Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Pareiškėjo vertinimu, priimant skundžiamą Sprendimą, buvo šiurkščiai pažeisti Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) įtvirtinti terminai. Remiantis UTPĮ nuostatomis, Migracijos departamento sprendimas dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi pakeitimo (pratęsimo), įskaitant maksimalų leistiną sustabdymo terminą, turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo priėmimo nagrinėti dienos. Jo prašymas buvo priimtas nagrinėti dar 2024 m. rugpjūčio 12 d., o skundžiamas Sprendimas priimtas tik 2024 m. gruodžio 13 d. (pareiškėjui išsiųstas tik 2024 m. gruodžio 17 d.). Pareiškėjo įsitikinimu, tokiam neįprastai ilgam nagrinėjimui nebuvo jokių objektyvių priežasčių.

5. Pareiškėjo tariamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas yra neteisingas ir neobjektyvus, Sprendimas turi netikslumų, yra tendencingas, priimtas neįvertinus svarbių aplinkybių ir neatlikus individualizuoto vertinimo. Pagal LVAT praktiką sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu), bei tai, kad šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.

6. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento išvada, jog jo pateikti duomenys tariamai neatitinka tikrovės, o būtent, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, neva neįvardijo net 4-ių darboviečių (,,Transsfera Aero“, ,,Monolit“, ,,Mig Ekspedšin“ bei ,,TF Logistika“), yra neteisinga. Jis nėra ir niekada nebuvo įdarbintas nei vienoje iš išvardintų įmonių. Bendrovėse ,,Transsfera Aero“, ,,Mig Ekspedšin“ bei ,,TF Logistika“ pareiškėjas yra tik vienas iš akcininkų. Pareiškėjas yra bendrovės „Monolit“ akcininkas, steigėjas ir vadovas, tačiau ši bendrovė jokios veiklos faktiškai nevykdo ir niekada nevykdė, o pareiškėjas jos vadovu yra paskirtas tik dėl to, kad Rusijos Federacijos įstatymai reikalauja, kad kiekviena bendrovė turėtų vadovą. Pareiškėjas su šia bendrove nėra ir niekada nebuvo susijęs darbo santykiais. Visos faktinės (tiek esamos, tiek buvusios) pareiškėjo darbovietės Rusijoje buvo išvardintos klausimyne ir jos atitinka įrašus, esančius pareiškėjo darbo knygelėje. Taigi Migracijos departamento išvada apie pareiškėjo neva nuslėptus (nepateiktus) duomenis, taip pat tuo pagrindu daryta išvada apie tariamą pareiškėjo nepatikimumą, yra nepagrįsta ir neatitinkanti tikrovės.

7. Migracijos departamentas padarė neteisingą išvadą, jog pareiškėjo su Lietuva nesieja nepertraukiami socialiniai ryšiai. Jo nepertraukiamus socialinius ryšius su Lietuva pagrindžia šios aplinkybės: 1) jis nepertraukiamai turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvoje ir joje gyveno 15 metų, t. y., nuo 2009 m. iki dabar; 2) jis daugiau nei 12 m. (nuo 2012 m. iki dabar) nepertraukiamai dirbo Lietuvoje pagal darbo sutartis; 3) jis yra investavęs dideles pinigų sumas į verslus Lietuvoje. Pareiškėjas yra vienos iš didžiausių dar 1994 m. įsteigtos Lietuvoje logistikos įmonių grupės „Vingės logistikos grupė“ vienas iš akcininkų. Pareiškėjo investicijos į Lietuvos verslus gerokai viršija buto Vilniuje įsigijimo kainą, o nekilnojamojo turto Lietuvoje neturėjimas negali paneigti pareiškėjo investicijų Lietuvoje reikšmės; 4) pareiškėjo sutuoktinė nuo 2023 m. pradžios turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu. Be to, pareiškėjo vaikai yra pilnamečiai, todėl natūralu, kad jie kartu negyvena ir neturi leidimų laikinai gyventi Lietuvoje.

8. Pareiškėjas yra verslininkas, dėl savo veiklos yra priverstas daug keliauti. Pareiškėjo išvykos į užsienį verslo ar kitokiais tikslais nepaneigia jo ilgalaikių socialinių ryšių su Lietuva. Net ir pagal UTPĮ išvykimas iš Lietuvos gali būti pagrindu panaikinti leidimą gyventi tik jeigu išvykstama gyventi į užsienį ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui (UTPĮ 50 str. 1 d. 13 p.). Tokių aplinkybių šiuo atveju nebuvo nustatyta.

9. Pagal Rusijos teisės aktus pareiškėjas neprivalo būti įdarbintas bendrovėje,,Monolit“, kurioje jis yra vadovas ir vienintelis akcininkas, t. y., nėra reikalavimo, kad vadovą su bendrove sietų darbo santykiai. Dėl šios priežasties pareiškėjas nemanė, kad šią bendrovę reikalinga nurodyti Migracijos departamentui teiktoje anketoje, atsakant į klausimą apie visas pareiškėjo darbovietes.

12. Nuo pat Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios pareiškėjas aiškiai deklaruoja savo nepritarimą Rusijos karui prieš Ukrainą, tą buvo aiškiai nurodęs ir Migracijos departamentui. Be to, pareiškėjas niekada netarnavo kariuomenėje ir nedirbo jokioje Rusijos valdžios institucijoje ir jokioje Rusijos viešojo sektoriaus įmonėje. Jo veiksmai niekada nesudarė pagrindo manyti, kad jis galėtų kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

14. Migracijos departamento vertinimu, įmonių ,,Transsfera Aero“, ,,Monolit“, ,,Mig Ekspedšin“ bei ,,TF Logistika“, kurių valdyme šiuo metu dalyvauja pareiškėjas, neįvardinimas klausimyne negali būti paaiškinimas žmogiškąja klaida ar netyčiniu veiksmu. Pareiškėjas iš viso klausimyną pildė 3 kartus, tačiau nei kartą minėtų darboviečių nenurodė. Ši faktinė aplinkybė, atsakovo vertinimu, rodo jo polinkį piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl asmuo laikytinas nepatikimu. Taip pat tai reiškia, jog pareiškėjas, siekdamas, jog jam būtų pakeistas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie esamas (buvusias) darbovietes.

15. Migracijos departamento padarytoje išvadoje teigiama, jog pareiškėjo su Lietuva nesieja nepertraukiami socialiniai ryšiai, taip pat socialiniai ryšiai neapsiriboja tik Lietuvos Respublika. Be to, Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo pilnamečiams vaikams nė karto nebuvo išduoti teisėtą buvimą Lietuvoje suteikiantys dokumentai, todėl buvo vertinama, kad pareiškėjo vaikų nesieja jokie ryšiai su Lietuva.

16. Siekdamas paneigti pareiškėjo teiginius apie tai, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, atsakovas nurodė, jog UTPĮ nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. UTPĮ 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti pakeisti arba panaikinti leidimą laikinai gyventi paaiškėjus, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui. Be to, pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme.

17. Su pareiškėju buvo kontaktuojama dėl papildomos informacijos gavimo, taip pat pareiškėjas buvo informuojamas apie užsitęsusį nagrinėjimą, siekiant nustatyti, ar nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių galėtų būti priimtas sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pagal LVAT praktiką įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui.

18. Migracijos departamentas neturi pagrindo daryti išvadą, kad akcinės bendrovės valdybos narys ar akcininkas, turintis daugiau nei trečdalį visų įmonės akcijų, nedaro jokios įtakos įmonės veiklai ir priimamiems sprendimams. Migracijos departamentas vadovavosi VSD Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ir neturi pagrindo abejoti jos patikimumu. Apklausa nėra savitikslė, o pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų Migracijos departamento Sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.

19. Sprendimas buvo priimtas, nes pildydamas Migracijos departamento klausimyną asmuo sąmoningai pateikė klaidingus duomenis – nenurodė informacijos apie turimus (turėtus) verslo ryšius su NATO ir (ar) ES nepriklausiančių valstybių valdžios ir valdymo sektoriumi, strateginės reikšmės objektais bei apie esamas darbovietes Rusijoje. Dėl asmens turimų verslo ryšių Rusijos Federacijoje su strateginės reikšmės federaline įmone, asmuo laikytinas pažeidžiamu asmeniu, kuriuo dėl jo periodiškų vykimų į Rusijos Federaciją bei Baltarusijos Respubliką, gali pasinaudoti agresyvią užsienio politiką vykdančios žvalgybos tarnybos. Sprendime nėra teigiama, jog jis yra priimtas vien tik dėl pareiškėjo darbinių ryšių su konkrečiomis įmonėmis. Be to, pareiškėjas abiejuose klausimynuose nenurodė, kad turėjo verslo ryšių su NATO ar ES nepriklausančių valstybių: karinės pramonės įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis (įskaitant veiklą dvejopos paskirties prekių srityje); strateginės reikšmės objektais; valstybinės valdžios ir valdymo sektoriumi; teisėsaugos ir žvalgybos institucijomis.

21. Atsakovo vertinimu, yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad asmens interesas atvykti į Lietuvos Respubliką ir dirbti Lietuvoje negali būti vertinamas labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių saugumo interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y., dėl galimybės atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje.

22. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, faktinės aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

24. Pareiškėjas, pildydamas klausimyną, pateikė klaidingus duomenis – nenurodė informacijos apie turimus / turėtus verslo ryšius su NATO ir (ar) ES nepriklausančių valstybių valdžios ir valdymo sektoriumi, strateginės reikšmės objektais bei apie esamas darbovietes Rusijoje. Nustatyta, jog pareiškėjas turi ryšių su Rusijos strateginės reikšmės įmone. Viešųjų šaltinių duomenimis pareiškėjo valdoma logistikos įmonė Rusijoje „Transsfera Aero“ įgyvendina valstybinius Rusijos užsakymus. Pagrindinė „Transsfera Aero“ užsakovė yra strateginį statusą turinti federalinė įmonė „Pagrindinis specialiųjų ryšių centras“, kurios prioritetinė užduotis yra įslaptintos korespondencijos ir krovinių pristatymas, įmonė vykdo ir karinės paskirties prekių gabenimą. Šioje įmonėje taip pat veikia muitinės tarpininkai, muitinės pervežėjai bei laikinojo sandėliavimo savininkai.

26. Žurnalistinių tyrimų duomenimis, UAB „Vingės terminalas“ buvo viena iš Lietuvos įmonių, kurios paslaugomis naudojosi Rusijos įmonė „Kompel“, neteisėtai įsigydama Vakarų elektronikos įrangos, pritaikomos ir Rusijos karo pramonei. Atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, Rusijos įmonei „Kompel“ yra taikomos JAV ir Europos Sąjungos sankcijos.

27. VSD vertinimu, pareiškėjo veikla Rusijoje rodo, kad jis palaiko šalies režimą bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Be to, verslo ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas yra laikytinas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

28. VSD duomenimis, pareiškėjas dažnai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas tiek Rusijos, tiek Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas asmuo.

29. Skundžiamas Sprendimas priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. Priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, o ginčijamas Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

II.

32. Dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto Sprendimo pagrindo teismas pritarė pareiškėjo argumentams, jog, atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno klausimą Nr. 2 „Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz. karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)“, jis neturėjo nurodyti ribotos atsakomybės bendrovių „Transsfera aero“, „Mig Ekspedishn“ ir „TF Logistika“, nes, turėdamas tam tikrą dalį šių bendrovių akcijų, pareiškėjas laikytinas akcininku (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 4 str. 1 d.), o byloje nenustatyta, jog pareiškėjas tose bendrovėse dirbo ar dirba. Kita vertus, teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė pripažino, jog pareiškėjas suklydo, kad, atsakydamas į minėto klausimyno klausimą Nr. 2, nenurodė bendrovės „Monolit“, kurios steigėju, vieninteliu akcininku ir vadovu jis yra.

34. Dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto Sprendimo pagrindo teismas nurodė, kad Migracijos departamentas įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą Išvadą, kurios neįslaptintoje dalyje, be kita ko, nurodoma, kad: i) M. S. valdoma logistikos įmonė Rusijoje ,,Transsfera Aero“ (klausimyne įmonė nurodyta nebuvo), įgyvendina valstybinius Rusijos užsakymus; ii) viešųjų šaltinių duomenimis, M. S. šiuo metu taip pat dirba Rusijoje, Sankt Peterburge registruotoje įmonėje ,,Monolit“ (klausimyne įmonė nurodyta nebuvo), yra šios įmonės vadovas; iii) Lietuvoje M. S. dalyvauja logistikos įmonių UAB ,,Vingės Transphere Logistika“, UAB ,,Vingės terminalas“ bei UAB ,,Vingės logistika“ valdyme, o UAB ,,Vingės terminalas“ ir UAB ,,Vingės Transsphere Logistika“ yra Europos Komijos teiktame Lietuvos įmonių, kurios 2023 m. sausio–liepos mėn. eksportavo kovos lauko prekes į trečiąsias šalis ir šios prekės atsidūrė Rusijoje, sąraše; iv) žurnalistinių tyrimų (,,The Insider“) ir Nyderlandų nacionalinio transliuotojo ,,Nieuwsuur“ televizijos laidos ,,Current Affairs“ duomenimis, UAB ,,Vingės terminalas“ buvo viena iš Lietuvos įmonių, kurios paslaugomis naudojosi Rusijos įmonė ,,Kompel“ (kuriai taikomos JAV ir ES sankcijos), neteisėtai įsigydama Vakarų elektronikos įrangos, pritaikomos Rusijos karo pramonėje; v) verslo ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas yra laikytinas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui; vi) M. S. dažnai vyksta į Rusijos Federaciją ir Baltarusijos Respubliką, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas tiek Rusijos, tiek Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus; vii) VSD vertinimu, M. S. išdavus leidimą laikinai gyventi jis gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas asmuo. Migracijos departamentas, iki priimdamas ginčijamą Sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada. Atsakovas Sprendime, be kita ko, nurodė, kad: i) net 4 darboviečių (,,Transsfera Aero“, ,,Monolit“, ,,Mig Ekspedšin“ bei ,,TF Logistika“) neįvardinimas, kurių valdyme šiuo metu dalyvauja M. S., negali būti paaiškinimas žmogiškąja klaida ar netyčiniu veiksmu. Ši faktinė aplinkybė neigiamai charakterizuoja M. S., rodo jo polinkį piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl asmuo laikytinas nepatikimu; ii) nustatytų duomenų visuma, jog UAB ,,Vingės terminalas“ ir UAB ,,Vingės Transphere Logistika“ atžvilgiu, kurių akcininkas yra M. S., Europos Komisija yra nustačiusi atvejus, kuomet eksportuojamos kovos lauko prekės pasiekė Rusijos Federaciją, kelia įtarimų dėl M. S. valdomų įmonių nustatytų apribojimų laikymosi, kuriais draudžiama į Rusijos Federaciją eksportuoti tam tikros paskirties sankcionuojamas prekes. Šį įtarimą sustiprina Nyderlandų nacionalinio transliuotojo atliktas žurnalistinis tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, jog UAB ,,Vingės terminalas“, kurios akcininkas yra M. S., teikė paslaugas vienai iš Rusijos įmonių, kuri neteisėtai įsigydavo elektronikos paskirties prekes, pritaikomas karo pramonėje, bei prisidėdavo prie šių prekių patekimo į Rusiją; iii) Nepaisant to, jog M. S. nuo 2009 m. buvo išduota net 12 leidimų laikinai gyventi, asmuo iki šiol nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje (leidimo nuolat gyventi). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog asmuo nėra integravęsis Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra suinteresuotas įgyti daugiau teisių, kurias gali suteikti leidimas nuolat gyventi ar tapimas Lietuvos Respublikos piliečiu, taip pat per 15 metų laikotarpį asmuo nėra įsigijęs nekilnojamojo turto. Faktinę aplinkybę, jog M. S. nėra integravęsis Lietuvos Respublikoje, o jo interesų centras taip pat sietinas su kilmės valstybe – Rusijos Federacija, sustiprina aktyvūs užsieniečio darbo bei verslo ryšiai Rusijoje, taip pat Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimai. Remiantis VSD išvada, VSAT informacinės sistemos duomenimis bei asmens kelionės dokumente esančiomis valstybės sienos kirtimo žymomis, nustatyta, kad turėtų leidimų laikina gyventi laikotarpiu M. S. mažiausiai 72 kartus kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Periodiškas Lietuvos valstybės sienos kirtimas bei vykimas į savo kilmės valstybę suponuoja tai, jog Rusija M. S. laiko lojaliu savo valstybės piliečiu. Nepaisant to, jog asmuo nuo 2009 m. iki šiol nepertraukiamai turėjo išduotus leidimus laikinai gyventi, M. S. turėdamas teisę gyventi Lietuvoje suteikiantį dokumentą gyveno Izraelyje bei Rusijoje. Tai reiškia, jog vertinant M. S. socialinius ryšius Lietuvos Respublikoje, būtina atsižvelgti į tai, jog asmuo nepertraukiamai Lietuvoje negyveno. Asmens socialiniai ryšiai darbo bei verslo tikslais yra užmegzti ne tik Rusijos Federacijoje, tačiau ir Izraelyje, kadangi asmuo kartu yra ir Izraelio pilietis bei aktyviai naudojasi Izraelio kelionės dokumentu; iv) atsisakius M. S. pakeisti leidimą laikinai gyventi, jo sutuoktinei, šiuo metu pateikusiai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo tuo pagrindu, leidimas laikinai gyventi nebus keičiamas. M. S. pilnamečiams vaikams nei karto nebuvo išduoti teisėtą buvimą Lietuvoje suteikiantys dokumentai, o tai reiškia, jog su Lietuvos Respublika jų nesieja jokie ryšiai; v) Atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neatima galimybės M. S. dalyvauti įmonių, kurių jis yra akcininku, valdyme (pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu).

35. Atsižvelgęs į pareiškėjui taikytiną sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartą, teismas akcentavo ir šiuo metu esančios geopolitinės situacijos kontekste laikė reikšminga aplinkybe, kad pareiškėjas dalyvauja kelių Rusijos įmonių valdyme ir į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad viena iš tų įmonių („Transsfera Aero“) yra turėjusi verslo ryšių su strateginį statusą turinčia Rusijos federaline įmone. Be to, būtent šios aplinkybės pareiškėjas nenurodė, atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno klausimą Nr. 7, nors turėjo pareigą tai padaryti.

36. Reikšmingomis aplinkybėmis teismas laikė: i) Europos Komisijos sudaryto sąrašo, kuriame atsidūrė Lietuvoje įsteigtos įmonės, kurių valdyme dalyvauja pareiškėjas (UAB ,,Vingės terminalas“ ir UAB ,,Vingės Transphere Logistika“); ii) dėl žurnalistinių tyrimų, paviešinusių UAB ,,Vingės terminalas“ ryšius su JAV ir ES sankcionuojama Rusijos įmone „Kompel“. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į reikšmingas aplinkybes, susijusias su atitinkamų tyrimų centre atsidūrusių daiktų pobūdžiu: Europos Komisijos sąrašas buvo susijęs su Lietuvos įmonėmis, kurios eksportavo kovos lauko prekes, galiausiai atsidūrusias Rusijoje, o žurnalistinis tyrimas – su Rusijos įmonės „Kompel“ neteisėtai įsigyta Vakarų elektronikos įranga, pritaikoma Rusijos karo pramonėje. Atsižvelgęs į tai, kad tokie daiktai gali būti naudojami karinės pramonės tikslams, tiesiogiai prisidedant prie Rusijos agresijos Ukrainoje, teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas, dalyvaudamas atitinkamų įmonių, keliančių įtarimų dalyvaujant karinių prekių tiekimo agresoriui grandinėje, valdyme, yra laikytinas susijusiu su veikla, prieštaraujančia Lietuvos saugumo interesams. Todėl nereikšmingais laikė ir atmetė pareiškėjo argumentus, kad minėtoms įmonėms nėra pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai, taip pat, kad pareiškėjas nėra tų įmonių vadovas ar neturi kontrolinio akcijų paketo.

37. Papildomai teismas pažymėjo, kad tiek pareiškėjo dalyvavimas Rusijoje įsteigtų įmonių valdyme, tiek jo turimi šeiminiai ryšiai Rusijoje, be kita ko, kuriais jis grindžia savo dažnas keliones į kilmės šalį, vertinant juos esančios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos nacionaliniam saugumui, vadovaujantis LVAT praktika, daro jį pažeidžiamu asmeniu potencialių grėsmių nacionaliniam saugumui prasme. Dėl tokio pobūdžio ryšių pareiškėjas tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

38. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas ginčijamame Sprendime pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Vertindamas šią išvadą proporcingumo aspektu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nuo 2009 m. turėdamas leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje ir, be kita ko, nurodė savo faktinę gyvenamąją vietą esant ne Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui Lietuva yra tik ekonominių interesų vieta. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad Lietuvoje pareiškėjas plėtotų socialinius, visuomeninius ar kultūrinius ryšius, dalyvautų bendruomenės veikloje, mokytųsi kalbos ar siektų pilietybės įgijimo. Taigi surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, o tai pagrindžia išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

39. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl teisės būti išklausytam pažeidimo teismas nurodė, kad UTPĮ nenustatyta konkreti užsieniečio išklausymo procedūra prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Vis dėlto, pagal LVAT praktiką teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokia procedūra aiškiai nėra numatyta. Teismo vertinimu, nors pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pasisakyti prieš priimant skundžiamą Sprendimą, vis dėlto, jis turėjo galimybę pateikti savo argumentus šį Sprendimą apskųsdamas visavertę jurisdikciją fakto ir teisės klausimais turinčiam teismui ir tokią galimybę realizavo. Pareiškėjas išplėtojo visus savo argumentus teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, jam buvo sudaryta galimybė dalyvauti ir pasisakyti nagrinėjant bylą žodiniame posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėjo atstovė. Vis dėlto, teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kurie iš esmės būtų paneigę VSD Išvadoje ir atsakovo Sprendime nurodytus faktus.

III.

43. Be to, 7-asis klausimyno klausimas negali būti aiškinamas taip plačiai, t. y. taip, kad šis klausimas apimtų ir atvejus, kai užsienietis yra vienas iš akcininkų (net neturintis kontroliuojančio akcijų paketo) įmonės, kuri anksčiau turėjo verslo sutartį su Rusijos strateginės reikšmės įmone.

44. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, jame iš esmės yra perkeltos VSD Išvados neįslaptintoje dalyje pateiktos aplinkybės ir išvados. Be to, Sprendimo dalyje „Migracijos departamento vertinimas“ dalis VSD Išvadoje nurodytų faktinių aplinkybių yra surašyta (perkelta) klaidingai (pavyzdžiui, nurodyta, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, neįvardijo net 4-ių darboviečių Rusijoje, nors VSD Išvadoje tokio teiginio nėra). Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad VSD išvados dėl pareiškėjo pavojingumo iš esmės grindžiamos vien tik žurnalistinių tyrimų informacija bei viešų šaltinių duomenimis. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus objektyvius įrodymus, kurie paneigia VSD išvadas arba bent jau parodo, kad pareiškėjo ryšiai su VSD Išvadoje minimomis bendrovėmis yra pernelyg tolimi ir nereikšmingi, kad nulemtų pareiškėjo pripažinimą grėsme valstybės saugumui bei atsisakymą pratęsti jo leidimą gyventi Lietuvoje.

45. Pareiškėjas pažymi, jog nebuvo nustatyta jokių jo veiksmų, kurie keltų grėsmę valstybės saugumui. Per visą savo gyvenimo ir darbo Lietuvoje laikotarpį pareiškėjas nepadarė jokio pažeidimo ir nepadarė jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip keliantys grėsmę Lietuvos saugumui.

47. Priimant skundžiamą Migracijos departamento Sprendimą buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, nes nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo motyvuotų paaiškinimų iki Sprendimo priėmimo.

50. Migracijos departamentas neturi pareigos įrodyti kokius nors pareiškėjo atliktus veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui.

51. Sprendime buvo remiamasi ne pareiškėjo pilietybe, o faktinėmis aplinkybėmis: i) kad pareiškėjas klausimyne nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją; ii) kad UAB ,,Vingės terminalas“ ir UAB ,,Vingės Transphere Logistika“ atžvilgiu, kurių akcininkas yra M. S., Europos Komisija yra nustačiusi atvejus, kuomet eksportuojamos kovos lauko prekės pasiekė Rusijos Federaciją, kelia įtarimų dėl M. S. valdomų įmonių nustatytų apribojimų laikymosi, kuriais draudžiama į Rusijos Federaciją eksportuoti tam tikros paskirties sankcionuojamas prekes; iii) nors pareiškėjas nuo 2009 m. turėjo net 12 leidimų laikinai gyventi, jis nėra kreipęsis dėl leidimo nuolat gyventi, todėl manytina, kad nėra integravęsis Lietuvos Respublikoje; iv) pareiškėjas neturi nekilnojamojo turto Lietuvoje; v) pareiškėjo pilnamečiai vaikai neturi išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje; vi) taip pat atsižvelgiama į VSD Išvadą, kurioje vertinama, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, bei šiandieninę geopolitinę situaciją. Teismas atsižvelgė į tai, kad Rusijos įmonė „Transfera aero“ (kurioje pareiškėjas valdo 37,5 proc. akcijų) įgyvendina valstybinius Rusijos užsakymus, taip pat tai, kad pareiškėjas Lietuvoje dalyvauja logistikos įmonių UAB „Vingės Transphere Logistika“, UAB „Vingės terminalas“ bei UAB „Vingės logistika“ valdyme, o UAB „Vingės Transphere Logistika“ ir UAB „Vingės terminalas“ yra Europos Komisijos įmonių, kurios 2023 m. sausio–liepos mėnesiais eksportavo kovos lauko prekes į trečiąsias šalis ir šios prekės atsidūrė Rusijoje, sąraše. Taip pat teismas pažymėjo, kad žurnalistinių tyrimų (,,The Insider“) ir Nyderlandų nacionalinio transliuotojo ,,Nieuwsuur“ televizijos laidos ,,Current Affairs“ duomenimis, UAB ,,Vingės terminalas“ buvo viena iš Lietuvos įmonių, kurios paslaugomis naudojosi Rusijos įmonė ,,Kompel“ (kuriai taikomos JAV ir ES sankcijos), neteisėtai įsigydama Vakarų elektronikos įrangos, pritaikomos Rusijos karo pramonėje. Taip pat teismas įvertino, kad verslo ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas yra laikytinas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjas dažnai vyksta į Rusijos Federaciją ir Baltarusijos Respubliką, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas tiek Rusijos, tiek Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Taigi teismo vertinimas pagrįstas ne pilietybe, o faktinių su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimu, todėl pareiškėjo argumentai nepagrįsti.

52. Atsakovas pažymi, jog Rusijos Federacijoje įmonės vadovas dirba pagal civilinių paslaugų sutartį, todėl darbo sutarties ir negali būti, tačiau tai nepaneigia nei fakto, kad pareiškėjas yra šios įmonės direktorius, nei to, kad jis yra ir šios įmonės savininkas.

53. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo šeimines ir darbo aplinkybes, ekonominius ir socialinius ryšius, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Sprendime netenkinamas reikalavimas pagrįsti sprendimą objektyviais duomenimis ir nustatytais faktais bei yra „automatiškai perkelta“ VSD Išvada.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

56. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 24S293578, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes: i) asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; ir ii) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

57. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad atsakovo priimtas Sprendimas atitinka teisės aktuose įtvirtintus turinio ir formos reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jo naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių konstatavimu, teisės aiškinimu bei taikymu. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas bei pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo individualią situaciją, neužtikrino objektyvaus jo prašymo vertinimo, tuo pačiu netinkamai taikė aktualias nagrinėjamam ginčui teisės aktų normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o jo skundas patenkintas.

59. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjo šioje byloje inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais ir ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto Sprendimo pagrindo

60. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Taikant šią teisės normą akivaizdu, kad aplinkybė ar asmuo „gali grėsti valstybės saugumui“ yra įrodinėjimo dalykas konkrečioje byloje. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas panaudodamas terminą „gali grėsti“ nenustatė, kad taikant šią teisės normą turi būti nustatyti konkretūs asmens gyvenimo faktai sukėlę praeityje realią grėsmę Lietuvos Respublikos valstybes saugumui.

61. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

62. LVAT savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

63. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).

64. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

65. LVAT praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad dėl Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos nusikalstamo režimo agresyvių veiksmų prieš kitas valstybes Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos piliečių, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atžvilgiu turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas (žr. pvz., LVAT 2023 m. birželio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; LVAT 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024 ir kt.).

66. Taikant šios nutarties 60 punkte nurodytą teisės normą atsižvelgtina į tai, kad nacionalinis saugumas – viešasis interesas ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė (žr., pvz., LVAT 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1917-602/2021; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023). Nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai. Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 9 skyriuje nurodoma, kad valstybės institucijų priimami sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

67. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. S. turi ryšių su Rusijos strateginės reikšmės logistikos įmone „Transsfera Aero (pareiškėjas valdo 37,5 proc. akcijų), kuri įgyvendina valstybinius Rusijos užsakymus, o pagrindinė jos užsakovė – strateginį statusą turinti federalinė įmonė Pagrindinis specialiųjų ryšių centras, kurios prioritetinė užduotis yra įslaptintos korespondencijos ir krovinių pristatymas, įmonė vykdo ir karinės paskirties gabenimą. Pareiškėjas įsteigė ir vadovauja Sankt Peterburge, Rusijoje registruotoje įmonėje „Monolit“ (pareiškėjui priklauso 100 proc. akcijų). Be nurodytų įmonių, M. S. taip pat dalyvauja Rusijos logistikos ir prekybos įmonių „Mig Ekspedšin“ (pareiškėjui priklauso 38 proc. akcijų), „TF Logistika“ (pareiškėjui priklauso 37,5 proc. akcijų), kurios teikia transportavimo paslaugas, valdyme. Lietuvoje M. S. dalyvauja logistikos įmonių UAB „Vingės Transphere Logistika“ (pareiškėjui priklauso 43 proc. akcijų ir jis yra šios įmonės valdybos narys), UAB „Vingės terminas“ (pareiškėjui priklauso 29,63 proc. akcijų) bei UAB „Vingės logistika“ valdyme (pareiškėjui priklauso 30,46 proc. akcijų), įmonės vykdo krovinių gabenimą ir sandėliavimą, teikia muitinės tarpininko paslaugas. Pareiškėjo dabartinė darbovietė UAB „Traktus“ yra susijusi su įmonėmis UAB „Vingis Transphere Logistika“, UAB „Vingės terminalas“ ir UAB „Vingės logistika“ – šios įmonės priklauso „Vingės logistikos grupei“. UAB „Vingės terminas“ ir UAB „Vingės Transsphere Logistika“ yra Europos Komisijos teiktame Lietuvos įmonių, kurios 2023 m. sausio–liepos mėn. eksportavo kovos lauko prekes į trečiąsias šalis ir šios prekės atsidūrė Rusijoje, sąraše. VSD duomenimis, pareiškėjas dažnai vyksta į Rusiją ir Baltarusiją. Jis turėtų leidimų laikinai gyventi laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m., mažiausiai 72 kartus kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Jam nuo 2009 m. buvo išduota 12 leidimų laikinai gyventi, bet iki šiol jis nei karto nesikreipė dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Nors pareiškėjas turėjo teisę gyventi Lietuvoje suteikiantį dokumentą, tačiau gyveno Izraelyje bei Rusijoje, taigi asmuo nepertraukiamai Lietuvoje negyveno. Daugiau nei 15 metų turėdamas leidimą laikinai gyventi pareiškėjas neįsigijo nekilnojamojo turto Lietuvoje. Pareiškėjo sutuoktinei buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjo vaikai yra pilnamečiai ir jiems nei karto nebuvo išduoti teisėtą buvimą Lietuvoje suteikiantys dokumentai. Pareiškėjas duomenų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, nepateikė. Taigi byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad Lietuvoje pareiškėjas plėtotų socialinius, visuomeninius ar kultūrinius ryšius, dalyvautų bendruomenės veikloje, mokytųsi kalbos ar siektų pilietybės įgijimo, o surinkti duomenys patvirtina priešingai, kad pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje. Tai pagrindžia išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog surinktų duomenų visuma leidžia teigti, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą priimti skundžiamą Sprendimą, nes VSD pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog jo ryšiai su VSD Išvadoje minimomis bendrovėmis yra pernelyg tolimi ir nereikšmingi, kad nulemtų pareiškėjo pripažinimą grėsme valstybės saugumui, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto Sprendimo pagrindo

68. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

69. Migracijos departamento klausimyno klausimas Nr. 7 suformuluotas taip: „Ar vykdote (vykdėte) verslą, individualią veiklą, turite (turėjote) kitų verslo ryšių su NATO ar ES nepriklausančių valstybių: a) karinės pramonės įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis (įskaitant veiklą dvejopos paskirties prekių srityje); b) strateginės reikšmės objektais; c) valstybinės valdžios ir valdymo sektoriumi; d) teisėsaugos ir žvalgybos institucijomis. Jeigu taip, pateikite informaciją apie tai (valstybė, laikotarpis, pavadinimas, veiklos pobūdis, pareigos)“.

70. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsakydamas į Migracijos departamento klausimyną, nenurodė, kad jis yra Rusijoje įsteigtos įmonės „Transsfera Aero“ akcininkas (jam priklauso 35,5 proc. įmonės akcijų) bei bendrovės „Monolit“ steigėjas, vienintelis akcininkas ir vadovas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė pripažino, jog pareiškėjas suklydo, kad, atsakydamas į minėto klausimyno klausimą Nr. 2, nenurodė bendrovės „Monolit“. Taip pat pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad „Transsfera Aero“ yra turėjusi verslo ryšių su strateginį statusą turinčia Rusijos federaline įmone „Pagrindinis specialiųjų ryšių centras“, egzistavimo ir tai, kad pareiškėjui ši aplinkybė buvo žinoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas valdo daugiau nei 1/3 nurodytos įmonės „Transsfera Aero“ kapitalo, todėl jo ryšiai su šia įmone negali būti vertinami kaip nesvarbūs, o informacija apie juos turėjo būti pateikta. Be to, tokia informacija dėl Rusijos federalinės įmonės pobūdžio patenka į klausimyno klausimo Nr. 7 formuluotės apimtį, todėl pareiškėjas, turėdamas pareigą atskleisti ryšius su įmonėmis, kurios yra turėjusios verslo ryšių su strateginį statusą turinčia Rusijos federaline įmone, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinta kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas.

Dėl teisės būti išklausytam

71. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su jo teisės būti išklausytam teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., ESTT 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019). Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/202;, 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023). Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus dėl ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nurodyti teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus, šiomis savo teisėmis teisme aktyviai naudojosi, todėl aplinkybė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo motyvuotų paaiškinimų iki Sprendimo priėmimo, savaime nėra pagrindas Sprendimą laikyti esant neteisėtu.

72. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai pasisakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys teisinės reikmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nesudarantys pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje padarytų išvadų.

73. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl padarė teisingą išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.