- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-29
- Bylos Nr.
- 2K-26/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Aldona Rakauskienė, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- S. K., V. G., P. K., I. G., S.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžio.
2006 m. birželio 30 d. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiu S. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimu, 260 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. lapkričio 11 d. padarytos nusikalstamos veikos) – aštuonerių metų laisvės atėmimu, 260 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. lapkričio 24 d. padarytos nusikalstamos veikos) – aštuonerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, 260 straipsnio 2 dalį (dėl 2004 m. gruodžio 8 d. padarytos nusikalstamos veikos) – devynerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 260 straipsnio 2 dalį subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, pagal 140 straipsnio 1 dalį – bausmių apėmimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė – dvylika metų laisvės atėmimo. Iš S. K. V. P. priteista 1000 Lt neturtinės ir 20 Lt turtinės žalos. S. K. pagal BK 148 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 213 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. G., P. K., I. G., tačiau dėl jų nuteisimo kasacine tvarka nesiskundžiama.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nuosprendis pakeistas: iš S. K. nuspręsta išieškoti 7800 Lt ir perduoti juos valstybės nuosavybėn, kitos nuosprendžio dalies nekeisti; nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. K. nuteistas už tai, kad iki 2004 m. lapkričio 11 d. 10.30 val. tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, iš nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo ir laikė didelį kiekį – 84,911 g – psichotropinės medžiagos metamfetamino, turėdamas tikslą parduoti, bei ją 2004 m. lapkričio 11 d., apie 10.30 val., automobiliu „Audi A8“ (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai grupe su V. G., šiam padedant, atgabeno į tikslią tyrimo metu nenustatytą vietą Vilniuje ir už 4500 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atliekančiam V. P.
Be to, S. K. nuteistas ir už tai, kad iki 2004 m. lapkričio 24 d. 15.40 val. tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, iš nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo, turėdamas tikslą parduoti, didelį kiekį, t. y. 634 vienetus, tablečių, kurių sudėtyje buvo 41,233 g psichotropinės medžiagos MDMA, ir 0,470 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, jas laikė ir 2004 m. lapkričio 24 d., apie 15.40 val., atgabenęs automobiliu „Audi A8“ (duomenys neskelbtini) į Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) teritoriją, už 3800 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atliekančiam V. P.
Be to, S. K. nuteistas ir už tai, kad iki 2004 m. gruodžio 8 d. 23.00 val. tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku ir vietoje iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo 1013 vienetų tablečių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 75,928 g – psichotropinės medžiagos MDMA, jas laikė ir automobiliu „Audi A8“ (duomenys neskelbtini) 2004 m. gruodžio 8 d., apie 23.00 val., atgabeno į (duomenys neskelbtini) namo kiemą Klaipėdoje ir ten už 5500 Lt pardavė nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atliekančiam V. P.
Taip pat S. K. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugsėjo 11 d., apie 23.00 val., Klaipėdoje (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju V. P. metu tyčia sudavė V. P. laiptinėje buvusiu mediniu pagaliu į petį ir dešinę ranką bei kumščiu į kairės pusės žandikaulį – taip padarė poodines kraujosruvas dešiniojo peties bei dešiniojo dilbio srityse ir kairiojo žando poodinę kraujosruvą bei muštinę žaizdą gleivinėje – tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą V. P.
Kasaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nuteistasis, remdamasis BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalimis, teigia, kad baudžiamojon atsakomybėn jis gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį, tačiau, nuteistojo S. K. nuomone, šioje baudžiamojoje byloje ištirti bei įvertinti įrodymai nepagrindžia išvados, kad būtent jis padarė nusikaltimus, už kurių padarymą buvo nuteistas. Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde tvirtino, jog buvo neteisėtai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusysis V. P. neprašė patraukti nuteistąjį atsakomybėn, nors nukentėjusiojo asmens skundas ar prokuroro reikalavimas būtinas, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teismas, be to, šio nuteisimo niekuo nemotyvavo. Tai, kad nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme išreiškė pageidavimą, kad dėl sužalojimo kalti asmenys būtų nubausti, anot nuteistojo S. K., nereiškia skundo BK 140 straipsnio 3 dalies prasme, be to, pagal BK 140 straipsnį skundas turėtų būti nukreiptas prieš konkretų asmenį.
Šalies argumentai
Kasatorius skunde nurodo, kad perkvalifikuojant jo veiką buvo pažeistos BPK 256 straipsnio nuostatos – jis buvo kaltinamas kartu su kitais asmenimis atlikęs daug daugiau nusikalstamų veiksmų ir ne vienoje vietoje; tai rodo, kad kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo tų, kurios buvo paminėtos apkaltinamajame nuosprendyje dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo prašymo švelninti bausmę, nors buvo teisinis pagrindas taikyti ne mišrų bausmių bendrinimo būdą, t. y. ir dalinį sudėjimą, ir apėmimą, o už visas nusikalstamas veikas jam paskirtas bausmes bendrinti, jas apimant (taikyti ne BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, o 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą, atsižvelgiant į 2007 m. birželio 28 d. įstatymo padarytą BK 63 straipsnio 6 dalies pakeitimą); taip, anot kasatoriaus, būtų įgyvendinti ir BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.
Kasatorius, be to, nurodo, kad apeliacinis teismas netinkamai taikė BPK 20 straipsnio nuostatas. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia nurodęs, kad vienintelis įrodymų šaltinis, siejantis jį su ikiteisminio tyrimo metu iš V. P. paimtomis bei ištirtomis psichotropinėmis medžiagomis, yra nukentėjusiojo parodymai, kurių neįmanoma patikrinti jokiais proceso veiksmais. Pats apeliacinės instancijos teismas V. P. parodymus vertino kritiškai, pripažinęs, kad nukentėjusiojo parodymais galima tikėti tik tada, kai juos patvirtina kiti faktiniai duomenys. Spręsdamas apie kasatoriaus kaltę, teismas besąlygiškai rėmėsi V. P. parodymais, nors jie prieštaravo kitiems faktiniams duomenims. Pasisakydamas dėl 2004 m. lapkričio 11 d. epizodo apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, kad nukentėjusiojo V. P. parodymai skyrėsi vieni nuo kitų, juos paneigė apeliacinio teismo posėdyje apklaustas liudytojas G. K., nukentėjusiojo teiginių nepatvirtino nei sekimą vykdę pareigūnai, nei techninių priemonių panaudojimo dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolas, nei 2005 m. balandžio 26 d. apžiūrėta kompaktiniame diske laikoma informacija.
Kasatorius abejoja ir dėl 2004 m. lapkričio 24 d. epizodo vertinimo; anot nuteistojo S. K., nuosprendis grindžiamas vien tik nukentėjusiojo V. P. parodymais, kiti įrodymai ne tik nepatvirtina nukentėjusiojo žodžių, bet juos paneigia; teismas konstatavo, kad 2004 m. lapkričio 11 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota informacija, kad būtent V. P. pateikė tyrėjui D. Matulaičiui suglamžytą popierinę baltos spalvos servetėlę su užrašu „Statoil“, kurios nedidelė dalis yra išplėšta, ir bespalvį polietileninį maišelį su šviesios spalvos milteliais, prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo skundo argumentą apie tai, kad kaltinimas pateikė jo ir V. P. pokalbio, vykusio 2004 m. lapkričio 24 d., apie 14.50 val., Klaipėdoje (duomenys neskelbtini), išklotinę, bet joje nebuvo jokio įrašo apie susitikimą (duomenys neskelbtini), kada jis neva perdavė V. P. tabletes. Nuteistasis S. K. mano, kad teismams vertinant nukentėjusiojo parodymus reikėjo remtis tais pačiais argumentais, kuriais jie paneigė V. P. parodymų įrodomąją reikšmę, motyvuodami V. G. ir G. L. išteisinimą.
Šalies argumentai
Kasatorius, be to, nurodo, kad teismai neturėdami tam pagrindo konstatavo, jog bylos medžiaga įrodyta, kad jis iki 2004 m. gruodžio 8 d. 23.00 val. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti, neteisėtai įgijo 1013 vienetų tablečių su jų sudėtyje esančiu dideliu kiekiu – 75 928 g – psichotropinės medžiagos MDMA, kurias laikė, gabeno ir pardavė nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atliekančiam V. P. už 5500 Lt. Nagrinėdamas šią apeliacinio skundo dalį, apeliacinės instancijos teismas didžiausią dėmesį skyrė, anot kasatoriaus, jį neva kaltinančių įrodymų analizei, tačiau neatkreipė dėmesio į skundo argumentus, paneigiančius Klaipėdos apygardos teismo patvirtintą kaltinimo versiją. Iš pokalbių išklotines išanalizavus daromų išvadų negalima tiksliai teigti apie V. P. atliktus veiksmus. Kasatorius nurodo, kad į didžiąją dalį apeliacinio skundo argumentų apeliacinis teismas atsakė nuosprendyje formaliai pabrėždamas, jog jo apeliaciniame skunde nurodyti kai kurie įrodymų neatitikimai (ar gavęs iš apelianto polietileninį maišelį su šviesios spalvos tabletėmis, V. P. paskambino policijos darbuotojams, ar jie patys tuo metu paskambino V. P., tai, kad tas pokalbis nebuvo pateiktas; ar maišelį S. K. padavė automobilyje, ar šalia automobilio ir kt.) yra neesminiai ir nepaneigiantys aukščiau minėtų įrodymų.
Kasatorius nurodo, kad, atlikusios V. P. pateikto maišelio daktiloskopinį tyrimą, specialistės M. Dervinytė ir L. Ladzikaitė pirštų pėdsakų, tinkamų identifikuoti asmenį, neaptiko, nors nebuvo abejonių nekeliančių duomenų, jog perduodamas maišelį kasatorius būtų mūvėjęs pirštines; specialisto L. Stankevičiaus išvada buvo nustatyta, kad ant tyrimui pateikto polietileninio maišelio yra tarpusavyje sumaišyti ne mažiau kaip trijų asmenų biologiniai pėdsakai, tačiau jie netinkami asmens identifikavimui. 2004 m. gruodžio 8 d. įvykio vietos, daiktų apžiūros protokole nėra duomenų, kad būtų buvęs aptiktas nors vienas pėdsakas, galintis bent leisti manyti, jog S. K. būtų susijęs su psichotropinėmis medžiagomis. Šių medžiagų pėdsakų nerasta nei nuteistojo transporto priemonėje, nei ant jo drabužių, rankų ir pan.; šio argumento, anot kasatoriaus, nepaneigia faktas, kad buvo nustatyta, jog nuteistojo S. K. rankos švyti (tai tik patvirtina, kad jis buvo prisilietęs prie specialiai apdorotų pinigų, tačiau jokiu būdu neįrodo kontaktavimo su psichotropinėmis medžiagomis) – to apeliacinės instancijos teismas taip pat neaptarė. Policijos darbuotojai, vėliau apklausti kaip liudytojai, irgi nepatvirtino fakto, kad matė, jog kasatorius įteikė V. P. maišelį su psichotropinėmis medžiagomis. Teismas, be to, neanalizavo apeliaciniame skunde nuteistojo S. K. pateiktų duomenų apie V. P. sąsajas su narkotikų prekeiviais – tai patvirtina 2004 m. spalio 14 d. 21.43 val., 2004 m. lapkričio 3 d., 2004 m. lapkričio 9 d., 2004 m. lapkričio 2 d vykusių telefoninių pokalbių įrašai.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriui paskirtos galutinės subendrintos bausmės už nusikalstamų veikų padarymą
Kasatoriaus skundo teiginiai dėl netinkamo paskirtų bausmių bendrinimo būdo taikymo yra nepagrįsti. Nustatyta, kad nuteistasis S. K. padarė tris sunkius ir vieną nesunkų nusikaltimą. Trys sunkūs nusikaltimai, numatyti BK 260 straipsnio 2 dalyje, negali būti vertinami kaip padaryti idealiąja sutaptimi. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme neatskleistos idealiosios ir realiosios nusikalstamų veikų sutapties sąvokos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose; realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau savarankiškų nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose ar straipsnių dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-92/2005, 2K-493/2005, 2K-131/2007ir kt.). Šiuo atveju S. K. nuteistas už disponavimą skirtingu laiku, skirtingose vietose, skirtingomis psichotropinėmis medžiagomis, taigi idealiosios nusikalstamų veikų sutapties nekonstatuotina.
Taip pat pažymėtina, kad dėl 2007 m. birželio 28 d. (įsigaliojo 2007 m. liepos 21 d.) įstatymu padaryto BK 63 straipsnio 6 dalies pakeitimo, reglamentuojančio teismo diskreciją pasirinkus mišrų bausmių bendrinimo būdą (ir bausmių sudėjimą, ir apėmimą), pasirinkti tvarką, kurį iš šių būdų reikia pritaikyti pirmiausia, nedaroma įtaka nuteistojo S. K. teisinei padėčiai dėl jam taikytino baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 2 dalis). Teismas pagrįstai konstatavo, kad sunkus ir nesunkus nusikaltimai skiriasi pagal pavojingumą ir yra pagrindas taikyti BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą bendrinant bausmes. Už atskiras vienarūšes pavienes veikas paskirtos bausmės bendrintos dalinio sudėjimo būdu; taikytas mišrus bausmių bendrinimo būdas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi. Nei skiriant bausmes už atskiras S. K. padarytas nusikalstamas veikas, nei nustatant galutinę subendrintą bausmę nebuvo pažeisti ir BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimai atsižvelgti į t. t. aplinkybių visumą skiriant bausmę.
Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies inkriminavimo
Pagal BPK 256 straipsnio 3 dalį (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija) kaltinimo pakeitimas iš sunkesnio į lengvesnį nėra ribojamas baudžiamojo proceso subjektų (prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo) valios išraiška, teismo pareiga pranešti apie tai kaltinamajam, jeigu dėl to iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad smurtas prieš nukentėjusįjį, panaudotas S. K., buvo nurodytas kaltinime pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, tad BPK 256 straipsnio 3 dalies aspektu konstatuoti faktinių aplinkybių pasikeitimą dėl kaltinimo pakeitimo į BK 140 straipsnio 1 dalį teisme pagrindo nėra.
BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą asmuo atsako tik tada, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Tačiau BK 140 straipsnio 3 dalis negali būti suprantama kaip įpareigojimas keičiant kaltinimą iš sunkesnio į kaltinimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį visais atvejais pradėti naują procesą, prieš tai gavus nukentėjusiojo skundą, atstovo pareiškimą ar prokurorui pareiškus tokį reikalavimą. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad inicijuoti procesą dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo gali tik nukentėjusysis, jo atstovas ar prokuroras, tačiau, kai kaltinimas pagal šią BK normą formuluojamas jau vykstančiame dėl anksčiau kitaip vertintų nusikalstamų veikų padarymo pradėtame procese, atskiras nukentėjusiojo skundas ar atstovo pareiškimas nėra būtini; svarbu, kad BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodyti subjektai kokiu nors būdu išreikštų savo valią dėl baudžiamojo persekiojimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme pageidavo, kad dėl sužalojimo kalti asmenys būtų nubausti – taip jis išreiškė savo valią dėl baudžiamojo persekiojimo, taip pat nepareiškė noro susitaikyti su jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusiu asmeniu – S. K., todėl darytina išvada, kad pripažįstant S. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį BK 140 straipsnio 3 dalies ir BPK nuostatos nebuvo pažeistos.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius pakartoja analogiškus argumentus dėl jo kaltę pagrindžiančių įrodymų vertinimo, išdėstytus ir savo apeliaciniame skunde: dėl teismų, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įvertintų įrodymų, surinktų byloje, visumos. Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tad iš naujo žemesnės instancijos teismų surinktų įrodymų nevertina, naujų faktų nenustato – dėl nukentėjusiojo V. P., liudytojo G. K. parodymų, specialistų išvadų ir telefoninių pokalbių protokolų kaip įrodymų vertinimo teismas nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo S. K. kasacinį skundą atmesti.