Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, remdamiesi BK 54 str. 3 d. teismai turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007-11-13 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007). Nors Baudžiamasis kodeksas ir neapibrėžia teisingumo principo sąvokos, tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teismas BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymą K. G. grindžia atsižvelgdamas į pastarojo asmenybę ir į jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme. Tai, kad K. G. yra neteistas, dirbantis, nebaustas administracine tvarka, yra sukūręs šeimą, charakterizuojamas teigiamai, nebuvo nusikaltimo iniciatorius bei pasinaudojo netinkamu valstybės tarnautojų darbu, nėra išimtinės aplinkybės. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis BK 54 str. 2 p., pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę - 2 metams 6 mėnesiams, t.y. švelnesnę, negu sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

2008-02-15 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą (BK 75 str. ir 92 str.) apžvalgoje, išvadų 6 p. pasisakė, kad jei vadovaujantis BK 54 str. 3 d. ar 62 str. nuteistam asmeniui paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta bausmė, tokios bausmės vykdymo atidėjimas negalimas. BK 75 str. 1 d. taikymas gali būti svarstomas tada, kai asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ir (ar) apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams laisvės atėmimu arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (nusikaltimus). Kartu teismas turi nuspręsti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nurodytos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos yra imperatyvios, kartu jos nustato ir BK 75 str. taikymo ribas. Viena iš tokių ribų - sunkaus nusikaltimo padarymas, savaime panaikinantis galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Todėl visais atvejais, kai kaltininko veikoje be kitų nusikaltimų yra ir sunkaus nusikaltimo sudėtis, BK 75 str. taikymas apskritai negalimas. Tokias BK 75 str. taikymo nuostatas išaiškino LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2007-11-13 nutartyje Nr. 2K-P-549/2007). Teismas pažeidė šią imperatyvią normą ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, K. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėdamas. Nuosprendyje teismas nurodė, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimui už sunkų nusikaltimą neprieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas jo 2009-09-29 priimtą nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328/2009. Priešingai nei teigiama nuosprendyje, minėtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje visiškai nieko nepasisakoma dėl galimybės taikyti BK 75 str. nuostatas asmenims, nuteistiems už sunkaus nusikaltimo padarymą.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl nuteisimo pagal BK 182 str. Su šia skundžiamo nuosprendžio dalimi K. G. nesutinka iš esmės, kadangi šis kaltinimas nėra pagrįstas byloje esančiais įrodymais, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, taip pat ir kitų procesinių pažeidimų, kuriais buvo suvaržytos esminės K. G., kaip kaltinamojo, teisės. Minėta skundžiamo teismo nuosprendžio dalis, jų nuomone, naikintina dėl šių motyvų.

Žemesnės instancijos teismas

Antra, visiškai nelogiški teismo teiginiai, esą K. G. tiksliai žinojo buto, kuriame gyveno, numerį. Šiuo atveju Šilutės rajono apylinkės teismas pateikia jo paties nurodytus teiginius, paneigiančius duomenis apie tai, kad K. G. nurodydavo skirtingus buto numerius (5, 5A, 5B). Teismo teiginiai, jog „už ginčo butą „Šilutės butų ūkiui“ 2003-2009 metais buvo susidariusi skola, patvirtina nukentėjusiojo aiškinimą, kad dėl skolos už butą jis galėjo bendrauti su kaltinamuoju“- vertintini kritiškai ir atsižvelgiant į baudžiamojo proceso specifiką. G. K. nurodyti teiginiai, jog jis bendravo su K. G. dėl susidariusios skolos, iš dalies patvirtina K. G. reiškiamus kaltinimus, tačiau ir pats pirmosios instancijos teismas pripažįsta, jog šie teiginiai yra tik prielaidos (teismas nurodo, kad nukentėjusysis „galėjo bendrauti su kaltinamuoju“). Kaip minėta, baudžiamojo proceso specifika yra ta, kad kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti savo nekaltumo, o priešingai - kaltinimą palaikanti institucija privalo įrodyti asmens kaltumą. Dėl būtinybės tvirtai įsitikinti asmens kaltumu ne kartą yra pasisakęs tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005-12-13 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005 nurodė, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą buvo nustatęs, kad nekaltumo prezumpcija, ginama Konstitucijos 6 str. 2 d., reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės. Ši samprata taip pat apima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-30 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p., kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.“ Liudytojų, nukentėjusiųjų ir įtariamųjų ar kaltinamųjų parodymų vertinimo aspektu reikšminga Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-04 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. lA-94/2011, kurioje išaiškinta, jog „pagal susiformavusią teismų praktiką, įtariamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai negali būti pripažinti kaltę patvirtinančiais ar paneigiančiais arba kitas reikšmingas bylai aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais, parodymai gali būti reikšmingi kitų teismo posėdžio metu išnagrinėtų įrodymų vertinimui, teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi“. Kaip minėta, Šilutės rajono apylinkės teismas G. K. teiginius apie bendravimą su K. G. skundžiamame nuosprendyje įvertino kaip „galimus“ bei neatsižvelgė į tai, kad šie teiginiai išsakyti paties nukentėjusiuoju pripažinto G. K., kitais byloje esančiais įrodymais šie teiginiai neparemti, tad turėjo būti laikomi neįrodytais.

Trečia, pasak teismo, „kaltinamojo versiją, kad ginčo buto tikrąjį numerį 8 nurodė VĮ „Registrų centras“, patvirtina minėta namo eksplikacija, VĮ „Registrų centras“ sudarytos buto plano bylos išduotos pažymos. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu nenustatytas buto numeracijos pasikeitimo mechanizmas, tai yra nenustatyta, ar tyčia, ar dėl registro įmonės darbuotojų aplaidumo buto numerio klaida nebuvo tinkamai ištaisyta ir vienam butui buvo suteikti du numeriai, kas sudarė sąlygas kaltinamajam įgyti kitam asmeniui priklausantį butą“. Šioje teismo nuosprendžio dalyje aptariamos ypatingai svarbios bylai aplinkybės, tačiau jos teismo iš esmės nebuvo išanalizuotos. Pats teismas pripažino, jog nebuvo nustatytos buto numeracijos pasikeitimo aplinkybės, kurios, teismo teigimu, „sudarė sąlygas kaltinamajam įgyti kitam asmeniui priklausantį turtą“. Taigi, „dvigubos“ numeracijos buvimą teismas vertina kaip sąlygą atlikti nusikalstamą veiką, tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės, kad K. G. apie „dvigubą“ buto registraciją sužinojo tik po to, kai G. K. pateikė Šilutės rajono apylinkės teismui pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje buvo patvirtinta K. G. nuosavybės teisė į butą adresu (duomenys neskelbtini). Šie K. G. paaiškinimai nebuvo paneigti jokiais įrodymais, todėl laikytini pagrįstais ir teisingais. Jokie byloje surinkti ir teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai neduoda pagrindo manyti, kad K. G. žinojo apie klaidas Nekilnojamojo turto registro įrašuose. Visiškai akivaizdu, kad apie šias aplinkybes nežinodamas K. G. jomis pasinaudoti, kaip nusikalstamos veikos atlikimo sąlyga, negalėjo.

Ketvirta, kaltinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., K. G. formuluojamas nurodant, jog K. G. pateikė Šilutės rajono apylinkės teismui neteisingą informaciją - nuslėpė faktą, jog buvo išsinuomojęs butą iš G. K.. Šilutės rajono apylinkės teismas visiškai neįvertino to, kad jokie duomenys nepatvirtino G. K. teiginių apie tai, kad jis buvo išnuomojęs butą K. G.. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad G. K. kada nors yra turėjęs kokių nors teisių į butą adresu (duomenys neskelbtini), o nebūdamas šio daikto savininku ir neturėdamas šio daikto savininko įgaliojimo, G. K. negalėjo jo perduoti naudotis kitiems asmenims pagal nuomos sutartį - CK 6.477 str. 4 d. nustato, kad nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. Negana to, paties G. K. paaiškinimai apie buto nuomą ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuo­seklūs, be to, buvo paneigti rašytiniais įrodymais. Pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo nurodyta, kad G. K. 2004 metais išnuomojo K. G. butą adresu (duomenys neskelbtini). 2010-12-21 G. K. ir K. G. akistatoje G. K. ėmė tvirtinti, kad buvo leidęs bute gyventi kažkokiai moteriai (pareiškime šios aplinkybės nebuvo nurodytos). Be to, G. K. akistatos metu nurodė, kad 2004 metais jis buvo užsienyje ir minėta nežinoma moteris jam skambino bei prašė leisti tame bute apsigyventi K. G.. Atkreipia dėmesį, kad gynyba teismui pateikė rašytinius įrodymus - atsiskaitymo už komunalines paslaugas knygelės puslapių kopijas, kurios įrodo, jog K. G. dar 2002 metais mokėjo už ginčo butui tiektus komunalinius patarnavimus (nurodomas adresas (duomenys neskelbtini)). Taigi, G. K. teiginiai apie buto išnuomojimą 2004 metais yra visiškai nepagrįsti, nes dar 2002 metais šiame bute gyveno K. G.. Be to, kad K. G. ginčo bute gyveno jau nuo 1996 metų, patvirtino byloje apklausti liudytojai.

Žemesnės instancijos teismas

Šešta, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu gynyba iškėlė abejones dėl galimybės šioje byloje nukentėjusiuoju laikyti G. K.. Teismo nuosprendžio dalis, kurioje pasisakoma šiuo klausimu, yra su grubiomis klaidomis, teismo nuosprendžio pastraipa nutrūksta nebaigus išsakyti minties, todėl teismo argumentai dėl nukentėjusiojo taip ir liko neaiškūs. Iš esamų teismo teiginių matyti, jog teismas pasisako, kad G. K. padaryta turtinė žala L. A. H. neįvykdžius jo naudai turtinės prievolės, tačiau byloje nėra šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, o jei ir būtų, pagal BPK 28 str. 1 d. „nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos“. Jei G. K. patyrė turtinės žalos dėl L. A. H. prievolės neįvykdymo, jis laikytinas nukentėjusiu nuo L. A. H. veiksmų, tačiau tai nesudaro jokio pagrindo pripažinti jį nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje. Gynyba palaiko pirmosios instancijos teisme išreikštą poziciją, jog G. K. nukentėjusiuoju šioje baudžiamojoje byloje laikomas nepagrįstai. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pateikti rašytiniai įrodymai – Nekilnojamojo turto registro išrašai, iš kurių matyti, kad nei butas adresu (duomenys neskelbtini), nei butas adresu (duomenys neskelbtini), niekuomet ir jokiais pagrindais G. K. nepriklausė. Kadangi šioje byloje sprendžiami klausimai, susiję su nekilnojamojo turto, pagal galiojančius įstatymus esančiu privalomos registracijos objektu, užvaldymu, nukentėjusiuoju tokioje byloje gali būti laikomas tik asmuo, kuris Nekilnojamojo turto registre nurodytas užvaldyto daikto savininku. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-06-09 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245/2009 išaiškino, kad „teisėje faktinio arba neoficialaus savininko sąvoka nėra žinoma, o asmuo, juridiškai formindamas registruotiną turtą kito asmens vardu, netenka šio turto savininkui įstatymo suteiktų teisių. CK 4.262 str. ir LR Valstybės registrų įstatymo 14 str. 6 d. nustatyta, kad į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka“. Nors nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisako dėl transporto priemonės savininkų, tačiau nekilnojamasis daiktas, taip pat kaip ir transporto priemonės, yra viešajame registre privalomai registruotinas turtas, todėl ir šioje byloje nukentėjusiuoju galėjo būti laikomas tik tas asmuo, kuris viešajame registre nurodytas kaip daikto savininkas - atkreiptinas dėmesys ir į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., kuris numato, kad „visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka“. Nekilnojamojo turto registre buto adresu (duomenys neskelbtini), Šilutė, savininke nurodoma L. A. H., todėl tik ji galėjo būti laikoma nukentėjusiąja.

Septinta, Šilutės rajono apylinkės teismas, apibendrindamas savo motyvus dėl kaltinimų pagal BK 182 str. 2 d., tvirtina, jog K. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal minėtą BK straipsnį, tačiau su tokia teismo išvada sutikti negalima. Pagal BK 182 str. 1 d. atsako asmuo, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, o pagal to paties BK straipsnio 2 d. - asmuo, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad „už sukčiavimą pagal BK 182 str. ... atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Be šių objektyvių požymių būtina nustatyti ir atitinkamą kaltės turinį, t.y., kad tas asmuo suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo“ (2011-01-18 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81/2011). Aukščiausiasis Teismas taipogi yra pažymėjęs, kad „apgaulei pripažintinos sąlygos: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia, t.y. kaltininko suvokimas, jog jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją“ (2010-06-08 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998-12-22 nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 12 p., „sukčiavimas bei patikėto ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto pasisavinimas yra padaromi tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai“. BK 15 str. 2 d. nustato, kad „nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu - 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo“. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta, jog K. G., pateikdamas teismui pareiškimą dėl buto įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, vadovavosi valstybės įgaliotos institucijos pateikta informacija, nenustatyta, kad jis būtų žinojęs apie „dvigubą“ ginčo buto registraciją, be to, taip ir neišsiaiškinta, kas ir kodėl ištaisė 2007-10-02 VĮ „Registrų centras“ pateiktą K. G. įgalioto asmens prašyme esantį buto numerį (bet kuriuo atveju K. G. šiais veiksmais kaltinamas nebuvo). Įvertinus šią situaciją, taip pat aptartus įrodymus, akivaizdu, kad K. G. per klaidą įgijo turtą, kurio įgyti neturėjo teisės. Negana to, šią klaidą padarė ne pats K. G., o valstybės įgaliota institucija. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad K. G. suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, norėjo taip veikti, numatė žalingus padarinius ir jų siekė, t.y. apskritai nebuvo nustatyta tyčia, o juo labiau tiesioginė tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 1998-12-22 nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 1-4 p. išaiškinta, kad „sukčiavimas, turto pasisavinimas arba iššvaistymas - tai nusikalstamos veikos, kuriomis kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsispren­dimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Nors Šilutės rajono apylinkės teismo sprendimas, kuriuo K. G. įgijo ginčo butą, buvo panai­kintas, tai nesudaro pagrindo teigti, jog K. G. naudojo apgaulę - civilinėje byloje, kurioje buvo atnaujintas procesas dėl ginčo buto įgijimo pagal įgyjamąją senatį, Klaipėdos apygardos teismas 2011-03-30 priėmė nutartį, kurioje nurodė, jog K. G. negalėjo įgyti ginčo buto dėl to, kad šis turtas buvo registruotas asmens - L. A. H. - vardu. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti, jog K. G. kieno nors atžvilgiu būtų panaudojęs apgaulę - K. G. vadovavosi valstybės įgaliotos institucijos pateikta informacija apie įgyjamą butą, kuriame, pagal baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų parodymus, o taip pat ir pagal rašytinius įrodymus, iš tiesų gyveno ilgiau nei 10 metų. BK 2 str. 4 d. nurodo, kad „pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį“. Ši nuostata akcentuojama LAT 2010-01-12 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10/2010, kurioje išaiškinta, kad „nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma“. Iš nurodytų aplinkybių matyti, jog nebuvo nustatyti būtini BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie tinkamą veikos kvalifikavimą yra nepagrįsta.

Aštunta, byloje nustatyta, kad K. G., vadovaudamasis jam valstybės įgaliotos institucijos pateikta informacija, įgijo nekilnojamąjį daiktą pagal įgyjamąją senatį ir šį daiktą pardavė, tačiau po šių veiksmų atlikimo išaiškėjo, kad dėl nežinomų priežasčių įgyto daikto dislokacinė vieta sutampa su kito nekilnojamojo daikto, registruoto L. A. H. vardu, dislokacine vieta. Mano, jog dėl susidariusios situacijos atsakomybė turi tekti Nekilnojamojo turto registro duomenis tvarkančiai institucijai - VĮ „Registrų centras“, kuriai K. G. negalėjo daryti ir nedarė jokios įtakos. Pažymi, kad ginčo buto savininko teisės buvo ginamos civilinio proceso tvarka, ir, jų nuomone, siekiant užsitikrinti galimybę išreikalauti ginčo butą iš jį įgijusio asmens, papildomai buvo pateiktas pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tačiau baudžiamoji atsakomybė tiek teorijoje, tiek teismų praktikoje laikoma ultima ratio priemone, o pats baudžiamasis procesas turėtų būti inicijuojamas ir vykdomas tik nustačius nusikalstamos veikos požymių, priešingu atveju baudžiamasis procesas yra naudojamas ne pagal jam įstatymų leidėjo numatytą paskirtį ir šiuo procesu piktnaudžiaujama. Šioje byloje BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos būtini požymiai nenustatyti, todėl baudžiamasis procesas neturėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas.

Dėl bylos dalies nutraukimo. Teismas skundžiamame nuosprendyje pakeitė K. G. inkriminuotos veikos kvalifikavimą - perkvalifikavo veiką iš BK 300 str. 1 d. į BK 304 str. 1 d. ir, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, baudžiamąją bylą nutraukė. Esant šiai situacijai K. G. nekyla jokių teisinių pasekmių, tačiau, nepaisant to, mano, kad kaltinimas tiek pagal BK 300 str. 1 d., tiek pagal BK 304 str. 1 d. yra neįrodytas ir atmestinas. Pagal BK 300 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla asmeniui, kuris pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, o pagal BK 304 str. 1 d. - asmeniui, kuris siekdamas gauti dokumentą, suklastoto dokumento tikrumo patvirtinimą pateikė įstaigai ar tarnautojui melagingą informaciją. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, leidžiančios kvalifikuoti K. G. veiksmus pagal BK 304 str. 1 d. ir juo labiau pagal BK 300 str. 1 d. K. G., pateikdamas pareiškimą dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, įvykdė visus įstatymo numatytus reikalavimus, į bylos nagrinėjimą suinteresuotais asmenimis buvo įtraukti Šilutės rajono savivaldybės administracija, Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Dėl duomenų apie ginčo butą buvo kreiptasi į VĮ „Registrų centras“ Klaipėdos filialą, kurio pateikta informacija sudarė pagrindą manyti, jog nėra jokių kliūčių K. G. minėtą butą įgyti. Be to, šios bylos nagrinėjimo metu liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais patvirtinta, jog K. G. ginčo bute gyveno ilgiau nei 10 metų, o G. K. teiginiai apie ginčo buto išnuomojimą K. G. bei apie prašymus šį butą parduoti, nėra pagrįsti patikimais įrodymais ir atmestini. Tiek BK 300 str. 1 d., tiek 304 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų atlikimo atvejais kaltininkas iškraipo ar pakeičia teisingus duomenis melagingais, arba nurodo tikrovės neatitinkančius faktus. Kadangi K. G. Šilutės rajono apylinkės teismui, kaip valstybės įgaliotai institucijai, pateikta informacija atitiko kitos valstybės įgaliotos institucijos turimą informaciją, kurios turiniui K. G. negalėjo daryti jokios įtakos, nėra pagrindo teigti, jog K. G. klastojo dokumentus ar valstybės įgaliotai institucijai pateikė melagingus duomenis. Nors Šilutės rajono apylinkės teismas perkvalifikavo K. G. veiką iš BK 300 str. 1 d. į BK 304 str. 1 d. bei nutraukė baudžiamąją bylą suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, kitaip tariant, palengvino kaltinamojo padėtį, veikos perkvalifikavimui pagal BK straipsnį, numatantį švelnesnę atsakomybę, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką taikomi tam tikri reikalavimai. Kaltinimo perkvalifikavimo teisme klausimu plačiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-08 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-330/2011, kurioje nurodoma, kad „BPK 256 str. tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teise į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra BPK nenustatyta. Tai akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-7-638/2005, 2K-7-13/2007, 2K-555/2007 ir kt.). Tokio BPK 255, 256 straipsnių aiškinimo Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikytasi nepriklausomai nuo to, ar perkvalifikuojant veiką būdavo tik pašalinami ją apibūdinantys teisiniai požymiai (lengvinant ar nepasunkinant kaltinamojo teisinės padėties), ar inkriminuojami nauji (kasacinės bylos Nr. 2K-429/2006, 2K-431/2006, 2K-455/2006, 2K-466/2006, 2K-85/2007, 2K-539/2007, 2K-553/2007, 2K-555/2007, 2K-709/2007, 2K-744/2007, 2K-26/2008, 2K-61/2008 ir kt.). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008-05-20 nutartyje išaiškino, kad kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų ir keičiant kaltinimą, jei jo apimtis nėra vien tik siaurinama, kaltinamajam apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išsakyti argumentus (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-25 nutartyje taip pat laikomasi nuostatos, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti užtikrinta galimybė gintis ir nuo inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatant lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (kasacinė byla Nr. 2K-509/2008)“. Veikos perkvalifikavimas iš BK 300 str. 1 d. į BK 304 str. 1 d. aptariamas tik teismo nuosprendyje, todėl šiuo atveju nebuvo laikomasi reikalavimo iš anksto pranešti apie perkvalifikavimą kaltinamajam, teismo proceso metu kaltinamajam nebuvo sudarytos sąlygos dėl to išsakyti savo argumentus – teismo nuosprendyje, nors ir netiesiogiai, išsakomas teiginys, kad K. G. atliko nusikalstamą veiką, tačiau už ją negali būti baudžiamas, nes suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis. Taip pažeidžiant BPK nuostatas ir teismų praktiką kaltinamajam nebuvo suteikta galimybė gintis nuo pakeisto kaltinimo.

Dėl skirtos bausmės. Už BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą numatoma vienintelė bausmės rūšis - laisvės atėmimas, be to, pagal BK nuostatas šios nusikalstamos veikos atlikimo atveju nėra galimybės taikyti bausmės vykdymo atidėjimo instituto, kadangi ši veika pagal BK 11 str. 5 d. priskiriama prie sunkių nusikaltimų. Vis dėlto Šilutės rajono apylinkės teismas K. G. atžvilgiu taikė BK 54 str. 3 d. ir 75 str. nuostatas ir atidėjo paskirtos bausmės vykdymą. K. G. kategoriškai nesutinka su jo pripažinimu kaltu ir mano, jog turėjo būti pilnai išteisintas, kadangi nusikalstamų veikų, kuriomis buvo kaltinamas, jis neatliko. Išteisinus K. G., bausmės skyrimo klausimas būtų neaktualus. Plačiau dėl pirmosios instancijos teismo motyvų bausmės skyrimo klausimu nepasisako, tačiau nori atkreipti apeliacinės instancijos teismo dėmesį į pirmosios instancijos teismo motyvus, nulėmusius BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymą ir bausmės vykdymo atidėjimo nustatymą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „atsižvelgiant į K. G. asmenybę ir į tai, kad iš bylos ištirtų aplinkybių matyti, kad K. G. nebuvo nusikaltimo iniciatorius ir nusikaltimą padarė dėl kitų asmenų įtakos bei susidarius sąlygoms dėl netinkamo valstybės įmonės tarnautojų darbo, todėl teismas mano, kad paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę būtų iš esmės pažeisti bausmės tikslai ir tokios bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui“. Teismo teiginys apie kitų asmenų įtaką padarant nusikalstamą veiką yra visiškai nepagrįstas. Šioje byloje kaltinimai pareikšti tik K. G., kiti asmenys baudžiamojon atsakomybėn šioje byloje traukiami nebuvo, be to, Šilutės rajono apylinkės teismas, nurodydamas tariamą kitų asmenų įtaką, net nenurodo konkrečių asmenų. Skirdamas K. G. bausmę, Šilutės rajono apylinkės teismas iš dalies teisingai pažymi netinkamą valstybės institucijų darbą, tačiau ši aplinkybė teismo nepagrįstai įvertinta kaip sąlyga nusikalstamos veikos atlikimui. Nusikalstamos veikos atlikimo sąlyga minėtas aplinkybes būtų galima vertinti tik tuo atveju, jei K. G. apie klaidas Nekilnojamojo turto registre būtų žinojęs, ar būtų galėjęs daryti įtaką Nekilnojamojo turto registro duomenims, tačiau tokios aplinkybės nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatytos. Taigi, valstybės įgaliotos institucijos, atsakingos už Nekilnojamojo turto registro duomenų tvarkymą, darbuotojų netinkami veiksmai - dviguba vieno nekilnojamojo turto objekto registracija, esamos klaidos nenustatymas atliekant kadastrinius matavimus ir tvarkant kadastrinius duomenis buvo ne nusikalstamos veikos atlikimo sąlyga, o susidariusios keblios situacijos, teisminių procesų ir net keliems asmenims, tame tarpe ir K. G., padarytos turtinės ir neturtinės žalos priežastis. Visų pirma, VĮ „Registrų centras“ darbuotojams tinkamai atliekant savo pareigas dviguba ginčo buto registracija Nekilnojamojo turto registre apskritai nebūtų atsiradusi. Antra, minėtos institucijos darbuotojams informavus apie tai, kad ginčo butas registruotas kito asmens vardu, K. G. šio buto nebūtų galėjęs įgyti. Tam buvo visos galimybės, kadangi VĮ „Registrų centras“ buvo atliekami tiek kadastro duomenų patikrinimas, tiek ir patalpų matavimas. Bausmės skyrimo klausimu papildomai pažymi, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų neišteisinti K. G., jam skirta bausmė turėtų būti palikta, kadangi tai bent jau iš dalies atitiktų teisingumo principo reikalavimus. Mano, kad nurodytos aplinkybės ir argumentai patvirtina Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. nuosprendžio nepagrįstumą, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis.

Žemesnės instancijos teismas

Iš baudžiamojoje byloje esančio K. G. 2008-03-19 pareiškimo (1 t., b.l. 113, medžiaga ištirta teisiamojo posėdžio metu) matyti, jog nuteistasis K. G. 2008-03-26 su pareiškimu kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatyto. Savo pareiškime, be kita ko, K. G. nurodė kaltinime jam inkriminuotas aplinkybes, t.y., kad buto, kuriame jis gyvena ir kuris, jo įsitikinimu, niekam nepriklauso, numeris yra 8, jis šį butą valdo ilgiau nei 10 metų, niekas kitas nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį turtą neturi.

Teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 28-29) duodamas parodymus nuteistasis K. G. paaiškino, jog 1996 m. gruodžio 10 d. jis atėjo pas draugą Remį, kurio pavardės nežino, ir pradėjo gyventi bute, adresu (duomenys neskelbtini). Draugas pasakė, kad išvažiuos gyventi į Vokietiją, o jam leido likti gyventi bute, adresu (duomenys neskelbtini). Jis nežinojo, kieno yra butas, manė, kad butas priklausė tam išvažiavusiam draugui. Komunalinių patarnavimų sąskaitos buvo siunčiamos be savininko pavardės, buvo nurodytas tik buto numeris. Už komunalines paslaugas mokėjo banke pagal sąskaitas, o už elektrą – pagal parodymus. Jis buto nuosavybės dokumentų bei elektros mokėjimo knygutės neturėjo. Kadangi nežinojo, kas buto savininkas, savo vardu 2002 m. sudarė sutartį su elektros tinklais. Kai sudarinėjo sutartis su paslaugų tiekėjais, jis nesidomėjo, kam priklauso butas. Kad buto numeris buvo 5, žino pagal sąskaitas. Sąskaitos kartais buvo atsiunčiamos Nr. 5a, Nr. 5b, bet jis žinojo, kad tai tas pats butas Nr. 5. Kaimynų klausė, gal žino, koks tiksliai jo buto numeris. Domėtis, kas yra buto savininkas, pradėjo vėliau. Jis ėjo pas juristą į savivaldybę, kreipėsį į Registrų centrą su prašymu, kam priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Jis davė užklausimą, kam priklauso butas Nr. 5, o atsakė jam apie butą Nr. 8. Iš Registrų centro gavo atsakymą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), niekam nepriklauso. Pirmiausia sužinojo, kad buto numeris ne Nr. 5, o Nr. 8, o po to atliko matavimus. Po to kreipėsi į teismą dėl buto įteisinimo. Dabar žino, kam priklauso butas. Nukentėjusiojo jis nepažįsta. Tokių savo parodymų nuteistasis K. G. nuosekliai laikėsi viso proceso metu.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip matyti, tarp nuteistojo K. G. ir nukentėjusiojo G. K. parodymų yra esminių prieštaravimų. G. K. teigia, jog K. G. ginčo bute apsigyveno nuo 2004 m. žodinės nuomos sutarties (susimokant tik už komunalines paslaugas) pagrindu, jis keletą kartų K. G. prisistatė kaip buto savininkas. Tuo tarpu nuteistasis K. G. teigia ginčo bute apsigyvenęs nuo 1996 m., kas buvo buto savininkas, jis nežinojo, nukentėjusiojo G. K. nepažinojo.

Pažymėtina, jog nuteistojo K. G. gynėjas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme iškėlė abejones dėl galimybės šioje byloje nukentėjusiuoju laikyti G. K.. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis G. K. paaiškino, jog jis yra nukentėjusysis, kadangi ginčo butas faktiškai yra jo, tik įregistruotas H. vardu. Jis buvo pasiskolinęs iš H. pinigų, o kad buto nereikėtų užstatyti, nes buvo daug dokumentacijos, butą perrašė H.. Perrašymas buvo lengvesnis būdas, negu užstatymas. Po to, kai pinigus jai grąžino, nebepavyko persirašyti buto, nes prasidėjo teismai. Jis norėjo tą butą persirašyti, bet jau buvo neįmanoma. Jis turi įgaliojimą parduoti butą, atstovauti. H. tik dokumentaliai yra buto savininkė, o faktiškai buto savininkas yra jis. Jis liko nukentėjusiuoju, nes nieko nebuvo galima padaryti, nebuvo areštai panaikinti, negalima buvo butą perrašyti. Iš šių nukentėjusiojo parodymų matyti, jog tarp jo ir L. A. – H. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, jis iš L. A. – H. buvo gavęs paskolą, o jai kaip paskolos garantas buvo perrašytas butas. G. K. grąžinus paskolą L. A. – H., pastaroji bei Z. H. 2008-08-20 surašė įgaliojimą (1 t., b.l. 5), kuriuo įgaliojo G. K. už jų iš anksto aptartas sąlygas ir kainą parduoti jiems priklausantį butą, adresu (duomenys neskelbtini), o pardavus gauti jiems priklausančius pinigus. Prasidėjus civilinės bylos procesui, buvo areštuotas minėtas butas, todėl G. K. nebegalėjo atlikti buto pardavimo veiksmų ir gauti pinigų, jo teisės šiuo atveju buvo suvaržytos. Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo atveju G. K. atitiko faktinius nukentėjusiojo požymius, todėl pagrįstai jam buvo suteiktas nukentėjusiojo statusas.

Žemesnės instancijos teismas

Teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 66-67) taip pat buvo apklausta liudytoja A. K. – nukentėjusiojo G. K. mama, kuri nurodė, jog jai apie butą žinoma tik tiek, kiek pasakojo sūnus, žino, kad sūnus G. K. buvo įleidęs į ginčo butą nuomininką, tačiau kada tai buvo, neprisimena.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2012-02-02 pateikė nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), registro duomenų bylų kopijas (4 segtuvai). Viename jų (lapas 8) yra 2007-06-05 notarės patvirtintas įgaliojimas, kuriuo K. G. įgaliojo R. B. jo vardu iš Šilutės rajono savivaldybės privatizuoti butą, aresu (duomenys neskelbtini). Remiantis šiuo įgaliojimu galima daryti išvadą, kad K. G., įgaliodamas R. B. jo vardu iš Šilutės rajono savivaldybės privatizuoti butą adresu (duomenys neskelbtini), išreiškė valią nuosavybės teises įgyti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), o ne į butą, adresu (duomenys neskelbtini).

Byloje esantis 2007-10-02 prašymas (2 t., b.l. 18, medžiaga ištirta teisimojo posėdžio metu) patvirtina, jog K. G. įgaliotas asmuo – R. B. kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo Šilutės skyrių su prašymu per 3 mėn. atlikti jam priklausančio (naudojamo) nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini)-(buto numeris ištaisytas ranka į Nr. 8), Šilutės m., darbus: atlikti statinio kadastro matavimus ir sudaryti kadastro duomenų bylą; parengti ND kadastro duomenų paketą; patikrinti ir suderinti kadastrinių duomenų bylos duomenis; užpildyti prašymo formą. Prašyme nurodyta, jog kartu pateikiamas 2007-06-05 įgaliojimas. Kaip minėta, šiame įgaliojime buvo išreikšta K. G. valia įgytį nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Neatmetama galimybė, kad toks buto numeris buvo nurodytas ir 2007-10-02 prašyme iki jo ištaisymo į Nr. 8. Tačiau kas ir kodėl 2007-10-02 prašyme, kurį VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo Šilutės skyriui pateikė R. B., ištaisė buto numerį, nenustatyta.

Teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 31-32) liudytoja A. B. parodė, jog Registrų centre dirba matininke, ruošia butų bylas. K. G. buto bylą pradėjo jos bendradarbė, o pabaigė ji. Šiuo atveju užsakymas buvo K. G. vardu. Teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 32) buvo pagarsinti liudytojos A. B. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 55-56) duoti parodymai, kur ji parodė, jog 2007-10-27 atliko matavimus pagal K. G. prašymą. Kiek pamena, jis iš butų ūkio pateikė pažymą, jog tų patalpų numeris 8, o ne Nr. 5b. Tačiau pažymėtina, jog byloje tokios pažymos nėra, byloje nėra duomenų, kad K. G. Registrų centrui būtų pateikęs informacijos, kad buto, kurį jis siekia įgyti, numeris yra ne 5, o Nr. 8. Netgi priešingai, bylos duomenys - įgaliojimas patvirtina, jog K. G. į Registrų centrą per įgaliotą asmenį kreipėsi dėl buto Nr. 5, o nenustatytas asmuo buto numerį ištaisė į Nr. 8. Liudytoja V. B. teisiamojo posėdžio metu (3 t., b.l. 64-65), kaip ir liudytoja A. B. negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių ginčo buto numeris buvo pakeistas.