Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo, pakeitus Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį,:

D. M. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Pritaikius BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalinta D. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu D. M. buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – areštu keturiasdešimt penkioms paroms. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 2 punktą, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas keturiolikai metų. Iš jo priteista A. Š. 4015 Lt laidojimo išlaidų, 50 000 Lt neturtinės žalos ir 2000 Lt už advokato paslaugas; D. Š. – 4015 Lt laidojimo išlaidų, 50 000 Lt neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. nuteistas už tai, kad 2003 m. liepos 14 dieną, apie 19 val. 30 min., prie K. Š. negyvenamos sodybos ūkinio pastato, esančio duomenys neskelbtini, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš pykčio, tyčia sudavė E. Š. smūgį alkūne ir ranka į veidą, sukeldamas jai fizinį skausmą, o E. Š. pagrasinus apie tai pranešti policijai, siekdamas nuslėpti šį padarytą nusikaltimą, suduodamas E. Š. smūgius kumščiais ir plyta į galvos sritį, dešinę krūtį ir dešinį sėdmenį, bei smaugdamas diržu, šiais veiksmais padarydamas muštinę žaizdą kaktoje, poodines kraujosruvas akių vokuose, smakre, kakle, dešinės krūties ir dešinio sėdmens srityse, kraujo išsiliejimus po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, ko pasėkoje įvyko mirtis, tyčia nužudė E. Š.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas ir nusikalstamos veikos perkvalifikuotos remiantis tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodytu, jog D. M. pasikėsino seksualiai išprievartauti E. Š., tačiau, jai pasipriešinus, šio nusikaltimo nebaigė ir ją nužudė apimtas pykčio dėl nukentėjusiosios aktyvaus pasipriešinimo seksualiniam prievartavimui.

Nuteistasis D. M. kasaciniame skunde prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį. Skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 255 straipsnio 2 dalį, peržengė apeliacinio nagrinėjimo ribas, nes jis buvo nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą nei buvo nurodyta kaltinamajame akte ir apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jis nebuvo informuotas, o tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl kurio buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį priėmė iš esmės neišnagrinėjęs baudžiamosios bylos, netinkamai vertino aplinkybes ir kvalifikavo nusikalstamas veikas. Nuteistasis skunde tvirtina E. Š. seksuliai neprievartavęs ir to nesiekęs.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, apklausė nuteistąjį, kuris yra vienintelis tiesioginis savo padaryto nusikaltimo liudininkas, jo parodymus palygino su ikiteisminio bylos tyrimo metu duotais parodymais, įvertino D. M. parodymus, palygindamas juos su daiktinių įrodymų, ekspertų ir specialistų išvadų duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas argumentus ir išvadas dėl D. M. veikos perkvalifikavimo pagrindė remdamasis duomenimis, gautais baudžiamojo proceso nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas D. M. veiką, nepažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes įstatymas numato, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. 2005 m. birželio 10 d. kaltinamajame akte D. M. buvo kaltinimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir BK 22 straipsnio 1 dalį bei BK 149 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo pagal nukentėjusiųjų kasacinį skundą, todėl nebuvo varžomas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl veikos kvalifikavimo bei paskirtos bausmės dydžio. Tiek BK 149 straipsnio 3 dalies, tiek BK 150 straipsnio 3 dalies dispozicijose numatytos veikos yra panašios, tik pirmuoju atveju yra prievartinis lytinis aktas, o antruoju – seksualinis prievartavimas analiniu, oraliniu ar kitokiu fizinio sąlyčio būdu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės dėl pasikėsinimo seksualiai prievartauti savo turiniu iš esmės nesiskiria nuo kaltinamajame akte išdėstytų pasikėsinimo išžaginti E. Š. faktinių aplinkybių, skiriasi tik nustatytų faktinių aplinkybių teisinis vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas D. M. pasikėsinus seksualiai prievartauti E. Š. , netgi susiaurino D. M. nusikalstamus ketinimus, vertinant juos pagal BK 149 straipsnio 3 dalies dispoziciją, nes teismas rėmėsi tuo, kad neįrodyta, jog, apnuogindamas ir liesdamas E. Š. kūną, D. M. siekė lytinio santykiavimo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pagrįstai pripažino, kad tokiais veiksmais D. M. pasikėsino patenkinti savo lytinę aistrą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. M. kasacinį skundą atmesti.