Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) R. J. ir apeliantės (atsakovės) Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia ir nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

18.3. Apeliantės argumentai, kad atsakovė vengė atlikti pareigą dėl buto įforminimo ir įregistravimo ir vilkino prašymo išnagrinėjimą yra nepagrįsti. Nereikšdami pretenzijų dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties tinkamo sudarymo ir įforminimo, ieškovė ir jos sutuoktinis patys elgėsi nerūpestingai, neapdairiai, neatidžiai ir todėl tinkamai neišreiškė savo valios įsigyti nuosavybėn privatizuojamo turto.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

19. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl ieškovės ir atsakovės paduotų apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos faktinių ir teisinių argumentų.

21. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 1992 m. lapkričio 26 d. ieškovės sutuoktinis R. J. pateikė Vilniaus miesto valdybai pareiškimą, jog pageidauja pirkti butą (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną buvo patvirtintas ieškovės ir jos sutuoktinio pareiškimas apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą ieškovės sutuoktinio vardu. Ieškovės sutuoktinis 1995 m. rugpjūčio 24 d. dar kartą kreipėsi į Butų privatizavimo valstybinę komisiją leisti baigti įforminti buto privatizavimo dokumentus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Nuosavybės teisių atkūrimo tarnyba 1999 m. lapkričio 25 d. raštu informavo ieškovės sutuoktinį, kad jis turi teisę privatizuoti nuomojamą butą. 1999 m. gruodžio 21 d. parengtas buto įkainojimo aktas ir mokėjimo pranešimas. Ieškovės sutuoktinis 1999 m. gruodžio 21 d. sumokėjo visą sumą už privatizuojamą butą, o 2000 m. sausio 7 d. sumokėjo Senamiesčio seniūnijai 225,51 Lt už dokumentų įforminimą. Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnija ir ieškovės sutuoktinis sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuri 2000 m. sausio 13 d. buvo įregistruota Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritoriniame padalinyje.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

25. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė naujus įrodymus: el. susirašinėjimus su atsakovės atstovais, kurie pagrindžia aplinkybę, kad ieškovė siekė taikiai, be kreipimosi į teismą išspręsti susiklosčiusią situaciją, taip pat ieškovės banko sąskaitos išrašus dėl sumokėto nuomos mokesčio dydžio (e. b. l. 139-153, 156-160).

26. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kartu pažymėtina, kad nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

27. Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) prašymą prijungti prie bylos papildomus įrodymus grindžia tuo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. pirmosios instancijos teismui skundžiamame sprendime nurodžius, jog ieškovė galėjo kreiptis į teismą anksčiau. Įvertinusi ieškovės ginčijamus pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl nuostolių priteisimo, atsižvelgdama į tai, kad papildomų įrodymų pateikimo būtinybę lėmė būtent skundžiamame sprendime pateikta teismo argumentacija, teisėjų kolegija priima apeliantės pateiktus naujus įrodymus tam, jog būtų visapusiškai ir objektyviai išsiaiškintos šalių ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės (CPK 314 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

29. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tačiau pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

31. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad CK arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad nuo 2000 metų, kai buvo sumokėta už ginčo buto privatizavimą, nei ieškovė, nei jos sutuoktinis daugiau nei 10 metų nereiškė pretenzijų dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties tinkamo sudarymo ir įforminimo, savaime nerodo ieškovės elgesį buvus neapdairų, neprotingą ir nerūpestingą, nes ieškovė apie tai, jog buto privatizavimo procedūra nėra baigta, sužinojo tik po sutuoktinio mirties (2012 m. sausio 2 d.), atsakovei pareikalavus mokėti už buto nuomą.

35. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties atnaujinimo klausimą, tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir pagrįstai atnaujino ieškovei praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia

36. 1991 m. gegužės 28 d. priimto Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis reglamentavo, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Vėlesnės įstatymo redakcijos 1 straipsnis buvo papildytas ir jame įtvirtinta, kad jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, jie gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

37. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 5 punktą pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą, raštu kreipiasi į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą, – į atitinkamą administraciją.

38. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012).

39. Nagrinėjamos bylos atveju nekilo ginčo dėl to, kad ieškovės ir jos sutuoktinio nuomotas butas atitiko privatizavimo objektui keliamus reikalavimus, taip pat dėl to, kad ieškovė ir jos sutuoktinis, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tinkami privatizavimo subjektai.

40. Minėta, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 1992 m. lapkričio 26 d. ieškovės sutuoktinis pateikė Vilniaus miesto valdybai pareiškimą, kad pageidauja pirkti ginčo butą; 1995 m. rugpjūčio 24 d. ieškovės sutuoktinis dar kartą kreipėsi į Butų privatizavimo valstybinę komisiją, prašydamas leisti baigti įforminti buto privatizavimo dokumentus; 1999 m. gruodžio 21 d. parengtas buto įkainojimo aktas ir mokėjimo pranešimas; tą pačią dieną, t. y. 1999 m. gruodžio 21 d., ieškovės sutuoktinis sumokėjo visą sumą už privatizuojamą butą; 2000 m. sausio 7 d. ieškovės sutuoktinis sumokėjo Senamiesčio seniūnijai 225,51 Lt už dokumentų įforminimą; tarp Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos ir ieškovės sutuoktinio buvo sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, kuri 2000 m. sausio 13 d. buvo įregistruota Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritoriniame padalinyje.

41. Įvertinus nutarties 40 punkte nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės sutuoktinis atliko visus įstatyme nustatytus veiksmus butui privatizuoti, t. y. įvykdė visas sąlygas buto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti.

42. Pagal Taisyklių 19 punktą miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos, organizacijos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis (apylinkėse – su viršaičiais) ir inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu) nustato visų reikalingų pirkimo–pardavimo sutartims įforminti dokumentų parengimo tvarką. Sutartys tvirtinamos ir teisiškai registruojamos vienu kartu. Remiantis Taisyklių 20 punktu, pirkėjui įmokėjus pradinę įmoką, savivaldybės nustatytą mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą ir 1 procentą namo (perkant namą) ar 0,5 procento buto (perkant butą) kainos, nurodytos sutartyje, dydžio valstybinį mokestį, pirkimo–pardavimo sutartis patvirtinama notariškai ir teisiškai įregistruojama.

43. Aptariamu atveju buto pirkimo–pardavimo sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta, tačiau šis veiksmas yra ne vienašalis, kaip pirmiau nurodyti ieškovės sutuoktinio atlikti veiksmai, bet dvišalis, t. y. jo atlikimas priklauso ne tik nuo pirkėjo, bet ir nuo pardavėjo valios. Kadangi ieškinys šioje byloje pareikštas CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu, tai, sprendžiant ieškovės reikalavimą pripažinti sudaryta pirkimo–pardavimo sutartį, būtina nustatyti šios CK normos taikymo sąlygas.

44. Pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, ir tokiu atveju sandorio po to įforminti notarine tvarka nebereikia.

45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, kad joje įtvirtinta išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas šios nesilaikant. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007).

46. Byloje nustatyta, kad ieškovės sutuoktinis savo, kaip pirkėjo, prievoles visiškai įvykdė, tuo tarpu atsakovė buto pirkimo–pardavimo sandorio nepripažįsta. Ieškovei 2014 m. vasario 27 d. pateikus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamentui prašymą dėl buto privatizavimo procedūros užbaigimo ir pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, šis prašymas iš esmės išnagrinėtas buvo tik 2017 m. birželio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamentui priėmus raštą, kuriame nurodyta, kad tik teismas galėtų spręsti dėl pasirašytos sutarties įteisinimo galimybių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuriai buvo perduotas nagrinėti ieškovės prašymas, 2017 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 1.35-17/2181 informavo ieškovę, jog yra kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamentą dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo, tačiau atsakovė nesutiko užbaigti buto privatizavimo procedūros.

47. Minėta, Taisyklių 19 punkte buvo nurodyta, jog miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos, organizacijos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis (apylinkėse – su viršaičiais) ir inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu) nustato visų reikalingų pirkimo–pardavimo sutartims įforminti dokumentų parengimo tvarką. Pasisakydamas dėl šios nuostatos, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad privatizavimo sutarties sudarymo iniciatyva priklausė ne pirkėjui, o pardavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009). Taigi apeliacinės instancijos teismas pritaria tiek skundžiamo sprendimo, tiek ieškovės apeliacinio skundo argumentams, kad, ieškovės sutuoktiniui sumokėjus visą perkamo turto kainą ir dokumentų įforminimo mokesčius, pirkimo–pardavimo sutarties tinkamas įforminimas buvo pardavėjo, šiuo atveju –Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos atsakomybė, ir ji privalėjo imtis veiksmų, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis būtų tinkamai įregistruota. Byloje nenustatyta jokių aktyvių atsakovės ar jos įgaliotų asmenų veiksmų pirkimo-pardavimo sutarčiai įforminti įstatymo nustatyta tvarka.

48. Atsakovės manymu, aplinkybė, kad už perkamą butą buvo įmokėti pinigai ir faktiškai sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuri nepatvirtinta notariškai, negali reikšti, jog pirkėjo valia nepasikeitė ir jis norėjo užbaigti privatizavimo procedūrą. Šis atsakovės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės sutuoktinio laikotarpiu nuo 1992 iki 2000 metų atliktų veiksmų seka (teikiamas prašymas pirkti butą; sudaromas susitarimas butą pirkti ieškovės sutuoktinio vardu; teikiamas prašymas leisti baigti įforminti buto privatizavimo dokumentus; parengus buto įkainojimo aktą ir mokėjimo pranešimą, sumokama visa buto kaina; sumokami dokumentų įforminimo mokesčiai; pasirašoma pirkimo–pardavimo sutartis) teikia pagrindą daryti išvadą, kad nuomotą butą privatizuoti buvo siekiama kryptingai ir nuosekliai. Jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų aplinkybę, kad ieškovė ar jos sutuoktinis kuriuo nors metu būtų pakeitę savo valią ir atsisakę teisės privatizuoti ginčo butą, byloje nėra (CPK 176 straipsnio 1 dalis,178, 185 straipsniai).

49. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo ir Taisyklių nuostatas, nustatančias butų privatizavimo sąlygas bei tvarką, taip pat CK normas, reglamentuojančias sandorių formos ir galiojimo klausimus, bei pagrįstai pripažino Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos ir ieškovės sutuoktinio R. J. 2000 m. sausio 13 d. sudarytą buto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia.

Dėl sumokėto nuomos mokesčio priteisimo

50. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 2449,17 Eur nuostolių. Šis reikalavimas grindžiamas tuo, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 27 d. (ieškovės prašymo dėl buto privatizavimo procedūros užbaigimo ir pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamentui pateikimo) iki 2017 m. birželio 9 d. (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento rašto, kuriuo atsisakyta užbaigti privatizavimo procedūrą, priėmimo) už ginčo buto nuomą sumokėjo atsakovei 2449,17 Eur nuomos mokesčio.

51. Byloje esantis banko sąskaitos išrašas patvirtina aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2017 m. birželio 9 d. ieškovė sumokėjo atsakovei 2449,17 Eur buto nuomos mokesčio (e. b. l. 156-160). Šios aplinkybės atsakovė byloje neginčijo.

52. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo laikė nepagrįstu ir atmetė. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės veiksmų (to, kad ieškovės prašymas neišnagrinėtas laiku) ir ieškovės per šį laikotarpį sumokėto už butą nuomos mokesčio nesieja teisinis priežastinis ryšys, nes ieškovė, per tam tikrą laiką nesulaukusi atsakovės atsakymo į prašymą, turėjo teisę kreiptis į teismą, bet šia teise nepasinaudojo.

53. Ieškovės teigimu, atsakovė vilkino ir per teisės aktuose nustatytus terminus neišnagrinėjo ieškovės prašymo dėl buto privatizavimo procedūros užbaigimo, todėl ieškovė nepagrįstai buvo priversta mokėti atsakovei buto nuomos mokestį.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovė reikalavimą priteisti jos nepagrįstai atsakovei sumokėtą buto nuomos mokestį formuluoja kaip reikalavimą atlyginti nuostolius, tačiau šis reikalavimas savo esme ir jį grindžiančiomis aplinkybėmis atitinka turto gavimo be pagrindo sampratą.

55. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Priešingai, teismas turi pritaikyti konkrečiam ginčo santykiui tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai teisiškai kvalifikuoti konstatuotas faktines aplinkybes. Šiuo klausimu kasacinio teismo praktika yra nuosekli, joje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253-969/2015).

56. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nagrinėjant tiek fakto, tiek teisės klausimus. Pažymėtina, kad tinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas kasacinio teismo nepripažįstamas apeliacinio skundo ribų peržengimu, jeigu apeliantas ir neišvardija visų su ginčo dalyku susijusių teisės normų. Apeliacinės instancijos teismo, kaip ir bet kurio kito teisingumą vykdančio teismo, pareiga – savarankiškai, klausant tik įstatymo, kvalifikuoti bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, savarankiškas teisinis kvalifikavimas negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu, net jeigu apeliaciniame skunde šios faktinės aplinkybės nebuvo kvalifikuotos pagal konkrečią ir tinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2013; 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2012 ir kt.).

57. Vadovaudamasi aptarta kasacinio teismo praktika, kvalifikuodama byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovę ir atsakovę nagrinėjamoje byloje sieja prievoliniai teisiniai santykiai, kilę iš nepagrįsto turto gavimo (CK 6.237 straipsnis).

58. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus (CK 6.237 straipsnio 2dalis).

59. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013; 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

60. Aptariamu atveju konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai pripažino Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos ir ieškovės sutuoktinio R. J. 2000 m. sausio 13 d. sudarytą buto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia. Šios buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas galiojančia kartu reiškia ir pripažinimą, kad ja ieškovės sutuoktinis įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą. Taigi ieškovės sutuoktiniui sudarius buto pirkimo–pardavimo sutartį ir įgijus nuosavybės teisę į nuomotą butą, anksčiau šalis saistę nuomos teisiniai santykiai pasibaigė.

61. Minėta, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartimi nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja (šioje civilinėje byloje – ieškovė) po sutuoktinio mirties priėmė jo palikimą, pradėjusi faktiškai jį valdyti. Tai reiškia, kad po savo sutuoktinio mirties (2012 m. sausio 2 d.) buto savininke tapo ieškovė. Aplinkybė, kad ieškovė nuo 2012 m. sausio 2 d. yra ginčo buto savininkė, eliminuoja bet kokį teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi atsakovė galėtų reikalauti ieškovę mokėti buto nuomos mokestį. Taigi darytina išvada, kad ieškovė ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 27 d. iki 2017 m. birželio 9 d. neturėjo prievolės mokėti atsakovei buto nuomos mokesčio, todėl atsakovė nuomos mokestį iš ieškovės įgijo be teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad šiuo atveju nustatytos visos sąlygos, reikalingos pripažinti, kad turtas įgytas be teisinio pagrindo 6.237 straipsnio prasme.

62. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs faktines šalių ginčo aplinkybes, remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais, sprendžia, kad dėl padarytų materialiosios teisės normų pažeidimų yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimą dėl 2449,17 Eur sumos priteisimo, panaikinti ir dėl šio ieškinio reikalavimo priimti naują sprendimą, negrąžinant bylos nagrinėti iš naujo, nes padaryti pažeidimai gali būti ištaisyti apeliacinėje instancijoje (CPK 330 straipsnis). Ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 2449,17 Eur sumos priteisimo iš atsakovės tenkintinas (CK 6.237 straipsnis; CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. Apeliacine tvarka panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria vienas ieškovės reikalavimas buvo atmestas, ir šį reikalavimą patenkinus, visi ieškovės ieškinio reikalavimai yra patenkinti. Atsižvelginat į tai, kad byla išspręsta ieškovės naudai, atsakovė turi atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 strapsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

64. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė patyrė 1075,82 Eur bylinėjimosi išlaidų: 130 Eur žyminio mokesčio ir 945,82 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

65. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės už patenkintą ieškinio reikalavimą sumokėtą 75 Eur žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teismui patenkinus likusį ieškinio reikalavimą, ieškovei iš atsakovės priteistinas už šį reikalavimą sumokėtas 55 Eur žyminis mokestis.

66. Neišsprendus dalies ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs ieškovės prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo, 2018 m. sausio 15 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo ieškovės prašymą patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 550 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitą prašymo dalį atmetė.

67. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 15 d. papildomo sprendimo dalį, kuria ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas patenkintas, ir ieškovės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti, o šio prašymo netenkinus – ieškovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sumažinti.

68. Atsakovės nuomone, sprendime teismas nepateikė išsamių ir bylos aplinkybes atspindinčių bei tokį sprendimą pagrindžiančių motyvų, taip pat nesilaikė CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo, kad teismo išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Atsakovė taip pat nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo patenkintas tik vienas ieškovės reikalavimas, o kitas reikalavimas atmestas, turėjo atitinkamai paskirstyti ir priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Su atsakovės nurodytais argumentais sutiktina iš dalies.

69. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 2.9, 2.10, 5, 8.2 punktuose nustatytus rekomenduojamus maksimalius dydžius, į byloje spręstų klausimų pobūdį ir bylos apimtį, todėl atsakovės argumentas, kad teismas tinkamai nemotyvavo papildomo sprendimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

70. Apeliaciniame skunde atsakovės teisingai nurodyta, kad pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

71. Iš skundžiamo 2018 m. sausio 15 d. papildomo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė tik ieškovės patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, bet nesprendė jų paskirstymo klausimo, t. y. priteisdamas šias išlaidas neatsižvelgė į tai, kad sprendimu buvo patenkintas vienas iš dviejų ieškinio reikalavimų.

72. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismui patenkinus pirmosios instancijos teismo atmestą ieškinio reikalavimą, visi ieškinio reikalavimai yra patenkinti, todėl neliko pagrindo paskirstyti ieškovės nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patirtas teisinės pagalbos išlaidas.

73. Pirmosios instancijos teismas, laikydamas, kad ieškovės išlaidos advokato pagalbai yra per didelės, papildomu sprendimu jas sumažino iki 550 Eur. Nesutiktina su atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismo ieškovei priteista teisinės pagalbos išlaidų suma yra per didelė. Ieškovė teisingai pažymi, kad aptariamu atveju bylos sudėtingumą rodo tai, jog nagrinėjami klausimai, susiję su 1992–2000 metais galiojusiais bei taikytais teisės aktais, kurie nuolat keitėsi, ieškovė, rengdama ieškinį, turėjo nagrinėti privatizavimo procesą, kuris šiuo metu neegzistuoja. Atsižvelgiant į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, atsakovės atstovės galimas darbo ir laiko sąnaudas, rengiant procesinius dokumentus, renkant įrodymus ir atstovaujant teisme, darytina išvada, kad ieškovei iš atsakovės priteistų teisinės pagalbos išlaidų suma nėra per didelė, todėl nėra pagrindo jos mažinti.

74. Ieškovė papildomo sprendimo dalies, kuria atmesta jos prašymo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, neskundė, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 15 d. papildomas sprendimas paliktinas nepakeistas.

75. Patenkinus apeliacinį skundą, ieškovei iš ieškovės priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas 55 Eur žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą tenkinti, atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 2449,17 Eur sumos priteisimo, ir dėl šio ieškinio reikalavimo priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (kodas 111109233) 2449,17 Eur (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt devynis eurus 17 ct) be pagrindo gautų lėšų.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį ir 2018 m. sausio 15 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovei R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (kodas 111109233) 55 Eur (penkiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Priteisti ieškovei R. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (kodas 111109233) 55 Eur (penkiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.