- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-09
- Bylos Nr.
- 2K-245/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Josifas Tomaševičius (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Olegas Fedosiukas (pran.)
- Nuteistasis
- R. B., E. B., D. S., Lietuvos Respublikos, G. P.
- Nukentėjusysis
- M. V.
- Advokatai
- Kristina Sandaraitė
- Kategorijos
- 1.1.4.5.2Organizuota grupė (BK 25 str. 3 d.)
- 1.1.8.10.5Bausmės skyrimas, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 str. 9 d.)
- 1.2.14.4.2Kvalifikuotas turto prievartavimas (BK 181 str. 2 d.)
- 2.1.15.3.1Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje ir jo pareiškimas (BPK 109, 112, 117 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B., E. B., D. S. bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžių.
Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu nuteisti:
R. B. – pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šios bausmės ir bausmė, paskirta Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu, subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi ir 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityta atlikta bausmė, paskirta Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu, ir laikas, išbūtas suėmus nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2006 m. liepos 20 d. ir nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2007 m. liepos 3 d.;
Žemesnės instancijos teismas
E. B. – pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šios bausmės ir bausmė, nustatyta pagal Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartį, subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas atliekant bausmę, paskirtą pagal Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartį;
D. S. – pagal BK 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 181 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šios bausmės ir bausmė, paskirta Norvegijos Karalystės Sandefjondo apygardos teismo nuosprendžiu (Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartimi), subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš R. B., E. B. ir D. S. solidariai priteista nukentėjusiajam M. V. 41 000 Lt turtinei žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas G. P., tačiau nuosprendis dėl jo kasacine tvarka neapskųstas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu nuteistųjų R. B., E. B. ir nuteistojo D. S. gynėjo apeliacinius skundus tenkino iš dalies:
Žemesnės instancijos teismas
1) panaikino Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio dalį dėl R. B., E. B. ir D. S. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį dėl šratinio revolverio pagrobimo ir dėl šios dalies priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jie dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme;
2) nuteistųjų R. B., E. B., D. S. nusikalstamas veikas iš BK 180 straipsnio 3 dalies, 181 straipsnio 3 dalies (iš plėšimo ir turto prievartavimo sutapties) perkvalifikavo į BK 181 straipsnio 3 dalį (į turto prievartavimą);
3) E. B. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę ir, vadovaudamasi BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrino su bausme, nustatyta pagal Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartį, ir galutinę bausmę paskyrė laisvės atėmimą devyneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;
4) R. B. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskyrė penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrino su bausme, paskirtą Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą šešeriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;
5) D. S. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį paskyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, panaikino nuosprendžio dalį, kuria D. S. paskirtos bausmės buvo subendrintos su Norvegijos Karalystės Sandefjondo apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartimi) ir į bausmės laiką įskaityta jau atlikta bausmė pagal šį nuosprendį, nustatė, kad D. S. bausmių subendrinimo klausimai spręstini BPK 347 straipsnio nustatyta tvarka;
6) iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino teiginį, kad R. B. ir D. S. praeityje darė tyčinius analogiškus nusikaltimus;
7) M. V. solidariai iš E. B., R. B. ir D. S. priteistą civilinį ieškinį sumažino nuo 41 000 iki 40 000 Lt, civilinio ieškinio dalį dėl pagrobto šratinio revolverio 1000 Lt vertės atlyginimo atmetė;
8) kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų skundus atmesti, nuteistųjų ir gynėjų, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, o Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. B., R. B. ir D. S. nuteisti už didelės vertės turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, o G. P. – už savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis: E. B. turto prievartavimo iš M. V. padarymui subūrė R. B. ir D. S., kuriems 2002 m. gruodžio 5 d. davė nurodymą užvaldyti M. V. automobilį ir prievartauti iš jo turtą, o G. P. paprašė padėti išsiaiškinti su M. V. dėl skolos. Tą pačią dieną kelyje Marijampolė – Kaunas, 39 km nuo Kauno, Marijampolės rajone, ties Gudelių gyvenviete, R. B. ir D. S., vykdydami nusikaltimo organizatoriaus E. B. nurodymą, nenustatytu automobiliu užblokavo kelią Kauno kryptimi važiuojančiam automobiliui „Mercedes Benz“ (duomenys neskelbtini), kurį valdė, naudojo ir užpuolimo metu vairavo M. V.. Užblokuotam automobiliui sustojus, R. B., D. S. ir į įvykio vietą atskirai nuo grupės narių E. B. nurodymu atvažiavęs G. P., panaudodami psichinę prievartą, grasindami panaudoti fizinį smurtą ir nužudyti, panaudodami fizinį smurtą, t. y. jėga ištraukdami M. V. iš automobilio, suduodami jam du smūgius rankomis į pilvą, rankomis smaugdami, jėga įstumdami M. V. į tyrimo metu nenustatytą automobilį, užvaldė didelės (40 000 Lt) vertės svetimą turtą – automobilį „Mercedes Benz“ (duomenys neskelbtini). Tęsdami nusikalstamą veiką ir toliau vykdydami nusikaltimo organizatoriaus E. B. nurodymus prievartauti M. V. turtą, R. B. ir D. S. kartu su G. P. neteisėtai atėmė laisvę M. V. ir, grasindami panaudoti fizinį smurtą, tyrimo metu nenustatytu automobiliu nugabeno jį į barą-restoraną (duomenys neskelbtini), kuriame toliau grasindami panaudoti fizinį smurtą, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė M. V. suteikti turtinę teisę disponuoti didelės (40 000 Lt) vertės turtu – automobiliu „Mercedes Benz“ (duomenys neskelbtini). M. V. pabėgus iš baro-restorano „Babilonas“, R. B. ir D. S., 2002 m. gruodžio 5 d. – gruodžio 11 d. laikotarpiu, tęsė turto prievartavimo veiksmus ir, grasindami panaudoti fizinį smurtą, privertė M. V. 2002 m. gruodžio 11 d. atsivežti į Prienų rajono 1-ąjį notarų biurą, esantį Prienuose, Vytauto g. 23, minėto automobilio savininką A. K. V., kuri M. V. nurodymu, duotu dėl besitęsiančių grasinimų, pasirašė įgaliojimą (duomenys neskelbtini) R. B. disponuoti automobiliu „Mercedes Benz“, (duomenys neskelbtini), kurį patvirtino notarė V. B..
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį, kurią buvo perkvalifikuotos E. B., R. B. ir D. S. nusikalstamos veikos iš BK 180 straipsnio 3 dalies, 181 straipsnio 3 dalies į BK 181 straipsnio 3 dalį bei paskirtos švelnesnės bausmės, ir dėl šios dalies palikti galioti Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį su kitais apeliacinės instancijos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu padarytais pakeitimais, kurie kasacine tvarka neskundžiami.
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, perkvalifikuodamas E. B., R. B., D. S. padarytas nusikalstamas veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos apeliacinis teismas šį sprendimą pagrindė tuo, kad konkretus turtas ir teisė į tą patį turtą negali būti dviejų skirtingų nusikalstamų veikų dalykas, nes tokiu atveju būtų pripažinta, jog tas pats turtas buvo užvaldytas du kartus. Prokuroras, pabrėždamas plėšimo ir turto prievartavimo atskyrimo specifiką, atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistieji, priverstinai sustabdę M. V. vairuojamą automobilį, iki neteisėto nukentėjusiojo automobilio užvaldymo nebuvo išsakę reikalavimo perduoti jiems šį turtą ar nurodę automobilio užvaldymo motyvų ir priežasčių. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo, o vėliau ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nukentėjusysis M. V. patvirtino, kad įvykio metu jo automobilyje jokio pokalbio ar reikalavimų perduoti automobilį už tariamą skolą nebuvo – jį iš karto ištraukė iš jo automobilio ir nuvedė į kitą transporto priemonę. Tuo tarpu į M. V. automobilį kažkas atsisėdo ir juo nuvažiavo. Pokalbis apie tariamą M. V. skolą prasidėjo tik persėdus į kitą automobilį. Tiek Kauno apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendžiuose konstatavo, kad M. V. parodymai apie automobilio užvaldymo aplinkybes yra nuoseklūs ir netikėti jais nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Anot prokuroro, skirtingą psichinės ar fizinės prievartos panaudojimo tikslą, kaip vieną iš BK 180 ir 181 straipsniuose aprašytų nusikalstamų veikų skiriamųjų požymių, akcentuoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 12 punktas, kuriame išaiškinta, kad plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą naudoja tam, kad pašalintų ir neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, o turto prievartavimo atveju minėtus veiksmus kaltininkas naudoja tam, kad priverstų asmenį perduoti turtą. Tai suponuoja ir skirtingą kaltininko veiksmų, nukreiptų į neteisėtai pasisavinamą turtą, pobūdį – minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo 3 punkte pabrėžiama, jog „turto prievartavimo atveju kaltininkas pats turto nepaima, o siekia, kad nukentėjusysis savo veiksmais patenkintų jo reikalavimą. Kai pareikalavus perduoti konkretų turtą, nurodant reikalavimo motyvą ar pagrindą, iškart pavartojamas smurtas ir dėl to nukentėjusysis tuoj pat perduoda reikalaujamą turtą ar jo dalį, tokia veika kvalifikuojama tik kaip turto prievartavimas“.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad byloje nustatyta, jog prievarta prieš M. V. buvo naudojama neutralizuojant kliūtį, bet ne norint jį palenkti perduoti turtą. 2002 m. gruodžio 5 d. kelyje Marijampolė - Kaunas M. V. neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip turto perdavimas kaltininkams, o automobilis buvo užvaldytas vos tik gavus tokią galimybę. Taigi M. V. automobilio užvaldymo kelyje aplinkybės būdingos plėšimui, o ne turto prievartavimui (motyvais neparemtas reikalavimas, aktyvūs kaltininkų veiksmai patiems užvaldant automobilį). Tą patvirtina ir nuteistojo G. P. parodymai apie tai, kad įvykio vietoje R. B. pasakė, jog iš M. V. reikia atimti automobilį, o R. B. rėkė ant M. V., liepė lipti iš automobilio, pasakė: „atimsim mašiną“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo 12 punktas numato, kad jei plėšimo būdu pagrobus ar pasikėsinus pagrobti turtą, be to, asmuo verčiamas perduoti kitą turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitokius turtinio pobūdžio veiksmus ar susilaikyti nuo jų, tokie veiksmai kvalifikuojami kaip sutaptis pagal BK 180 ir 181 straipsnius. Būtent šia nuostata remiasi Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendyje, pagrįsdamas E. B., R. B. ir D. S. nusikalstamų veikų perkvalifikavimą iš plėšimo ir turto prievartavimo į turto prievartavimą. Kaip teisingai pažymi apeliacinis teismas, tas pats turtas negali būti plėšimo ir turto prievartavimo dalykas, nes pasisavinus turtą jis jau yra fiziniame kaltininko valdyme, tad prievartauti tokį turtą iš tiesų nebelieka prasmės ir logikos. Tačiau prokuroras pažymi, kad tai atvejais, kai, norint be kliūčių valdyti, naudoti ir disponuoti plėšimo būdu užvaldytu turtu, kaltininkui reikalingas teisės aktų nustatytos formos ir nustatyta tvarka gautas pagrobto turto savininko leidimas, vertimas suteikti tokią turtinę teisę į jau pagrobtą turtą kvalifikuotinas kaip plėšimo ir turto prievartavimo sutaptis. Šiuo atveju perduodamas ne pats turtas, o teisė šiuo turtu disponuoti. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo 12 punkte nepasisakoma dėl turtinės teisės suteikimo, jame nurodoma tik dėl vertimo perduoti kitą turtą, todėl apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino šio nutarimo nuostatas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ taip pat pabrėžiama subjektyviųjų požymių svarba nusikalstamo elgesio kvalifikavimui: „Nustatydami nusikalstamo sumanymo turinį, teismai turi neapsiriboti pirmine jo forma, tačiau privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas“ (14 punktas). Nuteistųjų veiksmai, kuriais buvo rengiamasi, o vėliau ir įvykdytas M. V. automobilio užvaldymas, patvirtina, kad E. B., R. B. ir D. S. pirminis nusikalstamas sumanymas buvo nukreiptas į M. V. automobilio pasisavinimą būtent plėšimo būdu.
Prokuroras, vertindamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, atkreipia dėmesį ir į tai, kad, perkvalifikuojant E. B. veiką, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nebuvo nurodyta BK 24 straipsnio 4 dalies, nors iš aprašomosios nuosprendžio dalies akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, jog E. B. veikė kaip nusikalstamos veikos organizatorius, nebuvo pašalinta.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį pakeisti ir perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 294 straipsnį, o nuosprendžio dalį dėl 40 000 Lt priteisimo nukentėjusiajam M. V. panaikinti. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas visiškai nepagrįstai nepripažino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis M. V. buvo skolingas R. B. ir D. S. ir kad visi įvykiai buvo susiję su skolos išreikalavimu. Tai patvirtino D. S., R. B., G. P. parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas vienu atveju rėmėsi G. P. parodymais, o kitu atveju šiuos parodymus vertino kritiškai. Jis nurodo, kad iš G. P. parodymų matyti, jog iš M. V. buvo reikalaujama grąžinti skolą, o ne prievartaujamas jo turtas. Taip pat G. P. nurodė, už ką buvo skola ir kaip buvo sprendžiamas jos grąžinimo klausimas, ir kad M. V. sutiko grąžinti skolą atiduodamas automobilį. Šiuos G. P. parodymus visiškai patvirtino ir pati įvykių eiga – M. V. veiksmai perrašant automobilį pas notarą.
Kasatoriaus teigimu, Kauno apygardos teismas buvo subjektyvus ir šališkas, nes net nebandė tirti aplinkybių, kurios patvirtintų kasatoriaus parodymus apie M. V. skolą. Taip pat teismas atsisakė tenkinti advokatų prašymą išreikalauti duomenis iš Lietuvos Interpolo biuro apie tai, už ką ir kada buvo M. V. sulaikytas Norvegijoje ir kodėl byla prieš jį buvo nutraukta. Šiuos pažeidimus Lietuvos apeliacinis teismas ištaisė, išreikalaudamas minėtą medžiagą, tačiau tinkamai neįvertino naujų įrodymų. Anot kasatoriaus, šie įrodymai patvirtino jo, D. S. ir G. P. parodymus apie tai, kad M. V. buvo jiems skolingas. Gauta informacija patvirtino ir G. P. parodymus apie tai, kad M. V. iš R. B. skolintus pinigus investavo į narkotikų verslą, dėl kurio ir buvo sulaikytas Norvegijoje. Teismas, papildomai gavęs informaciją, privalėjo perkvalifikuoti jam inkriminuotas veikas į savavaldžiavimą. Anot kasatoriaus, Lietuvos apeliacinis teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, reglamentuojančius įrodymų vertinimą, ir BPK 369 straipsnį (dėl neteisingos kvalifikacijos), R. B. paskyrė per griežtą bausmę.
Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas priteisdamas nukentėjusiajam M. V. žalos atlyginimą, neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nes M. V. nėra pagrobto turto savininkas. Teismas įsibrovė į civilinės teisės sferą ir, pažeisdamas pamatinius civilinės teisės principus, priteisė ieškinį asmeniui, kuris neturi reikalavimo teisės. Taigi teismas savo sprendimu iš esmės pakeitė privačios nuosavybės santykius, nors tai draudžia Civilinis kodeksas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, teismas neteisingai paskyrė ir subendrino bausmes. Lietuvos apeliacinis teismas neįvertino tos aplinkybės, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną R. B. jau buvo atlikęs bausmę pagal Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendį (bausmę pagal šį nuosprendį jis atliko 2008 m. birželio mėn. 3 d.). Neįvertinęs šios aplinkybės, Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai subendrino bausmę su Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu ir paskyrė R. B. neteisingą bausmę.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį savo sprendime apeliacinės instancijos teismas privalo aptarti visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pripažinti teisėtais. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį dėl 40 000 Lt žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiajam M. V.. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai patenkino nukentėjusiojo M. V. civilinį ieškinį. Teismas, nagrinėdamas civilinį ieškinį, turi vadovautis ne tik BPK, bet ir CK normomis, reguliuojančiomis nuosavybės klausimus. Anot kasatoriaus, pagal byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusysis M. V. negali būti pripažintas automobilio „Mercedes Benz“ (duomenys neskelbtini) savininku ir reikalauti turtinės žalos atlyginimo, nes šio automobilio savininkė A. K. V. civilinio ieškinio nereiškė. Civilinio ieškinio pareiškimas ir jo tenkinimas būtų teisėtas, jei A. K. V. būtų atstovaujama BPK 53-56 straipsnių numatyta tvarka. Nuosprendyje vartojama sąvoka „formali savininkė“ teisės sistemoje nežinoma, neturinti jokios teisinės reikšmės ir nieko neįpareigojanti. Teismas nuosprendyje taip pat nepagrįstai konstatavo, kad teismas laiko nustatyta faktinę aplinkybę, jog automobilio savininkas yra M. V.. Tokia aplinkybė gali būti patvirtinta teismo sprendimu civilinėje byloje. Anot kasatoriaus, liudytojos A. K. V. apklausos protokolas nesukuria jokių civilinių teisinių santykių ir neturi jokios reikšmės sprendžiant nuosavybės ar procesinio atstovavimo šioje byloje klausimus. Apklausos metu pateiktas patvirtinimas, jog ginčų dėl nuosavybės nėra, neturi jokios reikšmės civiliniuose teisiniuose santykiuose. Patenkinus civilinį ieškinį nukentėjusiojo M. V. naudai, neužtikrinami galimi teisėti turto savininko, bendrasavininkių ar turto paveldėtojų interesai.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. E. B. nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą ir dėl šios aplinkybės priėmė neteisingą nuosprendį. Jis teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas neatsižvelgė į kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytus motyvus ir jų neišnagrinėjo. Teismas apsiribojo konstatavimu, kad visi E. B. kaltę pagrindžiantys įrodymai yra išnagrinėti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Kasatorius su tokia teismo pozicija nesutinka ir mano, kad Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendyje privalėjo pasisakyti dėl kiekvieno jo nurodyto motyvo. Be to, neteisinga tai, kad teismai rėmėsi tik G. P. parodymų dalimi, o kitą jo parodymų dalį, kuri buvo E. B. naudinga, atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, pažeisdamas procesines normas dėl įrodymų vertinimo, netinkamai kvalifikavo nuteistajam E. B. inkriminuotas veikas. Anot kasatoriaus, jeigu teismas būtų atsižvelgęs į jam naudingus liudytojų parodymus, tai nebūtų nuteisęs pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Taigi teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, reglamentuojančius įrodymų vertinimą. Dėl šios aplinkybės Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 369 straipsnį.
Kasatorius taip pat nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad, supažindinant jį su teismo posėdžio protokolu ir pažeidus BPK 261 straipsnio 6 dalies reikalavimus, šis pažeidimas nėra esminis ir neturėjo įtakos E. B. teisei į gynybą. Anot kasatoriaus, teismas, pripažinęs, kad buvo pažeisti šio straipsnio reikalavimai, tuo ir apsiribojo nurodydamas, kad ištaisyti šį pažeidimą nėra procesinės galimybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismas buvo šališkas ir tai patvirtina tas faktas, kad Kauno apygardos teismas atmetė nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus išreikalauti būtiną medžiagą apie M. V. sulaikymą Norvegijoje, tačiau nurodė prokurorui atlikti papildomus veiksmus, sunkinančius kaltinamųjų padėtį. Taigi Kauno apygardos teismas sudarė nevienodas sąlygas proceso dalyviams.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro kasacinis skundas atmestinas, nuteistųjų kasaciniai skundai tenkinti iš dalies.
Dėl padarytų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo kaip turto prievartavimo
Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistieji iš pradžių prievarta užvaldė nukentėjusiojo automobilį, po to privertė jį atvežti automobilio savininkę pas notarą ir suteikti jiems turtinę teisę disponuoti juo – pasirašyti įgaliojimą jį parduoti ir atlikti visus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus. Lietuvos apeliacinis teismas, perkvalifikuodamas nuteistųjų šiuos veiksmus iš plėšimo ir turto prievartavimo sutapties į turto prievartavimą, motyvavo šį sprendimą tuo, kad sutaptis galima tik tuo atveju, kai, pagrobus turtą, nukentėjusysis dar verčiamas perduoti kitą turtą ar suteikti turtinę teisę į kitą turtą. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad po automobilio pagrobimo 2002 m. gruodžio 5 d. M. V. buvo verčiamas perduoti kitą turtą ar suteikti teisę į kitą turtą. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistųjų tyčia buvo nukreipta tik į turto prievartavimą, o automobilio „Mercedes Benz“ užvaldymas 2002 m. gruodžio 5 d. buvo tik viena tęstinės nusikalstamos veikos sudėtinių dalių, palengvinusi galutinio nusikalstamo kėsinimosi – turto prievartavimo padarymą. Šią išvadą, pasak teismo, patvirtina ir tai, kad po automobilio užvaldymo 2002 m. gruodžio 5 d. nuteistieji automobiliu nesinaudojo iki įgaliojimo disponuoti juo suteikimo R. B. 2002 m. gruodžio 11 d.
Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai kvalifikavo padarytą nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą. Teismų praktikoje nereti atvejai, kai kaltininkas, versdamas nukentėjusįjį suteikti vienokią ar kitokią turtinę naudą, kartu ir užvaldo tam tikrą jo turtą. Turto užvaldymo faktas, net jei tai padaryta plėšimui būdingu būdu, nebūtinai rodo, kad šis epizodas neatitinka turto prievartavimo požymių ir reikalauja atskiro įvertinimo. Atsižvelgiant į tai, kad nemaža dalis plėšimo ir turto prievartavimo teisinių požymių sutampa (abiem atvejais nukentėjusysis gali būti verčiamas perduoti turtą kaltininkui, turtas gali būti užvaldomas, asmeniui gali būti grasinama, prieš jį naudojamas fizinis smurtas, ribojama jo laisvė), teismų praktikoje tokie epizodai dažnai vertinami kaip turto prievartavimo sudedamoji dalis. Tokios praktikos galimumą rodo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas” 3 punkte pateikta nuostata, pagal kurią veika kvalifikuojama tik kaip turto prievartavimas, kai pareikalavus perduoti konkretų turtą, nurodant reikalavimo motyvą ar pagrindą, iškart pavartojamas smurtas ir dėl to nukentėjusysis tuoj pat perduoda reikalaujamą turtą ar jo dalį. Atitinkamų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pavyzdžių galima rasti kasacinėse bylose Nr. 2K-598/2006, 2K-25/2006, 2K-135/2005, 2K-422/2004.
Kartu pabrėžtina, kad teismas, spręsdamas, ar nukentėjusiojo turto užvaldymas kvalifikuotinas atskirai nuo turto prievartavimo, ar yra tik sudėtinė turto prievartavimo dalis, be kita ko turi atsižvelgti į tai, ar turtas buvo atimtas ir prievartautas iš to paties asmens, ar būta glaudaus ryšio tarp turto užvaldymo ir kaltininkų taikomos turto prievartavimo schemos, ar užvaldant turtą ir naudojant prievartą veikta vieninga tyčia prievartauti turtą. Kolegija taip pat pažymi, kad nėra logiška kaip plėšimo ir turto prievartavimo sutaptį kvalifikuoti veiksmus, kurie nors ir atlikti skirtingu laiku, bet sujungti vieningos tyčios prievartauti ir užvaldyti tą patį turtą. Iš sutapties kvalifikuotini tik tokie atvejai, kai, plėšimo būdu pagrobus ar pasikėsinus pagrobti turtą, asmuo verčiamas perduoti ne tą patį, bet kitą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 12 punktas).
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė (šios aplinkybės nurodytos ir kaltinamame akte), kad nuteistieji veikė pagal išankstinį planą pagrobti automobilį ir prievartauti nukentėjusįjį suteikti turtinę teisę disponuoti šiuo automobiliu. Automobilio užvaldymo metu nukentėjusiajam iš karto buvo atimta laisvė, jis buvo prievarta nuvežtas į barą-restoraną, kuriame iš jo buvo pareikalauta suteikti turtinę teisę disponuoti užvaldytu automobiliu. Šiam pabėgus, turto prievartavimas buvo toliau tęsiamas, kol nukentėjusysis neįvykdė jam reikšto reikalavimo. Nuteistieji nuo pat pradžios siekė priversti nukentėjusįjį suteikti jiems įgaliojimą disponuoti automobiliu ir tai rodo, kad jų sumanymas ir atlikti veiksmai buvo nukreipti turtinei teisei įgyti. Tokiomis aplinkybėmis automobilio užvaldymas vertintinas ne kaip turto pagrobimas, bet kaip prieš nukentėjusįjį naudotos psichinės prievartos išraiška verčiant paklusti neteisėtam turtiniam reikalavimui.
Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes automobilio užvaldymas ir privertimas suteikti teisę disponuoti tuo pačiu automobiliu netraktuotini kaip veiksmai, kuriais buvo siekiama užvaldyti skirtingus dalykus. Atsižvelgdama į tai kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką iš plėšimo ir turto prievartavimo sutapties į turto prievartavimą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl organizuotos grupės narių padarytos veikos kvalifikavimo
Prokuroras kasaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad, perkvalifikuojant E. B. veiką, apeliacinės instancijos nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nebuvo nurodyta BK 24 straipsnio 4 dalis.
Kolegija pažymi, kad, vadovaujantis BK 26 straipsnio 4 dalimi, organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. Tačiau, pagal teismų praktikoje susiformavusią nuostatą, nuoroda į BK 24 straipsnio atitinkamą dalį nėra būtina kvalifikuojant organizuotos grupės narių padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-481/2007, 2K-93/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 20 p.). Pirmosios instancijos teismas pripažino faktą, kad nuteistieji E. B., R. B. ir D. S. nusikalstamus veiksmus atliko organizuota grupe (T. 5, b. l. 62). Šią aplinkybę patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas (T. 6, b. l. 64). Todėl E. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimas be nuorodos į BK 24 straipsnio 4 dalį nėra klaidingas ir neprieštarauja teismų nustatytai aplinkybei, kad jis buvo nusikalstamos veikos organizatorius.
Dėl nuteistajam R. B. paskirtų bausmių subendrinimo
Kolegija atmeta R. B. kasacinio skundo teiginius dėl neteisingo jam paskirtų bausmių subendrinimo. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. B. naujai paskirta bausmė su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme buvo bendrinama BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu – kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Bylos medžiaga patvirtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai laikėsi šių taisyklių.
Kauno apygardos teismas, 2007 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu R. B. paskyręs laisvės atėmimo bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrino jas su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi ir 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas pagal Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendį atliktos bausmės laikas ir laikas, išbūtas suėmus nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2006 m. liepos 20 d. ir nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2007 m. liepos 3 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu keisdama pirmosios instancijos teismo nuosprendį, R. B. paskyrė penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir, vadovaudamasi BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrino su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendžiu, ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą šešeriems metams šešiems mėnesiams. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atskirai nenurodyta, kas įskaitytina į paskirtos bausmės laiką, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas įskaityti į bausmę jau atliktos bausmės (ir suėmimo) laiką liko nepakeistas. Taigi į R. B. paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiais yra įskaitytas pagal Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 11 d. nuosprendį atliktos bausmės laikas. Tokia padėtis atitinka įstatymo reikalavimus, nes BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu bausmės turi būti subendrinamos net ir tuo atveju, kai naujo nuosprendžio priėmimo metu nuteistasis jau buvo visiškai atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tuo tarpu jau atliktos bausmės įskaitymas į subendrintą bausmę, apsaugo nuteistąjį nuo nepagrįsto jo teisinės padėties apsunkinimo.
Dėl civilinio ieškinio išsprendimo
Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu buvo pripažintas M. V., iš kurio nusikalstamais veiksmais buvo atimtas automobilis, kurį jis valdė, naudojosi ir vairavo nusikalstamo užpuolimo metu. Civiliniame ieškinyje (T. 1, b. l. 31) M. V. nurodė, kad dėl automobilio pagrobimo jam padaryta 40 000 Lt žala. Kita vertus, byloje nustatyta, kad automobilio savininkė yra M. V. senelė A. K. V.. Būtent ji, nukentėjusiojo paprašyta, suteikė nuteistajam R. B. turtinę teisę disponuoti automobiliu – pasirašė įgaliojimą jį parduoti ir atlikti už ją visus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus (T.1, b. l. 73). Nepaisant to, A. K. V. nepripažinta nei nukentėjusiąja, nei civiline ieškove, o žalos atlyginimas dėl jai priklausančio turto netekimo priteistas nuosavybės teisės neturėjusiam M. V.. Pirmosios instancijos teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad automobilio savininkė ir liudytojai V. ir R. V. (nukentėjusiojo tėvai) parodė, jog šis automobilis, nors ir pirktas A. K. V. vardu, iš tikrųjų priklauso M. V.. Nustatęs, kad tarp šių asmenų nėra ginčo dėl nuosavybės, teismas konstatavo, kad M. V. yra faktinis automobilio savininkas ir kad būtent jis patyrė turtinę žalą. Panašiais motyvais buvo atmesti nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo, priduriant, kad teisinė turto registracija kito asmens vardu netrukdo faktiniam savininkui reikalauti žalos atlyginimo BPK 109 straipsnio prasme.
Vertindama teismų priimtus sprendimus dėl žalos atlyginimo priteisimo M. V. kaip „faktiniam savininkui“ ir jų motyvus, kolegija pažymi, kad teisėje faktinio arba neoficialaus savininko sąvoka nėra žinoma, o asmuo, juridiškai formindamas registruotiną turtą kito asmens vardu, netenka šio turto savininkui įstatymo suteiktų teisių. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikoje eksploatuojamos motorinės transporto priemonės registruojamos Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatuose (22 punktas) nustatyta, kad registro duomenis teikia kelių transporto priemonių valdytojai, kurie atsako už registro tvarkymo įstaigai pateiktuose dokumentuose esamų duomenų teisingumą (23.1 punktas). CK 4.262 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka.
Bylos medžiaga rodo, kad registro tvarkytojai valstybės įmonei „Regitra“ buvo pateikti automobilio įsigijimo dokumentai, pagal kuriuos jo savininkė yra būtent A. K. V. (T. 1, b. l. 57). Tai nulėmė ir atitinkamą automobilio registravimą – automobilio registravimo dokumentuose ji nurodyta kaip transporto priemonės savininkė (T. 1, b. l. 71, 72, 78). Šie duomenys nėra klaidingi, jie nenuginčyti, todėl laikomi teisingais. Tai, kad pati A. K. V., byloje apklausta kaip liudytoja, nurodė, jog automobilio savininkas yra ne ji, o nukentėjusysis M. V., nepaneigia nuosavybės dokumentuose ir registre užfiksuotų duomenų, pagal kuriuos transporto priemonės savininkė yra A. K. V.. Visa tai rodo, kad nukentėjusysis M. V. pateikė civilinį ieškinį dėl netekto automobilio vertės atlyginimo nebūdamas šio automobilio savininkas.
Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tenkinant civilinį ieškinį, be kitų aplinkybių, turi būti įrodyta ir tai, kad būtent civilinis ieškovas patyrė civiliniame ieškinyje nurodytą žalą ir dėl to turi teisę į atitinkamą žalos atlyginimą. Sprendžiant šį klausimą privalu paisyti nuosavybės ir kitus civilinius teisinius santykius reguliuojančių normų nuostatų. Akivaizdu, kad tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta turtinė žala pasireiškė kaip turto netekimas (pvz., vagystės, plėšimo, turto prievartavimo atvejais ir pan.), civiliniu ieškovu, turinčiu teisę į šios žalos atlyginimą, pripažintinas šio turto savininkas. Jei savininkas dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių negali pasinaudoti teise reikšti civilinį ieškinį, pareikšti tokį ieškinį yra prokuroro pareiga (BPK 117 straipsnis). Tokią teisę turi ir turto savininko atstovai pagal įstatymą arba jo įgalioti asmenys. Tačiau situacija, kai turto savininkas, dėl nusikalstamos veikos netekęs savo turto, baudžiamojoje byloje nereiškia civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo, tuo tarpu tokį ieškinį reiškia savininko neįgaliotas kitas asmuo (kad ir nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos), neatitinka BPK 109 straipsnio reikalavimų ir prieštarauja žalos atlyginimo instituto paskirčiai apskritai.
Kai byloje civiliniu ieškovu pripažintas netinkamas asmuo, BPK suteikia galimybę teismui ištaisyti tokią padėtį – nutartimi pripažinti civiliniu ieškovu tinkamą asmenį, žinoma, šiam išreiškus savo valią. Nutartis gali būti surašoma atskiru procesiniu dokumentu ar įrašoma teisiamojo posėdžio protokole (BPK 253 straipsnio 2 dalis). Tiek prokurorui, tiek teismams buvo žinoma, kad pagrobto automobilio savininkas yra ne M. V., bet jo senelė A. K. V., tačiau ji byloje nepripažinta nei nukentėjusiąja, nei civiline ieškove. Be to, teisėjo apklausiama, ji išsakė aiškų nenorą reikšti civilinį ieškinį ir reikalauti žalos atlyginimo (T. 4, b. l. 150-151). Tokiomis aplinkybėmis netekto automobilio vertės atlyginimo klausimas baudžiamojoje byloje tapo praktiškai nebeišsprendžiamas. Teismas, priteisęs žalos atlyginimą netinkamam ieškovui, pažeidė BPK 109 straipsnį, taip pat sukūrė prieštaringą teisinę situaciją, kai, nepaisant civilinio ieškinio patenkinimo baudžiamojoje byloje, turto savininko teisė reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka išliko. Šis pažeidimas pripažintinas esminiu, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir šia dalimi priimti teisingą nuosprendį.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai dėl 40 000 Lt priteisimo iš nuteistųjų R. B., E. B. ir D. S. solidariai nukentėjusiajam M. V. keistini – nukentėjusiojo M. V. civilinis ieškinys atmestinas. Pabrėžtina ir tai, kad šis sprendimas neatima galimybės tinkamam civiliniam ieškovui pareikšti atitinkamą civilinį ieškinį ir reikalauti žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.
Dėl kitų nuteistųjų kasacinių skundų argumentų
Nuteistojo R. B. kasaciniame skunde teigiama, kad iš M. V. buvo reikalaujama grąžinti skolą, o ne prievartaujamas jo turtas, todėl nuteistųjų veika turėjo būti kvalifikuota kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis). Kolegija pažymi, kad pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistieji E. B., R. B. ir D. S. turtines pretenzijas nukentėjusiajam reiškė be teisėto pagrindo ir kad jokių paskolos santykių tarp jų nebuvo. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Todėl R. B. kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo skolos ir būtinumo kitaip kvalifikuoti nusikalstamą veiką paliktini nenagrinėti. Tuo pačiu pagrindu paliktini nenagrinėti nuteistųjų kasacinių skundų argumentai dėl to, kad teismas neteisingai vertino nuteistojo G. P. ir kitų nuteistųjų parodymus.
Kolegija nerado pagrindo abejoti Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad byloje užfiksuotas BPK 261 straipsnio 6 dalies reikalavimų nesilaikymas (nuteistasis galėjo susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu tik po dešimties dienų) nesuvaržė nuteistojo E. B. teisės į gynybą. Bylos medžiaga rodo, kad nuteistasis pasinaudojo jam garantuojama teise susipažinti su baudžiamąja byla ir apskųsti nuosprendį apeliacine tvarka, todėl nustatytas BPK normų nesilaikymas negali tapti pagrindu naikinti ar keisti teismo nuosprendžius.
Priešingai nei teigiama nuteistųjų kasaciniuose skunduose, tai, kad Kauno apygardos teismas atmetė nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus išreikalauti medžiagą apie M. V. sulaikymą Norvegijoje (šis prašymas buvo patenkintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka), nėra pagrindas konstatuoti teismo šališkumą ir nevienodų sąlygų sudarymą proceso dalyviams.
Kolegija taip pat atmeta nuteistųjų kasacinių skundų teiginius, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Šie skundų teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti konkrečiais teisiniais argumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistųjų ir jų gynėjų prašymus, atliko įrodymų tyrimą, be to, iš dalies patenkino apeliacinius skundus – panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Pakeisti Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžius – nukentėjusiojo M. V. civilinį ieškinį dėl 40 000 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti.
Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.