Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme, o pagal BK 284 straipsnį –6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir K. M. paskirta subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Iš K. M. nukentėjusiajam J. M. priteista 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam E. M. – 188,87 Eur turtinei ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinės ligonių kasai – 4 226,41 Eur turtinei žalai atlyginti, o civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus – 202,76 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš K. M. nukentėjusiajam J. M. priteista 2 000 Eur, nukentėjusiajam E. M. – 1 300 Eur proceso išlaidoms atlyginti, o į valstybės biudžetą – 147,47 Eur, išmokėtus iš teismo lėšų nukentėjusiojo E. M. ir liudytojo R. G. kelionės į teisiamąjį posėdį išlaidoms atlyginti.

K. M. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki paskirtos bausmės vykdymo pradėjimo.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į K. M. turtą – žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir pinigines lėšas bankų sąskaitose: Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), banke Luminor Bank, AS, paliktas galioti iki teismo nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių atlyginimo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nuteistojo K. M. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

5. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo sprendimo aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-572-139/2015, Nr. 2K-10-976/2016 ir kt.).

Dėl įrodymų vertinimo ir K. M. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei 284 straipsnį

6. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi visus bylos įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra motyvuotas. Jame, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai ir, remiantis jų visumos analize, priešingai, negu dėsto skunde apeliantas, padarytos bylos įrodymų turinį atitinkančios išvados dėl K. M. tyčinės kaltės. Nustatytos nusikaltimo padarymo aplinkybės pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Apygardos teismas, K. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

8. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužalojo arba susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko klausos, o pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Iš šių teisės normų turinio matyti, kad jose įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėtys yra materialios. Tai reiškia, kad siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą būtina nustatyti sunkų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkantį kūno sužalojimą arba susargdinimą, o pagal BK 284 straipsnį – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Taigi, skunde gynėjas teisingai nurodo, kad tam, jog kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal paminėtą baudžiamąjį įstatymą, reikia nustatyti, kad kaltininko veiksmai yra susieti priežastiniu ryšiu su įstatyme nurodytais padariniais‏‏, tačiau nepagrįstai tvirtina, jog konkrečiu atveju byloje surinktų įrodymų nepakanka pagrįsti, kad J. M. sunkų sveikatos sutrikdymą patyrė krisdamas dėl jam K. M. suduoto smūgio, ir kad savo veiksmais įvykio metu nuteistasis aiškiai demonstravo nepagarbą, niekinamą požiūrį ir savo viršenybę prieš aplinkinius.

10. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistojo K. M. parodymai dėl nusikaltimų padarymo aplinkybių nebuvo nuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės ir jos netrukdo teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-295-507/2016, Nr. 2K-7-511/2017 ir kt.).

11. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas po įvykio – 2020 m. sausio 3 d. – K. M. teigė, kad įvykio metu E. M. jį puolė ir pargriovė ant žemės, o, kai jis kėlėsi nuo žemės, priešais jį buvęs vaikinas (J. M.) spyrė jam į galvą, todėl nuteistasis pastarajam kairės rankos kumščiu sudavė 1 (vieną) smūgį, nuo kurio jis griuvo aukštielninkas ant žemės (t. 2, b. l. 169–170). Teisme K. M. taip pat tvirtino, kad konflikto iniciatorius buvo E. M., jog jie abu susigrūmė ir nukrito ant žemės, tačiau neigė sudavęs smūgius E. M. ir sunkiai sužalojęs J. M. bei aiškino, kad jis netyčia, vydamasis E. M., užkliudė J. M. ir šis, būdamas neblaivus, neišlaikęs pusiausvyros, nugriuvo ant žemės (t. 4, b. l. 192–197). Tačiau K. M. teisme nurodytų aplinkybių nepatvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teismo patikrinti bylos įrodymai. Priešingai, juos paneigia nukentėjusiojo E. M. ir įvykį mačiusių kitų asmenų parodymai, kuriems iš esmės neprieštarauja paties K. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie jo suduotą 1 (vieną) smūgį nukentėjusiajam J. M., kuris dėl patirto poveikio krito aukštielninkas, taip pat byloje atliktų specialių tyrimų išvados bei kita rašytinė bylos medžiaga.

12. Nukentėjusysis E. M. baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad, būnant prie naujametinės eglės, K. M. jį pastūmė. Tada nukentėjusysis pastūmė K. M. ir taip jie abu susigrūmė. Grumtynių metu vienas kitam sudavė smūgius. Juos išskyrė J. M.. M. M. nusivedė K. M. į šalį, o E. M. su J. M. liko stovėti. Tačiau K. M. nerimo, nusivilko striukę ir pribėgęs smogė E. M. į veidą. Nuo smūgio E. M. pargriuvo ir tolimesnių įvykio aplinkybių neatsimena (t. 1, b. l. 36–37; t. 3, b. l. 146–149). Šiuos nukentėjusiojo parodymams papildo liudytojos R. J. parodymai, kad ji matė besistumdančius E. M. ir K. M.. E. M. nugriuvo ant žemės. M. M. nusivedė K. M. tolyn nuo sumaišties, tačiau vedamas jis išsinėrė iš striukės ir pradėjo bėgti link nuo žemės bandančio atsistoti E. M.. K. M. du ar tris kartus spyrė ant žemės prie eglės vėl pargriuvusiam E. M. į galvą. J. M. bandė išskirti E. M. su K. M., tačiau pats buvo pargriautas ant žemės (t. 2, b. l. 50–52; t. 3, b. l. 184–189). Liudytoja M. K. parodė, kad K. M., šaukdamas „kas tu toks“, pastūmė E. M. ir jis atsirėmė į eglę juosiančią tvorelę. Jis puolė E. M. ir pargriovė jį ant žemės. Nuteistasis užgriuvo ant nukentėjusiojo ir sudavė jam daugiau negu vieną smūgį. J. M. atitraukė K. M. nuo E. M.. M. M. vedė K. M. į šalį, tačiau liudytoja staiga pamatė sparčiai artėjantį K. M., kuris eidamas nusivilko striukę, atrodė agresyviai, todėl liudytoja pradėjo bėgti tolyn. Bėgdama ji išgirdo duslų garsą. Atsisukusi pamatė ant žemės gulintį J. M. ir šalia jo stovintį K. M. (t. 2, b. l. 70–72; t. 3, b. l. 184–189). Liudytojas R. G. nurodė, kad jis matė besistumdančius E. M. ir K. M.. K. M. buvo užgriuvęs ant E. M. ir smūgiavo jam į įvairias kūno vietas. J. M. atplėšė E. M. nuo E. M., o nepažįstama moteris jį nusivedė tolyn. Liudytojas, kaip ir M. K., matė, kad vyras nustūmė moterį ir pradėjo bėgti E. M. link. Bėgdamas jis nusivilko ir numetė savo striukę. R. G. teisme patvirtino, kad įvykio vietoje R. J. jam sakė, jog J. M. gavo smūgį į galvą ir nukrito. Jis matė, kaip K. M. pribėgo prie E. M. ir šis parkrito ant žemės. Tada jis atsisuko į J. M. ir šis taip pat krito ant žemės, tačiau nematė, kodėl nukentėjusysis nukrito (t. 2, b. l. 77–79; t. 3, b. l. 184–189). Liudytoja E. Z. parodė, kad po to, kai J. M. išskyrė susigrūmusius K. M. ir nukentėjusįjį E. M., nuteistasis vėl prie jų pribėgo ir apie tris kartus trenkė kumščiu E. M. į veidą. E. M. pargriuvo ant žemės. Tada E. M. apie penkis kartus spyrė jam į galvą. J. M. bandė atitraukti K. M. nuo E. M., tačiau jis išsisuko iš J. M. rankų, atsigręžė į jį ir ranka trenkė J. M. į galvą. Šis parkrito ant grindinio ir prarado sąmonę (t. 2, b. l. 107–108; t. 3, b. l. 184–189). Tai, kad sužalotas J. M. gulėjo ant žemės, nurodė ir liudytojas R. G., tačiau jis konkrečių E. M. ir J. M. sužalojimo aplinkybių nematė. Taigi, iš aptartų liudytojų parodymų akivaizdu, kad K. M., būdamas prie naujametinės eglės – viešoje vietoje – neabejotinai smurtavo prieš nukentėjusiuosius E. M. bei J. M. ir dėl jo veiksmų jie patyrė nustatytus kūno sužalojimus.

13. Byloje siekiant nustatyti E. M. ir J. M. padarytų sužalojimų pobūdį bei sveikatos sutrikdymo laipsnį, buvo atlikti keli specialių žinių reikalaujantys tyrimai ir pateiktos išvados: dėl E. M. ir J. M. patirtų sužalojimų padarymo mechanizmo, jų padarymo pobūdžio bei sveikatos sutrikdymo masto buvo atlikta po tris specialių žinių reikalaujančius tyrimus. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. sausio 3 d. specialisto išvadoje Nr. G50/2020(2) ir 2020 m. balandžio 9 d. papildomoje išvadoje Nr. pG964/2020(2) konstatuota, kad E. M. nustatyti kūno sužalojimai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, galėjo būti padaryti įvykio dieną tiek sudavus smūgius kietu buku daiktu, tiek ir atsitrenkus į kietą buką daiktą, dėl devynių ar daugiau trauminių poveikių. Nustatyta diagnozė: galvos sumušimas, potrauminė encefalopatija (t. 1, b. l. 53–54, 86–87). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje nustatyta, kad E. M. po 2020 m. sausio 1 d. byloje nagrinėjamo įvykio diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, o tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiuo metu psichikos sutrikimo požymiai nestebimi (t. 1, b. l. 109–111). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. sausio 10 d. išvadoje Nr. G 92/2020 konstatuota, kad J. M. be kitų sužalojimų įvykio dieną buvo padarytas ir sunkus sveikatos sužalojimas, kuris pasireiškė kraujo išsiliejimu virš kietojo smegenų dangalo ir galvos smegenų suspaudimu (t. 1, b. l. 139–140). Šią išvadą specialistas patvirtino teismo posėdyje ir papildomai nurodė, kad J. M. galvoje 2 cm ilgio linijinė žaizda, tikėtina padaryta ne suduodant kumščiu, o spyrio į galvą metu (t. 4, b. l. 57–59). Tuo tarpu, UAB „Unge“ 2020 m. lapkričio 13 d. konsultacinėje išvadoje Nr. 0218/20 buvo nurodyta, kad J. M. galvos traumą patyrė vieną kartą griūdamas ir atsitrenkdamas į kietą paviršių (t. 3, b. l. 103–107). Teismo posėdyje specialistas P. P. pateiktą išvadą patvirtino, tačiau nesutiko su teismo medicinos specialisto D. V. išvada, kad nustatytas J. M. galvos sužalojimas galėjo atsirasti dėl suduoto smūgio į galvą. Anot šio specialisto, tai, kad J. M. traumą patyrė griūdamas ir atsitrenkdamas į kietą paviršių, rodo esantis galvos kairio momens srities pažeidimas ir smegenų sumušimas dešinėje pusėje (t. 4, b. l. 78–80). Šalinant tarp teismo medicinos specialisto P. P. ir teismo medicinos specialisto D. V. išvadose nustatytus prieštaravimus dėl nukentėjusiojo J. M. sunkios galvos traumos padarymo mechanizmo, buvo atlikta papildoma ekspertizė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrius 2022 gegužės 5 d. pateikė ekspertizės aktą Nr. PEKG 41(142)/2022(01), kuriame konstatavo, kad muštinė žaizda J. M. kairėje momeninėje srityje, kairiųjų momenkaulio ir smilkinkaulio bei kaukolės pamato kaulų lūžimai, kurie komplikavosi kairės ausies neurosensoriniu prikurtimu ir kochleariniu neuritu, kraujo išlaja smegenyse dešiniojo uodeguotojo branduolio srityje dėl savo lokalizacijos ir kraujo išlajos smegenyse yra būdingi padarytiems griūnant ir kairės momeninės srities užpakaline dalimi atsitrenkiant į kietą paviršių (t. 4, b. l. 153–157). Taigi, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus pateikta išvada sutapo su konsultacine išvada Nr. 0218/20, kad J. M. galvos sužalojimą patyrė griūdamas ir atsitrenkdamas į kietą paviršių, kai K. M. smogė jam kumščiu į galvos sritį. Kad J. M. krito su pagreičiu dėl patirto smūgio, proceso metu nuosekliai nurodė ir byloje liudytojais apklausti E. Z., R. G., M. K. ir R. J..

14. Visi aptarti bylos įrodymai gauti teisėtais būdais, yra patikrinti BPK nustatyta tvarka. Šie įrodymai, sujungus juos į vieningą loginę seką bei įvertinus kaip visumą, neabejotinai pagrindžia apygardos teismo išvadą, kad tarp smurtinių K. M. veiksmų – 9 (devynių) smūgių E. M. į įvairias kūno vietas, taip pat 1 (vieno) smūgio kumščiu J. M. į galvos sritį ir kilusių padarinių – nežymaus E. M. ir sunkaus J. M. sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

15. Skunde apeliantas deklaratyviai nurodo, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymų. Teisėjų kolegija tarp liudytojų parodytų apie įvykio aplinkybes esminių prieštaravimų nenustatė. Iš tiesų, kaip teisingai skunde gynėjas atkreipia dėmesį, liudytojai E. Z., R. G., M. K. ir R. J. konfliktą stebėjo nuo įvykio nutolę skirtingu atstumu, ne iš tos pačios vietos, atpasakojo to paties įvykio skirtingus momentus, tačiau tai nemažina jų parodymų apie įvykio aplinkybes įrodomosios vertės. Įvykio metu liudytojai dėmesį buvo sutelkę tai į E. M., tai į J. M., todėl nekelia abejonių jų parodymų skirtumas apie tai, kiek smūgių, kuriam nukentėjusiajam ir kuriuo nagrinėjamo įvykio momentu sudavė nuteistasis. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. M. kaltę padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnyje numatytas veikas grindė parodymais, kurie dėl esminių E. M. ir J. M. sveikatos sutrikdymo aplinkybių papildo vienas kitą ir paneigia nuteistojo skunde keliamą versiją, kad jis J. M. sužalojo, prabėgdamas ir neatsargiai jį pastumdamas, ar kad J. M. krito pats dėl apsvaigimo nuo alkoholio be pašalinio poveikio. Liudytojų parodymus papildo ir Policijos pareigūnų individualių vaizdo registravimo kamerų įrašuose užfiksuota informacija, kad nukentėjusysis J. M. bandė apginti draugą E. M. ir pats buvo sumuštas agresyvaus vyro (t. 2, b. l. 118–120), Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje pateikti duomenys, kad, draugės žodžiais, nukentėjusysis J. M. buvo sumuštas, bei VšĮ (duomenys neskelbtini) universitetinės ligoninės reanimacijos gydytojos J. M. medicininiuose dokumentuose padarytas įrašas, jog nukentėjusiojo kūne matomos mėlynės, o galvos parietalinėje srityje 2 cm dydžio žaizda (t. 4, b. l. 153–157), nes nukentėjusysis J. M. įvykio vietoje buvo rastas be sąmonės gulintis aukštielninkas ant grindinio, 2 m atstumu nuo tvorele aptvertos eglės (t.1, b. l. 33, 71).

16. Liudytoja M. M. teisme tvirtino, kad K. M., bėgdamas pro šalį, netyčia kliudė J. M., todėl jis krito ir neatsikėlė (t. 3, b. l. 184–189). Tokie jos parodymai sutampa su anksčiau aptartomis K. M. teisme nurodytomis aplinkybėmis, kad jis netyčia, vydamasis E. M., užkliudė J. M. ir šis, būdamas neblaivus, neišlaikęs pusiausvyros, nugriuvo ant žemės (t. 4, b. l. 192–197). Tačiau, K. M. ir M. M. parodymus paneigia liudytojų E. Z., R. G., M. K. ir R. J. parodymai. Byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų šių asmenų suinteresuotumą nepagrįstai apkaltinti K. M. nusikaltimų padarymu. Apklausiami liudytojais jie buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tuo tarpu, liudytoja M. M. neabejotinai yra suinteresuota bylos baigtimi, nes K. M. yra jos buvęs sutuoktinis, jie turi du vaikus. Tam neprieštarauja ir teisme M. M. nurodyta aplinkybė, kad ji su nuteistuoju aptarinėjo įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad liudytojos parodymams įtakos turėjo K. M. pasirinkta gynybos versija. Kad tai yra tik gynybos versija, leidžia manyti ir gynėjo skundo argumentai apie tariamai pažeistą nuteistojo teisę į gynybą, pirmosios instancijos teismui nustačius, jog buvo suduotas 1 (vienas), o ne 3 (trys) smūgiai, nes tuomet K. M. nuo pat pradžių būtų kėlęs versiją, kad jis J. M. sužalojo neatsargiai jį pastumdamas. Pirmosios instancijos teismas tikrino šią K. M. gynybos keltą versiją ir pagrįstai ją atmetė kaip prieštaraujančią objektyviems bylos faktiniams duomenims. Todėl apygardos teismas, šių asmenų parodymus įvertinęs bendrame bylos įrodymų kontekste, teisme duotus nuteistojo K. M. ir liudytojos M. M. parodymus pagrįstai pripažino nepatikimais ir jais nesirėmė, o K. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pagrįstai pripažino įrodymais, pagrindžiančiais jo kaltę. Byloje nėra duomenų, kad šiuos parodymus K. M. būtų davęs prieš savo valią ar būdamas neadekvačios būsenos, dėl kurios būtų negalėjęs suprasti su juo atliekamų procesinių veiksmų esmės. Apklausoje K. M. dalyvavo kartu su gynėju, kuris jam padėjo įgyvendinti teisę į gynybą (t. 3, b. l. 40–41). Be to, ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus patvirtina kiti byloje surinkti, teismo patikrinti faktiniai duomenys, kuriais nustatytomis aplinkybėmis abejoti nėra pagrindo. Tai, kad tokiais atvejais teismas gali grįsti savo išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, pripažįstama ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-172-788/2017).

18. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikaltimas – kvalifikuotas sunkus sveikatos sutrikdymas – gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia: kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju, nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti.

19. Nors kasacinio teismo 2022 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-942/2022 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiesioginės neapibrėžtos arba netiesioginės tyčios atveju veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius, vis tik 2022 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2022, kasacinis teismas konstatavo, kad BK 15 straipsnis nustato tik dvi tyčinės kaltės formos rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Baudžiamasis įstatymas tyčinės kaltės rūšių: tiesioginė apibrėžtos ar neapibrėžtos nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas.

20. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad K. M. J. M. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nuoseklioje kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be paties kaltininko paaiškinimų, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-12-942/2018 ir kt.).

21. Pirmiau aptarti bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad sunkus kūno sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas ne tiesioginiu trauminiu poveikiu dėl patirto smūgio, o dėl vieno suduoto smūgio nukentėjusiajam krintant ir atsitrenkiant į kietą paviršių, t. y. K. M. tyčia sudavė J. M. į galvos sritį kumščiu vieną smūgį, nuo kurio nukentėjusysis, įgavęs pagreitį, krito ir, atsitrenkdamas galva į kietą paviršių, patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, nuteistasis nukentėjusiajam smogė, kai šis stovėjo ant grindinio 2 m atstumu nuo tvorele aptvertos pagrindinės miesto eglės (t. 1, b. l. 33). Tai reiškia, kad K. M. turėjo realią galimybę suprasti, jog J. M., nuo patirto smūgio į galvą gali kristi ant kieto pagrindo ar tvorelės ir patirti sužalojimus, taip pat – ir sunkų. Tuo tarpu, sužalojimo padarymo mechanizmas, nusikalstamų veiksmų apimtis (vienas trauminis poveikis ranka), nuteistojo elgesys po suduoto smūgio (iš įvykio vietos pasišalino), leidžia spręsti, jog jis nesiekė sunkiai sutrikdyti J. M. sveikatą, tačiau padariniams buvo abejingas ir savo veiksmais leido nustatytoms pasekmėms kilti. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas K. M. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tačiau, vertindamas jo tyčios turinį, nepagrįstai sprendė, kad nuteistasis šį nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nes K. M. kaltė atitinka netiesioginės tyčios turinį. Teisėjų kolegija nustato, kad K. M., dėl chuliganiškų paskatų J. M. suduodamas vieną smūgį kumščiu į galvos sritį, nukentėjusiajam padarė sunkų sveikatos sutrikdymą veikdamas netiesiogine tyčia. Šiuo atveju kitos tyčios formos nustatymas nekeičia nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir nesudaro pagrindo nuosprendį keisti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės visiškai analogiškoje situacijoje pasisakydamas dėl tyčios formos (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-39-1076/2023).

22. Nepagrįsti skundo argumentai, kad K. M. veiksmai, susiję su nežymiu E. M. sveikatos sutrikdymu turi būti perkvalifikuoti iš BK 284 straipsnio į BK 140 straipsnį. Pagal teismų praktiką, jeigu kaltininko įžūliais, tyčiniais veiksmais viešoje vietoje nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas ir sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikaltimų sutaptis pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį. Kai kaltininko įžūliais, tyčiniais veiksmais viešoje vietoje nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas ir pažeidžiama vieša tvarka ar rimtis, veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes chuliganizmo norma apima nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-408/2013, Nr. 2K-367-511/2018 ir kt.)

23. BK 284 straipsnyje įtvirtinta veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, jog dėl to bus sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis, ir to siekia.

24. K. M. pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad prie naujametinės eglutės, kitų žmonių akivaizdoje, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, ignoruodamas elementarias moralės bei elgesio normas, dėl mažareikšmės dingsties E. M. suduodamas kumščiu bei spirdamas ne mažiau kaip 9 kartus nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Kaip minėta pirmiau šioje nutartyje, chuliganizmo sudėties būtinas požymis yra padariniai –visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-135/2011, Nr. 2K-563/2009, Nr. 2K-134/2014 ir kt.).

25. Nagrinėjamoje byloje pasitvirtino, kad K. M. agresyviai smurtavo naujametinę naktį viešoje vietoje, kai prie eglės buvo susirinkę žmonės, švenčiantys Naujųjų Metų sutikimą. Taigi, dėl prieš nukentėjusiuosius panaudoto fizinio smurto aplinkiniai neabejotinai pasijuto nesaugiai. Elementarių moralės elgesio normų nesilaikymas, smurto naudojimas prieš nukentėjusiuosius faktiškai be priežasties, matant kitiems asmenims, rodo, kad nuteistasis demonstravo jiems nepagarbą, žemino, save iškeldamas virš kitų intereso smagiai sutikti Naujuosius Metus. Dėl K. M. chuliganiškų veiksmų buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policijos pareigūnai, kilo švenčiančių žmonių sąmyšis, buvo sugadintas jų naujametinis renginys. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad K. M., viešoje vietoje nukentėjusiajam E. M. nežymiai sutrikdydamas sveikatą, sutrikdė ir visuomenės rimtį bei tvarką, jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį ir vertino kaip chuliganizmą, nes jo tyčia, priešingai nei teigiama skunde, pirmiausia ir buvo nukreipta į viešos tvarkos pažeidimą.

26. Nepagrįstas skundo argumentas, kad K. M. prieš E. M. smurtavo ne dėl chuliganiškų paskatų, o būdamas išprovokuotas nukentėjusiojo jam pasakytų įžeidžiančių žodžių. Kaip jau minėta, E. M. nuosekliai tvirtino, kad jis K. M. neįžeidinėjo, tačiau pastarasis jį pastūmė, o tada nukentėjusysis pastūmė K. M. ir taip jie abu susigrūmė. Grumtynių metu vienas kitam sudavė smūgius. Juos išskyrė J. M.. Po to, M. M. nusivedė K. M. į šalį, o E. M. su J. M. liko stovėti. Tačiau K. M. vėl pribėgo prie nukentėjusiųjų ir smogė E. M. į veidą. Nuo smūgio E. M. pargriuvo ir tolimesnių įvykio aplinkybių neatsimena (t. 1, b. l. 36–37; t. 3, b. l. 146–149). Šiuos nukentėjusiojo parodymus papildo liudytojos R. J. (t. 2, b. l. 50–52; t. 3, b. l. 184–189), liudytojos M. K. (t. 2, b. l. 70–72; t. 3, b. l. 184–189), liudytojo R. G. (t. 2, b. l. 77–79; t. 3, b. l. 184–189), liudytojos E. Z. (t. 2, b. l. 107–108; t. 3, b. l. 184–189) parodymai. Nė vienas iš įvykį mačiusių liudytojų nepatvirtino, kad E. M. kokiais nors savo veiksmais būtų provokavęs K. M. smurtauti. Priešingai, jie tvirtino, kad būtent nuteistasis buvo agresyvus šio įvykio dalyvis.

27. K. M. veikė be aiškios asmeninės motyvacijos. Jo nurodytų paskatų, kad jis neva taip siekė ginti savo ar žmonos garbę, kad E. M. buvo grumtynių iniciatorius, objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina. Pirmiau aptartų duomenų visuma, įskaitant jau minėtus liudytojų E. Z., R. G., M. K. ir R. J. parodymus, paneigia K. M. aiškinimą, kad jis įvykio metu turėjo asmenines paskatas. Taigi, nuteistasis suprato, kad savo įžūliais smurtiniais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka ir šių padarinių savo veiksmais siekė. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. M. nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad net ir tada, kai savo asmeniniams santykiams aiškintis kaltininkas pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį ir demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį ir vertinama kaip chuliganizmas.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis teisingai nustatė E. M. ir J. M. sužalojimo padarymo aplinkybes. Teismui pakako byloje surinktų įrodymų daryti išvadą dėl K. M. tyčinės kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs K. M., nereiškia, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės turinio yra nepagrįstos. K. M. nusikalstamuose veiksmuose yra visi būtini BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėties požymiai, todėl nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas K. M. nusikalstamus veiksmus, netinkamai taikė šiuos baudžiamuosius įstatymus.

Dėl BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatų taikymo

29. Nepagrįsti skundo argumentai, kad apygardos teismas pažeidė nuteistojo teisę į gynybą, nes pakeitė kaltinime nurodytas bylos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis apie tai iš anksto nepranešęs nuteistajam, nesuteikdamas jam galimybės pasiruošti gynybai nuo naujo kaltinimo.

30. Teismų praktikoje aiškinant reikalavimus, keliamus kaltinimo keitimui, vertinamas ne tik taisyklių, nurodytų BPK 255, 256 straipsniuose, laikymasis, bet ir faktinių aplinkybių koregavimo, tikslinimo, naujų aplinkybių įtraukimo ar pašalinimo iš kaltinimo poveikis kaltinamojo gynybai. Konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis Nr. 2K-236-648/2020).

31. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-243-697/2020 ir kt.). Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys Nr. 2K-23/2013, Nr. 2K-7-25-495/2020). Nustačius, kad pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos veikai kvalifikuoti ar bausmei skirti, taip pat kitaip nevaržo asmens teisės į gynybą, jos nepripažįstamos iš esmės skirtingomis ir esminėmis BPK 255, 256 straipsnių taikymo prasme, ir teismas jas gali keisti savo iniciatyva, nepranešęs apie tai nagrinėjimo teisme dalyviams (kasacinė nutartis Nr. 2K-195-976/2022).

32. Iš kaltinamojo akto matyti, kad K. M. buvo kaltinamas tuo, jog jis be jokios dingsties ne mažiau kaip 3 (tris) kartus smogė kumščiu į galvą J. M., kai šis siekė jį atitraukti nuo E. M.. Dėl smūgių J. M. pargriuvo ant grindinio ir, be kitų sužalojimų, patyrė galvos sužalojimą, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 3, b. l. 73–78). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą teisiamajame posėdyje, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų pakanka pagrįsti, jog nuteistasis be jokios aiškios priežasties tyčia sudavė 1 (vieną) kartą kumščiu į galvą nukentėjusiajam J. M., kuris krito ant grindinio ir patyrė sužalojimą – kraujo išsiliejimą virš kietojo smegenų dangalo, suspaudusį galvos smegenis, kvalifikuojamą sunkiu sveikatos sutrikdymu. Taigi, iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad teismas, nustatęs, jog nuteistasis nukentėjusiajam sudavė mažiau smūgių, nei buvo nurodyta kaltinamajam akte, savo iniciatyva patikslino kaltinime nurodytas veikos padarymo aplinkybes, apie tai proceso dalyvių iš anksto neįspėjęs, nes vertino, kad pakeistos aplinkybės nedaro įtakos K. M. neteisėtiems veiksmams kvalifikuoti ir bausmei skirti.

33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Viso proceso metu K. M. nuosekliai neigė tyčia sudavęs nukentėjusiajam bet kurį smūgį, todėl, teismui iš inkriminuotos veikos aprašymo pašalinus dviejų smūgių sudavimą, nuteistojo nusikalstamų veiksmų apimtis susiaurėjo, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, jog dėl pasikeitusių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, bei tai pripažinti kaltinimo keitimu, varžančiu teisę į gynybą. Panašios pozicijos laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-169-976/2022). Dėl nustatyto aplinkybių pakeitimo K. M. veiksmų kvalifikacija nepasikeitė ir griežtesnei bausmei skirti tai įtakos neturėjo.

34. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nustatęs ir aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstęs įrodytas K. M. veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, aplinkybes, BPK 255 straipsnio ir 256 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė.

Dėl paskirtų bausmių

35. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas nuo 2 (dviejų) iki 12 (dvylikos) metų, o už BK 284 straipsnyje įtvirtinto nesunkaus nusikaltimo padarymą, – alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 2 (dviejų) metų.

36. Pirmosios instancijos teismas K. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskyrė – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, o pagal BK 284 straipsnį – laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

37. Apygardos teismas pagal BK 284 straipsnį parinkdamas bausmės rūšį, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį nustatydamas K. M. skirtinų laisvės atėmimo bausmių trukmę, atsižvelgė, kad byloje nėra K. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad jis inkriminuotas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

39. Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vadovaujantis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažintas ir dalies žalos atlyginimas, tačiau tokiais atvejais atlygintinos žalos dydis turi būti pakankamai didelis ir sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusio žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys Nr. 2K-326-303/2019, Nr. 2K-75-222/2020 ir kt.).

40. Teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju K. M. dalinis žalos atlyginimas, vadovaujantis kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais, negali būti laikomas pakankamai dideliu, nes iš bendros nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams pirmosios instancijos teismo priteistos turtinės ir neturtinės žalos sumos – 15 617,75 Eur, vis dar liko neatlyginta žymi dalis – 13 588,87 Eur. Be to, liko neatlygintos ir nukentėjusiųjų patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, kurios sudaro 3 300 Eur. Kita vertus, kaip teisingai nurodė apygardos teismas, objektyvūs bylos faktiniai duomenys rodo, kad K. M. nebuvo nuoširdus baudžiamojo proceso metu. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistojo pastangos atlyginti visą padarytą žalą yra įtikinamos. Tam neprieštarauja ir bylos duomenys, kad K. M. pažeidė šioje byloje jam taikomos kardomosios priemonės – pasižadėjimo neišvykti – sąlygas. Jis išvyko iš Lietuvos, buvo sulaikytas Danijoje ir 2023 m. balandžio 12 d. perduotas Norvegijai pagal Europos arešto orderį. Tokia aplinkybė neabejotinai menkina nukentėjusiųjų teisines prielaidas tikėtis neuždelsto likusio žalos dalies atlyginimo.

41. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos K. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

42. Nepagrįstas ir skundo argumentas, kad K. M. atsakomybę lengvina tai, jog jo veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio E. M. elgesys, t. y. jo parodyta nepagarba K. M. ir jo buvusiai sutuoktinei M. M..

43. BK 59 straipsnyje 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jeigu veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

44. Formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ši baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-210-697/2020 ir kt.). Be to, teismų praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ši lengvinanti atsakomybę aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2014, Nr. 2K-153-511/2020 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nėra.

45. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama liudytoja M. M. parodė, kad E. M. užgauliai K. M. pareiškė: „jūs čia ubagai, kaimiečiai, ką jūs darytumėte, jei mes iš Vilniaus neatvažiuotumėm“. Anot liudytojos, po šių žodžių E. M. su K. M. susistumdė (t. 2, b. l. 184–185). Tačiau, kaip teisingai atkreipė dėmesį bylą pirma instancija nagrinėjęs teismas, liudytoja M. M. šių savo parodymų teisme nepatvirtino ir nurodė, kad ji negirdėjo nukentėjusįjį sakant tokius žodžius. Nukentėjusysis E. M. jai nieko įžeidžiančio nepasakė (t. 3, b. l. 184–189). Taigi, skundo argumentus, kad nuteistojo smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį E. M. buvo atsakomoji reakcija į nepagarbų elgesį su jo buvusia sutuoktine M. M., paneigia pastarosios parodymai teisme, o šiuos skundo teiginius patvirtinančių kitų objektyvių faktinių duomenų byloje nėra. Kita vertus, netgi darant prielaidą, kad E. M. K. M. ir jo buvusią sutuoktinę pavadino „ubagais ar kaimiečiais“, tokie išsakyti žodžiai apie K. ir M. M. negali būti vertinami kaip pagrįstas pretekstas smurtauti. Nukentėjusysis E. M., būdamas prie naujametinės eglės, konflikto su nuteistuoju neiniciavo ir jokio smurto: nei fizinio, nei psichinio prieš M. M. nenaudojo. Priešingai, konflikto metu su E. M. pats nuteistasis elgėsi įžūliai: be jokios priežasties E. M. pargriovė ant žemės, jam ne kartą smūgiavo, 1 (vieną) kartą smogė į galvos sritį nukentėjusiajam J. M., kuris siekė jį atitraukti nuo E. M.. Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistojo smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį E. M. nebuvo pagrįsta atsakomoji reakcija į kokius nors pastarojo neteisėtus veiksmus. Nuteistasis prieš nukentėjusįjį smurtavo be jokios priežasties, t. y. vedamas chuliganiškų paskatų. Tam neprieštarauja specialisto 2020 m. sausio 6 d. išvadoje Nr. G 35/2020(03) nurodyta aplinkybė, kad K. M. mažiausiai trimis–keturiais trauminiais poveikiais, įvykio metu klumpant, griūnant ir atsitrenkiant į kietą pagrindą, buvo padaryti kūno sužalojimai ir nubrozdinimai rankų srityje – jo paties sukeltų grumtynių metu (t. 2, b. l. 129). Todėl apygardos teismas pagrįstai K. M. netaikė BK 59 straipsnyje 1 dalies 6 punkto nuostatų.

46. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. M. bausmes už padarytus nusikaltimus, pagrįstai nustatė, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o lengvinančių nėra. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė du tyčinius baigtus – labai sunkų ir nesunkų nusikaltimus. Apygardos teismas įvertino nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes bei jo socialinius ir šeiminius ryšius: jis neteistas, yra išsituokęs, turi nepilnamečių išlaikytinių. Nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo, tačiau vėliau įsidarbino. Darbdavio apibūdinamas teigiamai. Šioje byloje nėra duomenų, kad po inkriminuotų veikų būtų vėl nusikaltęs, tačiau buvo trauktas administracinėn atsakomybėn už kelių eismo taisyklių pažeidimą. K. M. pirmosios instancijos teisme apgailestavo dėl įvykusio įvykio, tačiau nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams padarytą žalą (turtinę ir neturtinę) atlygino tik iš dalies, t. y. tik nedidelę jos dalį. Dėl patirtos sunkios galvos traumos nukentėjusysis J. M. iki šiol jaučia nuolatinį galvos skausmą, jam pasireiškia potrauminė amnezija. Nukentėjusysis nevisiškai girdi kaire ausimi.

47. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas, įvertinęs nurodytas K. M. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimų, nustatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte dalyje ir BK 284 straipsnyje, padarymą jam paskyrė teisingas, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančias bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą teismas paskyrė 3 (trejus) metus, t. y. šiek tiek didesnę bausmę, negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta minimali 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Nors, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, kad labai sunkų nusikaltimą nuteistasis padarė kita tyčios formą, t. y. veikdamas netiesiogine tyčia, tačiau pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmės trukmė, vertinant pirmiau aptartas, bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir tai, kad yra viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o lengvinančių aplinkybių nėra, bei kad nukentėjusiajam buvo sukelti padariniai, kurie iki šiol nėra išnykę, tikrai nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga. Pagal BK 284 straipsnį teismas K. M. paskyrė laisvės atėmimo bausmę nežymiai didesnę, negu baudžiamajame įstatyme ( BK 50 straipsnis 2 dalis) numatytas šios bausmės minimumas, t. y. 6 (šešis) mėnesius. K. M. anksčiau neteistas, šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje yra numatytos ir alternatyvios švelnesnės bausmės, tačiau, vertinant nuteistojo nusikalstamų veiksmų prieš E. M. pobūdį, intensyvumą ir kad jais buvo pažeisti du įstatymais saugomi gėriai - viešoji tvarka ir žmogaus sveikata, bei kitas apygardos teismo nuosprendyje išvardytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad teismo parinkta bausmės rūšis ar jos trukmė yra per griežtos. Teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, todėl paskirtoji subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.

48. Apeliaciniame skunde nenurodoma jokių argumentų dėl K. M. paskirtų bausmių rūšies ar dydžio, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Dėl byloje išspręstų civilinių ieškinių

49. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis). CK 6.290 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo (CK 6.290 straipsnio 3 dalis).

50. Pirmosios instancijos teismas iš K. M. nukentėjusiajam J. M. priteisė 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam E. M. – 188,87 Eur turtinei (išlaidos, patirtos vaistams pirkti, medicininių dokumentų išrašams gauti, kelionei iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir atgal) ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai – 4 226,41 Eur turtinei žalai atlyginti (nukentėjusiųjų gydymo išlaidos), o civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus – 202,76 Eur turtinei žalai atlyginti (E. M. išmokėta ligos išmoka).

51. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pareikštų civilinių ieškinių klausimai išspręsti tinkamai. Pirmosios instancijos teismas laikėsi baudžiamojo proceso ir materialinės civilinės teisės normų reikalavimų (BPK 115 straipsnis; CK 6.250 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis, 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalys). Teismo nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteistų turtinės ir neturtinės žalos dydžiai adekvatūs nuteistojo padarytoms tyčinėms nusikalstamoms veikoms ir sukeltiems padariniams, atitinka nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, protingumo ir teisingumo principų kriterijus.

52. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam J. M. iš nuteistojo K. M. priteistiną neturtinės žalos atlyginimą, įvertino, jog jis dėl prieš jį vartoto fizinio smurto jautė dvasinius išgyvenimus, o dėl patirtų sužalojimų – patirtos sunkios galvos traumos – fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis iki šiol jaučia padarinius: nuolatinį galvos skausmą, potrauminę amneziją, klausos sumažėjimą kaire ausimi, kurioje nuolat girdi čaižų spengimą, kuris sunkina aplinkos garsų atskyrimą. Dėl patirtos traumos nukentėjusysis buvo nedarbingas, negalėjo bendrauti su draugais ir artimaisiais.

53. Nustatydamas nukentėjusiajam E. M. iš nuteistojo K. M. priteistiną neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad jis dėl prieš jį vartoto fizinio smurto neabejotinai patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą, dvasinius išgyvenimus. Po įvykio jam buvo diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, tačiau nuosprendžio priėmimo metu psichikos sutrikimų požymių nestebima. Skunde gynėjas teigia, kad E. M. teismo nustatytas depresijos epizodas nesusijęs su 2020 m. sausio įvykiu, tačiau tokie subjektyvia nuomone grindžiami apelianto teiginiai prieštarauja objektyviems faktiniams bylos duomenims. Iš apskųstojo teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog po šioje byloje nagrinėjamo įvykio E. M. sirgo vidutinio sunkumo depresija, rėmėsi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 25 d. rugsėjo 2 d. ekspertizės aktu Nr. 85TPK-164/2020, kuriame pateikta išvada, kad nukentėjusiajam E. M. dėl 2020 m. sausio 1 d. įvykio buvo nustatytas vidutinio sunkumo depresijos epizodas, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1, b. l. 109–111). Byloje nėra duomenų, paneigiančių šias ekspertų išvadas. Jų nepaneigia ir skunde akcentuojamos, nukentėjusiojo E. M. teisme nurodytos aplinkybės, kad iki įvykio jis buvo patyręs panikos priepuolį (t. 3, b. l. 146–149). Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad E. M. po įvykio diagnozuotam laikinam depresijos epizodui neturėjo įtakos byloje nustatytomis aplinkybėmis padaryti nuteistojo smurtiniai veiksmai.

54. Nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydžius Klaipėdos apygardos teismas pagrįstai įvertino ir nuteistojo galimybes atlyginti nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams padarytą turtinę ir neturtinę žalą: jis yra jauno, darbingo amžiaus, iki nusikaltimo padarymo dirbo, gavo nedideles pajamas, neturi vertingo nekilnojamojo turto, turi išlaikytinių. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas užtikrino nukentėjusiųjų, civilinių ieškovų ir nuteistojo interesų pusiausvyrą.

55. Remiantis formuojama kasacinio teismo praktika, bylose, susijusiose su nežymiu sveikatos sutrikdymu, priteisiama nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-393-489/2017, Nr. 2K-220-689/2018, Nr. 2K-142-303/2021, Nr. 2K-236-495/2021 ir kt.). Tuo tarpu, bylose, susijusiose, su tyčiniu kito žmogaus sunkiu sveikatos sutrikdymu vidutiniškai priteisiama nuo kelių tūkstančių iki kelių dešimčių tūkstančių eurų (kasacinės nutartys Nr. 2K-239-628/2019, Nr. 2K-126-495/2021, Nr. 2K-237-579/2021 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimai neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose.

56. Apeliantas skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiais, todėl teisėjų kolegija dėl šių klausimų plačiau nepasisako. Tačiau teisėjų kolegija įvertina tai, kad K. M., bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, visiškai atlygino civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus bei teismo patirtas proceso išlaidas, taip pat dalį civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiųjų patirtos žalos: Klaipėdos teritorinei ligonių kasai iš priteistos 4 226,41 Eur sumos sumokėjo 626,41 Eur, iš J. M. priteistos neturtinės žalos 9 000 Eur sumos – 700 Eur, iš E. M. priteistos 188,87 Eur turtinės žalos ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlygino 500 Eur. Įstatymas numato, kad įtariamasis ar kaltinamasis arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo gali bet kuriuo proceso metu savanoriškai atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą (BPK 107 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymu numačius galimybę žalą atlyginti bet kurioje proceso stadijoje, visą ar dalį žalos gali atlyginti ir nuteistasis, net ir po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo. Tai ne tik atitiks įstatymo esmę, bet ir nukentėjusiųjų asmenų interesus kuo greičiau gauti dėl nusikaltimo padarymo patirtos žalos atlyginimą. Todėl konstatavus tai, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai išsprendė klausimus dėl civilinių ieškinių, ir kad tik po nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme nuteistasis atlygino priteistos nusikaltimais padarytos žalos dalį – nuosprendis nekeičiamas. Nuteistojo savanoriškai atlygintos žalos dalys bei sumokėtos proceso išlaidos nuosprendžio vykdymo procese bus atimamos iš apygardos teismo nuosprendžiu kiekvienam nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui priteisto žalos atlyginimo dydžio sumos. Nuteistajam savanoriškai atlyginus pirmosios instancijos teismo pagrįstai priteistas 147,47 Eur nukentėjusiojo E. M. ir liudytojo R. G. kelionės į teisiamąjį posėdį išlaidas, bus sprendžiama, kad ši nuosprendžio dalis įvykdyta.

57. Skunde gynėjas prašo nukentėjusiojo J. M. ir civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės liginių kasų civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, o nukentėjusiojo E. M. ir civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinius ieškinius tenkinti iš dalies. Tačiau, kaip matyti iš skundo turinio, šiuos prašymus apeliantas sieja su prašymu K. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, jo veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 284 straipsnį, perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį bei pripažinti, kad K. M. veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio E. M. elgesys. Pirmiau šioje nutartyje padarius išvadą, kad K. M. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį nuteistas pagrįstai, taip pat kad E. M. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nesielgė provokuojančiai ir jokiais savo veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo (CK 6.297 straipsnis), teisėjų kolegija plačiau šiais klausimais nepasisako.

Dėl nukentėjusiesiems J. M. ir E. M. priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme

58. Nuteistojo gynėjas skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su nukentėjusiesiems priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrįstumu ir jų dydžiu.

59. Pirmosios instancijos teismas iš K. M. nukentėjusiajam J. M. priteisė 2 000 Eur, o nukentėjusiajam E. M. – 1 300 Eur patirtoms atstovavimo išlaidoms atlyginti.

60. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiųjų advokačių suteiktų teisinių paslaugų apimtį, proceso trukmę, neturi pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiųjų atstovėms sumokėta ir teismo priteista išlaidų suma yra neprotinga ir neadekvati nuteistojo turtinei padėčiai (nuteistasis yra jauno ir darbingo amžiaus). Nukentėjusiųjų patirtos advokatų pagalbai apmokėti išlaidų sumos yra realios ir pagrįstos. Taigi, apygardos teismas, byloje spręsdamas proceso išlaidų atlyginimo klausimą, BPK 106 straipsnio 2 dalies taikymo klaidos nepadarė.

Dėl nukentėjusiojo J. M. patirtų proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

62. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijose, tačiau priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-204-895/2018 ir kt.).

63. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo K. M. gynėjo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Todėl vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, nukentėjusiojo J. M. patirtos išlaidos advokatės teisinėms paslaugoms apmokėti ruošiantis ir dalyvaujant bylos nagrinėjame apeliacine tvarka turi būti priteisiamos iš K. M.. Tačiau, kaip žinia, sprendžiant klausimą dėl byloje patirtų proceso išlaidų, būtina įvertinti, ar prašoma priteisti suma yra reali, pagrįsta ir ne per didelė (kasacinės nutartys Nr. 2K-548/2014, Nr. 2K-373-976/2018 ir kt.).

64. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsiliepimo į skundą turinį (atsiliepimą į skundą sudaro 7 lapai), apeliacinio proceso trukmę (byla išnagrinėta surengus du teismo posėdžius), bylos sudėtingumą (bylą sudaro 5 tomai; byloje nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas; joje nebuvo keliami nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai), tai, kad ta pati advokatė dalyvavo pirmosios instancijos teisme, o apeliacinis procesas vyko vaizdo konferencijos būdu, sprendžia, jog nukentėjusiojo atstovės prašomos J. M. priteisti 1 210 Eur dydžio išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, yra per didelės ir neadekvačios nuteistojo turtinei padėčiai: jis neturi vertingo (ne)kilnojamo turto, apskųstuoju nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausmė; jis privalo nukentėjusiesiems ir civilinei ieškovei atlyginti apygardos teismo priteistą bendrą 13 588,87 Eur dydžio turtinę ir neturtinę žalą; 3 300 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas nukentėjusiesiems. Todėl atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad konkrečiu atveju teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus atitinka 1 000 Eur dydžio proceso išlaidų priteisimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. M. gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo K. M. nukentėjusiajam J. M. priteisti 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.