Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba, Taryba) 2004 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 1S-38 „Dėl leidimo OAO „Gazprom“ vykdyti koncentraciją įsigyjant 34 procentus AB „Lietuvos dujos“ akcijų paketą ir įgyjant kartu su VĮ Valstybės turto fondu, „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ ir „E.ON Energie AG“ bendrą AB „Lietuvos dujos“ kontrolę“ (toliau – ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-38), kuriuo nutarė leisti pareiškėjui atvirajai akcinei bendrovei (toliau – ir pareiškėjas, OAO „Gazprom“, Bendrovė) vykdyti koncentraciją įsigyjant 34 procentus akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos dujos“ akcijų paketą ir įgyjant kartu su valstybės įmone (toliau – ir VĮ) Valstybės turto fondu, „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ ir „E.ON Energie AG“ bendrą AB „Lietuvos dujos“ kontrolę pagal pateiktą pranešimą su sąlyga, kad šioje koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai nesudarys kliūčių dujų tiekimo įmonėms, turinčioms reikalingas licencijas ir sutartis su pirkėjais Lietuvoje, taip pat ir laisviesiems vartotojams savo poreikiams sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su bet kuria dujų gavybos ar tiekimo įmone, o taip pat kitiems ūkio subjektams, išgaunantiems gamtines dujas, tiekti jas pirkėjams Lietuvoje (toliau – ir Koncentracijos vykdymo sąlyga). Konkurencijos taryba 2012 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-105 pradėjo tyrimą dėl OAO „Gazprom“ veiksmų atitikties Tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatoms, kuris 2013 m. sausio 3 d. nutarimu Nr. 1S-1, 2013 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 1S-43, 2013 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 1S-81, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1S-130 ir 2013 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1S-177 buvo pratęstas. Konkurencijos taryba, 2014 m. gegužės 13 d. posėdyje išnagrinėjusi klausimą dėl OAO „Gazprom“ (įmonės kodas – 1027700070518, adresas: Nametkina g. 16, Maskva, Rusijos Federacija) veiksmų atitikties 2004 m. kovo 18 d. nutarimui Nr. 1S-38, 2014 m. birželio 10 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-3/2014 (toliau – ir 2014 m. birželio 10 d. nutarimas, Nutarimas), kuriuo pripažino, kad pareiškėjas OAO „Gazprom“, atsisakydamas derėtis su „Lietuvos energijos gamyba“, AB (toliau – ir AB „Lietuvos energijos gamyba“, trečiasis suinteresuotas asmuo) dėl gamtinių dujų mainų sutarties 2013–2015 metams sudarymo, sudarė kliūtis AB „Lietuvos energijos gamyba“ savo poreikiams sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartį su dujų tiekimo įmone ir pažeidė 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 nuostatas (1 p.); pareiškėjui skyrė 123 096 700 Lt (35 651 268,54 Eur) baudą (2 p.).Pareiškėjas OAO „Gazprom“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2014 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 2S-3/2014. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 1S-105 atsakovo pradėto tyrimo terminas pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas, KĮ) 23 straipsnio 5 dalies nuostatas baigėsi 2012 m. gruodžio 31 d., kuri buvo darbo diena ir kurią Taryba faktiškai dirbo. Tačiau atsakovas tyrimo terminą pratęsė 2013 m. sausio 3 d. priimdamas nutarimą Nr. 1S-1, pasibaigus imperatyviam terminui – penkiems mėnesiams, taip pažeisdamas minėtą KĮ normą. Be to, atsakovas tyrimą vykdė daugiau kaip dvejus metus, o nuo 2013 m. vasario 28 d. iki 2013 m. rugpjūčio 8 d. neatliko jokių tyrimo veiksmų (nemotyvuotai pratęsė jo vykdymo terminą). Pareiškėjo teigimu, visas Nutarimas yra neteisėtas dėl KĮ pažeidimo, taip pat visi po 2012 m. gruodžio 31 d. atlikti tyrimo veiksmai ir surinkti duomenys yra neteisėti ir negali būti laikomi įrodymais. Atsakovas netinkamai ir plečiamai aiškino Koncentracijos vykdymo sąlygą ir neįrodė, jog ši sąlyga apėmė pareigą sudaryti gamtinių dujų mainų sutartis, ir be pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo pradėjo tyrimą pagal KĮ 14 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Atsakovas Koncentracijos vykdymo sąlygą aiškino atsietai nuo koncentracijos galbūt sukeltos konkurencijos problemos (KĮ 12 str. 1 d. 2 p.). Atsakovas net nepridėjo 2004 metų koncentracijos bylos prie tyrimo medžiagos bylos. Pareiškėjo teigimu, 2014 m. birželio 10 d. nutarimo bylos medžiagos neatskiriama dalis yra pažymos dėl koncentracijų, kurias atsakovas turėjo perduoti pareiškėjui susipažinti, ir jos yra esminę įrodomąją reikšmę turintys dokumentai. Atsakovas neįrodė jokio pareiškėjo neteisėto neveikimo ryšio su 2004 metų koncentracija. 2004 m. kovo 18 d. nutarimas turi būti aiškinamas remiantis baudžiamosios teisės principais, tuo, kad visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo), t. y. Koncentracijos vykdymo sąlyga yra abstrakti, todėl ji aiškintina pareiškėjo naudai. Pareiškėjo nuomone, Nutarime nagrinėjama frazė „nesudarys kliūčių“ negali būti interpretuojama kaip įpareigojimas pareiškėjui sutikti ar svarstyti bet kokį pasiūlymą ar prašymą, ar imtis aktyvių veiksmų, todėl nepagrįsta atsakovo pozicija, jog pareiškėjo atsakymas į AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimąsi buvo Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas ir pareiškėjas tariamai sudarė kliūtis sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartis su kitomis įmonėmis.Pareiškėjas pažymėjo, kad AB „Lietuvos energijos gamyba“ 2012 m. vasario 15 d. kreipimasis į OOO „Gazprom Export“ ir 2012 m. kovo 19 d. į pareiškėją nesudarė jokio konkretaus pasiūlymo – buvo tik bendro pobūdžio prašymas tiekti dujas tiesiogiai AB „Lietuvos energijos gamyba“. Į tokį bendro pobūdžio paklausimą pareiškėjas atsakė nurodydamas, kad dėl dujų įsigijimo ir tiekimo Lietuvos Respublikoje turi būti kreipiamasi į AB „Lietuvos dujos“. AB „Lietuvos energijos gamyba“ laiškų negalima buvo vienareikšmiškai suprasti kaip kvietimo sudaryti gamtinių dujų mainų sutartį, nes AB „Lietuvos energijos gamyba“ nepateikė jokių komercinių ar techninių duomenų apie norimą ar planuojamą (mainų) sandorį. Be to, nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas atsisakė derėtis. Priešingai, pareiškėjas įvertino situaciją ir padarė išvadą, kad nėra galimybių tiekti gamtinių dujų AB „Lietuvos energijos gamyba“. Pareiškėjo teigimu, atsisakymo tiekti dujas AB „Lietuvos energijos gamyba“ priežastis buvo aiškiai nurodyta – prašomu laikotarpiu visi rezervai (kiekis) ilgalaikėmis sutartimis buvo parduoti kitiems vartotojams. Akcentuodamas, kad Taryba neįvertino tarptautinės viešosios teisės reikalavimų, taikytinų šiai bylai, jog pareiškėjas užima specifinę padėtį (atlieka viešąsias, specialiaisiais įstatymais priskirtas funkcijas), pareiškėjas teigė, kad atsakovas neturėjo nei jurisdikcijos, nei kompetencijos atlikti jo (pareiškėjo) veiklos tyrimo ir pažeidė pareiškėjo imunitetą nuo administracinės baudžiamojo pobūdžio atsakomybės taikymo tiriamos tam tikros jo veiklos atžvilgiu, neatsižvelgė į aplinkybę, jog virš 50 procentų pareiškėjo akcijų kontroliuoja Rusijos Federacija, ir į aplinkybę, jog pareiškėjui Rusijos Federacijos teisės aktais priskirtas specialusis, išimtinis statusas dėl dujų tiekimo tiek valstybės viduje, tiek išorėje. 1994 m. birželio 24 d. Europos Sąjunga (toliau – ir ES) su Rusijos Federacija sudarė partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą (toliau – ir Susitarimas, ES ir Rusijos Federacijos susitarimas), kurį, anot pareiškėjo, atsakovas pažeidė. Pareiškėjas, vadovaudamasis Susitarimo 84 ir 102 straipsniais, pažymėjo, kad atsakovas, prieš pradėdamas tyrimą dėl pareiškėjo veiklos ir prieš skirdamas didžiausią Lietuvos istorijoje paskirtą sankciją, privalėjo konsultuotis su atitinkamomis Rusijos Federacijos valdžios institucijomis, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas paaiškino, kad jo statusas yra ypatingas viešosios teisės prasme (lot. sui generis), nes veikla yra susijusi su Rusijos Federacijos teisėmis ir interesais, todėl jam gali būti taikomas imunitetas pagal 2004 m. gruodžio 2 d. Jungtinių Tautų Organizacijos jurisdikcinių imunitetų konvenciją (toliau – ir JTO konvencija) 2 straipsnio (b) dalies (iii) punktą. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas taip pat pažeidė 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Dvišalė sutartis, Lietuvos–Rusijos sutartis) ir Rusijos Federacijos teritorijos suverenitetą. Pasak pareiškėjo, atsakovas privalėjo įteikti pareiškėjui, kurio buveinė yra Maskvoje, dokumentus per Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją arba per Generalinę prokuratūrą (Dvišalės Sutarties 4, 9 str.).Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad atsakovas apskritai neturėjo jurisdikcijos pradėti tyrimą ir skirti baudą, nes pareiškėjo tariamas neveikimas įvyko ne Lietuvos ir net ne ES teritorijoje. Pareiškėjas nevykdo veiklos Lietuvos teritorijoje, nėra įrodymų apie antikonkurencinį pareiškėjo menamo neveikimo poveikį Lietuvos rinkai.Pareiškėjo teigimu, atsakovas šioje byloje be teisinio ir faktinio pagrindų taikė poveikio doktriną, nors poveikio doktrina nėra pripažinta nei Lietuvos, nei ES mastu. KĮ 2 straipsnio 2 dalyje nėra įtvirtinta poveikio doktrina. Bendrovės teigimu, Tarybos cituojamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimas Greenwich byloje neįrodo, kad ESTT pripažįsta poveikio doktriną. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas Nutarime privalėjo įrodyti, jog dėl neva draudžiamų veiksmų atsirado realus ir konkretus konkurencijos ribojimas, bei pagrįsti antikonkurencinio poveikio Lietuvos rinkoje prielaidas. Byloje nėra leistinų įrodymų, pagrindžiančių alternatyvaus tiekėjo pasiūlymo dydį ar bent naudingumą trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lietuvos energijos gamyba“. Visa medžiaga, kuria yra įrodinėjamas alternatyvaus tiekėjo pasiūlymo dydis, yra pripažinta konfidencialia, todėl pareiškėjas negalėjo pasisakyti dėl dokumentų, kurie jam nebuvo atskleisti. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas nepagrindė, jog tariamo alternatyvaus tiekėjo pasiūlymas buvo komerciškai pagrįstas ir realiai įgyvendinamas. Pareiškėjas taip pat teigė, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai suvaržė pareiškėjo teisę susipažinti su 60 procentų tyrimo bylos medžiagos, todėl pažeidė jo teisę į gynybą (KĮ 29 str. 2 d., Konkurencijos tarybos darbo reglamento, patvirtinto Tarybos 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1S‑139 (toliau – ir Konkurencijos tarybos darbo reglamentas) 56.1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėjui paskirta 35 651 268,54 Eur bauda, kuri, pasak pareiškėjo, savo esme prilygsta baudžiamojoje teisėje taikomoms sankcijoms, ir toks atvejis patenka į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio reguliavimo sritį, užtikrinančią efektyvią teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas pažymėjo, kad bet kokią tyrimo bylos medžiagą, kuria remiantis priimtas Nutarimas, atsakovas galėjo pripažinti konfidencialia, tik gavęs konkretaus ūkio subjekto prašymą ir priėmęs dėl to motyvuotą sprendimą, kuriame būtų nurodyti aiškūs motyvai, kodėl konkreti informacija turi būti laikoma konfidencialia. Be to, Bendrovės teigimu, Konkurencijos įstatymo nuostatos nesuteikia Tarybai teisės savo iniciatyva pripažinti slapta tyrimo medžiagos dalį ir savo nuožiūra dalį informacijos pripažinti atitinkamų ūkio subjektų komercine paslaptimi bei laikyti ją konfidencialia informacija. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Nutarimas naikintinas dar ir todėl, jog tyrimas grindžiamas jokios įrodomosios vertės neturinčiais, nepatvirtintais, neautentiškais, neišverstais ir netgi nepasirašytais dokumentais. Bylą nagrinėjant Tarybos posėdyje nebuvo viso 18 bylos tomo, nors juo remiamasi Nutarime. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 18 bylos tome esantys 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 1S-38 koncentracijos dokumentai į tyrimą paimti tik 2014 m. birželio 2 d., t. y. po to, kai byla jau buvo išnagrinėta Tarybos posėdyje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atsakovas neįteikė jam pranešimo apie tyrimo išvadas, o tik siuntė nepasirašytą, nepatvirtintą pranešimą apie tyrimo išvadas, kuriame net nebuvo nurodytos tyrėjų, kurie turėjo pasirašyti pranešimą apie tyrimo išvadas, pareigos ir pavardės, t. y. dokumentas yra be vardų, pavardžių ir parašų bei nepavirtintas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, o tai yra esminis procedūros pažeidimas, sudaręs galimybę priimti nepagrįstą Nutarimą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p., KĮ 34 str. 3 p.).Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas neanalizavo pareiškėjo kaltės, nors turėjo pareigą tai daryti, taip pat kaltės Nutarime nemotyvavo. Atsakovas neatsižvelgė, kad pareiškėjas negalėjo įvertinti savo veiksmų teisėtumo arba neteisėtumo Koncentracijos vykdymo sąlygos atžvilgiu, nes Koncentracijos vykdymo sąlyga yra neaiški; Koncentracijos vykdymo sąlyga buvo „nesudaryti kliūčių“, o tokia formuluotė nereferuoja į įpareigojimą sudaryti bet kokius sandorius dėl dujų tiekimo, taip pat nėra aišku, ar tai yra negatyvus draudimas atlikti veiksmus, ar ir pozityvus įpareigojimas sudaryti bet kokius dujų tiekimo sandorius; AB „Lietuvos energijos gamyba“ neatskleidė neįpareigojančio sandorio detalių, o tyrimo medžiaga patvirtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens ir alternatyvaus tiekėjo sandoris buvo neįmanomas; neįrodytas joks antikonkurencinis poveikis dėl tariamo neteisėto pareiškėjo neveikimo. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, daro išvadą, jog jis negalėjo įvertinti savo veiksmų kaip tariamo pažeidimo, t. y. jo veiksmuose nebuvo kaltės. Pareiškėjas nesutiko su paskirta bauda bei jos dydžiu, nurodydamas, kad Nutarimas yra neteisėtas ir naikintinas; atsakovas neatsižvelgė į tai, jog Koncentracijos vykdymo sąlygos formuluotė yra labai neaiški ir nulėmė teisinį neapibrėžtumą, kas sudarė pagrindą neskirti baudos net ir konkurencijos taisykles pažeidusiam ūkio subjektui arba paskirti ją tik simbolinio dydžio. Pareiškėjo teigimu, paskirtos baudos dydis buvo apskaičiuotas neteisėtai, t. y. su pažeidimu susijusios pareiškėjo pajamos pagrįstos remiantis neleistinais įrodymais, išvados dėl tariamo pažeidimo pavojingumo yra visiškai nemotyvuotos, didinant pareiškėjui skirtiną baudą atgrasymo tikslais buvo pažeistas teisėtumo principas. Pareiškėjas, pažymėdamas, kad atsakovo sprendimas padvigubinti Bendrovei skirtą baudą pažeidžia bausmės teisėtumo principą, nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2012 m. sausio 18 nutarimas Nr. 64 „Dėl baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) suteikia teisę padvigubinti pareiškėjui skirtiną baudą vadovaujantis su pažeidimu nesusijusiomis bendrovės pajamomis, tačiau tai prieštarauja konstituciniams bausmės teisėtumo ir teisinės valstybės principams, KĮ 37 straipsniui. Pareiškėjas nepagrįstomis prašė pripažinti atsakovo išvadas, kad padarytas pažeidimas labai pavojingas. Pareiškėjo įsitikinimu, padarytas pažeidimas turėtų būti pripažintas „nesunkiu“, nes pažeidimas nebuvo aiškus, pareiškėjas negalėjo aiškiai numatyti, jog tariamas atsisakymas sudaryti gamtinių dujų mainų sandorį galėtų būti Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimas. Pareiškėjas nurodė, kad jei teismas nustatys Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimą, tai pripažintina, jog ginčo situacija buvo teisiškai neapibrėžta, o pareiškėjas negalėjo įvertinti susirašinėjimo su AB „Lietuvos energijos gamyba“ kaip tariamo Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimo.

Atsakovas Konkurencijos taryba, prašydama netenkinti skundo, atsiliepime į skundą nurodė, kad 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nustatydama Koncentracijos vykdymo sąlygą siekė užtikrinti, jog koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai, įskaitant ir OAO „Gazprom“, nepasinaudos savo padėtimi ir neribos Lietuvos vartotojų galimybių įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų.Taryba paaiškino, kad nustatė, jog AB „Lietuvos energijos gamyba“ derėjosi su alternatyviu tiekėju dėl gamtinių dujų mainų sutarties sudarymo ir sutarties sąlygų 2013–2015 metams. Kadangi fizinis gamtinių dujų tiekimas iš Lenkijos per Baltarusiją į Lietuvą nebuvo galimas dėl techninių priežasčių (infrastruktūra pritaikyta gabenti gamtines dujas tik viena kryptimi – iš Baltarusijos į Lenkiją), AB „Lietuvos energijos gamyba“ būtų negalėjusi iš alternatyvaus tiekėjo įsigytų dujų transportuoti į Lietuvą. Dėl šios priežasties AB „Lietuvos energijos gamyba“ siekė sudaryti gamtinių dujų mainų sutartį su pareiškėju. Dėl OAO „Gazprom“ padėties ir Lietuvos gamtinių dujų sistemos uždarumo, gamtinių dujų į Lietuvą tiekimas buvo galimas tik dalyvaujant OAO „Gazprom“. AB „Lietuvos energijos gamyba“ iš alternatyvaus tiekėjo Vakarų Europoje įsigytas gamtines dujas būtų perdavusi OAO „Gazprom“ mainais į gamtines dujas, kurias OAO „Gazprom“ patiektų į Lietuvą, ir toks gamtinių dujų mainų sandoris buvo objektyviai įmanomas. Taryba nurodė, kad su tokiu pasiūlymu AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipėsi į OOO „Gazprom Export“, o vėliau ir į pareiškėją. Atsisakius derėtis dėl gamtinių dujų mainų sutarties, AB „Lietuvos energijos gamyba“ ir alternatyvaus tiekėjo derybos nutrūko. Atsakovas teigė, kad OAO „Gazprom“ atsisakymas derėtis dėl gamtinių dujų tiekimo mainų sandorio sudarė kliūtis AB „Lietuvos energijos gamyba“ sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartį su alternatyviu tiekėju. Taryba pažymėjo, kad kiek tai susiję su Lietuvos gamtinių dujų vartotojais, pareiškėjas nėra visiškai laisvas elgtis savo nuožiūra, kadangi 2004 metais įsigydamas AB „Lietuvos dujos“ akcijų ir įgyvendindamas koncentraciją, jis sutiko su šio įsigijimo sąlygomis – Koncentracijos vykdymo sąlyga – ir įsipareigojo nesudaryti kliūčių Lietuvos vartotojams savo poreikiams sudaryti gamtinių dujų tiekimo sutartis su kitais tiekėjais. Todėl svarstydamas AB „Lietuvos energijos gamyba“ pasiūlymą, pareiškėjas turėjo laikytis Koncentracijos vykdymo sąlygos ir nesudaryti kliūčių AB „Lietuvos energijos gamyba“ sudaryti gamtinių dujų pirkimo sutartį su alternatyviu tiekėju.Atsakovas pabrėžė, kad 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-38 yra įsiteisėjęs, jo OAO „Gazprom“ KĮ nustatyta tvarka ir terminais neskundė, todėl Koncentracijos vykdymo sąlyga pareiškėjui yra privaloma. Koncentracijos vykdymo sąlyga buvo nustatyta tam, kad pareiškėjas nepasinaudotų savo padėtimi ir neribotų Lietuvos gamtinių dujų vartotojų galimybių savo poreikiams įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. Nesiėmus priemonių, reikalingų dominuojančios padėties sukūrimui ar sustiprinimui išvengti, koncentracija nebūtų atitikusi KĮ reikalavimų. Taryba nurodė, kad atsižvelgus į Koncentracijos vykdymo sąlygos turinį, nebuvo pagrindo abejoti, jog ši sąlyga buvo tiesiogiai susijusi ir skirta koncentracijos problemoms išspręsti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pažyma apie 2004 metų koncentracijos nagrinėjimą (toliau – ir 2004 metų koncentracijos pažyma) neturi įtakos 2014 m. birželio 10 d. nutarimo pagrįstumui vertinti. Sprendimą dėl koncentracijos Taryba priėmė remdamasi OAO „Gazprom“ pateiktu pranešimu apie koncentraciją bei koncentracijos nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tarybos motyvai, pagrindžiantys sprendimą leisti vykdyti koncentraciją su Koncentracijos vykdymo sąlyga, yra išdėstyti tik 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Taryba Koncentracijos vykdymo sąlygą vertino plečiamai, atkreipdamas dėmesį, kad KĮ nustatyta koncentracijos priežiūros tvarka riboja sutarčių laisvės principą, nes šalys negali savo nuožiūra vykdyti koncentracijos (įskaitant sutarčių sudarymą), jei dėl to bus itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Tarybos nuomone, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Koncentracijos vykdymo sąlyga įpareigoja pareiškėją tik susilaikyti nuo veiksmų, kurie sudarytų kliūtis Lietuvos gamtinių dujų vartotojams įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. Koncentracijos vykdymo sąlyga, kurios pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos nustatymo tikslus, t. y. kokio ekonominio rezultato buvo siekiama įtvirtinant šią sąlygą. Sąlyga suformuluota nedetalizuojant, kas laikoma kliudymu – veikimas ar neveikimas – ir tai suprantama, nes nėra svarbu, kaip pasireiškia ūkio subjekto elgesys, jei tokiu elgesiu kliudoma įsigyti gamtinių dujų iš kitų tiekėjų. Atsakovas pažymėjo, kad techninių galimybių įsigyti gamtinių dujų tiesiogiai iš Vakarų Europos tiekėjų Lietuvos gamtinių dujų vartotojams nėra. OAO „Gazprom“ padėtis Lietuvos gamtinių dujų vartotojų atžvilgiu lemia, kad nebendradarbiaujant ir nedalyvaujant OAO „Gazprom“, Lietuvos vartotojai negalėjo įsigyti gamtinių dujų iš kito tiekėjo, todėl pareiškėjas turėjo įvertinti AB „Lietuvos energijos gamyba“ siūlyto įgyvendinti gamtinių dujų mainų sandorio sąlygas bei kitas aplinkybes. Pareiškėjo OAO „Gazprom“ veiksmai, kai jis, net nesiaiškindamas gamtinių dujų mainų sutarties aplinkybių ir sąlygų, atsisakė derėtis dėl gamtinių dujų mainų sandorio, yra nesuderinami su įpareigojimais, kylančiais iš Koncentracijos vykdymo sąlygos. Taryba atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas, abejodamas dėl savo elgesio suderinamumo su Koncentracijos vykdymo sąlyga ar jos turiniu, galėjo kreiptis į atsakovą, kad pašalintų abejones ar neaiškumus, tačiau to nepadarė, todėl atsisakydamas derėtis su AB „Lietuvos energijos gamyba“ prisiėmė riziką, jog tokiu savo elgesiu gali pažeisti Koncentracijos vykdymo sąlygą. Tarybos vertinimu, AB „Lietuvos energijos gamyba“ kreipimasis į pareiškėją buvo aiškus. AB „Lietuvos energijos gamyba“ prašyme nurodė, kad norima sudaryti dujų mainų sandorį, ir prašė nurodyti preliminarias tokio sandorio sąlygas arba siūlė parengti jas pati. Gavęs AB „Lietuvos energijos gamyba“ pasiūlymą, pareiškėjas nebuvo visiškai laisvas elgtis savo nuožiūra. Taryba sutinka su pareiškėjo argumentais, jog gamtinių dujų sandoriui sudaryti gali būti svarbios įvairios aplinkybes, pavyzdžiui, gamtinių dujų kokybė, kontrahento patikimumas, galimi kaštai ar rizika, susijusi su gamtinių dujų mainų sandoriu, tačiau šias aplinkybes pareiškėjas galėjo išsiaiškinti ir galbūt išspręsti derybų metu.Taryba nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog ši byla dėl atsakomybės taikymo yra baudžiamoji byla ir pasiremdama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602‑223/2013; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. ir 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai) tvirtino, jog pareiškėjas netinkamai aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimą A. Menarini Diagnostics S.r.l. prieš Italiją. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas negali remtis valstybės imunitetu nuo Lietuvos jurisdikcijos, kiek tai susiję su Koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimu, nes pareiškėjo veiksmai yra susiję su jo įsipareigojimais pagal 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 1S-38, o ne su Rusijos Federacijos teisėmis. Santykiai, susiję su AB „Lietuvos dujos“ akcijų įsigijimu, įskaitant Koncentracijos vykdymo sąlygą, yra komerciniai santykiai ir OAO „Gazprom“ negali remtis valstybės imunitetu nei pagal AB „Lietuvos dujos“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, nei pagal JTO konvenciją. Taryba nurodė ir tai, kad pareiškėjas yra ūkio subjektas, turintis atskirą teisinį subjektiškumą, o tai, kad 50 procentų jo akcijų priklauso Rusijos Federacijai, nesudaro pagrindo teigti, jog Rusijos teisės ar interesai, pareiškėjui sumokėjus skirtą baudą, bus paveikti. Net jei Rusijos Federacija suteikė pareiškėjui išimtinę teisę eksportuoti gamtines dujas, jo vykdoma gamtinių dujų tiekimo, transportavimo ir eksporto veikla laikytina ūkine komercine veikla konkurencijos teisės prasme. Ši veikla susijusi su paslaugų teikimu atlygintinai bei prekyba, todėl yra ekonominio pobūdžio, o pareiškėjas laikytinas ūkio subjektu pagal KĮ 2 straipsnio 1 dalį ir jam taikytinos KĮ nuostatos. Taryba teigė, kad taip pat ir ES ir Rusijos susitarimas nereglamentuoja santykių, susijusių su nacionalinių konkurencijos įstatymų įgyvendinimu ir tyrimo dėl šių įstatymų pažeidimo procedūromis. ES ir Rusijos susitarimas yra politinis dokumentas, kurio tikslai yra susiję su ES ir Rusijos bendradarbiavimu įvairiose ekonominės veiklos srityse. Dėl Dvišalės sutarties Taryba pažymėjo, jog ši sutartis reglamentuoja teisinius santykius civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, bet ne administracinėse bylose. Taryba akcentavo, jog Nutarimą priėmė po to, kai remdamasi KĮ 29 straipsniu sudarė galimybę pareiškėjui susipažinti su tyrimo išvadomis, pateikti paaiškinimus raštu, susipažinti su tyrimo bylos medžiaga, išskyrus kitų ūkio subjektų komercinę paslaptį sudarančia informacija, bei pateikti paaiškinimus žodžiu Tarybos posėdyje. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 23 d. pateikė paaiškinimus raštu dėl tyrimo išvadų, tačiau neatvyko susipažinti su tyrimo bylos medžiaga ir nedalyvavo 2014 m. gegužės 13 d. vykusiame Tarybos posėdyje. Taryba, vadovaudamasi KĮ 29 straipsnio 5 dalimi, teigė, kad laikytina, jog procedūros dalyviai buvo išklausyti tinkamai, kai yra duomenų, kad jiems buvo tinkamai pranešta apie Tarybos posėdžio vietą ir laiką.Dėl Tarybos jurisdikcijos atsakovas nurodė, kad būtent pareiškėjas 2004 metais kreipėsi į Tarybą, prašydamas leidimo vykdyti koncentraciją ir įsigyti AB „Lietuvos dujos“ akcijų, t. y. pats pareiškėjas pripažino atsakovo jurisdikciją. Atsakovas turėjo jurisdikciją priimti sprendimą dėl leidimo koncentracijai, kuri buvo įgyvendinta Lietuvoje ir turėjo pasekmių Lietuvos gamtinių dujų rinkoje. Pareiškėjas įgyvendino koncentraciją ir įgijęs AB „Lietuvos dujos“ akcijų nuo 2004 metų vykdė komercinę veiklą Lietuvoje. Leidimą vykdyti koncentraciją pareiškėjas gavo su Koncentracijos vykdymo sąlyga, todėl, įvykdęs koncentraciją, pareiškėjas įsipareigojo veiklą vykdyti, laikydamasis nustatytų įpareigojimų. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad teisė nagrinėti Tarybos nustatytų koncentracijos sąlygų ir įpareigojimų pažeidimą nepriklauso nuo to, kurioje valstybėje yra registruotas ar veikia pažeidimą padaręs ūkio subjektas. Pareiškėjo registracijos vieta ar komercinės ūkinės veiklos vieta neturi reikšmės sprendžiant klausimą, ar Taryba turi jurisdikciją nagrinėti pareiškėjo veiksmus, pažeidžiančius Koncentracijos vykdymo sąlygą. Taryba vadovavosi KĮ 2 straipsnio 2 dalimi. Tarybos teigimu, pareiškėjui sudarius kliūtis AB „Lietuvos energijos gamyba“ sudaryti sutartį su kitu tiekėju, alternatyvus tiekėjas negalėjo tiekti gamtinių dujų Lietuvos vartotojams. AB „Lietuvos energijos gamyba“ turėjo pirkti pareiškėjo tiekiamas gamtines dujas, todėl pareiškėjas išlaikė savo, kaip vienintelio gamtinių dujų tiekėjo Lietuvos vartotojams, padėtį. Vadinasi, jo veiksmai turėjo neigiamą poveikį konkurencijai Lietuvos gamtinių dujų rinkoje.Dėl poveikio doktrinos nurodydama, kad Europos Komisija (toliau – ir Komisija) savo praktikoje šią doktriną yra taikiusi, Taryba nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog doktrina anksčiau nebuvo taikoma. Taryba rėmėsi ESTT praktika, kurioje nurodyta, jog ES konkurencijos teisė yra taikoma ir ne ES įsteigtiems ūkio subjektams, jei jie parduoda savo prekes į ES teritoriją, nes tokiu būdu jie varžosi dėl klientų ir dalyvauja konkurencinėje kovoje, todėl savo veiksmais gali riboti konkurenciją ES teritorijoje (ESTT 1993 m. kovo 31 d. sprendimas A. Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją, sujungtos bylos C-89/85, C-104/85, C-114/85, C-116/85, C‑117/85 ir C-125/85 iki C-129/85).Tarybos teigimu, ji nepažeidė pareiškėjo teisės į gynybą, nes užtikrino šią teisę, tačiau pats pareiškėjas nepasinaudojo jam suteiktomis teisėmis į gynybą. Nutarimą atsakovas priėmė po to, kai vadovaudamasis KĮ 29 straipsnio nustatyta tvarka tinkamai išklausė pareiškėją bei įvertino jo paaiškinimuose išdėstytus argumentus. Nutarime nėra konfidencialių duomenų ir pareiškėjui yra žinomos visos aplinkybės, reikšmingos pažeidimui įvertinti. Taryba pažymėjo, kad ESTT praktikoje nurodyta, jog teisė susipažinti su bylos medžiaga reiškia, kad Komisija atitinkamai įmonei suteikia galimybę išnagrinėti visus tyrimo medžiagoje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai. Tai taikytina ir kaltę patvirtinantiems, ir ją paneigiantiems dokumentams, išskyrus kitų įmonių verslo paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (ESTT 2011 m. spalio 25 d. spendimas Solvay SA prieš Europos Komisiją, C-109/10).Atsakovas vadovavosi KĮ 21 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtina, kad Taryba ir jos administracijos darbuotojai privalo saugoti KĮ laikymosi priežiūros metu sužinotas ūkio subjektų komercines ir profesines paslaptis ir be ūkio subjekto sutikimo gali naudoti jas tik tiems tikslams, dėl kurių jos buvo pateiktos. Kaip pripažįstama ir ES teismų praktikoje, ūkio subjekto komercinę paslaptį sudaranti informacija yra išimtis iš teisės susipažinti su bylos medžiaga (Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo 2005 m. spalio 25 d. sprendimas Groupe Danone prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-38/02). Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, kad pareiškėjo teisės į gynybą pažeidimą rodo tai, jog Bendrovei nebuvo leista susipažinti su 60 procentų (11 tomų iš 18) tyrimo bylos medžiagos, teigė, kad teisės į gynybą pažeidimui vertinti reikšmės neturi tai, kokią dalį tyrimo bylos medžiagos sudaro komercinę paslaptį sudaranti informacija, o svarbu tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę suprasti ir įvertinti aplinkybes, kuriomis atsakovas grindė pareiškėjo padarytą pažeidimą, bei turėjo galimybę dėl šių aplinkybių pasisakyti. Atsakovas vadovavosi KĮ 21 straipsnio 7 dalimi bei nurodė, kad teisės aktuose nėra pateikiamas baigtinis tarnybinio naudojimo dokumentų sąrašas, konkretaus dokumento priskyrimas tarnybinio naudojimo dokumentų kategorijai priklauso nuo atitinkamo dokumento parengimo tikslo, turinio, parengimo ir naudojimo bei kitų aplinkybių. Atsakovo teigimu, 2004 metų koncentracijos pažyma, priešingai nei teigė pareiškėjas, neturi įrodomosios reikšmės. Dėl pareiškėjo skunde nurodytų procedūrinių pažeidimų atsakovas pažymėjo, kad teismas turi atsižvelgti, jog ne bet koks procedūrinis pažeidimas gali lemti Tarybos sprendimo panaikinimą. Atsakovas nurodė, kad 2013 m. sausio 3 d. nutarimą pratęsti tyrimo terminą jis priėmė trimis dienomis vėliau negu po penkių mėnesių, tačiau, įvertinus tyrimo procedūrą ir ją reglamentuojančius teisės aktus, to negalima laikyti esminiu procedūros pažeidimu. Terminas buvo pratęstas iki 2013 m. kovo 30 d., t. y. bendras tyrimo terminas dėl šio procedūrinio pažeidimo nepailgėjo. Todėl dėl vėlesnio nei nustatyta KĮ tyrimo termino pratęsimo niekaip nebuvo neigiamai paveiktos pareiškėjo teisės ar interesai. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo argumentu, jog Taryba, atlikdama tyrimą, rėmėsi neautentiškais, neišverstais ir netinkamai patvirtintais dokumentais, todėl pažymėjo, kad dokumentų formalieji reikalavimai ne visais atvejais vertinami vienodai. Buvo vertinama visuma pareiškėjo veiksmų, o tyrimo bylos medžiagoje esantys dokumentai buvo įvairūs: tiek originalai, tiek kopijos, tiek dokumentai su vertimais ar išrašai. Dėl pranešimo apie atliktą tyrimą įteikimo pareiškėjui Taryba nurodė, kad pareiškėjui buvo įteiktas pranešimo apie atliktą tyrimą išrašas su patvirtintu vertimu į rusų kalbą. Pranešimas apie atliktą tyrimą buvo išsiųstas su raštu, kurį pasirašė Tarybos pirmininkas. Rašte buvo nurodyta, kad Taryba priėmė sprendimą tyrimą baigti bei nurodytos pareiškėjo teisės, pavyzdžiui, pateikti paaiškinimus. Pareiškėjas prieštaravimų dėl dokumentų autentiškumo nepareiškė ir paaiškinimus dėl tyrimo išvadų pateikė, todėl konstatuotina, jog Taryba tinkamai informavo pareiškėją apie tyrimo išvadas bei sudarė galimybę jam dėl šių išvadų pasisakyti.Tarybos nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad atsakovas nevertino jo kaltės klausimo. Nutarime nurodyta, kad leidimas vykdyti koncentraciją buvo duotas su sąlyga, jog pareiškėjas geranoriškai laikysis ir tinkamai vykdys iš Koncentracijos vykdymo sąlygos kylančius įsipareigojimus. Tarybos vertinimu, Koncentracijos vykdymo sąlyga numatė pareiškėjui aiškias pareigas. Kaltės, kaip atsakomybės sąlygos, buvimas konkretaus konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju vertinamas viso Nutarimo kontekste, t. y. ar iš tyrimo metu surinktų įrodymų ir Nutarime jais remiantis padarytų išvadų galima teigti, kad pareiškėjas negalėjo nežinoti, jog jo veiksmai gali pažeisti KĮ reikalavimus. Be to, atsakomybė už konkurencijos taisyklių pažeidimus taikoma nepriklausomai nuo kaltės formos (tyčios ar neatsargumo), tad kaltės forma nėra reikšminga atsakomybei taikyti bei baudos dydžiui nustatyti. Pareiškėjas elgėsi neatsargiai, o tai jau sudaro pagrindą taikyti atsakomybę už konkurencijos taisyklių pažeidimą. Dėl paskirtos baudos Konkurencijos taryba nurodė, jog ji buvo paskirta nepažeidžiant baudų skyrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 1S-38 nurodytos koncentracijos problemos bei nustatyta aiški Koncentracijos vykdymo sąlyga, reikalinga šioms problemoms pašalinti. Tai, kad pareiškėjas galbūt suklydo dėl savo veiksmų atitikties konkurencijos taisyklėms, nepašalina jo atsakomybės. Taryba išsamiai pagrindė pažeidimo pavojingumą bei nurodė, kad nagrinėtas pažeidimas pagal pasekmes prilygsta sunkiausiems KĮ pažeidimams. Aprašo 14 punktas nustato, jog „siekiant užtikrinti baudų atgrasomąjį poveikį, <...> bazinis baudos dydis didinamas, kai ūkio subjekto pajamos iš nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimų, sudaro daugiau kaip 95 procentų bendrųjų ūkio subjektų pajamų“, t. y. siekiama užtikrinti, kad skirta bauda būtų pakankamai atgrasanti, o tai užtikrinti galima tik įvertinant bendrąsias įmonės pajamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos energijos gamyba“, prašydamas netenkinti skundo, atsiliepime į skundą nurodė, kad Koncentracijos vykdymo sąlygoje reikalavimas „nesudaryti kliūčių“ turėtų būti aiškinamas ir taikomas kaip inter alia įpareigojantis pareiškėją visapusiškai bendradarbiauti su gamtinių dujų pirkėjais ar vartotojais bei sudaryti jiems sąlygas pirkti gamtines dujas iš alternatyvių tiekėjų sudarant gamtinių dujų mainų sutartis. Dominuojančiam ūkio subjektui tenka speciali ir ypatinga pareiga užtikrinti, kad sąžininga konkurencija nebūtų iškraipyta. Tiek teisės doktrinoje, tiek praktikoje pripažįstama, jog „superdominuojančią“ ar monopolinę padėtį turintiems ūkio subjektams taikomi standartai gali būti griežtesni nei dominuojantiems ūkio subjektams taikomi elgesio standartai. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Taryba leido vykdyti koncentraciją dviem dominuojantiems ūkio subjektams, 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 1S‑38 nustatytas reikalavimas „nesudaryti kliūčių“ negali būti aiškinamas siaurai. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į pareigas, kylančias iš Koncentracijos vykdymo sąlygos, galėjo bei privalėjo bent preliminariai įvertinti siūlyto gamtinių dujų mainų sandorio įgyvendinimo sąlygas, nes tokio sandorio atveju būtų tik apsikeista dujomis skirtingose vietose, o dujų poreikis savaime nepadidėtų. AB „Lietuvos energijos gamyba“ nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo (trečiojo suinteresuoto asmens) kreipimasis į pareiškėją nesudarė konkretaus pasiūlymo, nes kreipimasis buvo tikslus, jame buvo nurodytas kreipimosi tikslas, lūkestis bei pasiūlymas dėl galimo bendradarbiavimo, siekiant patiekti į Lietuvą pigesnes gamtines dujas. Pasiūlyme buvo nurodyta, jog AB „Lietuvos energijos gamyba“ derasi su potencialiu tiekėju dėl gamtinių dujų tiekimo AB „Lietuvos energijos gamyba“ ir kad dėl techninių priežasčių ji negali užtikrinti šių gamtinių dujų transportavimo į Lietuvą. Pareiškėjas tiekia gamtines dujas įvairiomis kryptimis bei valdo dujų tiekimo infrastruktūrą, todėl neturėjo jokių objektyvių kliūčių, dėl kurių negalėjo įvykdyti siūlomo sandorio. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad gamtinių dujų mainai nėra laikytini neįprastu sandoriu, jų atlikimas nereikalauja specifinės infrastruktūros, know-how (liet. technologijos naujovės, pažangioji patirtis) ar resursų, be to, pats pareiškėjas yra įvykdęs tokio pobūdžio sandorius. Dujų mainų sandoriai yra traktuojami kaip vienas iš būdų eliminuoti teritoriniu nacionaliniu pagrindu kurtos Europos gamtinių dujų tiekimo sistemos trūkumus, riboto vamzdynų pralaidumo ar kitų techninių priežasčių sukeliamas problemas. Tokio pobūdžio sandoriai yra ypač svarbūs tokioms geografinėms teritorijoms kaip Lietuva, nes „sutartiniam“ gabenimui nėra reikalinga fizinė gamtinių dujų transportavimo infrastruktūra, dujų mainų sandoriai yra viena iš priemonių alternatyviems dujų tiekimo šaltiniams atsirasti bei sudaryti konkurencinį spaudimą pareiškėjui.