- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-11
- Bylos Nr.
- e2A-176-661/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02056-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas (pran.), Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- B. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) B. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, aiškinimo ir taikymo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 2 172,15 Eur turtinės ir 20 000 Eur neturtinės žalai atlyginimą bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad turtinė ir neturtinė žala jai padaryta dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, dėl Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologinės ekspertizės.
3. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras V. R. 2013 m. kovo 19 d. nutarimu nutarė perduoti teismui baudžiamąją bylą Nr. 20-2-00239-12 dėl šmeižimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo B. G. – skirti jai priverstinį ambulatorinį gydymą psichikos sveikatos centre pagal gyvenamąją vietą. Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. M1-490- 408/2014 nutarė B. G., nepakaltinamumo būsenoje padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, taikyti priverčiamąją medicinos poveikio priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis – Kauno Šilainių psichikos sveikatos priežiūros centre. Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi tenkino B. G. gynėjo apeliacinį skundą, panaikino Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį ir priėmė naują sprendimą: baudžiamąją bylą B. G. atžvilgiu nutraukė, neįrodžius, kad B. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Panaikino B. G. taikytą priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis – Kauno Šilainių psichikos sveikatos priežiūros centre.
4. Atsakovas Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašė nebūti laikomu dalyvaujančiu byloje asmeniu, nes neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, ieškovė nereiškė jo atžvilgiu reikalavimų, iš teismo sprendimo jam nekils jokių teisių nei pareigų. Ieškovė sutiko, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dalyvaujančiojo byloje asmens procesinė padėtis būtų panaikinta. Teismas iš bylos pašalino netinkama asmenį Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (CPK 45 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
5. Atsakovas Lietuvos valstybę atstovaujantis Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmai ikiteisminio tyrimo metu neatitiko BPK reikalavimų. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartyje nebuvo įvardinta konkrečių pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nesant neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo atlyginti prašomą turtinę ir neturtinę žalą. Be to, ieškovės prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra aiškiai neprotingas ir neadekvatus galimiems pažeidimams.
6. Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvienų informacijų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista, prašė ieškinį atmesti. Ikiteisminio tyrimo veiksmai teisėti tiek, kiek jie buvo atlikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, juose numatytus pagrindus ir laikantis įstatymuose numatytos tvarkos, o neteisėti - jeigu šių reikalavimų nesilaikyta. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus R. K. ir V. Š. pareiškimus. Šie pareiškimai ir buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimų ieškovės B. G. atžvilgiu. BPK 3 straipsnio 1 dalies nurodytų aplinkybių, tarp jų - kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalis), tuo metu nebuvo nustatyta. Atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir ieškovei pasinaudojus teismų instancine sistema, baudžiamoji byla B. G. atžvilgiu buvo nutraukta nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kas savaime nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį ir konstatuoti, kad tarp atlikto ikiteisminio tyrimo, teisminio proceso ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Ieškovė, reikalaudama atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, nėra atleidžiama nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jai tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: pareigūną ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą. Byloje nebuvo pateikta svarių ir neginčijamų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuratūros neteisėtą veikimą jos atžvilgiu. Tyrimas šiuo atveju buvo pradėtas pagal pareiškimus, toliau ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekami nuoseklūs tyrimo veiksmai, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti įtariamosios galimą dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką. Baudžiamojoje byloje nebuvo konstatuoti baudžiamojo proceso pažeidimai, todėl darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, turint pakankamą pagrindą įtarti ieškovę padarius nusikalstamą veiką. Atmestini kaip nepagrįsti argumentai, kuriuose teigiama, kad neapklausus ieškovės buvo pažeistos jos, kaip įtariamosios, BPK numatytos teisės. Byloje buvo apklausta nemažai žmonių, taigi nei įtariamoji, nei nukentėjusysis negalėjo už prokurorą spręsti, ar tikslinga atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, kurie, prokuroro manymu, buvo nereikalingi ikiteisminiame tyrime. Apie būtinumą skirti ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizę buvo pranešta ekspertizės rezultatais suinteresuotiems asmenims - nukentėjusiajai V. Š., įtariamajai B. G., jos gynėjui R. B., išsiunčiant pranešimus. Ieškovė nepagrįstai ieškinyje nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras pažeidė BPK 209 straipsnio nuostatas, nepranešęs įtariamajai apie būtinumą skirti teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizę. Pagal bylos duomenis ieškovė sveikatos problemų turėjo jau ne vieną dešimtį metų, todėl teigti, kad šiuo metu jos psichologinė būsena, o būtent, patiriami išgyvenimai, baimė, nerimas ar nemiga priežastiniu ryšiu kaip nors yra susiję su 2012 metais - 2013 metais atliktais procesiniais veiksmais baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00239-12, nėra pagrindo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad B. G. konsultuota ir gydyta VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos psichikos sveikatos centre 1999 m. sausio 19 d., paskutinis apsilankymas 1999 m. birželio 8 d., iš Ekspertizės akto matyti, kad B. G. jau nuo 2009 m. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, todėl tikėtina, kad dabartinė ieškovės psichinė būsena gali būti priežastimi jau 2009 metais diagnozuoto susirgimo. Jei ir būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ieškovės nurodomas neturtinės žalos dydis (20 000 Eur) yra per didelis ir neadekvatus ieškovės nurodomiems neteisėtiems veiksmams.
7. Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nesikartojant kitų atsakovų teisinių argumentų, papildomai nurodė, jog pirmosios instancijos teismo veiksmų negalima tapatinti su asmens nuteisimu, kadangi nusikaltimo subjektas - asmuo, negalintis suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti - negali būti pakaltinamas, t. y. nėra visos baudžiamojo nusikaltimo sudėties, taigi asmuo negali būti pripažintas kaltu. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ieškovės veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objekto ir objektyviosios pusės, neįrodo, jog buvo atlikti tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai, dėl kurių ieškovei atsirado žala, tuo labiau, kad ieškovei buvo skirta viena švelniausių priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonė - ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis.
8. Atsakovas Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė B. G. baudžiamojoje byloje buvo paskirta Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi, pavedant ją atlikti VTPT Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertams. BPK 346 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl VTPT šią nutartį besąlygiškai privalėjo vykdyti. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atliekamos vadovaujantis „Teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašu“, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-616, taip pat „Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatais“, patvirtintais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-499. Teismo psichiatrijos ekspertizės metu ekspertai diagnozavo B. G. psichikos sutrikimą ir rekomendavo teismui jai taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Teismo psichiatrijos ekspertizė buvo atlikta nepažeidžiant minėtų teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimą, reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o teismo psichiatrijos ekspertizės išvados buvo atitinkamai teismo įvertintos, teismo ekspertizės išvada nebuvo paneigta, nebuvo tikslinta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 29 d. nusprendė ieškinį atmesti. Teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teisėjų bei ekspertų neteisėtų veiksmų, nes ieškinys grindžiamas vien deklaratyviais teiginiais, nenurodant konkrečių motyvų, neindividualizuojant įstaigos (pareigūnų) veiksmų ir padarytos žalos priežastinio ryšio. Tesimas sprendė, jog nagrinėjamu atveju jokių kitų veiksmų ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teisėjai atlikti negalėjo ir neturėjo pareigos. Dėl nurodytos priežasties, nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo spręsti dėl žalos ieškovei atlyginimo principų bei dydžio. Dėl šios priežasties laikytinas neįrodytu ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Apeliantė (ieškovė) B. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – apeliantės B. G. ieškinį patenkinti visiškai. Apeliantė nurodė šiuo, kad pasiųsti asmenį teismo psichiatrijos ekspertizės leidžiama tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, rodančių, kad kaip tik šis asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, dėl kurios atliekamas tyrimas (BPK 396 str. 1 d.). Tokiu būdu akivaizdu, jog prokuroras pasiųsdamas apeliantę teismo psichiatrijos ekspertizės, o vėliau kreipdamasis į teismą su nutarimu dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo apeliantės atžvilgiu, buvo nusikalstamai neatidus ir nerūpestingas vertindamas ar yra pakankamai duomenų, rodančių, kad kaip tik apeliantė yra tas asmuo, kuris padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, dėl kurios atliekamas tyrimas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į Ieškovės išdėstytas faktines aplinkybes, kurios buvo nagrinėjamos teismo posėdžio metu bei pažeisdamas įstatymų nustatytą pareigą įrodymus vertinti visapusiškai, vienareikšmiškai vadovavosi atsakovų atsiliepimuose nurodytais argumentais, dėl ko priėmė neteisėtą teismo sprendimą šioje dalyje. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
11. Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialinės teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, tuos pačius įrodymus vertina kitaip nei juos įvertino teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog priimtas nepagrįstas sprendimas. Nagrinėjamu atveju Ieškovė, remdamasi deklaratyviais teiginiais apie, jos manymu, pareigūnų ir teismo, ekspertų neteisėtą veikimą jos atžvilgiu, tokių įrodymų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, teismai nepadarė veiksmų, dėl kurių jai galėjo atsirasti žala. Apeliaciniame skunde pakartotos ieškinio aplinkybės neįrodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ar teismas atliko neteisėtus veiksmus, pažeidė ikiteisminį tyrimą ar teisminį procesą reglamentuojančias teisės normas. Vien ta aplinkybė, kad atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir Ieškovei pasinaudojus teismų instancine sistema, Kauno apygardos teismo 2017-10-29 nutartimi baudžiamoji byla B. G. atžvilgiu buvo nutraukta nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, savaime nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį ir konstatuoti, kad tarp atlikto ikiteisminio tyrimo, teisminio proceso ir Ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Ieškovė, reikalaudama atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, nėra atleidžiama nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jai tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą. Byloje nėra konstatuoti jokie baudžiamojo proceso pažeidimai, iš to seka, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, turint pakankamą pagrindą pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje įtarti Ieškovę padarius nusikalstamą veiką. Kaip minėta, aplinkybė, kad ieškovės atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei kiti su ikiteisminiu tyrimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio - nuo pradžios. Nagrinėjamu atveju žodinis civilinės bylos nagrinėjimas proceso ekonomiškumo bei operatyvumo prasme nėra tikslingas, atsižvelgiant į tai, jog dauguma reikšmingų bylai faktinių aplinkybių buvo nustatytos ir ištirtos pirmosios instancijos teisme.
12. Atsakovas Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė atsiliepimą į skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, kad minimu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, t. y. esant BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams - pareiškimui apie padalytą nusikalstamą veiką. Aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus LR BPK nustatytomis priemonėmis. Apeliaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo padaryti procesinės baudžiamosios teisės normų pažeidimai. Tačiau apeliantė nenurodė, kokiais neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais buvo pažeistos minėtos teisės normos ir kokią žalą dėl tokių veiksmų apeliantė galėjo patirti. Neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų apeliantė negalėjo įvardinti ir teismo posėdyje, vykusiame pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad visi procesiniai veiksmai buvo atlikti savalaikiai ir tinkamai.
13. Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos pateikė atsiliepimą į skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovė byloje neįrodė teisėjų neteisėtų veiksmų, nes tiek ieškinys, tiek apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės deklaratyviais teiginiais, nenurodant konkrečių motyvų, neindividualizuojant įstaigos (pareigūnų) veiksmų ir padarytos žalos bei priežastinio ryšio (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi grąžinus bylą nagrinėti po apeliacinės instancijos iš naujo ir siekiant atskleisti ginčo esmę, apeliacinės instancijos teismas nurodė nustatinėti būtent minėtas aplinkybes). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nustačius aplinkybę, kad apeliantė gydėsi psichikos sveikatos centre, dėl jos gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, pagrįstai galėjo būti skirta teismo psichiatrinė ekspertizė. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir, manydamas, kad apeliantė padarė baudžiamąją veiką, paskyrė jai vieną švelniausių priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonę, tai yra, ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros centre. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliaciniame skunde teigiama, kad gydymas psichikos sveikatos centre buvo siejamas su tokio lygio sutrikimu (depresija), dėl kurio neturėtų kilti abejonių dėl apeliantės sveikatos būklės, tačiau tai yra vertinimo dalykas. Taip pat atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimo baudžiamojoje byloje negalima tapatinti su asmens nuteisimu, kadangi nusikaltimo subjektas - asmuo, negalintis suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti - negali būti pakaltinamas, t.y., nėra visos baudžiamojo nusikaltimo sudėties, todėl asmuo negali būti pripažintas kaltu. Taigi vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje konstatavo, jog ieškovės veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objekto ir objektyviosios pusės, neįrodo, jog buvo atlikti tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai, dėl kurių ieškovei atsirado žala, tuo labiau, kad ieškovei buvo skirta viena švelniausių priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonių - ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis.
14. Atsakovas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos pateikė atsiliepimą į skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-04-29 sprendimu ieškinį atmetė visiškai, pagrįstai konstatuodamas, kad Ieškovė neįrodė jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų at teisėjų bei ekspertų neteisėtų veiksmų, nes ieškinys grindžiamas vien deklaratyviais teiginiais, nenurodant konkrečių motyvų, neindividualizuojant įstaigos (pareigūnų) veiksmų ir padarytos žalos dydžių. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinyje nurodytas atsakovas VTPT veikė teisėtai, nepažeidė jokių teisės aktų nuostatų, atliko ekspertizę ir ją įformino ekspertizės aktu, todėl jokių neteisėtų veiksmų Ieškovės atžvilgiu nenustatyta ir šis atsakovas negali būti laikomas savo veiksmais padariusiu žalą Ieškovei. VTPT nesutinka su Ieškovės prašymu nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka, nes visos faktinės aplinkybės buvo nustatytos pirmos instancijos teisme. Ieškovė pirmos instancijos teisme turėjo galimybę pasinaudoti visomis procesinėmis teisėmis (prašyti apklausti liudytojus, pateikti atsakovės atstovams klausimus ir kt.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
17. Nagrinėjamu atveju byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus išsamiai yra išdėstę pateiktuose procesiniuose dokumentuose – apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose, kurie vertinami bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Be to, šalys dalyvavo ir pasisakė duodamos paaiškinimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė pati dalyvavo teismo posėdžiuose kartu su atstove. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra. Tokiu būdu apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos esmės
18. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.
19. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio. Ieškovui neįrodžius bent vienos iš jų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime byloje Nr. 23/04 pažymėjo, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, įstatymų leidėjo diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, sąrašą, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta. Dėl šios priežasties valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios minėtos kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).
21. Be to, CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nurodyti procesiniai veiksmai vertintini ir Konvencijos garantuojamų teisių apsaugos kontekste. Kasacinis teismas savo praktikoje, formuojamoje bylose dėl valstybės civilinės atsakomybės, be kita ko, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; 2017 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-684/2017 28, 29 punktus; 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018 22, 25–27, 30 punktus; 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 43, 59–61 punktus; kt.).
22. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluoti valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisminių ir teisėsaugos institucijų veiksmų baudžiamajame procese, taikymo kriterijai.
23. Pirma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, nurodytus CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014).
24. Antra, sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų neteisėtumo baudžiamajame procese neturi reikšmės, ar procesinis veiksmas, dėl kurio galimai buvo padaryta žala, buvo skundžiamas įstatymo nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai – civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovės teigimu, buvo padaryta žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).
25. Trečia, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (nuo pradžių). Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti. Civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
26. Kadangi valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, tai civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
27. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl pareikšto ieškinio šios kategorijos bylose, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Bylose teisiniai vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
28. Nagrinėjamu atveju apeliantė patirtą žalą įrodinėja, pirma, tuo, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 14 d. nutartimi b.b. PK-1428-240/2014 atliko teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę (2013 m. lapkričio 18 d. ir 2013 m. gruodžio 10 d.), antra, kad apeliantė Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi buvo pripažinta padariusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 154 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir jai buvo pritaikytos priverčiamojo medicininio pobūdžio poveikio priemonės - ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros centro sąlygomis - Kauno Šilainių poliklinikos psichinės sveikatos centre. Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį ir priėmė naują sprendimą – baudžiamąją bylą B. G. atžvilgiu nutraukti, neįrodžius, kad B. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, ir panaikino taikytas priverčiamojo medicininio pobūdžio priemones. Pagal apeliacinės instancijos teismo sprendimą darytina išvada, kad veika buvo, tačiau jos negalima vertinti kaip nusikalstamos.
29. Kaip teisingai sprendė bylą nagrinėjęs teismas, šiuo atveju egzistavo teisinis pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovės atžvilgiu. Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiama jam taikyta procesinės prievartos priemonė, dėl kaltinamųjų įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018 43 punktą ir jame nurodytą EŽTT bei kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju, susipažinus su baudžiamosios bylos Nr. M1-490-408/2014 medžiaga matyti, kad, siekiant išsiaiškinti galimai padarytą nusikalstamą veiką, buvo atliekami procesiniai veiksmai ir priešingai nei nurodo ieškovė, tik gavę pareiškimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo teisinio pagrindo nutraukti baudžiamosios bylos tik dėl to, kad ieškovei visos aplinkybės buvo akivaizdžios. Pažymėtina, kad nustačius aplinkybę, jog ieškovė gydėsi psichikos sveikatos centre, dėl ieškovės gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, buvo paskirta ekspertizė.
30. Kita vertus, 2014 m. spalio 29 d. Kauno apygardos teismo nutartyje buvo konstatuota, kad B. G. rašteliuose pavartoti žodžiai turi nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d. numatytus požymius, tačiau nebuvo nustatytas konkretus asmuo, kurio garbę ir orumą šie pavartoti žodžiai įžeidė. Dėl šios aplinkybės buvo panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 nutartis. Šios aplinkybės tik pagrindžia faktą, kad tiek ikiteisminis tyrimas tiek ir psichiatrijos ekspertizės buvo pagrįstai inicijuotos. Papildomai pažymėtina, kad 2012-10-23 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM specialistas išvadoje nurodė, kad B. G. reikalinga atlikti ambulatorinę kompleksinę psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. Ši išvada pasitvirtino 2012-12-13 atlikus paskirtą ekspertizę ir ekspertui konstatavus, kad nusikalstamos veikos padarymo metu B. G. konstatuojamas psichikos sutrikimas. Taip pat konstatuota, kad ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
31. Byloje nėra konstatuoti jokie baudžiamojo proceso pažeidimai, iš to seka, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, turint pakankamą pagrindą pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje įtarti Ieškovę padarius nusikalstamą veiką. Kaip minėta, aplinkybė, kad Ieškovės atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei kiti su ikiteisminiu tyrimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio.
32. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą šių aplinkybių nevertino. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Ieškovės pateiktus įrodymus ir kitą byloje surinktą medžiagą išsamiai pasisakė dėl atsakovų veiksmų teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visi proceso veiksmai buvo atliekami siekiant išsiaiškinti galimai padarytą nusikalstamą veiką, taip pat pareigūnai neturėjo teisinio pagrindo nutraukti baudžiamosios bylos vien dėl to, kad Ieškovei visos aplinkybės buvo akivaizdžios. Teismo vertinimu, gavus pareiškimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko visus būtinus ir neatidėliotinus veiksmus: apklausė daug liudytojų, rinko rašytinius įrodymus, rinko paaiškinimus, užklausė institucijas dėl informacijos gavimo ir kitus procesinius veiksmus.
33. Ieškovė reikalavimą atlyginti jai, jos manymu, padarytą žalą grindžia ne tik teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtais veiksmais, bet patirtą žalą kildina ir iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos atliktų psichiatrinių ekspertizių neteisėtumo, taip pat kvestionuoja civilinės bylos dėl neveiksnumo iniciavimo teisėtumą.
34. Teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas (toliau aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-616, nustato, jog įvertinti įtariamųjų, kaltinamųjų, taip pat administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų psichikos būklę ir nustatyti jų sugebėjimą suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, taip pat įvertinti asmenų, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika, psichikos būklę (5.1 p.); Ekspertizės organizuojamos ir atliekamos laikantis teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo, eksperto nepriklausomumo, ekspertinio tyrimo išsamumo ir objektyvumo, šiuolaikinio mokslo laimėjimų panaudojimo principų (6 p.); ambulatorinė ekspertizė atliekama tais atvejais, kai ekspertinę išvadą galima pateikti remiantis vienkartiniais tyrimais (8.1 p.).
35. Šiuo atveju, prokuroras turėjo teisėtą pagrindą kreiptis į teismą dėl tokios ekspertizės atlikimo, kadangi ikiteisminio tyrimo pradžioje pateikus Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai užduotį įvertinti B. G. psichikos sveikatos būklę, pateikta 2012-10-23 išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad Ieškovei reikalinga atlikti ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. 2012-11-15 Kauno apylinkės teismo nutarties pagrindu Ieškovei paskirta minėta ekspertizė, o 2012-12-13 surašytas Valstybinės teismo psichiatrijos prie S AM Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės aktas Nr.(duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismo 2013-10-18 nutartimi Ieškovei skirta kartotinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kurią atliko Valstybinės teismo psichiatrijos prie SAM Respublikinis teismo psichiatrijos skyrius ir surašytas 2013-11-18 - 2013-12-10 aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Šie ekspertizės aktai nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka panaikinti ar pripažinti neteisėtais, nors, kaip paaiškėjo per teisminį bylos nagrinėjimą, Ieškovė kreipėsi į teismą kvestionuodama jų teisėtumą ir pagrįstumą. Kita vertus, vien ta aplinkybė, kad Ieškovė kitaip vertina savo sveikatos būklę, nereiškia, kad ekspertizių aktai yra neteisėti.
36. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą sprendimą, kad nustačius aplinkybę, jog apeliantė gydėsi psichikos sveikatos centre, dėl jos gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, pagrįstai galėjo būti skirta teismo psichiatrinė ekspertizė. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir, manydamas, kad apeliantė padarė baudžiamąją veiką, paskyrė jai vieną švelniausių priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonę, tai yra, ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros centre. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje konstatavo, jog ieškovės veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objekto ir objektyviosios pusės, neįrodo, jog buvo atlikti tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai, dėl kurių ieškovei atsirado žala.
Dėl bylos baigties
37. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
38. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.