Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35696-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.17.6.1.; 1.2.29.1.1; 1.2.30.5; 1.1.8.1.1; 1.1.9.4; 1.1.9.8; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.4.6.4.1; 2.4.6.5.2

2022 m. lapkričio 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. A. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2022 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo I. A. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir nubausta:

– pagal BK 202 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 110 MGL (5 500 Eur) dydžio bauda, nustatant 12 (dvylikos) mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68² straipsniu, I. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas 2 (dvejus) metus užsiimti gyvūnų veisimo veikla.

I. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 301 straipsnio 1 dalyje, išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

I. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, išteisinta nepadarius jai veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nuosprendžiu priteista iš I. A. Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) 392 Eur turtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškota iš I. A. konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 12 139 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, konfiskuotas mobiliojo ryšio telefono aparatas „Samsung SM-G975F/DS“ (IMEI (duomenys neskelbtini)) ir šuo – Labradoro retriverio mišrūnas, patelė, mikroschemos Nr. (duomenys neskelbtini). I. A. turtui – šuniui – taikomą laikiną nuosavybės teisių apribojimą nuspręsta pratęsti iki nuosprendžio įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. I. A. nuteista už tai, kad versliškai ėmėsi ūkinės, komercinės veiklos, neturėdama licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji reikalinga: laikotarpiu nuo 2015 m. vasaros, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iki 2020-09-03 neteisėtai, neturėdama leidimo verstis gyvūnų augintinių veisimu, kai šis leidimas yra reikalingas, vadovaujantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013-07-30 įsakymu Nr. B1-508 patvirtintų Veterinarijos reikalavimų gyvūnų augintinių veisėjams 4 straipsnio nuostatomis, kur nurodyta, kad „Gyvūnų augintinių veisėjai, kurie laiko veisimui gyvūnų augintinių pateles, turi būti įtraukti į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tvarkomą Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, sąrašą ir turėti registracijos numerį, suteiktą vadovaujantis Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, veterinarinio patvirtinimo ir įregistravimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2005-03-01 įsakymu Nr. B1-146 „Dėl Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, veterinarinio patvirtinimo ir įregistravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 29–35 punktų nuostatomis“ bei neinformavusi mokesčio administratoriaus apie vykdytą individualią veiklą, kaip tai numatyta 2002-07-02 Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 35 straipsnio „Mokesčių mokėtojo pareigos“ 2 dalyje, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka“ gyvenamosiose ir ūkinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), augino įvairių veislių šunis ir jų mišrūnus bei kates, kuriuos veisė ir pardavė jų jauniklius už įvairias sumas ne mažiau kaip keturiasdešimčiai fizinių asmenų, gavo už tai pajamas, tačiau mokesčių valstybės biudžetui nesumokėjo. Tokiu būdu I. A. neteisėtai, neturėdama leidimo, versliškai užsiėmė ūkine, komercine veikla – gyvūnų augintinių veisimu – ir gavo iš šios veiklos nenustatytą pajamų dydį.

1.2. Be to, I. A. nuteista už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą, jį laikė ir panaudojo: laikotarpiu nuo 2020 m. pradžios, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iki 2020-09-03 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje suklastojo tikrus įvairius gyvūnų augintinių dokumentus, juos laikė ir panaudojo, tai yra Gyvūno augintinio paso LT ŠKŠ 00059860 puslapyje Nr. 10 parašė rankraštinius įrašus – „Bioveta Biocan, R 095127A, 2020.07.10, 2020.08.01, 2021 07.10“; Gyvūno augintinio paso LV 0267674 puslapyje Nr. 9 parašė rankraštinius įrašus – „Biocan R 785226B, 10.07.2020, 01.08.2020, 10.07.2021“; Gyvūno augintinio paso LV 0271850 puslapyje Nr. 10 parašė rankraštinius įrašus – „Nobivac Rabies A504B01, 10.07.2020, 01.08.2020, 10.07.2021“; Gyvūno augintinio paso LV 0267684 puslapyje Nr. 9 parašė rankraštinius įrašus - „Biocan R 095127A, 10.07.2020, 01.08.2020, 10.07.2021“; Gyvūno augintinio paso LV 0242312 puslapyje Nr. 9 parašė rankraštinius įrašus – „Bioveta 0933129A Biocan R, 10.07.2020, 01.08.2020, 10.07.2021“; Naminio gyvūno paso be numeracijos (savininkas I. A., Toipudelis) puslapyje Nr. 6 parašė rankraštinius įrašus – „Bioveta Biocan DHPP/L4R 465226, 2020.07.10, 2021.07.10“; Naminio gyvūno paso be numeracijos (savininkas I. A., spanielis) puslapyje Nr. 6 parašė rankraštinius įrašus – „Nobivac RL A201A02, 2020.07.10, 2021.07.10“; Naminio gyvūno paso be numeracijos (savininkas E. M.) puslapyje Nr. 6 parašė rankraštinius įrašus – „Bioveta Biocan DHPP/L4R 575226, 2020.07.10, 2021.07.10“; Gyvūno paso be numeracijos RU puslapyje Nr. 9 parašė rankraštinius įrašus – „Bioveta Biocan R 095128A, 10.07.2020, 10.07.2021“; Baltarusijos Respublikos gyvūno paso BY Nr. 052489 puslapyje Nr. 4 parašė rankraštinius įrašus – „Nobivac Rabies A503B01, 2020.07.10, 2021.07.10“; Baltarusijos Respublikos gyvūno paso BY Nr. 056292 puslapyje Nr. 4 parašė rankraštinius įrašus – „Biocan R 575226A, 2020.07.10, 2021.07.10“; Baltarusijos Respublikos veterinarijos knygelės be numeracijos (vardas rus. (duomenys neskelbtini)) puslapyje Nr. 4 parašė rankraštinius įrašus – „Biocan R 335824B, 10.07.2020, 10.07.2021“; Baltarusijos Respublikos veterinarijos knygelės be numeracijos (vardas 3) puslapyje Nr. 4 parašė rankraštinius įrašus – „Bioveta Biocan R 096128A, 2020.07.10, 2021.07.10“ ir tokiu būdu suklastojo šiuos tikrus dokumentus, įrašydama žymas apie tariamas šunų vakcinacijas nuo pasiutligės, nors tokios vakcinos Lietuvos Respublikoje neregistruotos ir šiuos dokumentus laikė bute, adresu (duomenys neskelbtini), ir dalį šių dokumentų 2020-09-04 pateikė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento Kretingos skyriaus pareigūnams patikrinimo metu.

1.3. Be to, I. A. buvo kaltinama, tačiau skundžiamu nuosprendžiu išteisinta pagal BK 301 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad pasinaudojo žinomai suklastotu antspaudu: laikotarpiu nuo 2020 m. pradžios, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iki 2020-09-03 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje Gyvūno augintinio paso LT ŠKŠ 00059860 puslapyje Nr. 10 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Gyvūno augintinio paso LV 0267674 puslapyje Nr. 9 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Gyvūno augintinio paso LV 0271850 puslapyje Nr. 10 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Gyvūno augintinio paso LV 0267684 puslapyje Nr. 9 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Gyvūno augintinio paso LV 0242312 puslapyje Nr. 9 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Naminio gyvūno paso be numeracijos (savininkas I. A., Toipudelis) puslapyje Nr. 6 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Naminio gyvūno paso be numeracijos (savininkas I. A., spanielis) puslapyje Nr. 6 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Naminio gyvūno paso be numeracijos (savininkas E. M.) puslapyje Nr. 6 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Gyvūno paso be numeracijos RU puslapyje Nr. 9 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Baltarusijos Respublikos gyvūno paso BY Nr. 052489 puslapyje Nr. 4 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Baltarusijos Respublikos gyvūno paso BY Nr. 056292 puslapyje Nr. 4 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Baltarusijos Respublikos veterinarijos knygelės be numeracijos (vardas rus. (duomenys neskelbtini)) puslapyje Nr. 4 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Baltarusijos Respublikos veterinarijos knygelės be numeracijos (vardas 3) puslapyje Nr. 4 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“, Gyvūno augintinio paso LT ŠKŠ 00080896 puslapyje Nr. 10, uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Gyvūno augintinio paso LT ŠKŠ 00057446 puslapyje Nr. 10 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Gyvūno augintinio paso LT ŠKŠ 00023629 puslapyje Nr. 10 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Gyvūno augintinio paso LT ŠKŠ 00086168 puslapyje Nr. 10 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Gyvūno augintinio paso LT ŠKŠ 00087171 puslapyje Nr. 10 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Gyvūno augintinio paso LV 0264917 puslapyje Nr. 10 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“; Gyvūno augintinio paso LV 0249393 puslapyje Nr. 9 uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“ bei Paciento kortelės Nr. 1148 antrame puslapyje uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“ ir tokiu būdu šį antspaudą uždėdama minėtuose dokumentuose pasinaudojo žinomai suklastotu antspaudu „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“, nors tokia vet. gydytoja oficialiai neregistruota, jai neišduota licencija verstis privačia veterinarine veikla, tokio spaudo negali būti, nes nėra tokio registracijos numerio.

1.4. Be to, I. A. buvo kaltinama, tačiau skundžiamu nuosprendžiu išteisinta pagal BK 310 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad žiauriai elgėsi su gyvūnais, kai dėl to gyvūnai žuvo: laikotarpiu nuo 2020-09-04 apie 21.00 val. iki 2020-09-05 apie 03.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, paėmusi iš (duomenys neskelbtini) ūkinio pastato biglių ir Labradorų veislės patinus, automobiliu „Volkswagen Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama keliu Skuodas–Plungė, pakeliui į (duomenys neskelbtini) paleido biglių veislės patiną ties (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., o Labradorų veislės patiną – ties (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., ir tokiu būdu, pažeisdama Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, sąmoningai padarė šiuos gyvūnus bepriežiūriais ir tokiu būdu žiauriai elgėsi su jais, nes šie gyvūnai – šunys – buvo partrenkti pro šalį važiavusių automobilių ir žuvo.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji I. A. prašo nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria ji buvo nuteista pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios nusikalstamos veikos ją išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; panaikinti jai paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą 2 (dvejus) metus užsiimti gyvūnų veisimo veikla ir sprendimą išieškoti iš jos konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 12 139 Eur.

2.1. I. A. nurodo, kad su priimtu nuosprendžiu sutinka iš dalies, kadangi, apeliantės teigimu, pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ji buvo nuteista nepagrįstai, neįrodžius ir bylos duomenimis nepagrindus esminio BK 202 straipsnio požymio, atribojančio veiką nuo administracinio nusižengimo – versliškumo. Be to, apeliantės nuomone, skiriant bausmę jai nepagrįstai buvo taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas dvejus metus užsiimti gyvūnų veisimo veikla, kadangi, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nebuvo nustatytos įstatyme numatytos sąlygos taikyti šią baudžiamojo poveikio priemonę, tokios baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas visiškai neargumentuotas. Taip pat I. A. nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria buvo nuspręsta išieškoti iš jos konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 12 139 Eur, kadangi, apeliantės teigimu, jos vykdyta veikla – gyvūnų veisimas ir pardavimas – pati savaimė nėra neteisėta ar nusikalstama, todėl iš šios veiklos gautos pajamos negali būti laikomos nusikalstamu būdu gautomis pajamomis ir negali būti konfiskuotos.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies

2.2. I. A. nurodo, kad ji yra nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasaros iki 2020-09-03 neteisėtai, neturėdama leidimo verstis gyvūnų augintinių veisimu, kai šis leidimas yra reikalingas, augino įvairių veislių šunis ir jų mišrūnus ir kates, kuriuos veisė ir pardavė jauniklius už įvairias sumas ne mažiau kaip keturiasdešimčiai fizinių asmenų, gavo už tai pajamas, tačiau mokesčių valstybės biudžetui nesumokėjo.

2.3. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ji, I. A., užsiėmė neteisėta ūkine komercine veikla, tokios veiklos versliškumą, kaip baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės atsakomybės atribojantį kriterijų pagrindė tuo, kad liudytojų parodymai, paimtų gyvūnų kiekis ir jų veislių įvairovė bei dominuojanti patelių lytis, parduotų augintinių skaičius, informacijos apie parduodamus augintinius sklaida internete ir 2019 m. įrengtos tam pritaikytos patalpos, augintinių laikymo vietos, jų skaičius, keitimas, atsižvelgiant į gyvūnų savybes (jautrumą šalčiui) ir fiziologinius procesus kaip gimdymą, nuolatinis ir sistemingas veiklos vykdymas, gaunant pajamas tik iš šios veiklos, rodo tokios veiklos versliškumą. Apeliantė su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, nes, jos nuomone, nurodyti požymiai yra susiję su bet kuria komercine veikla, tačiau nerodo didesnio veikos pavojingumo, už kurį turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

2.4. I. A. nurodo, kad byloje nėra ginčo ir ji sutinka su teismo išvadomis, kad jos laikotarpiu nuo 2015 m. vasaros iki 2020-09-03 vykdyta veikla – gyvūnų veisimas ir jų pardavimas – atitiko individualios veiklos požymius, t. y. savarankiškumo, tęstinumo, ekonominės naudos siekio ir leidimo bei licencijos tokiai veiklai vykdyti neturėjimas rodo tokios jos veiklos neteisėtumą, tačiau apeliantė nesutinka, kad tokia neteisėta veikla atitinka nusikalstamos veikos, o ne administracinio nusižengimo sudėties požymius.

2.5. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė teisinė priemonė, kuri gali būti taikoma nustačius vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla tvarkos pažeidimus. Tiek BK 202 straipsnio 1 dalyje, tiek Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 127 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į tą pačią vertybę – įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Riba tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto vertimosi komercine veikla apibrėžiama per versliškumo požymį. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis turi būti suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį šios veikos pavojingumą nei analogiško administracinės teisės pažeidimo (ANK 127 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą ar sistemingumą. ANK 127 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio l dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ reiškia ne ką kita kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Todėl versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi komercine ar kitokia veikla sąvokos. Tokie požymiai – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-428/2014). Didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) taip pat galėtų rodyti išplėtota neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016).

2.6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra nurodęs, kad vienas iš esminių Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 straipsnio (veika, atitinkanti šiuo metu galiojančio ANK 127 straipsnio administracinio nusižengimo sudėties požymius) dispozicijoje numatyto pažeidimo požymių yra veiklos versliškumas (LVAT nutartys Nr. N662-176/2010, N444-9/2011). LVAT nutartyje Nr. N575-3795/2011 nurodė, kad administracinis teisės pažeidimas (ATPK 173 straipsnis) ir nusikaltimas (BK 202 straipsnio 1 dalis) atribojami, atsižvelgiant į veiklos versliškumą ar stambų mastą, tačiau taip pat atribojimui turi reikšmės tai, kad administracinė atsakomybė galima, kai iš vykdomos neteisėtos veiklos gaunamos pajamos ar paskutinių 12 mėn. pajamos, ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 MGL. Taigi teismai, nustatydami versliškumo požymio buvimą, turi atsižvelgti ne tik į veiklos mastą, bet ir iš tokios veiklos gautų pajamų dydį. I. A. nuomone, skundžiamame teismo nuosprendyje jos vykdyta ūkinė komercinė veikla buvo pripažinta nusikalstama, visiškai neįvertinus iš tokios veiklos gautų pajamų dydžio, tai turi esminę reikšmę pripažįstant tokią veiką kaip nusikalstamą.

2.7. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad ji, I. A., užsiimdama neteisėta veikla, per visą jai inkriminuojamą tokios veiklos vykdymo laikotarpį gavo 12 5310 Eur pajamų, tai yra pardavė gyvūnų už tokią sumą. Tokias aplinkybes pripažino ir ji pati. Tai reiškia, kad vidutiniškai jos per metus gautos pajamos yra 2 506,20 Eur. Turint omenyje, kad pagal šiuo metu nustatytą MGL dydį neteisėta ūkinė komercinė veikla baudžiamąją atsakomybę užtraukia, kai per metus gautų pajamų dydis viršija 21 000 Eur, matyti, kad pagal jos gautas pajamas už neteisėtą veiklą turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Net ir įvertinus tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti visi iš jos gyvūnus pirkę asmenys, negalima laikyti, kad nustačius šiuos asmenis ieškovės gautų pajamų dydis iš esmės pasikeistų ir siektų 500 MGL, nes tokių asmenų nebuvo daug.

2.8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas jos, I. A., vykdytos veiklos versliškumo požymius ir konstatuodamas veiklos pastovumą ir sistemiškumą, neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu parduotų šuniukų skaičius ir duomenys apie jos įdėtus skelbimus internete apie parduodamus šunis buvo nustatytas už labai ilgą laikotarpį (apie 5 metus), todėl vien tai, kad parduotų gyvūnų bendras skaičius yra pakankamai didelis (nustatyta ne mažiau nei keturiasdešimt asmenų, įsigijusių šunis) ir ji publikavo didelį kiekį skelbimų, apeliantės nuomone, nereiškia, kad šie požymiai rodo veiklos versliškumą, nes nuo veiklos laikotarpio tiesiogiai priklauso tiek parduotų gyvūnų skaičius, tiek publikuotų skelbimų apie parduodamus gyvūnus skaičius. Tai yra per vienus metus pardavus tą patį skaičių gyvūnų, tai gali būti laikoma verslišku veiklos vykdymu, nei tą patį gyvūnų skaičių pardavus per penkerių metų laikotarpį.

2.9. Įvertinus teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų nurodytas aplinkybes, byloje esančią susirašinėjimo su pirkėjais informaciją, sąskaitų išrašus su mokėjimo pavedimais už perkamus šunis matyti, kad iš viso per šį laikotarpį neginčytinai yra įrodyti 29 sandoriai, kurių metu ji, I. A., pardavė gyvūnus – šunis ir kates. Kaltinamajame akte parduotų gyvūnų skaičius yra nurodomas ne mažiau kaip 40. I. A. nuomone, vertinant tokios veiklos laikotarpį, turint omenyje, kad ji pripažino, jog keletą šunų pardavė ir kai pirkėjas neatsiskaitė už perkamą gyvūną pervesdamas avansą, galima daryti išvadą, kad tiek 29, tiek 40 gyvūnų pardavimas per penkerius metus neturėtų būti laikomas versliškumo požymiu. Tai viso labo sudaro vidutiniškai 8 šunis per metus. Turint omenyje, jog šuniukų vadą gali sudaryti nuo 2 iki 5 šuniukų, tai reiškia, kad ji per metus parduodavo apie 2–3 šuniukų vadas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino, o versliškumo požymiu pripažino bendrą parduotų gyvūnų skaičių. Antra vertus, apeliantės teigimu, jos veikla nebuvo tiek išvystyta, kad būtų galima pripažinti, jog ji vertėsi ūkine komercine veikla versliškai. Tai yra ji neatliko reikšmingų parengiamųjų darbų tokiai veiklai organizuoti, vykdyti ir valdyti. Ji šunis augino, juos prižiūrėjo viena, papildomai darbuotojų nesamdė. Šunis iki 2019 metų ji augino buitinėmis sąlygomis, tai yra ne specialiai pritaikytose patalpose. Laikomų šunų kiekis taip pat nebuvo ypač didelis, jis nuolatos kito, tai yra ji, gyvendama (duomenys neskelbtini), laikė apie 10 šunų, tai nėra labai didelis kiekis, jeigu būtų galima pripažinti, kad ji tuo užsiėmė versliškai. Tik pastaruoju metu 2020-09-04 patikrinimo metu buvo paimta apie 40 šunų, tačiau nemažas paimtų šunų kiekis buvo jaunikliai.

2.10. Tai, kad jos, I. A., iniciatyva patalpos, kuriuose buvo laikomi gyvūnai, 2019 metais buvo rekonstruotos ir pritaikytos gyvūnų veisimui, nereiškia, kad šia veikla ji ir toliau ketino užsiimti, neįregistravusi tokios veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Norint gauti leidimą veisti gyvūnus, asmuo, ketinantis užsiimti tokia veikla, turi pateikti duomenis apie galimybę tokią veiklą vystyti, tai yra pagrįsti, jog veisiamų gyvūnų laikymo sąlygos atitiks minimalius gyvūnų laikymo reikalavimus. I. A. nurodo, kad iki šių patalpų įrengimo ji tokių patalpų neturėjo. Iki 2020-09-03 ji kreiptis dėl leidimo veisti gyvūnus gavimo negalėjo, nes įrengtos patalpos buvo nebaigtos statybos, todėl veiklos vykdymas tokiose patalpose nebuvo galimas. Byloje nėra surinkta jokių duomenų, paneigiančių jos nurodytas aplinkybes, kad patalpos buvo įrenginėjamos tuo tikslu, kad ji galėtų teisėtai vykdyti gyvūnų veisimo veiklą. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina, kad patalpos buvo įrenginėjamos laikantis visų tokiai veiklai vykdyti reikalingų reikalavimų (patalpų šildymas, narvų plotas, nuotekų ir ventiliacijos įrengimas), tai nebūtų reikalinga ir privaloma, jeigu ji būtų ketinusi vykdyti šią veiklą neteisėtai. Taigi nurodytos aplinkybės, apeliantės nuomone, paneigia teismo išvadas dėl patalpų įrengimo, kaip vieno iš versliškumo požymių.

2.11. Kvalifikuodamas jos, I. A., vykdytą veiklą kaip verslišką, teismas taip pat įvertino, kad jos iš šios veiklos gaunamos pajamos buvo vienintelis ir nuolatinis užsiėmimas bei nuolatinis pajamų šaltinis. Nors baudžiamojoje byloje duomenų apie nuolatines jos, I. A., pajamas laikotarpiu, kai ji vertėsi neteisėta komercine veikla, nėra surinkta ir ji šiuo laikotarpiu niekur nedirbdama jokių pajamų negavo, tačiau iš nelegalios veiklos gautos pajamos negali būti laikomos jos darbinėmis ir pagrindinėmis pajamomis, kadangi gautos pajamos, atskaičius faktines išlaidas, nėra pakankamos asmeniui pragyventi. Dar daugiau, tai, kad gyvūnai buvo parduodami tik tuomet, kada jos laikomos patelės atsivesdavo jauniklių, tai būdavo 2–3 kartus per metus, rodo, kad tokios pajamos buvo visiškai nepastovios. Nustatytos byloje aplinkybės apie faktiškai parduotus šunis ir kates rodo, kad šios pajamos buvo nepastovios ir kintamos.

2.12. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytos faktinės aplinkybės dėl 12 531 Eur pajamų gavimo. Nors kai kurie pajamų gavimo faktai yra ginčytini, tačiau net ir tokios sumos gavimas per penkerių metų laikotarpį nesudaro pagrindo teigti, jog tai yra pagrindinės asmens pajamos, nes tai vidutiniškai yra tik apie 209 Eur per mėnesį. Kita vertus, akivaizdu, kad laikomus gyvūnus reikia kasdien maitinti, pirkti maistą, naudotis veterinaro paslaugomis, galų gale ir juos įsigyti, tai atitinkamai sąlygoja nemažas išlaidas, todėl gaunamas pelnas, kuris jai, I. A., liko pardavus šunis, yra gerokai mažesnis. Todėl, apeliantės nuomone, galima teigti, jog yra teisingi jos parodymai, kad tik dalį gautų lėšų ji išleisdavo savo reikmėms ir ši dalis yra tik apie 50–100 Eur per mėnesį. Todėl tai, I. A. teigimu, tik dar kartą patvirtina, jog šunų veisimas ir jų pardavimas, siekiant kompensuoti patiriamas šunų auginimo išlaidas, buvo jos laisvalaikio užsiėmimas, hobis, o ne pagrindinė veikla, iš kurios ji gaudavo pajamas pragyvenimui. Tokia mėnesinė pinigų suma nėra ir negali būti asmens pagrindinės pajamos, nes akivaizdu, kad tokio dydžio pajamų suma nėra pakankama asmeniui pragyventi.

2.13. Apibendrinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, I. A. teigimu, konstatuotina, kad jai inkriminuotas bendras neteisėtos veiklos vykdymo laikotarpis gana ilgas – penkeri metai, tačiau ta veikla nebuvo intensyvi ir neturėjo nuolatinio pobūdžio, byloje nenustatyti jokie kiti didesnį veiklos pavojingumą galintys rodyti veiksniai, bylos duomenys leidžia teigti, kad ji savo veiklą vykdė viena, nesant samdomų darbuotojų, nenustatytas didelių organizacinių pastangų poreikis veiklai vykdyti, nėra duomenų apie išplėtotą neteisėto verslo infrastruktūrą, nėra aiškių duomenų, leidžiančių konstatuoti ją vykdžius aktyvią pirkėjų paiešką (be skelbimų internete), tai, apeliantės teigimu, rodo, kad ji pagal BK 202 straipsnio 1 dalį kalta buvo pripažinta nepagrįstai, todėl dėl šios nusikalstamos veikos ji turi būti išteisinta, nenustačius šio nusikaltimo sudėties požymių.

Dėl BK 68² straipsnio 1 dalies taikymo

2.14. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas jai, I. A., bausmę pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, taip pat taikė baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68² straipsnio 1 dalyje, ir uždraudė jai dvejus metus užsiimti gyvūnų veisimo veikla. Pirmosios instancijos teismas tokios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo būtinumo nemotyvavo ir neargumentavo, tik formaliai nurodė, kad baudžiamojo poveikio priemonė skirtina siekiant atimti / apriboti jai galimybę daryti naujas nuskalstamas veikas.

2.15. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti arba apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir paskyrimas yra teismo diskrecija. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas individualiai įvertina kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2011, 2K-35-719/2022). Atsižvelgdamas į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios nuteistajam gali turėti didžiausią poveikį, taip padėdamas įgyvendinti bausmės paskirtį, apibrėžtą BK 41 straipsnio 2 dalyje.

2.16. BK 68² straipsnio 1 dalyje nurodyta viena privaloma teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimo taikymo sąlyga – asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla.

2.17. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo tikslas yra atimti arba apriboti galimybę nuteistajam padaryti naujas nusikalstamas veikas, susijusias su kaltininko profesija tuo atveju, kai būtent profesiniai įgūdžiai, darbo vieta tiesiogiai lėmė sąlygas asmeniui nusikalsti. Taigi ši baudžiamojo poveikio priemonė skirta įgyvendinti vieną iš pagrindinių tokio pobūdžio priemonių tikslų – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, siekiant pakartotinio nusikalstamo elgesio prevencijos (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2022-03-24 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-3-350/2022, Lietuvos apeliacinio teismo 2020-10-15 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-356-654/2020).

2.18. I. A. nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje ji buvo pripažinta kalta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį dėl to, jog ūkinę komercinę veiklą – gyvūnų veisimą ir jų pardavimą – vykdė neturėdama tam reikalingo leidimo ir neinformavusi apie tokią veiklą mokesčių administratoriaus. Jos, I. A., vykdoma veikla – gyvūnų veisimas ir pardavimas – yra teisėta ūkinė komercinė veikla, jeigu apie tokią veiklą yra informuojamas mokesčių administratorius ir atitinkamai yra įtrauktos į apskaitą iš tokios veiklos gaunamos pajamos ir nuo šių pajamų sumokami mokesčiai. Apeliantė pažymi, kad šioje byloje ji nebuvo kaltinama tuo, kad nusikalstamai vykdė gyvūnų veisimo veiklą arba padarė nusikaltimą būtent vykdydama šią profesinę veiklą. Bet kokios srities ūkinės komercinės veiklos vykdymas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, jeigu apie šią veiklą nėra informuojamas mokesčių administratorius arba veikla vykdoma neturint tam reikalingų leidimų. Taigi darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ne profesinė veikla, darbo vieta ar įgūdžiai sudarė tiesiogines sąlygas jai, I. A., nusikalsti, tačiau baudžiamojo įstatymo pažeidimą lėmė tik tai, kad veikla buvo vykdoma neturint leidimo ir neinformavus apie tai mokesčių administratoriaus. Taigi, apeliantės nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad jos padaryta nusikalstama veika nebuvo padaryta darbinės ar profesinės veiklos srityje, todėl BK 68² straipsnio l dalyje nustatytos sąlygos skirti jai tokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę neegzistavo.

2.19. Antra vertus, turint omenyje, kad skiriant tokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę jai, I. A., nebus užkirstas kelias vykdyti bet kokios kitos srities ūkinę komercinę veiklą, neinformuojant apie tai mokesčių administratoriaus, ir tokiu būdu įvykdant analogišką nusikaltimą, kyla pagrįstų abejonių, ar paskyrus tokią baudžiamojo poveikio priemonę bus pasiekti ir įgyvendinti šios baudžiamosios poveikio priemonės tikslai, tai yra apribota galimybė jai verstis ūkine, komercine, finansine ar kita profesine veika, neturint licencijos (leidimo), kuriai ji (jis) reikalingas.

2.20. Dar daugiau, paprastai praktikoje tokia baudžiamojo poveikio priemonė skiriama, kai padaromi korupcinio pobūdžio nusikaltimai arba kai asmuo elgiasi nusikalstamai vykdydamas savo profesinę veiklą ar užimdamas tam tikras pareigas (pvz., medicinos gydytojai), tačiau teismų praktikoje pagal BK 202 straipsnio 1 dalį tokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė paprastai nėra skiriama dėl visai suprantamų ir logiškų priežasčių, nes tokiu atveju ne profesiniai įgūdžiai, darbo vieta ar pareigos tiesiogiai sudaro sąlygas asmeniui nusikalsti, o atimti asmeniui teisę užsiimti bet kokia komercine veikla, tokiu būdu atimant galimybę įvykdyti BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, prieštarautų pagrindinėms asmens teisėms.

2.21. BK 68² straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonė taip pat gali būti skiriama ir tada, kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas jokių argumentų ir išvadų dėl to, kad jai, I. A., negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla, nenurodė. Todėl galima daryti išvadą, kad toks teismo sprendimas yra ne tik nepagrįstas, tačiau ir nepakankamai argumentuotas. Juo labiau, kad, apeliantės teigimu, jokių duomenų, kad ji, gavusi leidimą užsiimti gyvūnų veisimu ir apie tokią veiklą informavusi mokesčių administratorių, tokią veiklą vykdytų nusikalstamai, byloje surinkta nebuvo. Taigi dėl pirmiau nurodytų argumentų laikytina, kad pirmosios instancijos teismas BK 68² straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę taikė nepagrįstai, todėl ši nuosprendžio dalis turi būti panaikinta.

Dėl turto konfiskavimo

2.22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ji, I. A., neturėdama leidimo verstis gyvūnų augintinių veisimu, versliškai užsiėmė šia veikla ir nuo 2015 m. vasaros iki 2020-09-03 iš šios veiklos gavo ne mažiau kaip 12 531 Eur pajamų, šias pajamas pripažino nusikalstamu būdu gautomis pajamomis ir, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskavo šias pajamas atitinkančią pinigų sumą – 12 129 Eur. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, kad visos jos veiklos vykdymo metu gautos pajamos, kurias ji gavo vykdydama veiklą, neturėdama teisės verstis šia veikla, yra laikytinos nusikalstamu būdu gautomis pajamomis ir privalo būti konfiskuojamos pagal BK 72 straipsnio 2 dalį.

2.23. Pažymėtina, kad pati veikla – gyvūnų veisimas ir pardavimas – pati savaime nėra neteisėta, todėl paprastai vien šios ūkinės komercinės veiklos vykdymas nereiškia turto nusikalstamos kilmės. Tai yra, kad bet koks asmuo gali verstis šia veikla ir atitinkamai gauti pajamas, kurios nebus pripažintos neteisėtos veiklos rezultatu. Nagrinėjamoje byloje tik tai, kad ji, I. A., nebuvo įtraukta į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tvarkomą Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, sąrašą ir nesiregistravo Mokesčių mokėtojų registre, padarė šią komercinę veiklą neteisėtą. Dėl to pažymėtina, kad turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pvz., narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-304-976/2016).

2.24. Turto konfiskavimo paskirtis yra panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais. Sprendžiant klausimą, koks turtas yra konfiskuotinas bylose dėl BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos, be kita ko, svarbu išsiaiškinti, ar apskaičiuota mokestinė prievolė, ar ją galima išieškoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo tvarka, ar valstybei padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-83/2010). Baudžiamojoje byloje VMI buvo pareiškusi civilinį ieškinį, kuris teismo buvo patenkintas ir iš jos, I. A., valstybei priteista nesumokėtų mokesčių suma – 392 Eur, todėl, apeliantės nuomone, tik šios lėšos yra susijusios su baudžiamojoje byloje nustatytu neteisėtu vertimusi komercine veikla gauta turtine nauda. Daugiau duomenų apie valstybei nesumokėtus mokesčius baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, nors tiek VMI, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo Klaipėdos skyrius (toliau – ir VSDFV) (t. 8, b. l. 36–41) buvo informuoti apie jos, I. A., neteisėtos veiklos metu gautas pajamas. Taigi toks mokestinės prievolės, kuri yra neįvykdyta dėl nusikalstamos veikos, klausimo sprendimas atitinka teismų praktiką ir užtikrina, kad iš nusikalstamos veikos nebus gauta turtinė nauda (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018), todėl papildomai konfiskuoti visų gautų pajamų pagrindo nebuvo. Juo labiau, kad tokiu atveju susiklosto kuriozinė situacija, kai teismas pripažino, kad ji gavo pajamas ir nuo šių pajamų privalo sumokėti mokesčius valstybei, tačiau kartu tas pačias pajamas pripažino nusikalstamu būdu gautomis pajamomis ir jas konfiskavo kaip nusikalstamos veikos rezultatą, dėl to ji nuo konfiskuotos pinigų sumos papildomai dar turi susimokėti ir mokesčius valstybei, nors akivaizdu, kad konfiskavus šias pajamas ji, I. A., tokių pajamų faktiškai negavo.

2.25. Taigi tokios aplinkybės, kad ji, I. A., vykdė iš esmės teisėtą ir leidžiamą ūkinę komercinę veiklą ir iš šios veiklos gavo pajamas, tačiau, elgdamasi nusikalstamai, apie šias pajamas neinformavo mokesčių administratoriaus, dėl to nuo gautų pajamų nesumokėjo mokesčių valstybei, rodo, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, rezultatu gali būti pripažinta tik jos nesumokėtų mokesčių suma, o ne visos jos veiklos vykdymo metu gautos pajamos, todėl teismo konfiskuota pajamų suma neatitinka teismo nuosprendyje nurodyto konfiskuotino turto požymio – nusikalstamos veikos rezultato. Atsižvelgiant į tai, ši nuosprendžio dalis turi būti panaikinta.

1. Panaikinti nuosprendžio dalį dėl I. A. išteisinimo pagal BK 301 straipsnio 1 dalį ir 310 straipsnio 1 dalį ir pripažinti ją kalta dėl šių nusikaltimų, paskiriant pagal BK 301 straipsnio 1 dalį 150 MGL (7 500 Eur) baudą, pagal BK 310 straipsnio 1 dalį – 200 MGL (8 000 Eur) baudą.

2. Pakeisti nuosprendžio dalį dėl pašalintos aplinkybės iš kaltinimo, kad I. A. pasirašė spaudo „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ vietoje, ir šią aplinkybę palikti kaltinime.

3. Už nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, paskirti I. A. 300 MGL (15 000 Eur) baudą, už nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, –150 MGL (7 500 Eur) baudą. Už šiuos nusikaltimus paskirtas bausmes subendrinti su bausmėmis, paskirtomis už nusikaltimus, numatytus BK 301 straipsnio 1 dalį ir 310 straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, už nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes apimti, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti subendrintą bausmę – 7 500 Eur baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis už nusikaltimus, numatytus BK 202 straipsnio 1 dalyje, 310 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 400 MGL (20 000 Eur) baudą.

4. Taikyti BK 67 straipsnį ir I. A. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę turto konfiskavimą – konfiskuoti konfiskuojamo turto vertę pinigais 1 890 Eur.

5. Pakeisti teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimo terminą ir atimti I. A. teisę verstis gyvūnų augintinių veisimu 5 metams.

6. Pašalinti iš nuosprendžio aplinkybę, kad I. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, jog ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, ir nustatyti, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

3.1. Prokurorės nuomone, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti pakeistas.

Dėl pašalintos aplinkybės iš kaltinimo dėl dokumentų suklastojimo ir dėl I. A. išteisinimo dėl žinomai suklastoto antspaudo panaudojimo

3.2. I. A. buvo kaltinama tuo, kad ji suklastojo tikrus įvairius gyvūnų augintinių dokumentus, juos laikė ir panaudojo ir pasinaudojo žinomai suklastotu antspaudu, t. y. parašė rankraštinius įrašus (išvardytus kaltinime), uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“ ir pasirašė A. S. vardu (visi dokumentai išvardyti kaltinime) ir tokiu būdu suklastojo šiuos tikrus dokumentus, įrašydama žymas apie tariamas šunų vakcinacijas nuo pasiutligės, nors tokios vakcinos Lietuvos Respublikoje neregistruotos, be to, pasinaudojo šiuo žinomai suklastotu antspaudu, nors tokia vet. gydytoja oficialiai neregistruota, tokiam asmeniui neišduota licencija verstis privačia veterinarine veikla, tokio spaudo negali būti, nes nėra tokio registracijos numerio, šį antspaudą uždėjo minėtuose dokumentuose ir pasirašė šios neegzistuojančios vet. gydytojos vardu ir šiuos dokumentus laikė bute, adresu (duomenys neskelbtini), ir dalį šių dokumentų 2020-09-04 pateikė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento Kretingos skyriaus pareigūnams patikrinimo metu ir uždėjo minėtą antspaudą dar aštuoniuose gyvūnų augintinių dokumentuose ir tokiu būdu šį antspaudą uždėdama minėtuose dokumentuose pasinaudojo šiuo minėtu žinomai suklastotu antspaudu, tai yra buvo kaltinama nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

3.3. Teismas, priimdamas nuosprendį, pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad I. A. pasirašė spaudo „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ vietoje, nes dėl šios kaltinimo aplinkybės nėra jokių objektyvių įrodymų, to nenustatė ir specialistai, tyrę dokumentus. Taip pat teismas išteisino I. A. pagal BK 301 straipsnio 1 dalį, padaręs išvadą, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti neginčijamą išvadą, kad I. A. žinojo, kad spaudas „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ yra netikras, jį turėjo ir panaudojo. Teismo nuomone, kaltinamosios versija, kad pas ją buvo atvykusi moteris, kurią ji laikė veterinare ir kuri skiepijo jos šunis ir naudojo spaudą „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“, byloje liko nepaneigta, netgi išsamiau ir netirta. Be to, kad realiai egzistuojantis asmuo A. S. pareigūnui pasakė, jog niekada nesivertė veterinarės veikla ir niekada nėra buvusi (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) rajone, I. A. nepažįsta, kiti duomenys, siekiant nustatyti kaltinamosios nurodytą asmenį kaip A. S., netikrinti, t. y. nesiaiškinta, iš kokio asmens kaltinamoji gavo šio asmens duomenis, kokiu numeriu kontaktavo su šiuo asmeniu, kas matė ir gali patvirtinti ar paneigti apie tokio asmens apsilankymą pas kaltinamąją ir pan.

3.4. Be to, teismas pasisakė, jog tai, kad kaltinamoji ikiteisminio tyrimo metu ne iš karto pripažino faktą, kad tai ji padarė įrašus apie vakcinas nuo pasiutligės, jos kaltės įrodymui reikšmės neturi, nes, kaip žinia, Konstitucijos 31 straipsnis garantuoja asmens nekaltumo prezumpciją ir ją paneigti yra teisėsaugos įstaigų, o ne paties kaltinamojo pareiga. Be to, baudžiamojo proceso įstatymas (21 straipsnio 4 dalis) taip pat garantuoja teisę įtariamajam tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju parodymų nenuoseklumas gali būti vertinamas tik sprendžiant klausimą dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių taikymo. Su šiais teismo argumentais prokurorė nesutinka, apeliaciniame skunde pažymėdama, kad toks parodymų nenuoseklumas rodo ir kaltinamosios nenuoširdumą bei jos parodymų nepatikimumą. Tai, jog kaltinamąja negalima tikėti, rodo ne tik jos parodymai dėl šių nusikaltimų epizodų. I. A. parodymus keitė dėl visų jai inkriminuotų veikų, siekdama sumenkinti arba savo vaidmenį dėl veikos padarymo, arba paties nusikaltimo pavojingumą.

3.5. Apklausiama dėl šių nusikalstamų veikų darymo I. A. kaskart teikė vis kitokius paaiškinimus. Ikiteisminio tyrimo 2021-01-19 apklausos metu ji nurodė, jog atvykusi A. S. į gyvūno pasą įklijuodavo skiepų lipduką arba įrašydavo ranka, koks skiepas buvo padarytas, ir pasirašydavo. Taip pat ji nurodė, jog A. S. atsiveždavo būtent tiek vakcinų, kiek reikėjo jos šunims suskiepyti ir buvo atvykusi gal tik tris kartus. Tačiau jau 2021-04-23 apklausos metu nurodė, kad A. S. atsiveždavo vakciną buteliuke be lipduko ir, suvakcinavusi šunis, toje vietoje, kur turi būti vakcinos pavadinimas, šią grafą paliko tuščią ir žadėjo kitą kartą atvežti lipdukus, o po kilusio sąmyšio ji pati surašė vakcinų numerius iš kitų gyvūnų pasų, iš kitų lipdukų. Šiuos parodymus ji pakeitė po rašysenos tyrimo paaiškėjus apie tai, jog rankraštinius įrašus apie skiepų pavadinimus padarė ji (tai patvirtino teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta tyrėja L. B., t. y., jog kaltinamoji prieš apklausą buvo informuota apie specialisto išvados rezultatus). Teismo posėdžių metu I. A. jau nurodė, jog veterinarijos gydytoja A. S. pas ją buvo atvykusi du kartus, įvardijo konkretų laikotarpį, kada tai buvo – vasaros viduryje ir vasaros pabaigoje.

3.6. Išanalizavus kaltinamosios duotus parodymus matyti, kad ji pati sau prieštarauja – teigė, jog gydytoja prieš atvykstant žinodavo, kiek šunų turės vakcinuoti, ir atsiveždavo būtent tiek vakcinų, kiek reikėjo šunų suskiepyti, tačiau, pagal I. A. parodymus, dėl neaiškių priežasčių pati savavališkai sudėdavo antspaudus bet kokiose knygutėse (vien knygučių, kuriose net nebuvo jokių įrašų apie vakcinas, bet buvo sudėti spaudai, buvo aštuonios); teigė, kad veterinarė buvo atvykusi du kartus, po to, kad tris, tačiau gyvūnų knygelėse yra įrašyta viena ir ta pati data. Kritiškai vertintini ir I. A. teiginiai, kad veterinarė pati atvyko į namus. Turėdama tokią patirtį šunų auginime, ji tikrai puikiai žino, kad veterinarai į namus nevažiuoja.

3.7. Teismas taip pat nurodė, kad specialistas, atlikęs rašysenos ir parašo tyrimą, nenustatė, kad šalia spaudo pasirašė būtent I. A., tačiau prokurorė pažymi, kad specialistas to ir nepaneigė. Šalia spaudų padėti parašai yra trumpi ir neinformatyvūs, tad akivaizdu, kad išvada negalėjo būti vienareikšmė, jog aiškiai galima nustatyti, koks asmuo padėjo šiuos parašus. Iš 2021-03-18 specialisto išvados aprašomosios dalies matyti, kad lyginant tiriamuosius parašus su sąlyginai laisvaisiais ir laisvaisiais bei eksperimentiniais I. A. parašų ir rašysenos pavyzdžiais, buvo nustatyti bendrųjų ir specialiųjų parašų požymių sutapimai – išlavinimo, judesių koordinacijos, nuolinkio, elementų dydžio. Taip pat matyti, jog specialistas nurodė, kad parašai yra išgalvotos transkripcijos. Specialistas nurodė, jog išvadų tikimybės yra penki lygiai. Šiuo atveju išvada buvo duota pagal trečią lygį, tai yra, kad tiriamuosiuose parašuose ir lyginamuosiuose rašysenos (parašų) pavyzdžiuose nustatytų rašysenos požymių yra nepakankamai ir jie nesudaro būtinos požymių visumos. Kitaip tariant, šie duomenys rodo, kad parašus galėjo pasirašyti ir I. A., nebuvo duota vienareikšmiška išvada, kad tiriamus parašus pasirašė ne ji, o kitas asmuo.

3.8. Daryti tam tikrą išvadą, jog tiriamuosius parašus galėjo pasirašyti I. A., galima ir atidžiai peržiūrėjus jos rašyseną, parašus ant ikiteisminio tyrimo dokumentų – kol dar nebuvo gauta specialisto išvada. I. A. procesiniuose dokumentuose didžiąją „A“ raidę rašė su užraitu (tiek pasirašydama pavardę, tiek paraše), taip kaip ir yra pasirašyta tiriamuosiuose parašuose A. S. vardu (2020-09-08, 2021-01-19 proceso veiksmų specialieji priedai), o jau apklausta po to, kai buvo gauta specialisto išvada ir ji buvo informuota apie tyrimo rezultatus, procesiniuose dokumentuose rašydama didžiąją „A“ raidę rašė be užraito tiek rašydama savo pavardę, tiek pasirašydama (2021-04-23 proceso veiksmo specialusis priedas). Matyti, jog ir rašydama laisvuosius rašysenos pavyzdžius, antrame lape pradėjo rašyti „A“ raidę su užraitu, o po to taisė į raidę be užraito. Tai rodo, kad I. A. iki specialisto išvados „A“ raidę rašė su užraitu, tačiau vėliau bandė rašyseną keisti, bandydama nuslėpti tiriamųjų parašų panašumą su savo rašysena.

3.9. Tai, kad I. A. neigė kaltę, vis keitė parodymus ir bandė duoti sau vis palankesnius parodymus, vertintina kaip siekimas išvengti atsakomybės ir suklaidinti teismą, o ne kaip sprendimas klausimo dėl lengvinančių aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Visi šie išanalizuoti duomenys, jų visuma rodo, kad tokio asmens kaip veterinarijos gydytoja A. S. nėra ir nebuvo, ir pas I. A. jokia veterinarijos gydytoja atvykusi nebuvo, nebuvo atlikta ir jokia gyvūnų vakcinacija – I. A., pasinaudodama žinomai suklastotu antspaudu, sukurtu nesamos veterinarijos gydytojos vardu, ir padarydama nesamų, neegzistuojančių vakcinų nuo pasiutligės įrašus gyvūnų dokumentuose, pasirašydama šalia spaudų, suklastojo gyvūnų dokumentus ir juos pateikė pareigūnams patikrinimo metu. Tai, kad pas I. A. nebuvo rastas antspaudas, dar nepaneigia aplinkybės, jog ji šio antspaudo neturėjo. Iš visų bylos duomenų akivaizdu, kad jokia veterinarė ar moteris, kurią I. A. laikė veterinare, atvykusi pas ją niekada nebuvo, todėl negalima sutikti su teismo nuomone, kad nebuvo imtasi visų priemonių patvirtinti ar paneigti šią kaltinamosios iškeltą versiją. Neįmanoma nustatyti tai, ko nebuvo. Teismas nurodė, kad nebuvo aiškintasi, iš kokio asmens I. A. gavo tariamos veterinarės duomenis. Su šiuo teismo teiginiu sutikti negalima – I. A. nurodė, kad neva veterinarės duomenis gavo iš kažkokio asmens Rietavo turguje ir šio asmens įvardyti negali, tad neaišku, kaip įmanoma būtų patikrinti šiuos I. A. nurodytus duomenis ir nustatyti jos įvardytą nežinomą asmenį, sutiktą turguje, kuris, akivaizdu, yra apskritai išgalvotas. Taip pat teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškintasi, kokiu numeriu I. A. kontaktavo su jos nurodytu asmeniu – tariama veterinare. Tačiau, prokurorės nuomone, neaišku, kokiu būdu tai būtų galima išsiaiškinti, jei I. A. teigė, kad šio asmens telefono numerio nebuvo išsisaugojusi telefone kontaktuose ir vėlgi grįžtant prie to paties fakto, jog negalima nustatyti kontaktų asmens, kurio nėra. Analogiškai galima pasisakyti ir apie paskutinį teismo teiginį, kad nebuvo imtasi priemonių nustatyti (patvirtinti ar paneigti), ar toks asmuo lankėsi pas kaltinamąją – neaišku, kas galėtų patvirtinti matęs atvykusią galbūt veterinarę ir pagal ką būtų galėjęs nuspręsti, kad tai yra būtent veterinarė, o ne, pavyzdžiui, šuniukų pirkėja ar I. A. pažįstama, giminaitė, draugė. Juo labiau, neaišku, kas galėtų tai paneigti, kad toks asmuo nebuvo pas ją atvykęs. Be to, dėl šios aplinkybės pasisakytina ir tai, kad neperduotas eksploatuoti ūkinis pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra nutolęs nuo kitų aplinkinių pastatų.

Dėl I. A. išteisinimo dėl žiauraus elgesio su gyvūnais

3.10. I. A. buvo kaltinama tuo, jog laikotarpiu nuo 2020-09-04 apie 21.00 val., iki 2020-09-05 apie 3.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, paėmusi iš (duomenys neskelbtini) ūkinio pastato biglių ir Labradorų veislės patinus, automobiliu „Volkswagen Multivan“, valstybins Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama keliu Skuodas–Plungė, pakeliui į (duomenys neskelbtini), paleido biglių veislės patiną ties (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., o Labradorų veislės patiną paleido ties (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., ir tokiu būdu, pažeisdama Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, sąmoningai padarė šiuos gyvūnus bepriežiūriais ir tokiu būdu žiauriai elgėsi su jais, nes šie gyvūnai – šunys – buvo partrenkti pro šalį važiavusių automobilių ir žuvo.

3.11. Teismas nuosprendyje dėl šio nusikaltimo padarymo nurodė, kad I. A. veiksmuose nėra tyčios, kuri yra būtinas inkriminuojamo nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis. Teismas nurodė, kad kaltinamosios veiksmams įtakos turėjo baimė (dėl persekiojimo), nerimas, siekis išvengti atsakomybės, todėl tikėtina, kad, paleisdama šunis nurodytomis sąlygomis, ji nenumanė ir nesiekė, kad jie žūtų ir (ar) būtų suluošinti. Teismas pripažino, kad kaltinamoji pasielgė neatsakingai, neatsargiai, tačiau tokie jos veiksmai nelaikytini nusikalstamais baudžiamąja prasme. Nenustačius visų baudžiamosios atsakomybės sąlygų, kyla administracinė atsakomybė, tačiau kadangi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento 2021-02-10 nutarimu I. A. jau buvo nubausta už veiksmus, kurie laikytini žiauriu elgesiu su gyvūnais, ir šie veiksmai atlikti tuo pačiu laikotarpiu, ji pakartotinai už tą pačią veiką nebaustina.

3.12. Taip pat teismas nurodė, kad I. A. ketino pabėgusius šunis susigrąžinti vėliau, tikėjosi, jog jie priklys ir juos priglaus žmonės. Kaip parodė liudytojas L. S., šunys buvo netoli gyvenamųjų namų, jis paskelbė informaciją facebook'e apie laukuose aptiktus šunis, turėdamas tikslą surasti šeimininką. Duomenų, kad I. A. tokiu būdu siekė visam laikui atsikratyti augintinių, byloje nėra. Šunų paleidimo vieta (netoli gyvenviečių) patvirtina, kad I. A. pagrįstai galėjo tikėtis, kad šunys gali priklysti pas žmones, ir ji turės realią galimybę juos susigrąžinti.

3.13. Teismas taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad vienas iš gyvūnų žuvo dėl to, kad jį patrenkė mašina, kitas – galbūt irgi dėl tos pačios priežasties. Šunys dėl kaltinamosios veiksmų – jų paleidimo – laisvai, be priežiūros klajojo teritorijoje, kur yra transporto priemonių pravažiuojami keliai, ir kaltinamoji galėjo numanyti, jog tamsoje, nežinomoje jiems vietoje paleisti gyvūnai gali žūti, partrenkti automobilio, tačiau kaltinamosios veiksmų atlikimo aplinkybės kelia abejonių, ar ji tikrai tai numatė ir sąmoningai leido joms kilti, t. y. kyla abejonių dėl priežastinio ryšio tarp kaltinamosios veiksmų ir kilusių pasekmių. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios kaltinamoji teigė, jog vežė šunis perduoti kitų asmenų globai ir dalį jų perdavė, pakeliui paleido penkis šunis, iš kurių nugaišo du. Jau vien ši aplinkybė rodo, kad šunų paleidimas nėra tendencinga jų žūties pasekmė. Šunų paleidimo aplinkybės, jiems iššokus iš automobilio tik pradarius duris rodo, kad kaltinamoji neturėjo tikslo jų tokiu būdu atsikratyti.

3.14. Byloje neabejotinai nustatyta, jog po to, kai I. A. paleido iš automobilio vieną kartą 3 biglius, kitą kartą du Labradorus, žuvo vienas Labradoro patinas ir vienas biglio patinas. Nors teismas kelia abejonę dėl vieno iš šunų – biglio patino – nugaišimo priežasties, byloje nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, kad šis šuo taip pat buvo partrenktas automobilio, o būtent šuns radimo vieta – krašto kelio Nr. 169 (Skuodas–Plungė) kelkraštis – ir nustatyti šio šuns daugybiniai sužalojimai (kairiojo šlaunikaulio, stipinkaulio, alkūnkaulio kaulų lūžiai, daugybinės poodinės hematomos, išsiliejusio kraujo krešuliai įvairiose kūno vietose, daugybiniai kepenų trūkimai, plaučių edema ir kt. sužalojimai) leidžia teigti, kad tokius sužalojimus šuo galėjo patirti tik stipraus smūgio metu. Be to, liudytojas L. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog kailis buvo žvyruotas, kruvinas ir tai leido manyti, kad šuo buvo partrenktas automobilio. Šios nustatytos aplinkybės neabejotinai leidžia teigti, kad ne tik Labradoro veislės šuo, bet ir biglio, t. y. abu šunys buvo partrenkti automobilių. Tai patvirtina tiek aptarti duomenys, tiek apklausti liudytojai R. K. ir L. S., tiek atliktas šunų gaišenų tyrimas.

3.15. Niekaip negalima sutikti su teismo teiginiais, kad I. A., pradariusi automobilio duris, tokiu būdu išleidusi šunis, neturėjo tikslo jais atsikratyti, kad paleido juos netoli gyvenviečių ir pagrįstai tikėjosi, kad šunys priklys pas žmones ir turės realią galimybę juos susigrąžinti, taip pat su teiginiu, jog ir liudytojas L. S. parodė, kad šunys buvo netoli gyvenamųjų namų. Prokurorės teigimu, teismas tokiais teiginiais iškraipė byloje nustatytas objektyvias bylos aplinkybes. Neaišku, kokiais duomenimis remdamasis teismas nurodė, kad šunys buvo paleisti netoli gyvenviečių ir kad liudytojas L. S. parodė, jog šunys buvo netoli gyvenamųjų namų. Priešingai, liudytojas L. S. teismo posėdžio metu duodamas parodymus nurodė, jog gyvenamoji vieta nuo tos vietos, kur bėgiojo kiti du gyvi likę biglių veislės šuniukai, buvo gal už 1 kilometro. Kaip matyti iš L. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelės, šuns gaišena rasta prie pat krašto kelio Nr. 169 (Skuodas–Plungė), t. y. dar toliau nuo gyvenvietės. Akivaizdu, kad eismas krašto keliuose yra pakankamai intensyvus. Kiti du šunys – Labradoro retriveriai – buvo paleisti toliau, taip pat tame pačiame krašto kelyje. Kaip parodė liudytojas R. K., toje vietoje, kur jis partrenkė Labradoro retriverį, aplink tą vietą nebuvo jokių gyvenamųjų namų, vien laukai. Tai matyti ir iš R. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelės. Taigi, kaip matyti iš byloje surinktų objektyvių, nešališkų duomenų, visi penki šunys buvo paleisti krašto kelyje Skuodas–Plungė, kur eismas yra intensyvus ir, priešingai nei teigia teismas, netoli jokių gyvenamųjų namų nebuvo, tad nepagrįstai tikėtis, kad šunys bus priglausti žmonių, nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Akivaizdu, kad tai yra tik gynybinė I. A. pozicija, siekiant sušvelninti savo padėtį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės už šiuos jai inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Teismas dėl neaiškių priežasčių rėmėsi ne objektyviais byloje surinktais duomenimis, o kaltinamosios parodymais, kurie visiškai prieštarauja tiek surinktai bylos medžiagai, tiek elementariai logikai. Tai, kad I. A. nesitikėjo, jog šunys išliks gyvi ir kad ji neketino jų susigrąžinti, juos išleido sąmoningai, rodo tolimesni jos veiksmai, kad ji šių šunų nebandė ieškoti nei grįždama iš (duomenys neskelbtini) rajono, nei kitą dieną. Rugsėjo pradžioje 7 val. ryto jau yra visiškai šviesu ir galima buvo vykti ieškoti ir susigrąžinti paleistus šunis, tačiau I. A. to nedarė. Tai rodo, kad ji tokių ketinimų neturėjo.

3.16. Niekaip negalima sutikti ir su teismo teiginiais, jog tai, kad kaltinamoji šunis paleido paveikta galbūt baimės dėl persekiojimo, nerimo ir siekio išvengti atsakomybės už netinkamomis sąlygomis laikomus šunis, šalina jos atsakomybę.

3.17. Be to, teismas nebuvo nuoseklus – vienur tikėjo kaltinamąja ir nurodė, kad I. A. tik pradarė duris ir šunys patys iššoko, ji pati neturėjo tokio tikslo jais atsikratyti, kitur nurodė, kad kaltinamosios veiksmams turėjo įtakos baimė, nerimas, siekis išvengti atsakomybės, todėl tikėtina, kad paleisdama šunis ji nenumanė ir nesiekė, kad jie žūtų ir (ar) būtų suluošinti. Nebeaišku, ar teismas tikėjo ir rėmėsi paskutiniais, pakeistais kaltinamosios parodymais, jog šunys iš automobilio iššoko patys, kai ji pradarė duris, ar duotais ikiteisminio tyrimo metu pirminiais parodymais, kai ji buvo nurodžiusi, jog šunis iš automobilio išleido pati. Be to, teismas nors ir nurodė, jog I. A. kaltė buvo neatsargi, bet kartu nurodė, kad jos veiksmuose yra administracinio nusižengimo požymių, nors administracinei atsakomybei kilti taip pat reikalinga tyčinė kaltės forma. Taigi nebeaišku, nei kokiais bylos duomenimis teismas rėmėsi priimdamas nuosprendį, nei kaip tuos duomenis vertino, jei vienu atveju dėl tos pačios veikos kaltės forma yra neatsargi, kitu atveju – tyčinė.

3.18. Teismo posėdžio metu I. A. duoti parodymai, kad abiem atvejais ne ji išleido šunis, o jie iššoko jai atidarius automobilio dureles, vertintini kritiškai kaip siekimas sumenkinti savo padarytą veiką, suklaidinti teismą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo metu 2020-09-08 apklausiama kaip įtariamoji I. A. buvo nurodžiusi, jog paleido tris biglius ir du Labradorus, o ne kad jie netikėtai, netyčia iššoko iš automobilio. Juo labiau, kad apklausos metu ji paaiškino, jog juos paleido bijodama, kad pas ją ras daug šunų, nes jau 2014 metais iš jos buvo atimti šunys. 2021-04-23 apklausos metu ji taip pat nurodė, jog pripažįsta faktines aplinkybes, nurodytas įtarime, kitaip tariant, jog ji šunis paleido, ir pasiteisino, kodėl taip pasielgė – nes nesitikėjo, kad juos partrenks automobilis ir kad jie žus.

3.19. Nepaisant to, I. A. paaiškinimas, kad taip nutiko netyčia du kartus, yra naivus. Juo labiau, kad 2022-04-13 posėdžio metu iš pradžių apklausiama ji nurodė taip pat, kaip ikiteisminio tyrimo metu – jog pati išleido šunis. Toliau tęsė, kad Labradorai automobilyje susipjovė ir neliko nieko kito, kaip juos išleisti, ir ji nelaukė, kol jie išsilakstys ir grįš. O vėliau jau teigė, kad ji pradarė duris ir jie išbėgo, ji jų nepaleido. Šie I. A. parodymai vertintini kritiškai – dar to paties teismo posėdžio metu ji tris kartus keitė parodymus. Prokurorė atkreipia teismo dėmesį, jog I. A. visų pirma paėmusi vežti tokį kiekį šunų (17 šunų) į vieną automobilį, turėjo suvokti, kokios gali būti pasekmės, vežant šunis ilgą atstumą; antra, jei būtų tikima I. A. parodymais, kad šunys susipjovė, kiekvienas suaugęs, protingas žmogus suvokia, kad atidarius duris yra didelė tikimybė, kad šuo iš automobilio iššoks, ir durelių neatlapos. Trečia, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad I. A. kažkas sekė, o jei ir būtų tikima šiais jos parodymais, neaišku, kodėl ji apskritai sustojo, nes ją būtų pasiviję, be to, jei, kai sustojo, buvo išsijungusi šviesas, kaip ji teigia, niekas jos automobilio ir nebūtų matęs, kodėl nepalaukė, kol nepravažiavo tos transporto priemonės, kurios ji manė, kad ją seka, ir būtų susirinkusi paleistus šunis. Abejonių, kad šunys iššoko patys, kelia ir ta aplinkybė, kad kiekvienoje vietoje buvo palikti tos pačios veislės šunys. Ketvirta, neaišku, kaip jai galėjo mama ar sesė informuoti, kad ją seka, jei ji su savimi neturėjo telefono aparato. Kaip minėta, tai, kad I. A. šunis paleido sąmoningai, rodo ir tokia aplinkybė, kad ji išaušus nevažiavo ieškoti paleistų šunų. Liudytojas L. S. toje pačioje vietoje biglių šunis matė tiek 9 val. ryto, tiek 11 val. Akivaizdu, kad I. A., vos išaušus, 6–7 val. ryto, būtų tuos šunis radusi ir galėjusi susirinkti, tačiau tokio noro, ketinimų nebuvo.

3.20. Taigi, nepaisant I. A. kaltės neigimo dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, byloje visiškai pakanka duomenų, liudijančių, kad ji šią nusikalstamą veiką padarė tyčia – suvokė, jog vežant tokį kiekį šunų viename automobilyje, jie ramiai neištvers tokios ilgos kelionės, suvokė, jog atidarius dureles šunys gali iššokti iš automobilio, suvokė, jog tamsoje ji jų neras, suvokė, kad jų likimas tampa nežinomu ir kad jie tampa bepriežiūriais, suvokė, kad šunis paleidžia intensyviame kelyje, po to du iš jų buvo partrenkti pro šalį važiavusių automobilių. Taigi šį nusikaltimą I. A. padarė netiesiogine tyčia – ji suprato, kad prieš gyvūnus atlieka nepagrįstus žiauraus pobūdžio veiksmus (palieka juos bepriežiūriais ant intensyvaus kelio), numatė, kad gyvūnai dėl to gali žūti ir, nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti.

3.21. Toks I. A. kaltės neigimas, bandymas duoti sau palankius parodymus, įnešti į bylą įvairių abejonių, vertintinas kaip siekimas išvengti atsakomybės ar sušvelninti savo padėtį, bandymas pateisinti savo poelgį, suklaidinti teismą, tačiau jos kaltė įrodyta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu surinktais ir ištirtais objektyviais duomenimis.

3.22. BK 72 straipsnis numato, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad I. A. su sugyventiniui priklausančiu automobiliu „Volkswagen Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vežė ir iš šio automobilio paleido biglių ir Labradorų veislės patinus, ir tokiu būdu padarė juos bepriežiūriais, dėl to šie gyvūnai žuvo, tikslinga iš I. A. priteisti konfiskuojamo turto vertę pinigais už šį automobilį, kadangi trečiajam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui tas asmuo žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti. Šiuo atveju automobilio savininkas E. M. nežinojo, kad jo automobilis bus naudojamas uždraustai veikai daryti, todėl konfiskuotina šio turto vertė. VšĮ „Emprekis“ duomenimis, vidutinio tokio automobilio kaina su PVM įvykio dieną buvo 1 890 Eur.

Dėl neteisingos, per švelnios bausmės paskyrimo I. A.

3.23. Prokurorės teigimu, skirdamas bausmę nuteistajai I. A. teismas nesivadovavo bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) ir nesilaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, kitas bylos aplinkybes ir į kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

3.24. BK 61strauipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

3.25. Nors I. A. buvo teisiama pirmą kartą, tačiau akivaizdu, kad ji, augindama ir veisdama gyvūnus, nevertino jų kaip gyvų padarų – ji ne tik šioje byloje buvo kaltinama žiauriu elgesiu su gyvūnais, bet ir yra nubausta už žiaurų elgesį su gyvūnais administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-361-361/2021. I. A. augintiniai buvo tik priemonė atsivesti kuo daugiau vadų ir iš to gauti pelno. Nepaisant to, ji savo elgesio dėl padarytų nusikalstamų veikų kritiškai nevertino, nesigailėjo nusikaltusi, priešingai, vis keitė parodymus ir klaidino teismą, nebuvo jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tad skiriant bausmę taip pat turi būti atsižvelgta ir į šias aplinkybes.

3.26. Visiškai nesutiktina su teismo teiginiu, kad I. A. visiškai prisipažino padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 202 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailėjosi. Kaip minėta, I. A. ne kartą keitė parodymus ir visiškai nesigailėjo padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, savo elgesio kritiškai nevertino, todėl ši lengvinanti aplinkybė turi būti pašalinta iš nuosprendžio.

3.27. Teismas nurodė, kad I. A. nustato už vidurkį mažesnį baudos dydį, nes ji teisiama pirmą kartą, yra lengvinanti aplinkybė ir augina mažametį vaiką. Tačiau I. A. tiek už BK 202 straipsnio 1 dalyje, tiek už BK 300 straipsnio 1 dalyje padarytas veikas buvo paskirti ne už vidurkį mažesni baudos dydžiai, o patys minimaliausi baudos dydžiai: už nesunkų nusikaltimą – 50 MGL, už apysunkį – 100 MGL dydžio bauda. Pagal teismo išvardytus motyvus nebuvo pagrindo I. A. paskirti pačių minimaliausių įstatyme numatytų baudų dydžių. Vien tai, kad I. A. nusikalstamas veikas padarė pirmą kartą ir augina mažametį vaiką, nesuteikia pagrindo skirti jai pačias minimaliausias bausmes.

3.28. Atsižvelgiant į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, nėra I. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ji nepadėjo tyrimui ir teismui, o tik kliudė, vis keitė parodymus, nepripažino savo kaltės, nesigailėjo padariusi nusikalstamas veikas, todėl, prokurorės nuomone, I. A. turėjo būti paskirtos griežtesnės bausmės, nei paskyrė teismas. I. A. paskirtos bausmės savo dydžiu yra aiškiai per švelnios, ji nebus pakankamai nubausta, nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, todėl I. A. turi būti paskirta griežtesnė bausmė už kiekvieno nusikaltimo padarymą.

3.29. Taip pat teismas I. A. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės užsiimti gyvūnų veisimo veikla atėmimą 2 metams. Akivaizdu, jog, esant nustatytoms bylos aplinkybėms, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra gerokai per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad I. A. nelegaliai gyvūnų veisimu užsiima jau labai ilgą laiką, jokių mokesčių iš šios veiklos nemokėjo, gyvūnus veisė labai prastomis jiems sąlygomis (už tai nubausta administracine nuobauda), būtina apriboti jai šią teisę ilgesniam laikui, kad ši priemonė ją drausmintų, leistų pakeisti savo elgesį ir jį apgalvoti ir galbūt ateityje sulaikytų nuo naujų analogiškų nusikalstamų veikų darymo.

3.30. Taigi byloje esančiais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad I. A. padarė jai inkriminuotas visas keturias veikas, numatytas BK 202 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje ir 310 straipsnio 1 dalyje. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms ir duomenims, matyti, kad teismas, išteisindamas I. A. dėl nusikaltimų, numatytų BK 301 straipsnio 1 dalyje ir 310 straipsnio 1 dalyje, pašalindamas iš kaltinimo aplinkybę, kad I. A. pasirašė spaudo „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ vietoje, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, neteisingai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus ir dėl to priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį, kuris turi būti pakeistas.

4. Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti jos apeliacinį skundą, o nuteistosios apeliacinį skundą atmesti. Gynėjas prašė tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas, prokurorės apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

6. Iš nuteistosios I. A. apeliacinio skundo matyti, kad ji nesutinka su jos nuteisimu pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir prašo dėl šio nusikaltimo ją išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, taip pat prašo panaikinti apylinkės teismo sprendimą paskirti jai baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą 2 metus užsiimti gyvūnų veisimo veikla ir sprendimą išieškoti iš jos konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 12 139 Eur. Prokurorė apeliaciniu skundu ginčija apylinkės teismo sprendimą išteisinti I. A. pagal BK 301 straipsnio 1 dalį ir 310 straipsnio 1 dalį ir prašo dėl šių nusikaltimų I. A. pripažinti kalta, taip pat nesutinka su apylinkės teismo sprendimu pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad I. A. pasirašė spaudo „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ vietoje, ir prašo šią aplinkybę palikti kaltinime, taip pat prašo sugriežtinti nuteistajai I. A. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, pakeisti teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimo terminą, atimant I. A. teisę verstis gyvūnų augintinių veisimu 5 metams, pašalinti iš nuosprendžio aplinkybę, kad I. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, jog ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, taikyti BK 67 straipsnį ir paskirti I. A. baudžiamojo poveikio priemonę – konfiskuoti konfiskuojamo turto vertę pinigais – 1 890 Eur. Kadangi apeliacinių skundų reikalavimai iš esmės skiriasi, apeliacinės instancijos teismas dėl nuteistosios I. A. ir prokurorės apeliacinių skundų pasisako atskirai.

Dėl nuteistosios I. A. apeliacinio skundo

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

7. Nuteistosios I. A. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas ją pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantės teigimu, tokį sprendimą apylinkės teismas priėmė neįrodęs ir bylos duomenimis nepagrindęs esminio BK 202 straipsnio požymio, atribojančio veiką nuo administracinio nusižengimo – versliškumo. I. A. nurodo, kad ji sutinka su teismo išvadomis, kad jos laikotarpiu nuo 2015 m. vasaros iki 2020-09-03 vykdyta veikla – gyvūnų veisimas ir jų pardavimas – atitiko individualios veiklos požymius, t. y. savarankiškumo, tęstinumo, ekonominės naudos siekio ir leidimo bei licencijos tokiai veiklai vykdyti neturėjimas rodo tokios jos veiklos neteisėtumą, tačiau, apeliantės nuomone, tokia neteisėta veikla atitinka ne nusikalstamos veikos, o administracinio nusižengimo sudėties požymius. Apeliantės teigimu, apylinkės teismas, vertindamas jos vykdytos veiklos versliškumo požymius ir konstatuodamas veiklos pastovumą ir sistemiškumą, neatsižvelgė į tai, kad jos parduotų šunų skaičius ir duomenys apie jos įdėtus skelbimus internete apie parduodamus šunis buvo nustatytas už labai ilgą laikotarpį – apie 5 metus, todėl vien tai, kad bendras parduotų gyvūnų skaičius yra pakankamai didelis (nustatyta ne mažiau nei 40 asmenų, įsigijusių šunis) ir ji publikavo didelį kiekį skelbimų, apeliantės nuomone, nereiškia, kad šie požymiai rodo veiklos versliškumą. Tokios teismo išvados nepagrindžia ir byloje nustatyta aplinkybė, kad per visą jai inkriminuojamą tokios veiklos vykdymo laikotarpį ji pardavė gyvūnų už 12 5310 Eur sumą, nes atsižvelgiant į tai, kad pagal šiuo metu nustatytą MGL dydį, neteisėta ūkinė komercinė veikla baudžiamąją atsakomybę užtraukia, kai per metus gautų pajamų dydis viršija 21 000 Eur, pagal jos per metus gautas pajamas už neteisėtą veiklą (vidutiniškai po 506,20 Eur per metus) turėtų būti taikoma ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė. Patalpų įrengimas (2019 m. jos buvo rekonstruotos ir pritaikytos gyvūnų veisimui), priešingai teismo išvadai, taip pat nepagrindžia versliškumo požymių, nes, I. A. teigimu, patalpos buvo įrenginėjamos tam, kad ji galėtų teisėtai vykdyti gyvūnų veisimo veiklą (iki 2020-09-03 kreiptis dėl leidimo veisti gyvūnus gavimo ji negalėjo, nes įrengtos patalpos buvo nebaigtos statybos, todėl veiklos vykdymas tokiose patalpose nebuvo galimas). Sutikti su šiais nuteistosios I. A. apeliacinio skundo argumentais apygardos teismas neturi pagrindo.

8. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga(-s), ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal BK 202 straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, yra nurodęs, kad šiuo atveju neteisėtumas sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu. Kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai: neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus); akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; licencija (leidimas) gauta(-s) pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-37-689/2018, 2K-130-976/2018). Baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą siejama su tokiais objektyviaisiais požymiais, kaip versliškumas arba stambus mastas. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumą, yra ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas, kartu ir tinkamas motyvavimas yra būtini tokio pobūdžio bylose. Nenustačius nė vieno iš šių požymių, neteisėta veikla užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 127 straipsnį (anksčiau galiojęs ATPK 173 straipsnis).

9. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis suprantamas kaip kriterijus, rodantis didesnį šios veikos pavojingumą nei analogiško administracinio nusižengimo (ANK 127 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas formaliai ar vadovaujantis vien padarytų pažeidimų skaičiumi ir pan. ANK 127 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ iš esmės reiškia ne ką kita, kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Tačiau versliškumo sąvoka apima ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi ūkine, profesine ar kitokia veikla sąvokos. Nors įstatyme versliškumo samprata nėra aiškiai apibrėžta, tačiau kasacinės instancijos teismo nutartyse, aiškinant versliškumo požymio turinį, nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-303-507/2016 ir kt.). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos mastą (ir pavojingumą), kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai (pvz., su tiekėjais), aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016, 2K-7-102-222/2018 ir kt.). Veiklos stambaus masto kriterijus baudžiamuosiuose įstatymuose taip pat nėra apibrėžtas. ANK 127 straipsnio 5 dalyje pateiktas administracinės atsakomybės taikymo kriterijus, kurį aiškinant sistemiškai baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine, profesine ar kitokia veikla gali kilti, kai per metus iš neteisėtos veiklos gaunamų pajamų dydis ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė viršija 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (25 000 Eur) sumą.

10. BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad kaltininkas supranta, jog neteisėtai verčiasi ekonomine veikla, ir nori taip veikti.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta, kad I. A. nuo 2015 m. vasaros iki 2020-09-03 neteisėtai (t. y. neturėdama leidimo veisti gyvūnų augintinius ir neužregistravus individualios veiklos jais prekiauti, neturėdama jokio mokesčio mokėtojo statuso), versliškai vertėsi ūkine veikla – gyvūnų veisimu ir jų pardavimu. Ši I. A. vykdyta veikla atitiko individualios ūkinės veiklos požymius, t. y. savarankiškumo, tęstinumo, ekonominės naudos siekio, ir leidimo tokiai veiklai vykdyti neturėjimas rodo tokios veiklos neteisėtumą.

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajai I. A. inkriminuotoje veikoje esminis neteisėto vertimosi ūkine veikla požymis – versliškumas – pirmosios instancijos teismo yra nustatytas ir atskleistas – skundžiamame teismo nuosprendyje išsamiai aptarti I. A. veiksmai ir motyvuotai atskleistas jos neteisėto vertimosi ūkine veikla mechanizmas. Kaip nustatyta byloje, I. A. neteisėta gyvūnų veisimo ir pardavimo veikla užsiėmė nuo 2015 metų vasaros iki 2020-09-03 (šios faktinės aplinkybės I. A. neginčija), t. y. dagiau nei penkerius metus laiko, tai teismui leido spręsti apie tokios veiklos pastovumą, jos nuolatinį pobūdį. Gyvūnų augintinių pirkėjų aktyvi paieška, siūlant parduoti išveistus gyvūnų augintinius per skelbimus internete (puslapyje „Skelbiu.lt“) ir jų pardavimas (I. A. neginčija byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad minėtu laikotarpiu pardavė iš viso ne mažiau kaip 37 šuniukus ir 2 kačiukus ir per šį laikotarpį gavo ne mačiau kaip 12 531 Eur pajamų, apklausiama bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu I. A. nurodė, kad buvo ir daugiau parduotų augintinių, kurie byloje nenustatyti ir kurių ji jau neprisimena; apeliaciniame skunde pripažįsta, kad šios bylos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti visi iš jos gyvūnus pirkę asmenys), taip pat tai, kad I. A. jai inkriminuojamų veikų padarymo metu niekur nedirbo ir ši veikla, kaip pagrįstai nustatyta byloje, jai buvo pagrindinis pajamų šaltinis (tuo laikotarpiu ji niekur nedirbo ir jokia kita veikla neužsiėmė, kaip pati nurodė, nuo 2017 m. augina vaiką, iki tol buvo registruota Darbo biržoje, ją išlaikė vyras), galiausiai, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš I. A. paimtų gyvūnų kiekis (iš viso iš jos buvo paimta 50 gyvūnų), jų veislių įvairovė ir dominuojanti patelių lytis, 2019 m. įrengtos gyvūnų auginimui (veisimui) pritaikytos patalpos (kaip liudytojas teisme apklaustas I. A. sugyventinis E. M., su kuriuo kartu gyvena nuo 2018 m. parodė, kad I. norėjo auginti šunis, todėl jos prašymu 2019 m. rugsėjo mėn. jis įrengė tam pritaikytas patalpas), augintinių laikymo vietos, jų skaičiaus keitimas, atsižvelgiant į gyvūnų savybes (jautrumą šalčiui) ir fiziologinius procesus (nėštumą ir gimdymą) rodo didesnį jos neteisėtos veikos pavojingumą ir pagrindžia versliškumo požymį.

13. Tokios išvados nepaneigia I. A. apeliacinio skundo argumentai, kad jos parduotų šunų skaičius ir duomenys apie jos įdėtus skelbimus internete apie parduodamus šunis buvo nustatyti už labai ilgą laikotarpį – apie 5 metus, todėl vien tai, kad bendras parduotų gyvūnų skaičius yra pakankamai didelis (nustatyta ne mažiau nei 40 asmenų, įsigijusių šunis) ir ji publikavo didelį kiekį skelbimų, apeliantės nuomone, nereiškia, kad šie požymiai rodo veiklos versliškumą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pati I. A., kaip minėta, bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu pripažino minėtu laikotarpiu pardavusi ne mažiau kaip 37 šuniukus ir 2 kačiukus ir per šį laikotarpį gavo ne mačiau kaip 12 531 Eur pajamų, kartu nurodė, kad buvo ir daugiau parduotų augintinių, kurie byloje nenustatyti ir kurių ji jau neprisimena. Įvertinus tai, priešingai I. A. apeliacinio skundo teiginiams, nėra pagrindo pripažinti, kad jos vykdyta veikla neatitinka vieno iš būtinųjų BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – veiklos versliškumo.

14. Tokios išvados nepaneigia ir I. A. apeliacinio skundo argumentai, kad ji šunis augino ir prižiūrėjo viena, papildomai darbuotojų nesamdė, iki 2019 metų šunis augino buitinėmis sąlygomis, t. y. ne specialiai pritaikytose patalpose, laikomų šunų kiekis taip pat nebuvo ypač didelis. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog pati apeliantė neginčija, kad 2020-09-04 patikrinimo metu iš jos buvo paimta apie 40 šunų, o tai rodo išties nemažą jų kiekį, nepaisant to, kad dalis jų, kaip pažymi apeliantė, buvo jaunikliai. Kita vertus, tyrimo metu nebuvo galimybės nustatyti per penkerių metų laikotarpį I. A. laikomų šunų tikslaus skaičiaus, nes ji pati nurodė, kad tikslaus skaičiaus neprisimena, tačiau neneigė buvus jų daugiau, nei buvo nustatyta šios bylos ikiteisminio tyrimo metu, ir kad ji pardavė daugiau jauniklių. Tai, kad tik 2019 m. buvo įrengtos gyvūnų auginimui (veisimui) pritaikytos patalpos nepaneigia, kad šia veikla I. A. užsiėmė kur kas anksčiau – kaip neginčijamai nustatyta byloje, nuo 2015 m. vasaros (tai ji pati pripažino), ir šią veiklą, nepaisant tam skirtų patalpų įrengimo 2019 m., neteisėtai (tokios veiklos neįregistravus įstatymo nustatyta tvarka) vykdė ir toliau. I. A. teiginiai, kad iki 2020-09-03 kreiptis dėl leidimo veisti gyvūnus gavimo ji negalėjo, nes įrengtos patalpos buvo nebaigtos statybos ir veiklos vykdymas tokiose patalpose nebuvo galimas, vertintini kaip deklaratyvus siekis sušvelninti savo teisinę padėtį, nes, kaip minėta, šia veikla neteisėtai (neturėdama leidimo veisti gyvūnų augintinius ir neužregistravusi individualios veiklos jais prekiauti) ji užsiėmė nuo 2015 m. vasaros ir ją vykdė visą penkerių metų laikotarpį, nepaisant to, kad specialiai tam skirtos patalpos buvo įrengtos tik 2019 m., t. y. po ketverių metų šios neteisėtos veikos vykdymo pradžios, kuri, net ir įrengus tam skirtas patalpas 2019 m., ir toliau buvo vykdoma neteisėtai. Byloje nėra duomenų, kad I. A. būtų kreipusis kreipėsi dėl leidimo, tačiau jis jai nebuvo išduotas dėl to, kad 2019 m. įrengtos gyvūnų auginimui (veisimui) pritaikytos patalpos buvo nebaigtos statybos. Todėl jos pasiteisinimas, kad patalpos buvo įrengtos tuo tikslu, kad ji galėtų teisėtai vykdyti gyvūnų veisimo veiklą, vertintinas kaip gynybinė versija, deklaratyviai siekiant paneigti teismo išvadas dėl patalpų įrengimo, kaip vieno iš versliškumo požymių.

15. Veiklos versliškumo nepaneigia ir apeliantės skundo argumentai, kad iš nelegalios veiklos gautos pajamos buvo nepastovios ir kintamos (gyvūnai buvo parduodami, kai patelės atsivesdavo jauniklių, tai būdavo tik 2–3 kartus per metus) ir, atskaičius faktines išlaidas, nebuvo pakankamos pragyventi, todėl, pasak I. A., jos negali būti laikomos jos darbinėmis ir pagrindinėmis pajamomis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ne visi I. A. parduoti gyvūnai buvo nustatyti, tai pripažino ir ji pati, nurodydama, kad buvo ir daugiau parduotų gyvūnų. Kaip liudytojai byloje apklausti gyvūnų pirkėjai taip pat patvirtino, kad buvo pardavinėjama daugiau gyvūnų, nei jie nupirko, o ir pati I. A., kaip minėta, pripažino, kad buvo daugiau asmenų, nei nustatyta, kuriems ji pardavė šunis. Todėl nustatyti visas I. A. iš neteisėtos veiklos gautas pajamas nebuvo galimybės. Įvertinęs šias aplinkybes ir tai, kad visą veikos vykdymo laikotarpį I. A. niekur nedirbo, kita veikla neužsiėmė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad iš neteisėtos veiklos gautos pajamos buvo I. A. pragyvenimo šaltinis, kartu pagrįstai atkreipdamas dėmesį ir į tai, kad jos sutuoktinio, vėliau sugyventinio gautos pajamos, kaip matyti iš byloje esančių šių asmenų pajamų deklaracijų (t. 9, b. l. 148–160), buvo nedidelės (L. A. ypač mažos), kad būtų pakankamos pragyventi visai šeimai. Šių duomenų visumos kontekste nėra pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais, kad šunų veisimas ir pardavimas tebuvo jos laisvalaikio užsiėmimas, hobis, o ne pagrindinė veikla, iš kurios ji gaudavo pajamas pragyvenimui. Tai, be kita ko, pagrindžia pakankamai ilgas neteisėtos veiklos vykdymo laikotarpis (penkeri metai) ir per šį laikotarpį iš neteisėtos veikos I. A. uždirbtos pajamos – ne mažiau kaip 12 531 Eur (jų tikslaus dydžio nebuvo galimybės nustatyti, nes, kaip pripažino pati I. A., buvo ir daugiau asmenų nei nustatyta, kuriems ji pardavė šunis), taip pat ir pačios apeliantės nurodyta aplinkybė, kad 2019 m. buvo įrenginėjamos patalpos būtent tuo tikslu, kad ji galėtų teisėtai vykdyti gyvūnų veisimo veiklą, taigi ir gauti iš šios veiklos pajamų, tačiau ir toliau šią veiklą tęsė jos neįregistravusi, slėpė iš vykdomos neteisėtos veiklos gautas pajamas nuo mokesčių administratoriaus ir nesumokėjo nustatytų mokesčių. Tokia veikla, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, pažeidžia nustatytą vertimosi ekonomine veikla tvarką ir prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-689/2018).

16. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalies požymius ir nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurioms esant I. A. taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 202 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad spręsdamas I. A. baudžiamosios atsakomybės klausimą pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl vieno iš būtinųjų BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – veiklos versliškumo. Skundžiamame nuosprendyje versliškumo požymis yra išsamiai motyvuotas I. A. veiklos pastovumu, piniginių pajamų (užmokesčio) už gyvūnų augintinių pardavimą gavimu tik iš šios veiklos (kaip minėta, I. A. niekur nedirbo, kita veikla neužsiėmė) ir kitomis jau minėtomis aplinkybėmis, rodančiomis šios veiklos versliškumą (kartu ir pavojingumą baudžiamojo įstatymo taikymo prasme). Būtent šio vieno iš būtinųjų BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių (veikos versliškumo) nustatymas leidžia atriboti administracinę atsakomybę nuo baudžiamosios. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyta argumentacija yra pakankama veiklos versliškumo požymiui pagrįsti. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad I. A. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

17. Dėl I. A. apeliacinio skundo argumento, kad pagal šiuo metu nustatytą MGL dydį neteisėta ūkinė komercinė veikla užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai per metus gautų pajamų dydis viršija 21 000 Eur, tuo tarpu byloje nustatyta, kad užsiimdama neteisėta veikla, per visą jai inkriminuojamą tokios veiklos vykdymo laikotarpį ji gavo 12 5310 Eur pajamų, t. y. vidutiniškai po 2 506,20 Eur per metus, pažymėtina, kad stambaus masto kriterijus I. A. inkriminuotoje veikoje dėl neteisėtos ūkinės veiklos nustatytas nebuvo. Kita vertus, ji pati, kaip minėta, pripažįsta, kad pardavė daugiau gyvūnų augintinių, kurie šios bylos tyrimo metu nebuvo nustatyti ir kurių ji neprisimena, todėl pripažinti, kad jos pajamos už gyvūnų pardavimą vidutiniškai tesiekė po 2 506,20 Eur per metus, nėra pagrindo.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, I. A. veikoje pagrįstai nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymiai; baudžiamasis įstatymas – BK 202 straipsnio 1 dalis, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, I. A. pritaikytas tinkamai.

Dėl turto konfiskavimo

19. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl taikyto turto konfiskavimo pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje teismas BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių pagrindu iš I. A. konfiskavo iš neteisėtos ūkinės veiklos (verslinio gyvūnų augintinių veisimo ir jų pardavimo) už laikotarpį nuo 2015 m. vasaros iki 2020-09-03 gautas pajamas – 12 531 Eur (iš šios sumos, įvertinus tai, kad dėl vykdomos veiklos neteisėtumo I. A. už minėtą laikotarpį nesumokėjo VMI 392 Eur GPM ir taip padarė VMI 392 Eur turtinę žalą, konfiskuotino turto vertė sumažinta iki 12 139 Eur (12 531–392=12 139).

20. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikalstamos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

21. Byloje neginčijamai nustatyta, kad I. A. užsiėmė veikla, kuri pasireiškė gyvūnų veisimu ir pardavimu, tai darė neteisėtai ir gavo už šią veiklą pajamas. Šių pajamų ji nedeklaravo, jas slėpė, gyventojų pajamų mokesčio valstybei nesumokėjo. Taigi šios pajamos (gauti pinigai) neabejotinai yra BK 202 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos rezultatas.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad I. A. iš neteisėtos ūkinės veiklos uždirbo ne mažiau kaip 12 531 Eur pajamų (šių faktinių aplinkybių I. A. neginčija), pagrįstai šią sumą (iš jos išminusavęs VMI nesumokėtus mokesčius – 392 Eur GPM) konfiskavo iš jos kaip nusikalstamų veikų rezultatą, kurį sudaro bendra už laikotarpį nuo 2015 m. vasaros iki 2020-09-03 gautų pajamų pardavus neteisėtai veistų gyvūnų augintinius suma.

23. Sutiktina su I. A. apeliacinio skundo argumentu, kad gyvūnų veisimo ir pardavimo veikla pati savaime nėra neteisėta, tačiau nagrinėjau atveju I. A. vykdytos veiklos neteisėtumą, kaip minėta anksčiau, pagrindžia byloje neginčijamai nustatytos faktinės aplinkybės, kad šia veikla (laikotarpiu nuo 2015 m. vasaros iki 2022-09-03 neteisėtai veisė įvairių veislių šunis ir jų mišrūnus bei kates ir pardavė jų jauniklius už įvairias sumas ne mažiau kaip keturiasdešimčiai fizinių asmenų ir gavo už tai iš viso ne mažiau kaip 12 531 Eur pajamų) ji užsiėmė, neturėdama leidimo veisti gyvūnų augintinius, kai šis leidimas yra reikalingas, ir neužregistravusi individualios veiklos jais prekiauti, šia veikla ji užsiėmė versliškai ir neturėdama jokio mokesčių mokėtojo statuso, nuo gautų pajamų pardavusi gyvūnų augintinius gyventojų pajamų mokesčio valstybės biudžetui nesumokėjo. Visos šios aplinkybės (o ne, priešingai apeliantės tvirtinimui, vien tai, kad ji nebuvo įtraukta į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tvarkomą Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, sąrašą ir nesiregistravo mokesčių mokėtojų registre) rodo šios veiklos neteisėtumą, kuris šiuo atveju sietinas su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu, o iš jos gautos pajamos (gauti pinigai), kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, neabejotinai yra BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos rezultatas, jos gautos nusikalstamu būdu, todėl turi būti konfiskuotos vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis. Todėl apylinkės teismas pagrįstai I. A. iš neteisėtos ūkinės veiklos gautas pajamas – 12 531 Eur, iš jų išminusavęs valstybei mokėtiną 392 Eur GPM sumą, konfiskavo.

24. Atsižvelgdama į aptartus duomenis teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas iš I. A. konfiskuoti jos neteisėtai gautas pajamas, baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnį) taikė tinkamai.

Dėl BK 68² straipsnio 1 dalies taikymo

25. I. A. apeliaciniame skunde BK 68² straipsnio 1 dalies netinkamas taikymas grindžiamas, apeliantės teigimu, nepagrįstai ir nemotyvuotai jai paskirta baudžiamojo poveikio priemone – teisės atėmimu dvejus metus užsiimti gyvūnų veisimo veikla. Pasak I. A., jos padaryta nusikalstama veika nebuvo padaryta darbinės ar profesinės veiklos srityje, baudžiamojo įstatymo pažeidimą lėmė tik tai, kad veikla buvo vykdoma neturint leidimo ir neinformavus apie tai mokesčių administratoriaus, todėl, apeliantės nuomone, BK 68² straipsnio l dalyje nustatytos sąlygos skirti jai tokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę neegzistavo. Sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

26. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti arba apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir paskyrimas yra teismo diskrecija. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas individualiai įvertina kaltininko asmenybę, kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2011, 2K-35-719/2022). Atsižvelgdamas į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios nuteistajam gali turėti didžiausią poveikį, taip padėdamas įgyvendinti bausmės paskirtį, apibrėžtą BK 41 straipsnio 2 dalyje.

27. BK 68² straipsnio 1 dalyje nurodyta privaloma teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimo taikymo sąlyga – asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Pirmosios instancijos teismas paskyrė I. A. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės užsiimti gyvūnų veisimo veikla atėmimą dvejiems metams, atsižvelgdamas į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį.

28. Byloje nustatyta, kad I. A. neturėdama leidimo užsiėmė ūkine, komercine veikla – veisė ir pardavinėjo gyvūnus. Šia neteisėta veikla ji užsiėmė nuolat ir sistemingai, kaip nustatyta byloje – nuo 2015 metų vasaros iki 2020-09-03 – ir per šį laikotarpį gavo ne mačiau kaip 12 531 Eur pajamų (visų iš šios neteisėtos veiklos gautų pajamų dydžio, nesant galimybės tiksliai nustatyti parduotų gyvūnų skaičiaus, nepavyko nustatyti). Be to, byloje nustatyta ir tai, kad I. A. kaltinime nurodytose dokumentuose (11 gyvūnų pasuose ir 2 veterinarijos knygelėse) įrašė žymas apie tariamas šunų vakcinacijas nuo pasiutligės, nors tokios vakcinos Lietuvos Respublikoje neregistruotos, tokiu būdu suklastodama šiuo dokumentus, ir šiuos dokumentus laikė savo bute ir 2020-09-04 patikrinimo metu dalį jų pateikė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnams. Taigi akivaizdu, kad I. A. padarytos nusikalstamos veikos – tai ne atsitiktinis, o dėsningas sistemingo priešingo teisei veikimo rezultatas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teisės užsiimti gyvūnų veisimo veikla atėmimas dvejų metų terminui yra teisinga, proporcinga ir pagrįsta baudžiamojo poveikio priemonė, siekiant tikslų, nustatytų BK 1 straipsnio 1 dalyje ir BK 41 straipsnio 2 dalyje.

29. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad BK 68² straipsnio l dalyje nustatytos sąlygos skirti jai tokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę neegzistavo, nes baudžiamojo įstatymo pažeidimą lėmė tik tai, kad veikla buvo vykdoma neturint leidimo ir neinformavus apie tai mokesčių administratoriaus. Būtent atsižvelgdamas į I. A. vykdytos neteisėtos veiklos pobūdį, nustatytų teisės aktų pažeidimų mastą ir pavojingumą, į tai, kad ji pakankamai ilgą laikotarpį – penkerius metus – veisė ir pardavinėjo gyvūnų augintinius, neturėdama tam leidimo, gyvūnų prekybai individualios veiklos nebuvo užregistravusi ir iš šios veiklos gautų pajamų nedeklaravo, mokesčių nemokėjo, pirmosios instancijos padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju negalima palikti I. A. teisės užsiimti gyvūnų veisimo veikla, kurią ji vykdė neturėdama tam leidimo pakankamai ilgą laiką, nepaisydama gyvūnų veisėjams taikomų reikalavimų, kuriuos, kaip pati pripažino, žinojo, tačiau jų nepaisė. Tokią išvadą pagrindžia ir jau minėta byloje neginčijamai nustatyta aplinkybė, kad I. A. laikotarpiu nuo 2020 m. pradžios iki 2020-09-03 suklastojo tikrus įvairius gyvūnų augintinių dokumentus – 11 gyvūnų pasuose ir 2 veterinarijos knygelėse, kaip pati pripažino, padarė įrašus apie vakcinas nuo pasiutligės, šiuos dokumentus laikė ir patikrinimo metui pateikė atsakingoms institucijoms, dėl to skundžiamu nuosprendžiu ji buvo nuteista ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (ši nuosprendžio dalis nuteistosios nėra skundžiama).

30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, ir spręsdamas aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo klausimą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

31. Prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl I. A. išteisinimo pagal BK 301 straipsnio 1 dalį ir 310 straipsnio 1 dalį ir pripažinti ją kalta dėl šių nusikaltimų; pakeisti nuosprendžio dalį dėl pašalintos aplinkybės iš kaltinimo, kad I. A. pasirašė spaudo „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ vietoje ir šią aplinkybę palikti kaltinime; taikant BK 67 straipsnį, paskirti I. A. baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą – konfiskuoti konfiskuojamo turto vertę pinigais – 1 890 Eur; pakeisti teisės užsiimti tam tikra veikla atėmimo terminą ir atimti I. A. teisę verstis gyvūnų augintinių veisimu 5 metams; pašalinti iš nuosprendžio aplinkybę, kad I. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, jog ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, ir nustatyti, kad nėra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei sugriežtinti jai paskirtas bausmes. Būtent šiais klausimais apygardos teismas ir pasisako.

Dėl pašalintos aplinkybės iš kaltinimo dėl dokumentų suklastojimo ir dėl I. A. išteisinimo dėl žinomai suklastoto antspaudo panaudojimo

32. I. A. buvo kaltinama tuo, kad pasinaudojo žinomai suklastotu antspaudu: laikotarpiu nuo 2020 m. pradžios iki 2020-09-03 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje kaltinime nurodytuose dokumentuose – gyvūnų pasuose, veterinarijos knygelėse – uždėjo antspaudą „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“ ir tokiu būdu šį antspaudą uždėdama minėtuose dokumentuose pasinaudojo žinomai suklastotu antspaudu „Privati vet. gydytoja A. S., 09-341“, nors tokia vet. gydytoja oficialiai neregistruota, jai neišduota licencija verstis privačia veterinarine veikla, tokio spaudo negali būti, nes nėra tokio registracijos numerio.

33. Plungės apylinkės teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad I. A. pasirašė spaudo „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ vietoje, skundžiamame 2022-06-01 nuosprendyje konstatavęs, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad būtent I. A. ir pasirašė šiuose dokumentuose, pažymėdamas, kad to nenustatė ir specialistai, tyrę dokumentus. Teismo vertinimu, tai, kad šiuos dokumentus turėjo I. A. ir pateikė veterinarijos specialistams, neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad ji pasirašė spaudo „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ vietoje. Be to, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti neginčijamą išvadą, jog I. A. žinojo, kad spaudas „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ yra netikras, jį turėjo ir panaudojo ir dėl šio kaltinimo, vadovaudamasis principu, kad visos abejonės vertintinos kaltinamo asmens naudai, I. A. pagal BK 301 straipsnio 1 dalį išteisino. Teismo vertinimu, nors byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad spaudas „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ yra netikras, tačiau vien šis faktas ir tai, kad I. A. turėjo dokumentų, kuriuose jis uždėtas, dar nereiškia, kad ji juo ir pasinaudojo, kaip kad yra kaltinama. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad Spaudas „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ pas I. A. nerastas ir byloje nėra duomenų, kad ji jį būtų turėjusi ir naudojusi. Teismo nuomone, I. A. versija, kad pas ją buvo atvykusi moteris, kurią ji laikė veterinare ir kuri skiepijo jos šunis ir naudojo spaudą „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“, byloje liko nepaneigta, netgi išsamiau ir nebuvo tirta. Be to, kad realiai egzistuojantis asmuo A. S. pareigūnui pasakė, jog niekada nesivertė veterinarės veikla ir niekada nėra buvusi (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) rajone, I. A. nepažįsta, kiti duomenys, siekiant nustatyti I. A. nurodytą asmenį kaip A. S., netikrinti, t. y. nesiaiškinta, iš kokio asmens kaltinamoji gavo šio asmens duomenis, kokiu numeriu kontaktavo su šiuo asmeniu, kas matė ir gali patvirtinti ar paneigti apie tokio asmens apsilankymą pas kaltinamąją ir pan.

34. Prokurorė, nesutikdama su šiomis teismo išvadomis, apeliaciniame skunde visų pirma pažymi, kad I. A. kaskart teikė vis kitokius paaiškinimus dėl gyvūnų vakcinavimo aplinkybių, tačiau pažymėtina, kad I. A. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu pripažino padariusi įrašus apie vakcinas nuo pasiutligės kaltinime nurodytose dokumentuose – 11 gyvūnų pasuose ir 2 veterinarijos knygelėse, šiuos dokumentus laikiusi ir patikrinimo metui pateikusi atsakingoms institucijoms, dėl to skundžiamu nuosprendžiu ji buvo nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (ši nuosprendžio dalis nėra skundžiama). O tai, kad I. A. ne iš karto pripažino šį faktą ir jos parodymai, kaip akcentuojama prokurorės apeliaciniame skunde, šiuo atveju nebuvo nuoseklūs, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, jos kaltės įrodymui reikšmės neturi, nes, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodyti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, Nr. 2K-315/2012, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-177/2009). Kita vertus, kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet ir kartu tiriant, įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant ir panašiai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006).

35. Nagrinėjamu atveju byloje nesant jokių patikimų ir abejonių nekeliančių objektyvių duomenų, kad I. A. pasirašė spaudo „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ vietoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šia aplinkybę pašalino iš kaltinimo, pažymėdamas, kad to nenustatė ir specialistai, tyrę dokumentus. Nors prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad specialistas, atlikęs rašysenos ir parašo tyrimą, nors nenustatė, tačiau ir nepaneigė, kad šalia spaudo pasirašė būtent I. A., be to, nurodo, kad daryti tam tikrą išvadą, jog tiriamuosius parašus galėjo pasirašyti I. A., galima ir atidžiai peržiūrėjus jos rašyseną, parašus ant ikiteisminio tyrimo dokumentų – iki specialisto išvados I. A. „A“ raidę rašė su užraitu, tačiau vėliau bandė rašyseną keisti, taip, prokurorės teigimu, bandydama nuslėpti tiriamųjų parašų panašumą su savo rašysena, tačiau pažymėtina, kad šie prokurorės argumentai, net ir esant neginčijamai nustatytai aplinkybei, kad I. A. padarė įrašus apie vakcinas nuo pasiutligės 11 gyvūnų pasuose ir 2 veterinarijos knygelėse ir jos parodymai dėl šių aplinkybių nebuvo visiškai nuoseklūs, nesudaro pagrindo neabejotinai pripažinti, kad I. A. ir pasirašė spaudo „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ vietoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net ir kvalifikuotiems specialistams po išsamaus ekspertinio tyrimo nepavykus nustatyti, kad aktualiuose dokumentuose pasirašė I. A., prokurorės apeliaciniame skunde pateikiami išvedžiojimai apie tam tikrus I. A. rašysenos ypatumus, galimus jos bandymus keisti savo rašyseną proceso metu tėra tik prielaidos, negalinčios nei kategoriškai patvirtinti, nei paneigti ginčijamo fakto dėl parašų autorystės. Lygiai taip pat nėra patikimų duomenų, leidžiančių neabejotinai pripažinti, kad I. A. žinojo, jog spaudas „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ yra netikras, jį turėjo ir panaudojo. Šiuo aspektu, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, vien faktas, jog spaudas „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“, kaip nustatyta byloje, yra netikras, ir tai, kad I. A. turėjo dokumentų su šiuo spaudu, savaime dar nereiškia, kad ji juo ir pasinaudojo. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad spaudas „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ pas I. A. nerastas ir byloje nėra duomenų, kad ji jį būtų turėjusi ir naudojusi. Tyrimo metu I. A. versija, kad pas ją buvo atvykusi moteris, kurią ji laikė veterinare ir kuri skiepijo jos šunis ir naudojo spaudą „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“, liko nepaneigta, netgi išsamiau nebuvo tirta – nustačius, kad A. S. realiai egzistuoja, ją apklausus ir išsiaiškinus, kad ji niekada nesivertė veterinarės veikla, niekada nebuvo (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) rajone, I. A. nepažįsta, kiti duomenys, siekiant nustatyti I. A. nurodytą asmenį kaip A. S. ir išsiaiškinti, iš kokio asmens ji gavo šio asmens duomenis, kokiu numeriu kontaktavo, kas matė ir gali patvirtinti ar paneigti apie tokio asmens apsilankymą pas ją ir pan., nebuvo tikrinami. Nors, prokurorės teigimu, išsiaiškinti šias aplinkybes tyrimo metu nebuvo įmanoma, I. A. nurodžius, neva veterinarės duomenis gavo iš kažkokio asmens Rietavo turguje, jo kontaktų savo telefone nėra išsaugojusi, be to, neaišku, kas galėtų patvirtinti matęs atvykusią galbūt veterinarę ir pagal ką būtų galėjęs nuspręsti, kad tai yra būtent veterinarė, o ne, pvz., šuniukų pirkėja ar I. A. pažįstama, giminaitė, draugė, juolab, neaišku, kas galėtų paneigti, kad toks asmuo pas ją nebuvo atvykęs, tačiau lygiai taip pat, tyrimo metu nenustačius, kad I. A. disponavo minėtu netikru antspaudu (kaip minėta, jis pas ją nerastas), negalima daryti ir išvados, kad ji juo pasinaudojo. Tyrimo metu nesurinkus pakankamai I. A. kaltę pagrindžiančių duomenų, t. y. kad ji disponavo spaudu „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“, neabejotinai žinojo, kad jis yra netikras, ir jį panaudojo, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai visas abejones vertino kaltinamo asmens I. A. naudai.

36. Nagrinėjamu atveju galima daryti tik prielaidą, kad I. A. galimai disponavo žinomai suklastotu antspaudu „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ ir jį panaudojo, uždėdama šį antspaudą kaltinime išvardytuose dokumentuose bei pasirašė šio spaudo vietoje, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes ir nesurinkus neginčijamų objektyvių įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad I. A. pasirašė spaudo „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ vietoje, šį spaudą turėjo, žinojo, kad jis yra netikras, ir jį panaudojo, uždėdama jį kaltinime išvardytuose dokumentuose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad I. A. pasirašė spaudo „Privati vet. gydytoja A. S. 09-341“ vietoje, o dėl kaltinimo pasinaudojus šiuo žinomai suklastotu antspaudu I. A. pagal BK 301 straipsnio 1 dalį išteisino, nesurinkus pakankamai jos kaltę pagrindžiančių duomenų.

Dėl I. A. išteisinimo dėl žiauraus elgesio su gyvūnais

37. I. A. buvo kaltinama pagal BK 310 straipsnio 1 dalį tuo, kad laikotarpiu nuo 2020-09-04 apie 21.00 val. iki 2020-09-05 apie 03.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, paėmusi iš (duomenys neskelbtini) ūkinio pastato biglių ir Labradorų veislės patinus, automobiliu „Volkswagen Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama keliu Skuodas–Plungė, pakeliui į (duomenys neskelbtini) paleido biglių veislės patiną ties (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., o Labradorų veislės patiną – ties (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., ir tokiu būdu, pažeisdama Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, sąmoningai padarė šiuos gyvūnus bepriežiūriais ir tokiu būdu žiauriai elgėsi su jais, nes šie gyvūnai – šunys – buvo partrenkti pro šalį važiavusių automobilių ir žuvo.

38. Plungės apylinkės teismas I. A. dėl šio kaltinimo išteisino, skundžiamame nuosprendyje konstatavęs, kad kyla abejonių dėl priežastinio ryšio tarp I. A. veiksmų ir kilusių pasekmių. Teismas pažymėjo, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ji teigė, kad vežė šunis perduoti kitų asmenų globai ir dalį jų perdavė, pakeliui paleido penkis šunis, iš kurių du nugaišo. Jau vien ši aplinkybė, teismo vertinimu, rodo, kad šunų paleidimas nėra tendencinga jų žūties pasekmė. Šunų paleidimo aplinkybės, jiems iššokus iš automobilio, tik pradarius duris, rodo, kad I. A. neturėjo tikslo jų tokiu būdu atsikratyti. Kaip liudytoja apklausta tyrėja L. B. parodė supratusi, kad I. A. sustojo ir atidariusi duris šunis išleido sąmoningai, tačiau iš kokių aplinkybių ji taip suprato, negalėjo paaiškinti. Tuo tarpu pati I. A. tai neigė, nurodydama, kad šunys iš automobilio pabėgo, jai atidarius automobilio duris, kai jie susipjovė ir ji bijojo, kad jie vienas kito nesužalotų. Teismo nuomone, šie I. A. veiksmai buvo nelemti baimės, nerimo, siekio išvengti atsakomybės, todėl, tikėtina, kad paleisdama šunis nurodytomis sąlygomis, ji nenumanė ir nesiekė, kad jie žūtų ir (ar) būtų suluošinti, t. y. jos veiksmuose nėra tyčios. Pagrindo išvadai, kad tokiu būdu I. A. siekė gyvūnų žūties, teismo vertinimu, nėra ir dėl to, kad transporto priemone ji gabeno ir daugiau augintinių, ir juos visus vežė perduoti kitų asmenų globai, tai ir padarė su likusiais gyvūnais. Teismas laikė, kad I. A. šiuo atveju pasielgė neatsakingai, neatsargiai, tačiau tokie jos veiksmai nelaikyti nusikalstamais baudžiamąja prasme. Atsižvelgdamas į visa tai, kartu į tai, kad I. A. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento 2021-02-10 nutarimu jau yra nubausta administracine tvarka už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nurodytus veiksmus, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu ir šie veiksmai atlikti tuo pačiu laikotarpiu kaip ir kaltinime nurodyti veiksmai (administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-361-361/2021), teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju ji pakartotinai už tą pačią veiką nebaustina.

39. Prokurorė nesutinka su teismo teiginiais, kad I. A., pradariusi automobilio duris, tokiu būdu išleidusi šunis, neturėjo tikslo jais atsikratyti, kad paleido juos netoli gyvenviečių ir pagrįstai tikėjosi, kad šunys priklys pas žmones ir turės realią galimybę juos susigrąžinti, taip pat su teiginiu, jog ir liudytojas L. S. parodė, kad šunys buvo netoli gyvenamųjų namų, apeliaciniame skunde pažymėdama, kad tokiais teiginiais teismas iškraipė byloje nustatytas objektyvias bylos aplinkybes. Liudytojas L. S., priešingai nei konstatavo teismas, nurodė, kad gyvenamoji vieta nuo tos vietos, kur bėgiojo kiti du gyvi likę biglių veislės šuniukai, buvo gal už kilometro. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelės, šuns gaišena rasta prie pat krašto kelio Nr. 169 (Skuodas–Plungė), t. y. dar toliau nuo gyvenvietės, kur eismas yra pakankamai intensyvus. Kiti du šunys – Labradoro retriveriai – buvo paleisti toliau, taip pat tame pačiame krašto kelyje. Liudytojas R. K. taip pat nurodė, kad toje vietoje, kur jis partrenkė Labradoro retriverį, jokių gyvenamųjų namų nebuvo, vien laukai. Tai matyti ir iš R. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelės. Taigi, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, visi penki šunys buvo paleisti krašto kelyje Skuodas–Plungė, kur eismas yra intensyvus ir, priešingai nei teigia teismas, netoli jokių gyvenamųjų namų nebuvo, tad tikėtis, kad šunys bus priglausti žmonių, nebuvo jokio objektyvaus pagrindo. Teismas dėl neaiškių priežasčių rėmėsi ne objektyviais byloje surinktais duomenimis, o I. A. gynybine pozicija, kuri prieštarauja bylos medžiagai ir yra nelogiška. Juolab, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir 2022-04-13 teismo posėdžio metu I. A. nurodė, kad pati išleido šunis, o vėliau jau teigė, kad labradorai automobilyje susipjovė ir neliko nieko kito kaip juos išleisti, ir ji nelaukė, kol jie išsilakstys ir grįš. Dar vėliau teigė, kad ji pradarė duris ir jie išbėgo, ji jų nepaleido. Prokurorės teigimu, akivaizdu, kad I. A. abiem atvejais išleisdama šunis nesitikėjo, jog jie išliks gyvi, ir neturėjo ketinimų jų susigrąžinti, juos išleido sąmoningai, nes ji šių šunų net nebandė ieškoti nei grįždama iš (duomenys neskelbtini) rajono, nei kitą dieną. Todėl akivaizdu, kad I. A. suprato, kad palieka juos bepriežiūriais ant intensyvaus kelio, numatė, kad gyvūnai dėl to gali žūti, ir nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Apygardos teismo vertinimu, nesutikti su šiais prokurorės skundo argumentais nėra pagrindo.

40. I. A. neneigė išvežusi ir pakeliui į (duomenys neskelbtini) paleidusi laukuose šunis, vienas iš jų – Labradoras – žuvo dėl to, kad jį patrenkė mašina (liudytojas R. K. nurodė jį partrenkęs), kitas (biglių veislės šuo), tikėtina, dėl tos pačios priežasties (liudytojas L. S. parodė, kad rado jį nugaišusį pakelėje, dėl jo išvaizdos (žvyruoto ir kruvino kailio) pagalvojo, kad šuo buvo partrenktas automobilio);(pagal gaišenų patologinį anatominį tyrimą daryti vienareikšmišką išvadą, kad ir biglių veislės šuo nugaišo dėl jo partrenkimo, negalima, tokia išvada šiuo atveju gali būti tik tikėtina, nes gaišenos patologinio anatominio tyrimo metu nustatyti įvairūs patologiniai anatominiai pokyčiai kaip kaulų lūžiai, poodinių audinių hematomos, išsilieję kraujo krešuliai, kepenų trūkimai, plaučių edema, maisto dalelės bei kraujingos gleivės trachėjoje, patologinė anatominė diagnozė – trauminis šokas, maisto dalelių aspiracija į kvėpavimo takus). I. A. teigimu, tokie jos veiksmai buvo nulemti baimės dėl persekiojimo, nes į viešumą iškilus šunų laikymo sąlygoms, ji buvo viešai smerkiama, jai buvo grasinama. Pasak I. A., jos vežami šunys mašinoje susipjovė ir jai atidarius mašinos dureles, jie iš mašinos iššoko ir pabėgo. Skirti susipjovusių šunų ji nesiryžo, nes tuo metu laukėsi ir baiminosi būti sužalota. Ji ketino pabėgusius šunis susigrąžinti vėliau, tikėjosi, jog jie priklys ir juos priglaus žmonės. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia jos pozicija yra nelogiška, be to, kaip pagrįstai pažymi prokurorė, prieštaringa. Pirminių apklausų metu ji aiškino, kad pati išleido šunis (2020-09-08 apklausiama ikiteisminio tyrimo metu I. A. nurodė, kad paleido tris biglius ir du Labradorus, bijodama, kad pas ją ras daug šunų, nes jau 2014 metais iš jos buvo atimti šunys (apie tai, kad šunys patys netikėtai iššoko iš automobilio, nenurodė); 2021-04-23 apklausos metu taip pat nurodė, kad šunis paleido, tačiau teisinosi nesitikėjusi, kad juos gali partrenkti pravažiuojantys automobiliai), vėliau jau teigė, kad Labradorai automobilyje susipjovė ir jai neliko nieko kito kaip juos paleisti, ir ji nelaukė, kol jie išsilakstys ir grįš, dar vėliau nurodė, kad pradarius automobilio duris jie išbėgo, ji jų nepaleido. Toks I. A. parodymų nenuoseklumas verčia abejoti jų patikimumu, kita vertus, jos nurodytos šunų paleidimo versijos yra neįtikinamos ir nelogiškos. Neįtikėtina, kad I. A., kaip pati pripažino, nuo 2015 m. auginusi ir veisusi šunis, turėdama didelę patirtį šioje srityje, veždama gyvūnus automobiliu būtų išsigandusi, kai šie susipjovė, ir dėl to juos paleido. Kita vertus, tokią jos versiją paneigia ir tolesni byloje nustatyti I. A. veiksmai – ji nepalaukė, kol šunys išsilakstys ir sugrįš, o nuvažiavo ir nei grįždama tą pačią dieną (liudytojas L. S. parodė, kad toje pačioje vietoje biglių šunis matė tiek 9 val. ryto, tiek 11 val.), nei kitą dieną jų neieškojo ir nesistengė susigrąžinti. Tokie jos veiksmai rodo ne ką kita, o sąmoningą siekį šunimis atsikratyti. Neatitinka tikrovės ir I. A. versija, kad šunys iš automobilio iššoko patys, nes jie nebūtų galėję to padaryti, jei ji pati nebūtų atidariusi automobilio durelių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog kiekvienoje vietoje buvo palikti tos pačios veislės šunys. Atmestina ir I. A. versija, neva ji sustojo dėl to, jog įtarė esanti sekama, nes jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, be to, neaišku, kokiu būdu jos mama ar sesė galėjo ją informuoti, kad yra sekama, jei ji tuo metu neturėjo telefono aparato, dar daugiau – jeigu būtų tikima I. A. versija, kad ji buvo sekama, neaišku, kodėl ji apskritai sustojo (I. A. nenurodė, kad dėl galimų persekiotojų veiksmų ji buvo priversta sustoti), o sustojusi nepalaukė, kol pravažiuos jos įtariami persekiotojai, ir paleidusi šunis nuvažiavo, nelaukdama kol šie išsilakstys, kaip pati nurodė, ir grįš. Šiuo atveju sutiktina su prokurore, jog teismas nepagrįstai patikėjo I. A. versija, jog ji tikėjosi, kad šunys bus priglausti žmonių, nes, kaip matyti iš liudytojo R. K. parodymų, toje vietoje, kur jis partrenkė Labradoro retriverį, buvo vien laukai. Liudytojas L. S. tai pat nurodė, kad gyvenamoji vieta nuo tos vietos, kur bėgiojo kiti du gyvi likę biglių veislės šuniukai, buvo gal už kilometro. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų patikrinimo vietos protokolo, šuns gaišena rasta prie pat krašto kelio Nr. 169 (Skuodas–Plungė), t. y. dar toliau nuo gyvenvietės, kur eismas yra pakankamai intensyvus. Todėl negalima sutikti su teismo išvada, kad paleisdama šunis netoli gyvenviečių I. A. pagrįstai galėjo tikėtis, jog šunys priklys pas žmones ir ji turės realią galimybę juos susigrąžinti, juolab, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji išties siekė šunis susigrąžinti. Kita vertus, jeigu ir būtų byloje neabejotinai nustatyta, kad I. A. šunis iš tiesų paleido, kaip nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą, „nusukusi nuo pagrindinio kelio, šalia gyvenamųjų namų“ (t. 10, b. L. 99), nėra pagrindo tokio jos elgesio vertinti kaip netyčinio, kai ji, kaip pati nurodė, paleido juos nakties metu ir nesistengė jų ieškoti. Išvados, kad išleisdama šunis iš automobilio, I. A. sąmoningai siekė juos padaryti bepriežiūriais, nepaneigia ir apylinkės teismo nurodoma aplinkybė, kad automobiliu ji gabeno ir daugiau augintinių, juos visus vežė perduoti kitų asmenų globai ir tai padarė su likusiais gyvūnais, nes atsikratymą dalimi gyvūnų galėjo lemti įvairios priežastys, pvz., galimai ji nebuvo sutarusi dėl šunų, kuriuos paleido, perdavimo globon.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad I. A. suvokė, kad atidarius automobilio dureles šunys gali iššokti iš automobilio, kad nakties metu jų neras (o ir neieškojo), suvokė, kad jų likimas tampa nežinomu ir kad jie tampa bepriežiūriais, ir turėjo suprasti ir neabejotinai suprato, kad paleisdama juos šalia kelio, jie gali būti partrenkti pravažiuojančių automobilių, tokiu būdu I. A. veikė netiesiogine tyčia – ji suprato, kad prieš gyvūnus atlieka nepagrįstus žiauraus pobūdžio veiksmus (palieka juos bepriežiūriais ant intensyvaus kelio), numatė, kad gyvūnai dėl to gali žūti, ir nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti.

42. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (aktuali 2020-06-29 įstatymo redakcija Nr. XIII-3207) 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudžiama žiauriai elgtis su gyvūnais ir juos kankinti, o to paties straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas išsamus sąrašas veiksmų, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu. Pagal šį įstatymą (4 straipsnio 2 dalies 1 punktas) žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu laikomas sąmoningas gyvūnų padarymas bešeimininkiais ar bepriežiūriais. Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad bepriežiūris gyvūnas – gyvūno laikytojo neprižiūrimas gyvūnas, kuris yra už gyvūno laikytojo valdomo gyvenamojo ar negyvenamojo pastato ar kitos teritorijos ribų, o bešeimininkis gyvūnas – gyvūnas, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui. Akivaizdu, jog I. A., nakties metu paleisdama šunis jiems nežinomoje nuošalioje vietovėje ir juos ten palikdama, sąmoningai pavertė gyvūnus bešeimininkiais ir bepriežiūriais, taigi elgėsi su gyvūnais žiauriai. Palikdama gyvūnus nakties metu jiems nepažįstamoje vietovėje šalia intensyvaus eismo kelio, I. A. neabejotinai suvokė, kad yra labai didelė tikimybė, jog gyvūnai, nakties metu klajodami ant kelio ar šalia jo, bus partrenkti pravažiuojančių automobilių ir žus ir, nors tokių pasekmių tiesiogiai nesiekė, tačiau sąmoningai leido joms kilti.

43. Aptartų duomenų kontekste teisėjų kolegija pripažįsta įrodytu, kad I. A. žiauriai elgėsi su gyvūnais, kai dėl to gyvūnai žuvo: laikotarpiu nuo 2020-09-04 apie 21.00 val. iki 2020-09-05 apie 03.00 val., tikslesnis laikas nenustatytas, paėmusi iš (duomenys neskelbtini) ūkinio pastato biglių ir Labradorų veislės patinus, automobiliu „Volkswagen Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama keliu Skuodas–Plungė, pakeliui į (duomenys neskelbtini) paleido biglių veislės patiną ties (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., o Labradorų veislės patiną – ties (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., ir tokiu būdu, pažeisdama Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, sąmoningai padarė šiuos gyvūnus bepriežiūriais ir tokiu būdu žiauriai elgėsi su jais, nes šie gyvūnai – šunys – buvo partrenkti pro šalį važiavusių automobilių ir žuvo. Ši jos veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 310 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. I. A. kaltė pagal dėl šios nusikalstamos veikos padarymo visiškai įrodyta ir apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia. Todėl pirmosios instancijos teismo I. A. dėl šio nusikaltimo padarymo priimtas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

44. Nėra pagrindo sutikti su apylinkės teismo argumentu, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento 2021-02-10 nutarimu I. A. jau yra nubausta administracine tvarka už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nurodytus veiksmus, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu ir šie veiksmai atlikti tuo pačiu laikotarpiu kaip ir kaltinime nurodyti veiksmai (administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-361-361/2021), ir todėl šiuo atveju nėra pagrindo ją pakartotinai bausti už tą pačią veiką. Minėtoje administracinio nusižengimo byloje I. A. buvo nubausta pagal ANK 346 straipsnio 16 dalį, numatančią atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnu, gyvūno kankinimą, dėl veiksmų, pasireiškusių nuolatiniu šunų laikymu per mažo ploto, ankštuose metaliniuose transportavimo narvuose, ant netinkamo pagrindo (grotelinių narvo grindų), taip ne tik varžant gyvūnų judėjimo laisvę, bet ir sukeliant jiems nepatogumo jausmą, skausmą ir kančią, šunims nustatytus sveikatos sutrikdymus, kurie neabejotinai laikytini įstatymo draudžiamu žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu (LAT 2022-06-02 nutartis atnaujintoje I. A. administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-62-648/2022). Taigi, kaip matyti, šioje administracinio nusižengimo byloje I. A. buvo nubausta administracine tvarka pagal ANK 346 straipsnio 16 dalį dėl gyvūnų laikymo netinkamomis sąlygomis, t. y. už tai, kad 2020-09-04 nuo 13 val. iki 17.30 val. patikrinimo (duomenys neskelbtini), metu jai priklausantys 25 įvairaus amžiaus, įskaitant jauniklius iki 4 mėnesių, įvairių veislių šunų išvaizdą atitinkantys šunys buvo laikomi teisės aktuose nustatytų minimalių gyvūnų augintiniams laikyti laikymo ir priežiūros reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Tuo tarpu šioje byloje ji kaltinama pagal BK 310 straipsnio 1 dalį tuo, kad laikotarpiu nuo 2020-09-04 apie 21.00 val., iki 2020-09-05 apie 03.00 val., paėmusi iš (duomenys neskelbtini) ūkinio pastato biglių ir Labradorų veislės patinus, automobiliu „Volkswagen Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodama keliu Skuodas–Plungė, pakeliui į (duomenys neskelbtini) paleido biglių veislės patiną ties (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., o Labradorų veislės patiną – ties (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., ir tokiu būdu, pažeisdama Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, sąmoningai padarė šiuos gyvūnus bepriežiūriais ir tokiu būdu žiauriai elgėsi su jais, nes šie gyvūnai – šunys – buvo partrenkti pro šalį važiavusių automobilių ir žuvo. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu arba gyvūno kankinimą atsiranda tik kilus minėto BK straipsnio dispozicijoje nurodytiems padariniams – kai dėl kaltininko žiauraus elgesio ar kankinimo gyvūnas žūsta arba būna suluošintas. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismo išvada, kad nėra pagrindo I. A. pakartotinai bausti už tą pačią veiką, kai ji administracine tvarka buvo bausta pagal ANK 346 straipsnio 16 dalį dėl gyvūnų laikymo netinkamomis sąlygomis, yra nepagrįsta.

45. Skirdama bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnio 1 dalyje, padarymą, teisėjų kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir jos pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes. I. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių dėl šios veikos nenustatyta. Anksčiau ji nebuvo teista, per paskutinius penkerius metus iki šioje byloje inkriminuotų nusikaltimų padarymo bausta 3 kartus už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nedirba, augina mažametį ir nepilnametį vaikus. Atsižvelgiant į tai, I. A. skiriama BK 310 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta baudos bausmė (ši bausmės rūšis parenkama, atsižvelgiant ir į skundžiamo nuosprendžio motyvus, kad skirti švelniausią bausmę – viešuosius darbus, atsižvelgiant į tai, kad I. A. augina mažametį vaiką, netikslinga), šios bausmės dydį nustatant artimesnį sankcijos minimumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia bausmė ir jos dydis, įvertinus I. A. padaryto nusikaltimo pavojingumą ir jos asmenybę charakterizuojančius duomenis, atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus ir nebus akivaizdžiai per griežta ar per švelni.

46. BK 72 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje, I. A. padarė naudodama transporto priemonę – „Volkswagen Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), todėl šis automobilis pripažintinas nusikaltimo padarymo priemone, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis, turi būti konfiskuojamas. Atsižvelgiant į tai, kad I. A. su automobiliu „Volkswagen Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu sugyventiniui E. M., vežė ir iš šio automobilio paleido biglių ir Labradorų veislės patinus, ir tokiu būdu padarė juos bepriežiūriais, dėl to šie gyvūnai žuvo, o byloje nėra duomenų, kad automobilio savininkas žinojo, kad jo automobilis bus naudojamas uždraustai veikai daryti, todėl konfiskuotina šio turto vertę atitinkanti pinigų suma. VšĮ „Emprekis“ duomenimis, vidutinė tokio automobilio kaina su PVM įvykio dieną buvo 1 890 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju visos minėto automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas iš esmės apsunkintų I. A., auginančios mažametį ir pilnametį vaikus, nedirbančios, turtinę padėtį, būtų neproporcingai didelė našta ir neatitiktų kaltininko asmenybės, todėl konfiskuotina pusė automobilio vertės – 945 Eur.

Dėl I. A. paskirtų bausmių

47. Prokurorės teigimu, I. A. paskirtos bausmės savo dydžiu yra aiškiai per švelnios, nes ji nepadėjo tyrimui ir teismui, vis keitė parodymus, nepripažino savo kaltės, nesigailėjo padariusi nusikalstamas veikas. Nors I. A. buvo teisiama pirmą kartą, tačiau akivaizdu, kad ji, augindama ir veisdama gyvūnus, nevertino jų kaip gyvų padarų – ji ne tik šioje byloje buvo kaltinama žiauriu elgesiu su gyvūnais, bet ir yra nubausta už žiaurų elgesį su gyvūnais administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-361-361/2021. I. A. augintiniai buvo tik priemonė atsivesti kuo daugiau vadų ir iš to gauti pelno. Nepaisant to, ji savo elgesio dėl padarytų nusikalstamų veikų kritiškai nevertino, nesigailėjo nusikaltusi, todėl, prokurorės nuomone, ši lengvinanti aplinkybė turi būti pašalinta iš nuosprendžio. Be to, teismas nurodė, kad I. A. nustato už vidurkį mažesnį baudos dydį, nes ji teisiama pirmą kartą, yra lengvinanti aplinkybė ir augina mažametį vaiką. Tačiau I. A. tiek už BK 202 straipsnio 1 dalyje, tiek už BK 300 straipsnio 1 dalyje padarytas veikas buvo paskirti patys minimaliausi baudos dydžiai: už nesunkų nusikaltimą – 50 MGL, už apysunkį – 100 MGL dydžio bauda. Pagal teismo išvardytus motyvus, nebuvo pagrindo I. A. paskirti pačių minimaliausių įstatyme numatytų baudų dydžių. Vien tai, kad I. A. nusikalstamas veikas padarė pirmą kartą ir augina mažametį vaiką, nesuteikia pagrindo skirti jai pačias minimaliausias bausmes.

48. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011, 2K-7-54-677/2015). Kiekvienu konkrečiu atveju asmens prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, vertinant jį tik savanoriškumo (asmens laisvos valios) prasme, neturėtų užkirsti asmeniui kelio prisipažinti ir gailėtis ir vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose, įvertinant ir tokio prisipažinimo ir gailėjimosi racionalumo motyvus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-534/2013).

49. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su prokurore, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes teismas nepagrįstai pripažino I. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nors I. A. parodymai dėl pirmosios instancijos teismo inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo visiškai nuoseklūs, tačiau bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu ji davė iš esmės nuoseklius parodymus apie padarytas nusikalstamas veikas, kurias teismas pripažino įrodytomis, o savo kaltę neigė tik dėl jai pareikštų kaltinimų, kurie, kaip nustatė apylinkės teismas, nepasitvirtino. Šie duomenys, priešingai prokurorės tvirtinimui, rodo, kad I. A. pripažino esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias pirmosios instancijos teismo jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir nesistengė sumažinti savo veikų apimties. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į teismų praktiką, kad kaltės nepripažinimas ar dalinis jos pripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, nėra pagrindo sutikti su prokurore, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. A. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

50. Dėl teismo I. A. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių sutiktina su prokurore, kad nors teismas nurodė, jog skiria mažesnes nei sankcijų vidurkis bausmes, tačiau paskyrė minimalias bausmes, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su prokurore, kad, pagal teismo išvardytus motyvus, nebuvo pagrindo I. A. paskirti pačių minimalių įstatyme numatytų baudų dydžių. I. A. šioje byloje buvo teisiama pirmą kartą, savo kaltę dėl nusikalstamų veikų, kurias teismas pripažino įrodytomis, pripažino, tai lengvina jos atsakomybę, byloje jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nors, kaip akcentuoja prokurorė, I. A. buvo bausta už žiaurų elgesį su gyvūnais administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-361-361/2021, tačiau administracine tvarka ji buvo nubausta po šioje byloje jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo (bausta už nusižengimą, kuris buvo nustatytas 2020-09-04, t. y. iki (2020-09-03). Šių duomenų kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, I. A. apylinkės teismo už nusikalstamų veikų, numatytų BK 202 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarytas veikas paskirtos baudos bausmės, nustatant minimalų jų dydį, yra proporcingos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui ir jos asmenybei ir bus pakankamos užtikrinti bausmės paskirtį, priimant dėmesin, jog nuteistajai šioje byloje taikomos ir kitos turtinės sankcijos – turto, kurio vertė gerokai viršija paskirtų baudų dydį, konfiskavimas, taip pat priteistas valstybei padarytos turtinės žalos atlyginimas. Naujai paskirta pagal BK 310 str. 1 d. bausmė su apylinkės teismo už atskirus nusikaltimus nuteistajai paskirtomis bausmėmis, vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 dalimis, bendrintina dalinio sudėjimo būdu pagal pirmosios instancijos teismo pasirinktą proporciją, pridedant 10 MGL naujai paskirtos baudos.

Dėl I. A. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės užsiimti gyvūnų veisimo veikla atėmimo termino

51. Prokurorės teigimu, teismas, atimdamas I. A. teisę užsiimti gyvūnų veisimo veikla 2 metams, nustatė gerokai per trumpą šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Prokurorės nuomone, atsižvelgiant į tai, kad I. A. nelegaliai gyvūnų veisimu užsiėmė labai ilgą laiką, jokių mokesčių iš šios veiklos nemokėjo, gyvūnus veisė labai prastomis jiems sąlygomis (už tai nubausta administracine nuobauda), būtina apriboti jai šią teisę ilgesniam laikui, kad ši priemonė ją drausmintų, leistų pakeisti savo elgesį bei jį apgalvoti ir galbūt ateityje sulaikytų nuo naujų analogiškų nusikalstamų veikų darymo.

52. BK 68² straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisė dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla gali būti atimama nuo vienerių iki penkerių metų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, individualizuodamas I. A. skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymą ir nustatydamas teisės užsiimti gyvūnų veisimo veikla atėmimo terminą, apylinkės teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, nustatytas artimas vidurkiui teisės užsiimti gyvūnų veisimo veikla atėmimo terminas – 2 metai – yra proporcinga poveikio priemonė padarytų nusikalstamų pavojingumui ir nuteistosios asmenybei ir bus pakankamas, siekiant tikslų, nustatytų BK 1 straipsnio 1 dalyje ir BK 41 straipsnio 2 dalyje. Atimti I. A. teisę verstis gyvūnų augintinių veisimu maksimaliam įstatyme numatytam penkerių metų terminui, kaip to prašo prokurorė, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2022 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį dėl I. A. išteisinimo pagal BK 310 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį:

I. A. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą.

Kitą Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2022 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu ir Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2022 m. birželio 1 d. nuosprendžiu I. A. už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir paskirti I. A. galutinę subendrintą bausmę – 120 MGL (6 000 Eur) dydžio baudą, nustatant 12 (dvylikos) mėnesių savanoriško baudos sumokėjimo terminą.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, 5 dalimi, papildomai išieškoti iš I. A. pusę konfiskuotino turto – automobilio „Volkswagen Multivan“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – vertę atitinkančios pinigų sumos – 945 Eur.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistosios I. A. apeliacinį skundą atmesti.