštaraujančius bylos įrodymams bei paties V. B. nurodytiems ir atliktiems veiksmams, kurie fiksuoti kriminalinės žvalgybos protokoluose. Apeliantas, remdamasis BPK 276 straipsnio nuostatomis ir su šios normos aiškinimu susijusia kasacinio teismo praktika, teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai nėra laikomi teismo betarpiškai ištirtais įrodymais ir jais tiesiogiai negalima remtis nuosprendyje. Priimant nuosprendį jie įrodomosios reikšmės teismui neturi, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdyje ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-253/20J3, Nr. 2K-332/2013, Nr. 2K-362/2014). Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai įtaką teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi gali turėti tik tuo atveju, jei šių parodymų patikimumas, teisingumas, leistinumas nekelia pagrįstų abejonių. Anot apelianto, aplinkybės, kuriomis buvo vykdoma V. B. 2017 m. rugsėjo 14 d. įtariamojo apklausa, eliminuoja ne tik galimybę šios apklausos metu gautais duomenimis tiesiogiai grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvadas, bet ir šių duomenų pagrindu formuoti teismo vidinį įsitikinimą.

13.12. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teisme jis savo pirminių parodymų teisingumo nepatvirtino ir paaiškino šios apklausos vykdymo aplinkybes, turėjusias įtaką pirminių parodymų turiniui, t. y. kad po sulaikymo į areštinę jis buvo patalpintas apie 2–3 val. nakties, buvo patyręs stresą, todėl areštinėje neužmigo, 6 val. pareigūnai išvežė jį į savo biurą, pusę dienos jį vedžiojo po įvairius kabinetus, į pirmąją jo apklausą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skirta gynėja pavėlavo, labai skubėjo, sakė jam, kad pirminiai parodymai nėra svarbūs, gynėja pasirašė ir apklausai nepasibaigus išvažiavo. Anot apelianto, advokatė patarė į parodymų turinį neįsiskaityti, greičiau pasirašyti, neva vėliau ištaisys. Taigi, advokatės konsultacijos jis negavo. Pareigūnė jam tik trumpam davė paskaityti protokolą, neleido jo patikslinti, nors datos apklausoje atrodė netikslios. Jis nežinojo, kad gali atsisakyti duoti parodymus, nebuvo suteikta galimybė paskambinti artimiesiems, išsikviesti advokato. Apelianto teigimu, visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino deklaratyviais ir subjektyviais išvedžiojimais ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad V. B. parodymai, duoti 2017 m. rugsėjo 14 d., buvo gauti neteisėtu būdu.

13.13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2017 m. rugsėjo 13 d. įtariamojo sulaikymo protokole nurodyta, kad V. B. sulaikytas 2017 m. rugsėjo 13 d. 22.35 val. 2017 m. rugsėjo 13 d. kratos protokole nurodyta, jog krata, kurioje dalyvavo ir V. B., (duomenys neskelbtini) rajone pradėta 23.50 val., o baigta 00.30 val. (t. 17, b. 1. 56–58). 2017 m. rugsėjo 14 d. apklausos protokole nurodyta, jog apklausa atlikta nuo 13.50 val. iki 16.30 val. Tačiau iš duomenų, kuriuos pateikė Vilniaus AVPK areštinės ir konvojaus skyrius, matyti, jog V. B. į Vilniaus VPK areštinę pristatytas 2017 m. rugsėjo 14 d. 5.24 val., apklausai išvežtas 2017 m. rugsėjo 14 d. 9.34 val., gražintas 17.17 val. Taigi, nors V. B. 2017 m. rugsėjo 14 d. apie 9.45 val. buvo atgabentas į Lietuvos kriminalinės policijos biurą, bet joks oficialus tyrimo veiksmas tuo laikotarpiu nebuvo atliktas, o apklausa buvo pradėta tik 13.50 val. Apelianto teigimu, toks pareigūnų elgesys, žinant, kad jis į areštinę buvo patalpintas tik paryčiais, yra neišsimiegojęs, gali būti vertinamas kaip siekis padaryti jam neprocesinį poveikį. Todėl tokiomis sąlygomis duoti nuteistojo parodymai negali būti vertinami kaip lemiamas asmens kaltės įrodymas.

13.14. Apeliantas teigia, jog tai, kad jam pirmosios apklausos metu nebuvo suteikta kvalifikuota teisinė pagalba, kad advokatė labai skubėjo išvykti pas kitą klientą, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės N. F. parodymai. O duomenys iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, jog advokatė T. B. net nepateikė tarnybai jokių duomenų apie tai, kad ji apskritai 2017 m. rugsėjo 14 d. būtų dalyvavusi V. B. apklausoje, rodo atmestiną nurodytos gynėjos požiūrį į apelianto atstovavimą aptariamoje apklausoje.

13.15. Anot apelianto, 2017 m. rugsėjo 14 d. protokolo turinys, prieštaringai nurodytos aplinkybės, kelia abejonių dėl jame nurodytų aplinkybių teisingumo, kartu patvirtina, kad jis negebėjo tinkamai orientuotis ir duoti teisingų parodymų, pasakojo aplinkybes, kurios neatitinka tikrovės. Visų vėlesnių ikiteisminio tyrimo metu duotų apklausų metu, taip pat ir teismo posėdyje duotų apelianto parodymų tyrinys buvo nuoseklus; nei vienos iš vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu, kai V. B. gynė jo pasirinktas gynėjas, o taip pat ir duodamas parodymus teisme, jis aplinkybių, kurios nurodytos 2017 m. rugsėjo 14 d. apklausos protokole, nepatvirtino.

13.16. Apeliantas taip pat atkreipė dėmesį, kad ne tik jis, bet ir dauguma kitų šioje byloje apklaustų asmenų davė parodymus tiek apie patirtą policijos pareigūnų neleistiną spaudimą, tiek apie netinkamą apklausų vykdymo tvarką, neteisėtus pareigūnų veiksmus ir perteklinės prievartos vartojimą. Apie tai patvirtino liudytojai A. Š., E. T., M. M., S. K., J. V., nuteistieji G. A. ir V. E.. Be to, liudytojai J. B. ir E. T. teisme patvirtino ir tai, kad tyrėja N. F. protokolą duodavo skaityti arba pati skaitydavo iš kompiuterio ekrano, kas apklaustajam yra nepatogu, apsunkina galimybę koreguoti galutinį pasirašomo apklausos protokolo teksto turinį.

13.17. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas apeliantą kaltu, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, konstatavo, kad jis kaip bendrininkas atliko šiuos veiksmus: 1) parūpinęs vilkiką „Volvo FH 12“ neteisėtai gabeno puspriekabėje „Schmitz Cargobull“ įrengtoje slėptuvėje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos iš aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, į UAB „C“ teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), kur atlikęs transporto priemonių masės matavimus, gabeno minėtą puspriekabę su narkotine medžiaga į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, bei apie puspriekabės su narkotine medžiaga masę, pranešė V. D.. 2) V. D. nurodymu 2017 m. rugpjūčio 12 d. jis ir B. N. vilkiko „Volvo FH 12“ pagalba, puspriekabėje „Schmitz Cargobull“ įrengtoje slėptuvėje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos neteisėtai gabeno iš aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, į jo (V. B.) naudojamą angarą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, ir ten šią narkotinę medžiagą laikė iki 2017 m. rugpjūčio 26 d. 3) V. L., V. D., A. D., V. B. ir A. B. 64 376,035 g kanapių dervos laikė slėptuvėje puspriekabėje (duomenys neskelbtini) kaime iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. Pašalinus iš įrodymų grandinės neleistiną įrodymų šaltinį – 2017 m. rugsėjo 14 d. įtariamojo apklausos protokolą – liko nepaneigti V. B. parodymai apie tai, jog jo objektyviai atlikti veiksmai – puspriekabės svėrimas, jos pervarymas iš aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, į sau priklausantį angarą, esantį (duomenys neskelbtini) kaimą, ir laikymas jame, neturėjo būti vertinami kaip nusikalstami veiksmai, nes juose nebuvo nustatytas būtinasis nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 199 straipsnio 3 dalyje, požymis – tiesioginė tyčia.

13.18. Anot apelianto, byloje nėra ginčo, kad jis V. D. prašymu atliko puspriekabės svorio matavimus. Tačiau teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl šių jo veiksmų turinio yra iš esmės prieštaringos ir neatitinka paties teismo konstatuotų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad įrodymai patvirtina, kad narkotinė medžiaga į puspriekabės slėptuvę buvo patalpinta ne anksčiau kaip 2017 m. birželio 27 d., kai puspriekabė buvo vežama sverti, ir ne vėliau kaip rugpjūčio 10 d., kai puspriekabė buvo paruošta jos pergabenimui iš aikštelės (duomenys neskelbtini) kaime į angarą (duomenys neskelbtini) kaime. Tai, kad 2017 m. birželio 27 d. puspriekabėje nebuvo paslėpta narkotinė medžiaga, akivaizdu iš svėrimo rezultatų – puspriekabė svėrė 300 kg daugiau nei nurodyta puspriekabės dokumentuose, šis skirtumas atsirado dėl papildomos slėptuvės konstrukcijos įrengimo. Narkotinės medžiagos svoris buvo beveik 500 kg, todėl jei narkotinė medžiaga 2017 m. birželio 27 d. jau būtų buvusi pakrauta į slėptuvę puspriekabėje, tai faktinis puspriekabės masės skirtumas nuo dokumentuose nurodytos masės turėjo būti 500 kg plius slėptuvės konstrukcijos masė. Taigi, apygardos teismas pats konstatavo, kad tuo metu, kai V. B. gabeno puspriekabę atlikti svorio masės matavimus, joje nebuvo narkotinės medžiagos, t. y. jis ne tik negalėjo atlikti jam inkriminuoto 2017 m. birželio 27 d. narkotinės medžiagos gabenimo, bet ir paneigia jo tyčia disponuoti narkotine medžiagą bei rengtis jos kontrabandai

13.19. Be to, tiek jo paties (apelianto), tiek liudytojų P. P. ir A. B. teisiamajame posėdyje duoti parodymai patvirtina, kad puspriekabės svėrimas buvo visiškai įprastinis veiksmas, negalėjęs sukelti jam (V. B.) jokių pagrįstų abejonių dėl V. D. prašomo atlikti veiksmo kriminalinio turinio. Be to, bylos įrodymais nustatyta, jog 2017 m. birželio 27 d. kartu su A. B. veždamas puspriekabę sverti jis (V. B.) tai darė nesislėpdamas, nesiimdamas kokių nors atsargumo priemonių, kas rodo, kad jis nebuvo informuotas ir nesuvokė, kad savo veiksmais gali prisidėti prie kokio nors nusikaltimo.

13.20. Anot apelianto, įvertinus visas šias aplinkybes turi būti padaryta išvada, kad šis alternatyvus BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytas veiksmas – narkotinės medžiagos gabenimas 2017 m. birželio 27 d. sverti vežamoje puspriekabėje – teismo buvo inkriminuotas nepagrįstai, todėl ši aplinkybė turėjo būti pašalinta iš kaltinimo.

13.21. Jokiais bylos įrodymais nėra nustatyta aplinkybė, jog jam (V. B.) būtų žinoma, kad 2017 m. rugpjūčio 12 d. V. D. prašymu gabenant puspriekabę iš aikštelės (duomenys neskelbtini) kaime į angarą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, šioje transporto priemonėje būtų paslėptas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos. Atlikdamas objektyvius veiksmus su aptarta puspriekabe V. B., būdamas suklaidintas V. D., buvo įsitikinęs, jog jie reikalingi transporto priemonės paruošimui brolių D. vykdomam obuolių supirkimo verslui. Anot apelianto, šias jo nurodomas aplinkybes patvirtina ir liudytojo B. N. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai. Objektyviai atliktuose tiek liudytojo B. N., tiek ir nuteistojo V. B. veiksmuose nebuvo tyčios disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, nes apie jos egzistavimą šie asmenys paprasčiausiai nežinojo. Apygardos teismo teiginiai, kad iš liudytojo B. N. parodymų, jog V. B. iš pradžių kalbėjęs apie vieną automobilį, vėliau pasakė, kad reikės pervaryti kitą naujesnę puspriekabę, kurią perdirbs į tinkamą obuoliams vežti, galima daryti išvadą, jog V. B. taip slėpė tikrąjį puspriekabės pervarymo tikslą, yra niekuo nepagrįsti. Anot apelianto, akivaizdu, kad jis B. N. pasakė tas aplinkybes, kurias jam nurodė V. D.. 2018 m. birželio 27 d. kriminalinės žvalgybos atlikimo protokolo turinys (t. 4, b. 1. 125–137) taip pat patvirtina, jog 2017 m. rugpjūčio 9 d. V. D. skambino tiek V. B., tiek B. N. ir jiems nurodė analogišką informaciją, t. y. kad reikia važiuoti tvarkyti transporto priemonę prasidedančiam obuolių supirkimo sezonui.

13.22. Anot apelianto, byloje esančiais įrodymais nėra paneigti V. B. ir V. D. nuoseklūs parodymai, kad V. B. V. D. nebuvo informuotas apie slėptuvės turinį. V. B. teisme paaiškino, jog puspriekabėje esančią slėptuvę jis matė 2017 m. pavasarį ar vasarą, kai V. D. prašymu priveržė slėptuvėje varžtus. Tuo metu slėptuvė buvo tuščia. Pagal slėptuvės matmenis jis (V. B.) buvo įsitikinęs, jog ji skirta cigaretėms gabenti. Tą patvirtina 2017 m. rugpjūčio 29 d. kratos protokole (t. 2, 1. 46–49) nurodyti duomenys apie slėptuvės matmenis. Taigi, jis (V. B.) neturėjo pagrindo įtarti, kad V. D. slėptuvėje gabens pusę tonos narkotikų. Tai, kad slėptuvė pirmosios apžiūros pavasarį metu buvo tuščia, patvirtino ir teisme apklaustas V. D., kurio parodymais nustatyta, kad po V. B. apžiūros Rusijos pilietis pasiėmė puspriekabę ir ją vėliau atvarė į aikštelę (duomenys neskelbtini) k.

13.23. Byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad 2017 m. rugpjūčio 12 d. nugabendamas puspriekabę iš aikštelės (duomenys neskelbtini) k. į angarą jis (V. B.) būtų buvęs informuotas, kad į slėptuvę, kurią jis žinojo esant tuščią, jau buvo pakrauti draudžiami objektai. Nuteistojo G. A. parodymais nustatyta, jog jam patekus į puspriekabę slėptuvė buvo uždaryta, jis pats atsukinėjo varžtus ir nuiminėjo lentas, tai patvirtina, jog per visą laikotarpį, kol puspriekabė buvo angare, V. B. slėptuvės atidaręs nebuvo, jos turinio netikrino. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas liudytojas R. J. nuosekliai parodė, jog jam nešant maišus su briketais ir net briketams išbyrėjus nebuvo justi jokio kvapo. Nenustatyta ir jokių kitų objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad V. B. galėjo suprasti, jog jo angare stovinčioje puspriekabėje yra paslėptos narkotinės medžiagos.

13.24. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje nurodomos aplinkybės, susijusios su puspriekabės dokumentų perdavimu V. D., brolių D. apsilankymu angare, niekaip nepagrindžia nei jo (V. B.) tyčios disponuoti narkotinėmis medžiagomis, nei jokių tariamai egzistavusių V. D., A. D., apelianto susitarimų veikti organizuota grupe. Kaip minėta, visi V. B. su puspriekabe atlikti veiksmai buvo susiję su jo įprasta transporto priemonių remonto veikla. 2017 m. rugpjūčio 12 d. atgabenus puspriekabę į angarą vilkiko kabinoje buvo ir puspriekabės dokumentai. Tai, kad transporto priemonių dokumentai buvo laikomi vilkiko kabinoje, patvirtina ir 2017 m. rugpjūčio 29 d. kratos protokolas (t. 2, b. 1. 46–49). Todėl dokumentų atidavimas V. D., kuris ir buvo perdavęs puspriekabę V. B., nėra nei nusikalstamas, nei neteisėtas veiksmas. O ši aplinkybė neturi jokios įrodomosios reikšmės vertinant V. B. teisinę padėtį, jo tyčios apimtį ir turinį. Juo labiau, apygardos teismui pašalinus iš kaltinimo aplinkybes apie puspriekabės dokumentų klastojimą. Šiuo atveju teismas vėlgi įrodymams suteikė priešingą reikšmę nei jų tikrasis turinys – kriminalinės žvalgybos veiksmų protokole fiksuotą D. pokalbį su V. B. apie tai, kad reikia sutvarkyti puspriekabės elektros instaliaciją ir V. D. prašymą paduoti iš kabinos puspriekabės dokumentus, apygardos teismas vertino kaip bendrininkų, organizuotos grupės narių susitarimą disponuoti narkotine medžiaga ir rengtis jos kontrabandai, nors pagal jokius logikos dėsnius tokių išvadų iš fiksuotų įrodymų padaryti negalima.

13.25. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota ir tai, kad V. D., A. D., V. L., V. B. ir A. B., veikdami organizuota grupe, labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 64 376,035 g kanapių dervos neteisėtai laikė puspriekabėje „Schmitz Cargobull“ įrengtoje slėptuvėje iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. 20.30 val., kai puspriekabės kratos metu šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė teisėsaugos pareigūnai. Šie veiksmai, dėl kurių apeliantas buvo pripažintas kaltu, nuosprendyje apskritai nėra net bandomi įrodinėti, formaliai nurodant, kad juos patvirtina „įrodymų visetas“. Tačiau iš nuosprendžio turinio yra aišku, kad šioje dalyje apelianto kaltė paprasčiausiai yra preziumuota, remiantis jam inkriminuota bendrininkavimo forma bei nustatytais V. D. nusikalstamais veiksmais. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/200, Nr. 2K-162/2011 ir kt.) konstatuojant V. B. atlikus aprašytus veiksmus, turi būti įrodyta, jog nurodytas kiekis narkotinės medžiagos buvo apelianto žinioje, kad tokius veiksmus apėmė jo tyčia. Tuo tarpu vien ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktas, jog puspriekabėje buvo likę paketai su 64 376,035 g kanapių dervos, savaime neleidžia konstatuoti nurodytų aplinkybių. Vertinant V. B. žinojimo apimtį ir tyčios turinį svarbu ne tik aukščiau aptartos aplinkybės, kad jam nebuvo žinoma apie puspriekabėje esantį nelegalų krovinį, tačiau ir tas faktas, jog apie puspriekabės slėptuvėje likusią dalį nepaimtų paketų nežinojo niekas ir tai paaiškėjo tik kratos metu. Taigi šioje dalyje V. B. kaltė buvo preziumuota, tokiu būdu padarant esminius BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 369 straipsnio 3 dalis).

13.26. Taip pat apeliantui nepagrįstai inkriminuoti veiksmai, dėl kurių jis skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu – narkotinės medžiagos laikymas V. L. sodyboje, (duomenys neskelbtini) kaime. Vadovaudamasis kasacinio teismo suformuluota praktika, jog kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, kiekviena reikšminga faktinė aplinkybė turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, ir negali būti preziumuojami („išvedami") iš kitų byloje nustatytų aplinkybių ar požymių (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Plenarinės sesijos nutartis byloje Nr. 2K-P-218/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2011), apeliantas teigia, kad šiuo atveju narkotinės medžiagos laikymas, nebuvo įrodytas absoliučiai jokiais bylos duomenimis, o paprasčiausiai išvestas iš klaidingos prielaidos apie V. B. ir kitų nuteistųjų bendrininkavimą, sudarant įspūdį, jog visi kaltinime nurodyti asmenys veikė bendrai, turėjo išankstinį susitarimą ir bendrą tikslą disponuoti narkotine medžiaga – šiuo atveju laikyti ją kaltinime nurodytose vietose. Tačiau V. B. nebuvo žinomas ne tik faktas, kad V. D. puspriekabėje yra narkotinė medžiaga, bet juo labiau faktas, kur jis gabeno ir laikė šią narkotinę medžiagą (didžiąją jos dalį), imituotos vagystės metu paėmęs iš angaro, esančio (duomenys neskelbtini) kaime. Todėl konstatuodamas aptariamus V. B. veiksmus pirmosios instancijos teismas nesilaikė draudimo nuosprendį grįsti prielaidomis, kas laikytina esminiu BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

13.27. Apygardos teismui iš kaltinimo pašalinus kai kurias aplinkybes, taip pat dėl rengimosi įvykdyti narkotinių medžiagų kontrabandą išteisinus nuteistuosius A. D., V. L. ir A. B., vieninteliai veiksmai, dėl kurių atlikimo jis (V. B.) buvo pripažintas kaltu pagal BK 21 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) – tai jo (apelianto) veiksmai atliekant puspriekabės svorio matavimus. Tačiau tokios teismo išvados ne tik neatitinka bylos aplinkybių, yra prieštaringos, tačiau ir rodo netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

13.28. Visų pirmiausia, kaip jau aptarta anksčiau, nuosprendžio teiginiai, kad buvo sveriama puspriekabė su narkotinėmis medžiagomis turint tikslą užtikrinti išgabenimą iš Lietuvos Respublikos, yra klaidingi.

13.29. Antra, visi objektyvūs veiksmai rengiantis padaryti nusikalstamas veikas atliekami tiesiogine tyčia, suvokiant, kad nusikalstama veika bus padaryta, ir to sąmoningai siekiant. Įvertinus apygardos teismo konstatuotą aplinkybę dėl narkotinės medžiagos atsiradimo puspriekabėje laiko, teismo argumentai, jog „V. B. parodymai, kad jis prižiūrėjo, svėrė, į savo angarą pervarė su beveik puse tonos kanapių dervos kroviniu puspriekabę, ir nesuprato savo veikų neteisėtumo, yra siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės“ yra nelogiški ir prieštaringi. Jam (apeliantui) atliekant puspriekabės svėrimą, nebuvo žinoma nei to, kad V. D. į ją ketina sukrauti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, nei to, kad jis planuoja ją išgabenti iš Lietuvos Respublikos tam panaudodamas apelianto jam perduotus puspriekabės (kurioje nebuvo narkotinės medžiagos) svorio duomenis. Šių aplinkybių apygardos teismas nenustatinėjo ir V. B. tyčios turinio skundžiamame nuosprendyje visiškai neatskleidė.

13.30. Trečia, objektyviai atlikti apelianto veiksmai – puspriekabės svėrimas – atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą apskritai negali būti laikomi pasirengimu įvykdyti narkotinės medžiagos kontrabandą, kadangi vadovaujantis BK 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei teismų praktika baudžiamąją atsakomybę už rengimąsi užtraukia tik tokie veiksmai, kurie palengvina ateityje daryti nusikaltimą, t. y. padaryti įstatyme numatytą pavojingą veiką ar sukelti baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-157/2014, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-162-303/2019). Teismui pašalinus iš kaltinimo aplinkybes apie tai, kad buvo klastojami šios transporto priemonės dokumentai, įrašant klaidingą jos svorį siekiant užtikrinti sklandų puspriekabės vykimą per sieną, lieka neaišku, kaip puspriekabės pasvėrimas ir puspriekabės svorio žinojimas savaime galėjo palengvinti įvykdyti nusikaltimą, numatytą BK 199 straipsnio 3 dalyje. Juolab, kad puspriekabės svėrimo metu joje apskritai dar nebuvo narkotinių medžiagų. Be to, skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą taip pat paneigia ir ta aplinkybė, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. narkotinės medžiagos buvo išimtos iš puspriekabės (likusi dalis puspriekabėje buvo palikta atsitiktinai). Byloje nėra nustatyta, kad V. D. turėjo konkretų planą dėl narkotinės medžiagos kontrabandos, kad narkotinę medžiagą ketinta grąžinti į puspriekabę ir su ja išgabenti iš Lietuvos Respublikos.

13.31. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas V. D. ir V. B. kaltę dėl rengimosi įvykdyti narkotinių medžiagų kontrabandą, nepagrįstai remiasi pareigūno A. P. teisiamajame posėdyje duotais parodymais apie 2017 m. rugsėjo 5 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad V. D. ir V. B. siejami su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu, palaiko ryšius su asmenimis, susijusiais su organizuotu nusikalstamumu, asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmes, ne kartą yra pakliuvę į policijos akiratį kaip asmenys neteisėtai disponuojantys narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis labai dideliais kiekiais, organizuojantys ir vykdantys šių medžiagų kontrabandą. Apeliantas teigia, kad aptariami duomenų šaltiniai neatitinka nei įrodymams keliamo leistinumo, nei sąsajumo reikalavimo, tėra subjektyvaus pobūdžio išvedžiojimai, neturintys jokio faktinio pagrindo, ką patvirtina ir 2019 m. birželio 5 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštas. Be to, kaip pripažino pats teismas, tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės nėra patikrintos BPK nustatyta tvarka, o vertindamas analogiško turinio pareigūno A. P. parodymus, apygardos teismas lakoniškai nurodė, kad atmesti šio liudytojo parodymus nėra pagrindo. Tačiau tiek pareigūno A. P. parodymai, tiek ir tarnybinis pranešimas nebuvo patikrinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, todėl šie bylos duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų. Taip pat iš skundžiamo nuosprendžio motyvų apskritai nėra aišku, kokius konkrečius V. B. inkriminuoto rengimosi įvykdyti narkotinių medžiagų kontrabandą veiksmus šie duomenys pagrindžia.

13.32. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas netinkamai taikė BK nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą (BPK 328 straipsnio 1 punktas), dėl ko paskyrė jam neteisingą – aiškiai per griežtą – dvylikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Anot apelianto, teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir tinkamai neįvertino visų BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse, bei nuosprendyje nurodytų aplinkybių, akcentavo išimtinai jam nepalankias aplinkybes, dėl ko paskirtoji bausmė nebuvo tinkamai individualizuota ir negali būti laikoma teisinga.

13.33. Apeliaciniame skunde teigiama, kad vertinant jo kaip asmens pavojingumą turi būti atsižvelgta į tai, jog ankstesnis jo teistumas nėra susijęs su neteistu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis: jis daugiau nei prieš šešerius metus buvo teistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 200 MGL dydžio bauda, kurią sumokėjo 2015 m. gegužės 27 d. Tai rodo, kad nusikaltimų darymas nebuvo apelianto gyvenimo būdas ir pajamų šaltinis, o labiau atsitiktiniai jo gyvenimo įvykiai. Skundžiamame nuosprendyje akcentuojama, kad V. B. neturi oficialaus pragyvenimo šaltinio, tačiau byloje nustatyta, kad jis užsiima transporto priemonių remonto veikla, taigi, jo pragyvenimo šaltinis nors ir nėra oficialiai įformintas, tačiau nėra nusikalstamas ir susijęs su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Be to, apeliantas gyvena faktinėje santuokoje, palaiko glaudžius ryšius su vaikais.

13.34. Anot apelianto, apygardos teismas tik formaliai nurodo, jog atsižvelgia ir į jo įvykdytos veikos padarymo aplinkybes, jo antraplanį vaidmenį darant nusikalstamas veikas. Aplinkybės, kad V. B. atliko tik techninius veiksmus, susijusius su transporto priemonių pergabenimu, pasvėrimu, vykdydamas V. D. prašymus, neabejotinai mažina jo padarytos veikos pavojingumą. Veikos pavojingumą mažina ir aplinkybės, jog buvo disponuojama augalinės kilmės narkotine medžiaga, tai, kad ji nepateko į rinką, todėl, priešingai nei nurodo apygardos teismas, realiai nebuvo padaryta jokia žala baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Visos šios aplinkybės teismų praktikoje vertinamos kaip mažinančios nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, pavojingumą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-788/2019).

13.35. Cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑316‑788/2019 apeliantas teigia, kad teismai, skirdami asmenims bausmes už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, suprasdami ilgalaikio įkalinimo neigiamą poveikį nuteistojo socialiniams ryšiams ir resocializacijos perspektyvai, paprastai vertina ir galimybę paskirti švelnesnę bausmę nei nustatyta įstatymo. Taigi, apelianto V. B. asmenybę apibūdinančių aplinkybių ir ypatingai jo įvykdytos veikos realų pavojingumą apibūdinančių aplinkybių visuma rodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, paskirdamas apeliantui itin griežtą laisvės atėmimo bausmę tinkamai nevertino esminių aplinkybių teisingos bausmės paskyrimui – kaltininko pavojingumo ir bei padarytos veikos pavojingumo. Anot apelianto, tinkamai įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes akivaizdu, kad net ir minimali BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė – 10 metų laisvės atėmimas – būtų pernelyg griežta ir neatitiktų BK įtvirtintų bausmės tikslų.

13.36. Apeliantas taip pat teigia, kad kasacinio teismo praktikoje kaip vienas iš teisingos bausmės paskyrimo elementų nurodoma ir tai, jog bausmė turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 348/2013, Nr. 2K-64-303/2018). Šis teisingos bausmės skyrimo elementas svarbus ir vertinant asmenų lygiateisiškumo principo užtikrinimą baudžiamajame procese. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad antai, nuteistiesiems V. E. bei G. A., kurie atliko kur kas intensyvesnius, reikšmingesnius ir pavojingesnius disponavimo narkotine medžiaga veiksmus, pirmosios instancijos teismas paskyrė minimalias BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas bausmes – 10 metų laisvės atėmimą. Skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų objektyvų pagrindą vertinti šių nuteistųjų įvykdytos veikos ar jų asmenybių pavojingumą taip skirtingai nuo kitų nuteistųjų, tarp jų ir V. B., kuriems buvo paskirtos kur kas griežtesnės laisvės atėmimo bausmės.

14.1. panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria jis, pripažintas kaltu, įvykdęs nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu dvylikai metų ir šešiems mėnesiams; šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

14.2. panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteistos proceso išlaidos bei taikytas turto konfiskavimas, konfiskuojant transporto priemonės „Volvo FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) turto vertės dalį, taip pat dalį, kuria priteistos transporto priemonių saugojimo išlaidos.

15. Apeliacinis skundžiamas grindžiamas šiais argumentais.

15.1. Aptaręs baudžiamojo proceso paskirtį, įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nekaltumo prezumpcijos principo turinio, apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendį grįsdamas ikiteisminio tyrimo subjektų tarnybiniuose pranešimuose ir kituose procesiniuose dokumentuose apibendrintais duomenimis, neanalizuodamas tiesiogiai konkrečių bylos įrodymų (vaizdo kamerų įrašų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės metu užfiksuotų pokalbių ir pan.), iškraipydamas jų turinį, o kai kuriuos faktus nutylėdamas, nepašalindamas įrodymų šaltinių prieštaravimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse, ir tai įtakos turėjo tam, jog dėl A. B. veiksmų turinio padarė nepagrįstas išvadas, suvaržė jo garantuojamą teisę į teisingą (sąžiningą) procesą, ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl dėl padarytų esminių BPK pažeidimų apskųstasis teismo nuosprendis naikintinas ir A. B. dėl veikų, numatyti BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, išteisintinas.

15.2. Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jo veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji bendrininkavimo organizuota grupe požymiai. Organizuota grupė yra savarankiškai įrodinėtina aplinkybė, kurios visi požymiai turi būti įrodyti savarankiškais ir abejonių nekeliančiais įrodymų šaltiniais. Šioje byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad teismo nustatytomis aplinkybėmis egzistavo organizuota grupė, kurios veikloje, be kitų asmenų, dalyvavo ir A. B.. Anot apelianto, jis neatliko jokių veiksmų, susijusių su V. D., kuris veikė neatskleisdamas savo veiksmų tikrosios prasmės ir pasitelkdamas atsitiktinius asmenis, įvykdytais nusikaltimais. Jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lėmė atsitiktinės aplinkybės, kurias teismas nepagrįstai pripažino apelianto kaltę patvirtinančiais duomenimis, nors nuteistojo veiksmuose nenustatytas nei jo susitarimas veikti su nuteistaisiais V. D., A. D., V. B., V. E., G. A., nei jo siekis bendro tikslo ir suvokimas, kad veikia bendrai su organizuota grupe ar kad apskritai savo veiksmais prisideda prie vykdomo labai sunkaus nusikaltimo, nei jokie jo objektyvūs veiksmai, sudarantys galimybę kitiems asmenims 2017 m. pavasario ir vasaros laikotarpiais neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kanapių dervos.

15.3. A. B. nedalyvavo V. D. sukurtoje organizuotoje grupėje ir apskritai tokia grupė neegzistavo. Tai patvirtina V. D. parodymai bei kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys. V. D., duodamas parodymus dėl jam inkriminuotos BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos veikos, aiškino, kad jis disponavo narkotine medžiaga už atlygį vykdydamas nenustatyto asmens prašymą, o atskiriems techninio pobūdžio veiksmams atlikti jis pasitelkdavo kitus nuteistuosius, jų neinformuodamas apie tų veiksmų turinį ir paskirtį, tačiau nenurodė, kad kokius nors objektyvius veiksmus, sudariusius galimybę jam neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, atliko A. B.. Kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauti duomenys taip pat patvirtina, kad nors ilgą laiką buvo kontroliuojamas V. D., A. D. ir kitų asmenų susižinojimas, taikant beveik visas įmanomas priemones, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių nuosprendyje nurodyto nuteistųjų bendro susitarimo neteisėtai disponuoti: laikyti ir gabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos nustatyta nebuvo.

15.4. Pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo V. D. skambutį A. B., kuriuos sieja obuolių verslas ir asmeniniai draugiški santykiai nuo vaikystės, susiejo su narkotinių medžiagų pervežimu. Be to, priešingai, negu konstatavo teismas, narkotinių medžiagų pervežimo dieną nebuvo užfiksuotas joks V. D. ir A. B. kontaktas. V. D. pareigūnų buvo sekamas nuo 2017 m. gegužės pabaigos. Taigi, bet koks jo susitikimas, kontaktas su A. B., jeigu jis būtų aktualus ikiteisminiam tyrimui, neabejotinai būtų fiksuotas. Eilinis skambutis, vienas iš 478 fiksuotų pokalbių, savo turiniu niekuo neišsiskyręs iš kitų, neįrodo tariamo A. B. ryšio su V. D. ir jo pagalbininkų įvykdyta veika. Nė viename iš 478 pokalbių neužfiksuota jokių susitarimų, užuominų, maskuoto turinio pokalbių, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad rengiamasi ar tariamasi dėl bendro veikimo įsigyjant narkotines medžiagas ir jomis disponuojant.

15.5. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atlikęs kriminalinės žvalgybos veiksmus, nurodė, kad iš 2018 m. birželio 27 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo matyti, jog 2017 m. rugpjūčio 11 d. 09:49:05 val. V. D. skambino A. B. (t. 4, b. 1. 130). Šį faktą apygardos teismas vertino, kaip patvirtinantį ryšius tarp V. D. ir A. B. būtent tą dieną, kai labai didelis kiekis narkotinių medžiagų buvo pergabentas iš (duomenys neskelbtini) kaimo aikštelės į (duomenys neskelbtini) kaime, esantį angarą. Tačiau skundžiamo nuosprendžio 44 lape padaryta išvada, kad ne 2017 m. rugpjūčio 11 d., o 2017 m. rugpjūčio 12 d., 8.02 val., V. B. ir B. N. puspriekabę „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), panaudodami vilkiką „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pervarė iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., į V. B. naudojamą negyvenamąjį pastatą (angarą), esantį (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini). V. B. ir B. N. vilkiką „Volvo FH12“ su prikabinta puspriekabe „Schmitz Cargobull“ pastatė ir paliko V. B. naudojamame negyvenamajame pastate (angare), esančiame (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 144–200; t. 4, b. l. 1–14).

15.6. Tarp V. D. ir A. B. kasdien, taip pat ir 2017 m. rugpjūčio 11 d., vyko po keletą telefoninių skambučių. Taigi, 2017 m. rugpjūčio 11 d. pokalbis, kurio metu V. D. pasakė A. B., kad su V. B. „kelia obuolinę“, niekuom neišsiskyrė iš visų kitų skambučių ruošiantis obuolių sezonui, t. y. obuolių supirkimo pradžiai. Tuo labiau, kaip minėta pirmiau, pokalbis buvo ne narkotinių medžiagų pervežimo dieną. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad vadinamoji „Obuolinė“ yra UAB „T“ obuolių supirkimui naudojamas vilkikas „Volvo FH12“. Pastarasis vilkikas nėra tapatus priekabai su slėptuve, kurioje buvo laikomos narkotinės medžiagos, todėl aptariamas pokalbis bylai neturi jokios reikšmingos informacijos. Tačiau, nepaisydamas šių duomenų, pirmosios instancijos teismas nurodytas aplinkybes pripažino A. B. kaltę patvirtinančiomis, net nevertindamas tiesiogiai ištirtų įrodymų, tarp jų ir aptariamo pokalbio turinio bei datos, remdamasis vien tik kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikusių pareigūnų jiems priskirtomis reikšmėmis ir į nuosprendžio motyvuojamąją dalį pažodžiui perkeldamas kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų protokolų turinį su „tyrėjo pastabomis“, neatlikdamas paties teismo tiesiogiai ištirtų, išslaptintų kriminalinės žvalgybos tyrimo duomenų, analizės.

15.7. V. D. ir A. B. bendravo telefonu aktualiu laikotarpiu, tačiau kriminalinės žvalgybos tyrimą atlikę pareigūnai nesiejo jo su V. D. vykdomu nusikaltimu, susijusiu su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos. Kriminalinės žvalgybos dokumentai liudija, kad sekimo objektais buvo A. D., V. D., V. L., B. N., V. B., o prieš A. B. jokie kriminalinės žvalgybos veiksmai nebuvo sankcionuoti ir atlikti. Be to, kriminalinės žvalgybos teikimų, kuriuose 2017 m. rugpjūčio 23, 25 d. pareigūnai nurodė, kad V. D. bendrininkai dar nėra nustatyti, turinys paneigia ir teismo prielaidas apie organizuotos grupės subūrimą 2017 m. pavasarį–vasarą. Iš kriminalinės žvalgybos duomenų matyti, kad A. B. pavardė juose atsirado tik 2017 m. rugsėjo 4 d., kur nurodyta, kad užfiksuota, jog A. D. mikroautobusu „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir V. D., automobiliu „Nissan Juke“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) lydėdamas A. D., išgabeno juodos spalvos paketus, pervyniotus celofanine plėvele iš V. L. sodybos (duomenys neskelbtini) kaime į aikštelę (duomenys neskelbtini). Šiame protokole nurodyta, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. 17.29 val. nustatyta, jog A. D. vairuojamą automobilį „Fiat Ducato“ nuo įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) miestą iki aikštelės esančios tarp pastatų, kurių adresai: (duomenys neskelbtini), važiuodamas priešakyje A. D. vairuojamo „Fiat Ducato“ neva atlydėjo automobilis „Porsche Cayenne“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. B., o 2017 m. rugpjūčio 28 d. 14.41–18.44 val. – A. B. nurodytu automobiliu „Porsche Cayenne“ dar kartą atvažiavo į aikštelę esančią tarp pastatų, kurių adresai: (duomenys neskelbtini), išlipęs iš automobilio, dairydamasis į skirtingas puses, nuėjo į aikštelę, kurioje stovėjo „Fiat Ducato“ ir apžiūrėjo tiek minėtą autobusiuką „Fiat Ducato“, tiek aikštelės prieigas ir privažiavimus. Taip pat užfiksuota, kad 23.50 val. A. B. automobiliu „Porsche Cayenne“ (duomenys neskelbtini) gatve atvažiavo prie įvažiavimo į tą pačią aikštelę, kur stovėjo „Fiat Ducato“ autobusiukas, čia apsisuko ir tuo pačiu maršrutu išvažiavo.

15.8. Taigi, anot apelianto, nepaisant fiksuotų V. D. ir A. B. pokalbių, jis nebuvo kriminalinės žvalgybos tyrimo objektas ir nebuvo nustatyti kokie nors jo veiksmai, galintys sieti jį su V. D. disponuojama narkotine medžiaga. Tai neabejotinai paneigia nepagrįstus nuosprendžio teiginius, kad buvo išankstinis nuteistųjų susitarimas neteisėtai laikyti ir gabenti narkotinę medžiagą, sudarytas susitikimų ir telefoninių pokalbių metu. Kaip minėta, kriminalinės žvalgybos sekimo veiksmai prieš A. B. nebuvo vykdomi, nes nebuvo gauta jokios informacijos apie jo tariamai atliekamus nusikalstamus veiksmus, o vien tai, kad apeliantas bendravo su V. D. tuo metu, kai pastarasis galimai jau disponavo narkotine medžiaga, neįrodo jo dalyvavimo organizuotos grupės veikloje.

15.9. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2017 m. rugpjūčio 29 d. nustačius, kad galimai organizuota grupė vykdo neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Tarnybiniame A. P. pranešime nurodyta, kad asmenys, galimi padarę nusikalstamą veiką, yra V. B., V. L., B. N., A. D. ir V. D. (t. l, b. l. 1–2), o duomenų apie A. B. dalyvavimą šios galimai organizuotos grupės veikoje nenurodyta. Tokių duomenų neužfiksuota nei 2017 m. rugpjūčio 30 d., nei 2017 m. rugsėjo 1 ir 6 d. tarnybiniuose pranešimuose (t. 1, b. 1. 14–17, 26–30; t. 6, b. l. 71–72). Todėl A. P. aiškinimai (nuosprendžio 23 lapas), kad neva dėl didelio darbo krūvio tarnybiniame pranešime nebuvo įrašytas A. B. ir tai pripažintina techninė klaida, pripažintini neįtikinamais ir prieštaraujančiais nurodytų tarnybinių parnešimų turiniui ir elementarios logikos dėsniams.

15.10. Pirmosios instancijos teismo išvadas, kad A. B. dalyvavo organizuotos grupės veikloje, netiesiogiai paneigia ir faktiniai duomenys, tvirtinantys, jog A. B. įtariamuoju šioje byloje buvo pripažintas praėjus tik šešiems mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Akivaizdu, kad veikos padarymo metu pareigūnai neturėjo jokių duomenų apie A. B., kaip apie bendrininką, kuris atliko nusikalstamas veikas, priešingu atveju, jis būtų sulaikytas 2017 m. rugpjūčio 29 d. su kitais asmenimis, arba nedelsiant būtų paskelbta jo paieška, atsižvelgiant ir į tai, kad A. D. sulaikymo dieną jis buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini), kur buvo sulaikytas A. D., liudytojas E. T., A. Š. ir pan.

15.11. Tai, kad V. D., A. D., V. L., V. B., A. B., G. A., V. E., atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės R. J. 2017 m. pavasario ir vasaros susitikimų, telefoninių pokalbių metu, susitarė neteisėtai laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos, paneigia G. A., V. E. ir R. J. padėtis. Juos V. D. pasitelkė tik 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir tik vienam konkrečiam veiksmui – išvežti narkotikus iš angaro. Iki šio momento jie apie jokius narkotikus nieko nežinojo, nebuvo susitarę nei jų įgyti, nei jais disponuoti, nei jų realizuoti. Be V. D. jie kitų asmenų nepažinojo, tik matė V. L. sodyboje, bet su juo net nebendravo, o A. B. tuo metu nebuvo Lietuvoje, obuolių verslo reikalais buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini). Taigi, kitaip, negu teismas konstatavo, akivaizdu, kad nebuvo jokio išankstinio bendro neteisėto asmenų susitarimo ir jų tarpusavio bendravimo.

15.12. Kita vertus, byloje nenustatytas ir konkretus V. D. suburtos organizuotos grupės sukūrimo laikas, atskirų asmenų tariamas įsitraukimas į šios grupės sudėtį, nuolatinis bendravimas, kurio metu būtų sprendžiami organizuotos grupės veikimo klausimai, susiję su nusikaltimo įvykdymu, o užfiksuoti V. D. bei A. B. kontaktai neturi jokio kriminalinio turinio, kurį patvirtina ir faktas, kad apeliantui pusę metų nebuvo pareikšti jokie įtarimai. A. B. 2017 m. rugpjūčio 28–29 dienomis bendravo su V. ir A. D., nes tuo metu buvo obuolių supirkimo metas, būtent todėl tarp jų ir vyko susitikimai bei buvo kontaktuojama telefonu. Vaizdo įrašai patvirtina, kad A. B. lankėsi obuolių supirktuvėje, kurioje jau buvo suvežti obuoliai. Tiek jis, tiek liudytojas R. S. patvirtino, kad buvo užsakomas transportas obuoliams vežti į gamyklą.

15.13. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad susitikimų ir kontaktų telefonu metu buvo aptarinėjami ar vykdomi bendri nusikalstami veiksmai, taip pat nėra jokių duomenų apie jų bendrą nusikalstamą praeitį, kurie leistų pagrįstai manyti apie A. B. dalyvavimą ar priklausymą organizuotai grupei. Su V. L. A. B. buvo tik pažįstamas, nes pastarasis nuomojo sodybą bei skolino pinigus su procentais, daugiau šių dviejų asmenų niekas nesieja. V. B. A. B. pažįsta kaip meistrą, kuris yra padėjęs jam parduotuvėje įstatyti duris. G. A. bei R. J. A. B. apskritai nepažįsta, o su V. E. susipažino jau būdamas suimtas šioje byloje ir patalpintas į vieną kamerą.

15.14. Todėl byloje daryti išvadą, kad V. D. pasitelkti asmenys buvo pažįstami, žinojo apie vieni kitų atliekamus veiksmus, jog dar prieš pradedant kriminalinės žvalgybos tyrimą nuteistieji galėjo neteisėtai disponuoti narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad nuteistieji, taip pat ir A. B., dar iki kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo, būtų kokiu nors būdu susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Tokios informacijos, kurią nurodo teismas, byloje nėra, ji negali būti patikrinama jokiais BPK numatytais procesiniais veiksmais, todėl tokios teismo nurodomos prielaidos, kurios kildinamos iš liudytojo A. P. parodymų, nelaikytinos įrodymų šaltiniu, jų pagrindu negali būti grindžiamas jokios teismo išvados, įskaitant ir dėl tariamo organizuotos grupės požymio.

15.15. Nuteistasis nepritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jis 2017 m. tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei nuo 2017 m. birželio pabaigos iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 492 556,035 g – narkotinės medžiagos – kanapių dervos, puspriekabėje „Schmitz Cargobull“ įrengtoje slėptuvėje, aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini); V. D. nurodymu, nuo 2017 m. rugpjūčio 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 26 d. V. D., A. D., V. B., V. L. bei A. B., angare, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos; nuo 2017 m. rugpjūčio 26 d. iki 2017 m. rugpjūčio 27 d. laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos V. L. suteiktame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini).

15.16. Kasacinės instancijos teismo praktikoje neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas aiškinamas kaip šių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/200, Nr. 2K-162/2011 ir kt.). Taigi, konstatuojant A. B. atlikus tokius veiksmus, jie turėjo būti pagrįsti byloje esančių įrodymų visetu. Tačiau, anot apelianto, šioje baudžiamojoje byloje apskritai nėra jokių duomenų, kad jis būtų laikęs ar kažkaip tiesiogiai prisidėjęs prie narkotinės medžiagos laikymo tiek (duomenys neskelbtini) kaime, tiek (duomenys neskelbtini) kaime, tiek (duomenys neskelbtini) kaime. Atlikdami intensyvius sekimo veiksmus per kelių mėnesių laikotarpį pareigūnai nei vieno karto neužfiksavo, kad A. B. būtų apsilankęs šiose vietose, taip pat, kaip aptarta, nebuvo nustatyta, kad V. D. ar kiti asmenys būtų informavę A. B. apie narkotinės medžiagos egzistavimo faktą, apie tai, kur ir kada ji buvo laikoma skirtingu nuosprendyje nurodytu metu. Be to, tuo metu, kai narkotinės medžiagos iš angaro (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) buvo pervežamos į V. L. sodybą A. B. verslo reikalais buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad tuo atveju, jei A. B. su kitais organizuotos grupės nariais būtų disponavęs labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, tuo metu būtų rūpinęsis ir dalyvavęs krovinio saugojime, lydėjime ar vežime, kaip tai darė V. D.. Aptarti A. B. inkriminuoti alternatyvūs BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyti veiksmai – narkotinės medžiagos laikymas, kaip minėta, nebuvo įrodyti ir net bandyti įrodinėti absoliučiai jokiais bylos duomenimis, o paprasčiausiai išvesti iš klaidingos prielaidos apie A. B. ir kitų nuteistųjų bendrininkavimą, sudarant įspūdį, jog visi kaltinime nurodyti asmenys veikė bendrai, turėjo išankstinį susitarimą ir bendrą tikslą disponuoti narkotine medžiaga – šiuo atveju laikyti ją, kaltinime nurodytose vietose. Be to, šiuo atveju nebuvo nustatyta A. B. bendro veikimo su V. D. ir kitais asmenimis, kurie tariamai veikė organizuota grupe, nenustatyta kad jo suvokimas ir jo tyčia apėmė narkotinės medžiagos laikymą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kaime bei (duomenys neskelbtini) kaime. Tai, jog V. D. savo dispozicijoje laikė didelį kiekį narkotinių medžiagų, savaime nereiškia, jog būtent ir A. B. laikė didelį kiekį šių medžiagų.

15.17. Baudžiamoji atsakomybė yra individuali teisinės atsakomybės rūšis. Baudžiamosios atsakomybės vienintelis pagrindas yra nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimas kaltininko veikoje. Tuo tarpu konkrečiu atveju byloje nenustatyta ne tik objektyvių A. B. veiksmų, kurie leistų jį susieti su narkotinės medžiagos laikymu nurodytose vietose, bendro veikimo su V. D. ir kitais asmenimis, kurie tariamai veikė organizuota grupe, tačiau ir subjektyviųjų požymių: suvokimo ir tyčios laikyti narkotines medžiagas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimuose. Tai, kad V. D. savo dispozicijoje laikė didelį kiekį narkotinių medžiagų, savaime nereiškia, jog būtent ir A. B. laikė didelį kiekį šių medžiagų. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos alternatyvios veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne, kaip minėta, preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų.

15.18. A. B. taip pat teigia, kad jo kaltės disponavus labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – kanapių dervos, nepatvirtina ir pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintos aplinkybės, jog jis automobiliu „Porsche Cayenne“ lydėjo automobilį „Fiat Ducato“, kuriame buvo gabenama 428 180 g kanapių dervos, bei skirtingose kelio atkarpose stebint aplinką, siekiant išvengti policijos pareigūnų sulaikymo, gabeno narkotinę medžiagą iš (duomenys neskelbtini) kaimo į (duomenys neskelbtini), ir ten ją laikė iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. Nuosprendyje aptarti įrodymai: 2017 m. rugsėjo 4 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole esantys duomenys, liudytojų kriminalinius žvalgybos veiksmus vykdžiusio A. Š., ikiteisminio tyrimo pareigūno A. P., E. T. parodymai, vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, paimti iš įmonių „J“, „D“ ir UAB „M“, esančios (duomenys neskelbtini) bei paties A. B. veiksmai išvykstant iš Lietuvos Respublikos, tokios išvados neleidžia daryti.

15.19. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais, tačiau tik tuo atveju, kai netiesioginiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Nagrinėjamu atveju nustatyti netiesioginiai įrodymų šaltiniai nesudaro nuoseklios ir logiškos įrodymų grindinės, kuri patvirtintų A. B. kaltę. Byloje neįrodyta, kad pastarasis žinojo apie V. D. disponuojamą narkotinių medžiagų krovinį ir kad jis išsinuomojo autobusiuką „Fiat Ducato“. Todėl teismo išvada, kad A. B. veiksmai, 2017 m. rugpjūčio 28 d. važiuojant reikšmingu atstumu priešakyje jam nežinomos transporto priemonės, laikytini nelegalaus V. D. ir A. D. gabento krovinio lydėjimu, yra nelogiška ir jos neleidžia daryti byloje nustatytų aplinkybių visetas. Nuteistasis pažymi, kad tokie jo veiksmai apskritai buvo užfiksuoti atsitiktinai, remiantis (duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės „M“ vaizdo kameromis. Tai patvirtina ir A. B. teisme duoti parodymai, kad šioje byloje sekimas A. B. automobilio „Porsche Cayenne“ atžvilgiu nebuvo vykdomas. Buvo sekami išimtinai V. D. vairuojamas „Nissan Juke“ ir A. D. vairuojamas „Fiat Ducato“. Tam neprieštarauja ir A. Š. parodymai, duoti teisme. Taigi, į 2017 m. rugsėjo 4 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolą Nr. 38-2-(DS)-4127-RN aplinkybės, susijusios su „Fiat Ducato“ automobilio lydėjimu, buvo įrašytos tik po to, kai vaizdo kamerų įrašuose buvo pastebėtas A. B. automobilis, tokiu būdu akivaizdžiai sukūrus tikrovės neatitinkančią jo veiksmų seką ir prasmę, kuri realiai nebuvo nustatyta.

15.20. A. B. kaltės nepagrindžia ir vaizdo kamerų apžiūros protokole nurodytos aplinkybės, kad jis priėjo prie obuolių maišų, sukrautų prie įvažiavimo į aikštelę, ir nuėjo link aikštelėje stovinčio mikroautobusiuko, po to grįžo atgal; 18.44 val. iš aikštelės išvažiavo, apsisuko ir vėl grįžo prie įvažiavimo į aikštelę, sustojo, trumpai pastovėjęs apsisuko ir išvažiavo. Tokios aplinkybės neatitinka vaizdo įrašo turinio. Vaizdo įraše mikroautobuso nesimato, kaip ir nuteistojo priėjimo prie šios transporto priemonės.

15.21. Pirmosios instancijos teismas A. B. parodymus atmetė kaip gynybinę versiją, tačiau byloje liko nepaneigti apelianto parodymai, kad sulaukęs obuolių įmonės vadovo R. S. skambučio, dar darbo metu antrą kartą jis atvažiavo į aikštelę pasitarti su A. D. dėl Fiskar įrankių. Byloje nenustačius, kad A. B. buvo žinoma, jog V. D. aikštelėje paliktame autobusiuke laikė narkotines medžiagas, šiam susitikimui dirbtinai priskirtas nusikalstamas turinys.

15.22. Iš 2017 m. rugsėjo 4 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. 38‑2‑(DS)-4127-RN, kuris surašytas praėjus savaitei po asmenų sulaikymo, matyti, kad 23.50 val. A. B. automobiliu „Porsche Cayenne“ (duomenys neskelbtini) gatve atvažiavo prie įvažiavimo į tą pačią aikštelę, kur stovėjo „Fiat Ducato“ autobusiukas, esančią tarp pastatų, čia apsisuko ir tuo pačiu maršrutu išvažiavo. Iš protokolo priedo matyti, kad A. B. apsisuko, kaip jis ir pats nurodė, neprivažiavęs aikštelės, kurioje buvo pastatytas autobusiukas, o prie techninių apžiūrų centro aikštelės, kuri nuo aikštelės yra nutolusi per 100 m. Aikštelę nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, kuria važiavo apeliantas, skiria vešlūs medžiai ir krūmai. Byloje yra pateikti duomenys, kad iš (duomenys neskelbtini) gatvės jokio įvažiavimo į aikštelę, kurioje stovėjo „Fiat Ducato“, nėra. Lengvuoju automobiliu patekimas į aikštelę galimas tik iš (duomenys neskelbtini) gatvės, t. y. ratu aplink apvažiavus minėtą aikštelę. Todėl A. B. važiavimą 23.50 val. nepagrįstai teismas vertino kaip važiavimą turint tikslą apžiūrėti autobusiuką „Fiat Ducato“.

15.23. A. B. važiavo pas draugą G. M. ir, supainiojęs keliuką, nuvažiavo į akligatvį. Tokius nuteistojo parodymus G. M. patvirtino teisme. Be to, kaip minėta, iš tos pusės, kur buvo atvažiavęs A. B., aikštelę nuo gatvės skiria aukšti ir vešlūs krūmai. Todėl akivaizdu, kad iš tos vietos, kurioje apsisuko, jis niekaip negalėjo pamatyti (duomenys neskelbtini) gatvės aikštelėje stovinčio autobusiuko „Fiat Ducato“, nes jį pamatyti, reikėjo įvažiuoti į pačią aikštelę. Tai iš esmės patvirtina ir liudytojo A. P. parodymai apie A. B. veiksmus aktualiu laiku. Tačiau šių aplinkybių apygardos teismas neanalizavo ir jos liko neįvertintos.

15.24. Pirmosios instancijos teismas kaip neabejotinais ir patikimais rėmėsi policijos pareigūno A. Š. parodymais, kad neva A. B. naktį iš 2017 m. rugpjūčio 28 d. į 29 d. link aikštelės, kurioje buvo laikomas autobusiukas su narkotine medžiaga, buvo atvykęs kelis kartus. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad šis pareigūnas 2017 m. rugsėjo 4 d. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole (t. 4, b. l 81–91) yra nurodęs, jog A. B. prie aikštelės buvo atvykęs vieną kartą, o tai patvirtina A. B. parodymus, kad jis netoli aikštelės buvo tik vieną kartą, supainiojęs keliukus.

15.25. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. P. melagingai tvirtino, kad tuo momentu, kai buvo fiksuojamas apelianto judėjimas (duomenys neskelbtini) gatve, nebuvo naudojamos techninės priemonės, o jei ir buvo naudojama, tai neužfiksuota (nuosprendžio 47 lapas). A. B., paleistas iš suėmimo, nuvyko į techninių apžiūrų centrą, kuriame buvo paaiškinta, kad šio centro vaizdo kameros fiksuoja įvažiavimą į techninių apžiūrų centrą ir į (duomenys neskelbtini) gatvę, t. y. tą vietą, kurioje apsisuko nuteistasis, vaizdo kameros ten buvo ir A. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos laikotarpiu – 2017 m. Techninių apžiūrų centro aikštelę bei (duomenys neskelbtini) gatvę fiksuoja ir (duomenys neskelbtini) kameros. Tačiau dėl nežinomų priežasčių šie įrašai, teisinantys nuteistąjį ir patvirtinantys jo teiginius apie jo automobilio judėjimą ir apsisukimo vietą, nebuvo išreikalauti ir pridėti prie bylos medžiagos, tuo tarpu, kiti įrašai iš (duomenys neskelbtini) buvo paimti ir pridėti prie bylos medžiagos.

15.26. Konstatuodamas, kad neva A. B. lydėjo A. D. vežamą narkotikų krovinį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus atlikusio liudytojo A. Š. parodymais, jog nuteistąjį automobilio „Fiat Ducato“ sekimo momentu pastebėjo prie (duomenys neskelbtini) miesto ženklo, sankryžoje – liudytojas suko į dešinę pagrindiniu keliu ir tuo momentu automobilis „Porsche Cayenne“, vairuojamas A. B., važiavo lėtai ar stovėjo; paskui mikroautobusiukas ir automobilis „Porsche Cayenne“ kartu nuvažiavo iki (duomenys neskelbtini) gatvės. Tačiau tokie ikiteisminio tyrimo pareigūno parodymai apie neva atliktus apelianto veiksmus, kurie turėtų patvirtinti, jog jo atsitiktinis važiavimas (duomenys neskelbtini) rajono apylinkėse, vykdant savo veiklą, susijusią su obuolių verslu, buvo nusikalstami veiksmai kartu su broliais D. gabenant labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, yra aiškiai neteisingi, neatitinka nei bylos duomenų, nei elementarios logikos.

15.27. Iš 2019 m. gruodžio 20 d. V. D. parodymų teisme matyti, kad jam pravažiavus (duomenys neskelbtini) ir nutolus už jo apie 5 km link (duomenys neskelbtini) bei apsisukus grįžti link (duomenys neskelbtini), jis sutiko priešpriešais atvažiuojantį pareigūną A. Š. su kolega. V. D. grįžo į (duomenys neskelbtini), t. y. 5 km nuo tos vietos, iki kur lydėjo A. D.. (duomenys neskelbtini) V. D. vėl pamatė automobilį, kuriame buvo A. Š.. Vadinasi, A. Š. visus šiuos 5 km V. D. lydėjo nuo (duomenys neskelbtini) krypties link (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad A. Š. teismui davė tikrovės neatitinkančius parodymus apie tai, kad galėjo matyti A. B. vairuojamą automobilį „Porsche Cayenne“ prie (duomenys neskelbtini) ženklo, kur neva pastarasis stovėjo ar lėtai važiavo laukdamas A. D.. Kadangi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skiria 28 km, tai pravažiavus 5 km nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) lieka 23 km. Toje vietoje V. D. apsisuko ir grįžo iki (duomenys neskelbtini), t. y. grįžo 5 km atgal. Paskui jį važiuojantis A. Š. darė tą patį, o A. D. toliau judėjo link (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad A. D. vairuojamą autobusiuką ir A. Š. skyrė ne mažiau 10 km. A. Š. turėjo per kelias minutes įveikti 28 km, kad pamatytų A. B. prie (duomenys neskelbtini) miesto ženklo. Net stipriai viršijant greitį tokį atstumą įveikti per kelias minutes nėra įmanoma. Teisme A. Š. negalėjo pasakyti, koks atstumas buvo tarp A. B. („Porsche Cayenne“) ir A. D. („Fiat Ducato“) vairuojamų automobilių, nes jų tiesiog nematė.

15.28. A. B. veiksmai, atlikti vykstant į aikštelę ir vėliau netoliese jos, neturėjo nieko bendra su V. D. ten laikoma narkotine medžiaga. Jis rugpjūčio 27–28 d. važinėjo po savo obuolių supirkimo punktus. 27 d. važinėjo po (duomenys neskelbtini) rajonus į (duomenys neskelbtini) pusę. 28 d. važinėjo po (duomenys neskelbtini) rajonus. Tuo maršrutu per (duomenys neskelbtini) pravažiavo tris kartus. Išvažiavo ryte iš (duomenys neskelbtini) per kaimus, žiūrėjo obuolių derlių: (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) važiavo pro (duomenys neskelbtini) ir vėl grįžo į (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) važiavo į (duomenys neskelbtini). Per (duomenys neskelbtini) grįžo į (duomenys neskelbtini). Lygiai taip pat atvažiavo ir į supirktuvę (duomenys neskelbtini) gatvėje, siekdamas suskaičiuoti ten buvusius obuolių maišus. Tai, kad A. B. į obuolių supirkimo punktą (duomenys neskelbtini) gatvėje atvažiavo panašiu laiku kaip ir A. D. vairuojamas „Fiat Ducato“, niekaip neįrodo objektyviųjų, jam inkriminuojamų, veiksmų, t. y narkotinės medžiagos lydėjimo. Šio fakto nepatvirtina ir aplinkybės, kad 28 d. po krepšinio žaidimo, apie 23 val. veždamas namo G. M. namo, įsuko ne į tą keliuką, privažiavo prie techninių apžiūrų centro, tačiau nesant pravažiavimo, apsisuko ir nuvažiavo prie G. M. namų.

15.29. Taigi, visos byloje nustatytos aplinkybės iš esmės tik patvirtina V. D. parodymus, kad jis pasitelkė kitus asmenis (A. D., V. L., V. B., V. E. ir G. A.) neinformuodamas jų apie nusikalstamą savo veiksmų prasmę, juos užmaskuodamas įprasta veikla – obuolių verslu, narkotinėms medžiagoms gabenti ir laikyti panaudodamas įprastas obuolių supirkimui naudojamas priemones: sunkvežimį su puspriekabe, mikroautobusą, laikymui pasinaudojo obuolių supirktuvės aikštelę, tokiu būdu pašalindamas sau artimos aplinkos įtarimą apie savo vykdomą nusikaltimą, o A. B., užsiimančio ta pačia veikla – obuolių verslu, kasdieniai veiksmai: vykimas į obuolių supirkimo punktus aplink (duomenys neskelbtini), vykimas į obuolių supirkimo aikštelę, atsitiktinai užfiksuoti tą pačią dieną kaip ir nusikalstami V. D. veiksmai, policijos pareigūnų tik vėliau buvo dirbtinai sudėlioti tokiu būdu, kad būtų sudaryta regimybė apie bendrą jo ir kitų asmenų veikimą, kurią paneigia byloje ištirtų įrodymų visuma.

15.30. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas A. B. teismui duotus parodymus, nurodė, kad jis, aiškindamas buvimo nurodytose vietose motyvus, siekia juos derinti prie objektyviai nustatytų aplinkybių ir tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. balandžio 3 d., dalyvaujant jo gynėjai, negalėjo atsakyti į klausimą, ar jam teko lankytis aikštelėje (duomenys neskelbtini), nurodytomis dienomis ir teigė, jog „šiuo adresu man atrodo perka obuolius, buvau užvažiavęs pasižiūrėti, datų neprisimenu, neatsimenu, ar šiuo adresu aš buvau susitikęs su A. ir V. D.“. Tačiau apeliantas pastebi, kad minima apklausa po narkotinių medžiagų radimo dienos praėjus ne mažiau kaip 7 mėnesiams. Apklausos metu A. B. nurodė tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir vėlesnių apklausų teisme metu ir kurios buvo nustatytos iš kitų faktinių aplinkybių: jis buvo „užvažiavęs pasižiūrėti, datų neprisimena, neatsimena, ar šiuo adresu buvo susitikęs su A. ir V. D.“. Natūralu, kad praėjus daugiau nei 7 mėnesiams po inkriminuojamų veikų asmuo neprisimena konkrečių datų ir tikslių laikų, tačiau vėliau, susipažinęs su bylos medžiaga prisimena, atgamina reikšmingas aplinkybes ir apie jas duoda tikslesnius parodymus teismui. Antra vertus, priešingai, negu teigiama nuosprendyje, nuteistojo pasirinkta gynėja 2018 m. balandžio 3 d. apklausoje nedalyvavo.

15.31. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad visiškai teisėtiems ir įprastiems jo veiksmams kriminalinis turinys buvo suteiktas tik dėl liudytojo E. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie mikroautobusiuko „Fiat Ducato“ pervarymą į saugesnę vietą, uždengimą, kurie neva netiesiogiai patvirtina kriminalinės žvalgybos protokolais fiksuotas aplinkybes ir leidžia tvirtini apie V. D., A. D. ir A. B. susitarimus veikti organizuota grupe disponuojant labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu. Tačiau liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nelaikytini savarankiškais įrodymais BPK 276 straipsnio 1 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, šiais duomenimis galima patikrinti tik kitus byloje surinktus įrodymus, jie padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui. E. T. ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. spalio 11 d. duotus parodymus teisme paneigė. Be to, jo parodymai buvo duoti policijos pareigūnams akivaizdžiai darant psichologinį spaudimą. Pirmosios instancijos teismas neanalizuodamas išsamių E. T. parodymų apie procesinius pažeidimus vykdant ikiteisminį tyrimą, tik deklaratyviai juos atmetė, nors apie neleistiną pareigūnų procesinį elgesį, spaudimą duoti kaltinimo reikalaujamus parodymus davė ir kiti šioje byloje apklausti asmenys (nuteistieji G. A., V. E., V. B., liudytojai S. K., J. V., A. Š.).

15.32. Tai, kad E. T. buvo daromas spaudimas patvirtina bylos duomenys, jog prieš papildomą liudytojo apklausą, vykusią 2017 m. spalio 11 d., jam nebuvo įteiktas šaukimas, taip pat jo „atvykimo“ į apklausą aplinkybės, kurių nepaneigė ir pareigūnas A. P., atlikęs pirmąją E. T. apklausą ir faktinį jo sulaikymą. Be to, teisme A. P. melagingai liudijo, kad E. T., kurį jis pats asmeniškai apklausinėjo 2017 m. rugpjūčio 29 d., parodė, jog A. B. nurodė A. D., kad reikia pridengti narkotines medžiagas (nuosprendyje šis teiginys nenurodytas, tačiau yra užfiksuotas 2019 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio protokole). Tuo tarpu, 2017 m. rugpjūčio 29 d. E. T. parodymuose nėra užsiminta apie jokį narkotinių medžiagų pridengimą (t. 8, b. l. 145–146), o A. P. teismui patvirtino, kad tolesnėse E. T. apklausose nedalyvavo. Atsakydamas į teismo klausimus, E. T. patvirtino, kad 2017 m. rugpjūčio 29 d. duoti parodymai yra teisingi. Taigi, A. P. bandė klaidinti teismą, kad neva A. B. E. T. girdint sakė A. D. uždengti automobilyje „Fiat Ducato“ esantį krovinį, taip sudarydamas įspūdį, jog neva A. B. žinojo, kas buvo laikoma A. D. vairuojamame automobilyje „Fiat Ducato“.

15.33. Byloje nebuvo ištirtas nė vienas įrodymas, kuris paneigtų itin detalius ir nuoseklius E. T. parodymus apie jam darytą poveikį duoti kaltinamiesiems, tarp jų ir A. B., nepalankius parodymus. Teismas A. B. kaltę grindė 2017 m. spalio 11 d. liudytojo E. T. parodymais, tačiau neatsižvelgė į jų gavimo aplinkybes, t. y. kad jis juos davė po to, kai pareigūnai 2017 m. rugpjūčio 29 d. jį, liudytoją, faktiškai sulaikė ir laikė surakinę antrankiais; po 2017 m. spalio 11 d. pas jį namuose vykusios kratos, jis policijos pareigūnų iš (duomenys neskelbtini) buvo atgabentas į (duomenys neskelbtini) duoti parodymus; kelionės metu pareigūnai naudojo psichologinį spaudimą, norėdami jį įbauginti; vykdant apklausą, joje dalyvavo daugiau nei vienas pareigūnas, nors pagal protokolą apklausą vykdė tik N. F.; E. T. nuo 6 val. ryto nebuvo suteikta jokia galimybė pavalgyti, neleista turėti atstovo; nuo kratos namuose iki jo paleidimo iš kriminalinės policijos biuro patalpų E. T. su pareigūnais praleido beveik 14 valandų, o prieš pasirašydamas apklausos protokolą, jis net nesusipažino su jo turiniu. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo remtis E. T. parodymais, duotais teisme, o to nepadaręs pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą.

15.34. Nepagrįstomis apeliantas laiko ir apygardos teismo išvadas, kad jis, po kitų kaltinamųjų sulaikymo, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, t. y. kitą dieną po A. D. sulaikymo išvyko iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), ir iki pat tol, kol jo nesulaikė pareigūnai, į Lietuvą negrįžo. A. B. teigia, kad jis į (duomenys neskelbtini) Respubliką išvyko ne su tikslu slapstytis, o dėl asmeninių reikalų ir niekur nesislapstė, o gyveno savo mamos bute. Apelianto buvimo vieta (duomenys neskelbtini) – motinos bute – buvo visiškai ne slapta ir itin lengvai atsekama. Pas jį į (duomenys neskelbtini) ne kartą vyko vaikų motina, G. P., kurios susižinojimas buvo kontroliuojamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o pats A. B. ten laisvai judėjo, tvarkė verslo reikalus, bandė tvarkyti automobilį, kurį vėliau pargabeno į Lietuvą. Visa tai paneigia nelogiškas teismo prielaidas apie nuteistojo slapstymąsi ir tuo pačiu jo dalyvavimą neteisėtame disponavime labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos. Tai, kad A. B. neįsileido policijos pareigūnų jo sulaikymo metu, taip pat neįrodo jo kaltės dėl jam inkriminuojamos veikos. Tai visiškai natūrali žmogaus gynybinė reakcija stresinėje situacijoje.

15.35. Skundžiame nuosprendžiu konstatuota, kad V. D., A. D., V. L., V. B. ir jis, veikdami organizuota grupe, labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 64 376,035 g kanapių dervos neteisėtai laikė puspriekabėje „Schmitz Cargobull“ įrengtoje slėptuvėje iki 2017 m. rugpjūčio 29 d., 20.30 val., kai šios puspriekabės, stovėjusios angare, kratos metu šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė teisėsaugos pareigūnai. Tačiau šių veiksmų, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas net nebando nuosprendyje įrodinėti, formaliai nurodant, kad juos patvirtina „įrodymų visetas“. Apeliantas teigia, kad šioje dalyje apelianto kaltė yra preziumuojama remiantis jam inkriminuota bendrininkavimo forma ir nustatytais V. D. veiksmais. Tačiau, kaip anksčiau aptarta, byloje nėra duomenų, kad A. B. iš anksto būtų žinojęs ir būtų bendrininkavęs disponuojant kanapių derva, laikyta angare, kad jis būtų apskritai žinojęs, koks yra kiekis, juolab jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad puspriekabėje angare liko nepaimti 64 376,035 g. kanapių dervos. Byloje nėra jokių duomenų, siejančių jį su minėtu angaru ir puspriekabe. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog net ir tas faktas, kad puspriekabėje buvo rastas santykinai nedidelis kiekis narkotinės medžiagos (lyginant jį su kiekiu, rastu automobilyje „Fiat Ducato“), nesuteikia pagrindo taikyti šiame epizode mažesnius įrodinėjimo standartus ir nuteistojo kaltęs preziumuoti.

16. Teismo posėdžio metu nuteistasis V. D. bei jo gynėja, nuteistieji V. B., V. L., A. D., G. A., V. E. ir A. B. bei jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų ir nuteistojo V. D. gynėjos apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

17. Nuteistųjų V. L., A. D., V. E., V. B. ir A. B. apeliaciniai skundai atmetami, o nuteistojo V. D. gynėjos bei nuteistojo G. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

18. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, dar kartą įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų V. D., V. B. kaltės padarius BK 21 straipsnyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) ir 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas bei V. L., A. D., G. A., V. E. ir A. B. kaltės padarius BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Visgi skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas teisingai nustatė ne visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo aplinkybes, be to, inkriminuodamas V. D. BK 24 straipsnio 4 dalies nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šios nuosprendžio dalys keistinos (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).

19. Byloje surinktų įrodymų visuma – iš dalies pačių nuteistųjų V. D., V. B., V. L., G. A., V. E., A. D. ir A. B., nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį atleisto R. J., liudytojų A. P., A. B., N. F., E. P., A. Š., A. M., A. B. B. N., E. T., P. P., A. B., S. K., J. V., E. A. ir kitų liudytojų parodymai, specialistės R. Sakalauskaitės teisme duoti paaiškinimai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, parodymų patikrinimo vietoje, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, kratų, įvairių objektų apžiūrų protokoluose užfiksuoti duomenys, specialistų išvados bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistieji V. D., V. B., G. A., V. E., V. L., A. D. ir A. B., veikdami organizuota grupe, laikė bei gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kanapių dervos ir taip padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, o V. D. ir V. B., taip pat veikdami organizuota grupe, rengėsi įvykdyti šios narkotinės medžiagos kontrabandą ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 21 straipsnyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija).

Dėl įrodymų vertinimo bei nuteistųjų nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį

20. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu nuteistieji V. D., V. L., A. D., V. B. ir A. B. pripažinti kaltais ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad jie, veikdami organizuota grupe, vadovaujami V. D., neteisėtai laikė ir gabeno labai didelį kiekį 492 556,035 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos. Tuo tarpu G. A. bei V. E. skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdami tos pačios organizuotos grupės sudėtyje neteisėtai laikė ir gabeno labai didelį kiekį 428 180 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos.

21. Apeliaciniame skunde nuteistojo V. D. gynėja, nors ir neneigia jos ginamojo kaltės disponavus narkotine medžiaga, tačiau nesutinka su apygardos teismo išvadomis, kad nusikaltimas buvo įvykdytas V. D. ir kitiems nuteistiesiems veikiant organizuota grupe. Nuteistieji V. L., A. D., V. E., G. A., V. B. ir A. B., neigdami savo kaltę dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jų bei nuteistojo V. D. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, netinkamai įvertino ir kitus byloje esančius įrodymus. Apeliantų teigimu, priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, jokio susitarimo laikyti ir gabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos tarp jų nebuvo. Nors apeliantai iš esmės neneigė atlikę objektyvius jiems inkriminuotus veiksmus, tačiau, anot jų, prašydamas pagalbos konkretiems veiksmams atlikti V. D. neatskleidė, kad šie veiksmai yra susiję su disponavimu labai dideliu kiekiu kanapių dervos. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad nuteistojo V. D. gynėja bei nuteistieji V. B., V. L., G. A., V. E., A. D. ir A. B. apeliaciniuose skunduose nesutinka su teismo išvadomis dėl nuteistųjų kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, dėl visų apeliacinių skundų argumentų pasisako bendrai, taip pat įvertindama ir individualius konkretaus skundo argumentus.

23. Paminėtų byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma patikimai nustatyta, kad 2017 m. birželio 26 d.–2017 m. rugpjūčio 10 d. V. B. lankėsi automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaime, kur prižiūrėjo ten laikomą puspriekabę „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei krovininį vilkiką „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. birželio 27 d. V. B. buvo išvežęs puspriekabę „Schmitz“ pasverti. 2017 m. rugpjūčio 11 d. atvykę į minėtą aikštelę V. B. ir B. N. vilkiką „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prikabino prie puspriekabės „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitą dieną (2017 m. rugpjūčio 12 d.) panaudodami vilkiką „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jie puspriekabę „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pervarė iš automobilių stovėjimo aikštelės į V. B. naudojamą angarą, esantį (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone. 2017 m. rugpjūčio 16 d. A. D. ir V. D. atvažiavę pas V. B. į angarą pasiėmė iš V. B. segtuvą su dokumentais. 2017 m. rugpjūčio 26 d. G. A., V. E. ir R. J. iš minėtame V. B. naudojamame angare laikomos puspriekabės „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), mikroautobusu „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su V. D. išgabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 428 180 g į V. L. sodybą adresu: (duomenys neskelbtini), ir ten iškrovę jas viename iš pastatų paliko. 2017 m. rugpjūčio 28 d. V. D. ir A. D. automobiliais „Nissan Juke“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo į V. L. sodybą, kur kartu su V. L. pakrovė narkotinių medžiagų paketus į automobilį „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Paskui A. D., vairuodamas automobilį „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir V. D. automobiliu „Nissan Juke“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išgabeno narkotinių medžiagų krovinį į aikštelę, esančią tarp pastatų, adresu: (duomenys neskelbtini).

24. Visų pirma apeliaciniuose skunduose akcentuojama tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo V. D. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, nepagrįstai nusprendė, kad jo nurodytos įvykio aplinkybės, susijusios su kitų byloje nuteistų asmenų įsitraukimu į šios nusikalstamos veikos padarymą, buvo prieštaringos, nelogiškos bei priderintos prie baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų. Kaip jau minėta, nuteistasis V. D. neneigia savo kaltės dėl disponavimo labai dideliu kiekiu kanapių dervos, tačiau nepripažįsta, kad šią nusikalstamą veiką jis įvykdė kartu su kitais byloje nuteistais asmenimis veikdamas organizuota grupe. Teisiamajame posėdyje V. D. parodė, kad 2017 m. pavasarį į jį kreipėsi pažįstamas Rusijos pilietis J., prašydamas užtikrinti jo vilkiko saugumą. J. jam sakė, kad vilkiką naudos narkotikų verslui, pažadėjo už pagalbą jam (V. D.) sumokėti 10 000 Eur. Po kiek laiko J. jam pasakė, kad perka puspriekabę, kurioje yra įrengta slėptuvė, prašė įvertinti šios transporto priemonės techninę būklę. Jis sutiko ir vairuotoją, kuris atitempė priekabą, palydėjo iki V. B. angaro, kur ją ir paliko. V. B. jis nesakė, kad slėptuvėje planuojama gabenti narkotines medžiagas. V. B. patikrinus priekabą, tas pats vairuotojas ją ištempė. Po kiek laiko J. jo (V. D.) paprašė pasverti puspriekabę, nurodė, jog ji stovi (duomenys neskelbtini) kaime. Jis (nuteistasis) paprašė, kad tai padarytų V. B.. Gavęs puspriekabės svorio duomenis, jis juos išsiuntė J.. Rugpjūčio mėnesį J. dar kartą su juo susisiekė ir paprašė puspriekabę pastatyti po stogu, nes buvo labai karšta. Tuomet jis (V. D.) suprato, kad puspriekabės slėptuvėje pakrautas narkotikų krovinys. Jis (V. D.) nutylėdamas apie paslėptą krovinį vėl kreipėsi į V. B. prašydamas pastatyti ją V. B. angare (duomenys neskelbtini) kaime. V. B. sutiko ir pervarė puspriekabę į angarą. Po kelių dienų V. B. jam pasakė, kad naktį buvo įsilaužta į angarą. J. jam (V. D.) liepė daryti viską, kad krovinys būtų saugus, pasiūlė už tai 50 000 Eur. Tuomet jis (V. D.) sugalvojo imituoti įsibrovimą į angarą, nes galvojo, kad puspriekabės slėptuvėje krovinio nebėra. Jis pasiūlė į angarą įsibrauti pažįstamam G. A.. Pastarajam sutikus, nuvežė jį parodyti angaro, davė įrankius slėptuvei atidaryti, pasakė, kad nakčiai nejungs signalizacijos. 2017 m. rugpjūčio 26 d. G. A., V. E. ir R. J. nuvažiavus į angarą, jis gavo žinutę, kad priešingai nei jis (V. D.) manė, slėptuvėje yra krovinys. Jis (V. D.) išsigando, nes nebuvo numatęs tolesnio plano. J. jam buvo užsiminęs, jog būtų gerai, jei krovinys būtų nugabentas į (duomenys neskelbtini). Po vagystės susitikęs su G. A. jis pastarojo paprašė, kad krovinys būtų nugabentas į (duomenys neskelbtini), bet G. A. nesutiko. Galiausiai nusprendė važiuoti pas pažįstamą V. L., kuris turėjo sodybą. Apie tai V. L. jis neįspėjo. Pastarojo namuose nerado. Jis (V. D.) su G. A. nuvažiavo į prekybos centrą „Senukai“ (duomenys neskelbtini), kadangi kraunant krovinį angare keli maišai suplyšo, todėl reikėjo priemonių kroviniui perpakuoti. Jiems grįžus, V. L. jau buvo namuose, todėl jis (V. D.) paprašė leisti palikti autobusiuką su tabako kroviniu. Vėliau jis (V. D.) persigalvojo ir paprašė leisti iškrauti krovinį garaže. V. L. sutikus, V. E. ir G. A. visą krovinį perpakavo, o vėliau sunešė į garažą. Kraunant narkotines medžiagas į garažą, V. L. nedalyvavo, jo prie garažo apskritai nebuvo. V. D. taip pat parodė, kad jis ryšio blokavimo prietaisą garaže įjungė į elektros lizdą ir padėjo ant lentynos. V. L. to nematė, priešingai, skundėsi, kad neveikia ryšys. 2017 m. rugpjūčio 28 d., nežinodamas, ką toliau daryti su kroviniu, jis (V. D.) paprašė brolio A. D. išnuomoti autobusiuką ir parvežti krovinį į (duomenys neskelbtini). A. D. nesakė, kad krovinys – tai narkotinė medžiaga. A. D. sutikus jis (V. D.) nuvažiavo į V. L. sodybą, o atvykus A. D. jis (V. D.), A. D. ir V. L. paskubomis sukrovė krovinį į autobusiuką. Jis (V. D.) iš garažo paėmė ryšio blokatorių, nunešė į išnuomotą autobusiuką tam, kad jis blokuotų signalą. Nuvažiavęs ties (duomenys neskelbtini) jis palaukė, kol privažiavo autobusiuką vairavęs A. D.. Kelyje pamatęs įtartiną automobilį suprato, jog yra sekamas policijos pareigūnų, todėl palydėjęs A. D. iki (duomenys neskelbtini) kaimo (5 km nuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) link) jis apsisuko ir nuvažiavo tuo pačiu keliu, padidino greitį, pakelėje išmetė savo telefoną. Miškelyje palikęs savo automobilį jis pakeleivingu automobiliu grįžo namo (t. 38, b. l. 4–7, 65–69).

25. Teisėjų kolegija, analizuodama šiuos V. D. parodymus kitų byloje surinktų duomenų kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nurodydamas įvykio aplinkybes, jo eigą, kitų nuteistųjų vaidmenį nusikalstamos veikos darymo metu, V. D. savo parodymus akivaizdžiai derino prie byloje ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių bei kitų byloje jau apklaustų nuteistųjų parodymų. Priešingai nei teigiama V. D. gynėjos apeliaciniame skunde, tai nepaneigia fakto, kad, net ir priderinus parodymus prie bylos duomenų, kai kurios V. D. nurodytos nusikaltimo padarymo aplinkybės yra prieštaringos ir nelogiškos, prieštaraujančios kitiems byloje esantiems įrodymams.

26. Teisiamajame posėdyje nuteistasis V. B., neigdamas savo kaltę, parodė, kad 2017 m. vasaros pradžioje V. D. paprašė jo atsivaryti puspriekabę „Schmitz“ į savo naudojamą angarą ir jį paremontuoti. Tvarkydamas puspriekabę jis (V. B.) pamatė joje įmontuotą slėptuvę, kurios matmenys, jo manymu, atitiko cigarečių bloko matmenis. Jis slėptuvės atidaręs nebuvo. Jam suremontavus puspriekabę, atvažiavo vairuotojas ir ją išsivežė. Apie slėptuvę su V. D. jis nekalbėjo. Po kurio laiko V. D. prašymu jis (V. B.) puspriekabę nuvežė pasverti ir vėl nuvarė ją į aikštelę. Artėjant obuolių supirkimo sezonui, kaip ir kasmet, vilkiką „Volvo“ reikėjo paruošti techninei apžiūrai. V. D. prašymu jis ir B. N. vilkiką „Volvo“ su puspriekabe „Schmitz“ nuvarė į savo garažą. Tvarkydamas vilkiką jis pastebėjo įtartiną dėžę su laidais. Pasakius apie tai V. D., pastarasis susinervino, tačiau jam nieko nepasakojo. Jis (V. B.) pagalvojo, kad puspriekabėje buvo sukrautos cigaretės ar kitoks krovinys. V. D. jo paklausė, kaip būtų galima patekti į angarą. Jis (V. B.), nenorėdamas V. D. duoti angaro durų rakto, pažadėjo išjungti signalizaciją ir nurodė, kad bus galima įlipti pro langą. Po kurio laiko atvažiavusi prie angaro žmona rado atidarytas jo duris, priekaba angare tebestovėjo. Tai, kad puspriekabės slėptuvėje buvo laikomas narkotikų krovinys, jis sužinojo perskaitęs internete tuomet, kai su V. D. buvo sodyboje (duomenys neskelbtini) (t. 37, b. l. 43–44). Ikiteisminio tyrimo metu V. B. buvo apklaustas keletą kartų ir, analizuojant tuo metu duotus parodymus matyti, kad jo nurodytos aplinkybės, o būtent susijusios su puspriekabėje „Schmitz“ laikomu kroviniu nebuvo nuoseklios. Pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis 2017 m. rugsėjo 14 d. V. B. savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė nežinojęs, iš kur buvo įsigytos jo naudojamame angare puspriekabėje laikomos narkotinės medžiagos. Jo teigimu, apie slepiamą narkotinių medžiagų krovinį jam niekas nesakė, šią aplinkybę jis sužinojo vėliau, kai V. D. suplanavo iš jo angare paliktos puspriekabės šias medžiagas pavogti. Be to, V. B. teigė žinojęs ir tai, kad dalis šių narkotikų turėjo būti perkrauti iš puspriekabės į kitą automobilį ir išvežti. Šios apklausos metu V. B. kiek kitaip paaiškino ir kitas nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Anot V. B., 2017 m. pavasarį jo angare, jam nežinomomis aplinkybėmis, atsirado puspriekabė „Schmitz“. Tuomet V. D. jam pasakė, kad po puspriekabės grindimis yra įrengta slėptuvė ir paprašė priveržti atsilaisvinusius grindų lentos varžtus. Jam (V. B.) tvarkant puspriekabę slėptuvė buvo tuščia. Anot nuteistojo, po kelių dienų šią puspriekabę kažkas jam nežinant išvarė iš jo angaro, o po kiek laiko jis (V. B.) puspriekabę atsitiktinai pamatė mokamoje stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini) kaime. V. B. teigimu, tuomet, kai V. D. prašymu jis nuvežė puspriekabę pasverti, jis suprato, kad šioje transporto priemonėje esančioje slėptuvėje planuojamas pervežti krovinys (t. 17, b. l. 173–177). Nors vėlesnėse ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose V. B. paneigė žinojęs apie kanapių dervos krovinį paslėptą jo angare laikomoje puspriekabės slėptuvėje (t. 17, b. l. 186–189, 193–196; t. 18, b. l. 1–4), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį parodymų pakeitimą vertino tik kaip siekį išvengti jam gresiančios itin griežtos baudžiamosios atsakomybės.

27. Nesutikdamas su tokiu parodymų vertinimu, nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde akcentavo aplinkybes, kuriomis buvo vykdoma pirmoji po jo sulaikymo atlikta apklausa, ir kurios, anot jo, turėjo įtakos jo parodymų turiniui. V. B. tvirtino, kad po sulaikymo jis į areštinę buvo uždarytas 2–3 val. nakties, o jau po kelių valandų buvo išvežtas į apklausą. Nurodė, kad parodymus jis davė beveik nemiegojęs, stresinės būsenos, advokatei darant spaudimą kuo greičiau baigti apklausą, o surašius jo parodymų protokolą tyrėja neleido į jį įsigilinti, atsisakė ištaisyti akivaizdžius pareigūnės į protokolą įrašytus neatitikimus. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Bylos duomenys patvirtina, kad V. B. iš tiesų tik 2017 m. rugsėjo 14 d. 5.24 val. buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) esančią areštinę ir apklausai išvežtas tą pačią dieną 9.34 val. (t. 37, b. l. 73, 75). Tuo tarpu jo apklausa, kaip matyti iš įtariamojo apklausos protokolo, buvo vykdoma nuo 13.50 val. iki 16.30 val. (t. 17, b. l. 173). Tačiau spręsti, kad būtent šios, neva dirbtinai nuteistajam didinant psichologinę įtampą bei spaudimą, aplinkybės lėmė akivaizdžiai neteisingų, išgalvotų parodymų davimą, nėra jokio pagrindo. Kaip teisingai nurodė apygardos teismas, nuteistojo stresinę situaciją, nerimą nulėmė ne tiek V. B. nurodytos aplinkybės, kiek žinojimas, kad jis po slapstymosi nuo teisėsaugos pareigūnų buvo sulaikytas dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų disponavimo. Kaip deklaratyvūs bei bylos duomenims prieštaraujantys vertintini ir V. B. teiginiai, kad tyrėja jo neinformavo apie teisę atsisakyti duoti parodymus bei kitas įtariamojo teises, taip pat neleido jam įsigilinti į surašyto protokolo turinį, atsisakė ištaisyti jame esančius neatitikimus, o advokatė skubėdama išvykti teigė, kad šie pirminiai parodymai nėra reikšmingi. Iš byloje esančių teisių įtariamajam, teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolų, nutarimo pripažinti įtariamuoju matyti, kad V. B. savo parašu patvirtino, jog buvo supažindintas su įtariamojo teisėmis, numatytomis BPK 21 straipsnio 4 dalyje, bei nurodė, kad jam reikalingas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjas (t. 17, b. l. 167, 168, 169–171). Be to, įtariamojo apklausos protokole nėra užfiksuota jokių V. B. ar jo gynėjos pastabų dėl netinkamai surašyto protokolo, priešingai, apeliantas nurodė, kad protokolas surašytas teisingai, iš jo žodžių (t. 17, b. l. 177). Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad V. B. praeityje teistas du kartus, užsienyje atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. B., net ir būdamas stresinėje situacijoje, pakankamai gerai suprato savo procesinį statusą, žinojo įstatymo jam suteikiamas teises bei suvokė duodamų parodymų apie savo padarytas nusikalstamas veikas svarbą ir reikšmę tolesnio baudžiamojo proceso eigai. Todėl teiginiai, kad jam nebuvo leista įsigilinti į protokolo turinį ar neva advokatės raginimas nesureikšminti pirminių parodymų, vertintinas tik kaip siekis sumenkinti šioje pirminėje apklausoje nurodytas jo kaltę dėl disponavimo labai dideliu kiekiu kanapių dervos pagrindžiančias aplinkybes.

28. Niekuo nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad V. B. 2017 m. rugsėjo 14 d. vykusios pirminės įtariamojo apklausos metu nebuvo suteikta kvalifikuota teisinė pagalba, kuri, anot nuteistojo, taip pat turėjo esminę reikšmę apklausos protokole užfiksuotoms aplinkybėms. V. B. teigimu, jam valstybės skirta gynėja advokatė T. B. apklausos metu neslėpė, jog ji skuba pas kitą klientą, išvyko dar net nesibaigus apklausai, be to, ragino jį apklausos protokolo net neskaityti teigdama, kad pirminiai parodymai bylai esminės reikšmės neturi, o aplinkybė, kad advokatė nesikreipė į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl užmokesčio už šią apklausą, tik patvirtina jos atsainų požiūrį į V. B. atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau su tokiais apelianto teiginiais taip pat nėra pagrindo sutikti. Pirmiausia teisiamajame posėdyje apklausta tyrėja N. F. patvirtino, kad V. B. apklausoje dalyvavo teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja ir, nors gynėja minėjo, kad jos laukia kitas klientas, tačiau iš apklausos išvyko tik pasibaigus šiam procesiniam veiksmui (t. 37, b. l. 37–38). Tai patvirtina ir 2017 m. rugsėjo 14 d. įtariamojo apklausos protokolas, iš kurio matyti, kad apklausiant įtariamąjį V. B. dalyvavo gynėja advokatė T. B., kuri pasirašė protokole po jame užfiksuotais V. B. parodymais. Įrašų apie tai, kad ši gynėja išėjo anksčiau, nei baigėsi įtariamojo apklausa, protokole nėra užfiksuota (t. 17, b. l. 173–177). Taigi nėra pagrindo teigti, jog suimtam V. B. nebuvo suteikta kvalifikuota teisinė pagalba. To nepaneigia ir aplinkybė, kad advokatė T. B. nesikreipė į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl apmokėjimo už V. B. suteiktas advokato paslaugas (t. 40, b. l. 199). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta pirmiau, nėra pagrindo teigti, kad V. B. pirminės apklausos metu nurodytos aplinkybės yra iš esmės neteisingos, o jo parodymai buvo išgauti pažeidžiant procesinės teisės normas.

29. Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas Kriminalinės policijos biuro 3-iosios valdybos pirmojo skyriaus viršininkas A. P. parodė, kad stebint (duomenys neskelbtini) kaime stovinčią puspriekabę „Schmitz“, kurioje galimai buvo narkotikai, buvo užfiksuota, kad šia transporto priemone nuolat rūpinosi, ją prižiūrėjo V. B., buvo išvežęs ją pasverti. Anot liudytojo, 2017 m. rugpjūčio mėnesį V. B. kartu su B. N. puspriekabę pervarė į savo (nuteistojo) angarą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Be to, buvo nustatyta, jog po to angare lankėsi V. D. bei A. D., kurie su V. B. aptarinėjo su puspriekabe susijusius klausimus. Tuomet, anot liudytojo A. P., jie (pareigūnai) suprato, jog yra organizuojamas narkotinių medžiagų išvežimas (t. 36, b. l. 104–108). Tokius liudytojo parodymus patvirtina ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose Nr. 38-2(DS)-3882-RN, Nr. 38-2(DS)-4046-RN, Nr. 38-2(DS)-3881-RN užfiksuotos aplinkybės, kad 2017 m. birželio 27 d. V. B. kartu su nusikalstama veika nesusijusiu A. B., puspriekabę „Schmitz“ išvežė iš aikštelės pasverti. V. B. atvykęs prie puspriekabės, stovinčios (duomenys neskelbtini) kaime, buvo užfiksuotas 2017 m. rugpjūčio 3 d., 2017 m. rugpjūčio 10–12 d., pastarąją dieną puspriekabė „Schmitz“ buvo pervaryta į V. B. naudojamą angarą. 2017 m. rugpjūčio 16 ir 17 d., t. y. tuo metu, kai puspriekabė „Schmitz“ buvo laikoma šioje patalpoje, į angarą buvo atvykę V. D., A. D. bei V. B. (t. 3, b. l. 144–200; t. 4, b. l. 1–14, 15–59, 148–183). Kaip matyti, V. B. iš esmės neneigė atlikęs visus šiuos V. D. prašytus veiksmus, tačiau patvirtino, kad apie puspriekabėje paslėptą neteisėtą narkotinių medžiagų krovinį jis nežinojo. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad V. B. ir V. D. parodymai apie tai, kas susiję su šios puspriekabės priežiūra ir jos tvarkymu, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, tarpusavyje nesutampa. Iš V. D. parodymų matyti, kad jis neprašė V. B. šios puspriekabės nei remontuoti būsimam obuolių sezonui, nei priveržti atsilaisvinusių grindų lentos varžtų, nes, anot V. D., ši puspriekabė priklausė J. ir jis (V. D.) pastarojo prašymu 2017 m. vasaros pradžioje tik paprašė V. B. įvertinti tiek pačios transporto priemonės techninę būklę, tiek joje įrengtą slėptuvę. Taigi remiantis V. D. parodymais, tuo metu nebuvo jokio tikslo prašyti V. B. remontuoti svetimo asmens žinioje esančią ir neteisėtai veikai, žinant, kad ji neteisėta, skirtą puspriekabę ir joje įrengtą slėptuvę. Be to, kaip galima spręsti iš V. D. parodymų, jis vėliau, taip pat J. prašymu, V. B. paprašė vieną kartą birželio mėnesį nuvežus pasverti šią transporto priemonę bei rugpjūčio mėnesį leisti pervaryti puspriekabę į jo angarą laikinam saugojimui. Tokiu atveju logiškai nepaaiškinamas V. B. elgesys, kai jis rugpjūčio mėnesio pradžioje į (duomenys neskelbtini) kaime esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje buvo laikoma puspriekabė, važiavo ne vieną, bet keturis kartus (rugpjūčio 3, 10, 11 ir 12 dienomis).

30. V. D. gynėjos bei V. B. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad aplinkybė, jog V. D. prašymu 2017 m. birželio 27 d. V. B. pasvėrė puspriekabę „Schmitz“ ir nurodė jos svorį V. D., neleidžia spręsti apie jų bendrą susitarimą veikti neteisėtai. Anot apeliantų, puspriekabės svėrimas atliekant krovininių transporto priemonių techninį parengimą praktikoje yra įprastas veiksmas ir jokių įtarimų V. B. sukelti negalėjo. Tai, kad puspriekabė svėrė 300 kg daugiau, apeliantų nuomone, rodo, kad transporto priemonės svėrimo metu narkotikai į puspriekabę pakrauti nebuvo, o jos masės pokytį lėmė papildomos slėptuvės įrengimas. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliantų teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Atkreiptinas dėmesys, kad nors aprašydamas kaltinimus nuteistiesiems pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog V. B., vykdydamas V. D. nurodymą, gabeno pasverti puspriekabę „Schmitz“, kurios slėptuvėje jau buvo pakrautas labai didelis narkotinės medžiagos krovinys, tačiau dėstydamas motyvus teismas klaidingai nurodė, kad narkotinė medžiaga į puspriekabės slėptuvę buvo įdėta ne anksčiau kaip 2017 m. birželio 27 d., kai puspriekabė buvo vežama sverti, ir ne vėliau kaip rugpjūčio 10 d., kai puspriekabė buvo paruošta pergabenti iš aikštelės (duomenys neskelbtini) kaime į angarą (duomenys neskelbtini) kaime. Aplinkybę, kad narkotinės medžiagos į puspriekabę buvo pakrautos anksčiau nei 2017 m. birželio 27 d. įrodo liudytojo A. P. parodymai, kad pirminė kriminalinės žvalgybos informacija apie nuteistųjų galimai daromas nusikalstamas veikas bei (duomenys neskelbtini) kaime stovinčią puspriekabę „Schmitz“, kurioje galimai laikomi narkotikai, buvo gauta 2017 m. birželio mėnesį (t. 36, b. l. 104–108). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartimi buvo sankcionuotas slaptas patekimas į (duomenys neskelbtini) kaime esančią automobilių stovėjimo aikštelę bei techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka šioje uždaroje teritorijoje trijų mėnesių laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 26 d. (t. 3, b. l. 131–132). Iš kriminalinės žvalgybos protokolo Nr. 38-2(DS)-3881-RN matyti, kad (duomenys neskelbtini) automobilių stebėjimo aikštelė policijos pareigūnų buvo stebima nuo 2017 m. birželio 26 d. 18.20 val. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. 15.01 val. (t. 4, b. l. 148–153). 2017 m. rugpjūčio 11 d. 11 val. pareigūnai slapta pateko į šioje aikštelėje stovinčią puspriekabę „Schmitz“ ir po jos grindimis įrengtoje slėptuvėje rado labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos (t. 37, b. l. 21–27A). Taigi šių duomenų visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad narkotinės medžiagos į minėtą puspriekabę negalėjo būti pakrautos nuo 2017 m. birželio 26 d. 18.20 val. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. 11 d., kadangi visą šį laikotarpį puspriekabė „Schmitz“, stovinti (duomenys neskelbtini) kaime esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, buvo stebima policijos pareigūnų. Tokios išvados nepaneigia aplinkybė, kad puspriekabės svoris 2017 m. birželio 27 d. buvo ne beveik pusę tonos (narkotinių medžiagų krovinio svoris) didesnis nei techniniuose dokumentuose, o tik 300 kg, kadangi transporto priemonės masę svėrimo metu galėjo lemti tiek transporto priemonės konstrukcijos pakitimai joje įrengus slėptuvę, tiek svarstyklių paklaida. Be to, nuteistųjų V. D. ir V. B. teiginius, kad puspriekabės svėrimas nuteistajam V. B. įtarimų, kad daroma neteisėta veika, nesukėlė, paneigia ir aplinkybė, kad pranešdamas V. D. apie puspriekabės svorį V. B. akivaizdžiai kalbėjo užmaskuotai, pokalbyje neminėjo paties svėrimo fakto, o ir puspriekabės svėrimo rezultatus nurodė užmaskuotai (2017 m. birželio 27 d. 9.46 val. vykusio pokalbio metu V. B. nurodo, kad „pažiūrėjom, septyni trisdešimt gaunasi pirmyn-atgal“, V. D. pasitikslinus: „septyni nulis trisdešimt?“, V. B. atsako: „ne, septyni trys, septyni trys nulis...“, V. D. toliau tikslinasi skaičių klausdamas: „trys, nulis, nulis?“, ir V. B. patvirtina, kad „nu“. Tuomet V. D. užmaskuotai pasako, kad „supratau, tai čionai ką čia <...> su dviračiu, 15-ka, 17-ka minučių“ (kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas Nr. 38-2(DS)-3433-RN, t. 4, b. l. 144–147). Taigi šių aplinkybių visuma patvirtina, kad labai didelis kanapių dervos krovinys į puspriekabę buvo pakrautas dar iki 2017 m. birželio 27 d., o šią dieną gabendamas puspriekabę „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasverti V. B. neabejotinai siekė sužinoti narkotikais pakrautos puspriekabės faktinį svorį.

31. Aplinkybę, kad puspriekabė „Schmitz“ nuo jos pasvėrimo 2017 m. birželio 27 d. iki 2017 m. rugpjūčio 26 d., kai ji iš V. B. angaro buvo išvežta į V. L. sodybą, buvo, be kita ko, ir V. B. žinioje, taip pat patvirtina tai, kad šios transporto priemonės dokumentai buvo būtent pas V. B.. Tą patvirtina ne tik paties V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad prieš vežant sverti puspriekabę V. D. jam perdavė šios transporto priemonės techninį pasą, draudimą, kuriuos vėliau grąžino V. D. (t. 18, b. l. 1–4), bet ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38-2(DS)-4046-RN užfiksuotas 2017 m. rugpjūčio 16 d. prie angaro vykęs A. D., V. D. ir V. B. pokalbis, kurio metu V. D. V. B. nurodo, kad „mums reik technikinės, technikinės tos priekabos. Nu tų visų popierių...“. Paskui užfiksuota, kaip V. D., V. B. bei A. D. išeinant iš angaro pastarasis rankose nešėsi segtuvą su dokumentais (t. 4, b. l. 15–59). Nors V. D. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad šiame segtuve buvo ne šios puspriekabės, bet vilkiko „Volvo“ (vadinamo „obuoline“) techniniai dokumentai, tačiau V. D. versiją paneigia ne tik prieš tai jau aptarti kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuoti duomenys, bet ir aplinkybė, jog, 2017 m. rugpjūčio 29 d. atlikus kratą V. B. angare, jame buvo laikomas vilkikas „Volvo“, o jo kabinoje buvo rasti šios transporto priemonės registracijos bei eksploatacijos dokumentai (t. 2, b. l. 46–61).

32. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis A. D. akcentuoja tai, kad aplinkybės, jog jis nešėsi brolio perduotą segtuvą, kurio turinio nežinojo, negalima vertinti kaip įrodymo, patvirtinančio apie bendrą veikimą su V. D. disponuojant narkotinėmis medžiagomis. Tačiau tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Visų pirma, priešingai nei teigia apeliantas, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38-2(DS)-4046-RN užfiksuota, kad V. D. ir A. D. atvažiavus pas V. B. į angarą apie puspriekabės, kurioje jau buvo pakrautas narkotikų krovinys, remontą kalbėjo visi nuteistieji, tarp jų ir A. D. („o šitos...nereik...sakau..., prataisinėt biški, prapūst?“) (t. 4, b l. 17). Kaip jau minėta pirmiau, V. D. teisiamajame posėdyje iškelta versija, kad puspriekabė „Schmitz“ priklausė pažįstamam J., kuris paprašė per „karščius“ ją pasaugoti „po stogu“, buvo paneigta bylos duomenimis. Todėl aplinkybė, kad atvažiavę į angarą, kuriame buvo laikoma puspriekabė su paslėptu labai dideliu kanapių dervos kiekiu, nuteistieji bendrai kalbėjo apie šios puspriekabės remontą, perėmė jos dokumentus, rodo, kad tiek V. B., tiek A. D. apie puspriekabę ir joje paslėptą neteisėtą krovinį buvo informuoti daugiau, nei tvirtina patys nuteistieji. Kita vertus, apygardos teismas, grįsdamas A. D. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, šią aplinkybę, t. y. kad A. D. pasiėmė segtuvą su puspriekabės dokumentais, vertino ne atsietai, bet kaip visumą kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, susijusiais su A. D. atliktais veiksmais vėliau gabenant bei laikant labai didelį narkotinių medžiagų kiekį.

33. Bylos duomenys patvirtina, kad kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikę pareigūnai 2017 m. rugpjūčio 11 d. 11 val. slapta pateko į krovininio vilkiko puspriekabę „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri stovėjo uždaroje automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini) kaime, ir po jos grindimis įrengtoje slėptuvėje rado 267 vnt. įvairaus dydžio paketų su narkotine medžiaga – kanapių derva (t. 37, b. l. 21–27A). Be to, jau kitą dieną (2017 m. rugpjūčio 12 d.) V. B. kartu su B. N. pervarė puspriekabę „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su pusės tonos narkotikų kroviniu į savo angarą ir ten ją paliko. Taigi šios aplinkybės, priešingai nei teigia V. D. bei V. B., leidžia spręsti, kad puspriekabė „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), visą laikotarpį nuo 2017 m. pavasario (kai V. B. remontavo šią transporto priemonę ir joje įrengtą slėptuvę) iki 2017 m. rugpjūčio 12 d. (kai ji buvo pervaryta į V. B. angarą), tiek šios transporto priemonės techniniai dokumentai (nuo vežimo sverti, kai V. D. juos perdavė V. B., iki 2017 m. rugpjūčio 16 d., kai V. L. angare juos grąžino A. D.) buvo V. B. ir V. D. žinioje bei jų priežiūroje. Taigi, įvertinus visas prieš tai aptartas aplinkybes V. B. pirminių ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų kontekste, teisėjų kolegijai abejonių nekelia, kad V. B. suprato ir žinojo, kad jo žinioje buvusios puspriekabės slėptuvėje yra laikomas labai didelis narkotikų krovinys.

34. Tokios išvados nepaneigia V. B. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad V. B. buvo informuotas apie puspriekabės slėptuvėje paslėptą narkotikų krovinį, o puspriekabės grindyse įrengtos slėptuvės matmenys jam leido spręsti, kad puspriekabe bus gabenamas neteisėtas cigarečių krovinys. Be to, apeliaciniame skunde tvirtinama, kad, net ir parsivarydamas priekabą į savo angarą, jis manė, jog ji yra tuščia. Sutiktina, kad V. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog jam 2017 m. vasaros pradžioje tvarkant slėptuvę joje neteisėto krovinio nebuvo, vėliau jis į slėptuvės vidų patekęs nebuvo. Anot V. B., tik slapstantis su V. D. (duomenys neskelbtini) esančioje sodyboje, jis iš pastarojo sužinojo, kad pervaryti puspriekabę iš (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelės į jo angarą reikėjo tam, jog žymiai padidėjus oro temperatūrai nenukentėtų slėptuvėje paslėptas kanapių dervos krovinys (t. 37, b. l. 43–44). Tačiau tokius jo parodymus paneigia pirminės jo apklausos metu nurodytos aplinkybės. 2017 m. rugsėjo 14 d. apklausoje V. B. tvirtino, kad dar 2017 m. rugpjūčio pradžioje, „prieš pačius didžiuosius karščius“, V. D. jam liepė surasti vilkiką ir juo pervaryti puspriekabę „Schmitz“ į angarą, nes V. D. teigimu „puspriekabėje yra daiktų, kuriems karštis nėra gerai“ (t. 17, b. l. 175). Taigi V. B., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jau tuomet žinojo, kad puspriekabės slėptuvėje buvo pakrautas neteisėtas krovinys, kuriam aukšta oro temperatūra gali pakenkti. Be to, aplinkybę, kad V. B. veikė bendrai su kitais organizuotos grupės nariais disponuojant labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, patvirtina ir tai, kad netrukus po to, kai (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas šiomis narkotinėmis medžiagomis pakrautas mikroautobusas „Fiat Ducato“ bei vienas iš bendrininkų A. D., V. B. kartu su V. D. pasislėpė nuo policijos pareigūnų V. D. draugo sodyboje (duomenys neskelbtini) ir slėpėsi iki tol, kol ten juos surado policijos pareigūnai.

35. Kaip jau minėta pirmiau, bylos duomenys patvirtina, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d., V. D. nurodymu, įsibrovę pro langą į V. B. naudojamą angarą G. A., V. E. ir R. J. iš angare stovinčioje puspriekabėje „Schmitz“ įrengtos slėptuvės perkrovė narkotinių medžiagų krovinį į mikroautobusą „VW Multivan“ ir išgabeno jį į V. L. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini).

36. Nuteistieji G. A. ir V. E. neneigė atlikę šiuos jiems inkriminuotus veiksmus, tačiau abu nuosekliai neigė žinoję ir supratę, kad puspriekabės slėptuvėje esantis krovinys yra narkotinės medžiagos. Nuteistasis G. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad V. D. jam pasiūlė įsibrauti į angarą ir pavogti kontrabandinį krovinį. Sakė, kad reikės kelių žmonių, kurie iš slėptuvės, esančios puspriekabės grindyse, paimtų krovinį. Jis (G. A.) suprato, kad kontrabandinis krovinys yra cigaretės. V. D. nurodė, jog reikia, kad vienas iš žmonių stebėtų aplinką. Už šį darbą V. D. pasiūlė 30 000 Eur. Jis (G. A.) pakvietė prisidėti V. E., paprašė pastarojo surasti dar vieną žmogų. Antro susitikimo metu V. D. jį (G. A.) nuvežė parodyti angaro, į kurį reikėjo įsibrauti, parodė, kad į jį galima patekti pro langą. Pasakė, kad vagystei reikės mikroautobuso. Jie sutarė, kad su kroviniu toli nevažiuos, iškraus jį kažkur netoli. Grįžęs į (duomenys neskelbtini), jis (G. A.) įsigijo mikroautobusą „VW Multivan“. Sutartą dieną jiems nuvykus į (duomenys neskelbtini) rajoną, jis (G. A.) vienas nuvyko susitikti su V. D., pastarasis perdavė jam dvi radijo stoteles, reikalingus įrankius bei šiukšlių maišus, aptarė vagystės eigą. Paskui jis (G. A.) persėdo į mikroautobusą ir visi nuvažiavo prie angaro. V. E. ir R. J. likus laukti mikroautobuse jis (G. A.) pro langą įsibrovė į angaro vidų. Atidaręs slėptuvę jis pamatė paketus, kurie buvo kur kas sunkesni nei cigaretės, be to, nuo jų sklido pūvančios žolės kvapas, tačiau šis kvapas nebuvo panašus į kanapių. Supratęs, kad tai ne cigaretės, jis nusprendė V. D. apie tai paklausti po to, kai paims krovinį. Tuomet jis ir R. J. slėptuvėje buvusius paketus sukrovė į atsivežtus maišus, o paskui jis, R. J. ir V. E. maišus sudėjo į prie angaro privarytą mikroautobusą. Kur toliau važiuoti, žinojo tik jis (G. A.), todėl vairuodamas automobilį „Volvo“ jis rodė kelią iki su V. D. sutartos vietos. Važiuojant jis V. E. liepė autobusų sustojimo stotelėje palikti R. J., kad pastarasis stebėtų, ar niekas jų neseka. Sutartame kaime jis vienas susitiko su V. D., pastarasis persėdo į jo automobilį. V. D. jam pasakė, kad krovinį reikia nuvežti į (duomenys neskelbtini), tačiau jis (G. A.) su tuo nesutiko. Tuomet V. D. rodant kelią jie nuvažiavo prie jam nežinomos sodybos. G. A. V. D. pasakė, kad krovinys per sunkus, jo duoti maišai plyšo. Palikę V. E. netoli sodybos, jis ir V. D. nuvažiavo iki parduotuvės „Senukai“ (duomenys neskelbtini), kur V. D. nupirko šiukšlių maišų, lipnios juostos, plėvelės ir maisto. Grįžus į sodybą V. D. pasakė, kad krovinį reikia perpakuoti į tvirtesnius maišus ir palikti sodyboje. Jis su V. E. taip ir padarė. Tačiau netrukus atėjęs V. D. jiems liepė krovinį iškrauti garaže, o mikroautobusą pasiimti. Matė, kad V. D. kažkuriuo metu atsinešė ryšio blokatorių, dar abu garaže žiūrėjo, kaip jis veikia. Kadangi jie savo telefonus buvo palikę automobilyje, tai V. D. nuėjo pas sodybos savininką V. L. paprašyti telefono. Matė, kad V. L. nuėjo iki savo automobilio, pasiėmė telefoną ir bandė skambinti, tačiau negalėjo, nes nebuvo ryšio. Jis (G. A.) su V. E. iškrovę krovinį į garažą išvažiavo (t. 38, b. l. 69–74). G. A. apeliaciniame skunde teigia, kad jei būtų supratęs, jog slėptuvėje yra psichiką veikiančios medžiagos, būtų savo neteisėtus veiksmus nutraukęs. Tačiau tokie nuteistojo teiginiai vertinami kritiškai ir atmetami. Inkriminuojant G. A., be kita ko, ir kitiems nuteistiesiems, nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią asmuo už minėtame straipsnyje nurodytų alternatyvių veiksmų padarymą atsako tuomet, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės, taip pat jų kiekį ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-51-677/2016). Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti šių medžiagų suradimo aplinkybės, duomenys apie tai, kad kaltininkas žinojo, kokios tai medžiagos, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-604/2014). Kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės medžiagos kiekį, koncentraciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-107/2013). Visų pirma pats nuteistasis G. A. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad tik pamatęs slėptuvėje buvusį krovinį suprato, kad jame ne cigaretės. Anot jo, paketai buvo įvairių dydžių, tvirtai susukti, plytų formos (t. 26, b. l. 146–149), be to, jie svėrė kur kas daugiau nei cigaretės. Apklaustas teisme nuteistasis G. A. pripažino nuo šių paketų sklidus pūvančios žolės kvapą, tačiau, anot jo, šis kvapas nebuvo panašus į kanapių dervos. Tačiau tokius jo teiginius paneigia 2017 m. rugpjūčio 15 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38-2(DS)-3863-RN nurodytos aplinkybės, kad pareigūnai 2017 m. rugpjūčio 11 d. patekę į puspriekabę „Schmitz“, stovėjusią (duomenys neskelbtini) kaime, automobilių stovėjimo aikštelėje, nuo grindyse įrengtoje slėptuvėje paslėptų paketų užuodė tipišką narkotinių medžiagų kanapių (kanapių dervos) kvapą (t. 37, b. l. 21–27A). Taigi G. A. tvirtinant žinojus, kaip kvepia kanapės, akivaizdu, kad pradaręs slėptuvę jis iš karto turėjo įtarti, jog joje esantis krovinys – būtent šios narkotinės medžiagos. Tokius įtarimus neabejotinai turėjo sustiprinti aplinkybė, kad suplyšus keliems maišams ir išbirus pavieniams paketams, V. D. nurodymu, V. E. ir G. A. V. L. sodyboje turėjo perpakuoti visą pusės tonos narkotikų krovinį. G. A. apeliaciniame skunde taip pat teigiama ir tai, jog apie krovinio turinį jis V. D. neklausė, su kitais bendrininkais (V. E. ir R. J.) apie tai irgi nekalbėjo, nes visą laiką jautė įtampą ir nebuvo laiko, kada tai padaryti. Tačiau ir šie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, G. A. po to, kai narkotikų krovinys jau buvo pakrautas į mikroautobusą ir gabenamas į V. L. sodybą, dalį kelio automobiliu „Volvo“ važiavo su V. D., vėliau dviese vyko ir iki (duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės „Senukai“. Taigi G. A. turėjo laiko ir galimybę pasikalbėti su V. D. apie įtartiną krovinį. Tačiau tai, kad G. A. to nepadarė, tik patvirtina jam tuo metu jau žinojus, kad puspriekabės slėptuvėje buvęs krovinys – narkotikai. Tokią išvadą tik patvirtina ir G. A. bei V. D. susitarimo dėl įsibrovimo į angarą detalės. Nuteistieji V. D. ir G. A. teisiamajame posėdyje vieningai parodė, jog V. D. už „darbą“ G. A. pasiūlė 30 000 Eur, o tai pagrįstai leidžia spręsti G. A. supratus, kad planuojamo perkrauti krovinio vertė labai didelė. Be to, G. A. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. D. iš karto jį įspėjo, jog šiam darbui atlikti reikės kelių asmenų (t. 26, b. l. 147). Ši aplinkybė patvirtina, kad G. A. dar prieš įsibraunant į angarą buvo žinoma, kad reiks pakrauti ne tik brangų, bet ir sunkų krovinį. Taigi šių duomenų visuma pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido spręsti, kad G. A. suvokė, kad angare esančioje puspriekabės slėptuvėje yra labai didelis kiekis narkotinės medžiagos – kanapių dervos. Tokios išvados niekaip nepaneigia G. A. apeliacinio skundo teiginiai, jog brautis į angarą žinant, kad jame slepiamas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų ir kad jis stebimas policijos pareigūnų, būtų buvę visiškai nelogiška. Iš tiesų byloje nėra paneigti V. D. ir V. B. parodymai, kad po to, kai į angarą buvo atgabenta puspriekabė su narkotinėmis medžiagomis, V. B. kilo įtarimai, kad į šį angarą buvo patekę pašaliniai asmenys, anot nuteistųjų – konkurentai arba policijos pareigūnai. Būtent dėl to, buvo inscenizuota vagystė 2017 m. rugpjūčio 26 d. Tačiau, kaip matyti iš V. D. bei G. A. parodymų, pastarasis informuotas apie tai, kad šis angaras galimai stebimas policijos pareigūnų, nebuvo. Priešingai, teisiamajame posėdyje G. A. pripažino manęs, jog eina vykdyti tikros vagystės – grobti kontrabandos iš kitų asmenų, netgi R. J. buvo pasikviestas tam, jog „nebūtų netikėtumų, jei savininkas netikėtai atvažiuotų“ (t. 38, b. l. 39–74). Teisėjų kolegijai abejonių nekelia tai, kad V. D. šią informaciją, t. y. kad angaras galimai stebimas policijos pareigūnų, nuo G. A. sąmoningai nuslėpė, nes priešingu atveju akivaizdu, kad G. A. nebūtų ėmęsis tokio nusikaltimo net ir manydamas, jog angare laikomas cigarečių kontrabandos krovinys.

37. Nurodęs iš esmės analogiškas įvykių aplinkybes kaip ir G. A., V. E. teisiamajame posėdyje teigė supratęs, jog kraunamuose maišuose buvo cigarečių arba gintaro kontrabanda. Nuteistasis V. E. tvirtino, kad nors vairuodamas mikroautobusą „Multivan“, kuriame buvo sukrautas narkotikų krovinys, automobilyje jis jautė aitrų kvapą, tačiau neigė užuodęs kanapes. Teigė manęs, kad ant krovinio kažko užpurkšta (t. 38, b. l. 163–165). Tačiau kaip ir G. A. atveju, teisėjų kolegijai abejonių nekelia tai, kad V. E. suprato dalyvaujantis darant nusikalstamą veiką, susijusią su labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos disponavimu. Nors nuteistasis V. E. su V. D. tiesiogiai ir nesitarė dėl įsibrovimo į angarą, nederino su juo „kontrabandinio“ krovinio vagystės detalių, tačiau jam iš G. A. buvo žinoma, kad už krovinio pakrovimą ir išvežimą iš angaro kiekvienas iš jų (G. A. ir V. E.) gaus net ir nusikalstamame pasaulyje pakankamai didelę (už atitinkamus veiksmus) pinigų sumą – po 10 000 Eur. Be to, G. A. nurodymu, V. E. į pagalbą pasikvietė dar vieną bendrininką R. J.. Taigi V. E. jau važiuodamas į angarą žinojo, kad vyksta grobti brangiai juodojoje rinkoje kainuojančio krovinio ir šiai užduočiai sėkmingai įvykdyti reikia bent kelių asmenų pastangų. V. E., kaip ir G. A., tvirtino manęs, jog kontrabandinės prekės, kurias jiems reikia pergabenti į kitą vietą, yra cigaretės arba gintaras. Tačiau tokie jo parodymai prieštarauja tiek jo paties nurodytoms aplinkybėms, tiek ir kitiems byloje surinktiems duomenims. Visų pirma pats V. E. pripažino, kad važiuojant mikroautobusiuku nuo jame sukrauto krovinio buvo juntamas aitrus kvapas, tačiau jis neva manė, kad ant paketų buvo užpurkšta speciali priemonė siekiant, kad cigarečių ar gintaro kvapo neužuostų šunys. Tačiau, kaip jau minėta pirmiau, nuo krovinio sklido tipiškas kanapių dervos kvapas. Kita vertus, aplinkybę, kad jo gabentas krovinys buvo ne gintaras ir juo labiau ne cigaretės, V. E. neabejotinai turėjo suprasti V. L. sodyboje, kai kartu su G. A. perpakuodamas visą gabentą krovinį, kurio dalis suplyšus maišams buvo pavieniai paketai, pats kilnojo paketus, matė, kad jų forma ir svoris nėra būdinga jo nurodytoms kontrabandinėms prekėms. Taigi V. E. iš aplinkybių visumos, t. y. pažadėto atlygio, krovinio svorio, paketų formos bei nuo jų sklindančio aitraus kanapių dervai būdingo kvapo neabejotinai turėjo suprasti ir suprato, kad jis gabeno bei laikė neteisėtą labai didelį narkotinių medžiagų krovinį. Teisėjų kolegija kaip deklaratyvius vertina V. E. ir G. A. apeliacinio skundo teiginius, jog apie gabentą krovinį jie tarpusavyje nekalbėjo, nes tam nebuvo laiko. Patys nuteistieji pripažino, kad vien paketų perkrovimas užtruko valandą ar pusantros, taigi, jei iš tiesų nuteistieji V. E. ir G. A. tik tuomet suprato, kad jų gabentas krovinys yra ne cigaretės, dėl kurių buvo susitarta su V. D., jie turėjo pakankamai laiko tarpusavyje apie tai pasitarti.

38. Aplinkybę, kad nuteistieji G. A. ir V. E. žinojo, kad važiuoja iš angaro vogti narkotikų, taip pat patvirtina ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį atleisto R. J. parodymai. Apklaustas teisiamajame posėdyje R. J. ne tik nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. kartu su G. A. ir V. E. (duomenys neskelbtini) kaime esančiame garaže iš puspriekabės į mikroautobusą pakrovė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, bet ir patvirtino, kad dar dieną prieš tai V. E. jam buvo sakęs, kad reikės krauti „hašą“ (t. 35, b. l. 64–65). G. A. ir V. E. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad vadovautis tokiais R. J. parodymais negalima, kadangi jo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, be to, anot apeliantų, R. J. tokius parodymus davė siekdamas, jog baudžiamoji byla jam būtų nutraukta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistųjų G. A. ir V. E. apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

39. Iš tiesų EŽTT nurodo, kad yra didelis pavojus, jog nusikaltimo bendrininko parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (Vladimir Romanov v. Russia, no. 41461/02, judgment of 24 July 2008). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnyje numatytu pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumui ir objektyvumui vertinti turi būti skiriama daugiau dėmesio, nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, Nr. 2K-177/2008).

40. Pirmiausia, analizuojant R. J. parodymus viso proceso metu, iš tiesų matyti, kad pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis R. J. aplinkybių, kad iš puspriekabės jis su G. A. ir V. E. krovė bei vėliau gabeno žinomai narkotinių medžiagų krovinį, nenurodė (t. 7, b. l. 157–161). Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, jau 2017 m. spalio 18 d. įtariamojo papildomos apklausos metu R. J. patvirtino, kad vykstant iš angaro mikroautobusu, pakrautu narkotinių medžiagų kroviniu, prieš palikdamas jį (R. J.) viešojo transporto sustojimo stotelėje V. E. jam pasakė, kad tai, ką jie „veža yra „sroko“ ant 10 metų“, ir kad krovinys – tai „hašas“ (t. 7, b. l. 166–168). Analogiškas aplinkybes R. J. patvirtino ir 2017 m. spalio 23 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 7, b. l. 172–175). Taigi aplinkybes, kad jo, V. E. ir G. A. veiksmai angare buvo susiję su narkotikais ir tai, jog V. E. žinojo, kokią konkrečią narkotinę medžiagą jie krovė, R. J. nurodė ne 2017 m. lapkričio 28 d. prašyme jį papildomai apklausti (t. 7, b. l. 176), kaip teigia nuteistasis V. E. savo apeliaciniame skunde, bet kur kas anksčiau – 2017 m. spalio 18 d. Iš 2017 m. lapkričio 28 d. prašymo papildomai apklausti bei tą pačią dieną įvykusios jo apklausos liudytojas R. J. papildomai parodė, kad apie tai, jog reikės perkrauti hašišą, jis sužinojo iš V. E. 2017 m. rugpjūčio 25 d. apie 17 val., kai jiedu tarėsi dėl krovinio perkrovimo (t. 7, b. l. 177–179). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, R. J. apie narkotikų perkrovimą pasakė V. E., kuris šias aplinkybes galėjo žinoti tik iš G. A., kadangi būtent pastarasis ir tarėsi su V. D. dėl šių medžiagų išvežimo iš angaro. 2017 m. gruodžio 19 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo R. J. ne tik patvirtino aplinkybes, kad jam buvo žinomas krovinio turinys dar prieš važiuojant į angarą, bet ir paaiškino, kodėl jo parodymai šioje dalyje nebuvo nuoseklūs – įvertinęs labai didelį narkotikų kiekį, jų vertę, iš pradžių bijojo apie tai kalbėti (t. 7, b. l. 183–186). Netikėti tokiais R. J. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, juo labiau kad jo nurodytas aplinkybes apie nuteistųjų V. E. ir G. A. supratimą apie planuojamo perkrauti krovinio turinį patvirtino ir jau pirmiau byloje aptarti duomenys.

41. Nėra pagrindo sutikti ir su V. E. apeliacinio skundo teiginiais, kad 2017 m. lapkričio 28 d. R. J. apklausos suorganizavimo aplinkybės, taip pat tai, kad patvirtinus šiuos 2017 m. lapkričio 28 d. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui R. J. buvo paleistas iš suėmimo, o vėliau ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, leidžia spręsti, kad tarp R. J. ir prokurorės buvo sudarytas susitarimas dėl V. E. ir G. A. kaltinančių parodymų davimo. Kaip jau minėta pirmiau, V. E. bei G. A. kaltę dėl narkotinių medžiagų disponavimo pagrindžiančius parodymus R. J. davė kur kas anksčiau, nei R. J. parašė prašymą apklausti jį papildomai. Tuo tarpu 2017 m. lapkričio 28 d. apklausoje R. J. savo parodymus papildė pirmiausia save patį kaltinančiomis aplinkybėmis, t. y. kad ne tik V. E. su G. A., bet ir jis pats prieš važiuodamas į angarą jau žinojo, kad reikės perkrauti narkotinę medžiagą – hašišą. Taigi nei 2017 m. lapkričio 28 d. apklausa, nei vėliau ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausos metu nurodytos aplinkybės esminės įtakos ikiteisminio tyrimo eigai neturėjo. Todėl teigti, kad R. J. apkalbėjo V. E. siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, nėra jokio pagrindo.

42. G. A. apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. D. koordinavo jo (G. A.), V. E. ir R. J. veiksmus 2017 m. rugpjūčio 26 d. (duomenys neskelbtini) kaime esančiame angare. Anot apelianto, būdamas angare jis (G. A.) radijo ryšiu bendravo tik su V. E., o su V. D. buvo sutarta susitikti tik už 10 km nuo angaro esančiame (duomenys neskelbtini) kaime. Tačiau ir šie apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti. Iš tiesų byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad V. D. brovimosi į angarą metu būtų buvęs netoli šio pastato ir palaikęs mobiliojo ar radijo ryšį su G. A.. Tačiau iš paties G. A. detalių parodymų bei kitų byloje ištirtų duomenų matyti, kad įsibrovimas į angarą su V. D. buvo gana kruopščiai suderintas: V. D. G. A. nurodė vagystei įvykdyti reikalingą žmonių skaičių; liepė pasirūpinti didesne transporto priemone; nuvežęs parodė V. B. naudojamą angarą; aptarė, kokiu būdu į jį geriau patekti; susitarė su V. B., kad angare signalizacija tuo metu būtų išjungta; perdavė G. A. radijo stoteles, šiukšlių maišus narkotikų paketams sudėti, įrankius slėptuvei atidaryti; sutarė bendrauti tik šiam tikslui įsigytu mobiliojo ryšio telefonu; bendrai aptarė vagystės eigą, nurodė susitikimo vietą (t. 38, b. l. 69–74). Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir V. D. (t. 38, b. l. 4–7, 65–69). Taigi tokiais savo veiksmais V. D. koordinavo bendrininkų – G. A., V. E. ir R. J. – veiksmus tiek rengiantis įvykdyti įsibrovimą į angarą, tiek jo metu. Be to, tokią išvadą pagrindžia vėlesnė įvykių eiga, kai G. A., V. E. ir R. J. su pakrautu narkotinėmis medžiagomis mikroautobusu atvykus į sutartą laukimo vietą (duomenys neskelbtini) kaime – V. D., palikęs savo automobilį, įsėdo į G. A. vairuojamą automobilį „Volvo“ ir rodė kelią tiek G. A., tiek paskui jį važiavusiam ir mikroautobusą su narkotinėmis medžiagomis vairavusiam V. E.. Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. 38-2(DS)-4128-RN matyti, kad V. D. bei G. A., važiuodami priekyje mikroautobuso, išžvalgė kelią, staiga didino ir mažino greitį be tam pateisinamų priežasčių, o R. J. buvo paliktas viešojo transporto stotelėje stebėti, ar jie nėra sekami policijos pareigūnų (t. 4, b. l. 184–193; t. 5, b. l. 1–18). Taigi važiuodami į neteisėto krovinio iškrovimo vietą nuteistieji laikėsi konspiracijos siekdami, kad jų daroma nusikalstama veika nebūtų išaiškinta.

43. Visgi teisėjų kolegija sutinka su G. A. apeliacinio skundo argumentais, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kaltinime išdėstytus teiginius, kad V. D. 2017 m. rugpjūčio 26 d. betarpiškai stebėjo aplinką, jog niekas nesutrukdytų G. A., V. E. ir R. J. iš angare (duomenys neskelbtini) kaime laikomoje puspriekabėje įrengtos slėptuvės perkrauti į automobilį „VW Multivan“ labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos. Kaip jau minėta, V. D. ir G. A. tvirtino, jog vagystės metu V. D. prie angaro nebuvo, tokių duomenų nėra užfiksuota ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose. Bylos duomenimis po G. A., V. E. ir R. J. įvykdyto įsibrovimo į angarą bei narkotikų perkrovimo į mikroautobusą pastarieji su V. D. susitiko už 10 km nuo agaro esančiame (duomenys neskelbtini) kaime. Be to, byloje nėra paneigtos ir V. D. bei G. A. nurodytos aplinkybės, jog tam, kad prie angaro nesinaudotų asmeniniais mobiliojo ryšio telefonais G. A. savąjį mobiliojo ryšio telefoną buvo palikęs automobilyje „Volvo“, o įvykio vietoje naudojosi V. D. perduotomis dviem radijo stotelėmis, iš kurių vieną turėjo G. A., o kitą – V. E.. Taigi vagystės metu V. D. neturėjo realios galimybės susisiekti su angare buvusiais nuteistaisiais, atitinkamai negalėjo jų ir informuoti, jei kažkas bandytų sutrukdyti daryti jiems nusikalstamą veiką. Tokiu atveju iš nusikalstamos veikos aprašymo šalintina aplinkybė, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. (duomenys neskelbtini) kaime V. D., būdamas netoli įvykio vietos, betarpiškai stebėjo aplinką, jog niekas nesutrukdyti G. A., V. E. ir R. J. iš angare laikomos puspriekabės įrengtos slėptuvės perkrauti į automobilį „VW Multivan“ labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos.

44. Teisiamajame posėdyje V. D. kėlė versiją, kad jis nesitikėjo, jog G. A., V. E. ir R. J., įsibrovę į angarą, puspriekabės slėptuvėje vis dar ras narkotikų krovinį. V. D., kaip jis pats teigia, buvo įsitikinęs, jog po pašalinių asmenų lankymosi angare puspriekabės slėptuvė bus tuščia. Tai, anot V. D., lėmė, kad jis tolesnei įvykių eigai nebuvo pasiruošęs, plano, ką daryti su kroviniu, neturėjo, todėl desperatiškai be jokio išankstinio tarpusavio susitarimo gabeno narkotines medžiagas iš vienos vietos į kitą įtraukdamas į šiuos veiksmus su nusikalstama veika nesusijusius pažįstamus asmenis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią V. D. versiją vertino kritiškai ir ją atmetė, pripažindamas, kad taip V. D. siekė padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės kartu su juo veikusiems bendrininkams. Visų pirmiausia, jau anksčiau aptartos aplinkybės, t. y. sutarimas su G. A. dėl itin didelės sumos už įvykdytą inscenizuotą vagystę, paties V. D. nurodytas asmenų, reikalingų atlikti šiems veiksmams, skaičius, būtinumas įsigyti didesnę transporto priemonę, taip pat G. A. parodymai apie tai, kad jis vyko vogti kontrabandos, paneigia, kad V. D. buvo įsitikinęs, jog puspriekabės slėptuvė bus tuščia. Kaip teisingai nurodė apygardos teismas, V. D. teiginiai, kad vien slėptuvei patikrinti G. A. bei jo pasikviestiems dar keliems asmenims jis būtų sumokėjęs daugiau nei pusę iš jam neva J. pažadėtos sumos, yra nelogiški, todėl atmetami. Žinant, kad, praradus V. D. žinioje buvusį juodojoje rinkoje itin brangų krovinį, tikimybė, jog Rusijos pilietis būtų sumokėjęs pažadėtus 50 000 eurų, yra mažai tikėtina. Antra, nors teisiamajame posėdyje apklaustas G. A., siekdamas patvirtinti V. D. iškeltą versiją, teigė, kad važiuojant iš angaro V. D. prašė nuvežti kontrabandos krovinį į (duomenys neskelbtini), nuolat keitė planus, tačiau tokie jo parodymai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu jo nurodytoms aplinkybėms. Tiek 2017 m. rugsėjo 7 d., tiek 2017 m. rugsėjo 26 d. apklaustas kaip įtariamasis G. A. nuosekliai parodė, kad V. D. įsėdus į jo (G. A.) vairuojamą automobilį „Volvo“, paskui kurį važiavo kroviniu pakrautas mikroautobusas, V. D. rodė kelią, kur toliau reikėjo nugabenti iš angaro pagrobtą krovinį (t. 26, b. l. 146–149, 164–168). Aplinkybių, kad V. D. nebuvo apsisprendęs kur važiuoti, keitė planus, nuteistasis nenurodė. Be to, tik teisiamajame posėdyje G. A. parodė ir tokias aplinkybes, kad su V. D. buvo sutarta, jog tuo atveju, jei angare nebūtų radę jokio krovinio, V. E. ir R. J. būtų jį pasiėmę kaip kompensaciją. Trečia, savo apeliaciniame skunde nuteistasis V. L., patvirtindamas V. D. versiją, akcentavo tiek neva nelogišką važiavimo iš angaro į jo sodybą maršrutą, tiek V. D. nuolatinį nuomonės keitimą jo sodyboje perkraunant neteisėtą krovinį. Iš tiesų analizuojant krovinio gabenimo maršrutą matyti, kad iš (duomenys neskelbtini) kaimo į (duomenys neskelbtini) kaimą buvo galima nuvažiuoti ir artimesniu keliu, tačiau iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. 38‑2(DS)‑4128-RN matyti, kad V. D. bei G. A. važiuodami priekyje mikroautobuso išžvalgė kelią, staiga didino ir mažino greitį be tam pateisinamų priežasčių, tuo tarpu R. J. buvo paliktas viešojo transporto stotelėje stebėti, ar jie nėra sekami policijos pareigūnų (t. 4, b. l. 184–193; t. 5, b. l. 1–18). Aplinkybę, kad tuo metu jie galėjo būti sekami, todėl ėmėsi konspiracinių veiksmų patvirtino ir G. A. apklaustas tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek teisiamajame posėdyje (t. 27, b. l. 5–10; t. 38, b. l. 69–74). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pasirinktas sudėtingesnis ir ilgiau trunkantis maršrutas buvo visiškai logiškas. Tuo tarpu aplinkybės, kad mikroautobusas su narkotinėmis medžiagomis kurį laiką stovėjo paliktas miške netoli V. L. sodybos arba tai, jog V. D. atvirai V. L. kieme perpakuojant narkotikų paketus, dar nebuvo iki galo apsisprendęs, ar palikti krovinį sodyboje, ar iš jos tą pačią dieną išvežti, niekaip nepatvirtina, kad V. D. 2017 m. rugpjūčio 26 d. po G. A., V. E. ir R. J. įvykdytos inscenizuotos vagystės labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos – į V. L. sodybą nuvežė atsitiktinai. Teisėjų kolegija neneigia, kad vykdant šią nusikalstamą veiką, kuri apėmė kelias skirtingas Lietuvos vietoves, į kurią buvo įsitraukęs ne vienas asmuo bei kuriai pasitelktos iš skirtingų šaltinių įgytos kelios transporto priemonės, galėjo kilti nenumatytų aplinkybių, kurioms nebuvo iš anksto pasiruošta, tačiau tai nereiškia, kad nusikaltimo eiga buvo vykdoma visiškai be jokio plano ir iš anksto bent bendrais bruožais neaptariant jos su kitais nuteistaisiais.

45. Nuteistasis V. L. nesutikdamas su jo nuteisimu dėl labai didelio kiekio kanapių dervos disponavimo savo apeliaciniame skunde teigia, kad policijos pareigūnų kriminalinės žvalgybos veiksmai, atlikti fiksuojant 2017 m. rugpjūčio 26 d. V. L. sodyboje, t. y. privačioje teritorijoje buvusių asmenų veiksmus, buvo nesankcionuoti ir neteisėti, todėl byloje kaip leistinu ir patikimu įrodymų šaltiniu, anot jo, negali būti remiamasi kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38-2(DS)-4128-RN pareigūnų užfiksuotais duomenimis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto argumentai neturi pagrindo, todėl atmetami.

46. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. liepos 28 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sankcionuotu teikimu Nr. 38-2(DS)-3654-RN buvo sankcionuotas A. D. ir V. D. sekimas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 30 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi Nr. SN-1145 RN buvo patvirtintas Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro 2017 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. S1-152RN sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmus prieš A. D., V. D., B. N. ir V. B. teisėtumas bei sankcionuotas slaptas patekimas į angarą (duomenys neskelbtini) kaime, leista angare paimti objektus, naudoti technines priemones kontroliuojant A. D., V. D., B. N. ir V. B. pokalbius bei veiksmus nurodytame angare (duomenys neskelbtini) kaime. Šiuo teisiniu pagrindu pareigūnų atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmai prie angaro ir angare (duomenys neskelbtini) kaime 2017 m. rugpjūčio 26 d. abejonių dėl jų teisėtumo nei apeliantams, nei apeliacinės instancijos teismui nekelia. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir V. L. apeliacinio skundo teiginiai, kad vėlesniems pareigūnų slaptiems veiksmams atlikti (stebėti G. A., V. E. ir V. L. bei pastarojo sodybą (duomenys neskelbtini) kaime) buvo būtina gauti atitinkamą teismo ar prokuroro leidimą. Iš teisiamajame posėdyje apklaustų pareigūnų A. P., A. Š. ir A. B. parodymų matyti, kad stebint G. A., V. E. ir R. J. veiksmus angare (duomenys neskelbtini) kaime jie (pareigūnai) vykdė pasalą, kadangi suprato, kad netrukus narkotinės medžiagos iš angaro bus išgabentos. Vėliau mikroautobusui išvažiavus pareigūnai siekdami nustatyti transporto priemonės tolesnę judėjimo kryptį bei ketindami sulaikyti nusikalstamą veiką vykdžiusius asmenis šį KŽĮ numatytą veiksmą – pasalą – tęsė. Taip buvo nustatyta, kad narkotinių medžiagų krovinys buvo nugabentas į V. L. sodybos teritoriją, kur iš pradžių buvo perpakuotas, o vėliau sukrautas į sodyboje esantį garažą. Kadangi neteisėtas krovinys iš sodybos 2017 m. rugpjūčio 26 d. nebuvo išvežtas, buvo nuspręsta nuteistųjų nesulaikyti. Įvertindami tai, kad pergrupuoti žmones bei pasirengti kitiems procesiniams veiksmams reikia daugiau laiko, jie (policijos pareigūnai) nusprendė toliau tęsti informacijos apie daromą nusikalstamą veiką rinkimą, todėl 2017 m. rugsėjo 27 d. skubos tvarka buvo sankcionuotas tiek V. L., tiek jo sodybos sekimas (t. 36, b. l. 104–108, 109–110, 110–111). Pagal KŽĮ 2 straipsnio 15 dalį pasala – tai kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdas, naudojamas siekiant sulaikyti nusikalstamą veiką rengiančius daryti, darančius ar padariusius asmenis, surinkti informaciją, galinčią turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, kai turima informacijos apie tokius asmenis, nusikalstamos veikos padarymo vietą ir laiką. O sekimas – tai kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdas, kai informacija gaunama išskiriant, atpažįstant ir (ar) stebint objektą (KŽĮ 2 straipsnio 17 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei sekimas, pasala nėra kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdas, kuriam būtų reikalingas atitinkamų kompetentingų valstybės institucijų sprendimas sankcionuoti tokius veiksmus. Todėl įvertinus pareigūnų turėtą pirminę informaciją apie daromą labai sunkią nusikalstamą veiką, susijusią su labai didelio kiekio narkotinės medžiagos disponavimu, galima jos kontrabanda per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Sankt Peterburgą, taip pat dinamišką įvykio eigą, kai neteisėtas krovinys buvo išgabentas į tuo metu pareigūnų akiratyje nebuvusią V. L. sodybą, taip pat nuteistųjų kontržvalgybinius veiksmus disponuojant kroviniu, spręsti, kad pareigūnai tęsdami pasalą V. L. sodyboje ir stebėdami joje buvusių nuteistųjų veiksmus perpakuojant ir sukraunant narkotikų medžiagų paketus į garažą pažeidė teisės aktus, nėra jokio pagrindo. Priešingos išvados neleidžia daryti ir V. L. apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog 2017 m. rugpjūčio 26 d. nuteistieji nebuvo sulaikyti, o nuo kitos dienos, t. y. 2017 m. rugpjūčio 27 d. buvo sankcionuotas V. L. ir jo sodybos slaptas sekimas. Tai galima paaiškinti tuo, kad, stebėdami įvykių eigą, numatydami galimus tolesnius nuteistųjų veiksmus išgabenant narkotikų krovinį iš V. L. sodybos, pareigūnai nusprendė keisti veikimo taktiką ir, užuot juos sulaikę, toliau tęsti stebėjimą siekdami surinkti daugiau informacijos. Akivaizdu, kad tokia pareigūnų taikyta taktika visiškai pasitvirtino, kadangi, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, gautų atliekant ne tik kriminalinės žvalgybos veiksmus, bet ir ikiteisminį tyrimą, visumos, būtent dėl toliau tęsiamų kriminalinės žvalgybos veiksmų buvo nustatyti ir kiti nusikalstamos veikos bendrininkai – V. L., A. D. bei A. B.. Be to, kaip teisingai nurodė apygardos teismas, sekimo veiksmai tiek prieš V. D., V. E. ir G. A., tiek ir prieš patį V. L. 2017 m. rugpjūčio 26 d. buvo sankcionuoti (t. 5, b. l. 46). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareigūnų veiksmai 2017 m. rugpjūčio 26 d. stebint nuteistuosius privačioje V. L. sodyboje buvo teisėti, todėl jų metu gautais duomenimis, užfiksuotais kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38‑2(DS)‑4128-RN, byloje galima remtis kaip BPK 20 straipsnio nuostatas atitinkančiu įrodymų šaltiniu.

47. Kaip jau minėta, apklaustas teisiamajame posėdyje nuteistasis V. L. teigė, kad V. D. labai didelį narkotinių medžiagų kiekį į jo sodybą atvežė jo iš anksto neįspėjęs, nesitaręs ir apie krovinio turinį jo neinformavęs. Iš jo parodymų matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. apie 15 val. jam paskambino pažįstamas V. D., domėjosi, ar jis bus sodyboje. Vakare apie 18 val. V. D. atvažiavo ir paklausė, ar jis galėtų jo sodyboje iš vieno autobusiuko į kitą persikrauti prekes. Manydamas, kad tos prekės – cigaretės, jis (V. L.) leido. Po kiek laiko V. D. paklausė, ar gali autobusiuką su kroviniu palikti dienai, nes negavo kito transporto. Tačiau netrukus V. D. planai vėl pasikeitė, nes jis jau paprašė leisti išsikrauti krovinį garaže, sakė, kad atvažiuos vakare jo pasiimti. Jis (V. L.) leido ir davė V. D. garažo raktus. V. D. taip pat jo paklausė, kur garaže yra elektros lizdas. Po kurio laiko V. D. vėl atėjo pas jį į namelį ir paprašė užtiesalo prekėms uždengti. Jis (V. L.) bandė telefonu paskambinti darbininkui A. K., kad jis atneštų užtiesalą, tačiau iš pradžių negalėjo, nes nebuvo mobiliojo ryšio. Tik paėjus toliau jam pavyko prisiskambinti. A. K. atnešus uždangalą, jis (V. L.) perdavė jį V. D.. V. L. teigimu, jis visą laiką buvo namelio viduje, buvo išėjęs tik paskambinti A. K. dėl uždangalo. Matė, kad sodyboje buvo ir V. E. su G. A., tačiau jų nepažinojo ir su jais nebendravo. V. D., nors buvo žadėjęs tai padaryti anksčiau, krovinį išsivežė tik 2017 m. rugpjūčio 28 d. (t. 37, b. l. 40–41). Tačiau tokius nuteistojo V. L. parodymus paneigia kiti byloje surinkti duomenys. Visų pirma apklaustas teisme V. D. neigė tą dieną skambinęs V. L.. Be to, V. L. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jis nuolat naudojasi abonentinio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), šio numerio SIM kortelė yra įdėta į jo mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“. Šiame telefono aparate yra įvesti ir V. D. telefono numeriai. Nuteistasis taip pat teigė, kad dažnai naudojasi ir kitais telefono numeriais, tačiau jie skirti bendrauti su kitomis moterimis (t. 21, b. l. 87–93, 94–98). Taigi iš tokių nuteistojo V. L. parodymų galima spręsti, jog jis su V. D. bendraudavo būtent iš abonentinio telefono numerio Nr. (duomenys neskelbtini). Tokią išvadą tik patvirtina 2017 m. gruodžio 13 d., 2018 m. kovo 20 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys, kad V. D. (abonentiniai telefono Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) ir V. L. (abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini)) laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. nuolat palaikė ryšį (t. 5, b. l. 35–44, 48–80). Tačiau atliekant mobiliojo telefono ryšio tinklais perduodamos informacijos kontrolę 2017 m. rugpjūčio 26 d. nebuvo užfiksuotas nė vienas V. D. įeinantis skambutis V. L.. Taigi, priešingai nei teigia V. L., V. D. jam 2017 m. rugpjūčio 26 d. 15 val. neskambino ir jo neklausė, ar pastarasis yra namuose. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad savo paties teisiamajame posėdyje duotus parodymus apie V. D. skambutį 2017 m. rugpjūčio 26 d. apeliaciniame skunde paneigė ir pats V. L., nurodydamas, jog tą dieną V. D. jam neskambino. Kita vertus, iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 7 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo bei 2017 m. rugsėjo 4 d. sekimo suvestinės Nr. 50-7(DS)-191-RN matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 25 d. nuo 15.37 val. iki 15.45 val., t. y. dieną prieš narkotines medžiagas atgabenant į V. L. sodybą, buvo užfiksuotas V. L. ir V. D. susitikimas (t. 5, b. l. 32–34). Taigi aplinkybė, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. V. D. prieš atgabendamas narkotines medžiagas V. L. nepaskambino telefonu, niekaip neįrodo, kad toks susitarimas nebuvo suderintas prieš tai.

48. Be to, bylos duomenims prieštarauja ir nuteistųjų V. L. bei V. D. teiginiai, kad G. A. ir V. E. perpakuojant paketus su narkotikais bei perkraunant juos į sodyboje esantį garažą V. L. į sodybos kiemą buvo išėjęs tik vieną kartą, norėdamas paskambinti darbininkui. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38‑2(DS)‑4128-RN užfiksuota, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. apie 15.50 val. įvažiavus į sodybos kiemą mikroautobusui „VW Multivan“ V. D. nuėjęs prie įėjimo į gyvenamąjį namą trumpai pasikabėjo su V. L., paskui V. D. grįžus prie mikroautobuso nuteistieji V. E. ir G. A. pradėjo perpakuoti narkotikų krovinį. Tuo metu V. D. ir V. L. nuolat prieidavo prie V. E. ir G. A., be to, užfiksuota, kad V. D. ir V. L. nuolat dairėsi į skirtingas puses nužvelgdami namo prieigas ir miško vietoves aplink namą. Perpakavus krovinį ir vėl jį sukrovus į mikroautobusą, prie G. A. ir V. E. priėjo V. D. rankose laikydamas ryšio blokatorių. Tuomet V. E. vairuodamas mikroautobusą privažiavo prie garažo. Netrukus iš gyvenamojo namo išėjo V. L. ir priėjęs prie garažo vartų juos atrakino. G. A. ir V. E. iškraunant maišus į garažą, V. D. ir V. L. stovėjo netoliese. Sunešus visus paketus, atėjo V. L. ir V. D. perdavė medžiagos gabalą, kurį pastarasis nusinešė į garažą. V. D. grįžus iš garažo visi nuteistieji pabendravę tarpusavyje išsiskirstė (t. 4, b. l. 184–200). Apklausti pirmosios instancijos teisme šiuos kriminalinės žvalgybos veiksmus atlikę pareigūnai A. P. ir A. B. parodė, kad stebėdami V. L. teritoriją iš miško jie užfiksavo, kad mikroautobusui su narkotikais atvykus į kiemą, V. L. lauke kalbėjosi su V. D., perpakuojant krovinį, V. D. ir V. L. beveik nuolat buvo kieme, kalbėjosi, V. D. atnešus ryšio blokatorių V. L. skambino (t. 36, b. l. 104–108; t. 40, b. l. 170–172). Taigi liudytojai iš esmės patvirtino minėtame kriminalinės žvalgybos protokole užfiksuotas aplinkybes ir paneigė ne tik pirmiau paminėtus V. L. teiginius, bet ir V. D. parodymus, kad V. E. ir G. A. perkraunant krovinį jis buvo išėjęs pasivaikščioti po apylinkes ir nieko nematė: nei žmonių, nei automobilių (t. 38, b. l. 66). Apeliaciniame skunde V. L., siekdamas sumenkinti kriminalinės žvalgybos protokole užfiksuotas aplinkybes bei šiuose veiksmuose dalyvavusių liudytojų pareigūnų parodymus, teigė, kad šie įrodymų šaltiniai yra neišsamūs, prieštaringi, nepatvirtinti jokiais objektyviais bylos duomenimis, be to, anot V. L., juos paneigia ir teisiamajame posėdyje apklausti V. D., G. A. bei V. E.. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

49. Teisiamajame posėdyje G. A. bei V. E. patvirtino V. L. parodymus, kad jis (V. L.) su jais nebendravo, prie mikroautobuso perpakuojant krovinį atėjęs nebuvo, matė jį kieme tik vieną kartą, kai V. L. skambino telefonu, anot jų, V. L. prie garažo priėjęs nebuvo, jų vartų neatrakino (t. 38, b. l. 69–74, 163–164). Tačiau tokie jų parodymai prieštarauja ne tik pirmiau paminėtiems kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotiems duomenims, pareigūnų A. P. ir A. B. nurodytoms aplinkybėms, bet ir paties G. A. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai nurodytoms aplinkybėms apie V. L. atliktus veiksmus sodybos teritorijoje perpakuojant ir perkraunant narkotinių medžiagų krovinį. Apklaustas kaip įtariamasis 2017 m. rugsėjo 26 d. G. A. teigė, kad atvažiavus į V. L. sodybą pastarasis stovėjo prie įėjimo į namą, jiems perpakuojant krovinį V. L. bendravo su V. D., pastarajam pasakius, kad krovinį visgi reiks iškrauti garaže, V. L. atidarė garažo duris bei parodė, kur sukrauti krovinį. Be to, G. A. parodė ir tai, kad V. D. ieškant, kur garaže įjungti ryšio blokatorių, V. L. nuvedė juos į namo prieangį, kur V. D. įjungė šį prietaisą į elektros lizdą. Po to, anot nuteistojo G. A., V. D. pasikvietė V. L., kad pastarasis patikrintų, ar veikia mobilusis ryšys. Girdėjo, kaip V. L. paėjęs nuo namo apie 5 metrus sakė, jog rodo vieną padalą, bandė skambinti telefonu, bet teigė, kad nepavyksta (t. 26, b. l. 164–168). Savo parodymus nuteistasis G. A. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 26, b. l. 175–201). Teisiamajame posėdyje G. A., siekdamas paneigti tokias savo nurodytas aplinkybes, patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai galimai neteisingai suformulavo jo parodymus, o jis protokolus pasirašė į juos neįsigilinęs. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad neteisėtai buvo atliktas ir parodymų patikrinimas vietoje, kadangi šio veiksmo atlikimo metu jis buvo fotografuojamas ten, kur jam liepė policijos pareigūnai, šio veiksmo atlikimo metu duotus parodymus pareigūnai taip pat iškraipė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai tokius apelianto argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Visų pirma beveik tokias pačias aplinkybes, t. y. kad V. L. kieme bendravo su V. D., pastarajam atnešus blokatorių buvo kartu ir vėliau parodė, kur yra elektros lizdas šiam prietaisui įjungti, tikrino mobilųjį ryšį, parodė, kur garaže sukrauti maišus su narkotikais, G. A. nurodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2017 m. lapkričio 6 d. (t. 27, b. l. 5–10). Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad policijos pareigūnai apklausę G. A. ankstesnėse apklausose, dalyvaujant jo gynėjui, įrašė į protokolus tokias aplinkybes, kurių nebuvo parodęs pats G. A.. Kita vertus, jei pareigūnai akivaizdžiai iškraipė pirminėse apklausose nurodytas aplinkybes, o G. A. tokius parodymus patvirtino į juos neįsigilinęs, tai negalima paaiškinti, kodėl tokias akivaizdžiai neteisingas aplinkybes nuteistasis parodė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, G. A. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gana išsamūs, jose nurodytos tokios įvykio detalės ir aplinkybės, kurių nebūtų galėję žinoti tiesiogiai įvykyje nedalyvavę asmenys. Be to, tai, kad jiems (G. A. ir V. E.) atvirai kieme perpakuojant krovinį V. L. vaikščiojo po kiemą su mobiliojo ryšio telefonu, jį maigė ir kalbėjo V. D. ir G. A. kažką apie ryšį, nuosekliai viso proceso metu patvirtino ir V. E. (t. 29, b. l. 15, 21–25, 28–33). Todėl tai, kad G. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės sutapo su pareigūnų A. P. ir A. B., stebėjusių V. L. sodybą, nurodytomis aplinkybėmis, pagrįstai leidžia spręsti, kad V. L. atliko veiksmus užfiksuotus kriminalinės žvalgybos protokole Nr. 38‑2(DS)‑4128-RN.

50. Tokios išvados nepaneigia V. L. apeliacinio skundo argumentai, kad pareigūnai kelias valandas stebėję teritoriją negalėjo nurodyti kai kurių aplinkybių arba jas nurodė neteisingai. Iš tiesų liudytojai A. P. ir A. B. pripažino, kad, stebėdami įvykius V. L. sodyboje dėl slapta atliekamų veiksmų pobūdžio, miško vietovės, kai kurių aplinkybių neužfiksavo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesuteikia jokio pagrindo abejoti pareigūnų protokole užfiksuotomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38-2(DS)-4128-RN nurodyta, kad V. D. V. E. ir G. A. perdavė susuktą celofaną (t. 4, b. l. 191). Apeliaciniame skunde teigiama, kad tokia pareigūnų nurodyta aplinkybė prieštarauja nuteistųjų V. E. ir G. A. parodymams. Tačiau analizuojat šių nuteistųjų parodymus matyti, kad jie kaip tik patvirtino šią aplinkybę, tik nurodė, kad V. D. jiems perdavė plastikinius maišelius su prekybos centro „Senukai“ logotipu, kuriuose buvo ir V. D. šiame prekybos centre nupirkti maišai bei maistinės plėvelės rulonai (t. 26, b. l. 166; t. 38, b. l. 70 antra pusė). Analogiškai vertintinas ir V. L. apeliaciniame skunde dėstomas argumentas, kad, priešingai nei nurodoma kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole, V. D. blokatorių nešėsi ne rankoje, bet maišelyje. Kaip matyti iš G. A. ir V. E. parodymų, V. D. atsinešė maišelį, iš kurio ištraukė ryšio blokatorių. Taigi pareigūnai galėjo matyti, kaip V. D. nešė šį prietaisą. Kaltinimo turiniui jokios esminės įtakos neturi ir tai, kad policijos pareigūnai neužfiksavo, jog užtiesalą, kuriuo buvo apdengtas narkotinių medžiagų krovinys garaže, V. L. perdavė sodybos darbininkas A. K.. Juo labiau kad pats V. L. pripažįsta, jog vėliau šį užtiesalą jis pats perdavė V. D..

51. Neturi pagrindo ir V. L. teiginiai, kad jo veiksmai skambinant telefonu pirmosios instancijos teismo buvo neteisingai interpretuoti. Anot apelianto, paprašytas V. D. atnešti uždangalą, jis norėjo paskambinti sodybos darbininkui A. K.. Kieme mobiliojo ryšio nebuvo, todėl jam pavyko prisiskambinti tik tuomet, kai nuėjo toliau nuo kiemo. Šie veiksmai, anot V. L., negalėjo būti susiję su ryšio tikrinimu, kadangi, bylos duomenimis, tuo metu ryšio blokatorius dar nebuvo įjungtas į garaže esantį elektros lizdą. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38-2(DS)-4128-RN nurodyta, kad sukrovus perpakuotus narkotikų paketus į mikroautobusą prie V. E. ir G. A. priėjo V. D. rankoje laikydamas ryšio blokatorių. Protokole taip pat nurodyta, kad tuo metu V. L. vaikščiodamas po kiemą bandė skambinti (t. 4, b. l. 192). Sutiktina, kad tuo metu, kai ryšį blokuojantis prietaisas nebuvo įjungtas, tikrinti ryšį būtų buvę nelogiška. Apklaustas teisiamajame posėdyje pareigūnas A. B. patvirtino matęs, kad tuomet, kai V. D. laikė ryšio blokatorių rankose, V. L. skambino, „kažką kalbėjo telefonu“, bet ar tai buvo susiję su nusikalstama veika, liudytojas negalėjo nurodyti (t. 40, b. l. 171). Vis dėlto aplinkybę, kad V. L. savo kiemo teritorijoje tikrino ryšį, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, neabejotinai pagrindžia nuteistųjų G. A. bei V. E. parodymai. V. E. nuosekliai patvirtino, kad jiems pakuojant krovinį V. L. buvo nuėjęs prie kieme stovėjusio automobilio „Opel“, paskui rankose laikydamas mobiliojo ryšio telefoną jį maigė. Be to, nuteistasis patvirtino girdėjęs ir tai, kad V. L. su V. D. kalbėjosi, ar yra ryšys, ar ne (t. 38, b. l. 163 antra pusė; t. 29, b. l. 28–33). V. E. taip pat patvirtino matęs, kaip V. D. nešė ryšio blokatorių, tačiau kur jį nunešė ir kada pajungė, nežino. Po to, kai paketus su narkotikais jis krovė į garažą, pastebėjo tą patį prietaisą garaže (t. 29, b. l. 32). Aplinkybes, susijusias su ryšio blokavimo prietaisu bei ryšio tikrinimu, gana išsamiai nurodė nuteistasis G. A.. Anot jo, pakuojant narkotines medžiagas prie mikroautobuso priėjęs V. D. iš maišelio ištraukė ryšio blokatorių. Iš pradžių V. D. norėjo jį įjungti garaže, tačiau ten nerado kištukinio lizdo. Tuomet V. L. parodė elektros lizdą namo prieangyje. V. D. įjungęs prietaisą pasakė, kad reikėtų patikrinti, ar jis veikia. Kadangi nei jis (G. A.), nei V. D. neturėjo su savimi mobiliojo ryšio telefonų, V. D. nuėjo pas V. L.. Pastarasis, nuėjęs iki kieme stovėjusio automobilio, pasiėmė mobiliojo ryšio telefoną ir bandė juo skambinti, tačiau sakė, kad jam nepavyksta. Ryšys atsirado jiems nuėjus apie 10 metrų nuo prieangio (t. 26, b. l. 167, 175–201; t. 27, b. l. 5–10). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiais iš esmės sutampančiais nuteistųjų V. E. ir G. A. parodymais, kuriuos jie patvirtino ne tik parodymų patikrinimo vietoje metu, bet ir apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant jų gynėjams. G. A. nurodytų aplinkybių apie šio prietaiso įjungimą namo prieangyje nepaneigia nei tai, kad vėliau šis ryšio blokatorius buvo nuneštas ir pajungtas garaže, nei pirmosios instancijos teismui pateiktas antstolio po daugiau nei metų, t. y. 2019 m. kovo 8 d. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, pagal kurį namo prieangyje nebuvo rastas nė vienas elektros lizdas ar jo buvimo požymiai (t. 38, b. l. 156–160).

52. Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38-2(DS)-4127-RN užfiksuotų duomenų matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. 16.25 val. į V. L. sodybą atvyko V. D. vairuojamas automobilis „Nissan Juke“. Po poros minučių į sodybos kiemą įvažiavo A. D. vairuojamas automobilis „Fiat Ducato“, iš karto apsisuko ir automobilio galine dalimi privažiavęs prie garažo sustojo. A. D., išlipęs iš transporto priemonės, nuėjo prie netoli namo stovėjusių V. D. ir V. L.. Kurį laiką nuteistieji kalbėjosi, elgdamiesi neįprastai apsidairė į skirtingas puses nužvelgdami namo prieigas ir namą supančią miško vietovę. Tada priėjęs prie garažo V. L. atidarė minėto garažo duris, tuo metu A. D. atidarė galines ir šonines automobilio „Fiat Ducato“ duris. Nuteistieji, mūvėdami pirštinėmis, iš garažo pradėjo nešti ir paskubomis krauti į mikroautobusą juodos spalvos paketus. Kraunant paketus į automobilį girdėjosi krovimo garsas. Baigus krauti paketus V. L. iš garažo atnešė ir padavė A. D. ryšio blokatorių, o pastarasis pasiėmęs jį įlipo į automobilį. Netrukus V. D., automobiliu „Nissan Juke“ ir A. D. mikroautobusu „Fiat Ducato“ išvažiavo (t. 4, b. l. 81–91). Tiek iš nuteistųjų V. L., V. D., A. D. teisiamajame posėdyje duotų parodymų, tiek iš jų apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji neneigia, jog 2017 m. rugpjūčio 28 d. jie iš V. L. garažo į A. D. išnuomotą mikroautobusą „Fiat Ducato“ sukrovė labai didelį narkotinės medžiagos – kanapių dervos – kiekį, kurį A. D. minėta transporto priemone išvežė į (duomenys neskelbtini). Tačiau, anot nuteistųjų, nei V. L., nei A. D. nebuvo informuoti apie šio krovinio turinį. V. L. teisiamajame posėdyje teigė, kad V. D. jam buvo žadėjęs garaže laikomą krovinį išsivežti 2017 m. rugpjūčio 26 d., tačiau to nepadarė nei tą vakarą, nei kitą dieną. 2017 m. rugpjūčio 28 d. dieną jis (V. L.) įėjęs į garažą pastebėjo įjungtą prietaisą, supratęs, kam jis skirtas, išjungė. Apie 15–16 val. išėjęs į kiemą pamatė, kaip V. D. ir A. D. iš garažo į autobusiuką „Fiat Ducato“ krovė prekes. Jis (V. L.) norėdamas padėti irgi pakrovė kelis maišus. Nuo jų jokio kvapo nejuto, maišas svėrė apie 10–15 kg, jų forma atitiko cigarečių bloko formą, todėl manė, kad ten cigaretės. Susikrovę maišus V. D. ir A. D. išvažiavo (t. 37, b. l. 40–41). A. D. taip pat teigė, kad 2017 m. rugpjūčio 27 d. V. D. paprašė jo išnuomoti mikroautobusą ir padėti pervežti prekes, kokias konkrečiai – neminėjo, tačiau suprato, jog tai gali būti šlapias tabakas. Kitą dieną jis (A. D.) išnuomojo autobusiuką „Fiat Ducato“. V. D. rodant kelią jie nuvažiavo į V. L. sodybą. Ten su V. D. iš garažo pradėjo krauti krovinį, jiems priėjo padėti ir V. L.. Krovinys buvo supakuotas į juodus plastikinius maišus, nuo jų kvapo nesijautė. Vienu metu V. D. jam padavė ryšio blokavimo aparatą ir liepė jį automobilyje „Fiat Ducato“ įjungti. Sukrovus maišus jis (A. D.) išvažiavo mikroautobusu į (duomenys neskelbtini) ir šią transporto priemonę su kroviniu paliko obuolių supirkimo aikštelėje (t. 37, b. l. 41–43). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistųjų parodymus, susijusius su jų suvokimu apie krovinio turinį bei V. L. atliktus veiksmus, įvertino kaip siekį sumenkinti savo vaidmenį disponuojant labai didelio kiekio kanapių dervos kroviniu. Bylos duomenys paneigia V. L. teiginius, kad jis nebuvo informuotas apie tai, jog 2017 m. rugpjūčio 28 d. į jo sodybą išsivežti krovinio atvyksta V. D.. 2017 m. gruodžio 13 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotas 2017 m. rugpjūčio 28 d. 11.46 val. V. D. skambutis V. L.. Šio pokalbio metu V. L. užšifruotai paklausus: „Gal atvažiuosi namo sutartį kokią pasirašyti ar ką“, V. D. jam nurodo, kad planuoja pas jį atvykti (t. 5, b. l. 35–44). Apklausti teisiamajame posėdyje V. L. sodybą stebėję liudytojai policijos pareigūnai A. Š. ir A. B. patvirtino, kad įvykius V. L. sodyboje stebėjo iš miško pusės, įvykių eigą kieme gerai matė, nes keitė savo lokaciją. Anot liudytojų, V. L. kartu su V. D. bei A. D. vienodai krovė narkotinių medžiagų paketus į automobilį, buvo akivaizdžiai matyti, kad jie tai darė labai skubėdami, visą pusės tonos narkotikų krovinį jie sukrovė maždaug per 10–12 min., o sodybos teritorijoje užtruko tik apie 15 min. Be to, liudytojas A. B. patvirtino ir tai, kad baigus krauti paketus būtent V. L. iš garažo atnešė ryšio blokatorių ir perdavė jį A. D. (t. 40, b. l. 169–172). Priešingai nei teigia V. L. savo apeliaciniame skunde, tokiems A. B. parodymams neprieštarauja, o juos tik patvirtina liudytojo A. Š. teiginiai, kad jis matė, kaip šį prietaisą vėliau nešė A. D. (t. 36, b. l. 110–111). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo abejoti tokiais savo pareigas ėjusių pareigūnų parodymais, iš kurių dalies nurodytų aplinkybių neginčijo ir patys nuteistieji. Be to, priešingai nei teisiamajame posėdyje, apklaustas kaip įtariamasis 2018 m. vasario 21 d. A. D. tvirtino, kad atvažiavus į sodybą netrukus į kiemą išėjo V. L. ir visi kartu pradėjo krauti iš garažo į autobusiuką paketus, be to, nuteistasis negalėjo tiksliai nurodyti, kuris (V. D. ar V. L.) jam atnešė ryšio blokatorių (t. 15, b. l. 17–19). Taigi, vertinant tokius nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus policijos pareigūnų nurodytų aplinkybių kontekste, galima daryti išvadą, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38-2(DS)-4127-RN užfiksuoti duomenys yra teisingi. Tai, kad atlikdami kriminalinės žvalgybos veiksmus policijos pareigūnai nei 2017 m. rugpjūčio 26 d., nei 2017 m. rugpjūčio 28 d. įvykių V. L. sodyboje nefotografavo, nenaudojo kitų vaizdo fiksavimo priemonių, nesuteikia pagrindo abejoti tiesioginio stebėjimo metu pareigūnų nustatytomis ir protokole užfiksuotomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad KŽĮ nėra numatyta būtinybė kiekvieno kriminalinės žvalgybos veiksmo atlikimo metu naudoti technines priemones, atlikdami kriminalinės žvalgybos veiksmus pareigūnai, atsižvelgdami į teisinį reglamentavimą, atliekamų veiksmų pobūdį, jų intensyvumą, patys sprendžia, ar konkretiems veiksmams atlikti būtina panaudoti technines priemones, o jei taip, tai kokias.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, atmestina ir nuteistųjų V. L. ir A. D. versija, kad jie nesuprato, jog kraunamuose paketuose yra narkotinė medžiaga. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į jų teisiamajame posėdyje duotų parodymų prieštaringumą. Jei V. L., kraudamas tuos pačius paketus, kurių forma atitiko cigarečių blokus, tvirtino manęs, kad V. D. į jo sodybą atvežtas ir garaže paliktas krovinys yra cigaretės, tai A. D. jau vien įvertinęs tų pačių paketų svorį teigė supratęs, kad krovinys ne cigarečių blokai, o šlapias tabakas. Taigi V. L. 2017 m. rugsėjo 26 d. matęs, kaip atvirai jo kieme G. A. ir V. E. perpakavo narkotikų krovinį, o 2017 m. rugpjūčio 28 d. pats paskubomis kraudamas, kaip pats nurodė, 10–15 kg svorio paketus, neturėjo jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad šiuose paketuose galėjo būti tabako gaminiai. Kita vertus, nuteistasis V. L. tvirtino, kad nesitikėjo, jog V. D. į jo garažą sukraus neteisėtus daiktus, teigė, jei būtų žinojęs, to būtų neleidęs. Tačiau jo paties elgesys ir visuma 2017 m. rugpjūčio 26 d. (kai narkotikai buvo atvežti į jo sodybą) bei 2017 m. rugpjūčio 28 d. (juos išvežant į (duomenys neskelbtini)) jo atliktų veiksmų ne tik paneigia tokius V. L. teiginius, bet ir leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad V. L. iš anksto žinojo apie pas jį atvežamą labai didelį kanapių dervos kiekį, t. y. iš angaro (duomenys neskelbtini) kaime narkotikai buvo vežami būtent pas V. L.; jis ne tik pasitiko atvykusius V. D., V. E. bei G. A., stebėjo, kaip pastarieji nesislėpdami jo kieme perpakavo krovinį, bet ir atrakino garažą, nurodė, kur neteisėtą krovinį iškrauti; parodė kištukinį lizdą, į kurį V. D. įjungė akivaizdžiai neteisėtiems tikslams įsigytą ryšio blokavimo prietaisą; tikrino, ar teritorijoje veikia mobilusis ryšys; parūpino audeklą neteisėtam kroviniui garaže uždengti; po kelių dienų atvykus V. D. ir A. D., kartu su jais skubėdamas sukrovė pusės tonos narkotikų krovinį į mikroautobusą ir išjungęs ryšio blokavimo įrenginį atidavė jį narkotikų gabenimą toliau vykdžiusiam A. D.. Tokių išvadų, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nepaneigia V. L. apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės apie tai, kad 2017 m. rugpjūčio 26 d. jo sodyboje buvo pašalinių asmenų, o laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 26 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. jo garaže laikomo krovinio niekas nesaugojo.

54. Analizuojant A. D. kaltės turinį, teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad A. D. ne tik bendrais bruožais suprato, bet ir žinojo, kad jo veiksmai susiję ne su šlapio tabako, bet su labai didelio kiekio narkotikų disponavimu. Tiek apklaustas teisiamajame posėdyje, tiek ir savo apeliaciniame skunde A. D. tvirtino, kad V. D. anksčiau buvo jo prašęs pasaugoti vieną paketą šlapio tabako, todėl, broliui paprašius paslaugos pervežant prekes „kaip anąkart“, jis suprato, kad išnuomotu autobusiuku jis (A. D.) turės vežti būtent tabako krovinį (t. 37, b. l. 41–43). Apeliaciniame skunde A. D. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokius jo teiginius atmetė, kadangi, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, apie šlapią tabaką jis parodymus davė ne tik teisiamajame posėdyje, bet ir ikiteisminio tyrimo metu. Be to, jo nesąmoningą klydimą manius gabenant šlapią tabaką patvirtina ir antstolio surašytas aplinkybių konstatavimo protokolas, anot apelianto, patvirtinantis aplinkybes, kad V. D. prašymu jis saugojo vieną paketą su šlapiu tabaku (t. 38, b. l. 189–190). Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

55. Sutiktina, kad, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, A. D. apie įsitikinimą gabenus šlapią tabaką nurodė ne tik teisiamajame posėdyje, bet ir ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas kaip įtariamasis 2018 m. vasario 21 d. A. D. nurodė, kad V. D. 2017 m. gegužės–birželio mėnesiais buvo jo prašęs pervežti porą dėžių cigarečių ir du maišus, kuriuose buvo izoliacija apvynioti paketai, kaip vėliau paaiškėjo, su suspaustu šlapiu tabaku. Todėl 2017 m. rugpjūčio 28 d. V. D. paprašius pervežti prekes „kaip praeitą kartą“ jis suprato, kad panašaus turinio krovinį jis ir turės pervežti, tačiau paties V. D. detalių daugiau neklausinėjo (t. 15, b. l. 17–19). Tačiau nei ši aplinkybė, nei byloje esantis pirmiau paminėtas aplinkybių konstatavimo protokolas niekaip nepaneigia byloje esančių duomenų visumos, patvirtinančios, kad A. D. kartu su kitais nuteistaisiais bendrai vykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Kaip jau minėta pirmiau, bylos duomenimis nustatyta, kad A. D. vyko kartu su V. D. į V. B. naudojamą angarą, kuriame buvo laikoma puspriekabė „Schmitz“ su narkotinėmis medžiagomis. V. D., A. D. ir V. B. bendravo apie šios transporto priemonės remontą, A. D. pasiėmė segtuvą su šios puspriekabės dokumentais ir nusinešė juos į automobilį. Be to, nors pats naudojasi mikroautobusu „VW Multivan“, tačiau narkotikams pervežti iš V. L. sodybos specialiai šiuo tikslu 2017 m. rugpjūčio 28 d. išsinuomojo kitą mikroautobusą „Fiat Ducato“ ir kartu su V. D. ir V. L., mūvėdami pirštinėmis, pastarojo sodyboje paskubomis perkrovė pusės tonos narkotikų krovinį į minėtą transporto priemonę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad visus šiuos veiksmus (išsinuomoti transporto priemonę, nuvažiuoti pas V. L. ir ten pakrauti narkotines medžiagas į minėtą transporto priemonę), net ir įvertinus narkotinių medžiagų kiekį, būtų galėjęs įvykdyti ir vienas V. D., tam nebuvo būtina pasitelkti A. D., todėl teisėjų kolegijai abejonių nekelia tai, kad A. D. savo veiksmais tęsė iš anksto apgalvotą ir suderintą nusikalstamą sumanymą. Be to, A. D. kaltę patvirtina ir vėlesni jo veiksmai, užfiksuoti tiek gabenant narkotines medžiagas iš V. L. sodybos, tiek vėliau mikroautobusą „Fiat Ducato“ su narkotinėmis medžiagomis laikant (duomenys neskelbtini) esančioje obuolių supirkimo aikštelėje.

56. Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. 38-2(DS)-4127-RN matyti, kad po to, kai 2017 m. rugpjūčio 28 d. A. D., V. D. ir V. L. į mikroautobusą sukrovė narkotinių medžiagų paketus, V. D. automobiliu „Nissan Juke“ iš sodybos teritorijos išvyko pirmas, o netrukus paskui jį išvažiavo ir A. D. vairuojamas automobilis „Fiat Ducato“. V. D., prieš įsukdamas į kelią (duomenys neskelbtini)– (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) link, netoli sankryžos buvo sustojęs, o A. D. išvažiavęs paskui V. D. buvo sustojęs apie 300 metrų nuo išvažiavimo iš V. L. sodybos, pastovėjęs kelias minutes A. D. nuvažiavo prie V. D. vairuojamo automobilio „Nissan Juke“, tuomet V. D. įvažiavo į minėtą kelią (duomenys neskelbtini) link. A. D. nuvažiavo paskui laikydamas maždaug 200–300 metrų atstumą iki V. D. automobilio. Važiuodami nuteistieji žymiai viršijo leistiną greitį. V. D. už (duomenys neskelbtini) nusuko į lauko keliuką, vedantį per kukurūzų laukus, o A. D. keliu nuvažiavo (duomenys neskelbtini) link. Nuo įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) miestą iki aikštelės tarp pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), A. D. vairuojamą automobilį „Fiat Ducato“ važiuodamas priešais lydėjo A. B. vairuojamas automobilis „Porsche Cayenne“ (t. 4, b. l. 81–108). Tai, kad V. D. ir A. D. važiuodami laikėsi konspiracijos, V. D. žvalgė kelią, vairuodami automobilius nuteistieji žymiai viršijo leistiną važiavimo greitį, staiga jį padidindavo ir vėl sumažindavo, o vėliau A. D. vairuojamą mikroautobusą lydėti perėmė A. B., patvirtino ir paskui nuteistuosius važiavęs pareigūnas A. Š. (t. 36, b. l. 110–111). Aptartos aplinkybės neleidžia abejoti tuo, kad tokie nuteistųjų V. D. ir A. D. konspiraciniai veiksmai buvo iš anksto apgalvoti ir gana detaliai tarpusavyje suderinti.

57. Be to, minėtame kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole taip pat užfiksuota ir tai, kad A. D. pastatęs automobilį „Fiat Ducato“ minėtoje aikštelėje (duomenys neskelbtini) keletą kartų buvo nuėjęs prie įvažiavimo į aikštelę, lėtai vaikščiodamas dairėsi į šonus, paskui savo naudojamu automobiliu „VW Multivan“ iš aikštelės išvažiavo, tačiau tą pačią dieną į aikštelę buvo atvažiavęs dar du kartus. Atvykęs 20.11 val. A. D. išlipo iš savo vairuojamo automobilio, buvo priėjęs prie stovinčio automobilio „Fiat Ducato“, jį apžiūrėjo, pro langus pažiūrėjo į salono vidų; 21.41 val. atvažiavęs į aikštelę A. D. iš automobilio „VW Multivan“ išlipęs nebuvo, tačiau privažiavęs prie automobilio „Fiat Ducato“ keletą minučių palaukė, paskui nuvažiavo. A. D. į aikštelę atvažiavo ir kitą dieną, t. y. 2017 m. rugpjūčio 29 d. 8.30 val., jam priėjus prie automobilio „Fiat Ducato“ buvo sulaikytas policijos pareigūnų (t. 4, b. l. 81–108). Šių kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų aplinkybių nuteistasis A. D. iš esmės neneigė. A. D. teigia, kad į aikštelę pirmą kartą jis buvo atvykęs dėl to, kad norėjo patikrinti, ar veikia V. D. jam (A. D.) perduotas ir šioje transporto priemonėje likęs ryšio blokatorius, o antrą kartą ketino susitikti su A. B. darbo reikalais, ir tai neva patvirtina liudytojo R. S. nurodytos aplinkybės, kad 2017 m. rugpjūčio 29 d. buvo planuojamas obuolių išvežimas (t. 37, b. l. 41–43; t. 39, b. l. 194). Tačiau tokie nuteistojo A. D. parodymai vertinami kritiškai ir atmetami. Visų pirma, pats A. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad V. D. nurodymu ryšio blokatorių jis buvo įjungęs į automobilyje esantį kroviklį, tačiau jam atvykus į aikštelę (duomenys neskelbtini) gatvėje ir išjungus automobilio variklį, ryšio blokatorius nustojo veikęs. Taigi A. D. žinojo, kad ryšio blokatorius neveikė, todėl nebuvo jokio tikslo važiuoti dar kartą į aikštelę ir tikrinti automobilyje palikto ryšio blokatoriaus. Antra, aplinkybę, kad tą patį 2017 m. rugpjūčio 28 d. vakarą jis į aikštelę atvyko dar kartą norėdamas susitikti su A. B. dėl neva kitą dieną planuojamų išvežti obuolių nuteistieji A. D. ir A. B. nurodė tik apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Be to, kaip matyti iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo, policijos pareigūno A. Š., pačių nuteistųjų parodymų, nuteistieji (duomenys neskelbtini) gatvėje esančioje aikštelėje po darbo susitikę taip ir nebuvo, priešingai – abu į aikštelę buvo atvykę skirtingu metu, A. D. antrą kartą atvažiavęs net neišlipo iš automobilio, o privažiavęs prie stovinčio „Fiat Ducato“ trumpai pastovėjo ir netrukus išvažiavo.

58. V. D. ir A. D. apeliacinio skundo teiginius, kad A. D. į nusikalstamą veiką buvo įtrauktas atsitiktinai, paneigia ir liudytojo E. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. T. nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. apie 13 val. į obuolių supirkimo aikštelę pas A. D. atvažiavo V. D. ir A. B.. Trumpai pakalbėję jie visi išvažiavo. Apie 18.00 val. A. D. grįžo į aikštelę vairuodamas mikroautobusą „Fiat Ducato“. A. D. aikštelės savininkės paprašė leidimo palikti šį autobusiuką aikštelės teritorijoje, sakė, kad jis bus naudojamas kitą dieną obuolių supirkimo versle. Jam (E. T.) tai buvo netikėta, nes apie šį automobilį jis nieko nežinojo. Kadangi jau buvo po darbo valandų jie visi išvažiavo namo, tačiau jis (liudytojas) su A. D. susitarė vėliau dar kartą nuvažiuoti suskaičiuoti obuolių maišų. Apie 19.00–20.00 val. išėjęs į kiemą jis (liudytojas) pamatė, kaip A. D. kalbasi su A. B.. Girdėjo kažkurį iš jų sakantį, jog reikia aikštelėje paliktą automobilį „Fiat Ducato“ pervaryti į kitą saugesnę vietą. Be to, A. B. pasakė A. D., kad kažkas, kaip liudytojas suprato autobusiuke, matosi ir reikia uždengti. A. B. išvažiavus, jis ir A. D. nuvažiavo į aikštelę. Ten A. D. savo automobilį pastatė prie mikroautobuso „Fiat Ducato“ ir atsirakinęs galines šonines dureles į jį įlipo, o jis (liudytojas) nuėjo skaičiuoti obuolių maišų. Netrukus A. D. jį pasišaukė ir paprašė iš automobilio „VW Multivan“ atnešti jam ruloną šiukšlių maišų. Nuėjęs iki A. D. mikroautobuso „WV Multivan“ jis jame rado ruloną juodos spalvos šiukšlių maišų, kuriuos ir nunešė A. D.. Netrukus jis su A. D. išvažiavo, o mikroautobusas „Fiat Ducato“ liko sandėlio aikštelėje. Kadangi A. D. labai daug rūkė „žolės“, liudytojas teigė supratęs, kad mikroautobuse yra „žolė“, kurią A. D. ketina parduoti. Važiuojant iš aikštelės jam (liudytojui) paskambino A. B. ir paprašė atvažiuoti į jo namus, tačiau nuvažiavus A. B. jiems durų neatidarė. Jam (E. T.) jau grįžus namo apie 21 val. A. B. atvažiavo pas jį į namus ir paprašė, kad jis (E. T.) iš savo telefono numerio paskambintų A. D. ir pasakytų, kad A. B. pas jį atvažiuos. Kitą dieną (2017 m. rugsėjo 29 d.) ryte atvažiavęs pas jį A. D. užsiminė, kad naktį jis (A. D.) buvo dar kartą nuvažiavęs į aikštelę prie palikto mikroautobuso. Liudytojas nurodė tuomet įsitikinęs, kad automobilyje „Fiat Ducato“ buvo laikomos kažkokios draudžiamos medžiagos, dėl kurių nerimavo A. D., V. D., A. B.. Liudytojas buvo atkreipęs dėmesį, kad nuo 2017 m. balandžio mėnesio A. D. ir V. D. elgėsi jiems nebūdingai: A. D. buvo labai nervingas, piktas, o V. D. buvo „paskendęs savo mintyse“. Be to, A. D. dažnai išvykdavo į užsienį, kaip pats minėjo, į Angliją, Ispaniją, prašė nesakyti apie tai jo (A. D.) draugei, buvo jam (liudytojui) užsiminęs, kad dalyvauja „kažkokiame projekte, po kurio pabaigos turės pinigų“ (t. 8, b. l. 145–146, 148–154). Teisiamajame posėdyje liudytojas paneigė tokias ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes tvirtindamas, kad sulaikymo metu jis patyrė stresą, beveik visą dieną policijos pareigūnai jį laikė su antrankiais, grasino, kad ir jam gresia įkalinimas už narkotikų disponavimą. Prieš išvežant į apklausą 2017 m. spalio 11 d. jo namuose atliko kratą, vežant į Vilnių apklausai pareigūnai darė jam psichologinį spaudimą, o apklausos metu neleido turėti advokato. Anot liudytojo, pareigūnai jį klausinėjo visą dieną, o surašius protokolą neleido jo pačiam perskaityti (t. 35, b. l. 50–64). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas liudytojo E. T. parodymus BPK nuostatų dėl įrodymų vertinimo nepažeidė. Iš teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų pareigūnų A. P., A. B. ir N. F. parodymų matyti, kad E. T. buvo apklausiamas tris kartus: pirmą kartą jis buvo apklausiamas 2017 m. rugpjūčio 29 d. po įvykdyto A. D. sulaikymo, nors E. T. buvo akivaizdžiai susijaudinęs, tačiau jis buvo adekvatus, nuoširdžiai papasakojo įvykio aplinkybes, anot liudytojo A. P., tą dieną E. T. nebuvo sulaikytas, ar jam buvo uždėti antrankiai, A. P. negalėjo nurodyti; 2017 m. spalio 11 d. ir 2017 m. spalio 13 d. E. T. buvo apklaustas Vilniuje tyrėjos N. F., pasak kurios, apklausa buvo vykdoma įprastine tvarka, kai iš pradžių leidžiama liudytojui papasakoti jo žinomas aplinkybes, o tada užduodami klausimai, po apklausos ji perskaitė protokolo turinį ekrane, liudytojui pateikus pastabas pataisydavo, paskui atspausdino protokolą ir davė jį perskaityti ir pasirašyti liudytojui (t. 36, b. l. 104–108, 109–110; t. 37, b. l. 37–38). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, liudytojui E. T. pasirašytinai buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, be kita ko, ir teisė turėti atstovą apklausose (t. 8, b. l. 144). Liudytojas E. T. parašu patvirtino, kad jo apklausų protokoluose įrašytos aplinkybės, surašytos iš jo žodžių, ir yra teisingos. Tokios aplinkybės kaip liudytojo patirtas stresas 2017 m. rugpjūčio 29 d. vykdant sulaikymą, antrankių uždėjimas, vertimas laukti, kol pareigūnai nuspręs dėl jo procesinio statuso, ar prieš 2017 m. spalio 11 d. apklausą jo namuose atlikta krata, vežimas į apklausą tarnybiniu automobiliu, teisėjų kolegijos nuomone, nerodo įstatymų pažeidimų ir negalėjo lemti iš esmės neteisingų parodymų davimo. Juo labiau kad ikiteisminio tyrimo metu duotus gana išsamius E. T. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš byloje esančio 2017 m. rugpjūčio 29 d. automobilio „Fiat Ducato“ kratos protokolo bei prie jo pridėtų fotolentelių matyti, kad automobilis „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rastas stovintis (duomenys neskelbtini) esančioje teritorijoje. Šios transporto priemonės kratos metu buvo rasti iš viso 26 vnt. permatoma plėvele apvyniotų paketų su narkotine medžiaga – kanapių derva, iš kurių dalis paketų buvo rastos automobilio bagažinėje, o kita dalis rasta salone tarp vidurinės ir galinės eilių sėdynių. Būtent salone sukrauti paketai su narkotine medžiaga buvo uždengti juodos spalvos polietileniniais šiukšlių maišais (t. 1, b. l. 101–111). Taigi, E. T. parodymus apie A. D. bei A. B. pokalbį apie tai, kad reikia kažką uždengti autobusiuke „Fiat Ducato“, bei A. D. veiksmus juodais šiukšlių maišais uždengiant šiame automobilyje sukrautus narkotinių medžiagų paketus neabejotinai patvirtina šio automobilio kratos metu užfiksuotos aplinkybės. Be to, liudytojo E. T. parodymai patvirtino ir kartu papildė kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38-2(DS)-4127-RN užfiksuotas aplinkybes, kad A. D. 2017 m. rugpjūčio 28 d. prie mikroautobuso „Fiat Ducato“ po darbo valandų buvo atvykęs dar du kartus (t. 4, b. l. 81–108). Pasitvirtino ir liudytojo E. T. nurodyta aplinkybė apie tai, kad A. D. mėgsta rūkyti „žolę“, kadangi atlikus kratas A. D. naudojamame automobilyje „VW Multivan“, taip pat jo namuose buvo rasta narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), vandens pypkė, smulkintuvas bei dvejos svarstyklės, ant kurių rasta narkotinės medžiagos kanapių dervos pėdsakų (t. 13, b. l. 167–188, 190–192; t. 14, b. l. 1–3, 8–10, 50–64, 66–68). Vertindama liudytojo E. T. parodymų nenuoseklumą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad E. T. ir nuteistuosius V. D., A. B. ir A. D. nusikalstamų veikų padarymo metu siejo darbiniai santykiai, V. D. ir A. B. buvo liudytojo darbdaviai, be to, E. T. ir A. B. sieja ir giminystės ryšiai. Iš visų šių duomenų galima spręsti, kad E. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pakeitė siekdamas padėti A. D. bei A. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo metu liudytojo E. T. nurodytomis aplinkybės ir jomis nesivadovauti.

59. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji V. L., A. D., V. E., V. B., G. A. bei A. B. akcentavo tai, kad pareigūnų neprocesinį spaudimą patyrė ne tik nuteistieji V. B., G. A., V. E. bei liudytojas E. T., bet ir kiti byloje kaip liudytojai apklausti asmenys: S. K., J. V., A. Š.. Teisiamajame posėdyje apklausti šie liudytojai teigė, kad pareigūnai jų apklausas vykdė nesilaikydami procesinių teisės normų, pažeisdami jiems suteiktas teises bei versdami apkalbėti nuteistuosius (t. 34, b. l. 11, 66–68, 68–69). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, pareigūnų parodymus, neturi pagrindo spręsti, kad atlikdami procesinius veiksmus pareigūnai elgėsi neteisėtai. Atkreiptinas dėmesys, kad visi šie liudytojai yra gana artimai susiję su nuteistaisiais: A. Š. dirbo obuolių supirktuvėje kartu su V. D., A. B. ir A. D., su pastaruoju, kaip nurodė pats liudytojas, jie pažįstami apie 10 metų, kartu leidžia laisvalaikį (t. 8, b. l. 196–196). Liudytojai S. K. ir J. V. palaiko ryšius su nuteistuoju V. L., iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jie kurį laiką labai intensyviai bendravo telefonu, užšifruotai derino įvairius reikalus, be kita ko, susijusius ir su byloje nagrinėjamomis nusikalstamomis veikomis (t. 5, b. l. 81–126). Be to, svarbu ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. V. buvo apklaustas ne kaip liudytojas, bet kaip įtariamasis dėl šioje byloje nagrinėjamos kanapių dervos kontrabandos, abiejose jo apklausose dalyvavo jo paties pasirinkta gynėja advokatė L. G., tiek J. V., tiek jo gynėja protokoluose pasirašė patvirtindami, kad pareigūnų atliktos apklausos surašytos iš įtariamojo žodžių (t. 10, b. l. 107, 108, 112–116, 119–120). Be to, nė vienas iš apeliaciniuose skunduose minimų liudytojų į kompetentingas institucijas dėl neva prieš juos naudotų neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų nesikreipė, skundų nereiškė. Taigi šių liudytojų teisiamajame posėdyje duotus parodymus apie procesinių teisės normų pažeidimus teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvius, kuriais liudytojai sąmoningai siekia sumenkinti bylai reikšmingas nuteistųjų bei liudytojų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes.

60. Taigi visuma byloje nustatytų aplinkybių, o būtent tai, kad A. D. vyko kartu su V. D. į V. B. naudojamą angarą, kuriame buvo laikoma puspriekabė „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su narkotinėmis medžiagomis; tarpusavyje tarėsi dėl puspriekabės remonto; pasiėmė iš V. B. segtuvą su puspriekabės dokumentais; specialiai narkotikams pergabenti išsinuomojo mikroautobusą „Fiat Ducato“; V. L. sodyboje paskubomis pakrovė sunkų narkotinių medžiagų krovinį; naudojo aktyvius kontržvalgybinius veiksmus – lydimas V. D., o vėliau A. B. nugabeno šį neteisėtą krovinį į obuolių supirkimo aikštelę (duomenys neskelbtini), automobilyje buvo įjungęs ryšio blokavimo prietaisą; aikštelėje paliktą autobusiuką su narkotikų kroviniu pasibaigus darbo valandoms dar du kartus buvo atvykęs patikrinti; kad nesimatytų krovinio automobilyje, paketus su narkotikais apdengė šiukšlių maišais, leidžia neabejotinai spręsti, kad A. D. žinojo, jog visi jo atlikti veiksmai susiję su labai didelio kiekio narkotikų – kanapių dervos – laikymu bei gabenimu.

61. Apeliaciniame skunde A. B. nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo 2017 m. rugpjūčio 11 d. 9.49 val. pokalbį telefonu su V. D. bei 2017 m. rugpjūčio 28 d. atliktus veiksmus, kurie buvo susiję išimtinai su jo vykdoma įprastine darbine veikla, nepagrįstai interpretavo kaip bendrą jo ir kitų byloje nuteistų asmenų veikimą vykdant nusikalstamą veiką. Tačiau teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visumą, sprendžia, kad tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmetami.

62. Sutiktina su apelianto teiginiais, kad 2017 m. rugpjūčio 11 d. 9.49 val. užfiksuotas V. D. bei A. B. pokalbis telefonu, kurio metu V. D. nurodo A. B., jog jis (V. D.) su V. B. „kelia obuolinę“ (t. 4, b. l. 130–131), įvertinus jų bendrai vykdomą obuolių supirkimo verslą, pats savaime nepatvirtina A. B. kaltės dėl bendrininkavimo su kitais asmenimis disponuojant narkotine medžiaga. Tačiau šis V. D. ir A. B. pokalbis neturėtų būti vertinamas atsietai nuo kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos. Analizuojant šio pokalbio turinį bei jų kontekstą įvykių metu matyti, kad 2017 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje V. D. ir V. B. telefoninių pokalbių metu tarėsi dėl vilkiko „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remonto bei jo pervarymo į (duomenys neskelbtini) kaime esantį angarą. Būtent 2017 m. rugpjūčio 11 d. buvo sutarta šią transporto priemonę kartu su puspriekabe „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pervaryti į minėtą angarą. Tačiau, kaip matyti iš V. B. bei liudytojo V. N. parodymų, to padaryti sutartą dieną nepavyko, nes (duomenys neskelbtini) kaime stovėjo policijos ekipažas, o transporto priemonės neturėjo draudimo, joms nebuvo atlikta techninė apžiūra (t. 34, b. l. 74). Taigi 2017 m. rugpjūčio 11 d. puspriekabė, kurioje paslėpti narkotikai, į angarą nebuvo pervaryta dėl netikėtai kilusių nenumatytų aplinkybių. Todėl tai, kad V. D. skambučiu informavo A. B. apie „keliamą obuolinę“, gretinant šį pokalbį su vėlesniais A. B. veiksmais lydint mikroautobusą, į kurį pakrauti narkotikai, leidžia pagrįstai spręsti, kad taip V. D. A. B. pranešė apie narkotinės medžiagos krovinio pergabenimą į kitą vietą.

63. Be to, priešingai nei teigiama A. B. apeliaciniame skunde, byloje esantys duomenys leidžia konstatuoti, kad nuteistasis A. B. lydėjo A. D. vairuojamą automobilį „Fiat Ducato“, žvalgydamas kelią ir taip siekdamas, kad A. D. vairuojamas automobilis su narkotikų kroviniu nebūtų netikėtai sustabdytas policijos pareigūnų. Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo Nr. 38-2(DS)-4127-RN matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. 17.29 val. A. D. vairuojamą automobilį „Fiat Ducato“ nuo įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) iki aikštelės, esančios tarp pastatų, kurių adresai (duomenys neskelbtini), važiuodamas priekyje atlydėjo A. B. vairuojamas automobilis „Porsche Cayenne“; 17.34 val. A. B. vairuojamas automobilis liko stovėti priešais įvažiavimą į aikštelę, o A. D., pastatęs automobilį „Fiat Ducato“ aikštelėje tarp pastatų, nuėjo prie automobilio „Porsche Cayenne“; trumpai pakalbėję A. D. nuėjo aikštelės link, o A. B. automobiliu išvažiavo (t. 4, b. l. 81–108). Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas pareigūnas A. Š. patvirtino protokole užfiksuotas aplinkybes ir parodė, kad sekant automobilį „Fiat Ducato“ ties (duomenys neskelbtini) miesto ženklu jis pastebėjo A. B. vairuojamą automobilį „Porsche Cayenne“, kuris važiavo lėtai arba stovėjo, paskui A. B. vairuojamas automobilis ir A. D. vairuojamas mikroautobusas nuvažiavo kartu iki (duomenys neskelbtini) gatvės (t. 36, b. l. 110–111). Netikėti tokiomis pareigūnų užfiksuotomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, kadangi juos patvirtina ir kiti tyrimo metu gauti duomenys. Apžiūrėjus įmonės „G“ pateiktų vaizdo stebėjimo kamerų, esančių (duomenys neskelbtini), ŽŪK „J“ stebėjimo kamerų, esančių (duomenys neskelbtini), bei MB „D“ stebėjimo kamerų, esančių (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugpjūčio 28 d. vaizdo įrašus nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. 17.32 val. (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės atvažiavo automobilis „Porsche Cayenne“ ir pasuko į įvažiavimą į aikštelę tarp (duomenys neskelbtini) pastatų, netrukus (17.33 val.) tuo pačiu keliu atvažiavo ir automobilis „Fiat Ducato“. Matyti, kad pastatęs mikroautobusą A. D. priėjo prie įvažiavimo į aikštelę stovinčio automobilio „Porsche Cayenne“ ir kalbėjosi su automobilyje sėdėjusiu A. B.. Po to (17.35 val.) A. B. išvažiavo, o A. D. nuėjo į aikštelę (t. 5, b. l. 154–155, 156–166, 182–184, 185–187, 188–200; t. 6, b. l. 1–70).

64. A. B., siekdamas paneigti aplinkybę, kad jis prie (duomenys neskelbtini) miesto ženklo laukė automobiliu „Fiat Ducato“ atvažiuojančio A. D., apeliaciniame skunde remiasi V. D. parodymais, neva jis (V. D.) ties (duomenys neskelbtini) pastebėjo policijos pareigūnus. Anot V. D., nuvažiavęs apie 5 km nuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) link jis pastebėjo paskui jį važiuojantį automobilį, kuriame sėdėjo ir pareigūnas A. Š.. V. D. teigimu, apsisukęs ir grįžęs į (duomenys neskelbtini) jis šį įtartiną automobilį vėl pastebėjo. Remdamasis tokiais V. D. parodymais A. B. teigia, kad tokiu atveju A. Š. neturėjo objektyvių galimybių per kelias minutes nuvažiuoti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skiriantį 28 km atstumą ir pamatyti prie (duomenys neskelbtini) miesto ženklo buvusį A. B. vairuojamą automobilį „Porsche Cayenne“. Teisėjų kolegija atmesdama tokius apelianto A. B. argumentus nurodo, kad V. D. versija, t. y. kad jis neva pastebėjo jį sekusius policijos pareigūnus yra nelogiška ir prieštaraujanti kitiems bylos duomenimis. Iš pareigūno A. Š. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad visų pirmiausia buvo sekamas narkotinėmis medžiagomis pakrautas mikroautobusas „Fiat Ducato“, todėl kai važiuojant nuo V. L. sodybos (duomenys neskelbtini) link vienoje iš sankryžų V. D. vairuojamas automobilis „Nissan Juke“ pasuko, o A. D. nuvažiavo (duomenys neskelbtini) link, jie (policijos pareigūnai) toliau sekė mikroautobusą (t. 36, b. l. 110–111). Tokios pareigūno nurodytos aplinkybės visiškai atitinka ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38-2(DS)4127-RN užfiksuotus duomenis, kad po to, kai apie 16.53 val. V. D. automobiliu „Nissan Juke“ už (duomenys neskelbtini), kelio atkarpoje tarp (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), nusuko iš pagrindinio kelio į lauko keliuką, vedantį per kukurūzų laukus, o A. D. automobiliu „Fiat Ducato“ keliu Nr. (duomenys neskelbtini) nuvažiavo (duomenys neskelbtini) link, tęsti V. D. sekimą galimybių nebebuvo (t. 4, b. l. 87). Be to, kaip pagrįstai nurodė ir apygardos teismas, V. D. keliama versija apie tai, kad jis suprato, jog yra sekamas policijos pareigūnų, yra nelogiška, nes prieštarauja vėlesniam jo bendrininkų A. B. ir A. D. elgesiui, kai jie tos pačios dienos vakare net po keletą kartų buvo nuvykę stebėti (duomenys neskelbtini) aikštelėje palikto mikroautobuso su narkotinėmis medžiagomis. Pats V. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad važiuodamas iš V. L. sodybos į (duomenys neskelbtini) jis beveik visą kelią bendravo telefonu, su A. B. sprendė obuolių verslo klausimus, tačiau nei jo, nei savo brolio A. D. apie jį neva sekusius policijos pareigūnus taip ir neinformavo.

65. Be to, aplinkybę, kad A. B. lydėjo A. D. vairuojamą automobilį „Fiat Ducato“, patvirtina ir stebėjimo kamerų įrašai iš parduotuvės „M“, esančios (duomenys neskelbtini). Apžiūrėjus 2017 m. rugpjūčio 28 d. įrašus buvo užfiksuota, kaip 17:13:27 val. (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąja dalimi važiuoja automobilis „Porsche Cayenne“, 17:13:41 val. ta pačia gatve važiavo A. D. vairuojamas automobilis „Fiat Ducato“, o 17:14:45 val. ta pačia kryptimi važiuoja lengvasis automobilis „Nissan Juke“, kurį vairuoja V. D. (t. 5, b. l. 144–146, 147–153). Nors A. B. teisiamajame posėdyje teigė, kad šiame vaizdo įraše nėra užfiksuotas nei jis, nei automobilio „Porsche Cayenne“ valstybinis numeris, tačiau iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad A. B. neneigia, kad jo vairuojamas automobilis galėjo būti užfiksuotas 2017 m. rugpjūčio 28 d. 17.13 val. važiuojantis per (duomenys neskelbtini), nes, jo teigimu, tą dieną verslo reikalais važinėdamas po (duomenys neskelbtini) ir gretimų rajonų gyvenvietes jis per šį miestą važiavo net keletą kartų. Anot apelianto, nieko stebėtina ir tai, kad jis į (duomenys neskelbtini) esančią obuolių supirkimo aikštelę atvažiavo panašiu metu kaip ir mikroautobusą „Fiat Ducato“ vairavęs A. D.. Atmesdama tokius apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš parduotuvės „M“ gauto vaizdo įrašo matyti, kad nuteistųjų A. B. ir A. D. vairuojami automobiliai pro (duomenys neskelbtini) esančią parduotuvę pravažiavo 17.13 val., o į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) gatvėje (duomenys neskelbtini), nuteistieji atvažiavo atitinkamai 17.32 val. ir 17.33 val. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo tokius sutampančius nuteistųjų važiavimo maršrutą, laikomą atstumą tarp automobilių, automobilį „Porsche Cayenne“ identifikuojančius požymius vertinti tik kaip atsitiktinius. Taigi gretinant visuose vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes su jau prieš tai aptartais liudytojo A. Š. parodymais bei kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38-2(DS)-4127-RN esančiais duomenimis galima pagrįstai spręsti, kad A. B. automobilį „Fiat Ducato“ su narkotinėmis medžiagomis pradėjo lydėti netgi anksčiau nei nuo (duomenys neskelbtini) miesto ženklo, kai nuteistojo A. B. automobilį pastebėjo policijos pareigūnai.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir A. B. apeliacinio skundo teiginiai, kad jam nebuvo žinoma apie V. D. disponuojamą narkotinių medžiagų krovinį ir kad A. D. šiam kroviniui pergabenti buvo išsinuomojęs mikroautobusiuką „Fiat Ducato“. Jau iš pirmiau aptartų ir teisingais pripažintų liudytojo E. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. apie 13 val. pas A. D. į obuolių supirkimo aikštelę buvo atvažiavę V. D. ir A. B.. Trumpai pakalbėję jie visi išvažiavo. Apie 18.00 val. A. D. grįžo į aikštelę vairuodamas mikroautobusą „Fiat Ducato“ (t. 8, b. l. 148–154). Kaip tik po šio liudytojo E. T. nurodyto apie 13 val. vykusio pokalbio A. D. iš (duomenys neskelbtini) įmonės (duomenys neskelbtini) išsinuomojo mikroautobusą „Fiat Ducato“ ir kartu su V. D. 16.25 val. nuvyko į V. L. sodybą, kur pasikrovė labai didelį narkotinių medžiagų – kanapių dervos – krovinį (t. 1, b. l. 200; t. 4, b. l. 84). Po to, kaip jau aptarta pirmiau, A. D. iš (duomenys neskelbtini) kaimo į (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) atvyko lydimas A. B. vairuojamo automobilio. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole 38-2(DS)-4127-RN, 2017 m. spalio 23 d. vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuota, kad A. B. sustojus prie įvažiavimo į obuolių supirkimo aikštelę kaip tik tuo metu į aikštelę įvažiavo ir A. D. vairuojamas automobilis „Fiat Ducato“, priparkavęs šią transporto priemonę A. D. su A. B. kurį laiką vaikščiojo po aikštelės teritoriją, kalbėjosi, paskui A. B. iš aikštelės išvažiavo (t. 4, b. l. 81–108; t. 5, b. l. 188–193; t. 6, b. l. 11–14). Taigi A. B. neabejotinai matė, kaip A. D. į aikštelę, kurioje jis (A. B.) vysto savo verslą, ne tik atvažiavo, bet ir pastatęs paliko iki tol jo nematytą automobilį „Fiat Ducato“, todėl A. B. teisiamajame posėdyje nurodytos aplinkybės, kad jis net nematė automobilio „Fiat Ducato“, neatitinka objektyviais įrodymais nustatytų duomenų.

67. Be to, A. B. kaltę veikus kartu su kitais bendrininkais disponuojant narkotine medžiaga patvirtina ir vėlesni A. B. veiksmai, kai jis A. D. palikus automobilį „Fiat Ducato“ aikštelėje tarp pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), į šią teritoriją buvo atvykęs dar du kartus: 18.41 val. ir 23.50 val. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38‑2(DS)‑4127-RN nurodyta, kad 18.41 val. prie įvažiavimo į minėtą aikštelę atvažiavo A. B. vairuojamas automobilis „Porsche Cayenne“, apsisukęs jis lėtai nuvažiavo (duomenys neskelbtini) gatvės link, tačiau neprivažiavęs išvažiavimo į (duomenys neskelbtini) gatvę sustojo ir atbuline eiga grįžo prie įvažiavimo į aikštelę. Tuomet A. B. išlipo iš automobilio, priėjo prie įvažiavimo į aikštelę sukrautų obuolių maišų ir dairydamasis priėjo prie mikroautobuso „Fiat Ducato“, jį apžiūrėjo. Sugrįžęs į savo automobilį 18.44 val. iš aikštelės išvažiavo. Antrą kartą A. B. į šią aikštelę atvažiavo 23.50 val. Užfiksuota, kad jis (duomenys neskelbtini) gatve atvažiavo prie įvažiavimo į aikštelę, apsisuko ir tuo pačiu maršrutu, kuriuo atvažiavo, nuvažiavo (duomenys neskelbtini) gatve (duomenys neskelbtini) gatvės link (t. 4, b. l. 81–108). Apklausti teisiamajame posėdyje liudytojai pareigūnai A. Š. ir A. P. parodė, kad jie 2017 m. rugpjūčio 28 d. tiesiogiai stebėjo tiek patį automobilį „Fiat Ducato“, tiek aplink jį esančią teritoriją. Pakankamai arti matė, kaip pro juos pravažiavo A. B. vairuojamas automobilis (t. 36, b. l. 104–108, 110–111). Teisėjų kolegija ir šiuo atveju neturi pagrindo abejoti savo pareigas ėjusiais ir tiesiogiai įvykio eigą mačiusiais pareigūnais. Juolab kad jų nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys, t. y. iš aplinkinių pastatų stebėjimo kamerų gauti vaizdo įrašai (t. 5, b. l. 154–155, 156–166, 182–184, 185–187, 188–200; t. 6, b. l. 1–70). Apeliaciniame skunde A. B., siekdamas sumenkinti tiek pareigūnų surašytų protokolų turinį, tiek jų parodymus, teigia, kad vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuota aplinkybė, jog jis atvykęs į aikštelę 18.41 val. nuėjęs apžiūrėjo mikroautobusą „Fiat Ducato“, neatitinka tikrovės. Anot apelianto, vaizdo įrašuose nei aikštelės, nei joje stovinčio automobilio „Fiat Ducato“ apskritai nesimato. Tačiau tokie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti ir atmetami. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei teigia A. B., ši apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė buvo užfiksuota ne vaizdo įrašų apžiūros protokoluose, bet kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole Nr. 38‑2(DS)-4127-RN (t. 4, b. l. 88–89). Tai reiškia, kad aplinkybė, jog A. B. buvo nuėjęs apžiūrėti automobilio „Fiat Ducato“, buvo nustatyta ne iš vaizdo įrašų, bet tiesiogiai šią transporto priemonę stebėjusių policijos pareigūnų (t. 4, b. l. 88–89). Nepagrįstai apeliantas teigia, kad vaizdo įrašuose nėra užfiksuota, kaip jis 18.44 val. iš aikštelės buvo išvažiavęs, apsisuko ir vėl grįžo prie įvažiavimo į aikštelę, sustojo, trumpai pastovėjęs vėl apsisuko ir išvažiavo. Iš 2017 m. spalio 23 d. vaizdo kamerų įrašų apžiūros protokolo bei prie jo pridėtų 47–53 priedų fotolentelių (t. 6, b. l. 40–46) matyti, kad įvykio seka buvo būtent tokia, kokia nurodyta ir minėtame kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole.

68. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokį A. B. vaizdo įrašuose užfiksuotą neįprastą elgesį, kai 18.44 val. jau išvažiuodamas iš aikštelės A. B. apsisuko, grįžo atgal prie aikštelės įvažiavimo, o trumpai palaukęs vėl išvažiavo, akivaizdžiai lėmė aplinkybė, jog A. B. išvažiuodamas prasilenkė su automobiliu „Volvo 850“. Iš jau anksčiau aptartų liudytojo E. T. parodymų matyti, kad 19.00–20.00 val. (t. y. kaip tik po to, kai 18.44 val. A. B. prasilenkdamas su automobiliu „Volvo 850“ išvažiavo iš obuolių supirkimo aikštelės) savo namo kieme jis (liudytojas) girdėjo A. D. su A. B. kalbantis apie tai, kad aikštelėje paliktą automobilį „Fiat Ducato“ reikia pervaryti į saugesnę vietą, be to, A. B. pasakė A. D., kad kažkas autobusiuke matosi ir reikia uždengti (t. 8, b. l. 145–146, 148–154). Taigi įvertinus visą įvykių eigą, taip pat jau nustatytas aplinkybes, kad netrukus po šio susitikimo A. D. nuvažiavęs į aikštelę juodais šiukšlių maišais apdengė narkotikų paketus automobilyje, galima neabejotinai teigti, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. 18.41 val. A. B. į aikštelę buvo nuvažiavęs patikrinti aikštelėje stovinčio narkotikais pakrauto mikroautobuso „Fiat Ducato“. Tokiu atveju nuteistųjų A. B. ir A. D. apeliacinių skundų teiginiai, kad tuo metu buvo būtina suderinti darbinius reikalus dėl kitą dieną, t. y. 2017 m. rugpjūčio 29 d., užsakyto transporto obuoliams išvežti, akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

69. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apelianto A. B. teiginius, kad kriminalinės žvalgybos protokole Nr. 38-2(DS)-4127-RN pareigūnų užfiksuota aplinkybė, kad jo vairuojamas automobilis „Porsche Cayenne“ buvo pastebėtas 23.50 val. atvažiuojantis (duomenys neskelbtini) gatve prie įvažiavimo į aikštelę, ten apsisuko ir tuo pačiu maršrutu nuvažiavo (duomenys neskelbtini) gatve (duomenys neskelbtini) gatvės link, nepatvirtina, kad tokiais veiksmais jis norėjo patikrinti obuolių supirkimo aikštelėje stovėjusį mikroautobusą. Atmesdama tokius apelianto teiginius, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistojo versija apie tą dieną su draugais leistą laiką yra nenuosekli ir prieštaringa. Apklaustas kaip įtariamasis 2018 m. balandžio 3 d. A. B., nors nuo nagrinėjamų įvykių buvo praėję kur kas mažiau laiko, nurodyti, ką veikė 2017 m. rugpjūčio 28–29 d., negalėjo (t. 25, b. l. 29–32). Tačiau apklaustas teisme gana išsamiai netgi valandomis dėstė, su kuo ir ką tiksliai veikė, kur važiavo (t. 38, b. l. 1–4; t. 40, b. l. 173–174). Apklaustas teisme liudytojas G. M. patvirtino, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. jis su A. B. ir V. S. po pietų žaidė krepšinį, buvo nuvažiavę prie ežero, o paskui A. B. jį apie 24 val. parvežė namo į (duomenys neskelbtini) gatvę (duomenys neskelbtini) (t. 39, b. l. 197). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius paties nuteistojo iniciatyva pakviesto liudytojo, kuris, be kita ko, yra ir artimas A. B. draugas, parodymus vertino kritiškai ir juos atmetė kaip siekį padėti A. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Gretinant A. B. ir G. M. parodymus matyti, kad juose nurodytos aplinkybės yra prieštaringos. Jei iš G. M. parodymų galima spręsti, kad po krepšinio jis su A. B. dar buvo prie ežero, o po to jau važiavo namo, tai A. B. savo apklausoje teigė, kad pažaidęs krepšinį baigiantis darbo valandoms jis dar buvo nuvažiavęs į obuolių supirkimo aikštelę, paskui buvo užsukęs pas E. T. į namus, kur susitiko su A. D. ir E. T. ir tik po to nakties metu vežė G. M. į namus (t. 38, b. l. 1–4; t. 40, b. l. 173–174). Kita vertus, tokie A. B. parodymai akivaizdžiai prieštarauja ir jo apeliaciniame skunde išdėstytiems teiginiams, kad tą pačią dieną 17.13 val. jis galėjo būti užfiksuotas važiuojantis per (duomenys neskelbtini), nes tą dieną net kelis kartus važiavo per šį miestą. Taigi teisėjų kolegijai nekelia abejonių, kad tokiais net ir prieštaringais parodymais A. B. siekia pagrįsti savo atvykimą vėlyvu paros metu prie obuolių supirkimo aikštelės. Išvados, kad A. B. buvo atvykęs netoli aikštelės siekdamas išžvalgyti teritoriją, kurioje buvo pastatytas automobilis „Fiat Ducato“, niekaip nepaneigia apeliacinio skundo teiginiai, kad iš (duomenys neskelbtini) gatvės nėra įvažiavimo į šią aikštelę arba tai, kad iš jo apsisukimo vietos automobilio „Fiat Ducato“ nebūtų galima pamatyti dėl prie aikštelės augančių didelių medžių ir krūmų. Iš internetinio tinklalapio www.google.maps.com matyti, kad atstumas nuo aikštelės prieigų iki vietos, kurioje apeliantas buvo pastebėtas pareigūnų, yra mažiau nei 30 metrų, taigi A. B. akivaizdžiai klaidina teismą teigdamas, kad jis neturėjo realių galimybių matyti automobilio „Fiat Ducato“, net jis (automobilis) nuo jo sustojimo vietos buvo daugiau nei už 100 metrų. A. B. taip pat nepagrįstai teigia, kad policijos pareigūnai ne tik patys nefiksavo jo judėjimo (duomenys neskelbtini) gatve, bet ir neišreikalavo iš šioje teritorijoje esančių įstaigų stebėjimo kamerų vaizdo įrašų. Tačiau atsakydama į tokį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad šių duomenų gavimas bylai jokios reikšmės neturi, kadangi nei teisiamajame posėdyje, nei apeliaciniame skunde A. B. ir neneigia tuo metu buvęs pareigūnų užfiksuotoje vietoje (duomenys neskelbtini) gatvėje, apeliantas siekia paneigti tokio atvykimo motyvą, t. y. kad jis norėjo apžiūrėti mikroautobusą „Fiat Ducato“ bei aikštelės, kurioje jis buvo laikomas, prieigas.

70. Taigi teisėjų kolegija, atmesdama A. B. apeliacinio skundo argumentus sprendžia, kad visuma byloje esančių duomenų, patvirtina, jog A. B. lydėdamas A. D. vairuojamą automobilį „Fiat Ducato“, kuriame buvo pakrautas labai didelis kiekis kanapių dervos, bei vėliau du kartus važiuodamas apžiūrėti tiek aikštelėje pastatyto mikroautobuso, tiek vietovės, aktyviai su kitais bendrininkais dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Tokią išvadą tik pagrindžia tai, kad jau kitą dieną po A. D. sulaikymo A. B. išvykdamas iš Lietuvos pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Bylos duomenimis, A. B. 2017 m. rugpjūčio 29 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos, tą pačią dieną jo naudojamo mobiliojo ryšio telefono numeris buvo išjungtas, automobilis „Porsche Cayenne“ 2017 m. gruodžio 1 d. buvo parduotas, policijos pareigūnams nepavykus nustatyti jo buvimo vietos 2018 m. vasario 14 d. buvo paskelbta nuteistojo paieška, išduotas Europos arešto orderis, nuteistasis buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) Respublikos pareigūnų 2018 m. kovo 30 d. (t. 23, b. l. 138–141, 152–159, 169–172; t. 24, b. l. 28–29). Teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde A. B. tvirtino, kad jo išvykimas į (duomenys neskelbtini) ir gyvenimas motinai priklausančiame bute iki jo sulaikymo buvo susijęs tik su šeiminėmis aplinkybėmis, o ne siekiu pasislėpti nuo pradėto ikiteisminio tyrimo, tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo motyvuotai išvadai, kad aplinkybės, jog A. B., kaip jis pats nurodė po to, kai pamatė obuolių supirkimo aikštelėje vykdomą policijos pareigūnų sulaikymo operaciją, aktyviausiame jo sezoninio obuolių supirkimo verslo etape išvyko iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini); išjungė savo abonentinį telefono numerį ir dėl to nebuvo pasiekiamas net jo veiklą vykdžiusiems darbuotojams; pardavė automobilį „Porsche Cayenne“, kuris akivaizdžiai jį siejo su padaryta nusikalstama veika; žinodamas, kad V. D. ir V. B. yra ieškomi policijos pareigūnų, į Lietuvą iki pat sulaikymo taip ir negrįžo; slapstėsi bute, kurio langai buvo uždengti storu audeklu; sulaikomas neįsileido policijos pareigūnų, leidžia pagrįstai teigti, kad tokiais veiksmais nuteistasis siekė apsunkinti jo identifikavimą padarant nusikalstamas veikas ir pasislėpė.

Dėl organizuotos grupės požymio

71. Aukštesnės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, sprendžia, kad nuteistieji V. D., V. B., A. D., G. A., V. E., V. L. ir A. B. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nuteisti už tai, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdami organizuota grupe. Apeliacinių skundų argumentai, kad V. D. kitus nuteistuosius į nusikalstamą veiką įtraukė spontaniškai ir atsitiktinai, niekuo nepagrįsti, todėl atmetami.

72. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios – esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis daromoje nusikalstamoje veikoje. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, padarinys. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo – konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą.

73. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Vienas iš svarbių aspektų, sprendžiant, ar yra organizuotos grupės požymis, yra grupės narių, darančių nusikaltimą, pasiskirstymas tam tikromis užduotimis ar atlikimu tam tikro vaidmens. Viena vertus, tai parodo didesnio organizuotumo lygį (nei paprastos bendrininkų grupės), antra vertus, tai reiškia, jog nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau organizuota grupe veikiantys bendrininkai (tokios grupės nariai) atsako ir kaip vykdytojai nepriklausomai nuo vaidmens ar konkrečios užduoties. Pažymėtina tai, kad teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-159-746/2015, Nr. 2K-70/2014, Nr. 2K-140/2014) išaiškinta, jog organizuota grupė gali susiformuoti tiek rengiantis daryti nusikaltimą, tiek ir pradėjus jį daryti (t. y. bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje), tačiau visais atvejais inkriminuojant organizuotą grupę būtina nustatyti išankstinį susitarimą, kaltininko tyčią dalyvauti tokios grupės daromuose nusikaltimuose ir prisidedant (atliekant tam tikrą užduotį, turint konkretų vaidmenį) prie to, kad būtų pasiektas atitinkamas nusikalstamas rezultatas. Kaip minėta, organizuotai grupei būdingas užduočių, vaidmenų pasiskirstymas, bendrininkų veiksmų koordinavimas, reikalaujantis (ir kartu parodantis) apgalvotą pasiruošimą daryti nusikaltimus. Paprastai organizuotos grupės narius sieja nuolatiniai, netrumpalaikiai ryšiai, tačiau sprendžiant apie organizuotos grupės buvimą šios aplinkybės nėra esminės ir (ar) lemiamos. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas organizuota grupė yra (gali būti) ir tada, kai asmenys susitaria daryti vieną apysunkį, sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Taigi, darant išvadas dėl organizuotos grupės požymio, būtina įvertinti visas aplinkybes, padedančias atskleisti bendrininkų organizuotumo laipsnį (lygį), nusikaltimų planavimą, bendrininkų pasiskirstymą užduotimis ar vaidmenimis siekiant to paties tikslo (nusikalstamos veikos rezultato).

74. Nuteistieji V. B., A. D., G. A., V. E., V. L. ir A. B. bei nuteistojo V. D. gynėja apeliaciniuose skunduose ginčydami organizuotos grupės požymį teigia, kad jokio išankstinio susitarimo laikyti bei gabenti labai didelį kiekį kanapių dervos tarp jų nebuvo, jie vieni kitų nepažįsta arba jų tarpusavio ryšiai niekaip nesusiję su organizuotos grupės veikla, o atlikti jų objektyvūs veiksmai nepatvirtina bendro išankstinio plano daryti nusikaltimą realizavimo. Tokie apeliantų teiginiai prieštarauja byloje surinktiems, apygardos teismo ištirtiems ir nuosprendyje bei šiame teisėjų kolegijos nuosprendyje jau pirmiau išanalizuotiems įrodymams. Aptariant organizuotos grupės požymį nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų kontekste teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį. Nuteistieji pripažinti kaltais dėl labai didelio kiekio – 492 556,035 g (V. E. ir G. A. atitinkamai inkriminuotas 428 180 g) kanapių dervos disponavimo. Iš liudytojo pareigūno A. P. parodymų, taip pat kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų matyti, kad šis narkotikų krovinys į Lietuvą galimai pateko iš Ispanijos Karalystės, o vėliau turėjo būti išgabentas į Rusijos Federacinę Respubliką. Taigi šios narkotinės medžiagos buvo skirtos ne Lietuvos rinkai ir Lietuva šiuo atveju buvo tik tranzito šalis. Iš esmės šių aplinkybių neneigia ir nuteistasis V. D., teigdamas, kad narkotikų krovinį, neva pagal J. nurodymus, iš Lietuvos reikėjo išgabenti į (duomenys neskelbtini), o vėliau į (duomenys neskelbtini). Kita vertus, tokią išvadą pagrįstai leidžia daryti ir nuteistųjų disponuotos narkotinės medžiagos – kanapių dervos – kiekis, kurį įgyti net ir juodojoje rinkoje neturint nusikalstamame pasaulyje tam reikalingų tarptautinių ryšių, finansinių išteklių nėra jokių galimybių. Tokio kiekio kanapių dervos krovinys juodojoje rinka itin brangus, todėl V. D. versija, kad neva pažįstamas J., net ir susiklosčius tam tikroms nenumatytoms aplinkybėms, jį perdavė su nusikalstama veika nesusijusiam V. D., yra visiškai nelogiška. BK 260 straipsnyje numatytas nusikaltimas – neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, arba neteisėtas disponavimas labai dideliu šių psichiką veikiančių medžiagų kiekiu – yra viena iš pelningiausių nusikalstamų veikų, todėl ji viena iš dažniausių nusikalstamų grupuočių daromų nusikaltimų rūšių. Tais atvejais, kai vykdoma ir šių psichiką veikiančių medžiagų kontrabanda tokios nusikalstamos grupuotės įprastai veikia tarptautiniu mastu, palaikydamos ryšius su užsienio nusikaltėliais. Neteisėtas narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimas per skirtingas valstybes yra itin sudėtinga ir daug pasirengimo reikalaujanti nusikalstama veika, todėl ji vykdoma etapais, kai atskirus nusikalstamos veikos etapus atlieka skirtingi asmenys, dažnai pasitelkiant valstybių, per kurias gabenamas šis neteisėtas krovinys, vietos gyventojus. Akivaizdu ir tai, kad, siekiant sėkmingai įgyvendinti šią įstatymo draudžiamą veiką, jai pasirengiama iš anksto – parūpinamos narkotikams gabenti tinkamos transporto priemonės, esant būtinybei jos specialiai pritaikomos šioms medžiagoms gabenti, sutvarkomi būtini dokumentai, neabejotinai imamasi ir konspiracijos. Taigi nors nuteistieji nagrinėjamoje byloje nėra nuteisti dėl 492 556,035 g kanapių dervos įgijimo, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad nagrinėjamu laikotarpiu jų žinioje disponuota narkotinė medžiaga buvo neatsitiktinai.

75. Bylos duomenys iš tiesų patvirtina, kad ne visi nuteistieji vieni kitus pažinojo. Kaip matyti, V. D. buvo tas asmuo, kuris palaikė ryšius su visais kitais nuteistaisiais (išskyrus V. E.): A. B. buvo V. D. verslo partneris ir draugas; V. B. prižiūrėdavo ir remontuodavo pastarųjų versle naudojamas transporto priemones, be to, kaip galima spręsti, V. B. ir V. D. siejo ir bičiuliški santykiai; A. D. yra ne tik V. D. brolis, bet ir dirbo kartu su V. D. bei A. B. obuolių supirkimo versle; kaip galima spręsti iš bylos duomenų, V. D. ir V. L. taip pat siejo gana artimi bičiuliški santykiai; V. D. asmeniškai pažinojo ir G. A.. V. D. ryšius su šiais nuteistaisiais neabejotinai patvirtina ir nagrinėjamu laikotarpiu užfiksuotas jų intensyvus bendravimas mobiliuoju ryšiu: laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 26 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. su A. B. V. D. kontaktavo net 478 kartus; su A. D. – 334 kartus; su V. B. – 227 kartus; su V. L. – 209 kartus (t. 7, b. l. 112–114, 115–118). V. B., A. B. ir A. D., kaip matyti tiek iš bylos duomenų, tiek iš jų pačių parodymų, taip pat vieni kitus pažinojo (t. 7, b. l. 107–111). G. A. buvo pažįstamas su V. E., kurį pasikvietė V. D. nurodytai užduočiai – įsibrauti į angarą – atlikti (t. 28, b. l. 82–90, 96–104). Atitinkamai V. E., G. A. nurodžius, kad reikės dar vieno asmens, pakvietė savo pažįstamą R. J. (t. 7, b. l. 138–139). Taigi nors byloje ir nustatyta, kad ne visi nuteistieji vieni kitus pažinojo, tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, inkriminuojant šį organizuotos grupės požymį esminės reikšmės neturi, nes pagal teismų praktiką nėra būtina, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka tarpusavio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-648/2017).

76. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji bei nuteistojo V. D. gynėja ginčydami susitarimą daryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, teigia, kad byloje nėra fiksuotas nė vienas 2017 m. pavasario–vasaros laikotarpiu vykęs susitikimas ar telefoninis nuteistųjų tarpusavio pokalbis, kurio metu būtų suderintas susitarimas dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos laikymo bei gabenimo. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus atmeta kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Visiškai suprantama ir logiška, kad asmenys, vykdydami nusikalstamas veikas, o ypač labai sunkias, už kurias numatyta itin griežta baudžiamoji atsakomybė, telefoniniuose pokalbiuose neaptarinėja konkrečių jų darymo aplinkybių, priešingai, imasi konspiracijos, keičia mobiliojo ryšio įrenginius, naudoja išankstinio apmokėjimo SIM korteles, pokalbiuose kalba užšifruotai, nusikalstamos veikos darymo detales stengiasi suderinti asmeniniuose susitikimuose. Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad būtent tokių veiksmų ir ėmėsi nuteistieji. Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose vykdant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir jos fiksavimą užfiksuotų nuteistųjų V. D. ir V. B., V. D. ir V. L. pokalbių telefonu matyti, kad nuteistieji apie su nusikalstamomis veikomis susijusias aplinkybes kalbėjo užšifruotai (pavyzdžiui, V. B. nuvežęs pasverti puspriekabę „Schmitz“ V. D. telefonu jos svorį nurodė užmaskuotai: „jau lėksiu tuoj, o pažiūrėjom, septyni trisdešimt gaunasi pirmyn-atgal“, V. D. pasitikslinus tikslesnį svorį, V. D. nurodo: „supratau, tai čionai ką čia <...> su dviračiu, 15-ka, 17-ka minučių...“) arba stengėsi telefonu apskritai nekalbėti, o tik suderinti susitikimą, kuris, kaip įprastai, įvykdavo netrukus po pokalbio (t. 4, b. l. 125–147; t. 5, b. l. 35–44, 48–80). Apklaustas teisiamajame posėdyje V. D. ir pats pripažino, kad apie jo žinioje buvusį neteisėtą krovinį sąmoningai telefonu nekalbėdavo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad su kitais nuteistaisiais – A. B., A. D. – V. D. siejo darbiniai, šeiminiai bei asmeniniai ryšiai, be to, jie visi gyveno tame pačiame (duomenys neskelbtini) mieste, todėl neabejotina, kad jų nuolatiniai susitikimai vykdavo ir be išankstinio suderinimo telefonu, ir tai patvirtina byloje nustatytos 2017 m. rugpjūčio 28 d. aplinkybės, kai A. D. po pokalbio su A. B. ir V. D. išsinuomojo mikroautobusą narkotinėms medžiagoms iš V. L. sodybos išvežti. Be to, kaip jau aptarta pirmiau, atlikdami visus inkriminuotus objektyvius veiksmus, kurie buvo susiję su narkotikų krovinio pergabenimu bei laikymu, nuteistieji ėmėsi ir kitų kontržvalgybinių veiksmų: įsibraudami į angarą G. A. ir V. E. naudojosi radijo ryšio stotelėmis; G. A. ir V. D. tarpusavio ryšiui palaikyti naudojosi šiam tikslui specialiai įsigytais mobiliojo ryšio telefonais su išankstinio apmokėjimo SIM kortelėmis; gabenant narkotikus iš vienos vietos į kitą buvo naudojamos transporto priemonės, kurios tiesiogiai nebuvo susijusios su nuteistaisiais; narkotines medžiagas gabenę automobiliai buvo lydimi nuteistųjų, tokiu būdu išžvalgant kelią; laikant bei gabenant neteisėtą krovinį buvo naudojamas ir specialiai šiam tikslui įgytas ryšio blokatorius; (duomenys neskelbtini) aikštelėje pastatytas mikroautobusas su narkotinėmis medžiagomis pakaitomis buvo nuolat stebimas. Tokios aplinkybės ne tik patvirtina, kad nuteistieji esmines nusikalstamų veikų darymo aplinkybes derino asmeninių susitikimų metu, bet ir rodo, kad šios organizuotos grupės veikla pasižymėjo pakankamai aukštu organizuotumo lygiu, pasiskirstymu konkrečiomis funkcijomis bei užduotimis, o kiekvienas iš jos narių suprato savo vaidmenį bendrai daromoje nusikalstamoje veikoje ir ja siekiamo konkretaus tikslo – neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu.

77. Išankstinio nuteistųjų V. L. ir A. B. susitarimo vykdyti jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką niekaip nepaneigia jų apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad atliekant kriminalinę žvalgybą jie pirmą kartą buvo paminėti kur kas vėliau nei jiems inkriminuotas susitarimas veikti bendrai, kadangi asmens kaltė įrodinėjama viso proceso metu surinktais bei ištirtais įrodymais.

78. Bendro nuteistųjų susitarimo bei iš anksto suderinto nuteistųjų veikimo nepaneigia V. D. gynėjos bei V. L. apeliaciniuose skunduose akcentuojama aplinkybė, kad nagrinėjamu laikotarpiu pirmasis V. D. ir V. L. skambutis buvo užfiksuotas tik 2017 m. rugpjūčio 2 d. Atmesdama tokį apeliantų argumentą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šio nuteistųjų pokalbio turinį. Nors V. L. ir V. D. akivaizdžiai kalba užšifruotai, tačiau abu nuteistieji supranta vienas kitą, V. D. ne tik žino, su kokiais pokalbyje tiesiogiai neįvardytais asmenimis V. L. netrukus turi susitikti, tačiau jam (V. L.) netgi nurodo, kad „skaičiai žinai gali keistis, čia ne tame esmė <....> tas kaip sakant ne minimalistinis požiūris“, taip pasakydamas, kad suma už šių asmenų norimas paslaugas gali būti ir didesnė (t. 5, b. l. 49). Iš vėlesnių V. L. telefoninių pokalbių, taip pat liudytojų J. V., S. K. parodymų matyti, kad V. L. nuolat, net po kelis kartus per dieną bendravo su šiais liudytojais dėl transporto priemonės svorio techniniuose dokumentuose padidinimo (t. 5, b. l. 35–44, 48–80). Nors byloje nebuvo įrodyta aplinkybė, kad V. L. V. D. nurodymu organizavo būtent puspriekabės „Schmitz“, kurios grindyse įrengtoje slėptuvėje buvo laikomas narkotikų krovinys, svorio masės pakeitimą melagingais duomenimis techniniuose dokumentuose, tačiau gretinant šias aplinkybes su V. D. bei V. L. 2017 m. rugpjūčio 2 d. pokalbio turiniu, taip pat tuo, kad sėkmingam narkotinių medžiagų išgabenimui per Lietuvos valstybės sieną buvo reikalinga dokumentuose užmaskuoti dėl narkotikų krovinio padidėjusį transporto priemonės svorį, neabejotinai galima spręsti, jog neteisėtai veikti nuteistieji V. L. ir V. D. susitarė kur kas anksčiau, nei vyko šis apeliaciniuose skunduose minimas telefoninis pokalbis.

79. Byloje nustatyta ir tai, kad vykdydami nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, nuteistieji atliko skirtingas funkcijas ir užduotis. Priešingai nei teigiama V. D. gynėjos apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad V. D. buvo šios nusikalstamos grupuotės organizatorius. Jau pirmiau šiame nuosprendyje aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad būtent jis sutelkė kitus nuteistuosius, parengė nusikalstamų veikų darymo planą, parūpino reikalingas priemones, nurodė organizuotos grupės nariams jų vaidmenis, paskirstė užduotis bei neabejotinai ne tik pats dalyvavo vykdant nusikalstamą veiką, bet ir vadovavo bei koordinavo ją įgyvendinant. Byloje nustatyta, kad jo nurodymu siekiant nustatyti narkotikais pakrautos puspriekabės „Schmitz“ svorį V. B. vežė šią transporto priemonę sverti, prižiūrėjo ją (duomenys neskelbtini) kaime esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, o vėliau pervarė ją į savo naudojamą angarą (duomenys neskelbtini) kaime, kur narkotinės medžiagos buvo laikomos iki 2017 m. rugpjūčio 26 d. Šią dieną, V. D. sutelkti G. A., V. E. ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas R. J., V. D. nurodymu, naudodamiesi pastarojo perduotais įrankiais, įsibrovė į V. B. naudojamą angarą ir į V. D. nurodymu įsigytą mikroautobusą pakrovė kanapių dervos krovinį, kurį vykdydami V. D. nurodymus išvežė į V. L. sodybą. Ten narkotines medžiagas, V. D. paliepimu, perpakavo pastarojo parūpintomis priemonėmis, o vėliau sukrovė į V. L. nurodytą garažą. V. L. sodybos garaže, naudojant V. D. parūpintą ryšio blokavimo prietaisą, narkotinių medžiagų krovinys buvo laikomas iki 2017 m. rugpjūčio 28 d., kol V. D., V. L. ir A. D. šias psichiką veikiančias medžiagas sukrovė į pastarojo, V. D. nurodymu, specialiai šiam tikslui išsinuomotą mikroautobusą „Fiat Ducato“. A. D. gabenant narkotines medžiagas mikroautobusas „Fiat Ducato“ kontržvalgybiniais tikslais buvo lydimas iš pradžių V. D. vairuojamo automobilio „Nissan Juke“, o vėliau A. B. vairuojamo automobilio „Porsche Cayenne“. A. D. narkotikais pakrautą automobilį pastačius (duomenys neskelbtini) esančioje aikštelėje, kurioje bendrą verslą vykdė V. D. ir A. B., pastarasis kartu su A. D. pakaitomis vyko stebėti aikštelėje esančio automobilio „Fiat Ducato“ bei šios vietovės prieigų. Bylos aplinkybės patvirtina, kad kiekvienas iš nuteistųjų gerai suprato jiems priskirtą vaidmenį, suvokė, kad atlikdami jiems pavestas užduotis prisideda prie bendrai daromos nusikalstamos veikos ir sėkmingo jos realizavimo, taip tikėdamiesi iš šios neteisėtos veiklos gauti finansinės naudos. Kaip pagrįstai nurodė ir apygardos teismas, aplinkybė, kad nuteistieji V. B., G. A., V. E., A. D. ir A. B. nusikalstamos veikos daryme dalyvavo epizodiškai, nepaneigia jų veikimo organizuota grupe.

80. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinių skundų argumentus, kad G. A., V. E. ir R. J. vaidmuo, kai jie V. D. buvo pasitelkti tik 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir vieninteliam tikslui – išgabenti narkotines medžiagas iš (duomenys neskelbtini) kaime esančio angaro, rodo nepagrįstas apygardos teismo išvadas dėl organizuotos grupės egzistavimo. Iš G. A., V. E. ir R. J. parodymų, taip pat byloje ištirtų įrodymų visumos matyti, kad jie neabejotinai suprato, kad V. D. prašė juos atlikti neteisėtą veiką – įsibrauti į angarą ir pagrobti labai didelį narkotikų krovinį. Toks G. A., V. E. ir R. J. įsitraukimas buvo gana detaliai V. D. suderintas ir suorganizuotas. G. A. iš V. D. buvo žinoma, kad šis krovinys bus sudėtas puspriekabės dugne įrengtoje slėptuvėje, V. D. jam iš anksto parodė angarą, aptarė geriausią būdą į jį patekti, perdavė įrankius, reikalingus nuimti grindų lentoms, nurodė laikytis konspiracijos – pasirūpinti šiam tikslui reikalinga transporto priemone, naudotis mobiliojo ryšio telefonu su išankstinio apmokėjimo SIM kortele, perdavė radijo ryšio stoteles. Be to, ikiteisminio tyrimo metu R. J. parodė, kad iš V. E. jam buvo žinoma, kad narkotikus iš angaro reikia pervežti, nes „kažkokie bachūrai kažko tarpusavyje nepasidalina“ (t. 7, b. l. 166–168). Tokie asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymai leidžia pagrįstai spręsti, kad vykdydami V. D. nurodymus jie suprato ir tai, kad kartu su V. D. neteisėtai veikia ir kiti asmenys. Tokią aplinkybę tik patvirtina vėlesnė įvykių eiga, kai G. A. ir V. E., V. D. nurodymu, labai didelį narkotinių medžiagų kiekį nugabeno į V. L. sodybą, ten atvirai, neslėpdami nuo sodybos šeimininko, teritorijoje naudojant ryšio blokavimo prietaisą, perpakavo krovinį, o vėliau sudėjo paketus į V. L. nurodytą vietą garaže. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad G. A. ir V. E. praeityje buvo ne kartą teisti, todėl, įvertindami šias paminėtas aplinkybes, taip pat net ir juodojoje rinkoje itin didelį narkotikų kiekį, jiems pažadėto atlygio dydį, jie suprato įsitraukę į kur kas labiau organizuotą nusikalstamą grupuotę, kurios veikla susijusi su itin didelio kiekio narkotinių medžiagų disponavimu. Taigi nėra pagrindo teigti, kad G. A. ir V. E. nebuvo V. D. sutelktos organizuotos grupės nariai.

81. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas imperatyvias baudžiamojo proceso nuostatas, nuteistųjų kaltę dėl jų veikimo organizuota grupe nepagrįstai grindė liudytojo A. P. parodymais bei jo 2017 m. rugsėjo 5 d. surašytame tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis apie tai, kad nuteistieji dar prieš pradedant kriminalinės žvalgybos tyrimą galėjo neteisėtai disponuoti narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, o V. D. ir V. B. dar iki šių nusikalstamų veikų padarymo buvo siejami su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu (t. 18, b. l. 188–189). Tačiau atmesdama tokius apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad būtent turima pirminė informacija apie galimai daromas sunkias ir labai sunkias nusikalstamas veikas (BK 199 ir 260 straipsniai), tuo pagrindu pradėti kriminalinės žvalgybos veiksmai, be kita ko, ir sankcionuoti kompetentingų institucijų, jų metu surinkta informacija ir buvo vada pradėti ikiteisminį tyrimą šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Ir priešingai nei teigia apeliantai, atlikus byloje ikiteisminį tyrimą kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija pasitvirtino, todėl atmesti liudytojo A. P. parodymus byloje nebuvo jokio pagrindo.

82. Taigi, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nusikalstamą veiką nuteistieji įvykdė veikdami organizuota grupe. Konstatavus šią aplinkybę nuteistųjų V. L., V. B., A. B. ir A. D. apeliacinių skundų teiginiai, kad apygardos teismas jų kaltę dėl 64 376,035 g kanapių dervos neteisėto laikymo puspriekabės „Schmitz“ slėptuvėje preziumavo nesiremdamas jokiais baudžiamosios bylos duomenimis, atmestina kaip nepagrįsta. Kaip jau aptarta pirmiau, bylos duomenų visuma nustatyta, kad nuteistieji V. D., A. D., V. B., V. L. ir A. B., veikdami organizuota grupe 2017 m. pavasario–vasaros laikotarpiais, siekdami neteisėtai praturtėti, susitarė dėl labai didelio kiekio 492 556,035 g kanapių dervos laikymo bei gabenimo. Būtent toks kiekis narkotinių medžiagų buvo laikomas (duomenys neskelbtini) kaime esančiame V. B. naudojamame angare puspriekabės „Schmitz“ grindyse įrengtoje slėptuvėje tuo metu, kai 2017 m. rugpjūčio 26 d. G. A. įsibrovė į angarą ir kartu su V. E. bei R. J., vykdydami V. D. nurodymus, perkrovė narkotines medžiagas į mikroautobusą „VW Multivan“ ir išvežė į V. L. sodybą. Iš nuteistųjų V. D., G. A., V. E. bei nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto R. J. parodymų matyti, kad G. A., V. E. ir R. J. iš puspriekabės slėptuvės turėjo iškrauti visą jame esantį krovinį, t. y. 492 556,035 g kanapių dervos. Tačiau G. A. per klaidą dalies slėptuvėje buvusių paketų nepamatė ir jų į mikroautobusą nesukrovė, todėl dalis narkotinių medžiagų – 64 376,035 g – liko puspriekabės slėptuvėje (duomenys neskelbtini) kaime esančiame angare, kol ją vėliau surado ir išėmė policijos pareigūnai. Tokiu atveju, įvertinus nuteistųjų tyčios apimtį, t. y. susitarimą veikiant organizuota grupe disponuoti visu 492 556,035 g narkotinės medžiagos kiekiu, aplinkybė, jog dalis šių psichiką veikiančių medžiagų per klaidą liko puspriekabėje „Schmitz“, nepaneigia jų kaltės dėl šio kiekio laikymo angare. Iš esmės analogiškai argumentais atmestini ir nuteistųjų V. B., A. D. bei A. B. apeliacinių skundų teiginiai, kad jiems nepagrįstai inkriminuotas narkotinių medžiagų laikymas angare (duomenys neskelbtini) kaime ar V. L. sodyboje (duomenys neskelbtini) kaime. Laikymas BK 260 straipsnio 3 dalies prasme – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑P‑218/2009, Nr. 2K-162/2011, Nr. 2K-53-895/2016). Pripažinus nuteistuosius veikus organizuota grupe, veikos kvalifikacijai neturi reikšmės, kurio iš kaltininko žinioje buvo šios neteisėtos medžiagos skirtingais nusikalstamos veikos padarymo etapais.

Dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikalstamos veikos dalyko

83. Nuteistojo V. D. gynėjos apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodytas BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis – labai didelis narkotinės medžiagos kiekis. Anot gynėjos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą skirti papildomą tyrimą siekiant ištirti grynosios medžiagos kiekį kanapių dervoje bei psichoaktyviosios medžiagos koncentraciją ir vadovavosi prielaidų pagrindu padarytomis specialistų išvadomis bei specialistės R. Sakalauskaitės paaiškinimais teisme, kad visose išimtose plytelėse yra narkotinė medžiaga – kanapių derva. Tačiau tokie apeliantės teiginiai nepagrįsti, todėl atmetami.

84. Bylos duomenimis, 2017 m. rugpjūčio 31 d. užduotimi Nr. 38-S-9241 buvo paskirta atlikti kompleksinį biologinį (DNR)-daktiloskopinį-cheminį objektų tyrimą. Tyrimui buvo pateikti objektai: rudos ir tamsiai rudos spalvos kieta medžiaga, supresuota į plyteles, kratos metu paimtas iš automobilio „Fiat Ducato“. Bendras pateiktų tirti objektų kiekis – 4 400 vnt. plytelių. Be to, 2017 m. rugpjūčio 31 d. užduotimi Nr. IBPS-S-138795 buvo paskirta atlikti kompleksinį objektų tyrimą, cheminiam tyrimui pateikiant iš viso 662 vnt. plytelių ir 690,24 g supjaustytų rudos spalvos plokščių į plytelės formą supresuotų kietų medžiagų fragmentų, rastų kratos metu angare, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, puspriekabės „Schmitz Cargobull“ grindyse aptiktoje slėptuvėje. Specialistų išvadose Nr. 140-(5267)-IS-1-1107 (t. 1, b. l. 124–125) bei Nr. 140-(5254)-IS1-1105 (t. 2, b. l. 74–75) konstatuota, kad šios tyrimams pateiktos plytelės bei supjaustyti rudos spalvos plokščių į plytelės formą supresuotų kietų medžiagų fragmentai yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios bendra masė 492 556,035 g. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintame narkotinių ir psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti medicinos tikslams, sąraše (pagal 1961 m. Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos IV sąrašą), galiojusiame nusikalstamos veikos padarymo metu, be kita ko, nurodyta, kad draudžiama vartoti medicinos tikslais medžiaga yra kanapių derva (Cannabis resin). Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepriklausomai nuo joje esančio ^9-tetrahidrokanabinolio kiekio, kanapių dervos masė ir yra laikoma narkotine medžiaga, todėl reikalavimas tirti ir aiškintis šios medžiagos aktyviųjų elementų kiekį (narkotinę kokybę) teisės aktais bei teismų praktika nenustatytas.

85. Nėra pagrindo sutikti ir su V. D. gynėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, siekiant įrodyti nusikalstamos veikos dalyką, būtina ištirti visą išimtos medžiagos kiekį. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ kanapių dervos (Cannabis resin) labai didelis kiekis yra nuo 125 g šios medžiagos. Taigi kanapių dervos kiekis, kuriuo disponavo V. D., labai didelio šios medžiagos kiekio ribą viršija daugiau kaip 3 900 kartų. Siekiant išsiaiškinti tyrimo metodiką ir narkotinės medžiagos kiekio ir kokybės nustatymo klausimus, pirmosios instancijos teisme buvo apklausta vieną iš tyrimų atlikusi specialistė R. Sakalauskaitė. Anot jos, tiek ji, tiek specialisto išvadą Nr. 140-(5267)-IS1-1107 pateikęs specialistas Aidas Žebrauskas pagal matmenis, atspalvį, įspaudus suskirstė tyrimui pateiktas plyteles į atskiras grupes, kiekvieną grupę atskirai suskirstė į pogrupius ir kiekvienos grupės plyteles tyrė pagal atrinktas plyteles. Ėminiai buvo imami iš skirtingų gabaliukų. Supjaustytos plytelės buvo sudėtos į vieną talpą, pasvertos, sutrintos ir ėminiai buvo imti iš skirtingų sutrintos medžiagos vietų. Anot specialistės R. Sakalauskaitės, visų plytelių grupių rezultatai buvo identiški, skyrėsi tik tai, kad plytelės skyrėsi vizualiai, todėl pagal Jungtinių Tautų rekomendacijas buvo tirtas maksimalus plytelių skaičius. Iš 566 vnt. plytelių grupės buvo atrinktos 28 plytelės, iš 96 vnt. plytelių grupės – 23 plytelės. Ėminys buvo imtas iš kiekvienos atrinktos plytelės. Specialistė nurodė ir tai, kad ištirtose plytelėse priemaišų nebuvo, todėl atlikus visų plytelių tyrimą specialisto išvados iš esmės nesikeistų (t. 39, b. l. 194–197). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiomis pagal nustatytas rekomendacijas atliktomis specialistų išvadomis, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš V. B. naudojamame angare esančios puspriekabės slėptuvės buvo išimta 64 376,035 g kanapių dervos, o automobilyje „Fiat Ducato“ – 428 180 g kanapių dervos. Taigi, tiek vilkiko puspriekabės slėptuvėje, tiek automobilyje „Fiat Ducato“ rastos kanapių dervos kiekis viršijo labai didelio kiekio ribą (125 g), todėl priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požymis – labai didelis kiekis – byloje įrodytas.

Dėl įrodymų vertinimo ir V. D. bei V. B. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija)

86. BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius). Nuteistieji V. D. ir V. B. pripažinti kaltais dėl rengimosi įvykdyti šią sunkią nusikalstamą veiką.

87. V. D. gynėja bei V. B. savo apeliaciniuose skunduose akcentuoja ne tik tai, kad puspriekabės svėrimo metu transporto priemonėje įrengtoje slėptuvėje narkotikų krovinio nebuvo, o V. B. apie draudžiamas medžiagas apskritai nežinojo, tačiau ir aplinkybę, kad V. D. prašymu atlikti V. B. veiksmai gabenant puspriekabę pasverti patys savaime niekaip nesudarė sąlygų palengvinti narkotinės medžiagos kontrabandą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

88. BK 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Kiekvienas nurodytas objektyvusis rengimosi požymis turi alternatyvią savarankišką reikšmę, t. y. bet kurio iš jų nustatymas kaltininko (suprantama, esant ir kitiems įstatyme numatytiems rengimosi požymiams) veikoje gali būti vertinamas kaip rengimasis padaryti nusikaltimą. Konkretus rengimasis objektyviai gali pasireikšti įvairiais minėtais požymiais ar jų visuma. Nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas reiškia ne tik sąlygų, reikšmingai lengvinančių sumanyto nusikaltimo padarymą, bet ir sąlygų, be kurių sumanytas nusikaltimas apskritai negalėtų būti padarytas, sudarymą. Apibūdinant subjektyviuosius rengimosi padaryti nusikaltimą požymius, pažymėtina, kad šiai stadijai, kaip kryptingai, tikslingai nusikalstamai veikai, būdinga iš anksto apgalvota, konkreti ar alternatyvi tiesioginė tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad kaltininkas: 1) supranta nusikaltimo, kuriam rengiasi, pobūdį, jo sudėties požymius; 2) įsitikinęs, kad sumanytam nusikaltimui būtina pasirengti atliekant atitinkamus veiksmus (neveikimą); 3) suvokia numatytų rengimosi veiksmų pobūdį, jų svarbą tolesnei nusikalstamai veikai; 4) numato priežastinį ryšį ir jo vystymąsi tarp rengimosi ir vėlesnių nusikalstamos veikos stadijų; 5) įsitikinęs, kad atlikęs numatytus pasirengimo veiksmus neapsiribos jais ir tęs savo veiklą, padarys sumanytą nusikaltimą. Rengimosi motyvas, tikslas, tyčia susiformuoja iki rengimosi veiksmų (neveikimo) pradžios. Padarytus veiksmus vertinant kaip rengimąsi padaryti nusikaltimą svarbu nustatyti tris dalykus: 1) šie veiksmai nėra numatyti BK specialiosios dalies straipsnyje kaip atskiros nusikalstamos veikos požymiai arba nusikaltimo, kuris inkriminuojamas kaltininkui, veikos požymis; 2) padaryta veika objektyviai atitinka BK 21 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų požymius; 3) padarytos veikos palengvina baudžiamajame įstatyme numatytos pavojingos veikos darymą, padarinių kilimą. Be to, rengimasis yra nusikaltimo stadija tik tada, kai asmuo rengiasi daryti konkretų nusikaltimą ar nusikaltimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-157/2014).

89. Byloje jau pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, kad V. B., veikdamas organizuota grupe su kitais byloje nuteistais asmenimis, disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, todėl remiantis jais kaip nepagrįsti atmestini V. B. ir V. D. gynėjos apeliacinių skundų argumentai, kad svėrimo metu puspriekabės „Schmitz“ slėptuvėje narkotinių medžiagų krovinio dar nebuvo bei tai, kad V. B. apie narkotines medžiagas šioje transporto priemonėje apskritai nežinojo. V. D. teisiamajame posėdyje neneigė, kad šios narkotinės medžiagos kontrabandos būdu turėjo būti išgabentos iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), o vėliau į (duomenys neskelbtini) (t. 38, b. l. 4–7, 65–69). Be to, paties nuteistojo V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino patikimais ir jais vadovavosi, patvirtina, kad V. D. paprašius pasverti puspriekabę „Schmitz“ jis suprato, kad šia transporto priemone, t. y. joje įrengtoje slėptuvėje, ketinama kažką pervežti per Lietuvos valstybės sieną (t. 17, b. l. 173–177). Teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai P. P. ir A. B. nors ir pripažino, kad V. B. prašymas pasverti puspriekabę jiems jokių įtarimų nesukėlė, tačiau nurodė, kad puspriekabės sveriamos tam, kad kertant valstybių sienas pasienio kontrolės punktuose nekiltų problemų dėl transporto priemonių faktinio ir techniniuose dokumentuose nurodyto svorio neatitikimų (t. 34, b. l. 63–64). Taigi gretinant šiuos liudytojų, nuteistųjų V. D. ir V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus su byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad svėrimo metu į puspriekabę jau buvo pakrautas narkotikų krovinys, o V. B. apie tai žinojo, galima daryti pagrįstą išvadą, kad gabendamas puspriekabę pasverti, vėliau ją prižiūrėdamas, taip pat ją pervarydamas į savo naudojamą angarą V. B. ne tik suprato šių veiksmų tikslą, t. y. ketinimus ateityje šias narkotines medžiagas išgabenti kontrabandos būdu iš Lietuvos Respublikos, bet ir kartu su V. D. siekė bendrai realizuoti šią nusikalstamą veiką.

90. Vienas iš alternatyvių rengimosi padaryti nusikaltimą požymių yra veikimo plano sudarymas, t. y. nusikaltimo padarymo priemonių, įrankių įgijimo, pritaikymo, bendrininkų telkimo būdų ar kitų rengimosi veiksmų numatymas, nusikaltimo padarymo eigos, laiko, būdų, bendrininkų vaidmenų numatymas ir pan.; numatymas, suplanavimas veiksmų, būtinų likviduojant galimus nusikaltimo pėdsakus, realizuojant nusikalstamai įgytą turtą ir pan. Konstatuojant objektyvaus rengimosi stadijos požymio „veiksmo plano sudarymas“ buvimą, pakanka, kad kaltininkas siekiamo padaryti nusikaltimo eigą numato bendrais, esminiais bruožais. Šiuo atveju, priešingai nei teigiama V. D. gynėjos apeliaciniame skunde, byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. D., kaip jo paties suburtos organizuotos grupės, kurios tikslas buvo ne tik disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, bet ir jos kontrabanda, organizatorius buvo sudaręs nusikalstamų veikų, tarp jų ir kontrabandos, veikimo planą ir šį planą buvo jau pradėjęs vykdyti. Nors pirmosios instancijos teismas ir pašalino aplinkybę, kad V. D. parūpino puspriekabę „Schmitz“, kurioje buvo įrengta slėptuvė, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad dar iki 2017 m. birželio 27 d. (puspriekabės svėrimo dienos) tiek ši transporto priemonė su žinomai įrengta slėptuve, tiek šios transporto priemonės dokumentai, tiek ir šioje slėptuvėje paslėptas labai didelis narkotinių medžiagų krovinys buvo V. D. žinioje. Taigi V. D. jau 2017 m. vasaros pradžioje disponavo ne tik nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 3 dalyje, dalyku – neteisėtu kroviniu, bet ir šiam kroviniui pergabenti per valstybės sieną būtina priemone – puspriekabe „Schmitz“ su neteisėtai įrengta slėptuve. Be to, būtent V. D. nurodymu 2017 m. birželio 27 d. V. B. važiavo šią puspriekabę pasverti, kad nustatytų dėl įrengtos slėptuvės bei pakrauto narkotikų krovinio pakitusį faktinį puspriekabės svorį. Sutiktina su apeliacinių skundų teiginiais, kad ne bet kokie asmens veiksmai, padaryti iki nusikaltimo pradžios, jau reiškia rengimosi daryti nusikaltimą stadiją. Baudžiamąją atsakomybę už rengimąsi užtraukia tik tokie veiksmai, kurie palengvina ateityje daryti nusikaltimą, t. y. padaryti įstatyme numatytą pavojingą veiką ar sukelti baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius. Šiuo atveju teisėjų kolegijai abejonių nekelia tai, kad puspriekabės faktinio svorio nustatymas sudarė sąlygas palengvinti ateityje planuojamą narkotinių medžiagų kontrabandą, kadangi, žinodami apie krovininių transporto priemonių patikras pasienio punktuose, nuteistieji suprato ir tai, kad siekiant sėkmingai įvykdyti planuojamą nusikalstamą veiką turi būti imamasi papildomų veiksmų. Bylos duomenys, o būtent liudytojų S. K. (t. 34, b. l. 66–68), J. V. (t. 34, b. l. 68–69) parodymai, taip pat kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuoti V. D. ir V. L., V. L. ir minėtų liudytojų tarpusavio pokalbiai telefonu patvirtina, kad sužinojęs faktinį puspriekabės su kanapių dervos kroviniu svorį V. D. ieškojo būdų, kaip pakeisti transporto priemonių techninius dokumentus, o būtent transporto priemonės registracijos liudijime „G“ grafoje, kurioje nurodoma transporto priemonės masė be krovinio, įrašyti 1 000 kg didesnę reikšmę (t. 4, b. l. 125–147; t. 5, b. l. 35–44, 48–80). Be to, iš V. D. parodymų matyti ir tai, kad narkotikų krovinys pirmiausia turėjo būti gabenamas į (duomenys neskelbtini), šią aplinkybę patvirtina ir įvykių eiga, kai iš V. B. angare laikomos puspriekabės narkotikai iš pradžių buvo išvežti pas V. L., o vėliau – į (duomenys neskelbtini), esančius apie 20 km atstumu iki Lietuvos ir (duomenys neskelbtini) valstybių sienos. Tokiems veiksmams, kaip matyti, taip pat buvo iš anksto pasiruošta: V. D. davė nurodymus kitiems už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistiems bendrininkams parengti patalpas, parūpinti transporto priemones, reikalingas tarpiniam labai didelio kiekio narkotinės medžiagos krovinio laikymui bei gabenimui; pats konspiraciniais tikslais parūpino ryšio blokatorių, radijo stoteles, priemones, skirtas narkotikams perpakuoti. Taigi šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai teigti, kad V. D. buvo parengęs šios konkrečios nusikalstamos veikos, t. y. 492 556,035 g narkotinės medžiagos kanapių dervos kontrabandos per Lietuvos valstybės sieną, planą, o jo nurodymu V. B. gabendamas narkotikais pakrautą puspriekabę pasverti pradėjo šį planą vykdyti. Be to, iš šių paminėtų aplinkybių galima konstatuoti ir kitą objektyvųjį rengimosi daryti kontrabandą požymį – bendrininkų telkimą, kadangi V. D. savo sudarytam veikimo planui įgyvendinti pasitelkė bendrininką V. B., kuris siekdamas to paties tikslo – kontrabandos būdu išgabenti iš Lietuvos labai didelį kanapių dervos krovinį – atliko V. D. jam pavestą užduotį. Taigi nuteistųjų V. D. ir V. B. veiksmai atitinka rengimosi padaryti kontrabandą požymius, todėl jų veika pirmosios instancijos teismo teisingai kvalifikuota pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija).

91. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su V. D. gynėjos apeliacinio skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas V. D. nusikalstamas veikas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 21 straipsnį bei 199 straipsnio 3 dalį nepagrįstai remiasi BK 24 straipsnio 4 dalies nuostata. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką visi organizuotos grupės bendrininkai laikomi nusikaltimo vykdytojais ir kvalifikuojant jų padarytas veikas BK 24 straipsniu nesiremiama. Jei asmuo dalyvauja nusikaltime kaip organizatorius ir kaip vykdytojas, jo veiksmai net ir esant sudėtinei bendrininkavimo formai nekvalifikuojami papildomai pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, tačiau, konstatavus organizuotos grupės požymį, kaltininko veiksmų kvalifikacijoje nurodoma ne BK 24 straipsnio atitinkama dalis, o BK 25 straipsnio 3 dalis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2013, Nr. 2K-140/2014). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 26 straipsnio 4 dalį organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, kuriame nustatyta atsakomybė už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. Tačiau pagal teismų praktikoje susiformavusią nuostatą nuoroda į BK 24 straipsnio atitinkamą dalį nėra būtina kvalifikuojant organizuotos grupės narių padarytą nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257-719/2017). Tokiu atveju skundžiamas nuosprendis keistinas pašalinant iš nuteistajam V. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo nuorodą į BK 24 straipsnio 4 dalį.

92. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto A. B. ir jo gynėjo advokato V. Martyšiaus teiginius, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes dėl klausos sutrikimų A. B. negalėjo tinkamai dalyvauti baudžiamajame procese. Anot nuteistojo A. B. bei jo gynėjo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jų prašymą skirti A. B. teismo medicinos ekspertizę siekiant nustatyti jo klausos pakenkimo lygį. Iš apelianto bei gynėjo teisiamajame posėdyje pateiktų 2021 m. gruodžio 9 d. medicinos dokumentų išrašo / siuntimo, 2021 m. lapkričio 16 d. išduoto neįgaliojo pažymėjimo, 2022 m. sausio 10 d. išrašo iš medicinos dokumentų matyti, kad A. B. nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų darbingumo lygis, diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (t. 45, b. l. 138–142). Tačiau net ir įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo pažeistos nuteistojo A. B. procesinės teisės. Iš bylos duomenų matyti, kad A. B. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžiuose buvo ne kartą apklaustas, prasmingai atsakinėjo į jam užduotus klausimus, be to, pats aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose tiriant įrodymus, uždavė liudytojams klausimus. Jokių prašymų, susijusių su negalia dėl klausos sutrikimų, nei nuteistasis, nei viso proceso metu jam atstovavę gynėjai ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar pirmosios instancijos teismui nepateikė. Pagrįstų abejonių dėl nuteistojo klausos teisėjų kolegijai nekilo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, kadangi nuteistasis jam užduotus klausimus girdėdavo bei į juos prasmingai atsakydavo. Be to, A. B. pats pripažino, kad nors kreipėsi į medicinos įstaigą dėl klausos aparato įsigijimo, tačiau jam ši priemonė taip ir nebuvo suteikta.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės V. D. pripažinimo

93. Apeliaciniame skunde V. D. gynėja taip pat prašo pripažinti V. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai dėl jos gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Anot jos, apygardos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nuteistojo V. D. duoti parodymai bei prisipažinimas dėl nusikalstamų veikų padarymo buvo nenuoširdūs.

94. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017), o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑107/2013, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017). Pabrėžtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.

95. V. D. ikiteisminio tyrimo metu dėl jam pareikštų įtarimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje, buvo apklaustas keletą kartų. 2017 m. rugsėjo 14 d. ir 2017 m. spalio 3 d. įtariamojo apklausose V. D. savo pozicijos dėl pareikštų kaltinimų neišsakė ir parodymų nedavė (t. 12, b. l. 156–157, 161–163), o apklaustas 2018 m. rugpjūčio 7 d. teigė, jog dėl pareikštų įtarimų prisipažįsta visiškai, nuoširdžiai gailisi, tačiau šioje proceso stadijoje parodymų neduos (t. 12, b. l. 168–169). Apklaustas teisiamajame posėdyje V. D. nurodė savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pripažįstantis, teigė dėl jų nuoširdžiai besigailintis (t. 38, b. l. 4–7, 65–68). Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad vien tai, jog nuteistasis, pasinaudodamas jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, parodymus apie savo padarytas nusikalstamas veikas davė tik teisminio nagrinėjimo metu, nėra pagrindas atsisakyti jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tačiau tokiu atveju būtina įvertinti, ar teisiamajame posėdyje duoti kaltininko parodymai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Įvertinusi nuteistojo V. D. parodymus, jų turinį byloje surinktų duomenų kontekste, apygardos teismo motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Taigi, kaip jau aptarta pirmiau, V. D. teisiamajame posėdyje nurodytos aplinkybės buvo derintos prie jam jau žinomų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, nenurodant ir nepadedant teismui nustatyti naujų bylai reikšmingų aplinkybių. Kita vertus, nors V. D. savo kaltę dėl disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos bei rengimosi įvykdyti jos kontrabandą pripažino, tačiau savo parodymais jis akivaizdžiai siekė padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės kitiems šioje byloje nuteistiems bendrininkams, be to, teigdamas, kad jis tik vykdė byloje nenustatyto asmens nurodymus, bandė sumenkinti ir savo, kaip nusikalstamų veikų organizatoriaus, vaidmenį. Todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad V. D. prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų nusikalstamų veikų.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

96. Apeliaciniuose skunduose nuteistojo V. D. gynėja, nuteistieji V. E., G. A. ir V. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas skyrė jiems per griežtas bausmes. Apeliantų įsitikinimu, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra pagrindas paskirti nuteistiesiems švelnesnes bausmes. Tokius apeliaciniuose skunduose išdėstytus prašymus apeliantai grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, pernelyg sureikšmino nusikalstamos veikos pavojingumą, narkotinės medžiagos kiekį, o teigiamai juos charakterizuojančias aplinkybes įvertino formaliai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems V. D., V. B., G. A. ir V. E. baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jiems skiriamų bausmių dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistųjų asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą.

97. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė.

98. Už BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674) numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatyta laisvės atėmimo nuo trejų iki dešimties metų bausmė, o BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numato laisvės atėmimo nuo dešimties iki penkiolikos metų bausmę.

99. Pirmosios instancijos teismas V. D. pagal BK 21 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674) paskyrė laisvės atėmimą aštuoneriems metams, o už BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – laisvės atėmimą keturiolikai metų šešiems mėnesiams, t. y. bausmes, kurių dydžiai viršija šių straipsnių sankcijose numatytus bausmių vidurkius ir yra artimi maksimaliam bausmių dydžiui. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, apygardos teismas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė V. D. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą keturiolikai metų šešiems mėnesiams. V. B. apygardos teismas už BK 21 straipsnyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674) numatytą nusikalstamą veiką paskyrė šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimą dvylikai metų šešiems mėnesiams. V. B. paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas atitinka šių straipsnių sankcijose numatytą bausmių vidurkį. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu apygardos teismas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė V. B. galutinę subendrintą bausmę – dvylika metų šešis mėnesius laisvės atėmimo. Tuo tarpu G. A. ir V. E. pirmosios instancijos teismas už BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrė minimalią sankcijoje numatytą bausmę – dešimties metų laisvės atėmimą.

100. Skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas šiems nuteistiesiems pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas jie įvykdė veikdami organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). V. D. ir V. B. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkioms nusikalstamoms veikoms (BK BK 11 straipsnio 5 dalis), o kita – labai sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 6 dalis). G. A. ir V. E. padarė vieną labai sunkią nusikalstamą veiką. Nuteistųjų V. D., V. B., G. A. ir V. E. įvykdyta BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika baigta, o V. D. ir V. B. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 199 straipsnio 3 dalyje, nutrūko rengimosi stadijoje. Minėtos nusikalstamos veikos padarytos savanaudiškais motyvais siekiant gauti neteisėtų pajamų. Sutiktina su apeliantų teiginiu, kad nuteistųjų disponuota narkotinė medžiaga į apyvartą nepateko, ji buvo paimta policijos pareigūnų, taigi ši nusikalstama veika realių labai sunkių ar negrąžinamų padarinių kitiems asmenims nesukėlė. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistieji neteisėtai disponavo itin dideliu narkotinės medžiagos kiekiu (V. D. ir V. B. inkriminuotas 492 556,035 g kanapių dervos kiekis, o V. E. ir G. A. pripažinti kaltais dėl 428 180 g kanapių dervos gabenimo bei laikymo). Toks draudžiamų medžiagų kiekis net ir juodojoje rinkoje yra gana didelis. Todėl vien ta aplinkybė, kad laiku užkardžius šios nusikalstamos veikos padarymą ši narkotinė medžiaga į apyvartą nepateko, nesumenkina nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumo. Nusikalstamų veikų pobūdis, nuteistųjų, dalyvavusių jas padarant, skaičius, konspiracijos laikymasis leidžia pagrįstai spręsti, kad šie nusikaltimai buvo padaryti neatsitiktinai, jie buvo gerai apgalvoti, jiems buvo iš anksto pasirengta, o jiems padaryti buvo pasitelktos papildomos priemonės.

101. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir nuteistuosius charakterizuojančias aplinkybes. Bylos duomenimis, V. D. turi šeimą (t. 12, b. l. 22–23), iki suėmimo dirbo (t. 12, b. l. 24), baustas administracine tvarka (t. 12, b. l. 27–28), neteistas (t. 12, b. l. 116–118). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir V. D. vaidmenį padarant šias nusikalstamas veikas. Ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo V. D. vaidmuo padarant nusikalstamas veikas nebuvo tik pagalbinis vykdant kito asmens nurodymus, priešingai, V. D. buvo nusikalstamos grupuotės organizatorius, būtent jis į nusikaltimų darymą įtraukė kitus nuteistuosius, davė jiems nurodymus, parūpino priemones bei koordinavo jų veiksmus. Tai, kad šiuo nuosprendžiu buvo pašalinta aplinkybė, jog 2017 m. rugpjūčio 26 d. V. D. stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų G. A., V. E. ir R. J. įsibrauti į angarą (duomenys neskelbtini) kaime ir pagrobti puspriekabėje laikomas narkotines medžiagas, nėra esminė ir nesudaro pagrindo švelninti V. D. paskirtos bausmės.

102. V. B. taip pat turi šeimą (t. 17, b. l. 74–75), bylos duomenimis, jis nuo 2014 m. niekur nedirbo, tačiau, apelianto teigimu, jis iki suėmimo dirbo neoficialiai (t. 17, b. l. 76), Užimtumo tarnyboje nesiregistravo (t. 17, b. l. 77), baustas administracine tvarka (t. 17, b. l. 78), teistas Lietuvoje ir užsienyje, bausmes atlikęs (t. 41, b. l. 156–158). Vertinant jo vaidmenį padarant nusikalstamas veikas galima spręsti, kad jis buvo nusikalstamų veikų vykdytojas, atliko V. D. jam duotus nurodymus.

103. V. E. nevedęs, tačiau su sugyventine augina mažametį vaiką (t. 29, b. l. 88–89), nuo 2006 m. niekur nedirba (t. 28, b. l. 125), baustas administracine tvarka (t. 28, b. l. 127), nors teistumas Lietuvoje išnykęs, tačiau V. E. praeityje ne kartą teistas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (dažniausiai už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas), paskutinį kartą 2016 m. (t. 28, b. l. 137–156). Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad byloje nagrinėjama nusikalstama veika nėra atsitiktinė, šia neteisėta veika buvo siekiama savanaudiškų tikslų – gauti neteisėtų pajamų. Skirdamas minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę apygardos teismas įvertino, kad V. E. vaidmuo nusikalstamos veikos padarymo metu buvo antraeilis, jis V. D. nurodymu atliko techninio pobūdžio darbus.

104. Bylos duomenimis, G. A. nevedęs (t. 26, b. l. 37–38), dirba, vykdo individualią veiklą (t. 33, b. l. 144; t. 37, b. l. 80), mokėsi (t. 37, b. l. 81; t. 40, b. l. 177–181), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 26, b. l. 42), nors teistumas Lietuvoje išnykęs, tačiau G. A. praeityje ne kartą teistas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (dažniausiai už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas), paskutinį kartą 2014 m. (t. 26, b. l. 43–59, 62–76). Kaip ir V. E. atveju, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjama nusikalstama veika buvo atsitiktinė, darydamas nusikaltimą G. A. siekė savanaudiškų tikslų. Skirdamas minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę apygardos teismas taip pat įvertino G. A. antraeilį vaidmenį.

105. Apeliaciniuose skunduose V. D. gynėja, V. E., G. A. ir V. B. prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už šiems nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą paskirti švelnesnes bausmes. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K‑412/2014, Nr. 2K-126-693/2018). Taigi, remiantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-P-89/2014).

106. Baudžiamojoje byloje sąlygos, numatytos BK 62 straipsnyje, nėra nustatytos. Taip pat nenustatyta ir jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nuteistųjų padarytus nusikaltimus ar jų asmenybes, kurių visuma leistų spręsti, kad V. D. ir V. B. už nusikaltimus, numatytus BK 199 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, o G. A. ir V. E. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu galėtų būti skirtos mažesnės ar kitos rūšies, negu įstatyme numatyta, bausmės ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniuose skunduose išdėstytos aplinkybės, susijusios su nusikalstamų veikų dalyko kiekiu, jo kilme, taip pat nuteistųjų šeiminėmis aplinkybėmis, nesuteikia pagrindo spręsti apie nuteistųjų įvykdytų veikų pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad jų asmenybės vertintinos kaip mažiau pavojingos.

107. Apeliantai apeliaciniuose skunduose nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Nr. 2K‑316‑788/2019, Nr. 2K-312-222/2019, Nr. 2K-195-677/2016, Nr. 2K-436-489/2016), Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtose baudžiamosiose bylose (pavyzdžiui, Nr. 1A‑382‑1076/2018, Nr. 1A-227-318/2019) priimtus sprendimus, kuriuose už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas nuteistiems asmenims buvo paskirtos švelnesnės bausmės. Be to, V. B. teigimu, įvertinus kitiems šioje baudžiamojoje byloje nuteistiems asmenims paskirtas bausmes, jam paskirta dvylikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra neproporcingai didelė. Atsakydama į tokius apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat labai skiriasi. Įvertinus skundžiamame nuosprendyje išdėstytus teismo argumentus dėl bausmių skyrimo kiekvienam iš nuteistųjų, būtent asmenybę apibūdinančios aplinkybės, padarytų nusikalstamų veikų skaičius, kaltininkų vaidmuo darant nusikalstamas veikas ir lėmė skirtingų bausmių skyrimą. Be to, kitose bylose nuteistiems asmenims skiriamų bausmių rūšis ar dydis negali turėti įtakos nustatant bausmės dydį šioje byloje teisiamiems asmenims. Pagal teismų praktiką teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-194-942/2017, Nr. 2K‑449-942/2016 ir kt.). Visgi pažymėtina, kad apeliantų nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtose bylose faktinės bei nuteistuosius charakterizuojančios aplinkybės nėra tapačios. Nors nurodytuose teismų sprendimuose asmenys buvo nuteisti už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau tiek veikų pobūdis (buvo disponuojama kur kas mažesniu psichiką veikiančių medžiagų kiekiu, bendrininkai veikė skirtinga bendrininkavimo forma arba kaltininkas veikė vienasmeniškai ir pan.), tiek nuteistuosius charakterizuojančių aplinkybių visuma (ankstesni teistumai, jaunas amžius, šeiminės aplinkybės ir pan.) leido daryti išvadą, kad sankcijose numatytų bausmių paskyrimas šiems asmenims aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju, kaip jau nurodyta anksčiau, nėra nustatytų aplinkybių, rodančių mažesnį nuteistųjų V. D., G. A., V. E. ir V. B. asmenybių pavojingumą.

108. Nuteistojo V. D. gynėja apeliaciniame skunde bei V. B. gynėjas baigiamosiose kalbose nepagrįstai teigia, kad V. D. ir V. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės turėtų būti švelninamos dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Pagal EŽTT sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką, galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, lėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, nustatymu. Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (Jakumas prieš Lietuvą). Nagrinėjama byla yra pakankamai didelės apimties, ją sudaro 46 bylos tomai, byloje buvo nagrinėjamos septynių asmenų nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, rengimusi įvykdyti jos kontrabandą. Byloje buvo atlikta daug laiko sąnaudų reikalaujantys procesiniai veiksmai, apklausta nemažai liudytojų, paskirta nemažai specialių žinių reikalaujančių tyrimų. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2017 m. rugpjūčio 29 d. (t. 1, b. l. 4–6). V. D. ir V. B. pirmą kartą apklausti kaip įtariamieji 2017 m. rugsėjo 14 d. Kaltinamasis aktas surašytas 2018 m. lapkričio 15 d., baudžiamoji byla perduota pirmosios instancijos teismui 2018 m. lapkričio 21 d. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuosprendis priimtas 2020 m. gruodžio 4 d. Proceso metu nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. V. D. ir V. B. taikyta kardomoji priemonė – suėmimas (t. 12, b. l. 182–185). Kadangi ikiteisminio tyrimo trukmė yra skaičiuojama nuo pirmosios įtariamojo apklausos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-648/2016), ikiteisminis tyrimas šioje byloje tęsėsi kiek daugiau nei vienerius metus. Jokių nepateisinamų ikiteisminio tyrimo institucijų delsimų teisėjų kolegija nenustatė, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas užsitęsė. Pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta per dvejus metus, bendra ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė yra treji metai ir du mėnesiai. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo organizuoti 28 teisiamieji posėdžiai, iš jų 8 neįvyko dėl įvairių priežasčių: teisėjos, gynėjų ligų, šalyje paskelbto karantino ir pan. Taigi ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė, įvertinus proceso dalyvių skaičių, bylos apimtį, situaciją šalyje paskelbus karantiną, nebuvo pernelyg ilga, todėl nėra pagrindo švelninti V. D. ir V. B. paskirtų bausmių.

109. Taigi, įvertinus nuteistųjų V. D., V. B., G. A. ir V. E. asmenybes, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jų vaidmenį darant nusikalstamas veikas, motyvus ir tikslus, nustatytas baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos. V. D., V. B., G. A. ir V. E. paskirtos bausmės yra proporcingos padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistųjų asmenybių pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisingos ir tinkamai individualizuotos, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, jų švelninti nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės šios išvados nepaneigia.

110. Nors apeliaciniuose skunduose nebuvo keliamas klausimas dėl A. D., V. L. ir A. B. paskirtų dvylikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmių, tačiau baigiamosiose kalbose šių nuteistųjų gynėjai taip pat prašo švelninti šiems nuteistiesiems paskirtas bausmes. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, iš naujo įvertinusi nuteistųjų asmenybes, prieš tai jau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, neįžvelgia pagrindo nesutikti su nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiu.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš G. A.

111. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2022 m. rugsėjo 6 d. pateikė pažymą Nr. (12.36Mr) PT-6418, kurioje prašo iš G. A. valstybės naudai priteisti 2 428,51 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme (t. 46, b. l. 129–133).

112. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija, įsigaliojusi 2020 m. liepos 15 d.).

113. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė, be kita ko, ir nuteistasis G. A.. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, todėl nuteistajam G. A. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos parinktas gynėjas advokatas A. Leonavičius. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgusi į suteiktų teisinių paslaugų apimtį (baudžiamoji byla daugiatomė, joje nuteisti septyni asmenys, apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta 14 teisiamųjų posėdžių), nuteistojo turtinę padėtį (bylos duomenimis, nuteistasis vykdo individualią veiklą), į tai, kad visi esminiai nuteistojo G. A. apeliacinio skundo argumentai buvo atmesti, sprendžia, kad yra pagrindas visiškai tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teikimą dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. gruodžio 4 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad V. D. 2017 m. rugpjūčio 26 d. (duomenys neskelbtini), būdamas netoli įvykio vietos, stebėjo aplinką, jog niekas nesutrukdytų G. A., V. E. ir R. J. iš angare stovinčios vilkiko puspriekabės „Schmitz Cargobull“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įrengtos slėptuvės perkrauti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 428 180 g kanapių dervos į G. A., V. E. ir R. J. parūpintą automobilį – „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Iš nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių V. D. pašalinti nuorodas į BK 24 straipsnio 4 dalį.

Išieškoti iš nuteistojo G. A. 2 428,51 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt aštuonis eurus ir 51 centą) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.