Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Justinos Nasutavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Saudargaitės,

dalyvaujant pareiškėjo M. S. atstovei advokatei J. C., atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei L. Z.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. S., atstovaujamas advokatės J. C., kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2024 m. gruodžio 13 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 24S293578, kuriuo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

Pareiškėjas, nurodydamas faktines aplinkybes, pažymi, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 15 metų (nuo 2009 m.) teisėtai gyvenantis Lietuvoje (iki Sprendimo gavimo), bei tai, kad nuo 2009 m. iki skundo pateikimo dienos nepertraukiamai turėjo išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.

Teigia, kad nuo 2012 metų iki dabar pareiškėjas nepertraukiamai dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje teisininku: laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“; nuo 2021 m. lapkričio 10 d. iki skundo pateikimo dienos – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nurodo, kad pareiškėjas yra vienos iš didžiausių 1994 m. Lietuvoje įsteigtos logistikos įmonių grupės „Vingės logistikos grupė“ vienas iš akcininkų. Šiai įmonių grupei priklauso įmonės UAB ,,Vingės Transphere Logistika“, UAB ,,Vingės terminalas“ ir UAB ,,Vingės logistika“.

Paaiškina, kad dar iki Rusijos karo Ukrainoje pradžios pareiškėjas kartu su sutuoktine pateikė prašymus dėl (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimo, kadangi pareiškėjo senelis ir prosenelė buvo (duomenys neskelbtini). 2022 metų pradžioje pareiškėjas ir jo sutuoktinė įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybes pagal repatriacijos įstatymą ir jiems buvo išduoti (duomenys neskelbtini) piliečių pasai.

Akcentuoja, kad nuo pat Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios pareiškėjas aiškiai deklaruoja savo nepritarimą Rusijos karui prieš Ukrainą, tą buvo aiškiai nurodęs ir Migracijos departamentui teiktuose klausimynuose.

Nurodo, kad 2024 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas, atvykęs į Migracijos departamento teritorinį skyrių Vilniuje, pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi (Mėlynosios kortelės) pratęsimo (pakeitimo).

2024 m. lapkričio 15 d. Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Valstybės saugumo departamentas) išvadą Nr. 19-951(S) (toliau – ir Išvada), kurios neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi: (i) pareiškėjas turi ryšių su Rusijos strateginės reikšmės įmone; (ii) pareiškėjas dalyvauja įmonių UAB ,,Vingės Transphere Logistika“, UAB ,,Vingės terminalas“ ir UAB ,,Vingės logistika“ valdyme, tuo tarpu UAB ,,Vingės terminalas“ ir UAB ,,Vingės Transsphere Logistika“ yra Europos Komijos teiktame Lietuvos įmonių, kurios 2023 m. sausio–liepos mėn. eksportavo kovos lauko prekes į trečiąsias šalis ir šios prekės atsidūrė Rusijoje, sąraše.

Ginčijamo Sprendimo neteisėtumą pareiškėjas grindžia toliau nurodytais argumentais.

Pareiškėjas tvirtina, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentuoja teisės aktuose ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje įtvirtintą teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią asmeniui nepalankią priemonę. Pareiškėjas akcentuoja, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo motyvuotų paaiškinimų. Teigia, kad Migracijos departamentas, neišklausęs pareiškėjo, priėmė Sprendimą, kuris, pareiškėjo nuomone, grindžiamas paviršutiniškomis, tendencingomis išvadomis, neatitinkančiomis (ar nepilnai atitinkančiomis) faktinių aplinkybių, o taip pat neįvertinus svarbių aplinkybių, kurios, jeigu būtų buvę įvertintos, pareiškėjo įsitikinimu, lemtų kitokį Migracijos departamento sprendimą.

Teigdamas, kad jo teisė būti išklausytam buvo pažeista, skunde pareiškėjas nurodo informaciją, jo manymu paneigiančią Migracijos departamento bei Valstybės saugumo departamento išvadas. O būtent, nurodo, kad išvados dėl pareiškėjo tariamos grėsmės valstybės saugumui neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų kriterijų ir reikalavimų (realumo ir akivaizdumo). Teigia, kad Valstybės saugumo departamento pateikta faktinių aplinkybių interpretacija yra pernelyg hiperbolizuota ir netiksli, grindžiama spėjimais. Nurodo, kad pareiškėjas neturi jokių ryšių su Rusijos strateginės reikšmės įmone, o pareiškėjo vaidmuo su pareiškėju siejamų įmonių valdyme yra itin menkas – apsiriboja išimtinai tik vieno iš akcininkų, neturinčio kontroliuojančio akcijų paketo, vaidmeniu. Pareiškėjas nėra nei vienos iš „Vingės“ grupės įmonių vadovu, nei Rusijos įmonės „Transsfera Aero“ vadovu. Pareiškėjas nedalyvauja nei vienos iš šių įmonių ūkinėje-komercinėje veikoje: nei sutarčių sudarymo, nei jų vykdymo, nei klientų ir tiekėjų paieškos ar atrankos procesuose. Akcentuoja, kad pareiškėjo vaidmuo minėtų įmonių veikloje yra išimtinai kaip investuotojo – akcininko, neturinčio net kontroliuojančio akcijų paketo.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad priimant skundžiamą Sprendimą buvo šiurkščiai pažeisti Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) įtvirtinti terminai.

Pareiškėjas paaiškina, kad prašė pakeisti (pratęsti) jo turėtą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, jog yra aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotojas. Nurodo, kad remiantis UTPĮ nuostatomis Migracijos departamento sprendimas dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi pakeitimo (pratęsimo), įskaitant maksimalų leistiną sustabdymo terminą, turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo priėmimo nagrinėti dienos. Tuo tarpu pareiškėjo prašymas Migracijos departamento teritoriniame skyriuje Vilniuje buvo priimtas nagrinėti dar 2024 m. rugpjūčio 12 d., o skundžiamas Sprendimas priimtas tik 2024 m. gruodžio 13 d. (pareiškėjui išsiųstas tik 2024 m. gruodžio 17 d.). Tai, pareiškėjo teigimu, reiškia, kad tiek Migracijos departamentas, tiek, greičiausiai, ir Valstybės saugumo departamentas ženkliai viršijo maksimalius pagal UTPĮ leistinus pareiškėjo prašymo nagrinėjimo terminus, kadangi pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas daugiau nei 4 mėnesius. Pareiškėjo įsitikinimu, tokiam neįprastai ilgam nagrinėjimui nebuvo jokių objektyvių priežasčių – iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Valstybės saugumo departamento Išvada yra grindžiama išimtinai viešųjų šaltinių informacija.

Ginčydamas Sprendimą, pareiškėjas taip pat nurodo, kad jo tariamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas yra neteisingas ir neobjektyvus, Sprendimas turi netikslumų, yra tendencingas, priimtas neįvertinus svarbių aplinkybių ir neatlikus individualizuoto vertinimo.

Šiuo aspektu pareiškėjas pateikia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus apie tai, kad sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu), bei tai, kad šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.

Be to, pareiškėjas nurodo ir tai, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo pateikti duomenys tariamai neatitinka tikrovės, o būtent, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, neva neįvardijo net 4-ių darboviečių (,,Transsfera Aero“, ,,Monolit“, ,,Mig Ekspedšin“ bei ,,TF Logistika“), yra neteisinga.

Siekdamas paneigti šią išvadą, pareiškėjas nurodo, kad jis nėra ir niekada nebuvo įdarbintas nei vienoje iš išvardintų įmonių. Pažymi, kad bendrovėse ,,Transsfera Aero“, ,,Mig Ekspedšin“ bei ,,TF Logistika“ pareiškėjas yra tik vienas iš akcininkų. Dėl bendrovės „Monolit“ pareiškėjas pažymi, kad jis yra šios bendrovės akcininkas, steigėjas ir vadovas, tačiau ši bendrovė jokios veiklos faktiškai nevykdo ir niekada nevykdė, o pareiškėjas jos vadovu yra paskirtas tik dėl to, kad Rusijos Federacijos įstatymai reikalauja, kad kiekviena bendrovė turėtų vadovą, bet pareiškėjas su šia bendrove nėra ir niekada nebuvo susijęs darbo santykiais: neturi darbo sutarties ir negauna bei niekada negavo darbo užmokesčio. Teigia, kad visos faktinės (tiek esamos, tiek buvusios) pareiškėjo darbovietės Rusijoje buvo išvardintos klausimyne ir jos atitinka įrašus, esančius pareiškėjo darbo knygelėje.

Pareiškėjo vertinimu Migracijos departamento išvada apie pareiškėjo neva nuslėptus (nepateiktus) duomenis, taip pat tuo pagrindu daryta išvada apie tariamą pareiškėjo nepatikimumą, yra nepagrįsta ir neatitinkanti tikrovės. Šias išvadas Migracijos departamentas, pareiškėjo vertinimu, greičiausiai padarė tinkamai nesupratęs Valstybės saugumo departamento pateiktos informacijos.

Galiausiai, įrodinėdamas Sprendimo neteisėtumą, pareiškėjas nurodo ir tai, kad Migracijos departamentas padarė neteisingą išvadą, jog pareiškėjo su Lietuva nesieja nepertraukiami socialiniai ryšiai.

Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas tokią išvadą iš esmės grindė tuo, kad: (i) pareiškėjas Lietuvoje neturi įsigijęs nekilnojamojo turto; (ii) pareiškėjas niekada nesikreipė dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo; (iii) pareiškėjo vaikams niekada nebuvo išduoti leidimai gyventi Lietuvoje; (iv) pareiškėjas dažnai keliauja į užsienį.

Pareiškėjas neginčija pirmų trijų aplinkybių, tačiau teigia, kad pareiškėjo nepertraukiamus socialinius ryšius su Lietuva pagrindžia šios aplinkybės: 1) pareiškėjas nepertraukiamai turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje ir joje gyveno 15 metų, t. y., nuo 2009 metų iki dabar; 2) pareiškėjas daugiau nei 12 metų (nuo 2012 metų iki dabar) nepertraukiamai dirbo Lietuvoje pagal darbo sutartis; 3) pareiškėjas yra investavęs dideles pinigų sumas į verslus Lietuvoje. Pareiškėjas yra vienos iš didžiausių dar 1994 m. įsteigtos Lietuvoje logistikos įmonių grupės „Vingės logistikos grupė“, vienas iš akcininkų. Pareiškėjo investicijos į Lietuvos verslus gerokai viršija buto Vilniuje įsigijimo kainą. Nekilnojamojo turto Lietuvoje neturėjimas negali paneigti pareiškėjo investicijų Lietuvoje reikšmės; 4) pareiškėjo sutuoktinė nuo 2023 metų pradžios turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu; ji siekė prasitęsti turėtą leidimą, tačiau Migracijos departamentas atsisakė tai padaryti, atsižvelgęs į tai, kad buvo nepratęstas pareiškėjo leidimas.

Pareiškėjas nurodo dar ir tai, kad pareiškėjo vaikai yra pilnamečiai, todėl natūralu, kad jie negyvena kartu su pareiškėju ir neturi leidimų laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo vertinimu ši aplinkybė negali būti vertinama kaip paneigianti jo socialinius ryšius su Lietuva.

Papildomai pažymi ir tai, kad pareiškėjas yra verslininkas, dėl savo veiklos yra priverstas daug keliauti ir todėl neretai išvyksta iš Lietuvos. Pabrėžia, kad pareiškėjo išvykos į užsienį verslo ar kitokiais tikslais nepaneigia pareiškėjo ilgalaikių socialinių ryšių su Lietuva. Teigia, kad net ir pagal UTPĮ išvykimas iš Lietuvos gali būti pagrindu panaikinti leidimą gyventi tik jeigu išvykstama gyventi į užsienį ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui (UTPĮ 50 str. 1 d. 13 p.). Tokių aplinkybių šiuo atveju nebuvo nustatyta. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas mano, kad jis neabejotinai turi nepertraukiamus socialinius ryšius su Lietuva.

Savo pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, kad pagal Rusijos teisės aktus neprivalo būti įdarbintas bendrovėje OOO ,,Monolit“, kurioje yra vadovas ir vienintelis akcininkas, t. y., nėra reikalavimo, kad vadovą su bendrove sietų darbo santykiai. Todėl pareiškėjas šioje bendrovėje nėra laikomas darbuotoju ir neturi jokios darbo sutarties. Atitinkamai dėl šios priežasties pareiškėjas nemanė, kad šią bendrovę reikalinga nurodyti Migracijos departamentui teiktoje anketoje, atsakant į klausimą apie visas pareiškėjo darbovietes.

Teigia, kad teikiami papildomi įrodymai patvirtina, jog net jeigu Valstybės saugumo departamento išvados dėl įmonių, kuriose pareiškėjas yra vienas iš akcininkų, ir būtų teisingos, vien šių bendrovių veikla negali būti grindžiamas paties pareiškėjo tariamas pavojingumas Lietuvos valstybės saugumui, nes pareiškėjas šių bendrovių ūkinėje-komercinėje veikloje visiškai nedalyvauja ir niekada nedalyvavo. Pareiškėjo nuomone yra nesuprantama, koks yra priežastinis ryšys tarp leidimo laikinai gyventi Lietuvoje turėjimo/neturėjimo ir minėtų bendrovių veiklos ir tariamo pavojingumo.

Pareiškėjas taip pat pateikė įrodymus ir argumentus, jog pareiškėjo tėvai turi neįgalumą, o pareiškėjas yra praktiškai vienintelis jais besirūpinantis asmuo ir dėl šių priežasčių yra priverstas dažnai vykti į Rusiją, kur gyvena pareiškėjo tėvai. Be to, pažymi, kad pareiškėjas turi dukrą, kuriai yra 19 metų ir kuri studijuoja Rusijoje, todėl vertina, kad yra natūralu, jog pareiškėjas dar daug padeda dukrai ir ja rūpinasi bei dar ir dėl šios priežasties dažnai vykdavo į Rusiją. Pažymi, kad dažnu atveju pareiškėjas vykdavo automobiliu arba viešuoju transportu, todėl pareiškėjas vykdavo per Baltarusijos teritoriją. Mano, kad dėl šių priežasčių pareiškėjo dažnos kelionės į Rusiją bei Baltarusiją (per Baltarusiją) negali būti siejamos su Pareiškėjo pavojingumu – jos buvo įtakotos pareiškėjo šeimyninių priežasčių.

Akcentuoja, kad nuo pat Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios pareiškėjas aiškiai deklaruoja savo nepritarimą Rusijos karui prieš Ukrainą, tą buvo aiškiai nurodęs ir Migracijos departamentui teiktuose klausimynuose. Be to, nurodo, kad pareiškėjas niekada netarnavo kariuomenėje ir nedirbo jokioje Rusijos valdžios institucijoje ir jokioje Rusijos viešojo sektoriaus įmonėje. Teigia, kad pareiškėjo veiksmai niekada nesudarė pagrindo manyti, kad pareiškėjas galėtų kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Atsižvelgęs į tai pareiškėjas mano, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad Sprendime nurodyta, jog, Migracijos departamento vertinimu, įmonių ,,Transsfera Aero“, ,,Monolit“, ,,Mig Ekspedšin“ bei ,,TF Logistika“, kurių valdyme šiuo metu dalyvauja pareiškėjas, neįvardinimas klausimyne negali būti paaiškinimas žmogiškąja klaida ar netyčiniu veiksmu. Akcentuoja, kad pareiškėjas kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl paslaugų gavimo iš viso klausimyną pildė 3 kartus, tačiau nei vienu kartu nenurodė minėtų darboviečių. Ši faktinė aplinkybė, atsakovo vertinimu, neigiamai charakterizuoja pareiškėją, rodo jo polinkį piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl asmuo laikytinas nepatikimu. Nurodo, kad kartu tai reiškia, jog pareiškėjas, siekdamas, jog jam būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie esamas (buvusias) darbovietes. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, buvo informuotas, jog pateikus netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, o jeigu tai paaiškės jau išdavus šį dokumentą – leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas, tačiau pareiškėjas į šį įspėjimą neatsižvelgė.

Mano, kad pareiškėjas, skunde pacituodamas dalį Migracijos departamento padarytos išvados apie tai, jog pareiškėjo su Lietuva nesieja nepertraukiami socialiniai ryšiai, iškreipė šios išvados prasmę. Nurodo, kad Migracijos departamento padarytoje išvadoje teigiama, jog pareiškėjo su Lietuva nesieja nepertraukiami socialiniai ryšiai, taip pat socialiniai ryšiai neapsiriboja tik Lietuvos Respublika. Be to, Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo pilnamečiams vaikams nė karto nebuvo išduoti teisėtą buvimą Lietuvoje suteikiantys dokumentai, todėl buvo vertinama, kad pareiškėjo vaikų jokie ryšiai su Lietuva nesieja.

Siekdamas paneigti pareiškėjo teiginius apie tai, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, atsakovas nurodo, jog UTPĮ nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. UTPĮ 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgiant į tai, kad UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje tokia taisyklė nėra numatyta, atsakovo vertinimu, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas tokių ketinimų neturėjo. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo atveju yra nustatytos objektyvios aplinkybės, kurioms pareiškėjo paaiškinimai negali turėti įtakos. Pažymi ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam būtų pažeista.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo pažeisti terminai, atsakovas pažymi, kad su pareiškėju buvo kontaktuojama dėl papildomos informacijos gavimo, taip pat pareiškėjas buvo informuojamas apie užsitęsusį nagrinėjimą, siekiant nustatyti, ar nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių galėtų būti priimtas sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui.

Siekdamas paneigti pareiškėjo teiginius, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas yra neteisingas ir neobjektyvus, atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas neturi pagrindo daryti išvados, kad akcinės bendrovės valdybos narys ar akcininkas, turintis daugiau nei trečdalį visų įmonės akcijų, nedaro jokios įtakos įmonės veiklai ir priimamiems sprendimams. Taip pat priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ir neturi pagrindo abejoti jos patikimumu. Pabrėžia, kad apklausa nėra savitikslė, o pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų Migracijos departamento Sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.

Atsakovas nurodo nesutinkantis su pareiškėjo teiginiais, jog jis neturėjo darbo santykių su įmonėmis, kurių akcininku yra, todėl pareiškėjo manymu Sprendimas priimtas nepagrįstai. Atsakovas pažymi, kad pačiame Sprendime yra nurodyta, kad Sprendimas priimtas, nes pildydamas Migracijos departamento klausimyną asmuo sąmoningai pateikė klaidingus duomenis – nenurodė informacijos apie turimus (turėtus) verslo ryšius su NATO ir (ar) ES nepriklausiančių valstybių valdžios ir valdymo sektoriumi, strateginės reikšmės objektais bei apie esamas darbovietes Rusijoje. Dėl asmens turimų verslo ryšių Rusijos Federacijoje su strateginės reikšmės federaline įmone, asmuo laikytinas pažeidžiamu asmeniu, kuriuo dėl jo periodiškų vykimų į Rusijos Federaciją bei Baltarusijos Respubliką, gali pasinaudoti agresyvią užsienio politiką vykdančios žvalgybos tarnybos. Akcentuoja, kad Sprendime nėra teigiama, jog Sprendimas priimtas vien tik dėl pareiškėjo darbinių ryšių su konkrečiomis įmonėmis.

Pažymi, kad pareiškėjas abiejuose klausimynuose nenurodė, kad turėjo verslo ryšių su NATO ar ES nepriklausančių valstybių: karinės pramonės įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis (įskaitant veiklą dvejopos paskirties prekių srityje); strateginės reikšmės objektais; valstybinės valdžios ir valdymo sektoriumi; teisėsaugos ir žvalgybos institucijomis.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas siekia sumenkinti savo vaidmenį įmonių veikloje teigdamas, kad nė vienai iš lietuviškų įmonių dėl Valstybės saugumo departamento Išvadoje minimų veiksmų nebuvo pradėtas joks ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji ar administracinio nusižengimo byla. Šiuo aspektu, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas nurodo, kad konstatuoti galimai grėsmei nėra būtina, kad būtų iškelta baudžiamoji byla bei tai, kad sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi gali būti priimtas nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio užsieniečių atžvilgiu.

Atsakovo nuomone pareiškėjo argumentas, jog tautybė gali įrodyti, kad pareiškėjas neturi priežasčių veikti prieš Lietuvos nacionalinį saugumą, turėtų būti atmestas, kaip nepatvirtinantis pareiškėjo teiginių. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodo, jog tai, kad pareiškėjo veikla Rusijoje Valstybės saugumo departamento yra vertinama kaip palaikanti Rusijos režimą bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kad pareiškėjas turi verslo ryšių su grėsmę keliančiais subjektais, gali būti vertinama kaip grėsmė Lietuvos valstybės saugumui.

Be to, atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog jis yra investavęs „dideles sumas Lietuvoje“ nei įrodo, nei paneigia pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui. Nors pareiškėjas teigia, kad įmonių, į kurias jis yra investavęs, turimas turtas gerokai viršija buto Vilniuje kainą, tačiau akcijos vertintinos kaip nematerialus turtas, todėl, atsakovo nuomone, nesukuria pareiškėjui ryšių su Lietuva, kokius sukuria nekilnojamojo turto turėjimas.

Atsakovas taip pat vertina aplinkybę, kad pareiškėjo vaikai yra pilnamečiai ir negyvena Lietuvoje.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo vertinimu, laikytina jog yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad asmens interesas atvykti į Lietuvos Respubliką ir dirbti Lietuvoje negali būti vertinamas labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, uždraudimas atvykti asmeniui į Lietuvos Respubliką laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių saugumo interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y., dėl galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje.

Apibendrindamas, atsakovas mano, kad ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, faktinės aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl vertina, kad Sprendimas atitinka UTPĮ, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas), kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, pateikė klaidingus duomenis – nenurodė informacijos apie turimus / turėtus verslo ryšius su NATO ir (ar) ES nepriklausančių valstybių valdžios ir valdymo sektoriumi, strateginės reikšmės objektais bei apie esamas darbovietes Rusijoje.

Pažymi, kad yra nustatyta, jog pareiškėjas turi ryšių su Rusijos strateginės reikšmės įmone. Viešųjų šaltinių duomenimis pareiškėjo valdoma logistikos įmonė Rusijoje „Transsfera Aero“ įgyvendina valstybinius Rusijos užsakymus. Pagrindinė „Transsfera Aero“ užsakovė yra strateginį statusą turinti federalinė įmonė Pagrindinis specialiųjų ryšių centras, kurios prioritetinė užduotis yra įslaptintos korespondencijos ir krovinių pristatymas, įmonė vykdo ir karinės paskirties prekių gabenimą. Pagrindiniame specialiųjų ryšių centre taip pat veikia muitinės tarpininkai, muitinės pervežėjai bei laikinojo sandėliavimo savininkai.

Atsižvelgiant į šiuos duomenis pažymi, kad net dviejuose klausimyno klausimuose pareiškėjas pateikė netikslius duomenis.

Pirma, Valstybės saugumo departamentas nurodo, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog klausimyne prašoma nurodyti tik esamas ir buvusias darbovietes ir nebuvo klausimo ar prašymo pateikti informaciją apie tai, kokių įmonių akcininkas ar dalininkas yra pareiškėjas, negali būti laikomi teisingais. Klausimyno 7 klausime prašoma pateikti informaciją apie vykdomą verslą ar verslo ryšius su NATO ar ES nepriklausančių valstybių strateginės reikšmės objektais, karinės pramonės įmonėmis ir kt. Pareiškėjas skunde aiškiai nurodo, kad strateginį statusą turinčioje įmonėje „Transsfera Aero“ balsuoja visuotiniame akcininkų susirinkime klausimais, susijusiais su metinių finansinių atskaitomybių tvirtinimu, bendrovės įstatų keitimu, įstatinio kapitalo didinimu / mažinimu ir pan., todėl, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, neabejotina, jog pareiškėjas dalyvauja šios įmonės valdyme ir apie šiuos ryšius privalėjo pasisakyti 7 klausimyno klausime.

Antra, viešųjų šaltinių duomenimis, pareiškėjas šiuo metu dirba Rusijoje, Sankt Peterburge, registruotoje didmeninės prekybos įmonėje „Monolit“ ir yra šios įmonės vadovas. Pareiškėjo skundo argumentai, kad pareiškėjas įmonės „Monolit“ vadovu yra paskirtas tik dėl to, jog Rusijos Federacijos įstatymai reikalauja, kad kiekviena bendrovė turėtų vadovą, trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, negali būti laikomi pagrįstais. Pareiškėjas įsteigė ir vadovauja įmonei „Monolit“, dažniausiai juridinių asmenų vadovai veikia pagal darbo sutartį, o pareiškėjas įrodymais niekaip nepaneigė, jog su šia įmone jo nesieja darbo santykiai, ar kad įmonė nevykdo jokios veiklos. Nepateikęs duomenų apie įmonę „Monolit“, pareiškėjas pateikė klaidingus atsakymus ir 2 klausimyno klausime.

Taip pat nurodo, kad viešųjų šaltinių duomenimis, be minėtų įmonių „Transsfera Aero“ ir „Monolit“, pareiškėjas taip pat dalyvauja Rusijos logistikos ir prekybos įmonių „Mig Ekspedišn“, „TF Logistika“, kurios teikia transportavimo paslaugas, valdyme. Lietuvoje pareiškėjas dalyvauja logistikos įmonių UAB „Vingės Transsphere Logistika“, UAB „Vingės terminalas“ bei UAB „Vingės logistika“ valdyme, įmonės vykdo krovinių gabenimą ir sandėliavimą, teikia muitinės tarpininko paslaugas.

Pareiškėjo klausimyne nurodyta dabartinė darbovietė UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra susijusi su įmonėmis UAB „Vingės Transsphere Logistika“, UAB „Vingės terminalas“ ir UAB „Vingės logistika“. Minėtos įmonės priklauso „Vingės logistikos grupei“. UAB „Vingės terminalas“ ir UAB „Vingės Transsphere Logistika“ yra Europos Komisijos teiktame Lietuvos įmonių, kurios 2023 m. sausio–liepos mėn. eksportavo kovos lauko prekes į trečiąsias šalis ir šios prekės atsidūrė Rusijoje, sąraše.

Teigia, kad žurnalistinių tyrimų duomenimis, UAB „Vingės terminalas“ buvo viena iš Lietuvos įmonių, kurios paslaugomis naudojosi Rusijos įmonė „Kompel“, neteisėtai įsigydama Vakarų elektronikos įrangos, pritaikomos ir Rusijos karo pramonei. Atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, Rusijos įmonei „Kompel“ yra taikomos JAV ir Europos Sąjungos sankcijos.

Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjo veikla Rusijoje rodo, kad jis palaiko šalies režimą bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Be to, verslo ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas yra laikytinas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumo departamento duomenimis, pareiškėjas dažnai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas tiek Rusijos, tiek Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas asmuo.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone skundžiamas Sprendimas priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.

Apibendrinant nurodytas aplinkybes bei remiantis teisės aktų nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Valstybės saugumo departamento vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos. Kadangi pareiškėjas Valstybės saugumo departamento pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Ginčijamas Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Per teismo posėdį pareiškėjo atstovė pažymėjo, kad pareiškėjas nutraukė darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat Migracijos departamentui uždraudus laikinai atvykti į Lietuvą, jis nebeturi teisės ir dirbti Lietuvoje. Pareiškėjo atstovė taip pat paaiškino, kad nors pareiškėjas yra įmonės „Monolit“ generalinis direktorius, tačiau darbo santykiai pareiškėjo su šia įmone nesieja, nes tai nėra privaloma pagal Rusijos įstatymus. Pareiškėjo atstovė nurodė ir tai, kad pareiškėjas, atsakydamas į klausimyne pateiktą klausimą apie buvusias ir esamas darbovietes neprisiminė visų laikotarpių, viską perrašė iš darbo knygelės, atitinkamai to, kas nebuvo paminėta darbo knygelėje, nenurodė ir tai, pareiškėjo atstovės vertinimu, galima laikyti žmogiškąja klaida. Nurodė, kad dėl šios žmogiškosios klaidos pareiškėjas nepaminėjo įmonės „Monolit“ kaip darbovietės. Šiuo aspektu pažymėjo tai, kad Valstybės saugumo departamentas Išvadoje pareiškėjo pavojingumo nesiejo su šia įmone. Atstovė nurodė ir tai, kad pareiškėjas atsisako savo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 24S293578, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) ir turi (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėjui nuo 2009 m. buvo išduota 12 leidimų laikinai gyventi. Leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu Lietuvos Respublikoje turi pareiškėjo sutuoktinė, kuriai minėtas leidimas buvo išduotas 2023 m. gegužės 19 d. ir galiojo iki 2024 m. lapkričio 10 d. Pareiškėjas kartu su sutuoktine turi 2 vaikus, (duomenys neskelbtini), kuriems nei nacionalinės vizos, nei leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti nebuvo.

2023 m. vasario 3 d. pranešimu Nr. 2302-PRNŠ-0451 pareiškėjas Migracijos departamentui pranešė apie pasikeitusius duomenis ir nurodė, kad jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo metu įgijo antrąją, (duomenys neskelbtini) pilietybę ir dėl šios priežasties įgijo antrą, (duomenys neskelbtini) pasą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pasas galioja nuo 2022 m. balandžio 25 d. iki 2027 m. balandžio 24 d.

2023 m. rugpjūčio 31 d. Migracijos departamento klausimyne pareiškėjas, pateikdamas informacija apie įgytą išsilavinimą, nurodė, kad 2007 m. sausio 26 d. pareiškėjas Šiaurės vakarų valstybės tarnybos akademijoje įgijo teisės specializaciją, taip pat tai, kad 2010 m. baigė Sankt Peterburgo valstybinį technikos universitetą ir įgijo mechanikos inžinieriaus specialybę. Atsakydamas į antrąjį klausimą, kuriame prašoma nurodyti visas darbovietes, kuriose dirbo ar dirba šiuo metu, nurodė, kad nuo 2021 m. lapkričio 10 d. ir klausimyno pildymo metu dirba teisininku UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Lietuva) pagal neterminuotą darbo sutartį, nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 6 d. dirbo teisininku UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Lietuva), nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. dirbo komercijos direktoriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Rusija), nuo 2003 m. balandžio 7 d. iki 2008 m. sausio 29 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Rusija). Atsakydamas į septintą klausimą: „Ar vykdote (vykdėte) verslą, individualią veiklą, turite (turėjote) kitų verslo ryšių su NATO ar ES nepriklausančių valstybių: karinės pramonės įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis (įskaitant veiklą dvejopos paskirties prekių srityje); strateginės reikšmės objektais; valstybinės valdžios ir valdymo sektoriumi; teisėsaugos ir žvalgybos institucijomis“ pareiškėjas nurodė „Ne“.

2024 m. liepos 12 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 2407-LLGK-1733, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2021 m. lapkričio 10 d. dirba teisininku UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2012 m. kovo 11 d. iki 2021 m. rugsėjo 6 d. dirbo teisininku įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. dirbo komercijos direktoriumi ZAO „(duomenys neskelbtini)“ (Rusija). Taip pat nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2021 m. iki 2024 m. lankėsi Rusijoje ir Baltarusijoje.

Tą pačią dieną pareiškėjas raštu Nr. 2407-PI-1822 pateikė papildomą informaciją ir nurodė, kad nuo 2003 m. iki 2008 m. dirbo finansų direktoriumi ZAO „(duomenys neskelbtini)“ (Rusija). Atsakydamas į klausimą: „Ar vykdote (vykdėte) verslą, individualią veiklą, turite (turėjote) kitų verslo ryšių su NATO ar ES nepriklausančių valstybių: karinės pramonės įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis (įskaitant veiklą dvejopos paskirties prekių srityje); strateginės reikšmės objektais; valstybinės valdžios ir valdymo sektoriumi; teisėsaugos ir žvalgybos institucijomis“ pareiškėjas nurodė „Ne“.

2024 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjas raštu Nr. 2408-PI-1929 pakartotinai pateikė papildomą informaciją ir nurodė, kad nuo 1999 m. spalio 1 d. iki 2003 m. balandžio 7 d. dirbo vadovo pavaduotoju OOO „(duomenys neskelbtini)“ (Rusija), nuo 1998 m. liepos 1 d. iki 1999 m. rugsėjo 30 d. dirbo vadovo pavaduotoju OOO „(duomenys neskelbtini)“ (Rusija), nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 1998 m. birželio 30 d. dirbo vadybininku OOO „(duomenys neskelbtini)“ (Rusija), nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. iki 1993 m. gruodžio 17 d. dirbo vadybininku TOO „(duomenys neskelbtini)“ (Rusija), nuo 1993 m. vasario 1 d. iki 1993 m. rugsėjo 1 d. dirbo vadybininku TOO „(duomenys neskelbtini)“ (Rusija) ir nuo 1992 m. rugsėjo iki 1993 m. vasario 1 d. dirbo pirkimų skyriaus vadovu įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ (Rusija). Atsakydamas į klausimą: „Ar vykdote (vykdėte) verslą, individualią veiklą, turite (turėjote) kitų verslo ryšių su NATO ar ES nepriklausančių valstybių: karinės pramonės įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis (įskaitant veiklą dvejopos paskirties prekių srityje); strateginės reikšmės objektais; valstybinės valdžios ir valdymo sektoriumi; teisėsaugos ir žvalgybos institucijomis“ pareiškėjas nurodė „Ne“.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2022 m. birželio 21 d. priklauso (duomenys neskelbtini) procentų UAB „Vingės logistika“ akcijų, pareiškėjas yra šios įmonės valdybos narys. Taip pat pareiškėjui nuo 2022 m. liepos 29 d. priklauso (duomenys neskelbtini) procentai UAB „Vingės Transsphere Logistika“ akcijų, pareiškėjas yra šios įmonės valdybos narys. Pareiškėjui priklauso ir (duomenys neskelbtini) procentai UAB „Vingės terminalas” akcijų.

Be to, iš į bylą pateiktų iš Vieningo valstybinio juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad: 1) pareiškėjui priklauso (duomenys neskelbtini) procentai ribotos atsakomybės bendrovės „Transsfera aero“ akcijų; 2) pareiškėjui priklauso (duomenys neskelbtini) procentai ribotos atsakomybės bendrovės „Mig Ekspedishn“ akcijų; 3) pareiškėjui priklauso (duomenys neskelbtini) procentų ribotos atsakomybės bendrovės „TF Logistika“ akcijų; 4) pareiškėjui priklauso 100 procentų ribotos atsakomybės bendrovės „Monolit“ akcijų, pareiškėjas yra šios įmonės generalinis direktorius.

2024 m. lapkričio 15 d. Valstybės saugumo departamentas pateikė Išvadą, kurios neįslaptintoje dalyje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Minėtoje išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, pateikė klaidingus duomenis – nenurodė informacijos apie turimus (turėtus) verslo ryšius su NATO ir (ar) ES nepriklausiančių valstybių valdžios ir valdymo sektoriumi, strateginės reikšmės objektais bei apie esamas darbovietes Rusijoje.

2024 m. gruodžio 13 d. Migracijos departamentas nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamu Sprendimu nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Sprendimas priimtas, remiantis tuo, kad: (i) asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p.) ir (ii) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 str. 1 d. 2 p.).

Taip pat pažymėtina, kad 2024 m. gruodžio 22 d. Migracijos departamentas sprendimu Nr. 24S301389 nusprendė: (i) Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir (ii) Įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metams). Sprendimas priimtas, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui (UTPĮ 133 str. 5 d.)

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatyme (bylai aktuali įstatymo redakcija su paskutiniais pakeitimais, atliktais 2024 m. lapkričio 12 d. įstatymu Nr. XIV-3159) nustatyta užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarka ir kiti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai (UTPĮ 1 str. 1 d.).

Dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto Sprendimo pagrindo

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Tikrindama šioje administracinėje byloje skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija pritaria pareiškėjo argumentams, jog atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno klausimą Nr. 2 „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)“ jis neturėjęs nurodyti ribotos atsakomybės bendrovių „Transsfera aero“, „Mig Ekspedishn“ ir „TF Logistika“. Šiuo aspektu pažymėtina, kad turėdamas tam tikrą dalį šių bendrovių akcijų pareiškėjas laikytinas akcininku (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 4 str. 1 d.), tačiau byloje nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima laikyti, jog pareiškėjas tose bendrovėse dirbo ar dirba.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė pripažino, jog pareiškėjas suklydo, kad atsakydamas į minėto klausimyno klausimą Nr. 2 nenurodė bendrovės „Monolit“, kurios steigėju, vieninteliu akcininku ir vadovu jis yra.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamento klausimyno klausimas Nr. 7 suformuluotas taip: „Ar vykdote (vykdėte) verslą, individualią veiklą, turite (turėjote) kitų verslo ryšių su NATO ar ES nepriklausančių valstybių: a) karinės pramonės įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis (įskaitant veiklą dvejopos paskirties prekių srityje); b) strateginės reikšmės objektais; c) valstybinės valdžios ir valdymo sektoriumi; d) teisėsaugos ir žvalgybos institucijomis. Jeigu taip, pateikite informaciją apie tai (valstybė, laikotarpis, pavadinimas, veiklos pobūdis, pareigos)“.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas yra Rusijoje įsteigtos įmonės „Transsfera Aero“ akcininkas (pareiškėjo pateiktais papildomais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad jis valdo (duomenys neskelbtini) proc. šios įmonės akcijų). Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad „Transsfera Aero“ yra turėjusi verslo ryšių su strateginį statusą turinčia Rusijos federaline įmone Pagrindinis specialiųjų ryšių centras egzistavimo (o tokia informacija dėl Rusijos federalinės įmonės pobūdžio patenka į klausimyno klausimo Nr. 7 formuluotės apimtį) ir to, kad pareiškėjui ši aplinkybė buvo žinoma. Tai, kad pareiškėjas nevaldo „Transsfera Aero“ bendrovės kontrolinio akcijų paketo ir nėra jos vadovas, nagrinėjamu aspektu jokios reikšmės neturi.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje, neatitiko tikrovės.

Dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto Sprendimo pagrindo

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023).

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)).

UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų (nagrinėjamu atveju aktuali institucija – VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų (nagrinėjamu atveju aktualios institucijos – VSD) išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Taigi, Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą išvadą, kurios neįslaptintoje dalyje, be kita ko, nurodoma, kad:

i. M. S. valdoma logistikos įmonė Rusijoje ,,Transsfera Aero“ (klausimyne įmonė nurodyta nebuvo), įgyvendina valstybinius Rusijos užsakymus;

ii. viešųjų šaltinių duomenimis, M. S. šiuo metu taip pat dirba Rusijoje, Sankt Peterburge registruotoje įmonėje ,,(duomenys neskelbtini)“ (klausimyne įmonė nurodyta nebuvo), yra šios įmonės vadovas;

iii. Lietuvoje M. S. dalyvauja logistikos įmonių UAB ,,Vingės Transphere Logistika“, UAB ,,Vingės terminalas“ bei UAB ,,Vingės logistika“ valdyme, o UAB ,,Vingės terminalas“ ir UAB ,,Vingės Transsphere Logistika“ yra Europos Komijos teiktame Lietuvos įmonių, kurios 2023 m. sausio–liepos mėn. eksportavo kovos lauko prekes į trečiąsias šalis ir šios prekės atsidūrė Rusijoje, sąraše;

iv. žurnalistinių tyrimų (,,The Insider“) ir Nyderlandų nacionalinio transliuotojo ,,Nieuwsuur“ televizijos laidos ,,Current Affairs“ duomenimis, UAB ,,Vingės terminalas“ buvo viena iš Lietuvos įmonių, kurios paslaugomis naudojosi Rusijos įmonė ,,Kompel“ (kuriai taikomos JAV ir ES sankcijos), neteisėtai įsigydama Vakarų elektronikos įrangos, pritaikomos Rusijos karo pramonėje;

v. verslo ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas yra laikytinas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui;

vi. M. S. dažnai vyksta į Rusijos Federaciją ir Baltarusijos Respubliką, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas tiek Rusijos, tiek Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus;

vii. Valstybės saugumo departamento vertinimu, M. S. išdavus leidimą laikinai gyventi jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas asmuo.

Migracijos departamentas, iki priimdamas ginčijamą Sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada. Atsakovas Sprendime, be kita ko, nurodė, kad:

i. net 4 darboviečių (,,Transsfera Aero“, ,,Monolit“, ,,Mig Ekspedšin“ bei ,,TF Logistika“) neįvardinimas, kurių valdyme šiuo metu dalyvauja M. S., negali būti paaiškinimas žmogiškąja klaida ar netyčiniu veiksmu. Ši faktinė aplinkybė neigiamai charakterizuoja M. S., rodo jo polinkį piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl asmuo laikytinas nepatikimu;

ii. nustatytų duomenų visuma, jog UAB ,,Vingės terminalas“ ir UAB ,,Vingės Transphere Logistika“ atžvilgiu, kurių akcininkas yra M. S., Europos Komisija yra nustačiusi atvejus, kuomet eksportuojamos kovos lauko prekės pasiekė Rusijos Federaciją, kelia įtarimų dėl M. S. valdomų įmonių nustatytų apribojimų laikymosi, kuriais draudžiama į Rusijos Federaciją eksportuoti tam tikros paskirties sankcionuojamas prekes. Šį įtarimą sustiprina Nyderlandų nacionalinio transliuotojo atliktas žurnalistinis tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, jog UAB ,,Vingės terminalas“, kurios akcininkas yra M. S., teikė paslaugas vienai iš Rusijos įmonių, kuri neteisėtai įsigydavo elektronikos paskirties prekes, pritaikomas karo pramonėje, bei prisidėdavo prie šių prekių patekimo į Rusiją;

iii. Nepaisant to, jog M. S. nuo 2009 m. buvo išduota net 12 leidimų laikinai gyventi, asmuo iki šiol nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje (leidimo nuolat gyventi). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog asmuo nėra integravęsis Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra suinteresuotas įgyti daugiau teisių, kurias gali suteikti leidimas nuolat gyventi ar tapimas Lietuvos Respublikos piliečiu, taip pat per 15 metų laikotarpį asmuo nėra įsigijęs nekilnojamojo turto. Faktinę aplinkybę, jog M. S. nėra integravęsis Lietuvos Respublikoje, o jo interesų centras taip pat sietinas su kilmės valstybe – Rusijos Federacija, sustiprina aktyvūs užsieniečio darbo bei verslo ryšiai Rusijoje, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimai. Remiantis Valstybės saugumo departamento išvada, VSAT informacinės sistemos duomenimis bei asmens kelionės dokumente esančiomis valstybės sienos kirtimo žymomis, nustatyta, kad turėtų leidimų laikina gyventi laikotarpiu M. S. mažiausiai 72 kartus kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Periodiškas Lietuvos valstybės sienos kirtimas bei vykimas į savo kilmės valstybę suponuoja tai, jog Rusija M. S. laiko lojaliu savo valstybės piliečiu. Nepaisant to, jog asmuo nuo 2009 m. iki šiol nepertraukiamai turėjo išduotus leidimus laikinai gyventi, M. S. turėdamas teisę gyventi Lietuvoje suteikiantį dokumentą gyveno Izraelyje bei Rusijoje (prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi M. S. nurodė, jog jo faktinės gyvenamosios vietos turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu buvo (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini)). Tai reiškia, jog vertinant M. S. socialinius ryšius Lietuvos Respublikoje, būtina atsižvelgti į tai, jog asmuo nepertraukiamai Lietuvoje negyveno. Asmens socialiniai ryšiai darbo bei verslo tikslais yra užmegzti ne tik Rusijos Federacijoje, tačiau ir (duomenys neskelbtini), kadangi asmuo kartu yra ir (duomenys neskelbtini) pilietis bei aktyviai naudojasi (duomenys neskelbtini) kelionės dokumentu;

iv. atsisakius M. S. pakeisti leidimą laikinai gyventi, jo sutuoktinei, šiuo metu pateikusiai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo tuo pagrindu, leidimas laikinai gyventi nebus keičiamas. M. S. ir jo sutuoktinės vaikai, (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra pilnamečiai, praeityje jiems nei karto nebuvo išduoti teisėtą buvimą Lietuvoje suteikiantys dokumentai, o tai reiškia, jog su Lietuvos Respublika jų nesieja jokie ryšiai;

v. Atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės M. S. dalyvauti įmonių, kurių jis yra akcininku, valdyme (pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu).

Įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Pažymėtina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

Vertindama atsakovo argumentų, nulėmusių aptariamą Sprendimo teisinį pagrindą, pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2025 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1300-602/2025, 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, kuriuose nurodyta, kad dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė).

Atsižvelgdama į pareiškėjui taikytiną sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartą, teisėjų kolegija akcentuoja ir šiuo metu esančios geopolitinės situacijos kontekste laiko reikšminga aplinkybe, kad pareiškėjas dalyvauja kelių Rusijos įmonių valdyme ir į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad viena iš tų įmonių („Transsfera Aero“) yra turėjusi verslo ryšių su strateginį statusą turinčia Rusijos federaline įmone. Beje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad būtent šios aplinkybės pareiškėjas nenurodė, atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno klausimą Nr. 7, nors turėjo pareigą tai padaryti.

Taip pat reikšmingomis laikytinos aplinkybės dėl: i) Europos Komisijos sudaryto sąrašo, kuriame atsidūrė Lietuvoje įsteigtos įmonės, kurių valdyme dalyvauja pareiškėjas (UAB ,,Vingės terminalas“ ir UAB ,,Vingės Transphere Logistika“); ii) dėl žurnalistinių tyrimų, paviešinusių UAB ,,Vingės terminalas“ ryšius su JAV ir ES sankcionuojama Rusijos įmone „Kompel“. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į reikšmingas aplinkybes, susijusias su atitinkamų tyrimų centre atsidūrusių daiktų pobūdžiu: Europos Komisijos sąrašas buvo susijęs su Lietuvos įmonėmis, kurios eksportavo kovos lauko prekes, galiausiai atsidūrusias Rusijoje, o žurnalistinis tyrimas – su Rusijos įmonės „Kompel“ neteisėtai įsigyta Vakarų elektronikos įranga, pritaikoma Rusijos karo pramonėje. Atsižvelgiant į tai, kad tokie daiktai gali būti naudojami karinės pramonės tikslams, tiesiogiai prisidedant prie Rusijos agresijos Ukrainoje, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, dalyvaudamas atitinkamų įmonių, keliančių įtarimų dalyvaujant karinių prekių tiekimo agresoriui grandinėje, valdyme, yra laikytinas susijusiu su veikla, prieštaraujančia Lietuvos saugumo interesams. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nereikšmingais laiko, todėl atmeta pareiškėjo argumentus, kad minėtoms įmonėms nėra pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai, taip pat, kad pareiškėjas nėra tų įmonių vadovas ar neturi kontrolinio akcijų paketo.

Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pareiškėjo dalyvavimas Rusijoje įsteigtų įmonių valdyme, tiek jo turimi šeiminiai ryšiai Rusijoje, be kita ko, kuriais jis grindžia savo dažnas keliones į kilmės šalį, vertinant juos esančios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, daro jį pažeidžiamu asmeniu potencialių grėsmių nacionaliniam saugumui prasme. Dėl tokio pobūdžio ryšių pareiškėjas tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2392-552/2023; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 ir kt.).

Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas ginčijamame Sprendime pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad jo grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimas buvo neteisingas, neobjektyvus ir tendencingas.

Vertinant šią išvadą proporcingumo principo aspektu, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas nuo 2009 metų turėdamas leidimus laikinai gyventi Lietuvoje nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje ir, be kita ko, nurodo savo faktinę gyvenamąją vietą esant ne Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui Lietuva yra tik ekonominių interesų vieta. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad Lietuvoje pareiškėjas plėtotų socialinius, visuomeninius ar kultūrinius ryšius, dalyvautų bendruomenės veikloje, mokytųsi kalbos ar siektų pilietybės įgijimo, kitaip tariant, nenustatytos aplinkybės, kurios pagrįstų, kad pareiškėjas siektų pilnavertės integracijos Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, o tai pagrindžia išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Kartu šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas, spręsdamas dėl to, ar pareiškėjas laikytinas asmuo galinčiu kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, iš esmės tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, vertino individualią pareiškėjo situaciją ir skundžiamą Sprendimą priėmė, atsižvelgęs į šių aplinkybių visumą bei laikydamasis proporcingumo principo.

Dėl teisės būti išklausytam

Pareiškėjas pateiktame skunde nurodo, kad priimant Sprendimą buvo pažeista jo teisė būti išklausytam.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad UTPĮ nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Pagal nusistovėjusią administracinių teismų praktiką, teisė būti išklausytam yra teisinės valstybės principo elementas, visuotinai pripažintas bendrasis teisės principas, kylantis ne tik iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bet ir Konstitucijos 18 ir 30 straipsniais užtikrinamų teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo. Taigi teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024).

UTPĮ nenustatyta konkreti užsieniečio išklausymo procedūra prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Vis dėlto, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokia procedūra aiškiai nėra numatyta (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Prieš konkrečiai išnagrinėjant šios teisės įgyvendinimą šioje byloje, naudinga priminti, kad teisės būti išklausytam tikslas – nustatyti kuo tikslesnes ir teisingesnes faktines aplinkybes ir užtikrinti suinteresuotojo asmens apsaugą. Kitaip tariant, šia nuostata siekiama užtikrinti, kad bet koks sprendimas asmens nenaudai būtų priimamas žinant visas aplinkybes. Nors teisė būti išklausytam nėra absoliuti, atsižvelgus į nurodytas priežastis jos ribojimo atvejai privalo būti atidžiai išnagrinėti, be kita ko, proporcingumo aspektu (LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024 ir kt.).

Kalbant apie Migracijos departamento priimamus sprendimus panaikinti leidimą dėl užsieniečio keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, pažymėtina, kad tokio pobūdžio sprendimai yra priimami asmeniui, neprašiusiam šio sprendimo priimti, todėl šio asmens galimybė pareikšti nuomonę dėl numatomo sprendimo yra iš esmės suvaržyta. Vis dėlto, kaip matyti iš supranacionalinių teismų praktikos, su kuria darnos siekia nacionalinė administracinė doktrina, asmens išklausymas a posteriori, nagrinėjant dėl nepalankaus sprendimo pateiktą skundą, tam tikromis aplinkybėmis gali užtikrinti teisės būti išklausytam paisymą (mutatis mutandis žr. nuostatas dėl teisės į gynybą principo, įtvirtinto Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje, taikymo, suformuotas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo byloje Texdata Software, C‑418/11, EU:C:2013:588, 85 punkte; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimo byloje Buterlevičiūtė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42139/08, 52–54 p.).

Vertindama nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasisakyti prieš priimant skundžiamą Sprendimą, vis dėlto jis turėjo galimybę pateikti savo argumentus šį Sprendimą apskųsdamas visavertę jurisdikciją fakto ir teisės klausimais turinčiam teismui ir tokią galimybę realizavo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas išplėtojo visus savo argumentus teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, jam buvo sudaryta galimybė dalyvauti ir pasisakyti nagrinėjant bylą žodiniame posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėjo atstovė. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kurie iš esmės būtų paneigę VSD išvadoje ir atsakovo Sprendime nurodytus faktus, kurie pagrindė Sprendimo priėmimą dviem (šiame procesiniame sprendime jau išnagrinėtais) teisiniais pagrindais.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad procedūriniai reikalavimai nagrinėjamu atveju buvo įvykdyti – atsakovo Sprendimas priimtas įvertinus visas reikšmingas teisines ir faktines aplinkybes ir nesant pagrindo manyti, jog išankstinis pareiškėjo išklausymas būtų nulėmęs kitokį rezultatą.

Dėl Įstatyme nustatyto termino, skirto sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi priimti, nesilaikymo

Pareiškėjas pateiktame skunde nurodo, kad priimant skundžiamą Sprendimą buvo šiurkščiai pažeisti Įstatyme įtvirtinti tokiam atsakovo sprendimui priimi skirti terminai.

Atsakovas aplinkybės dėl praleisto termino neginčija, tačiau nurodo, kad su pareiškėju buvo kontaktuojama dėl papildomos informacijos gavimo, taip pat pareiškėjas buvo informuojamas apie užsitęsusį nagrinėjimą, siekiant nustatyti, ar nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių galėtų būti priimtas sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinti prašymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, naujai įforminti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo ir leidimo gyventi išdavimo, pakeitimo arba atsisakymo išduoti ar pakeisti šį leidimą terminai. Pagal šiame straipsnyje nustatytą reglamentavimą užsieniečio prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos, kai užsienietis ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą (UTPĮ 33 str. 1 d. 3 p. a).

Jeigu kyla pagrįstų įtarimų dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai ar nuolat gyventi arba naujai įforminti leidimą laikinai gyventi, gali kreiptis į Valstybės saugumo departamentą dėl grėsmės valstybės saugumui įvertinimo. Tokiu atveju prašymo pakeisti leidimą laikinai ar nuolat gyventi arba naujai įforminti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo terminas sustabdomas šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka (UTPĮ 33 str. 3¹ d.).

Jeigu nėra gauti prašymą pateikusio užsieniečio šeimos narių ar kitų asmenų paaiškinimai arba Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių institucijos ar įstaigos, užsienio valstybės institucijos atsakymas ir prašoma informacija (paaiškinimai), būtini sprendimui dėl leidimo gyventi ar naujai įforminti leidimą laikinai gyventi priimti, Migracijos departamentas sustabdo prašymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi nagrinėjimo terminą iki prašomos informacijos (paaiškinimų) gavimo dienos, bet ne ilgiau kaip 2 mėnesiams. Apie prašymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi nagrinėjimo termino sustabdymą užsienietis informuojamas raštu ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo termino sustabdymo dienos (UTPĮ 33 str. 3¹ d.).

Pareiškėjas 2024 m. liepos 12 d. pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi (Mėlynosios kortelės) pratęsimo (pakeitimo). Skundžiamas Sprendimas priimtas 2024 m. gruodžio 13 d., t. y., nesilaikant UTPĮ 33 straipsnyje nustatytų terminų.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija primena, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, jog ši nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016; 2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-253/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016 ir kt.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios galėtų suponuoti išvadą, jog UTPĮ 33 straipsnyje nustatytų terminų pažeidimas lėmė (ar galėjo nulemti) tariamą skundžiamo Sprendimo nepagrįstumą. Taigi, aptariamas pažeidimas vertintinas kaip formalus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad UTPĮ 33 straipsnyje nustatyto termino nesilaikymas priimant ginčijamą Sprendimą nagrinėjamu atveju nevertintinas kaip esminis procedūros pažeidimas, dėl kurio Sprendimas turėtų būti panaikintas.

Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas veikė pagal atitinkamomis teisės normomis jam suteiktą kompetenciją, išnagrinėjo individualią faktinę pareiškėjo situaciją ir vadovaudamasis teisės aktais 2024 m. gruodžio 13 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S293578, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, todėl Sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 86‑87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.