Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Andrejaus Mirnijaus (Andrej Mirnyj) (toliau – ir prokuroras) ir nukentėjusiojo D. M. (toliau – ir nukentėjusysis) atstovo advokato Bogdano Chranovskio (Bogdan Chranovskij) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. (toliau – ir išteisintasis) išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių,

nukentėjusiojo D. M. civilinis ieškinys dėl 5 000 Eur neturtinės žalos ir 1 000 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartimi prokuroro bei nukentėjusiojo atstovo advokato B. Chranovskio apeliaciniai skundai dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžio atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. S. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini), 2018 m. birželio 25 d., apie 15 val., tarnybos metu, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Policijos įstatymas) 24 straipsnio nuostatas dėl fizinės prievartos panaudojimo, nes (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-23043-18 aiškinantis su sulaikytu įtariamuoju D. M. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ranka sudavė pastarajam vieną smūgį į veidą, dėl ko jis atsitrenkė pakaušiu į sieną, taip padarydamas nukentėjusiajam D. M. odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą nosies srityje, muštinę žaizdą, poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą pakaušio srityje, taip nežymiai sutrikdydamas D. M. sveikatą. E. S. šiais veiksmais iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino (duomenys neskelbtini), kaip valstybės institucijos, įvaizdį bei autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir taip padarė didelę žalą valstybei.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti E. S. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 200 MGL dydžio baudą, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68² straipsniu, 3 metams atimti išteisintajam teisę dirbti valstybės tarnyboje, tenkinti nukentėjusiojo atstovo civilinį ieškinį.

2.1. Nurodo, kad pagal D. M. 2018 m. birželio 26 d. pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2018 m. liepos 9 d., o jo apžiūra medicinos įstaigoje vyko laikino sulaikymo sąlygomis, lydint jo sulaikyme dalyvavusiems (duomenys neskelbtini). Pabrėžia specialistės S. M. išvadų prieštaringumus bei pažymi, jog pirmoji specialisto išvada surašyta remiantis (duomenys neskelbtini) tyrėjos V. J. užduotimi, kurioje įvykis aprašytas kaip paties D. M. tyčinis susižalojimas.

2.2. Atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiamame nuosprendyje teismas pažymėjo, kad savo pareiškime D. M. net nenurodė, nuo vieno ar kelių (duomenys neskelbtini) jis patyrė fizinį smurtą ir kuo buvo suduotas smūgis, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, jog D. M. tuo metu buvo sulaikytas ir laikomas areštinėje, po patirtos traumos jautėsi blogai ir pareiškimą parašė pats, be jokios kvalifikuotos teisininko pagalbos. Be to, teismas dokumentui, kurio paskirtis yra pranešti kompetentingoms institucijoms apie pagrindinius padarytos nusikalstamos veikos faktus, kėlė nepagrįstus išsamumo reikalavimus. Svarbu yra tai, kad būtent pareiškime nurodytų aplinkybių patikslinimas ir buvo atliktas 2018 m. liepos 5 d., apklausus D. M. liudytoju. Šios apklausos metu D. M. apibūdino smūgį jam į veidą sudavusį (duomenys neskelbtini) ir kad šiuo smūgiu buvo pataikyta labiau į kairę veido pusę. Nesuprantamos pirmos instancijos teismo pretenzijos šių parodymų patikimumui, ypatingai atkreipiant dėmesį į tai, kad pats teismas šiuos parodymus akivaizdžiai iškraipė – nuosprendyje, juos aprašydamas, kategoriškai nurodė, jog smūgis buvo suduotas būtent į kairę veido pusę. Šis faktas yra svarbus, nes taip D. M. abejonės dėl atskirų ir ne pačių reikšmingiausių įvykio aplinkybių buvo paverčiamos kategoriškais teiginiais, kas vėliau dirbtinai padėjo teismui išryškinti skirtumus, kurių tikrovėje nėra.

2.3. Pažymi, jog tik po 2018 m. liepos 5 d. įvykusios D. M. apklausos buvo priimtas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl akivaizdu, kad šios apklausos metu nebuvo galimybės nustatyti visas reikšmingas įvykio aplinkybes, kurios turėjo būti nustatytos tolimesnio, 2018 m. liepos 9 d. pradėto ikiteisminio tyrimo metu. Dėl tos pačios priežasties, t. y. dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir nepriskyrus šį tyrimą atliksiančios įstaigos bei konkretaus tyrėjo, 2018 m. liepos 5 d. nebuvo apžiūrėta įvykio vieta (duomenys neskelbtini), ten pat nebuvo atliktas parodymų patikrinimas ir D. M. nebuvo parodytas atpažinti smurtą prieš jį vartojęs (duomenys neskelbtini). Be to, kad D. M. 2018 m. liepos 5 d. apklausa galimai nebuvo labai išsami ir tiksli, nes klausimus formulavo ir atsakymus į protokolą įrašė apklausą atlikęs ir protokolą surašęs asmuo, kuris ir sprendė dėl įrašomų duomenų išsamumo ir pakankamumo. Visi tyrimui svarbūs veiksmai buvo atlikti su D. M. 2018 m. rugpjūčio 10 d., kai tyrimas jau buvo pradėtas ir pavestas atlikti (duomenys neskelbtini). Būtent 2018 m. rugpjūčio 10 d. D. M. apklausa ir kiti su juo atlikti veiksmai yra labiausiai išsamūs ir konkretūs, todėl nesuprantama pirmos instancijos teismo kritika šios dienos D. M. duotų parodymų atžvilgiu. Tai, kad skirtinguose parodymuose D. M. nurodė patyręs smūgį į veidą arba į nosies sritį niekaip neprieštarauja tarpusavyje, nes akivaizdu, kad nosis yra veido dalis, o vėlesniuose parodymuose nurodyta tikslesnė smūgio vieta tik patikslina ankščiau nurodytą aplinkybę, bet jokiu būdu neprieštarauja jai. D. M. nuo pirmojo savo pareiškimo tvirtino, kad po patirto smūgio buvo apsvaigęs ir nukritęs ant grindų, todėl vėlesnės jo apklausos metu nurodyta aplinkybė, kad jis buvo praradęs sąmonę taip pat neprieštarauja jo pirminei pozicijai, nes tai iš esmės yra asmens subjektyvus savo apsvaigimo būsenos vertinimas.

2.4. Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad D. M. teisme duotose parodymuose pirmos instancijos teismas taip pat įžvelgė nenuoseklumą ir prieštaringumą ankstesniems jo parodymams, kuris pasireiškė tuo, jog D. M. teisme nurodė vėl kitą smūgio gavimo vietą – kad smūgis buvo tiesiai, o ne į šoną, daugiau į dešinę pusę. Tuo pačiu metu jis prieštaringai teigė, kad kaltinamasis jam trenkė iš dešinės rankos bei, kad negali pasakyti, iš kurios rankos jam buvo trenkta, nes smūgio sudavimo metu žiūrėjo į apačią ir kas tuo metu vyko, nematė. Atsižvelgiant į tai, teismui kilo klausimas, kuo remiantis D. M. nematydamas kas vyksta, nurodo, kuo jam buvo smūgiuota, kuria ranka ar net jos konkrečia dalimi. Susipažinus su 2019 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdžio protokolu ir jame užfiksuotais D. M. parodymais, matyti, kad jo parodymai teismo nuosprendyje nėra cituojami tiksliai – tai, kad jam buvo suduota dešine ranka, jis tik taip mano, bet negali tiksliai atsakyti, nes nematė.

2.5. Prokuroras nurodo, jog pirmos instancijos teismas, neadekvačiai iškeldamas šių nereikšmingų aplinkybių svarbą, D. M. parodymų nenuoseklumą nepagrįstai tiesiogiai susiejo su kaltinamojo bendradarbių (duomenys neskelbtini) parodymais, kurie akivaizdžiai skiriasi nuo D. M. parodymų. Tačiau skirtingi proceso dalyvių parodymai negali reikšti vieno iš jų nenuoseklumo. D. M. tvirtina, kad apie iš (duomenys neskelbtini) patirtą smurtą iš karto po patalpinimo į areštinę sakė areštinės medikei J. K., kuri šią aplinkybę neigia tiek parodymuose, tiek atlikus akistatą su D. M.. Tačiau bylos duomenimis akivaizdžiai patvirtintas faktas, kad areštinės medicinos darbuotoja J. K. pirmą D. M. apžiūrą atliko netrukus po jo patalpinimo į areštinę 2018 m. birželio 25 d., 17 val. 45 min., medicinos kortelės skiltyje apie nusiskundimus nurodydama „Žaizda pakaušyje. Daugiau nusiskundimų sveikata neturi“. Skiltyje apie apžiūros rezultatus ir suteiktą medicininę pagalbą užfiksuota: „Naujai uždarytas į areštinę. Sulaikytas remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu. Pakaušyje matoma truputį pakraujavusi žaizda. Nuplauta „Oktisept“ odos tirpalu, patepta „Betadin“ odos tirpalu, uždėtas sterilus tvarstis. Stebėti. Areštinėje būti gali“. Nurodytos aplinkybės duoda pagrindą abejoti ne D. M., o būtent J. K. parodymų nuoširdumu ir patikimumu, tačiau pirmos instancijos teismas padarė priešingą ir nepagrįstą išvadą. Analogiškas nepagrįstas išvadas teismas padarė lygindamas nukentėjusio D. M. parodymus su E. S. bendradarbių, t. y. (duomenys neskelbtini), liudytojų V. J., T. R., R. J. ir T. G. parodymais. Teismas ignoravo D. M. psichofiziologinio tyrimo rezultatus, patvirtinančius, jog atsakydamas į klausimus dėl savo duotų parodymų jis sakė tiesą. Minėtas tyrimas pats savaime nėra pripažįstamas įrodymu, bet jo rezultatai padeda objektyviau įvertinti tiriamojo asmens duotų parodymų patikimumą. Tačiau teismas kaip patikimus įvertino T. R., R. J. ir E. S. parodymus, kurie nuo psichofiziologinio tyrimo kategoriškai atsisakė.

2.6. Prokuroras teigia, kad toks tendencingas ir dvigubais standartais paremtas įrodymų patikimumo vertinimo metodas lėmė ir tai, kad teismas kaip nepatikimus įvardino ir kartu su D. M. vienoje kameroje buvusių sulaikytų S. G. ir G. A. nukentėjusiajam palankius parodymus, nes jie neva susiję su nepatikimo liudytojo D. M. pateikta informacija. Teismo sukurta loginė konstrukcija reiškia ir tai, kad jeigu liudytojai J. K. ir V. J. patvirtintų kad iš D. M. žodžių žinojo apie (duomenys neskelbtini) jo atžvilgiu pavartotą smurtą, šių liudytojų parodymai taip pat turėtų būti laikomi nepatikimais, nes tokiu atveju jie taip pat remtųsi iš D. M. gauta informacija.

2.7. Atkreipia dėmesį, kad D. M. 2018 m. birželio 25 d. asmens kratos protokolas ir jos metu rastų objektų apyrašas surašyti ranka, nors T. R. apklausų metu nurodė, kad šį protokolą pildė kompiuteriu. Be to, protokole pažymėta, kad D. M. pats pareiškė, jog striukės kišenėje turi narkotinių medžiagų. Iki to momento protokole buvo užpildyti tik keli laukai apie veiksmo atlikimo vietą, laiką ir dalyvaujančius asmenis, t. y. atliktas ypatingai mažai laiko pareikalavęs darbas. Analizuojant betarpiškai įvykio vietoje buvusių ir jį mačiusių asmenų, t. y. E. S. ir liudytojų T. R. bei R. J. parodymus, akivaizdžios yra sekančios išvados: sulaikytojo įtariamojo D. M. procesinės teisės buvo pažeistos, nes po sulaikymo jam nebuvo tinkamai išaiškinta jo teisė turėti gynėją, nėra būtino atsisakymą nuo gynėjo patvirtinančio protokolo. Kas yra svarbu konstatuojant šį faktą – kaltinamasis yra įsitikinęs, kad įstatymas net nereikalauja raštu įforminti atsisakymą nuo gynėjo. D. M. teisių pažeidimą taip pat įrodo, net kaltinamojo neneigiama, darbe taikoma praktika, kai ignoruojamas sulaikyto asmens maitinimo poreikis, asmens kratos protokolas rašomas jau atlikus žmogaus apžiūrą. Kadangi asmens kratos protokole nurodyta, jog D. M. pats pareiškė turintis prie savęs narkotines medžiagas, daroma išvada, kad tai jis turėjo padaryti tik prasidėjus asmens kratai, t. y. apie 14 val. 30 min. Atsižvelgiant į tai, kad į (duomenys neskelbtini) tarnybines patalpas D. M. buvo pristatytas apie 14 val., o kiek vėliau kabinete pasirodžiusiam E. S. apie 30 minučių bendraujant su D. M., visą tą laiką T. R. rašė D. M. asmens kratos protokolą, darytina išvada, kad D. M. asmens krata iki įvykio jau buvo atlikta, narkotinės medžiagos ir kiti daiktai jau buvo rasti ir vyko asmens kratos rezultatų fiksavimas. Priešingu atveju, susipažinus su byloje esančiu D. M. asmens kratos protokolu ir nustačius kad jokių kitų procesinių veiksmų su D. M. atliekama nebuvo, nėra jokio logiško paaiškinimo, ką T. R. tiek laiko galėjo pildyti aptariamame dokumente. Kad D. M. asmens krata jau buvo atlikta iki byloje nagrinėjamo jo sužalojimo įvykio, patvirtina ir tai, kad jeigu asmens krata vyktų po 15 val., būtina įvertinti kraujo nuvalymo, aiškinimosi dėl medicinos pagalbos ir išvedimo pas T. G. laiką. Esant tokioms aplinkybėms, krata negalėjo būti atlikta iki 15 val. 30 min. Tokiu būdu, byloje nustatyta per daug keistų ir nei logiškai, nei teisiškai, nepaaiškinamų sutapimų ir prieštaravimų, kad būtų galima tikėti kaltinamojo ir jo bendradarbių (duomenys neskelbtini)pateikta įvykio versija.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo D. M. atstovas advokatas B. Chranovskis prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti E. S. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir teisingai jį nubausti bei visa apimtimi tenkinti jo civilinį ieškinį.

3.1. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra šališkas, neobjektyvus, nepagrįstas ir neteisėtas. Byloje yra surinkta pakankamai patikimų įrodymų E. S. kaltei pagrįsti. Pažymi, kad apylinkės teismas nuosprendyje pernelyg didelį dėmesį skyrė D. M. parodymų nenuoseklumui, neesminiams neatitikimams, neatsižvelgė į jo būseną pirminių parodymų davimo metu, sugebėjimą tiksliai pateikti įvykio aplinkybes, nekreipė dėmesio į nustatytus objektyvius duomenis, iškraipydamas kitų liudytojų parodymus, kai kurių įrodymų apskritai netyrė ir net nepaminėjo.

3.2. Atkreipia dėmesį, kad teismas kelia labai didelius reikalavimus D. M. sugebėjimui teisiškai teisingai ir detaliai papasakoti visas aplinkybes, nors jis nėra teisininkas, o pareiškimas surašytas jam dar būnant sulaikyme. Duodamas vėlesnius parodymus, kai jau buvo praėjęs tam tikras laiko tarpas po įvykio, jis galėjo kažką prisiminti ar patikslinti. Dėl apklausos teisme pažymi, kad ji vyko daugiau, nei po metų po įvykio, todėl jis galėjo atsiminti ne visas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei tai, kad duodamas parodymus jis kelis kartus vartojo sąvoką „manau“, taip teikdamas savo manymą ir išvadas. Be to, jis kelis kartus nurodė, kad tiesiog bijojo dėl savo likimo, sveikatos ir net gyvybės, pirmą kartą pateko į teisėsaugos institucijos akiratį, jo atžvilgiu buvo tiesiogiai smurtaujama ir jis nesuprato ko toliau tikėtis ir laukti, bijojo, kad nebūtų dar blogiau, kai kitiems (duomenys neskelbtini) atskleis jo sumušimo aplinkybes. Mano, kad jo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir patikimi. Savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, asmens (kaltinamojo) atpažinimo metu, akistatos, su liudytojais J. K., T. R. ir R. J., metu. Taip pat juos patvirtina ir 2018 m. birželio 27 d. ir 2018 m. rugsėjo 14 d. specialistų išvados. Be to, būtina buvo atsižvelgti į tai, kad įvykio vietoje ant grindų, buvo nemažai kraujo, kuris (duomenys neskelbtini) buvo išvalytas. Mažai tikėtina, jog tiek kraujo galėjo būti nuo žaizdos pakaušyje, taigi darytina išvada, jog kraujas galėjo atsirasti iš sužalotos (sumuštos) nosies, kas vėlgi patvirtina jo parodymus dėl smūgio sudavimo. Taip pat jo parodymus patvirtino kartu areštinės kameroje buvę S. G. ir G. A.. Be to, teigti, jog tyrėjai V. J. nebuvo pranešta apie jo sumušimą ir tai jai nebuvo žinoma, nelogiška, kadangi jis iš karto po jo paleidimo pateikė pareiškimą.

3.3. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė ligoninės gydytojų, kurie suteikė gydymo paslaugas, parodymus. Apylinkės teismas netinkamai įvertino D. M. sužalojimų ant nosies matomumą.

3.4. Teigia, kad iškelta versija, jog nukentėjusysis pats susižalojo atsilošęs ir trenkdamas galvą į sieną, mažai tikėtina ir vertintina tik kaip E. S. gynybos versija, kuri visiškai paneigiama byloje surinktais įrodymais. Mano, kad liudytojais apklausti (duomenys neskelbtini) tiesiog siekė padėti savo tiesioginiam viršininkui išvengti atsakomybės, taigi jų parodymus reikia vertinti itin kritiškai.

3.5. Paaiškina, kad nukentėjusiajam padaryta didelė žala, iki šio jis nėra psichologiškai atsigavęs nuo patirto sukrėtimo, jaučia didelį stresą ir nerimą dėl savo ateities. Šio įvykio pasekmės smarkiai pažeidė jo dvasinę pusiausvyrą, neigiamai paveikė emocinį stabilumą, psichologinis gydymas tęsiasi iki šiol.

4. Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartimi prokuroro bei nukentėjusiojo D. M. atstovo apeliaciniai skundai atmesti.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikinta Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nebuvo kruopščiai patikrinti visi duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti; taip pat kad šis teismas, neišdėstydamas tinkamų ir aiškių išvadų dėl dalies esminių paduotų apeliacinių skundų motyvų, tinkamai nepatikrinęs tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiojo iškeltų įvykio versijų, padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimus. Šie pažeidimai pripažinti esminiais BPK pažeidimais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

6. Panevėžio apygardos teisme, pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, gautas prokuroro 2021 m. sausio 14 d. prašymas pakeisti E. S. pareikštą kaltinimą, kuris savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo pradinio kaltinimo ir naują kaltinimą išdėstyti taip: E. S. kaltinamas tuo, kad viršijo savo įgaliojimus – būdamas (duomenys neskelbtini), 2018 m. birželio 25 d., apie 15 val., tarnybos metu, pažeidė Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Policijos įstatymo 24 straipsnio nuostatas dėl fizinės prievartos panaudojimo, nes (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-23043-18 aiškinantis su sulaikytu įtariamuoju D. M. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tyčia, be jokio teisėto pagrindo, panaudojo fizinį smurtą, ranka suduodamas pastarajam vieną smūgį į veidą, dėl ko jis atsitrenkė pakaušiu į sieną, taip padarydamas nukentėjusiajam D. M. odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą nosies srityje, muštinę žaizdą, poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą pakaušio srityje, taip nežymiai sutrikdydamas D. M. sveikatą. E. S. šiais veiksmais, veikdamas priešingai tarnybos interesams, iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino (duomenys neskelbtini) , kaip valstybės institucijos, įvaizdį bei autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir taip padarė didelę žalą valstybei, taip pat padarė didelę neturtinę žalą nukentėjusiajam D. M..

7. Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė tenkinti apeliacinius skundus, o išteisintasis ir jo gynėjas – apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Apeliaciniai skundai tenkinami.

9. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neperžengdama šių skundų ribų.

10. Prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniuose skunduose ginčijamas E. S. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis. Didžioji dalis šiuose skunde pateikiamų argumentų yra skirti pirmosios instancijos teismo atliktam atskirų bylos įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti, reiškiamos abejonės dėl išteisintojo ir jam palankių liudytojų R. J. bei T. R. parodymų patikimumo, be to, kvestionuojamos teismo padarytos išvados dėl aplinkybių, kuriomis buvo remtasi priimant nuosprendį, nustatymo (padarytų sužalojimų kilmės, jų pobūdžio ir kt.). Taigi, apeliantai kelia netinkamo įrodymų vertinimo klausimus, prašo pripažinti E. S. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Šie apeliantų argumentai yra pagrįsti.

11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas E. S. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, šį savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių neginčytinai tvirtinti, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis išteisintasis sudavė D. M. smūgį į veidą, dėl ko pastarasis trenkėsi į sieną.

13. Su tokiais nuosprendžio motyvais teisėjų kolegija nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tiek atskirus bylos įrodymus, tiek jų visumą vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes nepakankamai kruopščiai analizavo byloje esančius medicininius duomenis apie D. M. konstatuotų sužalojimų pobūdį, pateikė selektyvius ir byloje surinktų įrodymų visetui prieštaraujančius argumentus, kodėl nukentėjusiojo nurodyta įvykio versija dėl jo kūno sužalojimų yra nepatikima, o išteisintojo įvykio versija, kad sužalojimus D. M. pasidarė pats – reali, taip padarydamas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

14. Byloje neginčijamai nustatyta, kad D. M. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas 2018 m. birželio 25 d., 11 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) ir apie 14 val. 20 min. pristatytas į (duomenys neskelbtini). Tiek pats nukentėjusysis, tiek jo sulaikyme dalyvavę ir jį į (duomenys neskelbtini) T. R., R. A., V. B. patvirtino, kad sulaikymo metu D. M. nesipriešino, jokia fizinė prievarta jo atžvilgiu nebuvo panaudota, o ant jo veido ir kitų kūno vietų nebuvo matomų žaizdų ar kitokio pobūdžio sužalojimų.

15. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad D. M. sveikata buvo sutrikdyta 2018 m. birželio 25 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), kuriame tuo metu buvo tik nukentėjusysis bei (duomenys neskelbtini) – išteisintasis E. S. ir liudytojai T. R. bei R. J.. Nukentėjusiojo bei kitų kabinete buvusių asmenų parodymai apie sužalojimų D. M. atsiradimo aplinkybes iš esmės skiriasi: D. M. parodė, jog jis sužalojimus patyrė dėl E. S. prieš jį pavartoto smurto – šiam sudavus D. M. smūgį į nosies sritį, dėl ko D. M. pakaušiu trenkėsi į sieną, o E. S., T. R. ir R. J. vienodai parodė, kad ant kėdės sėdėjęs D. M. pats, be jokios paaiškinamos priežasties, kai visi kiti kabinete buvę asmenys nuo jo buvo per kelių metrų atstumą, trenkėsi pakaušiu į jam už nugaros buvusią sieną ir taip susižalojo.

16. Kaip matyti iš liudytojos V. J., atlikusios ikiteisminį tyrimą byloje D. M. atžvilgiu, parodymų bei iš jos surašyto 2018 m. birželio 26 d. įtariamojo D. M. apklausos protokolo (t. 1, b. l. 93-94), šios apklausos metu D. M. buvo apklausiamas tik apie jo paties galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, o apie jo sužalojimus, kurių, kaip teigė V. J., ji nepastebėjo, jokie klausimai D. M. užduoti nebuvo.

17. Iš byloje esančio E. S. 2018 m. birželio 25 d. tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 42) bei V. J. 2018 m. birželio 27 d. surašytos užduoties teismo medicinos specialistui atlikti D. M. apžiūrą (t. 1, b. l. 37-39), kurią, kaip parodė V. J., ji surašė prokuroro, kuriam buvo persiuntusi E. S. tarnybinį pranešimą, nurodymu, užduotyje ji nurodė tik E. S. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, t. y. kad D. M. susižalojo pats, trenkdamasis pakaušiu į sieną. Šios užduoties pagrindu teismo medicinos specialistė S. M. D. M. apžiūrėjo 2018 m. birželio 27 d., 10 val. 40 min. Šios specialisto išvados Nr. G 809/2018 (05) aprašomojoje dalyje nurodytos įvykio aplinkybės kaip ir užduotyje bei kad D. M. papildomai paaiškino, jog po įvykio nepykino, nevėmė, svaigo galva, kuri skauda iki šiol, sekančią dieną akyse pasirodė juodos dėmės, kad med. pagalbą suteikė areštinės slaugytoja ir ligoninės priėmimo skyriuje. Išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ambulatorinio gydymo apskaitos kortelėje yra duomenys apie tai, jog D. M. į ligoninę atvyko 2018 m. birželio 26 d., 12 val. 57 min., ir jį apžiūrėjusiam neurochirurgui pasakė, kad vakar buvo sumuštas į galvą. Nustatytas galvos sumušimas, muštinė žaizda pakaušyje. (duomenys neskelbtini) kortelėje nurodyta, kad D. M. medicinos darbuotojos buvo apžiūrėtas 2018 m. birželio 25 d., 17 val. 45 min., ir skundėsi žaizda pakaušyje, daugiau nusiskundimų sveikata neturėjo. Teismo medicinos specialistė, apžiūrėjusi D. M., jam nustatė ne tik muštinę žaizdą, poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą pakaušio srityje, bet ir odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą nosies srityje ir padarė išvadą, jog šie sužalojimai padaryti kietais bukais (bukabriauniais) daiktais ar paviršiumi prieš 1-2 paras iki apžiūros ir kad sužalojimas pakaušio srityje galėjo būti padarytas trenkiant galvą į sieną, tačiau sužalojimas nosies srityje tokiu būdu negalėjo būti padarytas.

18. D. M. pirmos instancijos teisme parodė, kad kai sekančią dieną po sužalojimo jis buvo nuvežtas į ligoninę, ten gydytojui nurodė, kad gavo smūgį į galvą, tačiau nesakė nuo ko, nes jo niekas apie tai neklausė, o teismo medicinos specialistei sužalojimo aplinkybių nenurodė, nes ten jį vedė vienas (duomenys neskelbtini), kuris dalyvavo jo sulaikyme. Pažymėtina, kad pastarosios D. M. nurodytos aplinkybės visiškai sutampa su aukščiau aptartais duomenimis iš specialisto išvados, taip pat šias aplinkybes patvirtino ir specialistė, apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje 2021 m. gegužės 17 d. (t. 4, b. l. 192-193).

19. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad teismo medicinos specialistė S. M., 2018 m. birželio 27 d. apžiūrėjusi D. M., net nežinodama pastarojo versijos dėl sužalojimo aplinkybių, nustatė iš esmės kitokias D. M. sužalojimo aplinkybes, nei buvo nurodyta jai skirtoje užduotyje, ir tuo pačiu paneigė versiją, kad D. M. visus jam nustatytus sužalojimus galėjo pasidaryti pats trenkdamasis pakaušiu į sieną.

20. Viso baudžiamojo proceso metu nukentėjusysis laikėsi pozicijos, kad jam nustatytus sužalojimus sukėlė būtent (duomenys neskelbtini) E. S. veiksmai, o išteisintasis – jog nukentėjusysis susižalojo pats, trenkdamasis galva į sieną.

21. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šią D. M. versiją, itin daug dėmesio skyrė jo pareiškimo ir parodymų visumos aptarimui, jų greitinimui tarpusavyje bei padarė išvadą, kad tarp nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių egzistuoja esminiai prieštaravimai, todėl laikė jo parodymus nepatikimais. Su tokiomis išvadomis teisėjų kolegija nesutinka.

22. Nuodugniai išanalizavus D. M. pareiškime nurodytas aplinkybes ir vėlesnius jo parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, matyti, kad jokių esminių prieštaravimų juose nėra – nukentėjusysis nuosekliai teigė, jog sužalojimus jam sukėlė (duomenys neskelbtini) veiksmai, „neformalios“ apklausos, vykusios (duomenys neskelbtini), metu suduodant smūgį ranka į veido sritį, dėl ko jis galva trenkėsi į sieną, po to nukrito ant žemės ir buvo trumpam praradęs sąmonę.

23. Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad savo paties surašytą pareiškimą apie jo atžvilgiu (duomenys neskelbtini) pavartotą smurtą D. M. padavė (duomenys neskelbtini) V. J., atlikusiai ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu, tik po to, kai buvo įforminti dokumentai apie jo paleidimą iš laikino sulaikymo, 2018 m. birželio 27 d., apie 11 val. (t. 1, b. l. 97), kada jis jau galėjo jaustis esantis saugus. Šiame pareiškime D. M. išdėstė faktą, jog (duomenys neskelbtini) patyrė smurtą, o vėlesnių apklausų metu detaliai apibūdino visas įvykio aplinkybes bei patirtų sužalojimų pobūdį, parodymo atpažinti metu iš pateiktų fotonuotraukų atpažino E. S. kaip asmenį, vartojusį jo atžvilgiu smurtą.

24. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi tuo aspektu, kad D. M., specialistei atliekant jo apžiūrą, neminėjo patyręs smūgį į veido sritį – ši aplinkybė teismui sukėlė abejonių apskritai buvus kaltinime nurodytiems veiksmams, tačiau šiame kontekste teisėjų kolegija, visiškai pritardama apeliacinių skundų argumentams, pažymi, jog sužalojimus D. M. patyrė laikino sulaikymo metu, būdamas valstybės pareigūnų žinioje, kaip jau minėta, jo apžiūroje pas teismo medicinos specialistą dalyvaujant to paties, kuriame dirba ir E. S., (duomenys neskelbtini) vienas iš kurių buvo incidento kabinete Nr. (duomenys neskelbtini) metu buvęs T. R., kas visiškai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, duotus teismo posėdyje, jog, būdamas įbaugintas ankstesnių E. S. veiksmų, bijojo specialistei nurodyti visus įvykiui reikšmingus duomenis, ir leidžia daryti išvadą, jog anksčiau neteistas D. M. taip elgėsi bijodamas dėl savo saugumo.

25. 2018 m. liepos 9 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal 2018 m. birželio 27 d. D. M. pareiškime nurodytas aplinkybes ir jį pavedus atlikti (duomenys neskelbtini), šio (duomenys neskelbtini) tyrėja R. M. 2018 m. rugpjūčio 6 d. užduotyje teismo medicinos specialistui nurodžius atlikti D. M. tyrimą pagal šio nurodytą jo sužalojimo versiją, specialistė S. M. pateikė išvadą Nr. pG 809/2018 (05) (t. 1, b. l. 47), jog, įvertinus D. M. sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją, negalima atmesti tikimybės, jog sužalojimai tiek nosies, tiek pakaušio srityse padaryti suduodant ranka į veido sritį ir nuo smūgio atsitrenkiant į sieną. Teismo posėdyje apygardos teisme specialistė S. M., susipažinusi ir su pakartotinai atlikto D. M. parodymų patikrinimo vietoje gautais duomenimis (t. 5, b. l. 23-27), patvirtino savo išvadą ir konstatavo, jog D. M. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti jo nurodytomis aplinkybėmis, o nosies sužalojimas galėjo būti padarytas tik kietu buku ar bukabriauniu daiktu, suduodant į šią vietą ir delnu, ir šis nustatytas sužalojimas nėra įdrėskimas, nes dėl įdrėskimo negali atsirasti poodinė kraujosruva.

26. Analogišką išvadą padarė ir nukentėjusiojo iniciatyva tyrimą (t. 5, b. l. 7-10) atlikęs teismo medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją turintis medicinos mokslų daktaras P. P., nurodęs, jog D. M. nustatyto nubrozdinimo nosies nugarėlės dešinėje pusėje galimas padarymo mechanizmas yra trauminis poveikis kietu buku daiktu, galimai riboto paviršiaus, į šią konkrečią anatominę sritį – toks nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva gali atsirasti suduodant delnu, o nuo tokio smūgio galimas toks sužalojimas pakaušyje, koks nustatytas D. M..

27. Byloje taip pat yra kompaktinė plokštelė su V. M. (duomenys neskelbtini) darytomis nuotraukomis (t. 3, b. l. 169). Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras pateikė duomenis, kad V. M. (duomenys neskelbtini) buvo nufotografuotas 2018 m. birželio 25 d., tarp 17 val. 00 min. ir 17 val. 20 min., t. y. po jo patirto sužalojimo (duomenys neskelbtini) praėjus 2-3 valandoms, ir šiose nuotraukose, kurios, pažymėtina, nėra geros kokybės, sužalojimų V. M. veide akivaizdžiai nematyti, tačiau, kaip parodė 2021 m. gegužės 17 d. teismo posėdyje apklausta teismo medicinos specialistė S. M., po trauminio poveikio nubrozdinimų, pasidengiančių šašu, poodinių kraujosruvų iš karto gali ir nepasimatyti, kraujosruvos susiformuoja maždaug per parą laiko, o dr. P. P. specialisto išvadoje nurodyta, kad po trauminio poveikio į veidą, koks konstatuotas D. M., iš karto atsiranda veide matomi sužalojimai, tačiau nustatytas odos nubrozdinimas rausvu dugnu buvo labai smulkus (0,1 x 0,3 cm), ir pastebimas tik atidžiai apžiūrint, o šašas formuojasi apie parą, bei vėliau poodinė kraujosruva, kuri pasimato po kelių valandų ar tik per parą po trauminio poveikio į veidą, todėl šiuo atveju aplinkybė, kad po nagrinėjamo įvykio darytose V. M. nuotraukose akivaizdžiai negalima įžvelgti sužalojimo jo veide (nosies srityje) nesudaro pagrindo išvadai, kad iki V. M. fotografavimo sužalojimas šioje srityje jam nebuvo padarytas.

28. Įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visetą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog V. M. nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent V. M. nurodytomis aplinkybėmis – E. S. suduodant smūgį ant kėdės nugara į sieną sėdėjusiam V. M. į nosies sritį, dėl ko pastarasis, veikiamas smūgio jėgos, pakaušiu atsitrenkė į sieną.

29. Esant šioms aplinkybėms, atmetama išteisintojo ir jo gynėjo tik apeliacinės instancijos teisme iškelta versija, jog ir sužalojimą nosies srityje V. M. galėjo pasidaryti pats, trindamas šią sritį antrankiais.

30. Taigi, V. S. gynybos versija apie V. M. savęs žalojimą, kai byloje nėra jokių duomenų apie jo polinkį save žaloti bei nenustatytas joks logiškai paaiškinamas V. M. galimas motyvas aptariamo įvykio eigoje taip elgtis, bei atsižvelgiant ir į tai, jog dėl nagrinėjamo įvykio duotų parodymų buvo atliktas D. M. psichofiziologinis tyrimas (t. 1, b. l. 77-79), kurio metu nustatyta, jog D. M., teigdamas jog jam smūgį sudavė E. S. ir neigdamas, jog susižalojo pats sakė tiesą, vertintina kaip siekimas išvengti atsakomybės.

31. Visų pirmiau aptartų įrodymų visuma visiškai paneigia išteisintojo E. S. bei liudytojų T. R. ir R. J. parodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino kaip teisingus.

32. Pažymėtina, jog liudytojai R. J. ir T. R., įvykio metu buvę (duomenys neskelbtini), nurodė matę kaip D. M. lošėsi atgal ir trenkėsi galva į sieną. Šie liudytojai kategoriškai tvirtino, jog tuo metu E. S. sėdėjo prie stalo, prie D. M. priėjęs nebuvo bei smurto jo atžvilgiu nevartojo. Tokius R. J. ir T. R. parodymus teisėjų kolegija bylos įrodymų viseto kontekste vertina kaip siekimą padėti jų tiesioginiam vadovui E. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi atsižvelgiant į įvykio vietos apžiūros protokole fiksuotą kabineto Nr. (duomenys neskelbtini) dydį bei išplanavimą, akivaizdu, jog šiems (duomenys neskelbtini) nebuvo jokių kliūčių, dėl kurių jie negalėtų matyti tikrųjų D. M. sužalojimo aplinkybių.

33. Taigi, byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad E. S., būdamas (duomenys neskelbtini), 2018 m. birželio 25 d., apie 15 val., tarnybos metu, (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo tarnyba, kadangi panaudojo fizinį smurtą prieš laikinai sulaikytą D. M., ranka suduodamas pastarajam vieną smūgį į veidą, dėl ko jis atsitrenkė pakaušiu į sieną, taip padarydamas nukentėjusiajam D. M. odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą nosies srityje, muštinę žaizdą, poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą pakaušio srityje, taip nežymiai sutrikdydamas D. M. sveikatą.

34. Bylos duomenys patvirtina, kad tokiems veiksmams atlikti nebuvo jokio teisėto pagrindo, kadangi D. M. laikino sulaikymo metu elgėsi ramiai ir vykdė (duomenys neskelbtini) nurodymus, todėl akivaizdu, jog be jokios teisėtos priežasties panaudodamas smurtą E. S. itin šiurkščiai pažeidė Įstatymo (2018 m. liepos 16 d. redakcija Nr. 2018-12037, galiojusi nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 15 straipsnio 1 dalies 1, 3-5 punktų nuostatas, pagal kurias valstybės tarnautojai privalo laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis; laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba, taip pat Policijos įstatymo (2015 m. liepos 3 d. redakcija Nr. 2015-10818, galiojusi nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d.) 27 straipsnio (kaltinime, padarant rašymo apsirikimą, nurodomas 24 straipsnis) nuostatas, reglamentuojančias fizinės prievartos naudojimo sąlygos.

35. Akivaizdu, jog tokiais E. S. veiksmais buvo iškraipyta tarnybinės veiklos esmė, sumenkintas (duomenys neskelbtini), kaip valstybės institucijos, įvaizdis bei autoritetas, diskredituotas valstybės tarnautojo vardas ir taip padaryta didelė žala valstybei, didelė neturtinė žala nukentėjusiajam D. M..

36. Pagrindžiant didelės žalos požymį, svarbu atsižvelgti į tai, jog E. S., būdamas pakankamai aukštas pareigas (duomenys neskelbtini) užimančiu asmeniu – (duomenys neskelbtini), savo darbe privalančiu preciziškai vadovautis Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais bei kartu rodyti pavyzdį pavaldiniams, nesant jokio teisėto pagrindo, kitų (duomenys neskelbtini) akivaizdoje smurtavo prieš antrankiais surakintą nukentėjusįjį, kuris neturėjo jokios galimybės gintis nuo tokio brutalaus E. S. elgesio. Tokiu būdu E. S. pakirto D. M. pasitikėjimą teisėsauga, privertė jausti netikrumą dėl savo būsenos, sukėlė fizines ir dideles dvasines kančias. Dėl to teisėjų kolegija didelės žalos požymį šioje byloje laiko visiškai įrodytu.

37. Byloje surinktų duomenų analizė leidžia pagrįstai vertinti, jog E. S. suprato, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numatė, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, fiziniam asmeniui, ir šios žalos norėjo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia.

38. Esant visoms šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, todėl pirmos instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

39. Skirdama bausmę, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad E. S. padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Kadangi apeliaciniu skundu prokuroras prašo E. S. skirti 200 MGL dydžio baudos bausmę, o nukentėjusiojo atstovas advokatas B. Chranovskis – teisingą bausmę, nenurodydamas nei prašomos skirti bausmės rūšies, nei jos dydžio, svarstytinas klausimas tik 200 MGL ribos neviršijančios baudos bausmės skyrimo.

40. E. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jis padarė vieną baigtą tyčinį apysunkį nusikaltimą valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, pasireiškusį visiškai nepateisinamu smurto panaudojimu prieš laikinai sulaikytą bei pažeidžiamą asmenį. E. S. nėra teistas, nebaustas administracine tvarka. Esant visoms šioms aplinkybėms, įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, E. S. skirtina baudos bausmė, kurios dydis nustatytinas prokuroro apeliacinio ribose, t. y. mažesnis, nei nusikaltimo padarymo metu galiojusiame BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytasis baudos, skiriamos už apysunkį nusikaltimą, vidurkis.

41. Kartu su bausme prokuroras prašė skirti E. S. ir BK 68² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 3 metams.

42. BK 68² straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo tikslas yra atimti arba apriboti galimybę nuteistajam padaryti naujas nusikalstamas veikas, susijusias su kaltininko profesija tuo atveju, kai būtent profesiniai įgūdžiai, darbo vieta, tiesiogiai lėmė sąlygas asmeniui nusikalsti. Ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama siekiant padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.

43. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu pripažinus E. S. kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, jis neteks (duomenys neskelbtini) darbo bei ne mažiau kaip 3 metus negalės dirbti valstybės tarnyboje (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnis, BK 97 straipsnis), o vidaus tarnyboje – ne mažiau kaip 5 metus (Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnis), papildomas draudimas dirbti valstybės tarnyboje laikytinas pertekliniu ir neatliekančiu savo paskirties, todėl ši baudžiamojo poveikio priemonė E. S. neskiriama.

44. Pripažinus E. S. kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, taip pat yra pagrindas spręsti klausimą dėl nukentėjusiojo atstovo advokato B. Chranovskio pareikšto civilinio ieškinio patenkinimo (BPK 115 straipsnis) bei proceso išlaidų išieškojimo iš E. S. (BPK 105 straipsnis).

45. Nukentėjusiojo D. M. atstovas pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš E. S. 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas nukentėjusiojo D. M. naudai (t. 3, b. l. 96-99). Ieškinyje nurodoma, kad dėl E. S. neteisėtų veiksmų nukentėjusysis juto fizinius ir dvasinius išgyvenimus – jam skaudėjo galvą, nosį, ilgą laiką nebuvo teikta medicininė pagalba, taip pat D. M. ilgą laiką juto nepatogumus dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo ir procesinių veiksmų, kuriuose privalėjo dalyvauti, depresiją, buvo pažemintas, nėra atsigavęs psichologiškai iki šiol. Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis patvirtino iki šio jaučiantis neigiamus išgyvenimus dėl nagrinėjamo įvykio.

46. Byloje neginčijamai nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) E. S. tarnybos metu neteisėtai smurtavo prieš D. M. ir sutrikdė jam sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą. Akivaizdu, jog dėl tokios veikos D. M. patyrė neigiamus išgyvenimus ir dvasines kančias, nes prieš jį be jokio teisėto pagrindo buvo smurtauta teisėsaugos institucijoje – (duomenys neskelbtini), laikino sulaikymo metu, nukentėjusiajam tuo metu būnant su antrankiais bei visiškoje (duomenys neskelbtini) kontrolėje, tuo priverčiant nukentėjusįjį jausti pažeminimą, netikrumą dėl savo ateities, o kartu ir visišką nusivylimą teisėsauga. Neabejotina, kad nepatogumus jam sukėlė ir ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme.

47. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo motyvai yra įrodyti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, civiliniame ieškinyje nurodytas šios žalos dydis, atsižvelgiant į nustatytų sužalojimų pobūdį (nežymus sveikatos sutrikdymas), nusikalstamos veikos trukmę, smurto pobūdį, neatitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijų, todėl civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies, priteisiant nukentėjusiajam iš E. S. 3 000 Eur jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, tokia suma yra tinkama satisfakcija D. M. patirtiems išgyvenimams kompensuoti.

48. Nukentėjusysis taip pat patyrė iš viso 3 900 Eur dydžio išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos yra pagrįstos tinkamais rašytiniais įrodymais – grynųjų pinigų priėmimo kvitais bei mokėjimo patvirtinimo išrašais (t. 3, b. l. 95, t. 5, b. l. 38-44, 48) ir, įvertinus nagrinėjamos bylos apimtį ir advokatų B. Chranovskio bei E. Belevičienės darbo sąnaudas surašant civilinį ieškinį, apeliacinius ir kasacinius skundus, atstovaujant nukentėjusįjį teismo posėdžiuose pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, nėra laikytinos aiškiai per didelėmis ar neproporcingomis, todėl šios išlaidos nukentėjusiojo naudai priteistinos iš E. S. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

49. Nukentėjusysis taip pat patyrė 484 Eur dydžio išlaidas už konsultacinės teismo medicinos specialisto išvados Nr. 0059/21 parengimą. Šios išlaidos yra pagrįstos tinkamais rašytiniais įrodymais – mokėjimo UAB (duomenys neskelbtini) patvirtinimo išrašu (t. 5, b. l. 45-46). Atsižvelgiant į tai, kad ši išvada patvirtina ir papildo bylai reikšmingas aplinkybes, kuriomis rėmėsi nukentėjusysis ir jo atstovė, bei tapo svariu įrodymu formuojant teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą byloje nagrinėtinais klausimais, minėta suma pripažintina proceso išlaidomis ir nukentėjusiajam priteistina iš E. S. (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 105 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. S. pripažinti kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį 200 MGL (10 000 Eur (dešimties tūkstančių eurų) bauda.

Išaiškinti E. S., kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per 2 mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Priteisti iš E. S. D. M. 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo, 3 900 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų. Likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Pripažinti proceso išlaidomis iš priteisti iš E. S. D. M. naudai 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) už UAB (duomenys neskelbtini) teismo medicinos konsultacinės specialisto išvados Nr. 0059/21 parengimą.